Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. vasario 11 d. 19:42
Savaitės parodų kalendorius
Vasaris 11 - 17
Salvinija Giedrimienė: „Kelias“

Ketvirtoji asmeninė S. Giedrimienės tekstilės paroda pristato beveik penkis jos kūrybos dešimtmečius – nuo pirmųjų savarankiškų žingsnių iki paskutinių meninių ieškojimų. Retrospektyvos pavadinimas „Kelias“ – neatsitiktinis, perimtas iš konkretaus tekstilininkės gobeleno pavadinimo. Kelio motyvas dažnas jos kūryboje, besikartojantis įvairiais pavidalais (įstrižai praminto tako juosta, judri geležinkelio magistralė, tiltas, pro automobilio langą šmėkščiojantis vaizdas), simbolizuojantis tikslo siekimą, savasties paieškas mene, bylojantis, kad žmogus – amžinas keleivis gyvenimo ir kūrybos kelyje. Ekspozicijoje išskiriami trys kūrybos laikotarpiai, tapatinami su kiekvienam jų būdingais meniniais tikslais: judėjimo ir dinamikos įsisavinimu ankstyvuoju periodu (1973–1980), erdviškumo perteikimu audinyje – brandžiuoju (1981–1990) ir dvasinės šviesos ieškojimu – vėlyvuoju (1991, iki šių dienų) etapu.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki balandžio 14 d.

Ieva Juršėnaitė: „Apie mirtį, kurios niekada nebuvo; Metai ir viena diena“

„Darbas, mirtis, vėsoka, vaikai, pietūs, susitikimas… Ši mozaika blaško, darosi sunku atskirti svarbius ir esminius momentus nuo menkaverčių. Mano darbus galima jungti tarpusavyje ir skaityti kaip istoriją, arba žiūrėti kaip pro plyšį į „tikresnį“ pasaulį, kur dažnai nesureikšminami objektai taip pat vaidina svarbius vaidmenis“, – sako parodos autorė Ieva Juršėnaitė.
„Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje“ veikia iki vasario 28 d.

Eglė Norkutė: „Art and Collectibles“

Tapytojos Eglės Norkutės (g. 1993) paroda „Art and Collectibles“ – antroji personalinė menininkės ekspozicija. Ankstesnėje parodoje žaidusi su šmaikščiomis mus supančios realybės išdaigomis, šį kartą ji kviečia galerijos lankytojus pasižvalgyti po tapybinį keistenybių kabinetą. Parodoje pristatomi unikalūs ir stereotipiniai asmeniniai potyriai, vienetiniai artefaktai, pasaulinį pripažinimą užsitarnavusių kūrinių motyvai, suvenyrai – kitaip tariant, menas ir kolekcionuojamieji, kurie ėmė kauptis autorės kelionės metu. Kelionės, kurioje E. Norkutė praleido pastaruosius savo kūrybinio gyvenimo metus ir kurios pabaigos, laiko ir vietos kol kas dar niekas negali nuspėti.
Užupio meno inkubatoriaus projektinėje erdvėje „Galera“ veikia iki vasario 28 d.

„Uodega ir galvos“

„Humanoje“, kaip ir gamtos muziejuje, pilna įvairiausių daiktų, sudėliotų pagal aiškią klasifikacijos sistemą. Surūšiuoti pagal spalvas, dezinfekuoti tuo pačiu etanoliu, daiktai yra pasiruošę grįžti į rinką. Eksponatų kuratorės čia yra pardavėjos, asortimentas pildomas kasdien, todėl lankytis traukia vėl ir vėl. Užvakar manęs ten laukė visai neblogi, bet per maži „Acne Studios“ džinsai, tikri nutrijos kailiniai iki žemės, rankomis siūta tamsiai mėlyna suknelė bei šeši – labai šilti – airiškos vilnos megztiniai. „Humanoje“ megztiniai vėl tampa megztiniais, o kelnės – kelnėmis. Visa tai kontrastuoja su didmiesčių pėsčiųjų gatvėmis, kur prekinių ženklų pasiskirstymas labai aiškus ir vis kartojasi tos pačios parduotuvių kombinacijos: esi Londone, Paryžiuje ar Kopenhagoje – prabangių rūbų firmos bus šalia viena kitos, o greitosios mados parduotuvės irgi turės savo teritorijas kitoje gatvėje. Apie dėvėtų rūbų kilmę gali tik spėlioti: nusibodo, netiko, nusitrynė, kažkas mirė, ir apskritai – kelintą kartą jie jau skuduryno lentynose? Kartais gali pasirodyti, jog šiose parduotuvėse aiškiai matyti tam tikra tendencijų kaita, bet lygiai taip pat gali būti, kad visa languotų marškinių kolekcija atkeliavo iš vieno žmogaus spintos ir tavo vietinėje „Humanoje“ atsidūrė atsitiktinai.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki kovo 31 d.

Alejandro Cesarco: „Taktikos & metodai“

Šiuolaikinio meno centras pristato projektą „Taktikos & metodai“ – pirmąją Urugvajuje gimusio, Niujorke gyvenančio menininko Alejandro Cesarco personalinę parodą Lietuvoje. „Taktikos & metodai“ tęsia menininko tyrinėjimus, skirtus asmeninio pasakojimo, stiliaus, senėjimo, įtakos ir paveldėjimo temoms. Nors menininkui įprasta romantiška, netgi melancholiška maniera, kitaip nei ankstesnėse Cesarco parodose šios ekspozicijos tonas yra tarsi skubinantis. Atrodo, lyg paroda reikalautų, kad būtų priimtas sprendimas, kad būtų kažkas padaryta.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki kovo 31 d.

Rūtos Katiliūtės mokinių tapybos darbų paroda „Spalvų vėjai“

„Tapyba – menas tyliųjų. Prie žmogaus ateina tyliai, kartais laikinam, o kartais visam gyvenimui, amžinam. Prisilietimas prie spalvų labai filosofiškas – tai pokalbis su pačiu savimi, su supančiu pasauliu. Tai pokalbis ne žodžiais, o intymiu jutimu ir pačiam menininkui su savimi, ir su žiūrovu. Noras tapyti, kurti taip pat labai natūralus laiko prasme. Tai savanoriškas veiksmas. Laimė prisiliesti prie kuriančiųjų, matyti jų kintančius ieškojimus. Smagu ir žiūrovui atrasti sau artimumą spalvose ar mąstyme. Rasti panašų žvilgsnį į pasaulį ir į aplinką. Skirtingos menininkės mane žavi. Jos originalios, nebanalios. Užsispyrusios ir ieškančios savęs. Rodoma tik maža dalis to, ką jos kuria. Sėkmės ir laimingos kelionės po tapybos erdves!“ – sako R. Katiliūtė.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki kovo 2 d.

Nijolė Sitonytė: „Švelnios ribos“

Parodos pagrindinė tematinė linija  – tai gamta, jos būsenos bei įvairių etnografinio paveldo elementų tematinis ir/ar plastinis derinimas tapybinėse kompozicijose. Švelnios ribos – tai audinys, kuris skiria mūsų kūną nuo supančio pasaulio, tai slystantis laikas tarp vakar ir rytoj, tai mano paveikslai, už kurių aš slepiuosi. Jų neįmanoma peržengti, jų tartum ir nėra.
„Šiaulių galerijoje“ veikia nuo vasario 7 d.

Rita Stankevičiūtė-Kazakevičienė: „Aqueous“

Plaukikų portretai, sukurti po vandeniu, – naujas šalies fotografijos žvilgsnis į žmogų ir jo gyvenimo aistrą – vandenį. Apžvelgiant Lietuvos fotografijos istoriją pastebima, kad povandeninės fotografijos meistrų Lietuvoje nėra daug. Parodoje eksponuojamos fotografijos turi meninę ir išliekamąją vertę. Šios unikalios portretinės plaukikų fotografijos visuomenei perteikia plaukikų santykį su jų siekiais, kasdienybe bei filosofija kitu, netikėtu, rakursu – pirmuoju susiliejimu su vandeniu. Tai netradicinės, daug darbo, kruopštumo bei meilės fotografijai ir fotografuojamiems plaukikams reikalaujančios fotografijos. Fotografė R. Stankevičiūtė-Kazakevičienė savo fotografijomis ne sykį atskleidė įamžintų žmonių emocijas ir vidinio pasaulio spalvas. Siekdama įgyvendinti projektą fotografė baigė povandeninio nardymo kursus, gavo nardytojo licenciją, kuri būtina norint sukurti povandeninius plaukikų portretus. Fotografijos parodai parengtos naudojant šiuolaikinę technologiją, kuri suteikia joms gyvumo jausmą ir perteikia povandeninio vaizdo emociją.
„Šiaulių galerijoje“ veikia nuo vasario 7 d.

Monikos Bičiūnienės tapybos darbų paroda ir Palmiros Damijonaitienės tautinių juostų paroda

Monika Bičiūnienė – Lietuvos tautodailininkė tapytoja. Tapyti pradėjo sulaukusi 50 metų, paskatinta sūnaus – tapytojo Rimo Bičiūno. Pasak menotyrininkės Nijolės Tumėnienės, dailininkė priklauso pirmiesiems plačiau pripažintiems Lietuvos dailės primityviojo meno atstovams. Ji išsiskiria iš kitų pirmiausia tuo, kad sukūrė nepaprastai gyvą ir spalvingą mūsų kaimo vaizdą.

Audėja Palmira Damijonaitienė yra surengusi daugybę parodų Lietuvoje, užsienyje: Indijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje. Po paskutinės parodos Los Andžele jai buvo suteiktas šio miesto garbės pilietės vardas, juostų liko San Francisko pasauliniame audimo muziejuje. Palmiros Damijonaitienės juostos dovanotos Popiežiui Jonui Pauliui II, Indirai Gandi, Michailui Gorbačiovui, Lietuvos Respublikos Prezidentams Algirdui Mykolui Brazauskui, Valdui Adamkui, Rolandui Paksui, Atkuriamojo Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, kitiems garsiems žmonėms.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki kovo 6 d.

„Islandija. Kvadratinė šaknis iš 13 horizonto"

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras jau antrą kartą įsilieja į vieną šviesiausių Vakarų Lietuvos tamsiojo meto renginių – Klaipėdos šviesų festivalį, ir šiais metais įneša į jo programą Islandijos šviesą. KKKC, įgyvendindamas tarptautinės meno rezidentūros programą, 2018-ųjų rugsėjį išsiuntė klaipėdiečių kūrėjų komandą į Islandiją. Menininkai ledo ir ugnikalnių žemėje praleido mėnesį akistatoje su savimi, laukine gamta, laiku, šviesa ir tamsa. Apvažiavę beveik visą salą ir įveikę 4900 kilometrų, jie tyrinėjo Islandijos peizažą, siekdami konceptualiomis meninėmis priemonėmis holistiškai perteikti darnaus žmogaus ir visuomenės gyvenimo bei jo pilnatvės idėją.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki kovo 10 d.

Juozas Vosylius: „Beveik rojaus sodai“

Parodoje „Beveik rojaus sodai“ eksponuojami peizažai, sukurti 2005–2018 metais. Beveik visas kompozicijas įkvėpė Klaipėdos universiteto botanikos sodas, kurį dailininkas pamėgo nuo pirmųjų jo atidarymo dienų.  Universiteto svetainėje sodo pristatymas pradedamas klausimu: „Ar žinote, kad Klaipėdos universiteto botanikos sodas įsikūręs nuostabiame Danės upės slėnyje, kur ąžuolai mena Prūsijos karalių laikus, o unikali kopų augalų kolekcija atveria pažinimo vartus į Baltijos pajūrį?“ 1993 m. įkurtas, o 2002 m. gavęs dendrologinio parko statusą, sodas yra pamėgta miestiečių laisvalaikio, pasivaikščiojimų vieta. Itin nostalgiškai šie spalvingi gamtos pasaulio vaizdai atrodo viduržiemį, kai už lango sniegas ar šlapdriba.
„Prano Domšaičio galerijoje“ veikia iki vasario 27 d.

Jolita Levčenkienė: „Natiurmortas“

Parodos pristatymas ir susitikimas su autore vasario 12 d. 14 val.
„Vytauto Valiušio keramikos muziejuje“ veikia iki kovo 10 d.

Vilniaus šiuolaikinis menas autobusu SU-MENĖK

Vasario 1 dieną, į Vilniaus gatves išvažiuoja du autobusai, kurie veš vilniečius ir miesto svečius nauju maršrutu (visų akcijoje dalyvaujančių galerijų sąrašą rasite čia) SU-MENĖK.  Vilnius kviečia leistis į kelionę po 17 šiuolaikinio meno taškų ir sumenėti. Visiškai sumenėję gaus prizų.
Vilniuje vyksta iki vasario 28 d.

Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė: „Kelionių užrašai“

„Iš kiekvienos kelionės lieka maža kruopelė naujo pažinimo. Kur bekeliautum, nejučia imi kadruoti vaizdą; metams bėgant, man tai, ko gero, tapo įpročiu. Išties, natūrinis piešinys – lyg akimirka, sustabdyta popieriaus lape, lyg krislelis tos šalies gamtos, saulės daromų šviesos stebuklų, didingų, laiko patina užklotų architektūros liekanų, vešlios augmenijos oazėse, mėlyno dangaus Maroke ir pavasarinės pilkumos Paryžiuj, žydrų vandenų, supančių Kroatijos pakrantes, ir rūke skendinčių ar saulės apšviestų Alpių… Norėčiau, kad kiekvienas piešinys atgytų, patrauktų ir ką nors kiekvienam papasakotų – man tie motyvai buvo mieli“, – sako autorė.
„Namų idėjų centre (NIC)“ veikia iki kovo 9 d.

Linas Jusionis: „Augalai, kaminai ir plynės“

Parodos pavadinimas „Augalai, kaminai ir plynės“ padeda sukurti kelio filmams artimą nuotaiką ir nurodo į peizažo elementus kaip atsikartojančius kūrybos motyvus. Paskiri aiškios reikšmės neturintys peizažai jungiasi į prasmės stokojančią seką, kuri klaidina estetizuotu nebylumu ir transliuoja keistą, nostalgišką nuotaiką. Atsikartodami peizažo elementai tarsi įgauna ženkliškumą, veikia kaip tropai. Nors kiekvienas motyvas žymi kažką individualaus, visi kartu veikia kaip tam tikri geismo objektai.

L. Jusionio tapyba nuo pat pradžių pasižymėjo brandžiu nuoseklumu: minimalistinėmis priemonėmis formuojama paslaptinga vaizdo žiūra, balansavimu tarp stebėjimo ir buvimo stebimam, (ne)rodymo ir (ne)matymo. Netikėti, intriguojantys paveikslo erdvės formavimo sprendimai, taip pat rafinuoti spalviniai perėjimai išduoda sąmoningai teikiamą pirmenybę grynajam vizualumui ir jo patyrimui, įgaunančiam vis didesnę reikšmę pačiam kūrėjui.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki kovo 15 d.

Sharon Lockhart: „Rudzienko“

Dviejų kanalų videoinstaliacijos „Rudzienko“ (2016) centre – Lenkijos kaimo peizaže besišnekučiuojančios ar įvairiomis veiklomis užsiimančios socioterapijos centro gyventojos. Pastaraisiais metais Lockhart šioms merginoms organizavo kūrybines dirbtuves, kelias vasaras vykusias įvairiose kaimo sodybose netoli Varšuvos. Pasitelkiant paprastus mąstymo, rašymo, judėjimo, dainavimo, klausymo ir improvizacijos pratimus, merginos buvo skatinamos išreikšti save, atverti savo mintis ir balsus naujoms, už įprasto kasdienybės horizonto esančioms, galimybėms. Šios vietovės ir tapo filmo lokacijomis, o pačių dirbtuvių turinys įkvėpė improvizuotus merginų tarpusavio pokalbius. Videoinstaliacija ir ją lydinti trijų fotografijų serija „Kai esi laisva, bėgi tamsoje“ (When You’re Free, You Run in the Dark, 2016) yra šio buvimo kartu ir patirčių dalijimosi rezultatas.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki kovo 31 d.

Akvilė Magicdust: „Čia gyvename visi kartu“

Taip, kaip tolimos dalelės veikia viena kitą net skiriamos didelio atstumo (fizikoje tai apibūdinama kvantinės pinties dėsniu), taip ir mes vieni kitus veikiame per atstumą – būdami San Francisko krantuose ar Vingio parko miškuose. Visų mūsų rūpesčiai ir džiaugsmai panašūs, kasdienės kavos skonis panašus, ir viskas susipynę į vientisą interneto mazgą.

Akvilės Magicdust parodoje pristatomi kūriniai (vėliavos, paveikslai ir kt.) neatspindi kokios nors konkrečios pasaulio šalies, o tik perteikia dalį mūsų planetos, kurioje gyvename visi kartu: vabzdžiai, gėlės, gyvūnai ir skirtingi žmonės.

Autorės kūriniuose persipina fikcija ir tikrovė, gamta ir laukiniškumas, absurdo humoras, ritualai ir padrąsinimai, kaip išgyventi šią žiemą. Tapybos ir tekstilės darbuose ryškios atogrąžų spalvos perkelia žiūrovą į žaismingą, poetinio naivumo kupiną erdvę, kur skatinama nežiūrėti į viską pernelyg rimtai ir leisti sau žaisti bei svajoti.
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki vasario 27 d.

Adelė Pukelytė, Onė Maldonytė: „Between“

Ekspozicijoje susiduria dvi skirtingos materijos, du skirtingi požiūriai į meną. Kruopštus, skrupulingas darbas ir chaotiška, impulsyvi estetika. Adelės Pukelytės tapyba reflektuoja jos vidinę būseną: tarp ramybės ir skubėjimo, struktūrų ir chaoso. Tarp būties visur ir tuo pačiu metu niekur.  Autorės darbai kalba apie asmeninę psichologinę būseną, kuri perauga į santykį tarp dviejų skirtingų žmonių ir jų kūrybos.

Onė Maldonytė ieško linijos tarp praeities ir ateities. Kūriniai paremti atsitiktinumu, impulsyvumu, pasikliaujant intuicija, išliekant/koncentruojantis čia ir dabar. Darbai auga kartu su laiku, stengiasi nepasilikti praeityje.

Parodos pavadinimas Between – tai menininkių įvardijama siaura linija laike, kurioje esame dabar. Dabar – kai Kaunas keičiasi iš laikinosios – į šiuolaikinę, tačiau dar yra tik procese; dabar – kai jauni menininkai dalyvauja parodose, rezidencijose, praktikose ir pristato save pasauliui. Būtent dabar, tarpe tarp kažko utopinio ir praeities, išties gyvename.
„Meno parke“ veikia iki kovo 9 d.

„Kontr-argumentas II“

Parodų ciklo koncepciją apibūdinančia „Kontr-argumento“ sąvoka naudojamės kaip skirtingų išsakytų pozicijų virsmą į „pokalbį“ tarp ekspozicijoje dalyvaujančių tapytojų, jų kūrinių ir žiūrovų. Per kiekvieno autoriaus skirtybes bei individualumą, parodose išsivysčiusi „diskusija“ atspindi tapybinės kalbos įvairiapusiškumą bei kvestionuoja tapybos kaip mąstymo bei tarpusavio bendravimo priemonės galimybę.

Kaip ir praeitais metais, parodoje savo kūrinius pristatys jaunoji tapytojų karta, tapyba besinaudodami kaip bendravimo forma, kuria jie drąsiai kelia klausimus ar abejones vieni kitų atžvilgiu: bendrauja, diskutuoja, ginčijasi, mušasi, o gal tyliai stebi tapybos fronto įvykius šiandieniniame kontekste. „Kontr-Argumentas“ tampa platforma ir dokumentu įrodančiu viso to „bendravimo“ svarbą bei įvedančiu į pokalbį, kurio pagrindinė tema – tapyba.
„Meno parke“ veikia iki kovo 9 d.

„Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“

Parodoje „Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“ pristatomas verslininko Kurto Tilmanso šeimos palikimas. 1906 m. pakviestas dėdės Richardo, jis su žmona Marija atvyko į Kauną. Įsikūręs viloje Smėlio g. 16 (dab. Griunvaldo g.) Kurtas Tilmansas kartu su giminaičiais įsitraukė į miesto gyvenimą, politinę, kultūrinę bei visuomeninę veiklą.

Parodoje eksponuojamos Marijos ir Kurto Tilmansų vilos interjero vertybės – vienas iš nedaugelio išlikusių tokio pobūdžio rinkinių Lietuvos muziejuose. Jis puikiai iliustruoja XX a. 1–4 deš. pasiturinčių Kauno verslininkų interjerą. Rinkinys reikšmingas istoriniu požiūriu, nes atspindi šeimininkų savimonę, meninius interesus, dvasinius poreikius ir pomėgius. Kaip vieni turtingiausių miestiečių, Tilmansai, nors ir nebūdami kolekcininkai, pagal savo skonį formavo namų ir biurų interjerą, o kartu diktavo tam tikrą madą tuometinei Kauno aukštuomenei. Parodoje eksponuojamas Tilmansų rinkinys, leis prisiminti šeimą, labai ryškiai įsiliejusią į Kauno istoriją.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki spalio 20 d.

Giedriaus Liago personalinė paroda

Parodos pavadinimas Between – tai menininkių įvardijama siaura linija laike, kurioje esame dabar. Dabar – kai Kaunas keičiasi iš laikinosios – į šiuolaikinę, tačiau dar yra tik procese; dabar – kai jauni menininkai dalyvauja parodose, rezidencijose, praktikose ir pristato save pasauliui. Būtent dabar, tarpe tarp kažko utopinio ir praeities, išties gyvename.
„Kauno fotografijos galerijoje“ veikia iki kovo 3 d.

Kristina Inčiūraitė: „Limbo“

Naujausiuose menininkės kūriniuose – eksperimentiniame filme bei objektuose, persipina įvairiasluoksnės kultūrinės nuorodos, aprėpiančios kiną, mokslą bei asmeninius autorės prisiminimus. Parodoje apmąstoma žmogaus susikurtų ideologijų ir sparčiai besivystančių technologijų mums daroma įtaka, priverčianti vis dažniau kvestionuoti pasaulį, kuriame gyvename
„(AV17)Gallery“ veikia iki vasario 28 d.

Arūnas Baltėnas: „Josifo Brodskio miestai“

„Josifo Brodskio miestai – tai Sankt Peterburgas, kuriame poetas gimė, gyveno, ir Venecija, kurioje daug kartų lankėsi ir kurios kapinėse buvo palaidotas. Apie šiuos miestus daug kartų jis kalbėjo savo tekstuose. Fotografavau Veneciją, perskaitęs Brodskio „Vandens ženklus“. Pirmą kartą, 2002-ųjų metų balandžio rytą, plaukiant vaporetu [vandens autobusu] Didžiuoju kanalu, mane vienintelį kartą gyvenime ištiko, pavadinkime, reginio šokas: vandenys, rūmai, debesys – viskas aplinkui susiliejo į neįtikėtiną paveikslą be rėmų; kurį laiką nė nesusivokiau, kur esu…

Sankt Peterburge pradėjau lankytis 2004-aisiais. Savo dažnų kelionių metu apsistodavau vienos inteligentų šeimos namuose. Apie tokias šeimas rašomos sagos, kuriami filmai. Peterburgas man prasidėjo tuose namuose, atsiskleidė savo literatūra, muzika ir tragiškos praeities prisiminimais.

Šie miestai ir mano gyvenime tapo svarbūs. Tą artumą bandžiau nusakyti vaizdais, kuriuose pagrindiniai motyvai – akmens architektūra ir vanduo. Žmonės sukūrė įstabius namus, rūmus, tiltus ir atidavė juos vandens malonei. Čia kultūra ir stichija susiduria tiesiogiai ir sugyvena nuolatos“, – parodą pristato autorius A. Baltėnas.
„DOMUS galerijoje“ veikia iki vasario 23 d.

Nijolė Šaltenytė: „Piešiniai“

Tęsiant ilgametę piešinio parodų tradiciją, VGMC pristatoma Nijolės Šaltenytės piešinių ekspozicija, kurioje didžioji kūrinių dalis žiūrovams bus rodoma pirmą kartą. Lietuvių grafikos XX a. 9 ir 10 dešimtmečiai neįsivaizduojami be Šaltenytės estampų, reprezentuojančių lyriškąją, metaforišką grafikos kryptį. Šioje parodoje dalis piešinių papildo tai, ką atpažįstame kaip individualų menininkės braižą. Greta jų eksponuojami ir darbai, žymintys kūrybinio kelio pradžią, gerai žinomo stiliaus ištakas.

Ankstyviausi parodoje – 8 dešimtmečio piešiniai. Juose – studijų metams būdingos formos paieškos: greta laisvų portretinių eskizų eksponuojami uoliai detalizuotų Salako kaimo trobų vaizdai, piešti praktikos metu, po trečiojo kurso Vilniaus valstybiniame dailės institute baigimo. Pluoštas tušo ir pieštuko kompozicijų iš 9 dešimtmečio turi ryškias sąsajas su menininkės grafika. Jos byloja apie individualią raišką, čia lengvai atpažįstami Šaltenytės grafikos veikėjų tipažai, vizualinės metaforos. 10 dešimtmečio piešinius ne atsitiktinai reprezentuoja tušu ir plunksnele atliktos iliustracijos Kazio Sajos fantastinių apsakymų rinkiniui Stulpininkas (Rašytojų sąjungos leidykla, 1999). Šiuo laikotarpiu menininkė sukūrė iliustracijas beveik visoms jos apipavidalintoms knygoms. Subtilios Stulpininko miniatiūros iškalbingai liudija, jog tai – Šaltenytės piešinio stichija, kurioje darniai veikia tiksli forma, lakoniškas vaizdas ir talpios metaforos. Naujausią pastarojo laikotarpio piešimą autorė prilygina meditacijai, rankos pratyboms. Šįkart menininkė tikrinasi didelio formato lakštuose, pasitelkia daugiau išraiškos priemonių. Akivaizdu, kad procesu mėgaujasi, tarpusavyje jungdama fantastinius žmonių ir gyvūnų pavidalus, kuria asociatyvių vaizdinių pasaulį.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki vasario 23 d.

Gabrielė Vingraitė. „Trajektorijos“

Trajektorijos – tai tęstinio jaunosios kartos menininkės Gabrielės Vingraitės projekto Pasivaikščiojimas heterotopija dalis. Projekte akcentuojamos kitokios vietos (dar vadinamos heterotopijomis) ir su jomis susiję išgyvenimai, būsenos, pojūčiai. Išvertus iš senovės graikų kalbos, heterotopija reiškia „kitokią erdvę“. Pastaruosius kelis metus vykdyto projekto metu menininkė formavo savo pačios heterotopijos sąvoką, stebėjo erdves. Pagrindiniai darbai buvo sukurti pietų Vokietijoje, šalia Bodensee ežero, kuris yra tarp Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos. Tai yra vienintelė Europos vieta, kurioje nėra jokio legalaus susitarimo, žyminčio šių šalių ribas. Ši patirtis galiausiai išsivystė į fotografijų ciklą ir instaliaciją, kurios pagrindinis tikslas – sukurti pojūtį, kurį Gabrielės darbe įkūnija iš peršautų drobių suformuotas koridorius.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki vasario 23 d.

Sigita Maslauskaitė: „Kartotės ir pirmavaizdžiai“

2019-uosius metus galerija „Kunstkamera“ pradeda Sigitos Maslauskaitės personaline paroda „Kartotės ir pirmavaizdžiai“. Parodos ašis – darbai, kurie sukurti remiantis, permąstant, „aproprijuojant“ jau sukurtus istorijos eigoje meno kūrinius, dažniausiai religinės tematikos. Taigi, už kiekvieno parodoje esančio darbo yra tam tikras pirmavaizdis, kuris yra permąstomas, perkuriamas, tokiu būdu įrodant jo aktualumą čia ir dabar. Beje, šis veiksmas – pirmavaizdžio atkartojimas – yra būdingas iš esmės visai religinei tapybai, kuri remiasi kartą jau įvykusios sakralios istorijos nuolatiniu atkūrinėjimu, įtvirtinimu dabartyje. Šia prasme religinėje tapyboje neįmanoma sukurti nieko radikaliai naujo, nes bet kokia naujovė paneigtų tradiciją, iškristų iš konteksto. Kuriant svarbu yra atkartoti dabartyje ir dabartinės raiškos priemonėmis, tokiu būdu sakralųjį mitinį faktą įdabartinant, įprasminant šios dienos žiūrovui, šios dienos religinės istorijos, kuri tebesitęsia, dalyviui. Religinė tapyba tampa ne tik tapyba, bet ir tam tikru religiniu ritualiniu aktu, religine praktika.
Galerijoje „Kunstkamera“ veikia iki vasario 16 d.

Audrius Puipa, Gintautas Trimakas: „Inscenizuoti paveikslai“

Parodoje visas dėmesys skiriamas Audriaus Puipos darbų ciklui „Inscenizuoti paveikslai“, sukurtam bendradarbiaujant su Gintautu Trimaku. Neretai šios fotografijos parodomos kaip paralelinė menininė veikla, žaidimas, citavimas, persikūnijimas. O šiuo atveju tai tampa parodos ašimi – fikcijos ir realybės susipynimas bei vizualinės kultūros permąstymas ir įasmeninimas vietos kontekste, užpildant visą parodos erdvę karnavališkais įvairių kartų menininkų persikūnijimais.

„Piešiniuose, akvarelėse ir litografijose plėtojęs sudėtingus vaizdo ir žodžio pasakojimus su gausybe tikroviškų detalių, Puipa gerai suvokė dailės ir fotografijos giminystę. Menininką domino ne tik savita realistinė dailės kalba, bet ir jos referencija, akivaizdžios nuorodos į regimą apčiuopiamą tikrovę, taip pat – galimybė tą tikrovę (at)kurti, įkūnyti ir atgaivinti nutapytą iliuziją. „Gyvieji paveikslai“ (pranc. tableau vivant), imituojantys žinomus dailės kūrinius, nuo XVIII a. pabaigos buvo visoje Europoje paplitusi salonų pramoga. Jie susiejo kilnią lavinimo užduotį su karnavalo nepadorumu, fetišistine erotika. Išmonė, reprezentacija ir tikrovė čia pasidarė nebeatskiriamos ir tarsi pateisino viena kitą,“ – taip apie ciklą „Inscenizuoti paveikslai“ rašo menotyrininkė dr. Erika Grigoravičienė.
„Vilniaus fotografijos galerijoje“ veikia iki vasario 16 d.

„NOSTRA VILNA: pirmasis Vilniaus atvaizdas“

Tai antroji paroda iš 2018–2022 m. tarptautinių parodų ciklo „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“, skirto Vilniaus 700 metų jubiliejui pasirengti.

Parodoje eksponuojamas unikalus XIV a. antrosios pusės žemėlapio fragmentas, kuriame pirmą kartą pavaizduota Lietuvos sostinė Vilnius. Tai ankstyviausias iki šiol žinomas kartografinis šaltinis, kuriame vaizduojama Lietuvos sostinė, taip pat tai ankstyviausias ikonografinis Vilniaus vaizdas.

Šis unikalus ikonografinis, istorijos ir istorinės geografijos šaltinis savo verte prilygsta pirmajam Lietuvos paminėjimui 1009 m. Kvedlinburgo analuose ir 1323 m. sausio 25 d. Lietuvos valdovo Gedimino laiškui, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilnius. Žemėlapio fragmentas mažai tyrinėtas istorikų ir dar nepakankamai įtrauktas į mokslinę erdvę.

Sausio 25 d. vyks oficialus parodos atidarymas, kuriame dalyvaus Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, laikinai atliekanti Lietuvos vyriausiojo archyvaro funkcijas dr. Daiva Lukšaitė, buvęs Lietuvos vyriausiasis archyvaras dr. Ramojus Kraujelis, prof. Eugenija Ulčinaitė ir prof. Viktorija Daujotytė.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki kovo 31 d.

Arturas Valiauga: „Perkurtos Velso istorijos“

Kiekviena istorija turi pabaigą. Tačiau vienos istorijos pabaiga reiškia kitos pradžią, kurioje pasakotojo nuožiūra ar pagal pasakojimo taisyklių reglamentą nelieka „nereikšmingų“ detalių ir yra ignoruojamos istoriją menkinančios aplinkybės. Girdėjau britišką posakį: „ignoravimas – dorybė“. Tačiau labiausiai intriguojančiomis tampa buitinės smulkmenos, leidžiančios klausytojui pasijusti tos istorijos subjektyvaus ir asmeninio patyrimo dalimi.

Rūmai išauga juos pastačiusius žmones. Juose sukaupti „turtai“ tampa nebyliais socialinės tapatybės ir tautos istorijos liudininkais.

Šio amžiaus globalėjančioje Europoje politinę ir ekonominę galią ženklinę rūmai netenka pirminės funkcijos, atskiriančios sava nuo svetimo, privatų nuo viešo.

Titulai ir turtas sukauptas pradedant vergvaldyste ir sėkminga prekyba bei pramonės plėtra kolonijose kilmingiesiems leido valdyti didžiulį nekilnojamą turtą ir sukaupti jame daug kultūros ir meno vertybių. Ilgais šimtmečiais tai buvo uždari elito kultūros centrai.

Šiandien konstitucinėje monarchijoje rūmai virsta finansine našta jų paveldėtojams. Dvarai ir pilys kaip tautos ir šiandienos pilietinės visuomenės tapatumo dalis paversti vieša erdve tampa nacionalinio pasitikėjimo vieta, kur tolima ir privati istorija gali tapti sava nacionalinio pasididžiavimo ir išskirtinumo dalimi ir tautos šlovingos praeities bei asmeninio orumo išraiška.

Projektas apima ne tik viešų ir privačių erdvių dialogą ar konfliktą, bet kalba ir apie istorinį, kultūrinį Velso ir velsiečių tapatumą, istorijos rašymą, perkūrimą ir perskaitymą.
„Prospekto galerijoje“ veikia iki vasario 16 d.

Andrius Pavelko: „Su gimtadieniu, Vilniau!“

Andrius Pavelko – kaunietis, šiuo metu dirbantis ir kuriantis Vilniuje. Nors fotografu savęs parodos autorius ir nelaiko, fotografija jį lydi nuo pat vaikystės. Kūrėjas vadovaujasi taisykle, kad gyvenimas ne begalinis ir jame reikia daryti tai, kas tau patinka. Maždaug prieš 4 metus supratęs, kad jį labiausiai vilioja naktinė fotografija, aukštis ir miesto grožis, pradėjo fotografuoti naktinį Vilnių – taip 2018 metais gimė pirmoji jo paroda „Labanakt, Vilniau!“.

Sausio 25-ą dieną Vilnius švęs 696-ąjį savo gimtadienį, tad šia proga A. Pavelko pristato antrąją fotografijų parodą „Su gimtadieniu, Vilniau“. Andriaus nuotraukose Vilnius įvairiapusis – tai ir barokiniai bažnyčių bokštai, ir „miegamųjų“ rajonų daugiabučiai, ir rūkstantys fabrikų kaminai. Autorius tarytum bando pasakyti, kad kiekvienas miesto rajonas gali būti fotogeniškas ir įdomus. „Vilnius man gražiausias naktį ir iš aukštai, – sako fotografas, ir išvydus jo nuotraukas, sunku su juo nesutikti. Išvysti kitokį, nematytą Vilnių ir pasveikinti jį su gimtadieniu kviečiami visi neabejingi naktinio miesto žavesiui.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikia iki vasario 16 d.

„Villa Lituania“

„Villa Lituania“ – Romoje esantis pastatas, tarpukariu tarnavęs kaip Lietuvos ambasada, o po okupacijos atitekęs SSRS. Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Nomeda ir Gediminas Urbonai atkreipė dėmesį į Rusijai priklausantį pastatą ir simboliškai surengė balandžių lenktynes tarp Venecijos ir Romos. Projektą papildė „Villa Lituania“ architektūrą primenantis balandinės modelis ir video filmai, pristatantys egzilyje gyvenusių ambasadorių Lozoraičių šeimos istoriją, su Lietuvos okupacija susijusių protesto grafičių Romoje tyrimą, balandžių augintojų Lietuvoje istoriją.

Projektas 2007 m. buvo pristatytas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kurioje buvo įvertintas specialiu paminėjimu. MO muziejuje bus eksponuojama projekto rekonstrukcija.
„MO muziejuje“ veikia iki kovo 10 d.

Sauliaus Vaitiekūno retrospektyvinė paroda „XXI amžiaus muziejus“

Lietuvoje (ir ne tik) nuo praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžios intensyviai kuriantis, gerai žinomas instaliacijų ir objektų, juvelyrikos bei metaforų meistras Saulius Vaitiekūnas (g. 1953 m.) kuria savotišką mūsų tūkstantmečio, mūsiškės gyvenamosios epochos muziejų. Subtiliai ir intelektualiai, ironiškai ir kritiškai menininkas ne tik komentuoja tarp mūsų vykstančius ir besiplėtojančius nūdienos politinius, socialinius, kultūrinius įvykius (žiūrėti jo darbus prilygsta vartyti pastarųjų poros dešimtmečių faktų kronikas), bet ir, it koks Delfų (ne delfi.lt!) orakulas ar Kumų sibilė, pranašauja ateitį.

„XXI amžiaus muziejus“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ – abiejuose aukštuose, o taip pat erdvėje aplink VDA, ne tik retrospektyviai pristato žymiausius menininko S.Vaitiekūno darbus, bet ir vizionieriškai numato, kas mūsų visų laukia netolimuose Lietuvos, Europos bei pasaulio politikos, ekonomikos, kultūros procesų horizontuose.

Parodoje pristatomos chrestomatinės S. Vaitiekūno instaliacijos, tokios kaip Requiem orkestrui, Rožinis, Raudų siena ar Bon Voyage, klasikiniais jau tapę objektai – Švytuoklė, Pax vobiscum populi Lithuania. Pilatus, Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki vasario 16 d.

„Lietuva litvakų kūryboje“

Bėgant šimtmečiams, Lietuvos žydų bendruomenė įgijo su Lietuva glaudžiai susijusią litvakišką tapatybę. Žydų menininkams Lietuva tapo ištisu pasauliu – motina, namais, išminties rankraščiu, talismanu, paguoda, suskilusia žeme, tragiškų netekčių vieta… Lietuvą jie apgaubė meilės, ilgesio ir poetiškos melancholijos atmosfera.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus parengta paroda akcentuoja svarbiausius litvakų kūrybos aspektus, kurie atskleidžia populiariausius Lietuvos vaizdinius tapyboje, grafikoje, poezijoje, romanuose, dainose, muzikoje, kine, teatre. Vieniems menininkams rūpėjo romantizuoto istorinio Vilniaus vaizdai, kitiems – gimtasis šetlas ar tradicinis Lietuvos peizažas, tretiems – vargani darbininkų kvartalai, miestų griuvėsiai ar Lietuva už spygliuotos tvoros.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikia iki kovo 31 d.

Mindaugas Meškauskas: „Amžinas atvaizdas“

Ferotipija – tai XIX amžiaus viduryje išrastas fotografinis procesas, kai atvaizdas sukuriamas ant metalinės plokštelės šlapio kolodijaus būdu. Parodos atidaryme lankytojai galės patys pamatyti, kaip gimsta šie vienetiniai ferotipiniai atvaizdai, kuriuose, pasak autoriaus, jis stengiasi įžvelgti ir perteikti žmogaus sielą. Parodos atidaryme taip pat dalyvaus Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki kovo 11 d.

2010–2018 metų Vilniaus keramikos meno bienalių laureatų kūrybos paroda

„Vytauto Valiušio keramikos muziejuje“ veikia iki kovo 5 d. 

„Eva Kubbos: tarp horizontų“

E. Kubbos bene nuosekliausiai atsiskleidė tapydama abstrahuotus peizažus, akivaizdžiai liudijančius stiprų ryšį su šiuolaikiniu ir tradiciniu Australijos menu. Didžiąją jos kūrybos dalį sudaro lyrinės kraštovaizdžių kompozicijos. Dailininkė pamėgo Centrinio bei Rytų Australijos pakrančių regioną, vaizdingus paplūdimius, uolėtus pajūrius, plačias Australijos panoramas, besidriekiančias toli, iki pat horizonto. Vandenyno nuskalautų riedulių, kitų reliktų sankaupos peizažuose neretai įgauna biomorfinę formą, primena žmogaus siluetą, atlieka figūratyvo vaidmenį. Nesiekdama dokumentiško tikslumo, autorė peizažams suteikia metaforiško, pirmapradžio intymumo. 1979 m. staiga mirus bičiuliui H. Šalkauskui, E. Kubbos tarsi iš naujo atrado kūrybos vertę. Jos kūrinių raiška tapo dar intymesnė, iliuzoriški kraštovaizdžiai spinduliavo dar intensyvesniu energijos užtaisu. Menininkės darbai emociškai stipriai veikia žiūrovą, komunikuodami spalvomis kaip instrumentu.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki kovo 10 d.

„Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“

Čechavičius laikomas reikšmingiausiu XIX a. Vilniaus fotometraštininku bei žymiausiu to laiko Lietuvos fotomenininku. Rengiant parodą paaiškėjo, kad jis taip pat yra seniausių išlikusių Kijevo nuotraukų autorius. Atidaromoje parodoje tarptautinį pripažinimą pelniusio žymiausio XIX a. Lietuvos fotografo Čechavičiaus nuotraukos rodomos greta kitų geriausių XIX a. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Prancūzijos fotografų darbų. Taip žiūrovai galės įvertinti Čechavičiaus darbų vietą to laikotarpio fotografijos kontekste, pamatyti jo kelią į fotografiją ir į Vilnių.

Parodą pradeda pirmųjų fotografų, dirbusių Vilniuje iki Čechavičiaus atvykimo, nuotraukos. Tarp jų nemažai anksčiau niekad nerodytų ir neskelbtų Vilniaus vietovaizdžių nuotraukų iš Lietuvos atminties saugyklų ir privačių rinkinių. Žiūrovų lauks ir kitos staigmenos – novatoriškai rodomos seniausios erdvinės ir panoraminės Vilniaus nuotraukos.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki kovo 3 d.

Pranas Gailius: „Gyvenimo scenos“

Pranas Gailius – vienas žinomiausių lietuvių dailininkų pasaulyje. Jo vardą (Pranas Gailius, dit Prӓnas) meno pasaulis pradėjo mokytis nuo 1955 metų. Pirmoji personalinė dailininko paroda Paryžiuje, Galerie du Haut Pavé, sulaukė palankių atsiliepimų spaudoje bei televizijoje ir atvėrė kelią į pripažinimą. Paskui vyko parodos Berlyne, Miunchene, Štutgarde, Tokijuje, Ženevoje, Liuksemburge, Čikagoje, Geteborge. Tačiau gimtajame krašte su jo kūryba pradėta susipažinti gana vėlai. Pirmoji Gailiaus paroda Lietuvoje įvyko tik 2004 m. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo parodytos autorinės, pagal Oskaro Milašiaus eiles sukurtos knygos „Pirmoji lietuviška siuita“ ir „Jūra“.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki kovo 3 d.

„Paryžiaus mados magai. 1920–1999 m.“

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, surengė jau vienuoliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Parodoje „Paryžiaus mados magai“ pristatomi devyni iškilūs kutiurjė, sukūrę savo mados namus. Tarp jų – dar ir dabar gyvi praėjusio amžiaus mados korifėjai.
„Lietuvos dailės muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 20 d.

„Visas menas – apie mus“

Pirmojoje MO muziejaus parodoje „Visas menas – apie mus“ pirmą kartą viešai ir išsamiai pristatoma MO kolekcija, kuri apima laikotarpį nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas, projektui nuo 2011 m. suteiktas nacionalinės reikšmės statusas. Paroda konstruojama išskiriant būdingiausias temas, rūpėjusias skirtingų kartų Lietuvos menininkams. Tuo pačiu atsiskleidžia meno ir gyvenimo ryšiai, per kuriuos kiekvienas kūriniuose galės ieškoti savęs ir savo patirčių.
„MO muziejuje“ veikia iki vasario 18 d.

Sergiy Lysyy : „Ukrainietis, pamilęs Lietuvą“

Sergiy Lysyy

Ukrainoje gimusio ir jau kurį laiką Klaipėdoje gyvenančio menininko darbai, atlikti meistriška technika, daugeliui lengvai atpažįstami. Juose susipina urbanistiniai ir gamtos objektai, vaizduojami Vakarų Europos miestai, pamėgtas Lietuvos uostamiestis, dažnas vandens motyvas.

„S. Lysyy tapyba puošni, pakili, derinanti kruopštumą, detalumą su tyčiniu neišbaigtumu. Smulkmeniškai ištapyti vaizdai paprastai užbaigiami laisvesniu potėpiu, eskizine struktūros atodanga, išsiliejusiu, išsilydžiusiu ir nuvarvėjusiu reginio kraštu“, – sako dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė.
„Namųidėjų centre (NIC)“ veikia iki kovo 16 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!