Ketvirtoji asmeninė S. Giedrimienės tekstilės paroda pristato beveik penkis jos kūrybos dešimtmečius – nuo pirmųjų savarankiškų žingsnių iki paskutinių meninių ieškojimų. Retrospektyvos pavadinimas „Kelias“ – neatsitiktinis, perimtas iš konkretaus tekstilininkės gobeleno pavadinimo. Kelio motyvas dažnas jos kūryboje, besikartojantis įvairiais pavidalais (įstrižai praminto tako juosta, judri geležinkelio magistralė, tiltas, pro automobilio langą šmėkščiojantis vaizdas), simbolizuojantis tikslo siekimą, savasties paieškas mene, bylojantis, kad žmogus – amžinas keleivis gyvenimo ir kūrybos kelyje. Ekspozicijoje išskiriami trys kūrybos laikotarpiai, tapatinami su kiekvienam jų būdingais meniniais tikslais: judėjimo ir dinamikos įsisavinimu ankstyvuoju periodu (1973–1980), erdviškumo perteikimu audinyje – brandžiuoju (1981–1990) ir dvasinės šviesos ieškojimu – vėlyvuoju (1991, iki šių dienų) etapu.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki balandžio 14 d.

„Humanoje“, kaip ir gamtos muziejuje, pilna įvairiausių daiktų, sudėliotų pagal aiškią klasifikacijos sistemą. Surūšiuoti pagal spalvas, dezinfekuoti tuo pačiu etanoliu, daiktai yra pasiruošę grįžti į rinką. Eksponatų kuratorės čia yra pardavėjos, asortimentas pildomas kasdien, todėl lankytis traukia vėl ir vėl. Užvakar manęs ten laukė visai neblogi, bet per maži „Acne Studios“ džinsai, tikri nutrijos kailiniai iki žemės, rankomis siūta tamsiai mėlyna suknelė bei šeši – labai šilti – airiškos vilnos megztiniai. „Humanoje“ megztiniai vėl tampa megztiniais, o kelnės – kelnėmis. Visa tai kontrastuoja su didmiesčių pėsčiųjų gatvėmis, kur prekinių ženklų pasiskirstymas labai aiškus ir vis kartojasi tos pačios parduotuvių kombinacijos: esi Londone, Paryžiuje ar Kopenhagoje – prabangių rūbų firmos bus šalia viena kitos, o greitosios mados parduotuvės irgi turės savo teritorijas kitoje gatvėje. Apie dėvėtų rūbų kilmę gali tik spėlioti: nusibodo, netiko, nusitrynė, kažkas mirė, ir apskritai – kelintą kartą jie jau skuduryno lentynose? Kartais gali pasirodyti, jog šiose parduotuvėse aiškiai matyti tam tikra tendencijų kaita, bet lygiai taip pat gali būti, kad visa languotų marškinių kolekcija atkeliavo iš vieno žmogaus spintos ir tavo vietinėje „Humanoje“ atsidūrė atsitiktinai.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki kovo 31 d.

Šiuolaikinio meno centras pristato projektą „Taktikos & metodai“ – pirmąją Urugvajuje gimusio, Niujorke gyvenančio menininko Alejandro Cesarco personalinę parodą Lietuvoje. „Taktikos & metodai“ tęsia menininko tyrinėjimus, skirtus asmeninio pasakojimo, stiliaus, senėjimo, įtakos ir paveldėjimo temoms. Nors menininkui įprasta romantiška, netgi melancholiška maniera, kitaip nei ankstesnėse Cesarco parodose šios ekspozicijos tonas yra tarsi skubinantis. Atrodo, lyg paroda reikalautų, kad būtų priimtas sprendimas, kad būtų kažkas padaryta.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki kovo 31 d.

Vasario 1 dieną, į Vilniaus gatves išvažiuoja du autobusai, kurie veš vilniečius ir miesto svečius nauju maršrutu (visų akcijoje dalyvaujančių galerijų sąrašą rasite čia) SU-MENĖK.  Vilnius kviečia leistis į kelionę po 17 šiuolaikinio meno taškų ir sumenėti. Visiškai sumenėję gaus prizų.
Vilniuje vyksta iki vasario 28 d.

Dviejų kanalų videoinstaliacijos „Rudzienko“ (2016) centre – Lenkijos kaimo peizaže besišnekučiuojančios ar įvairiomis veiklomis užsiimančios socioterapijos centro gyventojos. Pastaraisiais metais Lockhart šioms merginoms organizavo kūrybines dirbtuves, kelias vasaras vykusias įvairiose kaimo sodybose netoli Varšuvos. Pasitelkiant paprastus mąstymo, rašymo, judėjimo, dainavimo, klausymo ir improvizacijos pratimus, merginos buvo skatinamos išreikšti save, atverti savo mintis ir balsus naujoms, už įprasto kasdienybės horizonto esančioms, galimybėms. Šios vietovės ir tapo filmo lokacijomis, o pačių dirbtuvių turinys įkvėpė improvizuotus merginų tarpusavio pokalbius. Videoinstaliacija ir ją lydinti trijų fotografijų serija „Kai esi laisva, bėgi tamsoje“ (When You’re Free, You Run in the Dark, 2016) yra šio buvimo kartu ir patirčių dalijimosi rezultatas.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki kovo 31 d.

Naujausiuose menininkės kūriniuose – eksperimentiniame filme bei objektuose, persipina įvairiasluoksnės kultūrinės nuorodos, aprėpiančios kiną, mokslą bei asmeninius autorės prisiminimus. Parodoje apmąstoma žmogaus susikurtų ideologijų ir sparčiai besivystančių technologijų mums daroma įtaka, priverčianti vis dažniau kvestionuoti pasaulį, kuriame gyvename
„(AV17)Gallery“ veikia iki vasario 28 d.

Trajektorijos – tai tęstinio jaunosios kartos menininkės Gabrielės Vingraitės projekto Pasivaikščiojimas heterotopija dalis. Projekte akcentuojamos kitokios vietos (dar vadinamos heterotopijomis) ir su jomis susiję išgyvenimai, būsenos, pojūčiai. Išvertus iš senovės graikų kalbos, heterotopija reiškia „kitokią erdvę“. Pastaruosius kelis metus vykdyto projekto metu menininkė formavo savo pačios heterotopijos sąvoką, stebėjo erdves. Pagrindiniai darbai buvo sukurti pietų Vokietijoje, šalia Bodensee ežero, kuris yra tarp Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos. Tai yra vienintelė Europos vieta, kurioje nėra jokio legalaus susitarimo, žyminčio šių šalių ribas. Ši patirtis galiausiai išsivystė į fotografijų ciklą ir instaliaciją, kurios pagrindinis tikslas – sukurti pojūtį, kurį Gabrielės darbe įkūnija iš peršautų drobių suformuotas koridorius.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki vasario 23 d.

Tai antroji paroda iš 2018–2022 m. tarptautinių parodų ciklo „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“, skirto Vilniaus 700 metų jubiliejui pasirengti.

Parodoje eksponuojamas unikalus XIV a. antrosios pusės žemėlapio fragmentas, kuriame pirmą kartą pavaizduota Lietuvos sostinė Vilnius. Tai ankstyviausias iki šiol žinomas kartografinis šaltinis, kuriame vaizduojama Lietuvos sostinė, taip pat tai ankstyviausias ikonografinis Vilniaus vaizdas.

Šis unikalus ikonografinis, istorijos ir istorinės geografijos šaltinis savo verte prilygsta pirmajam Lietuvos paminėjimui 1009 m. Kvedlinburgo analuose ir 1323 m. sausio 25 d. Lietuvos valdovo Gedimino laiškui, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilnius. Žemėlapio fragmentas mažai tyrinėtas istorikų ir dar nepakankamai įtrauktas į mokslinę erdvę.

Sausio 25 d. vyks oficialus parodos atidarymas, kuriame dalyvaus Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, laikinai atliekanti Lietuvos vyriausiojo archyvaro funkcijas dr. Daiva Lukšaitė, buvęs Lietuvos vyriausiasis archyvaras dr. Ramojus Kraujelis, prof. Eugenija Ulčinaitė ir prof. Viktorija Daujotytė.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki kovo 31 d.

„Villa Lituania“ – Romoje esantis pastatas, tarpukariu tarnavęs kaip Lietuvos ambasada, o po okupacijos atitekęs SSRS. Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Nomeda ir Gediminas Urbonai atkreipė dėmesį į Rusijai priklausantį pastatą ir simboliškai surengė balandžių lenktynes tarp Venecijos ir Romos. Projektą papildė „Villa Lituania“ architektūrą primenantis balandinės modelis ir video filmai, pristatantys egzilyje gyvenusių ambasadorių Lozoraičių šeimos istoriją, su Lietuvos okupacija susijusių protesto grafičių Romoje tyrimą, balandžių augintojų Lietuvoje istoriją.

Projektas 2007 m. buvo pristatytas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kurioje buvo įvertintas specialiu paminėjimu. MO muziejuje bus eksponuojama projekto rekonstrukcija.
„MO muziejuje“ veikia iki kovo 10 d.

Lietuvoje (ir ne tik) nuo praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžios intensyviai kuriantis, gerai žinomas instaliacijų ir objektų, juvelyrikos bei metaforų meistras Saulius Vaitiekūnas (g. 1953 m.) kuria savotišką mūsų tūkstantmečio, mūsiškės gyvenamosios epochos muziejų. Subtiliai ir intelektualiai, ironiškai ir kritiškai menininkas ne tik komentuoja tarp mūsų vykstančius ir besiplėtojančius nūdienos politinius, socialinius, kultūrinius įvykius (žiūrėti jo darbus prilygsta vartyti pastarųjų poros dešimtmečių faktų kronikas), bet ir, it koks Delfų (ne delfi.lt!) orakulas ar Kumų sibilė, pranašauja ateitį.

„XXI amžiaus muziejus“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ – abiejuose aukštuose, o taip pat erdvėje aplink VDA, ne tik retrospektyviai pristato žymiausius menininko S.Vaitiekūno darbus, bet ir vizionieriškai numato, kas mūsų visų laukia netolimuose Lietuvos, Europos bei pasaulio politikos, ekonomikos, kultūros procesų horizontuose.

Parodoje pristatomos chrestomatinės S. Vaitiekūno instaliacijos, tokios kaip Requiem orkestrui, Rožinis, Raudų siena ar Bon Voyage, klasikiniais jau tapę objektai – Švytuoklė, Pax vobiscum populi Lithuania. Pilatus, Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki vasario 16 d.