Savaitės parodų Lietuvoje kalendorius: kovo 4 – 10

Reklama

Publikuota: 2019 m. 4 kovo d. 23:57

Savaitės parodų Lietuvoje kalendorius

Kovas 4 - 10

„Salve, Vilnius“

Tapyba

Parodos „Salve, Vilnius“ autoriams iškelta kiek neįprasta sąlyga – paveikslo formatas turi būti ne stačiakampis, o apskritimas (tondas, ovalas arba arkinis), kad bent viena paveikslo kraštinė būtų lenkta. Šis formatas pasirinktas neatsitiktinai. Tai užuomina į lenktas senamiesčio gatveles, į apvalias Vilniaus senosios architektūros detales. Bažnyčių bokštai ir kupolai, arkiniai paveikslai interjere, didikų rūmų gotikiniai, barokiniai ar klasicistiniai gaubti dekoro elementai susišaukia su Vilniaus kalvų peizažu. Svarbūs Vilniaus artefaktai, šiandienos menininkų sutalpinti į netradicinį formatą, virsta nauja istorija. Sakytum, praeitis ir dabartis susilieja – mūsų dienų personažai atsiduria senoviško paveikslo aplinkoje arba atvirkščiai. Kartais paveikslo siužetas tampa kuriozišku, kone groteskišku. Šis žvilgsnis į praeitį per XXI amžiaus prizmę – Vilniaus miesto 700-mečio paminėjimo preliudija.
„DOMUS galerijoje“ veikia iki kovo 23 d.

„Atspirties taškas“

Tapyba, Fotografija, Kita

Nuo ko prasideda meno kūrinys? Kas yra menininko atspirties taškas? Šešių šiuolaikinių menininkų kūriniai Mažosios MO muziejaus salės parodoje pasakos individualias istorijas: A. Polukordo „Šlagbaumas“ trukdys praeiti keleiviui, L. Parulskio Vilniaus miesto vizija prabėgs sėdint greito maisto kavinėje ar G. M. Kinčinaitytės fotografijos kvies paklaidžioti tarp Marso ir Žemės peizažų. Kiekvienam kūriniui sukurti specialūs interaktyvaus dizaino objektai, kuriuos palietus, pakėlus ar atlikus kitą veiksmą sužinosite kas buvo atspirties taškas menininkui kūrybiniame procese.
„MO muziejuje“ veikia iki balandžio 14 d.

Jyndrych Štreit: „Kur namai mano?“

Fotografija

Savo ilgalaikiame projekte „Kur mano namai?“ J. Štreitas paniro į benamių pasaulį be jokių išankstinių nusistatymų ir su nuolankumu, kurio išmoko dalyvaudamas ankstesniuose socialiniuose projektuose su narkomanais, neįgaliaisiais, neregiais ar vyresnio amžiaus žmonėmis. Anot teksto autoriaus Jiři Siostrzonek, J. Štreitas savo naujajame fotografijų cikle nesiekia analizuoti benamystės priežasčių, o pateikia tik vizualiai stiprią žinutę iš pasaulio, į kurį net mintimis nukeliauti mums nepakanka drąsos.
„Lietuvos fotomenininkų sąjungos galerijoje“ veikia iki kovo 30 d.

„Mortality check“

Kinas, Kita

Netolimoje ateityje vykstančio karo metu nugalėtoji milijonų populiacija lieka su vieninteliu pasirinkimu – išvalyti savo atmintį ir jungtis į eksperimentinę bendruomenę. 30 dienų dalyviai varžosi tarpusavyje, kad laimėtų vietą naujajame pasaulyje. Šioje išgyvenimo kovoje niekas nėra draudžiama, tačiau viskas yra stebima. Kas tu esi, kai neturi savo tapatybės?

Mortality check yra išgalvotas krizę išgyvenantis pasaulis, kuriame dėl visko diskutuojama. Šiame pasaulyje matome save kaip įsivaizduojamus Kitus, peržengiame gėrio ir blogio sąvokas bei kvestionuojame tiesos egzistavimą tam, kad pasiektumėme, tai kas neįsivaizduojama – perkurtumėme save.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki balandžio 4 d.

Rimas Bičiūnas: „Jaunas“

Tapyba

„Didžiausias parodos siurprizas – ankstyviausi Bičiūno darbai, sukurti dar studijų metais (1967-1972), nuo antro kurso. Jie sudaro pusę ekspozicijos. Neįtikėtinai įspūdinga kūrybinio kelio pradžia. Bičiūno tapyba sklidina itin šiltų jausmų ir nuoširdumo. Žavi „minkštais“ spalvų persiliejimais, koloritu, tapybos kultūros supratimu ir meninės kalbos prasmingumu. Tuo metu autoriaus subrandinti estetiniai kriterijai bei meniniai interesai, tikslingai siekiant prancūzų moderniosios dailės ir lietuvių vaizduojamosios tautodailės bei folkloro ne vien santarvės, bet ir naujos kokybės. Šie du pradai sudarė R. Bičiūno improvizacijos pagrindą nuo pat kūrybinio kelio pradžios. Jauno dailininko tapyba vaizdingai įrodo, kad galima būti ir moderniu, ir tautišku tuo pačiu metu. Jo kūryboje ryškus tautinis pradas, kuris tuo metu buvo tyliai ignoruojamas, netrukdė jam atstovauti sovietų šalies tarptautinėse parodose. Gal ir parodoksalu, tačiau šiandien tai puikiausias įrodymas, kad jo kūriniai buvo modernūs, originalūs, profesionalūs, meniški“, –sako menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki kovo 23 d.

Kazys Daugėla: kūrybos retrospektyva

Fotografija

K. Daugėla fotografuoti pradėjo studijų metais. Nuo 1937 m. dalyvavo parodose ir konkursuose. Kaune vykusiuose Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos fotosekcijos rengiamose konkursinėse parodose jaunam inžinieriui už nuotraukas buvo skiriamos premijos. 1939 m. Vokietijoje vyko tarptautinis „Roleiflekso“ firmos konkursas, pavadintas fotografų olimpiada. Iš viso pasaulio buvo pristatyta 35 000 nuotraukų, o atrinkta tik 195. Tarp jų -Daugėlos daryta nuotaikinga Molėtų paežerės nuotrauka. Karo metais Kempteno stovykloje fiksavo tremtinių gyvenimo akimirkas: buitį, darbą ir poilsį, šventes, mokslą ir sportą. Nuo 1952 m. – JAV fotografijos draugijos narys, dalyvavo kasmetinėse išeivijos fotografų parodose Čikagoje. 1988 m. savo fotografijų parodą eksponavo Kauno fotografijos galerijoje, vėliau ji buvo perkelta į Fotografijos muziejų Šiauliuose. 1992 m. surengė parodą „Statybos Lietuvoje ir Amerikoje“. Išleido knygas „Veidai ir vardai” (drauge su fotografais A.Keziu ir V. Maželiu) bei „Išeiviai iš Lietuvos“, kuri 1993 m. Baltijos šalių knygos meno konkurse Rygoje pelnė net du diplomus – už albumo dizainą ir fotografijų meniškumą.
Galerijoje „Kunstkamera“ veikia iki balandžio 6 d.

Bahadir Aksan ir Lidijos Kaleinikovaitės fotografijų paroda

Fotografija

Parodoje sukuriama erdvė apmąstyti gyvenimo laikotarpį, kai patirtis ir džiaugsmas susikerta su neišvengiamybe bei su senatve susijusius vyraujančius stereotipus. Eksponuojamuose kūriniuose senatvė suvokiama kaip sukauptos patirties, atminties, apmąstymų, orumo ir drąsos etapas. Visuomenė neatskiriama nuo socialinių tinklų ir jaunystės kulto, tačiau šį kultą lygiagrečiai lydi senėjančios visuomenės problema. Šis bendražmogiškas procesas dažnai reprezentuojamas kaip tai, kas turi būti sustabdyta ar atsukta atgal. Trapumas, nykimas ir mirtingumas tampa senatvės sinonimais, tačiau tai itin ribotai reprezentuoja tik mažą šio gyvenimo laikotarpio dalį.
„Kauno fotografijos galerijoje“ veikia nuo kovo 7 d.

Mykolė: „Gamtovaizdis“

Tapyba

„Asmeninį santykį su vaizduojama vieta, ryškų ankstyvuosiuose kūriniuose, vis dažniau nustelbia analitiškas dailininko žvilgsnis, preparuojantis gamtovaizdžio erdvinę ir spalvinę sąrangą. Mykolė atranda gamtovaizdžių poetiką kontrastuose – tuštumos ir gausos (spalvų, linijų, formų), statikos ir dinamikos, griežtų ir laisvų formų, atvirų ir uždarų erdvių. Drobėse mėgaujamasi spalvų, struktūrų įvairove, pabrėžiamas natūralių elementų ritmas. Itin svarbus čia santykis tarp horizontalių ir vertikalių paveikslo elementų. Ypač akcentuojamos visa ko augimą, stiebimąsi viršun pabrėžiančios vertikalės, jas dažnai dar pratęsia charakteringi dažų nuvarvėjimai. Reikšmingas paveikslų leitmotyvas yra vanduo – upės, upelio, ežero, jūros, pelkės akivaro. Jame atsispindintys dangaus, augmenijos fragmentai pratęsia linijų ritmą ir įsiaudžia į bendrą dekoratyvią paveikslo schemą. Mykolės kūrybai būdingi skambūs, išraiškingi skaidrių spalvų deriniai, lemiantys kompozicijų emocinį krūvį. Per ploną dažų sluoksnį persišviečianti drobė suteikia paveikslams atmosferiško švytėjimo“, – pasakoja menotyrininkė Justina Augustytė.
„Šiaulių galerijoje“ veikia nuo kovo 8 d.

Rolandas Stankūnas: „Hibridai“

Parodoje pristatoma Rolano Stankūno tapybos darbų serija pradėta kurti tapybos magistro studijų metu ir toliau plėtota po jų baigimo. Tapybos darbuose vaizduojami modifikuoti, pusiau abstraktūs žmonių portretai. Šiems darbams sukurti pasitelkiamos fotografijos, kuriose fiksuojami abstrakčiomis vaizdo projekcijomis modifikuoti žmonių veidai ir kūnai. Skirtingos prigimties figuratyviniai ir abstraktūs vizualiniai elementai suliejami į naujus hibridiškus pavidalus, įkūnijamus tapybos drobėse.
„Šiaulių galerijoje“ veikia nuo kovo 8 d.

Juozas Pranckevičius: „Peizažo refleksijos“

Tapyba

Juozo Pranckevičiaus kūryboje vyrauja peizažas, gamtovaizdžių, marinistikos ir urbanistikos motyvai. Didžioji peizažų dalis nutapyta pleneruose, dėl to paveiksluose akivaizdi spalvinė darna, derinių įvairovė, ryžtinga ir emocionali teptuko kalba. Individualistai savo kūryboje nesilaiko griežtai apibrėžtų programinių ribų, čia sutelpa įvairios tendencijos ir stilistinės kryptys. Itin brangindami prieškario moderniosios tapybos tradiciją, jie aktyviai vysto plastinę meno kalbą, ypatingą dėmesį skiria spalvos, potėpio išraiškai, kūrinio visumos įtaigumui
„Laiptų galerijoje“ veikia iki balandžio 3 d.

Vladimiras Sušilovas: „Natiurmortai“

Tapyba

V. Sušilovo kūryba atspindi išskirtinį autoriaus žingeidumą ir plačius meninius interesus – nuo skandinavų epų, Rytų Prūsijos, Žemaitijos istorijos iki lietuviško kaimo gyvenimo. Dar vidurinėje mokykloje jis pradėjo rašyti eilėraščius, yra išleidęs poezijos rinkinį „Vieškelių dulkės“ (2014). Ir tapyboje, ir poezijoje vyrauja tos pačios temos ir motyvai. Peizažai, istorinės kompozicijos, portretai ir natiurmortai pasižymi romantizuotu vaizdu, poetišku pasakojimo stiliumi, sodriomis spalvomis. Dailininkas yra puikus piešėjas, dažnai lieja akvareles ir dalyvauja visose tradicinėse akvarelės parodose, kurias rengia LDS Klaipėdos skyrius. Jubiliejinėje V. Sušilovo parodoje eksponuojami aliejinės tapybos natiurmortai, kuriuos pamėgo tapyti pastaraisiais metais. Paroda Prano Domšaičio galerijoje tęsia dailės pedagogų kūrybos pristatymų ciklą.
„Prano Domšaičio galerijoje“ veikia iki kovo 31 d.

Dusetų galerijos dailininkų tapybos paroda

„Utenos kultūros centro dailės galerijoje“ veikia iki kovo 29 d.

Lena Klyukina: „29 scripts“

Kita

2019 metų kovo 7 dieną 19 valandą Ideas Block kūrybinės erdvės galerijoje atidaroma Lenos Klyukinos eskizų paroda. Dailininkė trumpam grįžta iš Portugalijos pristatyti Lietuviškai publikai Porto mieste gimusių idėjų. Autorė apie projektą: „Sulig kiekviena sąmoningai išgyventa akimirka keičiasi ateities keliai ir vizijos. Sulig kiekvienu eskizu kinta kūrybinė kryptis ir idėjos. Išsišakoja į tūkstantį naujų durų, kurios dar tik ką tik buvo užrakintos. Per vidurį yra pradinis veiksmo taškas, merdintis ir viltingas, paliekantis nugyventą ir gimdantis šansą. Tame taške kartais jaučiuosi kaip daktaras po morfijaus doze, kaip detektyvas viešajame tualete. Kartais jaučiuosi taip, lyg mano protas būtų nėščias arba užkietėjęs. Kartais jaučiuosi taip, lyg būčiau zoologijos sode ir nesuprantu, kurioje tvoros pusėje. Ir čia randu save trypčiojant, buriant iš eskizų su noru sužinoti kas laukia už kampo.“
„Ideas block“ veikia iki kovo 21 d.

„1937-1939 m. Vilnius šveicaro A. Rietmann akimis“

Fotografija

Parodos kuratoriaus Ričardo Žičkaus surasta Šveicarijoje, Arbono miesto muziejuje, saugoma istorinė medžiaga apie jauną šveicarų inžinierių Alfred Rietmann, dirbusį Vilniaus miesto autobusų garažo direktoriumi nuo 1937 iki 1939 metų, pasakoja ne tik apie to meto autobusus, garažą, bet ir parodo Vilnių ir jo apylinkes Antro pasaulinio karo išvakarėse.
„Šlapelių muziejuje“ veikia iki kovo 31 d.

Sigla Ščeponavičiūtė: „Pas Dani genties papuasus“

Fotografija

„Pirmiausia esu gydytoja neurologė. Labai džiaugiuosi teisingai pasirinkusi šią profesiją. Kiekvieną dieną į darbą vykstu kaip į šventę, džiaugiuosi galėdama padėti žmogui. Tą darau su savo nuostabia Neurologijos skyriaus komanda. Tačiau atostogų metu begalinis noras keliauti neduoda ramybės pažinti kitas kultūras, gamtą, įvairias šalis, žmones. Aplankyta apie 80 šalių – tai ne dėl skaičiaus. Manau visiems būtų įdomu sužinoti apie Vakarų Papua (Indonezijos provincija vakarinėje Naujosios Gvinėjos saloje), kur dar ir šiandien gyvena unikali, izoliuota Dani gentis. Teko su ja susitikti. Įveikus visus kelionės sunkumus ir patirtus nuotykius, kelionės įspūdžiai atpirko viską. Noriu su visais pasidalinti šiomis akimirkomis“, – sako parodos autorė.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki balandžio 3 d.

Edmundo Saladžiaus grafikos darbų paroda

Grafika

„Utenos kultūros centro dailės galerijoje“ veikia iki kovo 7 d.

„Laiko tėkmė“

Keramika

Profesionalioji keramika iš LDM muziejaus rinkinių.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki balandžio 14 d.

Mindaugas Ažušilis: „Fotografijos“

Fotografija

Fotografas Mindaugas Ažušilis tyrinėja nepatogias, kritines, tačiau itin aktualias temas: vyriškumą, hedonizmą, avarijas kelyje, įvaizdžio (ne)galią. Menotyrininkės dr. Agnės Narušytės teigimu, jo kūrybos nebūtina skaityti kaip kapitalizmo, vartojimo, globalizacijos, provincializacijos ar nacionalizmo kritikos, nors jos čia daug. Nebūtina ir nirti į depresiją. Verčiau rinkti egzistencinio aukso trupinius – nematomus, bet Ažušilio pastebėtus lietuviškos kasdienybės scenografijoje. Suprasti, kad jos paskirtis – pridengti nebūties duobes yrančiame pasaulyje.
„Vilniaus fotografijos galerijoje“ veikia iki kovo 16 d.

Andris Vītoliņš: „Giliai įkvėpkite prieš naują pradžią“

Tapyba

Ši tapybos paroda – tarsi priemonė perteikti žiūrovui dinamiškumo jausmą ir pokyčių erą, tuo pačiu parodant šiandieninės struktūrizuotos ir matematinės aplinkos nestabilumą bei pažeidžiamumą.

„Pastaruoju metu vis norėjau pavaizduoti naują, neegzistuojantį pasaulį. Tai vizualiai nuskaitomi vaizdai, pastatai ir ornamentai, egzistuojantys tik drobėje. Tam tikra prasme tai yra alternatyvus fotografijos epidemijos apimtos šiuolaikinės eros suvokimo ir supratimo modelis. Didžiausias iššūkis ateities realybei – tai jos kilmė. Realybę kurs ne žmogaus protas, o kompiuterinės programos“, – sako A.Vītoliņšas.
„Meno nišoje“ veikia iki kovo 14 d.

Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė: „Poeto mūza – Savoldo angelas“

Tapyba

Dailininkas A. Valeška, kuravęs vieną iš A. Laucevičiūtės parodų, rašė: „Sandra visa savo kūryba yra europietė daugiau, negu visi kiti mūsų jaunieji dailininkai. Ji net savo koloritu primena nepriklausomos Lietuvos tapytojus. Dailininkės spalvų derinys gana pavojingas, nevartojant pasažo tarp vienos ar kitos spalvos. Dailininkės mėgiama spalva yra geltona, kuri tapyboje ypač sunkiai yra rišama su kitom spalvom. Sandra ilgą laiką tylėjo. Atrodė, kad ji tapybą jau užmetusi. Bet šiandien štai regime visą jos individualią parodą, kurioje akys užkliūva už spalviniu ir kompoziciniu atžvilgiu gerai nusisekusių kūrinių.“
„Chaimo frenkelio viloje“ veikia iki balandžio 7 d.

Vladas Mikalauskas: „Šiauliai, Vilniaus gatvė“

Fotografija

Menotyrininkas V. Rimkus, tada aprašydamas parodą, pabrėžė V. Mikalausko dėmesį kiekvienai, iš pirmo žvilgsnio ir pačiai nereikšmingiausiai gatvės kasdienybės detalei ir sulygino autoriaus perteiktą visuminį gatvės vaizdą su romanu, „kurį reikia perskaityti nuo pradžios iki galo“. Kiekviena fotografija čia susijusi su kitomis – jos tarsi knygos puslapiai, kuriuos išplėšus, bendram vaizdui kažko pritrūks. Mes dažnai asocijuojame Vilniaus gatvės įvaizdį tik su Pėsčiųjų bulvaru, bet autorius pažiūrėjo plačiau ir perteikė gatvės panoramą nuo riboženklio iki riboženklio, nuo įvažiavimo į miestą, kur gatvė prasideda, iki miesto pabaigos, kur ji virsta užmiesčio keliu. Toks požiūris leidžia patirti, kaip vystosi ir keičiasi gatvės pavidalas, kai įvažiavus į miestą nuo Vilniaus pusės (iš čia ir gatvės pavadinimas) tinkamesnes kaimui priemiesčio „bakūžes“ netrukus keičia tada dar nauji mikrorajonai, išaugę istorinio fabriko kaimynystėje, kažkada įsibrovusio į kone kurortinę gamtinę aplinką, tuoj už jo ir senamiestis, užsibaigiantis tarpukariu iš miesto centro išsikrausčiusiu turgumi, prisišliejusiu prie istorinio Sukilėlių kalnelio, už kurio staiga vėl atsiduri priemiestyje. Autorius realistiškai perteikia kasdienį gatvės gyvenimą, be fasadinio spindesio, tačiau dėl jo meistrystės gatvės kasdienybės paveiksle neįžvelgsi rutinos ar buitiškumo.“
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki kovo 21 d.

„Islandija. Kvadratinė šaknis iš 13 horizonto"

Kita

KKKC, įgyvendindamas tarptautinės meno rezidentūros programą, 2018-ųjų rugsėjį išsiuntė klaipėdiečių kūrėjų komandą į Islandiją. Menininkai ledo ir ugnikalnių žemėje praleido mėnesį akistatoje su savimi, laukine gamta, laiku, šviesa ir tamsa. Apvažiavę beveik visą salą ir įveikę 4900 kilometrų, jie tyrinėjo Islandijos peizažą, siekdami konceptualiomis meninėmis priemonėmis holistiškai perteikti darnaus žmogaus ir visuomenės gyvenimo bei jo pilnatvės idėją.

Rezidentūros metu komanda siekė išlaisvinti kūrybinę energiją kiekvienam parankiausiais raiškos būdais. Tapytoja Irma Leščinskaitė kūrė objektus ir instaliacijas, kuriuose dominuoja minimalistinė kompozicija ir egzistencialistinė filosofinė kryptis. Šviesos instaliacijų kūrėjas Marius Ščerbinskas Islandijos peizaže šiuolaikiškai interpretavo lietuvių etnokultūros objektą „Dangaus sodą“, kūrybinį procesą fiksavęs Mikas Zabulionis iš šios medžiagos sukūrė dokumentinį filmą. Eglė Ščerbinskaitė laukinę gamtą pasitelkė fotosesijai, atšiaurios šalies kraštovaizdžiuose savo vietą atrado ir menininkės Žanetos Jasaitytės instaliacija „Atskridęs paukštis“. Islandijoje ribinėmis aplinkybėmis susitelkę bendram procesui, menininkai kartu su projektu „Kvadratinė šaknis iš 13 horizonto“ pristato ir kolektyvinio kūrybingumo galimybes.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki kovo 10 d.

Ramūnės Pranckevičiūtės keramikos darbų paroda

Keramika

„Tauragnų krašto muziejuje“ veikia iki kovo 16 d.

Salvinija Giedrimienė: „Kelias“

Kita

Ketvirtoji asmeninė S. Giedrimienės tekstilės paroda pristato beveik penkis jos kūrybos dešimtmečius – nuo pirmųjų savarankiškų žingsnių iki paskutinių meninių ieškojimų. Retrospektyvos pavadinimas „Kelias“ – neatsitiktinis, perimtas iš konkretaus tekstilininkės gobeleno pavadinimo. Kelio motyvas dažnas jos kūryboje, besikartojantis įvairiais pavidalais (įstrižai praminto tako juosta, judri geležinkelio magistralė, tiltas, pro automobilio langą šmėkščiojantis vaizdas), simbolizuojantis tikslo siekimą, savasties paieškas mene, bylojantis, kad žmogus – amžinas keleivis gyvenimo ir kūrybos kelyje. Ekspozicijoje išskiriami trys kūrybos laikotarpiai, tapatinami su kiekvienam jų būdingais meniniais tikslais: judėjimo ir dinamikos įsisavinimu ankstyvuoju periodu (1973–1980), erdviškumo perteikimu audinyje – brandžiuoju (1981–1990) ir dvasinės šviesos ieškojimu – vėlyvuoju (1991, iki šių dienų) etapu.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki balandžio 14 d.

„Uodega ir galvos“

Kita

„Humanoje“, kaip ir gamtos muziejuje, pilna įvairiausių daiktų, sudėliotų pagal aiškią klasifikacijos sistemą. Surūšiuoti pagal spalvas, dezinfekuoti tuo pačiu etanoliu, daiktai yra pasiruošę grįžti į rinką. Eksponatų kuratorės čia yra pardavėjos, asortimentas pildomas kasdien, todėl lankytis traukia vėl ir vėl. Užvakar manęs ten laukė visai neblogi, bet per maži „Acne Studios“ džinsai, tikri nutrijos kailiniai iki žemės, rankomis siūta tamsiai mėlyna suknelė bei šeši – labai šilti – airiškos vilnos megztiniai. „Humanoje“ megztiniai vėl tampa megztiniais, o kelnės – kelnėmis. Visa tai kontrastuoja su didmiesčių pėsčiųjų gatvėmis, kur prekinių ženklų pasiskirstymas labai aiškus ir vis kartojasi tos pačios parduotuvių kombinacijos: esi Londone, Paryžiuje ar Kopenhagoje – prabangių rūbų firmos bus šalia viena kitos, o greitosios mados parduotuvės irgi turės savo teritorijas kitoje gatvėje. Apie dėvėtų rūbų kilmę gali tik spėlioti: nusibodo, netiko, nusitrynė, kažkas mirė, ir apskritai – kelintą kartą jie jau skuduryno lentynose? Kartais gali pasirodyti, jog šiose parduotuvėse aiškiai matyti tam tikra tendencijų kaita, bet lygiai taip pat gali būti, kad visa languotų marškinių kolekcija atkeliavo iš vieno žmogaus spintos ir tavo vietinėje „Humanoje“ atsidūrė atsitiktinai.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki kovo 31 d.

Alejandro Cesarco: „Taktikos & metodai“

Kita

Šiuolaikinio meno centras pristato projektą „Taktikos & metodai“ – pirmąją Urugvajuje gimusio, Niujorke gyvenančio menininko Alejandro Cesarco personalinę parodą Lietuvoje. „Taktikos & metodai“ tęsia menininko tyrinėjimus, skirtus asmeninio pasakojimo, stiliaus, senėjimo, įtakos ir paveldėjimo temoms. Nors menininkui įprasta romantiška, netgi melancholiška maniera, kitaip nei ankstesnėse Cesarco parodose šios ekspozicijos tonas yra tarsi skubinantis. Atrodo, lyg paroda reikalautų, kad būtų priimtas sprendimas, kad būtų kažkas padaryta.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki kovo 31 d.

Monikos Bičiūnienės tapybos darbų paroda ir Palmiros Damijonaitienės tautinių juostų paroda

Kita

Monika Bičiūnienė – Lietuvos tautodailininkė tapytoja. Tapyti pradėjo sulaukusi 50 metų, paskatinta sūnaus – tapytojo Rimo Bičiūno. Pasak menotyrininkės Nijolės Tumėnienės, dailininkė priklauso pirmiesiems plačiau pripažintiems Lietuvos dailės primityviojo meno atstovams. Ji išsiskiria iš kitų pirmiausia tuo, kad sukūrė nepaprastai gyvą ir spalvingą mūsų kaimo vaizdą.

Audėja Palmira Damijonaitienė yra surengusi daugybę parodų Lietuvoje, užsienyje: Indijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje. Po paskutinės parodos Los Andžele jai buvo suteiktas šio miesto garbės pilietės vardas, juostų liko San Francisko pasauliniame audimo muziejuje. Palmiros Damijonaitienės juostos dovanotos Popiežiui Jonui Pauliui II, Indirai Gandi, Michailui Gorbačiovui, Lietuvos Respublikos Prezidentams Algirdui Mykolui Brazauskui, Valdui Adamkui, Rolandui Paksui, Atkuriamojo Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, kitiems garsiems žmonėms.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki kovo 6 d.

Jolita Levčenkienė: „Natiurmortas“

Tapyba

Parodos pristatymas ir susitikimas su autore vasario 12 d. 14 val.
„Vytauto Valiušio keramikos muziejuje“ veikia iki kovo 10 d.

Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė: „Kelionių užrašai“

„Vilniaus galerijos“ renginys, Tapyba

„Iš kiekvienos kelionės lieka maža kruopelė naujo pažinimo. Kur bekeliautum, nejučia imi kadruoti vaizdą; metams bėgant, man tai, ko gero, tapo įpročiu. Išties, natūrinis piešinys – lyg akimirka, sustabdyta popieriaus lape, lyg krislelis tos šalies gamtos, saulės daromų šviesos stebuklų, didingų, laiko patina užklotų architektūros liekanų, vešlios augmenijos oazėse, mėlyno dangaus Maroke ir pavasarinės pilkumos Paryžiuj, žydrų vandenų, supančių Kroatijos pakrantes, ir rūke skendinčių ar saulės apšviestų Alpių… Norėčiau, kad kiekvienas piešinys atgytų, patrauktų ir ką nors kiekvienam papasakotų – man tie motyvai buvo mieli“, – sako autorė.
„Namų idėjų centre (NIC)“ veikia iki kovo 9 d.

Linas Jusionis: „Augalai, kaminai ir plynės“

Tapyba

Parodos pavadinimas „Augalai, kaminai ir plynės“ padeda sukurti kelio filmams artimą nuotaiką ir nurodo į peizažo elementus kaip atsikartojančius kūrybos motyvus. Paskiri aiškios reikšmės neturintys peizažai jungiasi į prasmės stokojančią seką, kuri klaidina estetizuotu nebylumu ir transliuoja keistą, nostalgišką nuotaiką. Atsikartodami peizažo elementai tarsi įgauna ženkliškumą, veikia kaip tropai. Nors kiekvienas motyvas žymi kažką individualaus, visi kartu veikia kaip tam tikri geismo objektai.

L. Jusionio tapyba nuo pat pradžių pasižymėjo brandžiu nuoseklumu: minimalistinėmis priemonėmis formuojama paslaptinga vaizdo žiūra, balansavimu tarp stebėjimo ir buvimo stebimam, (ne)rodymo ir (ne)matymo. Netikėti, intriguojantys paveikslo erdvės formavimo sprendimai, taip pat rafinuoti spalviniai perėjimai išduoda sąmoningai teikiamą pirmenybę grynajam vizualumui ir jo patyrimui, įgaunančiam vis didesnę reikšmę pačiam kūrėjui.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki kovo 15 d.

Sharon Lockhart: „Rudzienko“

Kita

Dviejų kanalų videoinstaliacijos „Rudzienko“ (2016) centre – Lenkijos kaimo peizaže besišnekučiuojančios ar įvairiomis veiklomis užsiimančios socioterapijos centro gyventojos. Pastaraisiais metais Lockhart šioms merginoms organizavo kūrybines dirbtuves, kelias vasaras vykusias įvairiose kaimo sodybose netoli Varšuvos. Pasitelkiant paprastus mąstymo, rašymo, judėjimo, dainavimo, klausymo ir improvizacijos pratimus, merginos buvo skatinamos išreikšti save, atverti savo mintis ir balsus naujoms, už įprasto kasdienybės horizonto esančioms, galimybėms. Šios vietovės ir tapo filmo lokacijomis, o pačių dirbtuvių turinys įkvėpė improvizuotus merginų tarpusavio pokalbius. Videoinstaliacija ir ją lydinti trijų fotografijų serija „Kai esi laisva, bėgi tamsoje“ (When You’re Free, You Run in the Dark, 2016) yra šio buvimo kartu ir patirčių dalijimosi rezultatas.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki kovo 31 d.

Adelė Pukelytė, Onė Maldonytė: „Between“

Tapyba

Ekspozicijoje susiduria dvi skirtingos materijos, du skirtingi požiūriai į meną. Kruopštus, skrupulingas darbas ir chaotiška, impulsyvi estetika. Adelės Pukelytės tapyba reflektuoja jos vidinę būseną: tarp ramybės ir skubėjimo, struktūrų ir chaoso. Tarp būties visur ir tuo pačiu metu niekur. Autorės darbai kalba apie asmeninę psichologinę būseną, kuri perauga į santykį tarp dviejų skirtingų žmonių ir jų kūrybos.

Onė Maldonytė ieško linijos tarp praeities ir ateities. Kūriniai paremti atsitiktinumu, impulsyvumu, pasikliaujant intuicija, išliekant/koncentruojantis čia ir dabar. Darbai auga kartu su laiku, stengiasi nepasilikti praeityje.

Parodos pavadinimas Between – tai menininkių įvardijama siaura linija laike, kurioje esame dabar. Dabar – kai Kaunas keičiasi iš laikinosios – į šiuolaikinę, tačiau dar yra tik procese; dabar – kai jauni menininkai dalyvauja parodose, rezidencijose, praktikose ir pristato save pasauliui. Būtent dabar, tarpe tarp kažko utopinio ir praeities, išties gyvename.
„Meno parke“ veikia iki kovo 9 d.

„Kontr-argumentas II“

Tapyba

Parodų ciklo koncepciją apibūdinančia „Kontr-argumento“ sąvoka naudojamės kaip skirtingų išsakytų pozicijų virsmą į „pokalbį“ tarp ekspozicijoje dalyvaujančių tapytojų, jų kūrinių ir žiūrovų. Per kiekvieno autoriaus skirtybes bei individualumą, parodose išsivysčiusi „diskusija“ atspindi tapybinės kalbos įvairiapusiškumą bei kvestionuoja tapybos kaip mąstymo bei tarpusavio bendravimo priemonės galimybę.

Kaip ir praeitais metais, parodoje savo kūrinius pristatys jaunoji tapytojų karta, tapyba besinaudodami kaip bendravimo forma, kuria jie drąsiai kelia klausimus ar abejones vieni kitų atžvilgiu: bendrauja, diskutuoja, ginčijasi, mušasi, o gal tyliai stebi tapybos fronto įvykius šiandieniniame kontekste. „Kontr-Argumentas“ tampa platforma ir dokumentu įrodančiu viso to „bendravimo“ svarbą bei įvedančiu į pokalbį, kurio pagrindinė tema – tapyba.
„Meno parke“ veikia iki kovo 9 d.

„Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“

Kita

Parodoje „Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“ pristatomas verslininko Kurto Tilmanso šeimos palikimas. 1906 m. pakviestas dėdės Richardo, jis su žmona Marija atvyko į Kauną. Įsikūręs viloje Smėlio g. 16 (dab. Griunvaldo g.) Kurtas Tilmansas kartu su giminaičiais įsitraukė į miesto gyvenimą, politinę, kultūrinę bei visuomeninę veiklą.

Parodoje eksponuojamos Marijos ir Kurto Tilmansų vilos interjero vertybės – vienas iš nedaugelio išlikusių tokio pobūdžio rinkinių Lietuvos muziejuose. Jis puikiai iliustruoja XX a. 1–4 deš. pasiturinčių Kauno verslininkų interjerą. Rinkinys reikšmingas istoriniu požiūriu, nes atspindi šeimininkų savimonę, meninius interesus, dvasinius poreikius ir pomėgius. Kaip vieni turtingiausių miestiečių, Tilmansai, nors ir nebūdami kolekcininkai, pagal savo skonį formavo namų ir biurų interjerą, o kartu diktavo tam tikrą madą tuometinei Kauno aukštuomenei. Parodoje eksponuojamas Tilmansų rinkinys, leis prisiminti šeimą, labai ryškiai įsiliejusią į Kauno istoriją.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki spalio 20 d.

„NOSTRA VILNA: pirmasis Vilniaus atvaizdas“

Kita

Tai antroji paroda iš 2018–2022 m. tarptautinių parodų ciklo „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“, skirto Vilniaus 700 metų jubiliejui pasirengti.

Parodoje eksponuojamas unikalus XIV a. antrosios pusės žemėlapio fragmentas, kuriame pirmą kartą pavaizduota Lietuvos sostinė Vilnius. Tai ankstyviausias iki šiol žinomas kartografinis šaltinis, kuriame vaizduojama Lietuvos sostinė, taip pat tai ankstyviausias ikonografinis Vilniaus vaizdas.

Šis unikalus ikonografinis, istorijos ir istorinės geografijos šaltinis savo verte prilygsta pirmajam Lietuvos paminėjimui 1009 m. Kvedlinburgo analuose ir 1323 m. sausio 25 d. Lietuvos valdovo Gedimino laiškui, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilnius. Žemėlapio fragmentas mažai tyrinėtas istorikų ir dar nepakankamai įtrauktas į mokslinę erdvę.

Sausio 25 d. vyks oficialus parodos atidarymas, kuriame dalyvaus Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, laikinai atliekanti Lietuvos vyriausiojo archyvaro funkcijas dr. Daiva Lukšaitė, buvęs Lietuvos vyriausiasis archyvaras dr. Ramojus Kraujelis, prof. Eugenija Ulčinaitė ir prof. Viktorija Daujotytė.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki kovo 31 d.

„Villa Lituania“

Kita

„Villa Lituania“ – Romoje esantis pastatas, tarpukariu tarnavęs kaip Lietuvos ambasada, o po okupacijos atitekęs SSRS. Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Nomeda ir Gediminas Urbonai atkreipė dėmesį į Rusijai priklausantį pastatą ir simboliškai surengė balandžių lenktynes tarp Venecijos ir Romos. Projektą papildė „Villa Lituania“ architektūrą primenantis balandinės modelis ir video filmai, pristatantys egzilyje gyvenusių ambasadorių Lozoraičių šeimos istoriją, su Lietuvos okupacija susijusių protesto grafičių Romoje tyrimą, balandžių augintojų Lietuvoje istoriją.

Projektas 2007 m. buvo pristatytas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kurioje buvo įvertintas specialiu paminėjimu. MO muziejuje bus eksponuojama projekto rekonstrukcija.
„MO muziejuje“ veikia iki kovo 10 d.

„Lietuva litvakų kūryboje“

Tapyba, Grafika, Kinas, Edukacija

Bėgant šimtmečiams, Lietuvos žydų bendruomenė įgijo su Lietuva glaudžiai susijusią litvakišką tapatybę. Žydų menininkams Lietuva tapo ištisu pasauliu – motina, namais, išminties rankraščiu, talismanu, paguoda, suskilusia žeme, tragiškų netekčių vieta… Lietuvą jie apgaubė meilės, ilgesio ir poetiškos melancholijos atmosfera.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus parengta paroda akcentuoja svarbiausius litvakų kūrybos aspektus, kurie atskleidžia populiariausius Lietuvos vaizdinius tapyboje, grafikoje, poezijoje, romanuose, dainose, muzikoje, kine, teatre. Vieniems menininkams rūpėjo romantizuoto istorinio Vilniaus vaizdai, kitiems – gimtasis šetlas ar tradicinis Lietuvos peizažas, tretiems – vargani darbininkų kvartalai, miestų griuvėsiai ar Lietuva už spygliuotos tvoros.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikia iki kovo 31 d.

Mindaugas Meškauskas: „Amžinas atvaizdas“

Fotografija

Ferotipija – tai XIX amžiaus viduryje išrastas fotografinis procesas, kai atvaizdas sukuriamas ant metalinės plokštelės šlapio kolodijaus būdu. Parodos atidaryme lankytojai galės patys pamatyti, kaip gimsta šie vienetiniai ferotipiniai atvaizdai, kuriuose, pasak autoriaus, jis stengiasi įžvelgti ir perteikti žmogaus sielą. Parodos atidaryme taip pat dalyvaus Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki kovo 11 d.

„Eva Kubbos: tarp horizontų“

Tapyba

E. Kubbos bene nuosekliausiai atsiskleidė tapydama abstrahuotus peizažus, akivaizdžiai liudijančius stiprų ryšį su šiuolaikiniu ir tradiciniu Australijos menu. Didžiąją jos kūrybos dalį sudaro lyrinės kraštovaizdžių kompozicijos. Dailininkė pamėgo Centrinio bei Rytų Australijos pakrančių regioną, vaizdingus paplūdimius, uolėtus pajūrius, plačias Australijos panoramas, besidriekiančias toli, iki pat horizonto. Vandenyno nuskalautų riedulių, kitų reliktų sankaupos peizažuose neretai įgauna biomorfinę formą, primena žmogaus siluetą, atlieka figūratyvo vaidmenį. Nesiekdama dokumentiško tikslumo, autorė peizažams suteikia metaforiško, pirmapradžio intymumo. 1979 m. staiga mirus bičiuliui H. Šalkauskui, E. Kubbos tarsi iš naujo atrado kūrybos vertę. Jos kūrinių raiška tapo dar intymesnė, iliuzoriški kraštovaizdžiai spinduliavo dar intensyvesniu energijos užtaisu. Menininkės darbai emociškai stipriai veikia žiūrovą, komunikuodami spalvomis kaip instrumentu.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki kovo 10 d.

„Paryžiaus mados magai. 1920–1999 m.“

Dizainas

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, surengė jau vienuoliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Parodoje „Paryžiaus mados magai“ pristatomi devyni iškilūs kutiurjė, sukūrę savo mados namus. Tarp jų – dar ir dabar gyvi praėjusio amžiaus mados korifėjai.
„Lietuvos dailės muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 20 d.

Sergiy Lysyy : „Ukrainietis, pamilęs Lietuvą“

„Vilniaus galerijos“ renginys, Tapyba

Ukrainoje gimusio ir jau kurį laiką Klaipėdoje gyvenančio menininko darbai, atlikti meistriška technika, daugeliui lengvai atpažįstami. Juose susipina urbanistiniai ir gamtos objektai, vaizduojami Vakarų Europos miestai, pamėgtas Lietuvos uostamiestis, dažnas vandens motyvas.

„S. Lysyy tapyba puošni, pakili, derinanti kruopštumą, detalumą su tyčiniu neišbaigtumu. Smulkmeniškai ištapyti vaizdai paprastai užbaigiami laisvesniu potėpiu, eskizine struktūros atodanga, išsiliejusiu, išsilydžiusiu ir nuvarvėjusiu reginio kraštu“, – sako dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė.
„Namų idėjų centre (NIC)“ veikia iki kovo 16 d.