Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. vasario 19 d. 01:24
Savaitės parodų kalendorius
Vasaris 18 - 24
Atgimsta legendinės Vilniaus kavinės „Nykštukas“ sienų tapyba

1965 metais Vilniuje atsirado vieta, kurią netruko pamilti bene visi mažieji sostinės gyventojai. Tai – legendinė vaikų kavinė „Nykštukas“ buvusioje P. Cvirkos gatvėje (dab. Pamėnkalnio g. 24). Kavinės sienas puošė pasakiški Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus, vėliau tapusių Nacionalinės premijos laureatais, kūriniai, stovėjo specialiai vaikams kurti baldai, o vitrinoje straksėjo gyvos voveraitės!

„Vilniaus galerija“ kviečia visus buvusius kavinės svečius – šių dienų vaikų tėvus, jų senelius – bent trumpam sugrįžti į nerūpestingas vaikystės dienas ir vėl savo akimis išvysti pasakišką B. Žilytės ir A. Steponavičiaus freską, tapusią neatsiejama „Nykštuko“ dalimi. Vilniaus knygų mugės metu, 2019 metų vasario 21-24 dienomis, LITEXPO („Knygų šalies kūrybinėje studijoje“, 4 salėje) bus pirmą kartą demonstruojamas atkurtos „Nykštuko“ sienų tapybos fragmento skaitmeninis atspaudas – 12 kvadratinių metrų, autentiško dydžio, lygiai toks, koks ir buvo originalus kūrinys, beveik tris dešimtmečius džiuginęs kavinės lankytojus.
Vilniaus knygų mugėje galima pamatyti iki vasario 24 d.

Raminta Blaževičiūtė: „Kelionė su dviem palydovais“

„Kelionė su dviem palydovais“ – tai kelionė, į kurią leidžiasi menami keliautojai, tikėdamiesi palikti juos supantį žemiškąjį purvą ir atrasti savąjį rojų. Šios dvi sąvokos – purvo ir rojaus – Ramintos kuriamame pasakojime personifikuojamos, atgyja ir tampa metaforiškos gyvenimo kelionės palydovais: vienas jų klaidina, klampina ir apsunkina, kitas išlaisvina, pakylėja. Pagrindiniu veikėju – keliautoju – menininkė tampa pati ir siūlo tapti kiekvienam žiūrinčiajam. Tapytojos vedamas ir Rojaus bei Purvo lydimas keliautojas leidžiasi į kelią, kuriame tikrovė persipynusi su sapnais, ateities projekcijos – su praeities prisiminimais. Pakeliui susitinkama su įvairiausiais personažais, simboliškai įkūnijančiais skirtingus kelionės etapus ir keliautojo būsenas. Tikrindama ryšius tarp priešingų polių, menininkė nuolat ieško jų dermės ir atranda priešybių sandūroje gimstančius paradoksus. Svarbus jai ir laiko matmuo: akcentuojamas kelionės laikiškumas, būsenų laikinumas, analizuojamas santykis tarp „dabar“ ir „kadaise“.
„The Rooster gallery“ veikia iki vasario 24 d.

„Laiko tėkmė“

Profesionalioji keramika iš LDM muziejaus rinkinių.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki balandžio 14 d.

Mindaugas Ažušilis: „Fotografijos“

Fotografas Mindaugas Ažušilis tyrinėja nepatogias, kritines, tačiau itin aktualias temas: vyriškumą, hedonizmą, avarijas kelyje, įvaizdžio (ne)galią. Menotyrininkės dr. Agnės Narušytės teigimu, jo kūrybos nebūtina skaityti kaip kapitalizmo, vartojimo, globalizacijos, provincializacijos ar nacionalizmo kritikos, nors jos čia daug. Nebūtina ir nirti į depresiją. Verčiau rinkti egzistencinio aukso trupinius – nematomus, bet Ažušilio pastebėtus lietuviškos kasdienybės scenografijoje. Suprasti, kad jos paskirtis – pridengti nebūties duobes yrančiame pasaulyje.
„Vilniaus fotografijos galerijoje“ veikia iki kovo 16 d.

Andris Vītoliņš: „Giliai įkvėpkite prieš naują pradžią“

Ši tapybos paroda – tarsi priemonė perteikti žiūrovui dinamiškumo jausmą ir pokyčių erą, tuo pačiu parodant šiandieninės struktūrizuotos ir matematinės aplinkos nestabilumą bei pažeidžiamumą.

„Pastaruoju metu vis norėjau pavaizduoti naują, neegzistuojantį pasaulį. Tai vizualiai nuskaitomi vaizdai, pastatai ir ornamentai, egzistuojantys tik drobėje. Tam tikra prasme tai yra alternatyvus fotografijos epidemijos apimtos šiuolaikinės eros suvokimo ir supratimo modelis. Didžiausias iššūkis ateities realybei – tai jos kilmė. Realybę kurs ne žmogaus protas, o kompiuterinės programos“, – sako A.Vītoliņšas.
„Meno nišoje“ veikia iki kovo 14 d.

NEWBORN: „Elektroakustinis bilietas“

Vasario 22-osios vakarą POST galerijoje Kaune, keturi skirtingų sričių scenos meno profesionalai pristato projektą, jungiantį baletą, džiazą, elektroninę muziką ir vaizdo projekcijas tam, kad papasakotų grafiko Stasio Krasausko darbuose įamžintą dviejų žmonių istoriją.

Balta, juodame fone įrėžta plonytė, griežta linija, klasikinio grožio ir harmonijos sąskambiai – Stasio Krasausko grafikos darbus nusakantys žodžiai. Inspiruoti grafiko kūrinių serijos, kalbančios apie kvapą gniaužiančią dviejų žmonių aistrą, persmelktą būties kančios ir žmogiškųjų pradų kovos, scenos profesionalai pasakos istoriją Newborn.
„POST galerijoje“ vyksta vasario 22 d.

Daliboras Tankas: „Portretai: diena iš dienos“

1993 m. baigė Estienne՚o mokyklą, kur studijavo grafiką. 1996 m. baigė Dekoratyvinių menų mokyklą, kur tobulino grafikos studijas. 1998 m. baigė Nacionalinės aukštosios menų mokyklą, kur studijavo tapybą. Nuo 2001 m. dėsto grafiką Klamaro Menų kultūros centre, taip pat jame mokė dar ir akvarelės. Nuo 1990 m. dalyvauja įvairiose parodose. Personalines parodas yra surengęs Paryžiuje, Madride, Mene, Japonijoje, Bangladeše. Dalyvavo kolektyvinėse parodose Paryžiuje, Madride, Kroatijoje.
„Šiaulių galerijoje“ veikia iki kovo 2 d.

Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė: „Poeto mūza – Savoldo angelas“

Dailininkas A. Valeška, kuravęs vieną iš A. Laucevičiūtės parodų, rašė: „Sandra visa savo kūryba yra europietė daugiau, negu visi kiti mūsų jaunieji dailininkai. Ji net savo koloritu primena nepriklausomos Lietuvos tapytojus. Dailininkės spalvų derinys gana pavojingas, nevartojant pasažo tarp vienos ar kitos spalvos. Dailininkės mėgiama spalva yra geltona, kuri tapyboje ypač sunkiai yra rišama su kitom spalvom. Sandra ilgą laiką tylėjo. Atrodė, kad ji tapybą jau užmetusi. Bet šiandien štai regime visą jos individualią parodą, kurioje akys užkliūva už spalviniu ir kompoziciniu atžvilgiu gerai nusisekusių kūrinių.“
„Chaimo frenkelio viloje“ veikia iki balandžio 7 d.

Vladas Mikalauskas: „Šiauliai, Vilniaus gatvė“

Menotyrininkas V. Rimkus, tada aprašydamas parodą, pabrėžė V. Mikalausko dėmesį kiekvienai, iš pirmo žvilgsnio ir pačiai nereikšmingiausiai gatvės kasdienybės detalei ir sulygino autoriaus perteiktą visuminį gatvės vaizdą su romanu, „kurį reikia perskaityti nuo pradžios iki galo“. Kiekviena fotografija čia susijusi su kitomis – jos tarsi knygos puslapiai, kuriuos išplėšus, bendram vaizdui kažko pritrūks. Mes dažnai asocijuojame Vilniaus gatvės įvaizdį tik su Pėsčiųjų bulvaru, bet autorius pažiūrėjo plačiau ir perteikė gatvės panoramą nuo riboženklio iki riboženklio, nuo įvažiavimo į miestą, kur gatvė prasideda, iki miesto pabaigos, kur ji virsta užmiesčio keliu. Toks požiūris leidžia patirti, kaip vystosi ir keičiasi gatvės pavidalas, kai įvažiavus į miestą nuo Vilniaus pusės (iš čia ir gatvės pavadinimas) tinkamesnes kaimui priemiesčio „bakūžes“ netrukus keičia tada dar nauji mikrorajonai, išaugę istorinio fabriko kaimynystėje, kažkada įsibrovusio į kone kurortinę gamtinę aplinką, tuoj už jo ir senamiestis, užsibaigiantis tarpukariu iš miesto centro išsikrausčiusiu turgumi, prisišliejusiu prie istorinio Sukilėlių kalnelio, už kurio staiga vėl atsiduri priemiestyje. Autorius realistiškai perteikia kasdienį gatvės gyvenimą, be fasadinio spindesio, tačiau dėl jo meistrystės gatvės kasdienybės paveiksle neįžvelgsi rutinos ar buitiškumo.“
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki kovo 21 d.

„Islandija. Kvadratinė šaknis iš 13 horizonto"

KKKC, įgyvendindamas tarptautinės meno rezidentūros programą, 2018-ųjų rugsėjį išsiuntė klaipėdiečių kūrėjų komandą į Islandiją. Menininkai ledo ir ugnikalnių žemėje praleido mėnesį akistatoje su savimi, laukine gamta, laiku, šviesa ir tamsa. Apvažiavę beveik visą salą ir įveikę 4900 kilometrų, jie tyrinėjo Islandijos peizažą, siekdami konceptualiomis meninėmis priemonėmis holistiškai perteikti darnaus žmogaus ir visuomenės gyvenimo bei jo pilnatvės idėją.

Rezidentūros metu komanda siekė išlaisvinti kūrybinę energiją kiekvienam parankiausiais raiškos būdais. Tapytoja Irma Leščinskaitė kūrė objektus ir instaliacijas, kuriuose dominuoja minimalistinė kompozicija ir egzistencialistinė filosofinė kryptis. Šviesos instaliacijų kūrėjas Marius Ščerbinskas Islandijos peizaže šiuolaikiškai interpretavo lietuvių etnokultūros objektą „Dangaus sodą“, kūrybinį procesą fiksavęs Mikas Zabulionis iš šios medžiagos sukūrė dokumentinį filmą. Eglė Ščerbinskaitė laukinę gamtą pasitelkė fotosesijai, atšiaurios šalies kraštovaizdžiuose savo vietą atrado ir menininkės Žanetos Jasaitytės instaliacija „Atskridęs paukštis“. Islandijoje ribinėmis aplinkybėmis susitelkę bendram procesui, menininkai kartu su projektu „Kvadratinė šaknis iš 13 horizonto“ pristato ir kolektyvinio kūrybingumo galimybes.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki kovo 10 d.

Ramūnės Pranckevičiūtės keramikos darbų paroda

„Tauragnų krašto muziejuje“ veikia iki kovo 16 d.

Salvinija Giedrimienė: „Kelias“

Ketvirtoji asmeninė S. Giedrimienės tekstilės paroda pristato beveik penkis jos kūrybos dešimtmečius – nuo pirmųjų savarankiškų žingsnių iki paskutinių meninių ieškojimų. Retrospektyvos pavadinimas „Kelias“ – neatsitiktinis, perimtas iš konkretaus tekstilininkės gobeleno pavadinimo. Kelio motyvas dažnas jos kūryboje, besikartojantis įvairiais pavidalais (įstrižai praminto tako juosta, judri geležinkelio magistralė, tiltas, pro automobilio langą šmėkščiojantis vaizdas), simbolizuojantis tikslo siekimą, savasties paieškas mene, bylojantis, kad žmogus – amžinas keleivis gyvenimo ir kūrybos kelyje. Ekspozicijoje išskiriami trys kūrybos laikotarpiai, tapatinami su kiekvienam jų būdingais meniniais tikslais: judėjimo ir dinamikos įsisavinimu ankstyvuoju periodu (1973–1980), erdviškumo perteikimu audinyje – brandžiuoju (1981–1990) ir dvasinės šviesos ieškojimu – vėlyvuoju (1991, iki šių dienų) etapu.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki balandžio 14 d.

Ieva Juršėnaitė: „Apie mirtį, kurios niekada nebuvo; Metai ir viena diena“ Miestas

„Darbas, mirtis, vėsoka, vaikai, pietūs, susitikimas… Ši mozaika blaško, darosi sunku atskirti svarbius ir esminius momentus nuo menkaverčių. Mano darbus galima jungti tarpusavyje ir skaityti kaip istoriją, arba žiūrėti kaip pro plyšį į „tikresnį“ pasaulį, kur dažnai nesureikšminami objektai taip pat vaidina svarbius vaidmenis“, – sako parodos autorė Ieva Juršėnaitė.
„Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje“ veikia iki vasario 28 d.

Eglė Norkutė: „Art and Collectibles“

Tapytojos Eglės Norkutės (g. 1993) paroda „Art and Collectibles“ – antroji personalinė menininkės ekspozicija. Ankstesnėje parodoje žaidusi su šmaikščiomis mus supančios realybės išdaigomis, šį kartą ji kviečia galerijos lankytojus pasižvalgyti po tapybinį keistenybių kabinetą. Parodoje pristatomi unikalūs ir stereotipiniai asmeniniai potyriai, vienetiniai artefaktai, pasaulinį pripažinimą užsitarnavusių kūrinių motyvai, suvenyrai – kitaip tariant, menas ir kolekcionuojamieji, kurie ėmė kauptis autorės kelionės metu. Kelionės, kurioje E. Norkutė praleido pastaruosius savo kūrybinio gyvenimo metus ir kurios pabaigos, laiko ir vietos kol kas dar niekas negali nuspėti.
Užupio meno inkubatoriaus projektinėje erdvėje „Galera“ veikia iki vasario 28 d.

„Uodega ir galvos“

„Humanoje“, kaip ir gamtos muziejuje, pilna įvairiausių daiktų, sudėliotų pagal aiškią klasifikacijos sistemą. Surūšiuoti pagal spalvas, dezinfekuoti tuo pačiu etanoliu, daiktai yra pasiruošę grįžti į rinką. Eksponatų kuratorės čia yra pardavėjos, asortimentas pildomas kasdien, todėl lankytis traukia vėl ir vėl. Užvakar manęs ten laukė visai neblogi, bet per maži „Acne Studios“ džinsai, tikri nutrijos kailiniai iki žemės, rankomis siūta tamsiai mėlyna suknelė bei šeši – labai šilti – airiškos vilnos megztiniai. „Humanoje“ megztiniai vėl tampa megztiniais, o kelnės – kelnėmis. Visa tai kontrastuoja su didmiesčių pėsčiųjų gatvėmis, kur prekinių ženklų pasiskirstymas labai aiškus ir vis kartojasi tos pačios parduotuvių kombinacijos: esi Londone, Paryžiuje ar Kopenhagoje – prabangių rūbų firmos bus šalia viena kitos, o greitosios mados parduotuvės irgi turės savo teritorijas kitoje gatvėje. Apie dėvėtų rūbų kilmę gali tik spėlioti: nusibodo, netiko, nusitrynė, kažkas mirė, ir apskritai – kelintą kartą jie jau skuduryno lentynose? Kartais gali pasirodyti, jog šiose parduotuvėse aiškiai matyti tam tikra tendencijų kaita, bet lygiai taip pat gali būti, kad visa languotų marškinių kolekcija atkeliavo iš vieno žmogaus spintos ir tavo vietinėje „Humanoje“ atsidūrė atsitiktinai.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki kovo 31 d.

Alejandro Cesarco: „Taktikos & metodai“

Šiuolaikinio meno centras pristato projektą „Taktikos & metodai“ – pirmąją Urugvajuje gimusio, Niujorke gyvenančio menininko Alejandro Cesarco personalinę parodą Lietuvoje. „Taktikos & metodai“ tęsia menininko tyrinėjimus, skirtus asmeninio pasakojimo, stiliaus, senėjimo, įtakos ir paveldėjimo temoms. Nors menininkui įprasta romantiška, netgi melancholiška maniera, kitaip nei ankstesnėse Cesarco parodose šios ekspozicijos tonas yra tarsi skubinantis. Atrodo, lyg paroda reikalautų, kad būtų priimtas sprendimas, kad būtų kažkas padaryta.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki kovo 31 d.

Rūtos Katiliūtės mokinių tapybos darbų paroda „Spalvų vėjai“

„Tapyba – menas tyliųjų. Prie žmogaus ateina tyliai, kartais laikinam, o kartais visam gyvenimui, amžinam. Prisilietimas prie spalvų labai filosofiškas – tai pokalbis su pačiu savimi, su supančiu pasauliu. Tai pokalbis ne žodžiais, o intymiu jutimu ir pačiam menininkui su savimi, ir su žiūrovu. Noras tapyti, kurti taip pat labai natūralus laiko prasme. Tai savanoriškas veiksmas. Laimė prisiliesti prie kuriančiųjų, matyti jų kintančius ieškojimus. Smagu ir žiūrovui atrasti sau artimumą spalvose ar mąstyme. Rasti panašų žvilgsnį į pasaulį ir į aplinką. Skirtingos menininkės mane žavi. Jos originalios, nebanalios. Užsispyrusios ir ieškančios savęs. Rodoma tik maža dalis to, ką jos kuria. Sėkmės ir laimingos kelionės po tapybos erdves!“ – sako R. Katiliūtė.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki kovo 2 d.

Nijolė Sitonytė: „Švelnios ribos“

Parodos pagrindinė tematinė linija  – tai gamta, jos būsenos bei įvairių etnografinio paveldo elementų tematinis ir/ar plastinis derinimas tapybinėse kompozicijose. Švelnios ribos – tai audinys, kuris skiria mūsų kūną nuo supančio pasaulio, tai slystantis laikas tarp vakar ir rytoj, tai mano paveikslai, už kurių aš slepiuosi. Jų neįmanoma peržengti, jų tartum ir nėra.
„Šiaulių galerijoje“ veikia nuo vasario 7 d.

Rita Stankevičiūtė-Kazakevičienė: „Aqueous“

Plaukikų portretai, sukurti po vandeniu, – naujas šalies fotografijos žvilgsnis į žmogų ir jo gyvenimo aistrą – vandenį. Apžvelgiant Lietuvos fotografijos istoriją pastebima, kad povandeninės fotografijos meistrų Lietuvoje nėra daug. Parodoje eksponuojamos fotografijos turi meninę ir išliekamąją vertę. Šios unikalios portretinės plaukikų fotografijos visuomenei perteikia plaukikų santykį su jų siekiais, kasdienybe bei filosofija kitu, netikėtu, rakursu – pirmuoju susiliejimu su vandeniu. Tai netradicinės, daug darbo, kruopštumo bei meilės fotografijai ir fotografuojamiems plaukikams reikalaujančios fotografijos. Fotografė R. Stankevičiūtė-Kazakevičienė savo fotografijomis ne sykį atskleidė įamžintų žmonių emocijas ir vidinio pasaulio spalvas. Siekdama įgyvendinti projektą fotografė baigė povandeninio nardymo kursus, gavo nardytojo licenciją, kuri būtina norint sukurti povandeninius plaukikų portretus. Fotografijos parodai parengtos naudojant šiuolaikinę technologiją, kuri suteikia joms gyvumo jausmą ir perteikia povandeninio vaizdo emociją.
„Šiaulių galerijoje“ veikia nuo vasario 7 d.

Monikos Bičiūnienės tapybos darbų paroda ir Palmiros Damijonaitienės tautinių juostų paroda

Monika Bičiūnienė – Lietuvos tautodailininkė tapytoja. Tapyti pradėjo sulaukusi 50 metų, paskatinta sūnaus – tapytojo Rimo Bičiūno. Pasak menotyrininkės Nijolės Tumėnienės, dailininkė priklauso pirmiesiems plačiau pripažintiems Lietuvos dailės primityviojo meno atstovams. Ji išsiskiria iš kitų pirmiausia tuo, kad sukūrė nepaprastai gyvą ir spalvingą mūsų kaimo vaizdą.

Audėja Palmira Damijonaitienė yra surengusi daugybę parodų Lietuvoje, užsienyje: Indijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje. Po paskutinės parodos Los Andžele jai buvo suteiktas šio miesto garbės pilietės vardas, juostų liko San Francisko pasauliniame audimo muziejuje. Palmiros Damijonaitienės juostos dovanotos Popiežiui Jonui Pauliui II, Indirai Gandi, Michailui Gorbačiovui, Lietuvos Respublikos Prezidentams Algirdui Mykolui Brazauskui, Valdui Adamkui, Rolandui Paksui, Atkuriamojo Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, kitiems garsiems žmonėms.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki kovo 6 d.

Juozas Vosylius: „Beveik rojaus sodai“

Parodoje „Beveik rojaus sodai“ eksponuojami peizažai, sukurti 2005–2018 metais. Beveik visas kompozicijas įkvėpė Klaipėdos universiteto botanikos sodas, kurį dailininkas pamėgo nuo pirmųjų jo atidarymo dienų.  Universiteto svetainėje sodo pristatymas pradedamas klausimu: „Ar žinote, kad Klaipėdos universiteto botanikos sodas įsikūręs nuostabiame Danės upės slėnyje, kur ąžuolai mena Prūsijos karalių laikus, o unikali kopų augalų kolekcija atveria pažinimo vartus į Baltijos pajūrį?“ 1993 m. įkurtas, o 2002 m. gavęs dendrologinio parko statusą, sodas yra pamėgta miestiečių laisvalaikio, pasivaikščiojimų vieta. Itin nostalgiškai šie spalvingi gamtos pasaulio vaizdai atrodo viduržiemį, kai už lango sniegas ar šlapdriba.
„Prano Domšaičio galerijoje“ veikia iki vasario 27 d.

Jolita Levčenkienė: „Natiurmortas“

Parodos pristatymas ir susitikimas su autore vasario 12 d. 14 val.
„Vytauto Valiušio keramikos muziejuje“ veikia iki kovo 10 d.

Vilniaus šiuolaikinis menas autobusu SU-MENĖK

Vasario 1 dieną, į Vilniaus gatves išvažiuoja du autobusai, kurie veš vilniečius ir miesto svečius nauju maršrutu (visų akcijoje dalyvaujančių galerijų sąrašą rasite čia) SU-MENĖK.  Vilnius kviečia leistis į kelionę po 17 šiuolaikinio meno taškų ir sumenėti. Visiškai sumenėję gaus prizų.
Vilniuje vyksta iki vasario 28 d.

Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė: „Kelionių užrašai“

„Iš kiekvienos kelionės lieka maža kruopelė naujo pažinimo. Kur bekeliautum, nejučia imi kadruoti vaizdą; metams bėgant, man tai, ko gero, tapo įpročiu. Išties, natūrinis piešinys – lyg akimirka, sustabdyta popieriaus lape, lyg krislelis tos šalies gamtos, saulės daromų šviesos stebuklų, didingų, laiko patina užklotų architektūros liekanų, vešlios augmenijos oazėse, mėlyno dangaus Maroke ir pavasarinės pilkumos Paryžiuj, žydrų vandenų, supančių Kroatijos pakrantes, ir rūke skendinčių ar saulės apšviestų Alpių… Norėčiau, kad kiekvienas piešinys atgytų, patrauktų ir ką nors kiekvienam papasakotų – man tie motyvai buvo mieli“, – sako autorė.
„Namų idėjų centre (NIC)“ veikia iki kovo 9 d.

Linas Jusionis: „Augalai, kaminai ir plynės“

Parodos pavadinimas „Augalai, kaminai ir plynės“ padeda sukurti kelio filmams artimą nuotaiką ir nurodo į peizažo elementus kaip atsikartojančius kūrybos motyvus. Paskiri aiškios reikšmės neturintys peizažai jungiasi į prasmės stokojančią seką, kuri klaidina estetizuotu nebylumu ir transliuoja keistą, nostalgišką nuotaiką. Atsikartodami peizažo elementai tarsi įgauna ženkliškumą, veikia kaip tropai. Nors kiekvienas motyvas žymi kažką individualaus, visi kartu veikia kaip tam tikri geismo objektai.

L. Jusionio tapyba nuo pat pradžių pasižymėjo brandžiu nuoseklumu: minimalistinėmis priemonėmis formuojama paslaptinga vaizdo žiūra, balansavimu tarp stebėjimo ir buvimo stebimam, (ne)rodymo ir (ne)matymo. Netikėti, intriguojantys paveikslo erdvės formavimo sprendimai, taip pat rafinuoti spalviniai perėjimai išduoda sąmoningai teikiamą pirmenybę grynajam vizualumui ir jo patyrimui, įgaunančiam vis didesnę reikšmę pačiam kūrėjui.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki kovo 15 d.

Sharon Lockhart: „Rudzienko“

Dviejų kanalų videoinstaliacijos „Rudzienko“ (2016) centre – Lenkijos kaimo peizaže besišnekučiuojančios ar įvairiomis veiklomis užsiimančios socioterapijos centro gyventojos. Pastaraisiais metais Lockhart šioms merginoms organizavo kūrybines dirbtuves, kelias vasaras vykusias įvairiose kaimo sodybose netoli Varšuvos. Pasitelkiant paprastus mąstymo, rašymo, judėjimo, dainavimo, klausymo ir improvizacijos pratimus, merginos buvo skatinamos išreikšti save, atverti savo mintis ir balsus naujoms, už įprasto kasdienybės horizonto esančioms, galimybėms. Šios vietovės ir tapo filmo lokacijomis, o pačių dirbtuvių turinys įkvėpė improvizuotus merginų tarpusavio pokalbius. Videoinstaliacija ir ją lydinti trijų fotografijų serija „Kai esi laisva, bėgi tamsoje“ (When You’re Free, You Run in the Dark, 2016) yra šio buvimo kartu ir patirčių dalijimosi rezultatas.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki kovo 31 d.

Akvilė Magicdust: „Čia gyvename visi kartu“

Taip, kaip tolimos dalelės veikia viena kitą net skiriamos didelio atstumo (fizikoje tai apibūdinama kvantinės pinties dėsniu), taip ir mes vieni kitus veikiame per atstumą – būdami San Francisko krantuose ar Vingio parko miškuose. Visų mūsų rūpesčiai ir džiaugsmai panašūs, kasdienės kavos skonis panašus, ir viskas susipynę į vientisą interneto mazgą.

Akvilės Magicdust parodoje pristatomi kūriniai (vėliavos, paveikslai ir kt.) neatspindi kokios nors konkrečios pasaulio šalies, o tik perteikia dalį mūsų planetos, kurioje gyvename visi kartu: vabzdžiai, gėlės, gyvūnai ir skirtingi žmonės.

Autorės kūriniuose persipina fikcija ir tikrovė, gamta ir laukiniškumas, absurdo humoras, ritualai ir padrąsinimai, kaip išgyventi šią žiemą. Tapybos ir tekstilės darbuose ryškios atogrąžų spalvos perkelia žiūrovą į žaismingą, poetinio naivumo kupiną erdvę, kur skatinama nežiūrėti į viską pernelyg rimtai ir leisti sau žaisti bei svajoti.
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki vasario 27 d.

Adelė Pukelytė, Onė Maldonytė: „Between“

Ekspozicijoje susiduria dvi skirtingos materijos, du skirtingi požiūriai į meną. Kruopštus, skrupulingas darbas ir chaotiška, impulsyvi estetika. Adelės Pukelytės tapyba reflektuoja jos vidinę būseną: tarp ramybės ir skubėjimo, struktūrų ir chaoso. Tarp būties visur ir tuo pačiu metu niekur.  Autorės darbai kalba apie asmeninę psichologinę būseną, kuri perauga į santykį tarp dviejų skirtingų žmonių ir jų kūrybos.

Onė Maldonytė ieško linijos tarp praeities ir ateities. Kūriniai paremti atsitiktinumu, impulsyvumu, pasikliaujant intuicija, išliekant/koncentruojantis čia ir dabar. Darbai auga kartu su laiku, stengiasi nepasilikti praeityje.

Parodos pavadinimas Between – tai menininkių įvardijama siaura linija laike, kurioje esame dabar. Dabar – kai Kaunas keičiasi iš laikinosios – į šiuolaikinę, tačiau dar yra tik procese; dabar – kai jauni menininkai dalyvauja parodose, rezidencijose, praktikose ir pristato save pasauliui. Būtent dabar, tarpe tarp kažko utopinio ir praeities, išties gyvename.
„Meno parke“ veikia iki kovo 9 d.

„Kontr-argumentas II“

Parodų ciklo koncepciją apibūdinančia „Kontr-argumento“ sąvoka naudojamės kaip skirtingų išsakytų pozicijų virsmą į „pokalbį“ tarp ekspozicijoje dalyvaujančių tapytojų, jų kūrinių ir žiūrovų. Per kiekvieno autoriaus skirtybes bei individualumą, parodose išsivysčiusi „diskusija“ atspindi tapybinės kalbos įvairiapusiškumą bei kvestionuoja tapybos kaip mąstymo bei tarpusavio bendravimo priemonės galimybę.

Kaip ir praeitais metais, parodoje savo kūrinius pristatys jaunoji tapytojų karta, tapyba besinaudodami kaip bendravimo forma, kuria jie drąsiai kelia klausimus ar abejones vieni kitų atžvilgiu: bendrauja, diskutuoja, ginčijasi, mušasi, o gal tyliai stebi tapybos fronto įvykius šiandieniniame kontekste. „Kontr-Argumentas“ tampa platforma ir dokumentu įrodančiu viso to „bendravimo“ svarbą bei įvedančiu į pokalbį, kurio pagrindinė tema – tapyba.
„Meno parke“ veikia iki kovo 9 d.

„Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“

Parodoje „Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“ pristatomas verslininko Kurto Tilmanso šeimos palikimas. 1906 m. pakviestas dėdės Richardo, jis su žmona Marija atvyko į Kauną. Įsikūręs viloje Smėlio g. 16 (dab. Griunvaldo g.) Kurtas Tilmansas kartu su giminaičiais įsitraukė į miesto gyvenimą, politinę, kultūrinę bei visuomeninę veiklą.

Parodoje eksponuojamos Marijos ir Kurto Tilmansų vilos interjero vertybės – vienas iš nedaugelio išlikusių tokio pobūdžio rinkinių Lietuvos muziejuose. Jis puikiai iliustruoja XX a. 1–4 deš. pasiturinčių Kauno verslininkų interjerą. Rinkinys reikšmingas istoriniu požiūriu, nes atspindi šeimininkų savimonę, meninius interesus, dvasinius poreikius ir pomėgius. Kaip vieni turtingiausių miestiečių, Tilmansai, nors ir nebūdami kolekcininkai, pagal savo skonį formavo namų ir biurų interjerą, o kartu diktavo tam tikrą madą tuometinei Kauno aukštuomenei. Parodoje eksponuojamas Tilmansų rinkinys, leis prisiminti šeimą, labai ryškiai įsiliejusią į Kauno istoriją.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki spalio 20 d.

Giedriaus Liago personalinė paroda

G. Liagas (g. 1967) į kūrybą pasinėrė itin anksti: nebūdamas nė 17 jis prisijungė prie Kauno jaunųjų fotografijos „chuliganų“, vėliau pakrikštytų „Plėšriųjų sekcija“. Kaip menininkas Liagas formavosi kūrybinės laisvės pritvinkusioje aplinkoje, kur avangardinės idėjos reiškėsi ne vien kompoziciniais sprendimais, technologiniais eksperimentais, bet veržėsi ir į turinį. Laikmetis ir atrasti bendraminčiai kolegos padarė didelę įtaką fotografo pasaulėjautai.

Vėliau, ėmus dėstyti Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ir Vytauto Didžiojo universitete, prasiplėtusi tarpdisciplininė terpė suteikė naujų inspiracijų, padėjo dar labiau išsilaisvinti ir atrasti naujas raiškos formas. Techniniai ir cheminiai procesai virto vis svarbesniu meninės kūrybos aktu, kūrybiniam sumanymui įgyvendinti vis dažniau ir drąsiau buvo pasitelkiamos nefotografinės priemonės, tokios kaip dažai, kalkė, aerografas, nagų lakas ar xerox kopijuoklis, tad menininko darbai neretai labiau primena grafiką ar tapybą nei kad fotografiją. Parodoje eksponuojami G. Liago 9-10 praeito amžiaus dešimtmetyje sukurti darbai.
„Kauno fotografijos galerijoje“ veikia iki kovo 3 d.

Kristina Inčiūraitė: „Limbo“

Naujausiuose menininkės kūriniuose – eksperimentiniame filme bei objektuose, persipina įvairiasluoksnės kultūrinės nuorodos, aprėpiančios kiną, mokslą bei asmeninius autorės prisiminimus. Parodoje apmąstoma žmogaus susikurtų ideologijų ir sparčiai besivystančių technologijų mums daroma įtaka, priverčianti vis dažniau kvestionuoti pasaulį, kuriame gyvename
„(AV17)Gallery“ veikia iki vasario 28 d.

Arūnas Baltėnas: „Josifo Brodskio miestai“

„Josifo Brodskio miestai – tai Sankt Peterburgas, kuriame poetas gimė, gyveno, ir Venecija, kurioje daug kartų lankėsi ir kurios kapinėse buvo palaidotas. Apie šiuos miestus daug kartų jis kalbėjo savo tekstuose. Fotografavau Veneciją, perskaitęs Brodskio „Vandens ženklus“. Pirmą kartą, 2002-ųjų metų balandžio rytą, plaukiant vaporetu [vandens autobusu] Didžiuoju kanalu, mane vienintelį kartą gyvenime ištiko, pavadinkime, reginio šokas: vandenys, rūmai, debesys – viskas aplinkui susiliejo į neįtikėtiną paveikslą be rėmų; kurį laiką nė nesusivokiau, kur esu…

Sankt Peterburge pradėjau lankytis 2004-aisiais. Savo dažnų kelionių metu apsistodavau vienos inteligentų šeimos namuose. Apie tokias šeimas rašomos sagos, kuriami filmai. Peterburgas man prasidėjo tuose namuose, atsiskleidė savo literatūra, muzika ir tragiškos praeities prisiminimais.

Šie miestai ir mano gyvenime tapo svarbūs. Tą artumą bandžiau nusakyti vaizdais, kuriuose pagrindiniai motyvai – akmens architektūra ir vanduo. Žmonės sukūrė įstabius namus, rūmus, tiltus ir atidavė juos vandens malonei. Čia kultūra ir stichija susiduria tiesiogiai ir sugyvena nuolatos“, – parodą pristato autorius A. Baltėnas.
„DOMUS galerijoje“ veikia iki vasario 23 d.

Nijolė Šaltenytė: „Piešiniai“

Tęsiant ilgametę piešinio parodų tradiciją, VGMC pristatoma Nijolės Šaltenytės piešinių ekspozicija, kurioje didžioji kūrinių dalis žiūrovams bus rodoma pirmą kartą. Lietuvių grafikos XX a. 9 ir 10 dešimtmečiai neįsivaizduojami be Šaltenytės estampų, reprezentuojančių lyriškąją, metaforišką grafikos kryptį. Šioje parodoje dalis piešinių papildo tai, ką atpažįstame kaip individualų menininkės braižą. Greta jų eksponuojami ir darbai, žymintys kūrybinio kelio pradžią, gerai žinomo stiliaus ištakas.

Ankstyviausi parodoje – 8 dešimtmečio piešiniai. Juose – studijų metams būdingos formos paieškos: greta laisvų portretinių eskizų eksponuojami uoliai detalizuotų Salako kaimo trobų vaizdai, piešti praktikos metu, po trečiojo kurso Vilniaus valstybiniame dailės institute baigimo. Pluoštas tušo ir pieštuko kompozicijų iš 9 dešimtmečio turi ryškias sąsajas su menininkės grafika. Jos byloja apie individualią raišką, čia lengvai atpažįstami Šaltenytės grafikos veikėjų tipažai, vizualinės metaforos. 10 dešimtmečio piešinius ne atsitiktinai reprezentuoja tušu ir plunksnele atliktos iliustracijos Kazio Sajos fantastinių apsakymų rinkiniui Stulpininkas (Rašytojų sąjungos leidykla, 1999). Šiuo laikotarpiu menininkė sukūrė iliustracijas beveik visoms jos apipavidalintoms knygoms. Subtilios Stulpininko miniatiūros iškalbingai liudija, jog tai – Šaltenytės piešinio stichija, kurioje darniai veikia tiksli forma, lakoniškas vaizdas ir talpios metaforos. Naujausią pastarojo laikotarpio piešimą autorė prilygina meditacijai, rankos pratyboms. Šįkart menininkė tikrinasi didelio formato lakštuose, pasitelkia daugiau išraiškos priemonių. Akivaizdu, kad procesu mėgaujasi, tarpusavyje jungdama fantastinius žmonių ir gyvūnų pavidalus, kuria asociatyvių vaizdinių pasaulį.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki vasario 23 d.

Gabrielė Vingraitė. „Trajektorijos“

Trajektorijos – tai tęstinio jaunosios kartos menininkės Gabrielės Vingraitės projekto Pasivaikščiojimas heterotopija dalis. Projekte akcentuojamos kitokios vietos (dar vadinamos heterotopijomis) ir su jomis susiję išgyvenimai, būsenos, pojūčiai. Išvertus iš senovės graikų kalbos, heterotopija reiškia „kitokią erdvę“. Pastaruosius kelis metus vykdyto projekto metu menininkė formavo savo pačios heterotopijos sąvoką, stebėjo erdves. Pagrindiniai darbai buvo sukurti pietų Vokietijoje, šalia Bodensee ežero, kuris yra tarp Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos. Tai yra vienintelė Europos vieta, kurioje nėra jokio legalaus susitarimo, žyminčio šių šalių ribas. Ši patirtis galiausiai išsivystė į fotografijų ciklą ir instaliaciją, kurios pagrindinis tikslas – sukurti pojūtį, kurį Gabrielės darbe įkūnija iš peršautų drobių suformuotas koridorius.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki vasario 23 d.

„NOSTRA VILNA: pirmasis Vilniaus atvaizdas“

Tai antroji paroda iš 2018–2022 m. tarptautinių parodų ciklo „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“, skirto Vilniaus 700 metų jubiliejui pasirengti.

Parodoje eksponuojamas unikalus XIV a. antrosios pusės žemėlapio fragmentas, kuriame pirmą kartą pavaizduota Lietuvos sostinė Vilnius. Tai ankstyviausias iki šiol žinomas kartografinis šaltinis, kuriame vaizduojama Lietuvos sostinė, taip pat tai ankstyviausias ikonografinis Vilniaus vaizdas.

Šis unikalus ikonografinis, istorijos ir istorinės geografijos šaltinis savo verte prilygsta pirmajam Lietuvos paminėjimui 1009 m. Kvedlinburgo analuose ir 1323 m. sausio 25 d. Lietuvos valdovo Gedimino laiškui, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilnius. Žemėlapio fragmentas mažai tyrinėtas istorikų ir dar nepakankamai įtrauktas į mokslinę erdvę.

Sausio 25 d. vyks oficialus parodos atidarymas, kuriame dalyvaus Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, laikinai atliekanti Lietuvos vyriausiojo archyvaro funkcijas dr. Daiva Lukšaitė, buvęs Lietuvos vyriausiasis archyvaras dr. Ramojus Kraujelis, prof. Eugenija Ulčinaitė ir prof. Viktorija Daujotytė.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki kovo 31 d.

„Villa Lituania“

„Villa Lituania“ – Romoje esantis pastatas, tarpukariu tarnavęs kaip Lietuvos ambasada, o po okupacijos atitekęs SSRS. Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Nomeda ir Gediminas Urbonai atkreipė dėmesį į Rusijai priklausantį pastatą ir simboliškai surengė balandžių lenktynes tarp Venecijos ir Romos. Projektą papildė „Villa Lituania“ architektūrą primenantis balandinės modelis ir video filmai, pristatantys egzilyje gyvenusių ambasadorių Lozoraičių šeimos istoriją, su Lietuvos okupacija susijusių protesto grafičių Romoje tyrimą, balandžių augintojų Lietuvoje istoriją.

Projektas 2007 m. buvo pristatytas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kurioje buvo įvertintas specialiu paminėjimu. MO muziejuje bus eksponuojama projekto rekonstrukcija.
„MO muziejuje“ veikia iki kovo 10 d.

„Lietuva litvakų kūryboje“

Bėgant šimtmečiams, Lietuvos žydų bendruomenė įgijo su Lietuva glaudžiai susijusią litvakišką tapatybę. Žydų menininkams Lietuva tapo ištisu pasauliu – motina, namais, išminties rankraščiu, talismanu, paguoda, suskilusia žeme, tragiškų netekčių vieta… Lietuvą jie apgaubė meilės, ilgesio ir poetiškos melancholijos atmosfera.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus parengta paroda akcentuoja svarbiausius litvakų kūrybos aspektus, kurie atskleidžia populiariausius Lietuvos vaizdinius tapyboje, grafikoje, poezijoje, romanuose, dainose, muzikoje, kine, teatre. Vieniems menininkams rūpėjo romantizuoto istorinio Vilniaus vaizdai, kitiems – gimtasis šetlas ar tradicinis Lietuvos peizažas, tretiems – vargani darbininkų kvartalai, miestų griuvėsiai ar Lietuva už spygliuotos tvoros.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikia iki kovo 31 d.

Mindaugas Meškauskas: „Amžinas atvaizdas“

Ferotipija – tai XIX amžiaus viduryje išrastas fotografinis procesas, kai atvaizdas sukuriamas ant metalinės plokštelės šlapio kolodijaus būdu. Parodos atidaryme lankytojai galės patys pamatyti, kaip gimsta šie vienetiniai ferotipiniai atvaizdai, kuriuose, pasak autoriaus, jis stengiasi įžvelgti ir perteikti žmogaus sielą. Parodos atidaryme taip pat dalyvaus Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki kovo 11 d.

2010–2018 metų Vilniaus keramikos meno bienalių laureatų kūrybos paroda

„Vytauto Valiušio keramikos muziejuje“ veikia iki kovo 5 d. 

„Eva Kubbos: tarp horizontų“

E. Kubbos bene nuosekliausiai atsiskleidė tapydama abstrahuotus peizažus, akivaizdžiai liudijančius stiprų ryšį su šiuolaikiniu ir tradiciniu Australijos menu. Didžiąją jos kūrybos dalį sudaro lyrinės kraštovaizdžių kompozicijos. Dailininkė pamėgo Centrinio bei Rytų Australijos pakrančių regioną, vaizdingus paplūdimius, uolėtus pajūrius, plačias Australijos panoramas, besidriekiančias toli, iki pat horizonto. Vandenyno nuskalautų riedulių, kitų reliktų sankaupos peizažuose neretai įgauna biomorfinę formą, primena žmogaus siluetą, atlieka figūratyvo vaidmenį. Nesiekdama dokumentiško tikslumo, autorė peizažams suteikia metaforiško, pirmapradžio intymumo. 1979 m. staiga mirus bičiuliui H. Šalkauskui, E. Kubbos tarsi iš naujo atrado kūrybos vertę. Jos kūrinių raiška tapo dar intymesnė, iliuzoriški kraštovaizdžiai spinduliavo dar intensyvesniu energijos užtaisu. Menininkės darbai emociškai stipriai veikia žiūrovą, komunikuodami spalvomis kaip instrumentu.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki kovo 10 d.

„Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“

Čechavičius laikomas reikšmingiausiu XIX a. Vilniaus fotometraštininku bei žymiausiu to laiko Lietuvos fotomenininku. Rengiant parodą paaiškėjo, kad jis taip pat yra seniausių išlikusių Kijevo nuotraukų autorius. Atidaromoje parodoje tarptautinį pripažinimą pelniusio žymiausio XIX a. Lietuvos fotografo Čechavičiaus nuotraukos rodomos greta kitų geriausių XIX a. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Prancūzijos fotografų darbų. Taip žiūrovai galės įvertinti Čechavičiaus darbų vietą to laikotarpio fotografijos kontekste, pamatyti jo kelią į fotografiją ir į Vilnių.

Parodą pradeda pirmųjų fotografų, dirbusių Vilniuje iki Čechavičiaus atvykimo, nuotraukos. Tarp jų nemažai anksčiau niekad nerodytų ir neskelbtų Vilniaus vietovaizdžių nuotraukų iš Lietuvos atminties saugyklų ir privačių rinkinių. Žiūrovų lauks ir kitos staigmenos – novatoriškai rodomos seniausios erdvinės ir panoraminės Vilniaus nuotraukos.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki kovo 3 d.

Pranas Gailius: „Gyvenimo scenos“

Pranas Gailius – vienas žinomiausių lietuvių dailininkų pasaulyje. Jo vardą (Pranas Gailius, dit Prӓnas) meno pasaulis pradėjo mokytis nuo 1955 metų. Pirmoji personalinė dailininko paroda Paryžiuje, Galerie du Haut Pavé, sulaukė palankių atsiliepimų spaudoje bei televizijoje ir atvėrė kelią į pripažinimą. Paskui vyko parodos Berlyne, Miunchene, Štutgarde, Tokijuje, Ženevoje, Liuksemburge, Čikagoje, Geteborge. Tačiau gimtajame krašte su jo kūryba pradėta susipažinti gana vėlai. Pirmoji Gailiaus paroda Lietuvoje įvyko tik 2004 m. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo parodytos autorinės, pagal Oskaro Milašiaus eiles sukurtos knygos „Pirmoji lietuviška siuita“ ir „Jūra“.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki kovo 3 d.

„Paryžiaus mados magai. 1920–1999 m.“

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, surengė jau vienuoliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Parodoje „Paryžiaus mados magai“ pristatomi devyni iškilūs kutiurjė, sukūrę savo mados namus. Tarp jų – dar ir dabar gyvi praėjusio amžiaus mados korifėjai.
„Lietuvos dailės muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 20 d.

Sergiy Lysyy : „Ukrainietis, pamilęs Lietuvą“

Ukrainoje gimusio ir jau kurį laiką Klaipėdoje gyvenančio menininko darbai, atlikti meistriška technika, daugeliui lengvai atpažįstami. Juose susipina urbanistiniai ir gamtos objektai, vaizduojami Vakarų Europos miestai, pamėgtas Lietuvos uostamiestis, dažnas vandens motyvas.

„S. Lysyy tapyba puošni, pakili, derinanti kruopštumą, detalumą su tyčiniu neišbaigtumu. Smulkmeniškai ištapyti vaizdai paprastai užbaigiami laisvesniu potėpiu, eskizine struktūros atodanga, išsiliejusiu, išsilydžiusiu ir nuvarvėjusiu reginio kraštu“, – sako dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė.
„Namųidėjų centre (NIC)“ veikia iki kovo 16 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!