Parodos menininkai: Raminta Blaževičiūtė, Konstantinas Gaitanži, Jonas Jurcikas, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Eglė Knyzė, Donata Minderytė, Ričardas Nemeikšis, Viktoras Paukštelis, Monika Plentauskaitė, Gabrielė Šermukšnytė, Eglė Ulčickaitė.
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki gegužės 28 d.
Parodoje bus galima susipažinti su išeivijoje gimusiais Vyčiais, Geležiniais vilkais, Amerikos lietuvių bendruomenėje platintais plakatais, patriotinių organizacijų simbolika. Ši Lietuvos valstybingumą menanti simbolika jau 1988 metais pasiekė laisvėjantį kraštą, buvo naudojama daugiatūkstantiniuose mitinguose, tapo mūsų kasdienybės dalis. Jų tarpe yra ir simboliai, labai prigiję šiandieninėje Lietuvoje: naudojami „Lietuvos geležinkelių“, platinami Lietuvos pašto milijoniniu tiražu, mielai naudojami ir garsių lenktynininkų, ir eilinių vairuotojų.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki gegužės 31 d.
Parodoje eksponuojami įvairių Europos šalių dailininkų darbai, sukurti XVII–XX a. Tai – retai į galerijos sales atkeliaujantys nakties grožio ir paslapties inspiruoti vaizdai, kuriuos Lietuvai padovanojo žymusis kolekcininkas Mykolas Žilinskas (1904–1992). Dalis jų eksponuojami pirmą kartą.
„M. Žilinsko dailės galerijoje“ veikia iki birželio 30 d.
Gegužės 21-22 dienomis įvairiose Kauno miesto erdvėse vyks VDA Kauno fakulteto bakalaurų ir magistrų baigiamųjų darbų gynimai.
Daugiau informacijos čia.
Menotyrininkės N. Krikščiūnaitės teigimu, bene stipriausias M. Juodžio kaip menininko bruožas yra ne tik jo autorinė technika, kurios dėka kūrinių motyvai tai pasirodo, tai išnyksta tiesiog akyse: „Stipriausias bruožas yra jo kūriniuose slypintis filosofinis lygmuo. Menininkas imasi nagrinėti tikrumo ir netikrumo sąvokas bei sąsajas. Kūriniuose, pilnuose netikrumo, gausu ir realistiškai nutapytų detalių. M. Juodis drobėje jungia sąmonės matytus ir pasąmonės perkurtus vaizdus“.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki birželio 5 d.
Parodoje „Rekomendacija“ dalyvauja Lietuvos tapytojai: Adomas Danusevičius, Agnė Jonkutė, Aistė Bugailiškytė, Algimantas Jonas Kuras, Andrius Zakarauskas, Eglė Gineitytė, Eglė Ridikaitė, Eglė Ulčickaitė, Gabrielė Gervickaitė, Gintaras Palemonas Janonis, Henrikas Čerapas, Jonas Gasiūnas, Jonas Jurcikas, Juozas Algirdas Pilipavičius, Justinas Vaitiekūnas, Konstantinas Gaitanži, Leo Ray, Linas Jusionis, Linas Katinas, Martinas Jankus, Mykolė Ganusauskaitė, Mindaugas Skudutis, Raminta Blaževičiūtė, Ričardas Bartkevičius, Ričardas Nemeikšis, Saliamonas Teitelbaumas, Sigita Maslauskaitė, Sigitas Lukauskas, Vygantas Paukštė, Viktoras Paukštelis, Vincentas Gečas, Žygimantas Augustinas.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki birželio 23 d.
KKKC meno rezidentūros dalyvė, menininkė Jūratė Rekevičiūtė gegužės mėnesį pakvietė klaipėdiečius į kūrybines dirbtuves, kurių metu buvo įgyvendinamas bendras kūrėjos ir miesto bendruomenės projektas „Istorija ateičiai“. J. Rekevičiūtė pasiūlė dirbtuvių dalyviams perkratyti asmeninį praeities archyvą ir suteikti jam kitą formą – prisiminimus įprasminti meno kūriniais. „Norėjau, kad žmonės atsineštų po savo prisiminimą. Tai galėjo būti žodis ar daiktas – bet kas, per ką jie galėtų išreikšti savo emociją. Iš šių prisiminimų mes kartu kūrėme naują kūrinį“, – pasakojo menininkė.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki birželio 23 d.
Grafikės Editos Suchockytės (g. 1975) paroda „Bangavimai: linijos gyvenimas“ keliauja per menininkės kūrybinę biografiją, stebėdama netikėtumų pilną linijos gyvenimą. Nedidelės apimties retrospektyvoje eksponuojami nuo studijų Vilniaus dailės akademijoje iki šių dienų sukurti darbai.
E. Suchockytės kūryboje linija išgyvena nuolatinį virsmą ir nuotykį. Ji išsivaduoja iš klasikinei grafikai būdingos statikos ir pasineria į gyvai kintantį judesį. Menininkė tikrina klasikinių grafikos technikų ribas, akademinį meistriškumą derindama su atsainiu lengvabūdiškumu, kuriam pasiduoda ir pagrindinės jos darbų veikėjos – autentiška būtimi alsuojančios moterys.
„Linija žymi mano kūrybinį kelią ir jo raidą. Skirtingais gyvenimo etapais ji griežtėja arba švelnėja, bet išlieka pagrindiniu mano atspirties tašku. Ji kaip medis, kuris turi tvirtą kamieną, bet kasmet išleidžia naujų šakų. Man įdomu stebėti jo augimą, jausti savo menines šaknis ir pasiduoti stichiškai kūrybos prigimčiai“, – teigia E. Suchockytė.
„DOMUS galerijoje“ veikia iki birželio 8 d.
Ar įsivaizduojate pokalbį su meno kūriniu? Siūlome jums išbandyti interaktyvų elementą, suteikiantį galimybę rasti atsakymus į rūpimus klausimus apie paveikslą.
Interaktyvaus projekto idėja gimė 2018 metais meno hakatone „hARTckathon“, kuriame kūrybines jėgas sujungė MO muziejus ir LOGIN festivalis. „hARTckathoną“ laimėjo kūrėjų grupė, pasiūliusi sukurti interaktyvų įrankį, leidžiantį asmeniškai bendrauti su kūriniu. Pagrindinė šio projekto idėja – sužadinti susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Pasitelkę išmanųjį telefoną, galėsite daugiau sužinoti apie kūrinio autorių ir susipažinti su paveikslo atsiradimo istorija.
„MO muziejuje“ veikia iki birželio 10 d.
„Ką Elizabeth Taylor, dviračio sėdynė, teroristas Carlos the Jackal, aštuonkojis, Silvio Berlusconi ir tualeto šepetys turi bendro? Nieko, išskyrus tai, kad jų nuotraukos atsidūrė mano keturis dešimtmečius kauptame archyve. Atskirti nuo jų pirminio konteksto ir pristatomi be jokių komentarų, darbai tampa tarsi atsitiktine ir tarpusavyje nesusijusia fotografijų serija, reflektuojančia šiandien populiarias manijas, baimes ir fantazijas“, – sako autorius.
„Prospekto galerijoje“ veikia iki birželio 1 d.
Savo moksliniais tyrimais paremtoje kūrybinėje praktikoje L. Vanello deformuoja nežmogiškus organizmus ir materiją, taip analizuodamas jų socialinę, technologinę ir biologinę reikšmes. Augalai, negyvi objektai ir atvaizdai jo kūriniuose suvokiami kaip dalis organiškos visumos, kuri susilieja su mus supančiais socialiniais laukais. Pritaikydamas fizinę manipuliaciją kaip konceptualų įrankį, menininkas supina kolektyvinius ir individualius pasakojimus su medžiagų modifikacija. Įvairiuose skulptūriniuose procesuose jis sugrąžina kasdienius, istorijos ir atminties prikaupusius objektus į jų pradines būsenas, taip tarsi mėgindamas atsukti laiką, tuo pačiu iš augalų pašalindamas chlorofilą jis sulaiko jų apytakos ciklą ir sustabdo gyvenimo procesą. Manipuliacijų pagalba sukurti objektai parodoje sudaro bendrą nuoseklią sistemą, kurioje pastebimas materijos pažeidžiamumas, netobulumas ir gyvybės laikinumas.
„(AV 17) galerijoje“ veikia iki birželio 22 d.
Parodos dalyvės keramikės Lina Bačianskaitė, Rimgailė Dručiūnaitė, Dalia Gineitė, Beatričė Kelerienė, Aušra Laurinavičienė, Laura Milevičiūtė-Černiauskienė, Normantė Naruševičienė, tekstilininkės Greta Kardi (Kardišiūtė), Karolina Kunčinaitė, Lina Zavadskė, Jūratė Vanagaitė susibūrė draugėn paskatintos kuratorės, keramikės Eglės Maskaliūnaitės kvietimo. Ji parodos idėją apibūdino kaip galimybę tekstilės ir keramikos dialogu išlaisvinti kūrybines nuostatas, skirtingų raiškų potyriais praturtinti egzistuojantį meninės kalbos arsenalą. Aktyviai kūrybiniame gyvenime dalyvaujančioms menininkėms ši idėja pasirodė patraukli ir intriguojanti. Juk ilgus metus keramikai ir tekstilininkai, nors ir atviri naujoms idėjoms bei technologijoms, neieškojo tarpusavio sąsajų, neperžengė disciplinos ribos.
Užupio „Galeroje“ veikia iki gegužės 26 d.
Dauguma bažnyčių Keraloje, Indijoje yra pastatytos Portugališkojo baroko stiliumi, kuris net šiandien vis dar yra naudojamas naujiems pastatams. Visgi, po nepriklausomybės atgavimo 1947 m., Indijos bažnyčia siekė atsiriboti nuo kolonijinės architektūros suvaržymų ir išvystyti savitą architektūrinį stilių. Savojo identiteto paieškos matomos pastatų fasaduose.
Tiesioginis krikščioniškųjų simbolių pavertimas trimatėmis formomis yra labai neįprastas vakarietiškai tradicijai. Kyla klausimas ar vizualiai įspūdinga Hinduizmo kalba turėjo įtakos architektūrinei raiškai. Kartais Hinduizmo stilistiniai elementai yra tiesiogiai pritaikomi, kaip Marijos statula ant lotusų ar metalinis piliorius (Hinduizme vadinamas Kodimaram) priešais daugybę bažnyčių. Taip pat ryškios pastatų spalvos gali būti traktuojamos kaip Hinduizmo įtaka.
„Kauno fotografijos galerijoje“ veikia iki birželio 16 d.
Parodoje eksponuojama: Linos Paukštienės popieriaus karpiniai, Justinos Kulbačiauskaitės-Žebelienės vilnos ir lino gaminiai, balto molio keramika, Jūratės Lukšienės mezginiai ir lino papuošalai, Jolantos Bondzinskienės floristiniai paveikslai, atvirutės ir kompozicijos, Jurgitos Jakubauskaitės šviestuvai.
„Utenos kraštotyros muziejuje“ veikia iki birželio 3 d.
Parodoje rodomi svarbiausi dailininko pamėgtų žanrų bei temų atspindžiai įvairaus laikotarpio kūriniuose iš LDM saugomų Arbit Blato kūrinių kolekcijos. Dailininkas atskleidžiamas kaip buvęs puikus peizažistas, portretų kūrėjas, scenos meno mylėtojas. Tarp džiugių, spalvingų paveikslų slėpęs ir skaudžiai išgyventą, tiesiogiai jo tėvus palietusią holokausto dramą.
„M. Žilinsko dailės galerijoje“ veikia iki liepos 28 d.
„Idėją surengti tapybos parodą ilgą laiką nešiojausi savyje. Tarsi bijojau garsiai apie tai prasitarti. Tapyba yra mano „aistra“. Tai žodžiais net neįvardijama – tai lyg pabėgimas į kitokią geresnę tikrovę, kur bet kas gali tapti visiškai išgrynintu savimi“, – sako parodos autorė.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki gegužės 22 d.
Bauhaus universiteto menininkai siekia pakeisti meno praktikos ryšį su technologijomis ir jos vietą šiandienos pasaulyje. Pagrindinį dėmesį skirdami organizmų santykiui su jų pačių aplinka, menininkai tyrinėja žmonių, kitų organizmų ir mašinų tarpusavio ryšius. Kaip bendrauja skirtingų rūšių būtybės? Kaip tai patiria žmonės? Kaip šią patirtį pateikti mene – šie ir kiti klausimai yra aktualūs tiek parodos menininkams, tiek gali kilti ir parodos lankytojams.
„MO muziejuje“ veikia iki liepos 22 d.
Lietuvos dailės istorijos kontekste „Veneros gimimas“ yra įdomus ne tik kaip mitologinio žanro J. Rustemo kūryboje pavyzdys (Lietuvoje daugiau jų neturime), bet ir kaip XIX a. pradžios Vilniuje dar gana retas moters aktas, tikėtina, tapytas iš natūros. J. Rustemas ne kartą piešė ir tapė aktus – tą liudija skirtingo laikotarpio dailininko kūriniai („Vergių pardavimas“, „Mauduolės“ ir kt.). Vilniaus universitete savo mokiniams jis taip pat duodavo piešti gyvą modelį. Tiesa, tuomet universitete aktams pozuodavo tik vyrai. Moterų aktai, kaip ir ankstesniais amžiais, buvo piešiami dailininkų dirbtuvėse, o jiems pozavo dailininkų žmonos ir mylimosios. Taip buvo ir šį kartą.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ rodoma iki gruodžio 31 d.
Šešiuose įspūdingo dydžio paveiksluose G. Kazimierėnas pristato svarbiausius ir įsimintiniausius tautos sąmonėje žymę palikusius istorinius įvykius: Mindaugo karūnavimą, Gedimino laiškus, Algirdo pergalę prie Mėlynųjų Vandenų, Barboros Radvilaitės laidotuves ir kitus.
„Lietuvos nacionaliniame muziejuje“ veikia iki birželio 16 d.
Su nekantrumu laukiantiems vasaros ir išsiilgusiems vasaros festivalių atmosferos Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius parengė naują pramoginę erdvę – postfolkloro krypties festivalių parodą „Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“, kurioje kviečia pajusti trenksmingą postfolkloro krypties festivalių ritmą. Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki gruodžio 31 d.
M. Olšauskaitė savo praktikoje taiko įvairius bendradarbiavimo būdus ir tyrinėja santykių, atvirumo, intymumo bei bendrumo temas. Į parodą „Mūsų vardu“ menininkė pakvietė draugus, menininkus ir kitus kūrėjus, siekdama sukurti erdvę, kurioje intymumas, bendrumas ir privatumas išviešinami, o praeiviai tampa svečiais. Kuruotus ir suvaldytus įvykius-renginius čia keičia tąsios ir nebesuvaldomos situacijos. Asmeniniai pokalbiai, gandai ir apkalbos tampa trapiomis vertybėmis, o dalinimasis, nuoširdumas ir tiesa – atsakomybe. Skirtingiems parodos dalyviams besikeičiant mintimis autorystė nebėra tokia svarbi. Menininkės žodžiais tariant, „tai lyg bučinys tarp kelių žmonių, kai nebežinai, kieno tai lūpos, bet jauti, kad tai tikrai yra bučinys”. Parodoje dalyvauja Ms. Carrie Stacks, James Massiah, Eglė Budvytytė, Simonas Nekrošius, Carolyn Lazard, Elena Narbutaitė, Tomislav Feller, Steve&Samantha, Dodomundo, Antanas Lučiūnas, Maria Tsoy, Ieva Kabašinskaitė, Rasa Juškevičiūtė, Raimundas Malašauskas, Jonas Žakaitis ir kiti.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki gegužės 26 d.
Kiek klaidinantis parodos pavadinimas – „Beždžionių gudrumas“ – yra susijęs su netikėtai anglų kalboje prigijusia labai sena tradicija įvairių gyvūnų būrius vadinti skirtingais, tik vienai ar kitai rūšiai taikomais žodžiais. Ši dar iš 15-ojo amžiaus kildinama tradicija siejama su viena Anglijos aukštuomenės dama, Juliana Berners, apie kurią žinoma tik tiek, kad ji mėgo medžioklę ir parašė knygą, kurioje šmaikščiai apibendrino savo gamtos stebėjimus. Manoma, kad tai ji kranklių būrius pavadino „nemalonumais“, liūtų – „puikybėmis“, žirafų – „bokštais“, o auksinių žuvelių – „bėdelėmis“. Dar iki šiol daugelyje anglų kalba kalbančių šalių beždžionių susibūrimai vadinami „gudrumais“ (angl. „shrewdness“).
„Brud“ projektai – tai vienas kitą veikiančių skirtinguose laiko ir erdvės masteliuose besiskleidžiančių sudėtingų automatų visuma. Tai eruditiška praktika, kuri remiasi įvairių laikotarpių ir sričių žinių sistemomis. Jai svarbu scenos ir ekranai, ir Šiuolaikinio meno centro „baltasis kubas“ šiai parodai virsta „tamsiuoju kambariu“, pasiskolintu iš sekso klubų ir fotografijos proceso.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki gegužės 26 d.
Parodoje pristatoma kiek daugiau nei 70 fotografijų, iš kurių žvelgia visiems žinomi Lietuvos meno pasaulio veidai. Tai – fotomenininkas Antanas Sutkus, Stanislovas Žvirgždas, Rimantas Dichavičius, aktoriai Arūnas Storpirštis, Remigijus Vilkaitis, Donatas Banionis (1924–2014), Gytis Ivanauskas, atlikėjai Algirdas Kaušpėdas, Alina Orlova, Jurga Šeduikytė, poetai, eseistai Sigitas Geda (1943–2008), Ernestas Parulskis, skulptoriai Stasys Žirgulis, Stanislovas Kuzma (1947–2012), dailininkas Rimvidas Jankauskas-Kampas (1957–1993), Šarūnas Sauka, režisieriai Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas, Vytautas Žalakevičius (1930–1996), menininkai Žilvinas Kempinas, Jonas Mekas (1922–2019) ir kt.
Galerijoje „Kunstkamera“ veikia iki birželio 1 d.
„Fotografuodamas Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Beveik niekada jam vaizdas nėra nuogas, pirmapradis ar tuščias. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto anksčiau patyrimo. Kiekvienas kūdikis, nuogalius ar senukas turi prototipą tapyboje, grafikoje, skulptūroje ar mite, poezijos reginyje. Kiekvienas šviesos šuoras ar seno namo šešėlis turi reikšmingos formos atitikmenį, todėl Kinčinaičio vaizdai artėja prie kalbos ženklų, nuo kurių kadaise pabėgo, tik išsaugoję patyriminį sluoksnį. Vaizdai vaiduokliai čia sukeistinti, pasikeitę, persimainę: statulos trikdo gyvu erosu ar marumu, koks nors numestas pagalvės užvalkalas su leopardo galva – antikinio simbolio didingumu, šalia esantys vaizdai atidaro vienas kitą kaip žodžiai prasmę atsidūrę šalia poezijos eilutėje. Prasmių netikėtumas verčia aiktelėti“, – rašo Monika Krikštopaitytė.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki birželio 16 d.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje atsiverianti paroda „Kerinti molio galia“ yra skirta reikšmingam lietuvių profesionaliosios keramikos tarpsniui priminti, kuris siejamas su Kauno „Dailės“ kombinato keramikos skyriuje beveik tris dešimtmečius kurtais mažo tiražo (vos 10 vienetų) dirbiniais.
„Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje“ veikia iki rugsėjo 8 d.
Mes, žmonės, esame linkę save laikyti labiau išsivysčiusia rūšimi, turinčia teisę spręsti visos gyvūnijos likimą. Ar tikrai? Pamažu imama abejoti tokia aiškia atskirtimi. Šiam pokyčiui didelę įtaką daro vis gilėjanti ekologinė krizė, augantis industrinis vartojimas, atsirandančios naujos gyvybės formos ir sparčiai besivystančios technologijos.
Tai paroda apie tapsmą. Kuo gyvūnai ir kitos gyvybės formos tapo mūsų gyvenime, kuo jiems tampame mes? Kas išliks, kas laimės ir kas lems ateitį? Santykis su kitomis gyvybės formomis bei žmonių sukurtu dirbtiniu intelektu labai daug pasako apie mus, žmones, todėl MO muziejus kviečia pažinti save iš naujo ir tai patirti būtent MO.
„MO muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 25 d.
Parodoje „Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“ pristatomas verslininko Kurto Tilmanso šeimos palikimas. 1906 m. pakviestas dėdės Richardo, jis su žmona Marija atvyko į Kauną. Įsikūręs viloje Smėlio g. 16 (dab. Griunvaldo g.) Kurtas Tilmansas kartu su giminaičiais įsitraukė į miesto gyvenimą, politinę, kultūrinę bei visuomeninę veiklą.
Parodoje eksponuojamos Marijos ir Kurto Tilmansų vilos interjero vertybės – vienas iš nedaugelio išlikusių tokio pobūdžio rinkinių Lietuvos muziejuose. Jis puikiai iliustruoja XX a. 1–4 deš. pasiturinčių Kauno verslininkų interjerą. Rinkinys reikšmingas istoriniu požiūriu, nes atspindi šeimininkų savimonę, meninius interesus, dvasinius poreikius ir pomėgius. Kaip vieni turtingiausių miestiečių, Tilmansai, nors ir nebūdami kolekcininkai, pagal savo skonį formavo namų ir biurų interjerą, o kartu diktavo tam tikrą madą tuometinei Kauno aukštuomenei. Parodoje eksponuojamas Tilmansų rinkinys, leis prisiminti šeimą, labai ryškiai įsiliejusią į Kauno istoriją.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki spalio 20 d.
Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, surengė jau vienuoliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Parodoje „Paryžiaus mados magai“ pristatomi devyni iškilūs kutiurjė, sukūrę savo mados namus. Tarp jų – dar ir dabar gyvi praėjusio amžiaus mados korifėjai.
„Lietuvos dailės muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 20 d.
