Vilnius įvairiais laikotarpiais meno kūriniuose ne kartą įvairiais aspektais buvo pristatomas visuomenei. Šios parodos tikslas yra parodyti miestą sunkiais karo ir sudėtingais pokario metais, apimant 1939–1956 m. laikotarpį. Paroda siekiama atskleisti, kokį Vilnių matė, kaip jį vaizdavo tuo metu sostinėje ypač sunkiomis sąlygomis gyvenę ir kūrę menininkai.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki rugsėjo 8 d.
„Mano tikslas – brėžti praeities ir dabarties naratyvą, pasitelkiant ne tik mano sukurtus darbus, bet ir Bajoruose gyvenančių šeimų albumų nuotraukas bei pokalbius su jais pačiais“, – teigia autorius.
Fotografijomis menininkas kalba apie užmirštus žmones, gyvenančius marginalizuotoje Europos dalyje, o kartu – ir apie nūdienos Lietuvos visuomenę. Tačiau ši serija – ne tik apie mažą visuomenės dalį. Greitai galima susidaryti įspūdį, kad „Bajorų“ serija reflektuoja ir trauminę mūsų visuomenės patirtį bei neišspręstas ir užmirštas praeities temas.
Albumuose rastos nuotraukos reprodukuojamos ant tekstilės, taip atkreipiant dėmesį į daiktiškumą ir laikinumą. Pažvelgus į fotografijų serijos atvaizdus, akivaizdžiai jaučiamas praėjęs laikas. Menininko žvilgsnis tarytum krypsta į yrančius objektus, kurių jau greitai nebeliks.
„Vilniaus fotografijos galerijoje“ veikia iki birželio 22 d.
Serijoje „From.Between.To“ I. Šerpytytė pasitelkia Baltijos regionui būdingas apeigines juostas, sluoksniuodama jas ant paveikslų porėmių. Šie iš tradicinių medžiagų sukurti darbai brėžia regiono bendruomenių sankirtas – raštų motyvai iš vienos šalies yra perskaitomi kitoje ir atskleidžia konflikto naratyvo suvienytų tautų sąšauką. Menininkė taip pat tiria, kaip šių raštų kartotė arba ritmas gali būti suvokiamas it platesnė vizuali kalba, įgalinanti komunikaciją tarp karo paveiktų kultūrų arba kraštų. Lygiai taip pat, kaip kalbinės išraiškos formos sutelkia bendruomenę, vaizdinė medžiaga gali pasitarnauti tarpusavio supratimo procesui.
„Vartų galerijoje“ veikia iki liepos 26 d.
„Virtuvė. Magiška buitis“ – tai Paulinos Ružauskaitės instaliacija-kino dekoracija, kviečianti patirti neišvengiamą virtuvės magiją. Ši virtuvė tariamai egzistuoja viename Lietuvos daugiabučių, šviesų rytojų žadančiais 2003-iaisiais. Jauskitės joje kaip namie – valgykite, gerkite, bendraukite, karaliaukite, atsipūskite, pabūkite… Virtuvė mums primena, kad svarbiausi žmogui yra du dalykai – šiluma ir saugumas.
„Galeroje“ veikia iki birželio 11 d.
Tapybą pirmą sykį J. Adomavičienė pažinusi daugiau nei prieš dešimtmetį Augustino Savicko studijoje, kur jai kūrybą kaip pašaukimą, kaip laimės šaltinį padėjo atrasti mokytojai Viktoras Binkis, Arvydas Pakalka, Valentinas Ajauskas ir kiti. Tuomet autorė pasinėrė į tapybą, baigė LEU Vizualiųjų menų magistrą, VDA išklausė meno terapijos kursą. Tuomet ėmė mokyti pati karininkų ramovėje, vėliau subūrė moterų „Slaptųjų tapytojų“ terapinių užsiėmimų kompaniją. Dabar ji – dailės mokytoja Vilniaus vilnies pagrindinėje mokykloje.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki birželio 15 d.
„Kauno (ne)laikinumai“ – Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospekyviai pristatomas 1919–1940 m.Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki gruodžio 31 d.
„Sąmonė – tikrovės ir asmeninis būties protingas suvokimas. Kuomet sąmonė pasineria į vidinį pasaulį, ji įvardijama savimone, kurioje atsiveria viršsąmonės ir pasąmonės erdvės. Parodos kūriniuose išvysite viršsąmonės, sąmonės ir pasąmonės įvaizdžius. Paveiksluose regėsite lietuvių tautosakos pasaulio veikėjus ir pasąmonės vaizdus, išreikštus visatos vaizdiniais“, – taip parodą apibūdina tapytojas V. Kašinskas.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki liepos 10 d.
Žmonės mąsto simboliais. Fotografinėje kalboje metaforos yra paveikios formos su galia keisti giliai įsišaknijusias mąstymo koncepcijas. Menai gali paskatinti keisti elgesį ir įsitraukti, kadangi jie veikia emociškai, yra arčiau žmogiškųjų vertybių, o šis lygmuo neprieinamas faktais grįstai kalbai. Paroda, kurioje bus eksponuojami Marie Lukasiewicz, Fábio Cunha ir Ana Zibelnik darbai, siekia sukurti erdvę, kurioje tiek menininkai, tiek auditorija gali kūrybingai ir kritiškai įsitraukti į konstruktyvų dialogą, prisidedantį prie reikalingų pokyčių.
„Kauno fotografijos galerijoje“ veikia iki liepos 16 d.
Personalinė tapybos darbų paroda.
„Utenos kultūros centro dailės galerijoje“ veikia iki birželio 30 d.
Parodoje – spalvotosios kaligrafijos kūriniai, kuriuos menininkė sukūrė įkvėpta vieno svarbiausių lietuvių filosofo, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo Vydūno kūrybos.
Į kaligrafijos kūrinius menininkė įpynė Vydūno išverstas „Bhagavadgytos“ (liet. „Dieviškosios giesmės“), vienos iš „Mahabharatos“ epo dalių, eiles. Vydūnas 1940 metais pirmasis į lietuvių kalbą išvertė šį hinduizmo religinį tekstą, kuriame ieškojo atsakymų į jį dominusius klausimus, pateikė filosofinių teksto komentarų.
Spalvotosios kaligrafijos kūrimas pasitelkiant spalvą, ritmą, formą skatina prisiliesti prie žmonijos išminties klodų, subjektyviai apmąstyti žmogiškumą – žmogaus būtį šiame pasaulyje, veiksmą, laiką, sąmonę.
„Kazio Varnelio namuose-muziejuje“ veikia iki birželio 30 d.
„Žaidimas su smėliu – ko gero vienas natūraliausių kiekvieno žmogaus potyrių. Tam tikra prasme, tai projekcija į praeitį, iš kurios vaikystė grįžta prisiminimų, sapnų improvizacijų pavidalu. Tokia yra ir ši A. Čepausko paroda – lengva, kiek nostalgiška, tačiau kiekvienam pažįstama ir artima.
Pristatomuose kūriniuose dominuoja nuo sąmoningų sprendimų išlaisvinta raiška ir meditatyvus kūrybinis procesas. Naudojamos intuityviai pasirinktos aplinkos detalės, kurios paverčiamos menine priemone ir tampa amžino laikinumo simboliu. Smėlio pilis nuplauna jūra. Kaip ir praeitį palaipsniui pasiglemžia laiko ciklai. Šie fundamentalūs negrįžtamo laiko tėkmės apmąstymai menininkų neretai išskleidžiami kūryboje. Įvairiomis medijomis tyrinėjamos praeities-dabarties-ateities dimensijos sukelia nostalgijos pojūtį ir apeliuoja į asmeninį laiko patyrimą.
Smėlio pilių statymas gali būti siejamas su svajonių pilimis, arba su tuo, kas keičiasi – tai ir vietos, ir mintys, ir tikslai, ir požiūriai… Tačiau tuo pačiu tai simbolizuoja bendražmogiškas amžinąsias vertybes“, – sako E. Januškaitė-Krupavičė.
„Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje“ veikia iki birželio 30 d.
Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykloje pristatomi Vytenio Buroko akvarelės ir piešiniai tušu — greiti judesiai užrašinėje, jo pramanytos fikcinės bendruomenės ženklai, jėgų atgavimo ritualai. Savo kūryboje menininkas tyrinėja žinių fermentaciją ir metabolizmą, aptrupėjusius kultūrinių įtakų pėdsakus, ir, perleisdamas jas per asmeninių patirčių ir įžvalgų filtrą, jungia į naują visumą.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki birželio 7 d.
Parodoje eksponuojami pastarųjų ketverių metų kūriniai, kai kurie jų – pirmąjį kartą. Ekspoziciją, kurią vienija savita spalvinė ir kompozicinė nuotaika, autorius apibendrino, turėdamas omenyje vienodus kelių darbų pavadinimus – „Prieš saulę“. Juos sieja peizažo kaip miražo ar iliuzorinės kelionės motyvai, tarsi drugio skrydis į šviesą.
Vidmantas Jusionis: „Tapybos kūrinyje man svarbi monumentali konstrukcija bei spalvinės plokštumos emocinė raiška. Kartais netiesiogiai mėginu sekti Vasilijaus Kandinskio iškelta spalvų simbolinių reikšmių teorija, todėl naudoju atitinkamą semantinį krūvį turinčias ryškias atviras spalvas. Šįkart reikšminga maksimaliai aktyvi, radikali geltona spalva kaip šviesa – saulė – pati ryškiausia iš spalvų.
Kita vertus, ironiškai žaidžiu siurrealistiniais „simuliakrais“, hipertrofuotai sureikšmindamas tapomų žmogaus-gyvūno-fantomo figūrų povyzas bei gestus ir šitaip sukurdamas fantasmagorinių metaforų erdvę, juslišką nostalgiją prasmėse.
Nors mano tapyba estetiškai artima reklamai būdingam rėksmingumui, tačiau, priešingai banaliai propagandai, ji turi poteksčių. Kartais vizualus estetiškumas ir graži forma kontrastuoja su negražiu, nostalgišku ar skausmingu turiniu. Fatališkas geismas, hedonistinis žmogiškas malonumo ekstazės troškulys ir antikinė ezopiška tradicija nuolat skatina kalbėti apie žmogų, šios parodos atveju – vizualiai ir be moralo“.
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki birželio 22 d.
Ištrauka iš Algio Uždavinio teksto „Baltosios Deivės Karalystėje“ apie autorės parodą galerijoje „Meno parkas“ (1999): […] Irenos Petravičienės kūryba yra tartum atsakas į archainės Deivės šauksmą, siekiant išsaugoti dvasines vertybes ir tikėjimą žmogumi. Glaudus ryšys su gamta nėra tik ekologinis susirūpinimas „energijos ištekliais“, kadangi autorė tarytum jaučia gamtoje slypinčią dievišką paslaptį ir teigia kiekvieno būties elemento sakralumą bei grožį, ieškodama subtilių ir harmoningų išraiškos formų. Jos porceliano dirbiniai, spinduliuojantys skaisčią vidinę šviesą, byloja apie vidinę pusiausvyrą ir ramybę. Šiuo požiūriu dailininkė maksimaliai panaudoja medžiagos teikiamus privalumus. Būdama įvairių keramikos technologijų žinovė, I. Petravičienė stebina savo išradingumu ir drauge – išmintingu paprastumu. Jos pamėgtos formos yra moteriškai švelnios, bet neįmantrios, kadangi ji pernelyg nenukrypsta nuo gamtos provaizdžių. […]
„Meno parke“ veikia iki birželio 26 d.
Dorota Kuczma – tapytoja, 1958-aisiais gimusi Poznanėje (Lenkijoje), nuo 1993-ių dalyvauja parodose Lenkijoje, Vokietijoje, JAV, Graikijoje, Nyderlanduose, Stambule ir kt. Kartu su Wacław Kuczma, organizuoja lenkų ir užsienio šalių menininkų, tokių kaip: Tadeusz Brzozowski (PL), Barbara Gawdzik-Brzozowska (PL), Wolfgang Grimm (DE), grupines ir solo parodas. Taip pat, lenkų-vokiečių konferencijas-simpoziumus Lenkijoje ir Vokietijoje, kartu su Wolfgang Grimm (DE) ir Dazi Tyroller (DE). 1993-aisiais kartu su keliais kitais menininkais įkūrė menininkų sąjungą Wieża Ciśnień („Vandens bokštas“), iki 2004-ų buvo jos valdybos narė. 1999-ais Bydgoščiuje (Lenkijoje), kartu su Wacław Kuczma, įkūrė meno mokyklą kurioje veda kūrybines dirbtuves vaikams ir suaugusiems, taip pat organizuoja meninius banketus ir aukcionus. Nuo 2005-ųjų Lenkijos menininkų sąjungos Bydgoščiuje narė.
Wacław Kuczma (g. 1956) – menininkas, kuratorius. Kuria tapybos, instaliacijos, performanso srityse. Nuo 1982-ųjų yra surengęs 40 personalinių parodų ir dalyvavo daugiau nei 50 grupinių parodų Lenkijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Graikijoje, JAV. Menininkų sąjungos Wieża Ciśnień bendraįkūrėjas, iki 2003-ių presidentas. 2002–2016 Bydgoščio miesto galerijos derektorius. Nuo 2015-ųjų Torunės šiuolaikinio meno centro „Znaki Czasu“ („Laiko ženklai“) direktorius. Kuravo tokias parodas kaip: M. Abramović „The Cleaner“ (CoCA Torunė, 2019), K. Musiał lenkų meno kolekcijos „Esame čia“ parodą (CoCA Torunė, 2017), Unik – lenkų meno parodą Tiranoje (Albanija, 2011), A. Warhol‘o parodą (2009), P. Picasso grafikos parodą Bydgoščio miesto galerijoje (2007), performanso meno festivalius „Territories“ („Teritorijos“), „Identity“ („Tapatybė“), „Where is My Home“ („Kur mano namai“) Bydgoščius, Torunė (2015–2018) ir kt.
„Meno parke“ veikia iki birželio 30 d.
„Šiemet nėra atrankos, nėra komisijos, nėra kuratoriaus, kuris suformuotų ekspoziciją pagal savo skonį. Visiškas pasitikėjimas mūsų miesto dailininkų branda (juk jau 58-oji paroda). Tad, paveikslus atrenkame patys, patys parenkame jiems vietas, patys susitariame su kolegomis kur ir kaip eksponuoti ir patys, kartu su žiūrovais, džiaugiamės rezultatu“, – sako menininkas Ugnius Ratnikas.
„Šiaulių dailės galerijoje“ veikia iki birželio 22 d.
Parodoje eksponuojami įvairių Europos šalių dailininkų darbai, sukurti XVII–XX a. Tai – retai į galerijos sales atkeliaujantys nakties grožio ir paslapties inspiruoti vaizdai, kuriuos Lietuvai padovanojo žymusis kolekcininkas Mykolas Žilinskas (1904–1992). Dalis jų eksponuojami pirmą kartą.
„M. Žilinsko dailės galerijoje“ veikia iki birželio 30 d.
Parodoje „Rekomendacija“ dalyvauja Lietuvos tapytojai: Adomas Danusevičius, Agnė Jonkutė, Aistė Bugailiškytė, Algimantas Jonas Kuras, Andrius Zakarauskas, Eglė Gineitytė, Eglė Ridikaitė, Eglė Ulčickaitė, Gabrielė Gervickaitė, Gintaras Palemonas Janonis, Henrikas Čerapas, Jonas Gasiūnas, Jonas Jurcikas, Juozas Algirdas Pilipavičius, Justinas Vaitiekūnas, Konstantinas Gaitanži, Leo Ray, Linas Jusionis, Linas Katinas, Martinas Jankus, Mykolė Ganusauskaitė, Mindaugas Skudutis, Raminta Blaževičiūtė, Ričardas Bartkevičius, Ričardas Nemeikšis, Saliamonas Teitelbaumas, Sigita Maslauskaitė, Sigitas Lukauskas, Vygantas Paukštė, Viktoras Paukštelis, Vincentas Gečas, Žygimantas Augustinas.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki birželio 23 d.
KKKC meno rezidentūros dalyvė, menininkė Jūratė Rekevičiūtė gegužės mėnesį pakvietė klaipėdiečius į kūrybines dirbtuves, kurių metu buvo įgyvendinamas bendras kūrėjos ir miesto bendruomenės projektas „Istorija ateičiai“. J. Rekevičiūtė pasiūlė dirbtuvių dalyviams perkratyti asmeninį praeities archyvą ir suteikti jam kitą formą – prisiminimus įprasminti meno kūriniais. „Norėjau, kad žmonės atsineštų po savo prisiminimą. Tai galėjo būti žodis ar daiktas – bet kas, per ką jie galėtų išreikšti savo emociją. Iš šių prisiminimų mes kartu kūrėme naują kūrinį“, – pasakojo menininkė.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki birželio 23 d.
Grafikės Editos Suchockytės (g. 1975) paroda „Bangavimai: linijos gyvenimas“ keliauja per menininkės kūrybinę biografiją, stebėdama netikėtumų pilną linijos gyvenimą. Nedidelės apimties retrospektyvoje eksponuojami nuo studijų Vilniaus dailės akademijoje iki šių dienų sukurti darbai.
E. Suchockytės kūryboje linija išgyvena nuolatinį virsmą ir nuotykį. Ji išsivaduoja iš klasikinei grafikai būdingos statikos ir pasineria į gyvai kintantį judesį. Menininkė tikrina klasikinių grafikos technikų ribas, akademinį meistriškumą derindama su atsainiu lengvabūdiškumu, kuriam pasiduoda ir pagrindinės jos darbų veikėjos – autentiška būtimi alsuojančios moterys.
„Linija žymi mano kūrybinį kelią ir jo raidą. Skirtingais gyvenimo etapais ji griežtėja arba švelnėja, bet išlieka pagrindiniu mano atspirties tašku. Ji kaip medis, kuris turi tvirtą kamieną, bet kasmet išleidžia naujų šakų. Man įdomu stebėti jo augimą, jausti savo menines šaknis ir pasiduoti stichiškai kūrybos prigimčiai“, – teigia E. Suchockytė.
„DOMUS galerijoje“ veikia iki birželio 8 d.
Ar įsivaizduojate pokalbį su meno kūriniu? Siūlome jums išbandyti interaktyvų elementą, suteikiantį galimybę rasti atsakymus į rūpimus klausimus apie paveikslą.
Interaktyvaus projekto idėja gimė 2018 metais meno hakatone „hARTckathon“, kuriame kūrybines jėgas sujungė MO muziejus ir LOGIN festivalis. „hARTckathoną“ laimėjo kūrėjų grupė, pasiūliusi sukurti interaktyvų įrankį, leidžiantį asmeniškai bendrauti su kūriniu. Pagrindinė šio projekto idėja – sužadinti susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Pasitelkę išmanųjį telefoną, galėsite daugiau sužinoti apie kūrinio autorių ir susipažinti su paveikslo atsiradimo istorija.
„MO muziejuje“ veikia iki birželio 10 d.
Savo moksliniais tyrimais paremtoje kūrybinėje praktikoje L. Vanello deformuoja nežmogiškus organizmus ir materiją, taip analizuodamas jų socialinę, technologinę ir biologinę reikšmes. Augalai, negyvi objektai ir atvaizdai jo kūriniuose suvokiami kaip dalis organiškos visumos, kuri susilieja su mus supančiais socialiniais laukais. Pritaikydamas fizinę manipuliaciją kaip konceptualų įrankį, menininkas supina kolektyvinius ir individualius pasakojimus su medžiagų modifikacija. Įvairiuose skulptūriniuose procesuose jis sugrąžina kasdienius, istorijos ir atminties prikaupusius objektus į jų pradines būsenas, taip tarsi mėgindamas atsukti laiką, tuo pačiu iš augalų pašalindamas chlorofilą jis sulaiko jų apytakos ciklą ir sustabdo gyvenimo procesą. Manipuliacijų pagalba sukurti objektai parodoje sudaro bendrą nuoseklią sistemą, kurioje pastebimas materijos pažeidžiamumas, netobulumas ir gyvybės laikinumas.
„(AV 17) galerijoje“ veikia iki birželio 22 d.
Dauguma bažnyčių Keraloje, Indijoje yra pastatytos Portugališkojo baroko stiliumi, kuris net šiandien vis dar yra naudojamas naujiems pastatams. Visgi, po nepriklausomybės atgavimo 1947 m., Indijos bažnyčia siekė atsiriboti nuo kolonijinės architektūros suvaržymų ir išvystyti savitą architektūrinį stilių. Savojo identiteto paieškos matomos pastatų fasaduose.
Tiesioginis krikščioniškųjų simbolių pavertimas trimatėmis formomis yra labai neįprastas vakarietiškai tradicijai. Kyla klausimas ar vizualiai įspūdinga Hinduizmo kalba turėjo įtakos architektūrinei raiškai. Kartais Hinduizmo stilistiniai elementai yra tiesiogiai pritaikomi, kaip Marijos statula ant lotusų ar metalinis piliorius (Hinduizme vadinamas Kodimaram) priešais daugybę bažnyčių. Taip pat ryškios pastatų spalvos gali būti traktuojamos kaip Hinduizmo įtaka.
„Kauno fotografijos galerijoje“ veikia iki birželio 16 d.
Parodoje rodomi svarbiausi dailininko pamėgtų žanrų bei temų atspindžiai įvairaus laikotarpio kūriniuose iš LDM saugomų Arbit Blato kūrinių kolekcijos. Dailininkas atskleidžiamas kaip buvęs puikus peizažistas, portretų kūrėjas, scenos meno mylėtojas. Tarp džiugių, spalvingų paveikslų slėpęs ir skaudžiai išgyventą, tiesiogiai jo tėvus palietusią holokausto dramą.
„M. Žilinsko dailės galerijoje“ veikia iki liepos 28 d.
Bauhaus universiteto menininkai siekia pakeisti meno praktikos ryšį su technologijomis ir jos vietą šiandienos pasaulyje. Pagrindinį dėmesį skirdami organizmų santykiui su jų pačių aplinka, menininkai tyrinėja žmonių, kitų organizmų ir mašinų tarpusavio ryšius. Kaip bendrauja skirtingų rūšių būtybės? Kaip tai patiria žmonės? Kaip šią patirtį pateikti mene – šie ir kiti klausimai yra aktualūs tiek parodos menininkams, tiek gali kilti ir parodos lankytojams.
„MO muziejuje“ veikia iki liepos 22 d.
Lietuvos dailės istorijos kontekste „Veneros gimimas“ yra įdomus ne tik kaip mitologinio žanro J. Rustemo kūryboje pavyzdys (Lietuvoje daugiau jų neturime), bet ir kaip XIX a. pradžios Vilniuje dar gana retas moters aktas, tikėtina, tapytas iš natūros. J. Rustemas ne kartą piešė ir tapė aktus – tą liudija skirtingo laikotarpio dailininko kūriniai („Vergių pardavimas“, „Mauduolės“ ir kt.). Vilniaus universitete savo mokiniams jis taip pat duodavo piešti gyvą modelį. Tiesa, tuomet universitete aktams pozuodavo tik vyrai. Moterų aktai, kaip ir ankstesniais amžiais, buvo piešiami dailininkų dirbtuvėse, o jiems pozavo dailininkų žmonos ir mylimosios. Taip buvo ir šį kartą.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ rodoma iki gruodžio 31 d.
Šešiuose įspūdingo dydžio paveiksluose G. Kazimierėnas pristato svarbiausius ir įsimintiniausius tautos sąmonėje žymę palikusius istorinius įvykius: Mindaugo karūnavimą, Gedimino laiškus, Algirdo pergalę prie Mėlynųjų Vandenų, Barboros Radvilaitės laidotuves ir kitus.
„Lietuvos nacionaliniame muziejuje“ veikia iki birželio 16 d.
Su nekantrumu laukiantiems vasaros ir išsiilgusiems vasaros festivalių atmosferos Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius parengė naują pramoginę erdvę – postfolkloro krypties festivalių parodą „Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“, kurioje kviečia pajusti trenksmingą postfolkloro krypties festivalių ritmą. Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki gruodžio 31 d.
„Fotografuodamas Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Beveik niekada jam vaizdas nėra nuogas, pirmapradis ar tuščias. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto anksčiau patyrimo. Kiekvienas kūdikis, nuogalius ar senukas turi prototipą tapyboje, grafikoje, skulptūroje ar mite, poezijos reginyje. Kiekvienas šviesos šuoras ar seno namo šešėlis turi reikšmingos formos atitikmenį, todėl Kinčinaičio vaizdai artėja prie kalbos ženklų, nuo kurių kadaise pabėgo, tik išsaugoję patyriminį sluoksnį. Vaizdai vaiduokliai čia sukeistinti, pasikeitę, persimainę: statulos trikdo gyvu erosu ar marumu, koks nors numestas pagalvės užvalkalas su leopardo galva – antikinio simbolio didingumu, šalia esantys vaizdai atidaro vienas kitą kaip žodžiai prasmę atsidūrę šalia poezijos eilutėje. Prasmių netikėtumas verčia aiktelėti“, – rašo Monika Krikštopaitytė.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki birželio 16 d.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje atsiverianti paroda „Kerinti molio galia“ yra skirta reikšmingam lietuvių profesionaliosios keramikos tarpsniui priminti, kuris siejamas su Kauno „Dailės“ kombinato keramikos skyriuje beveik tris dešimtmečius kurtais mažo tiražo (vos 10 vienetų) dirbiniais.
„Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje“ veikia iki rugsėjo 8 d.
Mes, žmonės, esame linkę save laikyti labiau išsivysčiusia rūšimi, turinčia teisę spręsti visos gyvūnijos likimą. Ar tikrai? Pamažu imama abejoti tokia aiškia atskirtimi. Šiam pokyčiui didelę įtaką daro vis gilėjanti ekologinė krizė, augantis industrinis vartojimas, atsirandančios naujos gyvybės formos ir sparčiai besivystančios technologijos.
Tai paroda apie tapsmą. Kuo gyvūnai ir kitos gyvybės formos tapo mūsų gyvenime, kuo jiems tampame mes? Kas išliks, kas laimės ir kas lems ateitį? Santykis su kitomis gyvybės formomis bei žmonių sukurtu dirbtiniu intelektu labai daug pasako apie mus, žmones, todėl MO muziejus kviečia pažinti save iš naujo ir tai patirti būtent MO.
„MO muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 25 d.
Parodoje „Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“ pristatomas verslininko Kurto Tilmanso šeimos palikimas. 1906 m. pakviestas dėdės Richardo, jis su žmona Marija atvyko į Kauną. Įsikūręs viloje Smėlio g. 16 (dab. Griunvaldo g.) Kurtas Tilmansas kartu su giminaičiais įsitraukė į miesto gyvenimą, politinę, kultūrinę bei visuomeninę veiklą.
Parodoje eksponuojamos Marijos ir Kurto Tilmansų vilos interjero vertybės – vienas iš nedaugelio išlikusių tokio pobūdžio rinkinių Lietuvos muziejuose. Jis puikiai iliustruoja XX a. 1–4 deš. pasiturinčių Kauno verslininkų interjerą. Rinkinys reikšmingas istoriniu požiūriu, nes atspindi šeimininkų savimonę, meninius interesus, dvasinius poreikius ir pomėgius. Kaip vieni turtingiausių miestiečių, Tilmansai, nors ir nebūdami kolekcininkai, pagal savo skonį formavo namų ir biurų interjerą, o kartu diktavo tam tikrą madą tuometinei Kauno aukštuomenei. Parodoje eksponuojamas Tilmansų rinkinys, leis prisiminti šeimą, labai ryškiai įsiliejusią į Kauno istoriją.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki spalio 20 d.
Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, surengė jau vienuoliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Parodoje „Paryžiaus mados magai“ pristatomi devyni iškilūs kutiurjė, sukūrę savo mados namus. Tarp jų – dar ir dabar gyvi praėjusio amžiaus mados korifėjai.
„Lietuvos dailės muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 20 d.
