Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. birželio 11 d. 14:58
Savaitės parodų kalendorius
Birželis 10 - 16
Raimondas Paknys: „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“

Šioje parodoje eksponuojamas buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, vadinamosios Abiejų Tautų Respublikos, teritorijoje (Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje ir Ukrainoje) per šimtmečius išsibarstęs architektūros paveldas, atskleidžiama šiandieninė nykstančių bažnyčių, pilių, dvarų sodybų situacija. Tai tęstinis leidėjo ir fotografo R. Paknio parodų ciklo „Išlikęs laikas“ projektas. Įgyvendintų projektų sėkmė rodo dabartinės Lietuvos visuomenės norą domėtis Abiejų Tautų Respublikos istorija ir puoselėti jos istorinę atmintį. Autorius kuria meniškus, istorinės romantikos kupinus vaizdus, kartu ragina atkreipti dėmesį į per šimtmečius deformuotą ir su kiekviena diena vis labiau nykstantį senosios Lietuvos architektūros paveldą: bažnyčias, koplyčias, vienuolynus, dvarus, jų interjerus ir eksterjerus.
„Valdovų rūmuose“ veikia iki rugsėjo 1 d.

„Kultūros naktis“

„Kaip ir kasmet, šią naktį festivalio lankytojų laukia daugiau nei 100 koncertų, šokio ir teatro pasirodymų, parodų ir instaliacijų. Duris atveria muziejai, bažnyčios, net ir LR Seimo rūmai bei Halės turgus, rengiantis siautulingą Balkanaktį. Kviečiame ir į keletą naujų, netikėtų erdvių, tokių kaip Naujojoje Vilnioje įsikūręs Dūmų fabrikas ar buvusio Karo muziejaus erdvėse atsiveriantis ištisas Kultūrinis miestelis. Čia šiais metais išgirsite ir visų itin laukiamą mūsų jau tradicinį fortepijoninės muzikos koncertą „Juodais baltais“, atliekamą jaunųjų pianistų bei maestro Petro Geniušo ir Jurgio Karnavičiaus dueto“, – sako festivalio iniciatorė Daina Urbanavičienė.
Įvairiose Vilniaus miesto vietose vyksta birželio 14 d.

Snieguolė Michelkevičiūtė: „Moteris apie vyrus“

Dar 1977 m. pradėjusi kurti seriją „Moteris apie vyrus“ fotografė ryškiai išsiskyrė iš tuometinio meno konteksto: fiksuoti vyrų aktus buvo visiškai neįprasta. Negana to, S. Michelkevičiūtę domino ne gražūs, išpuoselėti kūnai, o priešingai – jos objektyve atsidurdavo vyresnio amžiaus, randuoti ir kitaip akivaizdžiai netobuli personažai. Menininkės kūryba ilgą laiką buvo ignoruojama ir vertinama itin kritiškai. Menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės teigimu, „Su šiais modeliais ji improvizuoja gamtoje ir studijoje, kviesdama juos judėti nuogus: stoti, gulti, klupti, laipioti, griūti ar įsisukti į draperijas. Šiurkšti lininė draperija, autorės požiūriu, artima neišvaizdžiam, grubiam vyriškam kūnui. Iš šių judėjimo improvizacijų atsiranda inscenizuoti „gyvieji paveikslai“, kuriuose dėmesys sukoncentruotas į kūno judesį“.
„Prospekto“ galerijoje veikia iki liepos 6 d.

„Meno celės '19“

„Meno celės“ – tai kasmetinis, jau ilgametes tradicijas turintis Vilniaus dailės akademijos renginys, pristatomas menų festivalio „Kultūros naktis“ metu. Centrine ašimi tampa parodų salėse „Titanikas“ rengiama paroda, išsitęsianti po visą Vilniaus dailės akademiją bei jos padalinius ir galerijas. Instaliacijos, performansai, koncertai ir kūrybinės dirbtuvės užtvindo Vilniaus dailės akademijos erdves ir kiemus. Tačiau, visų svarbiausia, kad tai viena iš retų progų pamatyti šviežiausius kūrinius, susipažinti su temomis ir procesais, kuriais gyvena jauniausia šalies kūrėjų karta. Parodos dalyviai – bakalauro ir magistrantūros studijų pakopų absolventai.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki liepos 20 d.

Alfonsas Čepauskas: „Kūrybos panorama“

Pastarųjų metų A. Čepausko meninių sumanymų kryptis – filosofinis žmogaus būties suvokimas ir pastangos interpretuoti jos aspektus. Cikle „Ave vita“ lakštuose įvairiaprasmiai įvaizdžiai apie individo siekius, gyvenimą („Svajonės“, „Pasiryžimas“, „Palikimas“, „Būtis“…). Naujausiame cikle „Sakmė apie kuršius“ dailininkas pažvelgia į šiuos pamario gyventojus, kurių ištakos yra ir mūsų šalies istorijos dalis. Grafikos lakštuose – žvejyba kurėnais, gamtos, buities, etnografijos, gyvūnijos įvaizdžiai, nuolatinė kova su pustomu smėliu. Ekspoziciją papildo dailininko pamėgtas dailės žanras – ekslibrisai, mažoji grafika. Pastarųjų metų paveikslai sukurti mišria technika, kai kur panaudojant ir skaitmenines technologijas.
„Arkos galerijoje“ veikia iki liepos 5 d.

„Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“

Paroda yra metaforiška ir vizuali, „eurazijos“ ir „tarptautinė“, tuo pat metu ir „žemiška“ ir efemeriška. Ja nesiekiama užsiimti „žinojimo gamyba“, „kelti sąmoningumą“ arba „brėžti teritorijas“. Vietoje to, joje pasikliaujama dalyvaujančių menininkų pasiryžimu nukreipti ar sugriauti bet kokį kuratorinį planą savo atviro mąstymo praktikomis. Ji siūlo, kad tapyba gali sukurti mąstymo erdvę, kad filmas geba daugiau nei linksminti bei perduoti idėjas, ir kad performansas yra tinkama medija pasakoti daugialypius pasakojimus.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki rugpjūčio 18 d.

Beatričė Mockevičiūtė: „Asukas“

Beatričė Mockevičiūtė kūrybą sieja su galimybe pajausti tai, kas kasdienybėje dažnai yra permatoma ir efemeriška. Daugiabučiai, kuriuos lanko saulės atspindžiai, ar krovininių sunkvežimių tentai, plaikstomi vėjo, nors ir kruopščiai sukurti žmogaus, kartu yra savarankiški ir nenuspėjami. Žvilgsnis – tai pagrindinis instrumentas, leidžiantis atpažinti ir įvardinti tokius permatomus kasdienybės personažus.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki liepos 5 d.

Mindaugas Navakas: „Daiktiškumai“

Paroda „Daiktiškumai“ – tai kompaktiškas teminis projektas, pristatantis skirtingus pastaraisiais metais plėtotus kūrėjo praktikos aspektus. Parodoje monumentalūs akmens elementai jungiami su smulkesne plastika, kurioje šiuolaikiškai tyrinėjamos sociokultūrinės menininką dominančių medžiagų – atvežtinių egzotiškų granitų, pigių tapetų, guminių užvalkalų, čiužinių ir buitinių rakandų – reikšmės. Mindaugas Navakas lieka prie jį visuomet dominusių temų, tačiau pasitelkia naujausias (akmens apdirbimo) technologijas, taupius ir neįprastus jų panaudojimo būdus, referuodamas į aktualius jų kilmės ir vartojimo socialinius bei ekonominius kontekstus. ŠMC parodoje menininkas atlieka precizišką ir konceptualų minimalistinei skulptūrai būdingų pamatinių skulptūros savybių – medžiagos, tūrio, apimties ir konteksto – tyrinėjimą. Monumentalius savo kūrybos aspektus Navakas pristato kamerinėje interjero situacijoje, suteikdamas žiūrovui galimybę atsirasti specialiai ŠMC Pietinei salei pritaikytoje totalioje instaliacijoje.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki rugpjūčio 18 d.

„Prisimenant „ArtVilnius‘19“

Galerijoje „Kunstkamera“ atidaroma nauja dviejų autorių – Sigitos Maslauskaitės (g. 1970) ir Viktoro Paukštelio (g. 1983) – kūrybai dedikuota paroda „Prisimenant „ArtVilnius‘19“. Jos tikslas – ne tik pratęsti šventišką meno mugės nuotaiką, bet ir atkreipti dėmesį į šiuolaikinį meną, kuris gali papuošti namų ir darbo erdves, o taip pat tapti meno kūrinių kolekcijų dalimi.

„Idėją surengti tokio pobūdžio parodą padiktavo patys meno mugės lankytojai. Dažnas, aplankęs galerijos stendą, grožėjosi mūsų pristatomais autoriais, jų kūriniais ir neslėpė, kad jie verti atskiros parodos. Grįžusi į meno galeriją „Kunstkamera“ mūsų komanda pagalvojo: o kodėl ne? Nes juk dažnai šiuolaikinių menininkų kūriniai mažai eksponuojami – jų kūriniai neretai tiesiog iškeliauja pas savo naujus šeimininkus ir vėliau nebūna rodomi viešai“, – teigia menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė–Makselienė.
Galerijoje „Kunstkamera“ veikia iki liepos 5 d.

„Getting My Friends Drunk“

„Getting My Friends Drunk“ – tai serija renginių ir parodų, kurie yra nuoširdūs kaip svaiginanti akimirka kartu su draugais. Nieko nesitikėkite, atsiveskite draugus, apgirtinkite juos, būkite atviri, šypsokitės. Mes pasirūpinsime jūsų gėrimais ir ne tik. Įsijauskite į galerijos aplinką, kuri yra mūsų laikinieji namai savaitei iki atidarymo. Mes norim, kad jūs ateitumėt, mes norim būti nuoširdūs ir atviri Jums. Po šio atidarymo tapsime draugais, be abejonės.“
„Post galerijoje“ veikia iki birželio 16 d.

Violeta Kiznienė: „Nepažįstamoji“

V. Kiznienė – šiaulietė, Šiaulių Dailės mokyklos piešimo, kompozicijos mokytoja, neformaliojo vaikų švietimo mokytoja metodininkė. Daugiau nei prieš trisdešimt metų „Laiptų“ galerijoje (tuomet- Mokytojų namai) atidarė pirmąją savo autorinę akvarelės parodą, tai – penktoji personalinė paroda, pirmąkart – piešinių. Dalyvauja bendrose dailininkų parodose, pleneruose. Pasak parodos autorės, „piešimas – mano sielos džiaugsmas, o akvarelė – meilė. Dabar daugiausia piešiu grafito dulkėmis, nes man tai tarsi tapyba, kai prie popieriaus gali liestis teptuku, pirštais… Bespalvė „tapyba“, „rūkas“, baltas tartum pienas ir beveik minimali realybė!.. Gimiau moterimi, ir mąstau kaip moteris. Didžiam jausmų pasaulyje mėgstu akimirkas žavias. Kur nors… Brangi tyla ir nebaugina jos monotonija: tavo pasaulio aprėpti niekada neįstengs kito žmogaus akys“.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki liepos 2 d.

„Fotografijos muziejaus studijos“ mokinių paroda

Saulėtą birželį užbaigdami mokslo metus jaunieji kūrėjai tradiciškai pristato savarankiškai parengtą baigiamąją fotografijos kūrinių parodą. Parodos atidaryme darbų autoriai plačiau papasakos apie kūrybos procesą, pasidžiaugs kūrybinio darbo rezultatais. Per mokslo metus pasiekta pažanga bei įgytos žinios bus patvirtintos „Fotografijos muziejaus studijos“ baigimo pažymėjimais.

Fotografijos muziejuje trečius metus vedamą fotografijos būrelį lanko vyresnio mokyklinio amžiaus vaikai ir jaunuoliai. Du kart per savaitę muziejuje susirinkę mokiniai, padedami fotografo Edvardo Tamošiūno, mokosi fotografijos pagrindų, įgunda valdyti šiuolaikinę profesionalią fotografijos techniką, dirbti su studijine įranga.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 28 d.

„Vilnius dailėje. 1939–1956“

Vilnius įvairiais laikotarpiais meno kūriniuose ne kartą įvairiais aspektais buvo pristatomas visuomenei. Šios parodos tikslas yra parodyti miestą sunkiais karo ir sudėtingais pokario metais,  apimant 1939–1956 m. laikotarpį. Paroda siekiama atskleisti, kokį Vilnių matė, kaip jį vaizdavo tuo metu sostinėje ypač sunkiomis sąlygomis gyvenę ir kūrę menininkai.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki rugsėjo 8 d.

Klaus Richter: „Bajorai“

„Mano tikslas – brėžti praeities ir dabarties naratyvą, pasitelkiant ne tik mano sukurtus darbus, bet ir Bajoruose gyvenančių šeimų albumų nuotraukas bei pokalbius su jais pačiais“, – teigia autorius.

Fotografijomis menininkas kalba apie užmirštus žmones, gyvenančius marginalizuotoje Europos dalyje, o kartu – ir apie nūdienos Lietuvos visuomenę. Tačiau ši serija – ne tik apie mažą visuomenės dalį. Greitai galima susidaryti įspūdį, kad „Bajorų“ serija reflektuoja ir trauminę mūsų visuomenės patirtį bei neišspręstas ir užmirštas praeities temas.

Albumuose rastos nuotraukos reprodukuojamos ant tekstilės, taip atkreipiant dėmesį į daiktiškumą ir laikinumą. Pažvelgus į fotografijų serijos atvaizdus, akivaizdžiai jaučiamas praėjęs laikas. Menininko žvilgsnis tarytum krypsta į yrančius objektus, kurių jau greitai nebeliks.
„Vilniaus fotografijos galerijoje“ veikia iki birželio 22 d.

Indrė Šerpytytė: „From. Between. To“

Serijoje „From.Between.To“ I. Šerpytytė pasitelkia Baltijos regionui būdingas apeigines juostas, sluoksniuodama jas ant paveikslų porėmių. Šie iš tradicinių medžiagų sukurti darbai brėžia regiono bendruomenių sankirtas – raštų motyvai iš vienos šalies yra perskaitomi kitoje ir atskleidžia konflikto naratyvo suvienytų tautų sąšauką. Menininkė taip pat tiria, kaip šių raštų kartotė arba ritmas gali būti suvokiamas it platesnė vizuali kalba, įgalinanti komunikaciją tarp karo paveiktų kultūrų arba kraštų. Lygiai taip pat, kaip kalbinės išraiškos formos sutelkia bendruomenę, vaizdinė medžiaga gali pasitarnauti tarpusavio supratimo procesui.
„Vartų galerijoje“ veikia iki liepos 26 d.

Justina Adomavičienė: „Iš vėjo ir tylos“

Tapybą pirmą sykį J. Adomavičienė pažinusi daugiau nei prieš dešimtmetį Augustino Savicko studijoje, kur jai kūrybą kaip pašaukimą, kaip laimės šaltinį padėjo atrasti mokytojai Viktoras Binkis, Arvydas Pakalka, Valentinas Ajauskas ir kiti. Tuomet autorė pasinėrė į tapybą, baigė LEU Vizualiųjų menų magistrą, VDA išklausė meno terapijos kursą. Tuomet ėmė mokyti pati karininkų ramovėje, vėliau subūrė moterų „Slaptųjų tapytojų“ terapinių užsiėmimų kompaniją. Dabar ji – dailės mokytoja Vilniaus vilnies pagrindinėje mokykloje.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki birželio 15 d.

„Kauno (ne)laikinumai“

„Kauno (ne)laikinumai“ – Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospekyviai pristatomas 1919–1940 m.Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki gruodžio 31 d. 

Virginijus Kašinskas: „Sąmonė: lietuvių mitologija“

„Sąmonė – tikrovės ir asmeninis būties protingas suvokimas. Kuomet sąmonė pasineria į vidinį pasaulį, ji įvardijama savimone, kurioje atsiveria viršsąmonės ir pasąmonės erdvės. Parodos kūriniuose išvysite viršsąmonės, sąmonės ir pasąmonės įvaizdžius. Paveiksluose regėsite lietuvių tautosakos pasaulio veikėjus ir pasąmonės vaizdus, išreikštus visatos vaizdiniais“, – taip parodą apibūdina tapytojas V. Kašinskas.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki liepos 10 d. 

„Neatidėliotinas menas gyventi“

Žmonės mąsto simboliais. Fotografinėje kalboje metaforos yra paveikios formos su galia keisti giliai įsišaknijusias mąstymo koncepcijas. Menai gali paskatinti keisti elgesį ir įsitraukti, kadangi jie veikia emociškai, yra arčiau žmogiškųjų vertybių, o šis lygmuo neprieinamas faktais grįstai kalbai. Paroda, kurioje bus eksponuojami Marie Lukasiewicz, Fábio Cunha ir Ana Zibelnik darbai, siekia sukurti erdvę, kurioje tiek menininkai, tiek auditorija gali kūrybingai ir kritiškai įsitraukti į konstruktyvų dialogą, prisidedantį prie reikalingų pokyčių.
„Kauno fotografijos galerijoje“ veikia iki liepos 16 d. 

Taurima Bunkutė: „Sudėtis“

Personalinė tapybos darbų paroda.
„Utenos kultūros centro dailės galerijoje“ veikia iki birželio 30 d. 

Nijolės Paškauskienės tapybos darbų paroda

„Utenos kraštotyros muziejuje“ veikia iki liepos 1 d.

Rasos Janulevičiūtės spalvotoji kaligrafija, įkvėpta Vydūno

Parodoje – spalvotosios kaligrafijos kūriniai, kuriuos menininkė sukūrė įkvėpta vieno svarbiausių lietuvių filosofo, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo Vydūno kūrybos.

Į kaligrafijos kūrinius menininkė įpynė Vydūno išverstas „Bhagavadgytos“ (liet. „Dieviškosios giesmės“), vienos iš „Mahabharatos“ epo dalių, eiles. Vydūnas 1940 metais pirmasis į lietuvių kalbą išvertė šį hinduizmo religinį tekstą, kuriame ieškojo atsakymų į jį dominusius klausimus, pateikė filosofinių teksto komentarų.

Spalvotosios kaligrafijos kūrimas pasitelkiant spalvą, ritmą, formą skatina prisiliesti prie žmonijos išminties klodų, subjektyviai apmąstyti žmogiškumą – žmogaus būtį šiame pasaulyje, veiksmą, laiką, sąmonę.
„Kazio Varnelio namuose-muziejuje“ veikia iki birželio 30 d.

Alfonsas Čepauskas: „Žaidimai Neringos smėlynuose“

„Žaidimas su smėliu – ko gero vienas natūraliausių kiekvieno žmogaus potyrių. Tam tikra prasme, tai projekcija į praeitį, iš kurios vaikystė grįžta prisiminimų, sapnų improvizacijų pavidalu. Tokia yra ir ši A. Čepausko paroda – lengva, kiek nostalgiška, tačiau kiekvienam pažįstama ir artima.

Pristatomuose kūriniuose dominuoja nuo sąmoningų sprendimų išlaisvinta raiška ir meditatyvus kūrybinis procesas. Naudojamos intuityviai pasirinktos aplinkos detalės, kurios paverčiamos menine priemone ir tampa amžino laikinumo simboliu. Smėlio pilis nuplauna jūra. Kaip ir praeitį palaipsniui pasiglemžia laiko ciklai. Šie fundamentalūs negrįžtamo laiko tėkmės apmąstymai menininkų neretai išskleidžiami kūryboje. Įvairiomis medijomis tyrinėjamos praeities-dabarties-ateities dimensijos sukelia nostalgijos pojūtį ir apeliuoja į asmeninį laiko patyrimą.

Smėlio pilių statymas gali būti siejamas su svajonių pilimis, arba su tuo, kas keičiasi – tai ir vietos, ir mintys, ir tikslai, ir požiūriai… Tačiau tuo pačiu tai simbolizuoja bendražmogiškas amžinąsias vertybes“, – sako E. Januškaitė-Krupavičė.
„Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje“ veikia iki birželio 30 d.

Vidmantas Jusionis: „Prieš saulę“

Parodoje eksponuojami pastarųjų ketverių metų kūriniai, kai kurie jų – pirmąjį kartą. Ekspoziciją, kurią vienija savita spalvinė ir kompozicinė nuotaika, autorius apibendrino, turėdamas omenyje vienodus kelių darbų pavadinimus – „Prieš saulę“. Juos sieja peizažo kaip miražo ar iliuzorinės kelionės motyvai, tarsi drugio skrydis į šviesą.

Vidmantas Jusionis: „Tapybos kūrinyje man svarbi monumentali konstrukcija bei spalvinės plokštumos emocinė raiška. Kartais netiesiogiai mėginu sekti Vasilijaus Kandinskio iškelta spalvų simbolinių reikšmių teorija, todėl naudoju atitinkamą semantinį krūvį turinčias ryškias atviras spalvas. Šįkart reikšminga maksimaliai aktyvi, radikali geltona spalva kaip šviesa – saulė – pati ryškiausia iš spalvų.

Kita vertus, ironiškai žaidžiu siurrealistiniais „simuliakrais“, hipertrofuotai sureikšmindamas tapomų žmogaus-gyvūno-fantomo figūrų povyzas bei gestus ir šitaip sukurdamas fantasmagorinių metaforų erdvę, juslišką nostalgiją prasmėse.

Nors mano tapyba estetiškai artima reklamai būdingam rėksmingumui, tačiau, priešingai banaliai propagandai, ji turi poteksčių. Kartais vizualus estetiškumas ir graži forma kontrastuoja su negražiu, nostalgišku ar skausmingu turiniu. Fatališkas geismas, hedonistinis žmogiškas malonumo ekstazės troškulys ir antikinė ezopiška tradicija nuolat skatina kalbėti apie žmogų, šios parodos atveju – vizualiai ir be moralo“.
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki birželio 22 d.

Irena Petravičienė: „Kūrybos kelias“

Ištrauka iš Algio Uždavinio teksto „Baltosios Deivės Karalystėje“ apie autorės parodą galerijoje „Meno parkas“ (1999): […] Irenos Petravičienės kūryba yra tartum atsakas į archainės Deivės šauksmą, siekiant išsaugoti dvasines vertybes ir tikėjimą žmogumi. Glaudus ryšys su gamta nėra tik ekologinis susirūpinimas „energijos ištekliais“, kadangi autorė tarytum jaučia gamtoje slypinčią dievišką paslaptį ir teigia kiekvieno būties elemento  sakralumą bei grožį, ieškodama subtilių ir harmoningų išraiškos formų. Jos porceliano dirbiniai, spinduliuojantys skaisčią vidinę šviesą, byloja apie vidinę pusiausvyrą ir ramybę. Šiuo požiūriu dailininkė maksimaliai panaudoja medžiagos teikiamus privalumus. Būdama įvairių keramikos technologijų žinovė, I. Petravičienė stebina savo išradingumu ir drauge – išmintingu paprastumu. Jos pamėgtos formos yra moteriškai švelnios, bet neįmantrios, kadangi ji pernelyg nenukrypsta nuo gamtos provaizdžių. […]
„Meno parke“ veikia iki birželio 26 d.

Dorota Kuczma, Wacław Kuczma: „Vietos atmintis“

Dorota Kuczma – tapytoja, 1958-aisiais gimusi Poznanėje (Lenkijoje), nuo 1993-ių dalyvauja parodose Lenkijoje, Vokietijoje, JAV, Graikijoje, Nyderlanduose, Stambule ir kt. Kartu su Wacław Kuczma, organizuoja lenkų ir užsienio šalių menininkų, tokių kaip: Tadeusz Brzozowski (PL), Barbara Gawdzik-Brzozowska (PL), Wolfgang Grimm (DE), grupines ir solo parodas. Taip pat, lenkų-vokiečių konferencijas-simpoziumus Lenkijoje ir Vokietijoje, kartu su Wolfgang Grimm (DE) ir Dazi Tyroller (DE). 1993-aisiais kartu su keliais kitais menininkais įkūrė menininkų sąjungą Wieża Ciśnień („Vandens bokštas“), iki 2004-ų buvo jos valdybos narė. 1999-ais Bydgoščiuje (Lenkijoje), kartu su Wacław Kuczma, įkūrė meno mokyklą kurioje veda kūrybines dirbtuves vaikams ir suaugusiems, taip pat organizuoja meninius banketus ir aukcionus. Nuo 2005-ųjų Lenkijos menininkų sąjungos Bydgoščiuje narė.

Wacław Kuczma (g. 1956) – menininkas, kuratorius. Kuria tapybos, instaliacijos, performanso srityse. Nuo 1982-ųjų yra surengęs 40 personalinių parodų ir dalyvavo daugiau nei 50 grupinių parodų Lenkijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Graikijoje, JAV. Menininkų sąjungos Wieża Ciśnień bendraįkūrėjas, iki 2003-ių presidentas. 2002–2016 Bydgoščio miesto galerijos derektorius. Nuo 2015-ųjų Torunės šiuolaikinio meno centro „Znaki Czasu“ („Laiko ženklai“) direktorius. Kuravo tokias parodas kaip: M. Abramović „The Cleaner“ (CoCA Torunė, 2019), K. Musiał lenkų meno kolekcijos „Esame čia“ parodą (CoCA Torunė, 2017), Unik – lenkų meno parodą Tiranoje (Albanija, 2011), A. Warhol‘o parodą (2009), P. Picasso grafikos parodą Bydgoščio miesto galerijoje (2007), performanso meno festivalius „Territories“ („Teritorijos“), „Identity“ („Tapatybė“), „Where is My Home“ („Kur mano namai“) Bydgoščius, Torunė (2015–2018) ir kt.
„Meno parke“ veikia iki birželio 30 d.

58-oji Šiaulių menininkų paroda

„Šiemet nėra atrankos, nėra komisijos, nėra kuratoriaus, kuris suformuotų ekspoziciją pagal savo skonį. Visiškas pasitikėjimas mūsų miesto dailininkų branda (juk jau 58-oji paroda). Tad, paveikslus atrenkame patys, patys parenkame jiems vietas, patys susitariame su kolegomis kur ir kaip eksponuoti ir patys, kartu su žiūrovais, džiaugiamės rezultatu“, – sako menininkas Ugnius Ratnikas.
„Šiaulių dailės galerijoje“ veikia iki birželio 22 d.

„Nakties vizijos: XVII–XX a. dailininkų kūriniai iš Mykolo Žilinsko kolekcijos“

Parodoje eksponuojami įvairių Europos šalių dailininkų darbai, sukurti XVII–XX a. Tai – retai į galerijos sales atkeliaujantys nakties grožio ir paslapties inspiruoti vaizdai, kuriuos Lietuvai padovanojo žymusis kolekcininkas Mykolas Žilinskas (1904–1992). Dalis jų eksponuojami pirmą kartą.
„M. Žilinsko dailės galerijoje“ veikia iki birželio 30 d.

„Rekomendacija“

Parodoje „Rekomendacija“ dalyvauja Lietuvos tapytojai: Adomas Danusevičius, Agnė Jonkutė, Aistė Bugailiškytė, Algimantas Jonas Kuras, Andrius Zakarauskas, Eglė Gineitytė, Eglė Ridikaitė, Eglė Ulčickaitė, Gabrielė Gervickaitė, Gintaras Palemonas Janonis, Henrikas Čerapas, Jonas Gasiūnas, Jonas Jurcikas, Juozas Algirdas Pilipavičius, Justinas Vaitiekūnas, Konstantinas Gaitanži, Leo Ray, Linas Jusionis, Linas Katinas, Martinas Jankus, Mykolė Ganusauskaitė, Mindaugas Skudutis, Raminta Blaževičiūtė, Ričardas Bartkevičius, Ričardas Nemeikšis, Saliamonas Teitelbaumas, Sigita Maslauskaitė, Sigitas Lukauskas, Vygantas Paukštė, Viktoras Paukštelis, Vincentas Gečas, Žygimantas Augustinas.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki birželio 23 d.

„Istorija ateičiai“

KKKC meno rezidentūros dalyvė, menininkė Jūratė Rekevičiūtė gegužės mėnesį pakvietė klaipėdiečius į kūrybines dirbtuves, kurių metu buvo įgyvendinamas bendras kūrėjos ir miesto bendruomenės projektas „Istorija ateičiai“. J. Rekevičiūtė pasiūlė dirbtuvių dalyviams perkratyti asmeninį praeities archyvą ir suteikti jam kitą formą – prisiminimus įprasminti meno kūriniais. „Norėjau, kad žmonės atsineštų po savo prisiminimą. Tai galėjo būti žodis ar daiktas – bet kas, per ką jie galėtų išreikšti savo emociją. Iš šių prisiminimų mes kartu kūrėme naują kūrinį“, – pasakojo menininkė.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki birželio 23 d.

Džiuljetos ir Gvido Raudonių retrospektyvinė keramikos kūrinių paroda

„Vytauto Valiušio keramikos muziejuje“ veikia iki birželio 22 d.

Luca Vanello: „Drėgni raumenys laukia“

Savo moksliniais tyrimais paremtoje kūrybinėje praktikoje L. Vanello deformuoja nežmogiškus organizmus ir materiją, taip analizuodamas jų socialinę, technologinę ir biologinę reikšmes. Augalai, negyvi objektai ir atvaizdai jo kūriniuose suvokiami kaip dalis organiškos visumos, kuri susilieja su mus supančiais socialiniais laukais. Pritaikydamas fizinę manipuliaciją kaip konceptualų įrankį, menininkas supina kolektyvinius ir individualius pasakojimus su medžiagų modifikacija. Įvairiuose skulptūriniuose procesuose jis sugrąžina kasdienius, istorijos ir atminties prikaupusius objektus į jų pradines būsenas, taip tarsi mėgindamas atsukti laiką, tuo pačiu iš augalų pašalindamas chlorofilą jis sulaiko jų apytakos ciklą ir sustabdo gyvenimo procesą. Manipuliacijų pagalba sukurti objektai parodoje sudaro bendrą nuoseklią sistemą, kurioje pastebimas materijos pažeidžiamumas, netobulumas ir gyvybės laikinumas.
„(AV 17)  galerijoje“ veikia iki birželio 22 d.

Haubitz + Zoche: „Hibridinis modernizmas. Bažnyčios Pietų Indijoje“

šiandien vis dar yra naudojamas naujiems pastatams. Visgi, po nepriklausomybės atgavimo 1947 m., Indijos bažnyčia siekė atsiriboti nuo kolonijinės architektūros suvaržymų ir išvystyti savitą architektūrinį stilių. Savojo identiteto paieškos matomos pastatų fasaduose.

Tiesioginis krikščioniškųjų simbolių pavertimas trimatėmis formomis yra labai neįprastas vakarietiškai tradicijai. Kyla klausimas ar vizualiai įspūdinga Hinduizmo kalba turėjo įtakos architektūrinei raiškai. Kartais Hinduizmo stilistiniai elementai yra tiesiogiai pritaikomi, kaip Marijos statula ant lotusų ar metalinis piliorius (Hinduizme vadinamas Kodimaram) priešais daugybę bažnyčių. Taip pat ryškios pastatų spalvos gali būti traktuojamos kaip Hinduizmo įtaka.
„Kauno fotografijos galerijoje“ veikia iki birželio 16 d.

„Arbit Blatas (1908–1999): nuo Kauno iki Niujorko“

Parodoje rodomi svarbiausi dailininko pamėgtų žanrų bei temų atspindžiai įvairaus laikotarpio kūriniuose iš LDM saugomų Arbit Blato kūrinių kolekcijos. Dailininkas atskleidžiamas kaip buvęs puikus peizažistas, portretų kūrėjas, scenos meno mylėtojas. Tarp džiugių, spalvingų paveikslų slėpęs ir skaudžiai išgyventą, tiesiogiai jo tėvus palietusią holokausto dramą.
„M. Žilinsko dailės galerijoje“ veikia iki liepos 28 d.

„Bendrabūvis“

Bauhaus universiteto menininkai siekia pakeisti meno praktikos ryšį su technologijomis ir jos vietą šiandienos pasaulyje. Pagrindinį dėmesį skirdami organizmų santykiui su jų pačių aplinka, menininkai tyrinėja žmonių, kitų organizmų ir mašinų tarpusavio ryšius.  Kaip bendrauja skirtingų rūšių būtybės? Kaip tai patiria žmonės? Kaip šią patirtį pateikti mene – šie ir kiti klausimai yra aktualūs tiek parodos menininkams, tiek gali kilti ir parodos lankytojams.
„MO muziejuje“ veikia iki liepos 22 d.

Jonas Rustemas: „Veneros gimimas“

Lietuvos dailės istorijos kontekste „Veneros gimimas“ yra įdomus ne tik kaip mitologinio žanro J. Rustemo kūryboje pavyzdys (Lietuvoje daugiau jų neturime), bet ir kaip XIX a. pradžios Vilniuje dar gana retas moters aktas, tikėtina, tapytas iš natūros. J. Rustemas ne kartą piešė ir tapė aktus – tą liudija skirtingo laikotarpio dailininko kūriniai („Vergių pardavimas“, „Mauduolės“ ir kt.). Vilniaus universitete savo mokiniams jis taip pat duodavo piešti gyvą modelį. Tiesa, tuomet universitete aktams pozuodavo tik vyrai. Moterų aktai, kaip ir ankstesniais amžiais, buvo piešiami dailininkų dirbtuvėse, o jiems pozavo dailininkų žmonos ir mylimosios. Taip buvo ir šį kartą.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ rodoma iki gruodžio 31 d.

Giedriaus Kazimierėno darbų paroda

Šešiuose įspūdingo dydžio paveiksluose G. Kazimierėnas pristato svarbiausius ir įsimintiniausius tautos sąmonėje žymę palikusius istorinius įvykius: Mindaugo karūnavimą, Gedimino laiškus, Algirdo pergalę prie Mėlynųjų Vandenų, Barboros Radvilaitės laidotuves ir kitus.
„Lietuvos nacionaliniame muziejuje“ veikia iki birželio 16 d.

„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“

Su nekantrumu laukiantiems vasaros ir išsiilgusiems vasaros festivalių atmosferos Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius parengė naują pramoginę erdvę – postfolkloro krypties festivalių parodą „Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“, kurioje kviečia pajusti trenksmingą postfolkloro krypties festivalių ritmą. Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki gruodžio 31 d.

Virginijus Kinčinaitis: SUBLIME II

„Fotografuodamas Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Beveik niekada jam vaizdas nėra nuogas, pirmapradis ar tuščias. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto anksčiau patyrimo. Kiekvienas kūdikis, nuogalius ar senukas turi prototipą tapyboje, grafikoje, skulptūroje ar mite, poezijos reginyje. Kiekvienas šviesos šuoras ar seno namo šešėlis turi reikšmingos formos atitikmenį, todėl Kinčinaičio vaizdai artėja prie kalbos ženklų, nuo kurių kadaise pabėgo, tik išsaugoję patyriminį sluoksnį. Vaizdai vaiduokliai čia sukeistinti, pasikeitę, persimainę: statulos trikdo gyvu erosu ar marumu, koks nors numestas pagalvės užvalkalas su leopardo galva – antikinio simbolio didingumu, šalia esantys vaizdai atidaro vienas kitą kaip žodžiai prasmę atsidūrę šalia poezijos eilutėje. Prasmių netikėtumas verčia aiktelėti“, – rašo Monika Krikštopaitytė.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki birželio 16 d.

„Kerinti molio galia“

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje atsiverianti paroda „Kerinti molio galia“ yra skirta reikšmingam lietuvių profesionaliosios keramikos tarpsniui priminti, kuris siejamas su Kauno „Dailės“ kombinato keramikos skyriuje beveik tris dešimtmečius kurtais mažo tiražo (vos 10 vienetų) dirbiniais.
„Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje“ veikia iki rugsėjo 8 d.

„Gyvūnas – žmogus – robotas“

Mes, žmonės, esame linkę save laikyti labiau išsivysčiusia rūšimi, turinčia teisę spręsti visos gyvūnijos likimą. Ar tikrai? Pamažu imama abejoti tokia aiškia atskirtimi. Šiam pokyčiui didelę įtaką daro vis gilėjanti ekologinė krizė, augantis industrinis vartojimas, atsirandančios naujos gyvybės formos ir sparčiai besivystančios technologijos.

Tai paroda apie tapsmą. Kuo gyvūnai ir kitos gyvybės formos tapo mūsų gyvenime, kuo jiems tampame mes? Kas išliks, kas laimės ir kas lems ateitį? Santykis su kitomis gyvybės formomis bei žmonių sukurtu dirbtiniu intelektu labai daug pasako apie mus, žmones, todėl MO muziejus kviečia pažinti save iš naujo ir tai patirti būtent MO.
„MO muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 25 d.

„Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“

Parodoje „Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“ pristatomas verslininko Kurto Tilmanso šeimos palikimas. 1906 m. pakviestas dėdės Richardo, jis su žmona Marija atvyko į Kauną. Įsikūręs viloje Smėlio g. 16 (dab. Griunvaldo g.) Kurtas Tilmansas kartu su giminaičiais įsitraukė į miesto gyvenimą, politinę, kultūrinę bei visuomeninę veiklą.

Parodoje eksponuojamos Marijos ir Kurto Tilmansų vilos interjero vertybės – vienas iš nedaugelio išlikusių tokio pobūdžio rinkinių Lietuvos muziejuose. Jis puikiai iliustruoja XX a. 1–4 deš. pasiturinčių Kauno verslininkų interjerą. Rinkinys reikšmingas istoriniu požiūriu, nes atspindi šeimininkų savimonę, meninius interesus, dvasinius poreikius ir pomėgius. Kaip vieni turtingiausių miestiečių, Tilmansai, nors ir nebūdami kolekcininkai, pagal savo skonį formavo namų ir biurų interjerą, o kartu diktavo tam tikrą madą tuometinei Kauno aukštuomenei. Parodoje eksponuojamas Tilmansų rinkinys, leis prisiminti šeimą, labai ryškiai įsiliejusią į Kauno istoriją.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki spalio 20 d.

„Paryžiaus mados magai. 1920–1999 m.“

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, surengė jau vienuoliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Parodoje „Paryžiaus mados magai“ pristatomi devyni iškilūs kutiurjė, sukūrę savo mados namus. Tarp jų – dar ir dabar gyvi praėjusio amžiaus mados korifėjai.
„Lietuvos dailės muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 20 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!