Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. rugsėjo 3 d. 09:15
Savaitės parodų kalendorius
Rugsėjis 2 - 8
Ingryda Suokaitė, Rolandas Helmeris: „Abstraktu – geometriška – konkretu“

Garsių šiuolaikinių Vokietijoje gyvenančių dailininkų Ingrydos Suokaitės (gim. 1942) ir Rolando Helmerio (gim. 1940) kūrybos paroda „Abstraktu – geometriška – konkretu“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje surengta kaip menininkų šeimų parodų ciklo „Kūrybiniai tandemai“ dalis. Visus parodoje eksponuojamus kūrinius autoriai dovanoja Lietuvos dailės muziejui, taip papildydami išeivijos dailės rinkinius išties vertingais šiuolaikinio meno darbais.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki lapkričio 17 d.

Diana Zabielaitė: „Presence/In Flow“ („Tėkmėje“)

Lietuvoje gimusi ir Amerikoje užaugusi menininkė Diana Zabielaitė šiuo metu gyvena ir kuria Brukline, Niujorke. Ji baigė tapybos, piešimo ir juvelyrikos studijas, gavo bakalauro diplomą Kolumbijos Koledže, Čikagoje. Savo kūryboje menininkė tyrinėja akimirkos duotybes, liejant akvareles ir jas papildant meditatyviais rašikliu sukurtais grafiniais elementais, raštais. Menininkę Įkvepia gamtos stebuklai ir būsenos, kurias sukelia gamtos detalių stebėjimas. D. Zabielaitės darbų detalės primena kristalus, ląsteles, fraktalus ir žvaigždes. Pasak jos, gamtos stebėjimas ją suartina su aplinka ir pačia savimi ir menininkė siekia tą būseną atspindėti bei ja pasidalinti su žiūrovu.
VDA galerijoje „Akademija“ veikia iki rugsėjo 14 d.

Dominykas Sidorovas: „Metonimija“

Metonìmija (gr. Metonymia – „vardo pakeitimas“) – perkeltinės reikšmės pasakymas, vienos sąvokos pakeitimas kita, pagrįstas tuo, kad tomis sąvokomis nusakomi objektai yra iš esmės susiję vienas su kitu kaip dalis ir visuma, priežastis ir pasekmė, vidus ir išorė, veikėjas ir veiklos rezultatas, vieta ir joje vykęs įvykis ir pan.

Metafora, kurią Dominykas Sidorovas dažniausiai naudoja apibūdinti savo kūrybą ar labiau kūrybos metodą yra Morzės abėcėlė – paskiri garsai, kurie reiškia raides. Iš tų garsų sudaromi sakiniai, pastraipos ir galų gale net visas romanas. Tokiu principu jaunosios kartos tapytojas kuria paveikslus, kurie yra lyg reikšmę nešantys pavieniai garsai.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki spalio 11 d.

Gabrielė Adomaitytė: „Dokumentinis tikslumas“

Lietuvių menininkė Gabrielė Adomaitytė (g. 1994) tapo pasitelkdama nuotraukas, kserokopijas ir kitokias spaudinių formas. Kai kuriuose jos darbuose baltas rėmas aplink vaizdą įspėja, kad šis tėra iškarpa iš gerokai didesnio, beribio vaizdų pasaulio. Paslaptingu būdu paveikslai išsaugo pirminės medžiagos fizines savybes – pavyzdžiui, ant popieriaus atspausdinto skenuoto vaizdo sulamdymus ir sulankstymo žymes Xeroxed, 2018 arba saulės išbalinto knygos puslapio faktūrą Untitled (Sunbleach #2), 2018. Menininkė yra naudojusi įvairiausius šaltinius – nuo senų baltiškų papuošalų katalogų iki blizgių mados reklamų, nuo mokslinių diagramų iki medicininių nanofotografijų. Pertapydama šiuos vaizdus G. Adomaitytė kalba apie stulbinamą vaizdų pasaulio daugialypumą.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki spalio 11 d.

Džiugas Šukys: „Kūno tęsiniai“

„Kūno tęsiniai“ – tai pirmoji Džiugo Šukio personalinė paroda, kurioje menininkas tyrinėja fizinius kūnus, jų santykį su aplinka ir žmogumi. Parodoje pristatomi kūriniai – tai tarsi kūno patobulinimai, įrankiai, turintys fiziškai padėti per silpnam žmogaus kūnui atlikti jo galimybes viršijančius veiksmus. Visgi šie sunkūs, griozdiški įrankiai nėra patogiai panaudojami ar, apskritai, praktiškai pritaikomi, todėl neretai sukelia absurdo pojūtį.
Galerijoje „AV(17)“ veikia iki spalio 10 d.

Nina Ždanovič: „Vilnius japoniškomis spalvomis“

Šią parodą sudaro Tokijuje gyvenančios ir kuriančios Ninos Ždanovič paveikslų ciklas, atliktas japoniška tradicine technika NIHONGA (日本画). NIHONGA tapyboje naudojami pigmentai, sudaryti iš natūraliųjų komponentų: mineralų, smėlio, kriauklių ir netgi brangakmenių.

Parodos tema – prisiminimai, sapnai ir pojučiai apie VIlnių. Japonijoje reziduojančiai autorei šie darbai – tarsi klajonės po atmintį ir gimtąjį miestą. Sodrių spalvų kompozicijose nujaučiamas įprastų kasdienių akimirkų grožis.
„Galeroje“ veikia iki rugsėjo 18 d.

Koenraad Dedobbeleer: „As Long As it Is Striven after, it Goes on Expanding“

Dedobbeleerio solo paroda sumanyta specialiai ŠMC Didžiajai salei ir įkvėpta šio pastato architektūros bei ją keitusio laiko ženklų. Visi parodoje pristatomi kūriniai sukurti 2019 m., didelė jų dalis buvo suprodiusuoti Vilniuje būtent šiai parodai. Atsižvelgdamas į tai, kad paroda šioje erdvėje vyksta ypatingu laiku – netrukus po jos pastatas užsidarys rekonstrukcijai – menininkaskelia klausimus apie skirtingais laikotarpiais čia besiformavusius architektūrinius ir dizaino sluoksnius ir parodų eksponavimo kultūras. Dedobbeleeris atveria 9-ojo dešimtmečio mozaikinio betono grindų dangą, randa būdą panaudotidaug metų ŠMC tarnavusius ekspozicinius skydus bei grąžina į salę seniai nebenaudojamus šviestuvus, kuriuos aptiko archyvinėse pastato nuotraukose. Meno parodų ir jų ekspozicijų istorija, jų politiniai kontekstai – tai Dedobbeleerio kūrybai būdingos temos, apie kurias jis subtiliai kalba ne tik kurdamas siurrealius, pusiau funkcinius objektus ir architektūrines intervencijas, bet ir savo kuratorine ir pedagogine veikla.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki lapkričio 6 d.

Eriko Frydenborgo dėžė Normano Laicho darbui

Parodos pavadinimas norodo į 1981-aisiais metais sukurtą Martino Kippenbergerio kūrinių seriją Lieber Maler, Male Mir (liet. „Mielas tapytojau, tapyk mane“). Menininkas pasamdė profesionalų afišų tapytoją vardu Werneris nutapyti keletą didelio formato portretų, kuriuose vaizduojamas pats Kippenbergeris. Nors Kippenbergeris pripažino Wernerio indėlį į šį projektą, tačiau nieko daugiau, išskyrus jo pirmąjį vardą, apie jį nėra žinoma. Nebūtų nuostabu, jei pasirodytų, kad Werneris tėra išgalvotas personažas, tačiau jis įkūnija figūrą žmogaus, kurio darbas, įdėtas bendradarbiaujant su garsiu menininku, bendru sutarimu yra laikomas vieša paslaptimi. Parodoje siūloma iš arčiau pažvelgti į įvairius tokio bendradarbiavimo atvejus bei siekiama atskleisti mitus kaip meno kūriniai yra sukuriami, bei struktūras, kurios šiuos mitus palaiko gyvus
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki lapkričio 3 d.

Ieva Stanaitytė-Bazienė: „Gugingo sodas“

Irmos Stanaitytės-Bazienės paroda „Gugingo sodas“ – tarsi kelio filmo fragmentai ar audiovizuãlios ištraukos iš kelionės dienoraščio. Sugretinamos trys Austrijoje menininkės aplankytos vietos, tarp jų konstruojant galimus arba įsivaizduojamus ryšius. Guggingo sode susitinka paciento kambarys, Naujojo pasaulio atradimas vienuolyno teritorijoje ir žmogaus ausiai negirdimi garsai meno rezidencijos erdvėje.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki rugsėjo 21 d.

Augustinas Savickas: „Amžinasis keleivis“

Parodos kuratorės dr. Danutės Zovienės teigimu, „Augustino Savicko – Lietuvos tapybos klasiko, menotyros daktaro, profesoriaus kūryba neatsiejama nuo XX a. lietuvių tapybos istorijos. Gimęs pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais, kaip asmenybė brendo prieškariu, patyrė Antrojo pasaulinio karo dramą, pokaryje – Lietuvos okupaciją, sovietmečio grimasas ir atgimstančios Nepriklausomos valstybės realijas. Dailininko kūryba yra tarsi tiltas, jungiantis XX a. Lietuvos prieškario dailę su XXI a. procesais. Kauno meno mokykloje ir Vilniaus dailės institute studijavęs pas lietuvių modernistinės tapybos mokyklos kūrėją Justiną Vienožinskį (1886–1960), pats dėstęs institute (1951–1972), o vėliau profesoriavęs Vilniaus dailės akademijoje (1985–1993), Augustinas Savickas sugrąžino ir plėtojo lietuvių tapybai vertingiausias prieškario lietuvių modernistinės tapybos savybes bei kūrybiškai perdavė jas savo mokiniams.
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki rugsėjo 24 d.

Linas Katinas: „Atbulas laikas“

„Kaip muzikoje yra įvairių – sunkių ir lengvų – žanrų, taip ir dailėje: L. Katinas nėra lengvai perprantamas kūrėjas, tas, kurio paveikslai „perskaitomi“ vos į juos pasižiūrėjus. Jis niekada nekūrė meno dėl materialinės naudos, o jo užsakovas visada buvo vienas ir tas pats – širdis. Todėl jo kūriniuose egzistuoja savitas pasaulis, absoliučiai „katiniškas“ naratyvas, kurį suprasti reikia nemažų intelektualinių pastangų. Tačiau jei bent kartą pavyksta perprasti jo kuriamo pasaulio dėsnius, pagauti prasmės gijas, jo paveikslai atsiveria ir apdovanoja katarsiu, kurį norisi patirti dar daug kartų“, – sako menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.
Galerijoje „Kunstkamera“ veikia iki spalio 12 d.

Litvakų kūrybos paroda

Litvakų – Neemija Arbit Blatas (1908-1999), Adomas Jacovskis, Solomonas Teitelbaumas – parodos atidarymas.
Galerijoje „Laiptai“ veikia iki rugsėjo 30 d.

Gintautas Trimakas, Vytautas Razma: fotodialogas „Dubliai“

Gintauto Trimako ir Vytauto Razmos bendras projektas – fotodialogas „Dubliai“. 2009 m. spalį prasidėjęs foto pokalbis tęsiasi iki dabar. G. Trimakas užduoda „klausimą“ 4×5 colio kamera, o ją sukonstravęs V. Razma iš karto į jį „atsako“ – taip atsiranda dviejų autorių diptikas.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki lapkričio 3 d.

Patricija Gilytė: „Ekvinokcija“

Vokietijoje gyvenanti ir kurianti Patricija Gilytė savo darbuose pastarąjį dešimtmetį analizuoja konkrečios vietovės specifiką – bando aprėpti pokyčius bei dokumentuoti šios vietos status quo iš meninės pozicijos. Parodoje „Ekvinokcija“ menininkė pristato šiemet Klaipėdoje sukurtą instaliaciją „Equinox K-7392“ ir instaliaciją „Tri-Galaxian L-4116“ (2014 m.), skirtą Linco miestui Austrijoje.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki spalio 6 d.

„Moterys mėnulyje“

2019 m. sukako 50 metų, kai žmogus išsilaipino Mėnulyje. Nuo 1969 m. iki 1972 m., kai programa buvo nutraukta, Mėnulio misijose dalyvavo 12 vyrų. Nors misijai buvo ruošiamos ir 13 moterų, jos „nespėjo“. Mėnulis parodos dalyvėms yra atspirties taškas kalbėti apie žvilgsnį (teleskopinį, mikroskopinį, panoptinį, asmeninį), erdvines praktikas (vidinės ir išorinės erdvės dialektika, ribų transgresija) ir kūno dinamiką neįprastose situacijose (nesvarumas ir kt.). Menininkės taip pat gilinasi į žinojimo, galios ir lyties klausimus, pasitelkdamos mokslinius tyrimus ir mitologinius pasakojimus.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki spalio 6 d.

„Iš Vyžuonėlių dvaro“

Marianos Veriovkinos fondo parodos „Iš Vyžuonėlių dvaro“ atidarymas.
„Kultūros centro dailės galerijoje“ veikia nuo rugsėjo 6 d.

Justinas Vilutis: „Baimė ryja sielą“

Naujame, dar niekur nepristatytame Justino Vilučio darbų cikle „Fear Eats the Soul“ pasitelkiami įvairūs pop kultūros elementai – nuo serialo „Bafi, vampyrų žudikė“ ar filmo „Gremlinai“ iki tokių filmų kaip „Nosferatu. Siaubo simfonija“ ir „Raganos“. Darbuose plėtojami blogio, transformacijos ir svetimumo vaizdiniai,  brėžiamos paralelės tarp chaoso ir groteskiškumo, hiperrealumo bei abstraktumo. Taip projektas tampa būdu tyrinėti objekto būseną ir pirmaprades emocijas – sienas, skiriančias mus nuo išorinės realybės griuvimo. Pasitelkiant  skirtingas fotografijos technikas bei įvaizdžius, darbuose prieš žiūrovo akis išplaukia  yrantys jūros gyviai, antropomorfiniai peizažai bei neatpažįstami kūnai.
„Prospekto galerijoje“ veikia iki rugsėjo 21 d.

„Geriausi laikai“

„Geriausi laikai“ – paroda, pristatanti aštuoniolikos VDA TF dėstytojų kūrybą. Kada buvo geriausi šios mokyklos laikai? Galbūt tai tie laikai, kai dabar savo patirtimi besidalijantys pedagogai buvo jauni? O galbūt dabar, kai tiek jauni, tiek vyresni dėstytojai gali atsiremti į struktūrą ir tradicijas? Paroda nepretenduoja į „geriausius geriausių metų kūrinius“. Paroda kalba apie tai, kad, kiekvieni laikai gali būti geriausi. Ir kad kiekvienas turi savo asmeninius „geriausius laikus“, kurie kažkam kitam gali būti blogiausi. Ch. Dickens savo „Pasakojimą apie du miestus“ pradeda taip: „Tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, tai buvo tikėjimo epocha, tai buvo skepticizmo epocha, šviesos, o kartu – ir tamsos metas…“.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki rugsėjo 21 d.

Jurgis Tarabilda: „Tai, ko nėra“

„Šiais hyperracionaliais meno retorikos laikas, kada idėjos gali būti vertinamos labiau negu emocinės įžvalgos ar intuicija, siūlau šią erdvę patirti be konkrečios verbalizuotos įvesties. Pats žodis idėja – man sufleruoja apie kažką, ko nėra, todėl šiuo atveju, bet koks kūrinių kontekstualizavimas suteiktų jiems nebūtiną reikšmę.

Pats kūrybinis procesas yra intuityvus, tačiau galutinis vaizdas yra techniškai metodinio ir ypatingai tikslaus proceso, kuris prasideda be išankstinio suvokimo kaip kūrinys pasibaigs, kulminacija.

Realistinis, racionalus šešėlis ant paviršiaus derinamas kartu su intuityviomis formomis, taip sukuriant sąveika tarp fizinės paveikslo plokštumos ir vaizduojamos formos. Kūriniai nėra kažką reprezentuojantys, juose nėra nuorodos į tam tikrus kontekstus ar temą, taip pat nesuteikia vizualinės medžiagos išorinei idėjai ar konceptualiam pojūčiui, o trikdo matymo bei suvokimo jausmą“, – sako autorius.
Galerijoje „Meno niša“ veikia iki rugsėjo 28 d.

Ernestas Žvaigždinas: „Mano miestas prie jūros“

Per ilgus metus tapytojo kūrybinis braižas susikristalizavo į savitą, gerai atpažįstamą stilių, paremtą gamtos ir architektūros laisva, kiek abstrahuota improvizacija ar grynai spalvingomis abstrakcijomis. Tačiau tapytojas nevengia ir figūrinių kompozicijų, ir moterų aktų tapymo. Kaip abstrakcijos ar architektūriniai motyvai, taip ir jo sukurti aktai, figūrinės kompozicijos remiasi intuityvia tapybine improvizacija. Tai tik menamas vaizdas į tikrovę, nutapytas impulsyviai, kiek impresionistiškai ekspresyvia tapybine forma. Reikšminga turbūt yra tai, kad tapytojas savo paveikslų niekada netapo iš natūros, kaip daugelis tapybos meistrų tai daro. Jis savo kūryboje tiek vaizdu, tiek spalvomis, faktūromis ar piešiniu improvizuoja. Daugiau ar mažiau realiais, lyg ir atpažįstamais, spalvingais architektūriniais motyvais jis užpildo paveikslo erdvę, ar stipriais, ilgais, dažnai grynos spalvos deriniais sukuria žaismingai plastišką ir emocionaliai paveikų kūrinio erdvėlaukį.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki rugsėjo 7 d.

Nagis Rytis Baltušnikas: „WC TV | I dalis. Torškimai“

Parodoje pristatomas monumentalios mozaikos ciklas gimė iš tikrų piešinių. Tai – senieji WC peizažai. Pasak menininko, sovietiniais laikais viskas buvo draudžiama. Vienintelė vieta, kur galėjai turėti privatumą, buvo WC. Anų laikų WC – tai ištisi grafičio lobynai: nuo troškimų iki deklaracijų.

Taip jau nutiko, kad parodos autoriui nepavyko jų nufotografuoti, nors ne kartą kalbino fotografus (tada išmaniųjų nebuvo). Kai kuriuos grafičius saugumiečiai naikindavo. Taip Gedimino stulpus paversdavo namuku su dūmais, dvigubą kryžių – „klasėmis“ ir t.t. Erotinių temų nelietė. „Dabar bandžiau ieškoti internete, bet nieko panašaus jau nėra. Tie skauduliai išnyko su epocha, tad mano darbai daugiau istoriniai nei meniniai“, – sako parodos autorius.
„Kauno paveikslų galerijoje“ veikia iki lapkričio 3 d.

Dalia Gasienė: „Kai atsiveria durys į niekur“

Dalia Gasienė nėra profesionali menininkė, tačiau jos grafikos kūriniai atskleidžia ypatingai savitą ir beribį Dalios pasaulį. Tai jau kažkas daugiau, negu menas. Tai kelionė amžinybės labirintais, pasąmonės tuneliais, plaukimas pomirtinėmis upėmis ir maudymasis kitų planetų šaltiniuose.
„Šiaulių dailės galerijoje“ veikia nuo rugpjūčio 5 d.

Jonas Vaicekauskas: „Šlėga“

Yra užrašyta tokia mįslė: „Meška bėga – juoda šlėga lieka“. Tai reiškia gaisravietę – išdegintą plotą. Išdegusį – sunaikintą plotą. Tai susieja šitą žodį su naikinimu. Nieko nuostabaus – smogiamasis instrumentas, o smūgis, kaip žinia, dažnai siejasi su agresija ir naikinimu. Priešus reikėjo naikinti. Kažkada, kuokomis, vėzdais, kai kur, matyt, vadintais ir šlėgomis. Jau pats žodžio skambesys veda prie sunkaus smūgio vaizdinio.
„Šiaulių dailės galerijoje“ veikia nuo rugpjūčio 5 d.

„Nomadiška radikali akademija. Klimato kaitos problemos suvokimui“

Pirmoji personalinė paroda Klaipėdoje, kurioje pristatoma jos paskutinių 2 metų kūryba. Tekstilės objektai ir tapyba – pagrindiniai parodos eksponatai.
Galerijoje „Si:said“ veikia iki rugsėjo 8 d.

Tapybos plenero „Žolinė ‘19“ paroda

Rugpjūčio 16 d. 17.00 val. – tapybos plenero „Žolinė‘ 19“, vykusio Kirdeikiuose, parodos pristatymas ir darbų aptarimas.
„Utenos dailės galerijoje“ veikia iki rugsėjo 4 d.

„Mūsų asmenukė“

Ką jie visi sako šiais pasiutusiai greitais laikais? Ar (auto)portretu galime papasakoti ne tik apie vieną žmogų, bet ir apie visą visuomenę? (Auto)portretas atspindi santykį tarp vaizduojamo objekto ir autoriaus. Jame menininkas ne tik atskleidžia intymių asmeninių detalių, tačiau ir pavaizduoja konkrečią gyvenimo akimirką. Portretas – būdas parodyti, kaip žmogus keičiasi. Parodoje eksponuojami kūriniai atskleidžia personažų charakterius, pasakoja istorijas, netgi išsako protestą ir perteikia šiuolaikinės visuomenės nuotaikas. Visi darbai vienaip ar kitaip susiję su žodžiu „pokytis“ ir įvairiomis jo prasmėmis: transformacija ir metamorfoze, mūsų reakcijomis į išorinį pasaulį, skirtingų kultūrų poveikiu žmogaus elgesiui, savojo „aš“ interpretacija. Šiuolaikinei menininkų kartai portretas – galimybė pabrėžti vaizduojamo asmens kultūrą ir socialinę aplinką, nulemiančią žmogaus išskirtinumą bei savitumą.
„MO“ muziejuje veikia iki lapkričio 17 d.

Lilija Valatkienė: „Išrinktieji“

Projektas „Išrinktieji“ – dailininkų psichologinių portretų, sujungtų į segmentus, alegorinė dėlionė, jų nutapytų paveikslų reali dėlionė bei viską fiksuojantis ir intrigą atskleidžiantis katalogas – yra savotiška psichologinio portreto žanro „veidaknygė“. „Paroda – tai mano subjektyvi „išrinktųjų“ metaforos (visi pašauktieji, bet ne visi išrinktieji) interpretacija, todėl į mano išrinktuosius pažvelkite taip pat subjektyviai“, – sako menininkė L. Valatkienė.
„V. K. Jonyno galerijoje“ veikia iki rugsėjo 26 d.

Eglė Ganda Bogdanienė: „Pasveikinimas“

Parodoje pristatomi E. G. Bogdanienės darbai peržengiantys tekstilės ribas. Menininkė savo kūrybą suvokia kaip socialinių eksperimentų laboratoriją, kurioje tyrimo objektu dažniausiai tampa visuomenė ar net pati autorė. Jos darbuose gausiai naudojamos įvairios medžiagos ir skirtingos technologijos. Nauja raiška prabyla vėlimo ir smaigstymo technikos. E. G. Bogdanienės kūryba įtraukia į moters identiteto refleksijas patriarchalinėje kultūroje. Klasikiniai ir krikščionybės mitai, kasdienė rutina, atradimai ir netektys, lyčių stereotipai jos darbuose virsta egzistencinėmis aktualijomis.
„V. K. Jonyno galerijoje“ veikia iki rugsėjo 26 d.

Antanas Sutkus: „Pro memoria“

Paroda skirta Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti. Eksponuojami autoriniai, dažnai vintažiniai sidabro atspaudai.

Antanas Sutkus dar 1988 m. pradėjo fotografuoti Holokaustą išgyvenusiųjų susitikimus. Vėliau tai išaugo į unikalią portretų seriją, liudijančią kraupius karo bei pokario įvykius, sutraiškiusius žydų tautos likimą Lietuvoje. Nuotraukose įamžintų ilgai kentėjusių žmonių žvilgsniai mums primena tai, kas įvyko, kad tai niekada nepasikartotų. Daugeliui Antanas Sutkus yra Lietuvos žmonių fotografas. Lietuvos žmonės, ne tik gatvėje sutikti – laimingą ar dramatišką gyvenimą nugyvenę, bet ir žmoniškumą liudijantys lietuvių portretai. Holokaustą išgyvenę žydai fotografui taip pat yra neatsiejama Lietuvos žmonių dalis.
„M. K. Čiurlionio dailės muziejuje“ veikia iki spalio 6 d.

Objektų paroda „Archyvas“

Šiaulių menininkų objektų paroda „Archyvas“ – tai trečiasis tęstinio projekto „Archyvas“ renginys. Trečioji projekto dalis subūrė menininkus, kurių kūrybos laukas nėra tiesiogiai susijęs su skulptūra ar instaliacija. Menininkai erdvines konceptualias kompozicijas pristatė specialiai šiam projektui parinktose Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio vilos salėse. Pagrindinė idėja yra konceptualiai bei vizualiai integruoti šiuolaikinių Šiaulių menininkų kūrybą į istorines erdves-ekspozicines sales. Netikėti ir originalūs menininkų sprendimai, šiuolaikine meno kalba aktualizuotą istoriją, priartina dabartinį žiūrovą prie praeities temų, skatina atrasti dialogą tarp praeities ir dabarties, leidžia naujai atrasti bei suprasti istorines erdves bei ten esančius muziejaus eksponatus.
„Aušros muziejuje“ veikia iki rugsėjo 29 d.

Jonas Rustemas: „Veneros gimimas“

Lietuvos dailės istorijos kontekste „Veneros gimimas“ yra įdomus ne tik kaip mitologinio žanro J. Rustemo kūryboje pavyzdys (Lietuvoje daugiau jų neturime), bet ir kaip XIX a. pradžios Vilniuje dar gana retas moters aktas, tikėtina, tapytas iš natūros. J. Rustemas ne kartą piešė ir tapė aktus – tą liudija skirtingo laikotarpio dailininko kūriniai („Vergių pardavimas“, „Mauduolės“ ir kt.). Vilniaus universitete savo mokiniams jis taip pat duodavo piešti gyvą modelį. Tiesa, tuomet universitete aktams pozuodavo tik vyrai. Moterų aktai, kaip ir ankstesniais amžiais, buvo piešiami dailininkų dirbtuvėse, o jiems pozavo dailininkų žmonos ir mylimosios. Taip buvo ir šį kartą.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ rodoma iki gruodžio 31 d.

„Kerinti molio galia“

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje atsiverianti paroda „Kerinti molio galia“ yra skirta reikšmingam lietuvių profesionaliosios keramikos tarpsniui priminti, kuris siejamas su Kauno „Dailės“ kombinato keramikos skyriuje beveik tris dešimtmečius kurtais mažo tiražo (vos 10 vienetų) dirbiniais.
„Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje“ veikia iki rugsėjo 8 d.

„Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“

Parodoje „Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“ pristatomas verslininko Kurto Tilmanso šeimos palikimas. 1906 m. pakviestas dėdės Richardo, jis su žmona Marija atvyko į Kauną. Įsikūręs viloje Smėlio g. 16 (dab. Griunvaldo g.) Kurtas Tilmansas kartu su giminaičiais įsitraukė į miesto gyvenimą, politinę, kultūrinę bei visuomeninę veiklą.

Parodoje eksponuojamos Marijos ir Kurto Tilmansų vilos interjero vertybės – vienas iš nedaugelio išlikusių tokio pobūdžio rinkinių Lietuvos muziejuose. Jis puikiai iliustruoja XX a. 1–4 deš. pasiturinčių Kauno verslininkų interjerą. Rinkinys reikšmingas istoriniu požiūriu, nes atspindi šeimininkų savimonę, meninius interesus, dvasinius poreikius ir pomėgius. Kaip vieni turtingiausių miestiečių, Tilmansai, nors ir nebūdami kolekcininkai, pagal savo skonį formavo namų ir biurų interjerą, o kartu diktavo tam tikrą madą tuometinei Kauno aukštuomenei. Parodoje eksponuojamas Tilmansų rinkinys, leis prisiminti šeimą, labai ryškiai įsiliejusią į Kauno istoriją.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki spalio 20 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!