Garsių šiuolaikinių Vokietijoje gyvenančių dailininkų Ingrydos Suokaitės (gim. 1942) ir Rolando Helmerio (gim. 1940) kūrybos paroda „Abstraktu – geometriška – konkretu“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje surengta kaip menininkų šeimų parodų ciklo „Kūrybiniai tandemai“ dalis. Visus parodoje eksponuojamus kūrinius autoriai dovanoja Lietuvos dailės muziejui, taip papildydami išeivijos dailės rinkinius išties vertingais šiuolaikinio meno darbais.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki lapkričio 17 d.

Lietuvoje gimusi ir Amerikoje užaugusi menininkė Diana Zabielaitė šiuo metu gyvena ir kuria Brukline, Niujorke. Ji baigė tapybos, piešimo ir juvelyrikos studijas, gavo bakalauro diplomą Kolumbijos Koledže, Čikagoje. Savo kūryboje menininkė tyrinėja akimirkos duotybes, liejant akvareles ir jas papildant meditatyviais rašikliu sukurtais grafiniais elementais, raštais. Menininkę Įkvepia gamtos stebuklai ir būsenos, kurias sukelia gamtos detalių stebėjimas. D. Zabielaitės darbų detalės primena kristalus, ląsteles, fraktalus ir žvaigždes. Pasak jos, gamtos stebėjimas ją suartina su aplinka ir pačia savimi ir menininkė siekia tą būseną atspindėti bei ja pasidalinti su žiūrovu.
VDA galerijoje „Akademija“ veikia iki rugsėjo 14 d.

Metonìmija (gr. Metonymia – „vardo pakeitimas“) – perkeltinės reikšmės pasakymas, vienos sąvokos pakeitimas kita, pagrįstas tuo, kad tomis sąvokomis nusakomi objektai yra iš esmės susiję vienas su kitu kaip dalis ir visuma, priežastis ir pasekmė, vidus ir išorė, veikėjas ir veiklos rezultatas, vieta ir joje vykęs įvykis ir pan.

Metafora, kurią Dominykas Sidorovas dažniausiai naudoja apibūdinti savo kūrybą ar labiau kūrybos metodą yra Morzės abėcėlė – paskiri garsai, kurie reiškia raides. Iš tų garsų sudaromi sakiniai, pastraipos ir galų gale net visas romanas. Tokiu principu jaunosios kartos tapytojas kuria paveikslus, kurie yra lyg reikšmę nešantys pavieniai garsai.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki spalio 11 d.

Lietuvių menininkė Gabrielė Adomaitytė (g. 1994) tapo pasitelkdama nuotraukas, kserokopijas ir kitokias spaudinių formas. Kai kuriuose jos darbuose baltas rėmas aplink vaizdą įspėja, kad šis tėra iškarpa iš gerokai didesnio, beribio vaizdų pasaulio. Paslaptingu būdu paveikslai išsaugo pirminės medžiagos fizines savybes – pavyzdžiui, ant popieriaus atspausdinto skenuoto vaizdo sulamdymus ir sulankstymo žymes Xeroxed, 2018 arba saulės išbalinto knygos puslapio faktūrą Untitled (Sunbleach #2), 2018. Menininkė yra naudojusi įvairiausius šaltinius – nuo senų baltiškų papuošalų katalogų iki blizgių mados reklamų, nuo mokslinių diagramų iki medicininių nanofotografijų. Pertapydama šiuos vaizdus G. Adomaitytė kalba apie stulbinamą vaizdų pasaulio daugialypumą.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki spalio 11 d.

Šią parodą sudaro Tokijuje gyvenančios ir kuriančios Ninos Ždanovič paveikslų ciklas, atliktas japoniška tradicine technika NIHONGA (日本画). NIHONGA tapyboje naudojami pigmentai, sudaryti iš natūraliųjų komponentų: mineralų, smėlio, kriauklių ir netgi brangakmenių.

Parodos tema – prisiminimai, sapnai ir pojučiai apie VIlnių. Japonijoje reziduojančiai autorei šie darbai – tarsi klajonės po atmintį ir gimtąjį miestą. Sodrių spalvų kompozicijose nujaučiamas įprastų kasdienių akimirkų grožis.
„Galeroje“ veikia iki rugsėjo 18 d.

„Kaip muzikoje yra įvairių – sunkių ir lengvų – žanrų, taip ir dailėje: L. Katinas nėra lengvai perprantamas kūrėjas, tas, kurio paveikslai „perskaitomi“ vos į juos pasižiūrėjus. Jis niekada nekūrė meno dėl materialinės naudos, o jo užsakovas visada buvo vienas ir tas pats – širdis. Todėl jo kūriniuose egzistuoja savitas pasaulis, absoliučiai „katiniškas“ naratyvas, kurį suprasti reikia nemažų intelektualinių pastangų. Tačiau jei bent kartą pavyksta perprasti jo kuriamo pasaulio dėsnius, pagauti prasmės gijas, jo paveikslai atsiveria ir apdovanoja katarsiu, kurį norisi patirti dar daug kartų“, – sako menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.
Galerijoje „Kunstkamera“ veikia iki spalio 12 d.

„Šiais hyperracionaliais meno retorikos laikas, kada idėjos gali būti vertinamos labiau negu emocinės įžvalgos ar intuicija, siūlau šią erdvę patirti be konkrečios verbalizuotos įvesties. Pats žodis idėja – man sufleruoja apie kažką, ko nėra, todėl šiuo atveju, bet koks kūrinių kontekstualizavimas suteiktų jiems nebūtiną reikšmę.

Pats kūrybinis procesas yra intuityvus, tačiau galutinis vaizdas yra techniškai metodinio ir ypatingai tikslaus proceso, kuris prasideda be išankstinio suvokimo kaip kūrinys pasibaigs, kulminacija.

Realistinis, racionalus šešėlis ant paviršiaus derinamas kartu su intuityviomis formomis, taip sukuriant sąveika tarp fizinės paveikslo plokštumos ir vaizduojamos formos. Kūriniai nėra kažką reprezentuojantys, juose nėra nuorodos į tam tikrus kontekstus ar temą, taip pat nesuteikia vizualinės medžiagos išorinei idėjai ar konceptualiam pojūčiui, o trikdo matymo bei suvokimo jausmą“, – sako autorius.
Galerijoje „Meno niša“ veikia iki rugsėjo 28 d.

Per ilgus metus tapytojo kūrybinis braižas susikristalizavo į savitą, gerai atpažįstamą stilių, paremtą gamtos ir architektūros laisva, kiek abstrahuota improvizacija ar grynai spalvingomis abstrakcijomis. Tačiau tapytojas nevengia ir figūrinių kompozicijų, ir moterų aktų tapymo. Kaip abstrakcijos ar architektūriniai motyvai, taip ir jo sukurti aktai, figūrinės kompozicijos remiasi intuityvia tapybine improvizacija. Tai tik menamas vaizdas į tikrovę, nutapytas impulsyviai, kiek impresionistiškai ekspresyvia tapybine forma. Reikšminga turbūt yra tai, kad tapytojas savo paveikslų niekada netapo iš natūros, kaip daugelis tapybos meistrų tai daro. Jis savo kūryboje tiek vaizdu, tiek spalvomis, faktūromis ar piešiniu improvizuoja. Daugiau ar mažiau realiais, lyg ir atpažįstamais, spalvingais architektūriniais motyvais jis užpildo paveikslo erdvę, ar stipriais, ilgais, dažnai grynos spalvos deriniais sukuria žaismingai plastišką ir emocionaliai paveikų kūrinio erdvėlaukį.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki rugsėjo 7 d.

Lietuvos dailės istorijos kontekste „Veneros gimimas“ yra įdomus ne tik kaip mitologinio žanro J. Rustemo kūryboje pavyzdys (Lietuvoje daugiau jų neturime), bet ir kaip XIX a. pradžios Vilniuje dar gana retas moters aktas, tikėtina, tapytas iš natūros. J. Rustemas ne kartą piešė ir tapė aktus – tą liudija skirtingo laikotarpio dailininko kūriniai („Vergių pardavimas“, „Mauduolės“ ir kt.). Vilniaus universitete savo mokiniams jis taip pat duodavo piešti gyvą modelį. Tiesa, tuomet universitete aktams pozuodavo tik vyrai. Moterų aktai, kaip ir ankstesniais amžiais, buvo piešiami dailininkų dirbtuvėse, o jiems pozavo dailininkų žmonos ir mylimosios. Taip buvo ir šį kartą.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ rodoma iki gruodžio 31 d.