Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, surengė jau vienuoliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Parodoje „Paryžiaus mados magai“ pristatomi devyni iškilūs kutiurjė, sukūrę savo mados namus. Tarp jų – dar ir dabar gyvi praėjusio amžiaus mados korifėjai.
„Lietuvos dailės muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 20 d.
Janonio kūryboje darniai persipina kelios europinės tapybos įtakos. Mitologinės būtybės ir sodrios, intensyvios spalvinės dėmes prisimena senovės romėnų freskas. Kompozicijos logika ir konstruktyvumas, atskirų tapytų plotų šviesos pagava artima italų renesanso, ypač Venecijos meistrų kūrybai. Pomėgis eksperimentuoti, dėmesys erdvės ir formos problemoms Janonio kūrinius sieja su žymiųjų XX a. modernistų Geoge‘o Braque‘o, Pablo Picasso ir Henri Matisse‘o atradimais.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki spalio 17 d.
2018 m. rugsėjo 28 d., penktadienį, Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) vyks „Tyrėjų naktis“, kurios metu lankytojai turės itin retą progą prisiliesti prie fotografijos ištakų, patyrinėti ir išbandyti vieną iš seniausių fotografinių procesų – dagerotipiją.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki rugsėjo 25 d.
Susitikimas su autoriais – rugsėjo 20 dieną.
„Utenos kultūros centro dailės galerijoje“ veikia iki spalio 16 d.
Dauguma šios parodos fotografijų sukurta 2016–2017 metais. Jų herojai – įvairiausių profesijų atstovai. Per kelis metus buvo nufotografuota apie 200 įvairiausių sričių specialistų, tačiau į parodą tilpo vos trečdalis. Ir likusi medžiaga – sutvarkyta ir (kartu su parodoje esančia) turėtų atsidurti kuriame nors valstybės archyve. Šis darbas ir buvo sumanytas kaip įvairiausių dabar Lietuvoje esamų profesijų atstovų fotografijų rinkinys, skirtas ateityje gyvensiantiems mūsų ainiams. Konkrečiu istoriniu momentu sukurtas dirbančios šalies „portretas“.
„Prospekto fotografijos galerijoje“ veikia iki spalio 6 d.
„Iš kiekvienos kelionės lieka maža kruopelė naujo pažinimo. Kur bekeliautum, nejučia imi kadruoti vaizdą; metams bėgant, man tai, ko gero, tapo įpročiu. Išties, natūrinis piešinys – lyg akimirka, sustabdyta popieriaus lape, lyg krislelis tos šalies gamtos, saulės daromų šviesos stebuklų, didingų, laiko patina užklotų architektūros liekanų, vešlios augmenijos oazėse, mėlyno dangaus Maroke ir pavasarinės pilkumos Paryžiuj, žydrų vandenų, supančių Kroatijos pakrantes, ir rūke skendinčių ar saulės apšviestų Alpių… Norėčiau, kad kiekvienas piešinys atgytų, patrauktų ir ką nors kiekvienam papasakotų – man tie motyvai buvo mieli“, – sako autorė.
„DOMUS galerijoje“ veikia iki spalio 14 d.
Parodoje „Miestas kaip teatras“ eksponuojamos fotografijos pristatomos daugeliui dar neregėta forma. Tai – keturi atspaudai ant aliuminio, panaudojant negatyvinį vaizdą ir tokiu būdu sustiprinant metalo efektą, bei penki atspaudai ant organinio stiklo su pozityviniais vaizdais. Be viso to, parodos lankytojai galės išvysti ir juodai baltų A. Baltėno nuotraukų įprasta forma.
„Namų idėjų centre (NIC)“ veikia iki spalio 14 d.
Paroda „Pilies gatvė“ pradeda Lietuvos sostinės įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti skirtą Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklą „Vilniaus gatvės“. Reikšmingo Vilniaus jubiliejaus 2023 m. išvakarėse vykdomu miesto sociotopografiniu muziejiniu tyrimu siekiama atskleisti gatvių raidą, jų kultūrinį ir kalbinį heterogeniškumą, atspindėti įvykius, reiškinius bei kasdienybę, supažindinti su senaisiais sostinės gyventojais. Šešerius metus truksiantis parodinis projektas (kuratoriai Margarita Matulytė, Justina Augustytė ir Donatas Snarskis) vilniečius bei miesto svečius supažindins su svarbiausiomis Senamiesčio gatvėmis.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia nuo rugsėjo 13 d.
Paroda nagrinėja kaip programos, aplikacijos ir dirbtinio intelekto technologijos formuoja ir keičia fotografijos diskursą, mesdamos iššūkį tradicinėms medijos riboms. Įvairios programos ir paslaugos (Google, Photoshop, Flickr, Snapchat, vizualinio atpažinimo programos ir t. t.) suteikia mums vis naujų įrankių vaizdams gaminti, mąstyti fotografiškai. Technologinės sąsajos (interfaces) ne vien pasitarnauja kuriant fotografiją, tačiau gali tapti ir pačia fotografinių projektų logika.
„Vilniaus fotografijos galerijoje“ veikia iki spalio 13 d.
Kiekviename raištyje yra slopinimo elementas. Slopinti – reiškia apglėbti, įsiurbti, sugerti, pakviesti vidun, prisiklijuoti, leisti parazitui prasiskverbti pro odą arba likti ant jos, bet nebūti nublokštam ar jos atspindėtam, nes oda nėra veidrodis. Slopinti – reiškia sulaikyti tai, su kuo susiduri, neleisti grįžti į laisvai krintančių oro molekulių chaosą; slopinti – reiškia suteikti prieglobstį, sukurti artumą ten, viršuje, prie pat lubų, visus dėsnius paneigiantį artumą – visuomet veikiančio prieglobsčio vaizdinį, kabantį ne tik žemyn, bet ir į viršų, ar galbūt dar tiksliau: palaikomą žemyn. Kiekvieno perpetės raiščio vertikalume slopinti reiškia kurti nematomą liniją, gravitacijos–antigravitacijos ašį, kur lašas visuomet pakibęs ore.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki spalio 18 d.
Parodos pavadinimas savaime sufleruoja tam tikrą dialogą ar bent jau jo fragmentą, tačiau šį kartą svarbu ne tai, kas komunikuojama, o kaip. G. Trimako camera-less fotografijose svarbiausia – kūrinių estetika, kurioje ir slypi meniniai, laikiniai bei erdviniai šios parodos atsakymai, referuojantys į Johno Herschelio, M. K. Čiurlionio, Johno Cage’o bei kitų menininkų kūrinius. Daugelis jų slepiasi po skaičių kodais, išsiskleidusiais į darbų formatus, šviesas, spalvas ar tiesiog praėjusias dienas.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki spalio 18 d.
Parodoje „Žmogiškasis faktorius. Kūnai“ autorius pristato naujausius darbus, kuriuos jungia bendra „Kūno“ tema. Kūnas čia suvokiamas kaip fizinė materija, turinti asociatyvų ryšį su pasąmoniniais išgyvenimais. Šis „Žmogiškojo faktoriaus“ skyrius balansuoja tarp anapusybės bei realybės kvestionuodamas pastarųjų ribas. Pasak autoriaus šių ribų takumas atsiskleidžia analizuojant žmogaus vidines būsenas bei patirtis, todėl vaizduodamas tik tam tikrus menamo kūno fragmentus menininkas kuria įvairias siužetų linijas, kurias žiūrovas gali savaip konstruoti remiantis savais išgyvenimais ir patirtimis.
Galerijoje „(AV17)“ veikia iki spalio 9 d.
Dailininkas grafikas ir tapytojas, Gediminas Pranskūnas jau seniai ėmėsi religinės tematikos, kurios prasmingi vaizdai greičiausiai tampa tuo gilesni, kuo jų autoriui labiau rūpi savo paties tikėjimas, tikėjimo ir meistrystės egzistencinė jungtis.
„Pylimo galerijoje“ veikia nuo rugsėjo 11 d.
Ieškodama savo meninio kelio, Katarzyna Tretyn-Zečević linksta link eksperimentinių kūrybos būdų. Ji įžvelgia meno ateitį naujose technologijose, kurios, jos nuomone, vis tik, turėtų semtis iš tradicijos. Todėl šios autorės kūrybinė praktika pirmiausia yra pagrįsta siuvinėjimo tradicija. Siuvinėdama drobės (daugiausiai didžiulio formato) ji supina tapybos, taikomojo meno ir mokslo tradicijas.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki spalio 5 d.
Vilniuje gyvenančio menininko, Sauliaus Paliuko, meninė praktika dažnai remiasi tam tikro idėjinio vizualinio rakto pasirinkimu tam tikram kūrybiniam procesui ir tos problematikos analizavimui per kūrybinę raišką. Tai yra aktualios autoriui temos įvairus eksploatavimas, žiūrėjimas per įvairius interpretavimo kampus, pasirenkant skirtingas raiškos priemones (tapyba, instaliatyvus objektas ar video). Autoriui svarbu tos vienijančios temos filosofinis daugiasluoksniškumas – „tema, temos gilumas ir jos skirtingos interpretacijos galimybės“.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki spalio 5 d.
Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirta paroda pasakoja, kaip Lietuvoje atsirado daiktų dizainas ir dizaineriai, atskleidžia netikėtas šalies istorijos, asmenybių ir kūrinių jungtis.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki rugsėjo 30 d.
S. Žaltauskas (g. 1980 m. Klaipėdoje) Vilniaus dailės akademijoje (VDA) 2007 m. įgijo tapybos magistro laipsnį. 2004 m. dalyvavo Erasmus mainų programoje Castilla La Mancha universitete, Vizualiųjų menų fakultete (Cuenca, Ispanija). Nuo 2008 m. Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narys, nuo 2011 m. VDA Klaipėdos fakulteto dėstytojas, nuo 2017 m. LDS Klaipėdos skyriaus tapytojų sekcijos pirmininkas. Aktyviai dalyvauja parodose: surengė 13 personalinių parodų, tarp jų Stokholme, Londone, Kardife, dalyvavo 29 bendrose parodose. Už savo kūrybą menininkas yra pelnęs įvairių stipendijų, premijų, apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. 2012 m. už lietuvių koloristinės tapybos tradicijos tęstinumą ir plėtrą jam įteiktas Antano Gudaičio garbės diplomas. Menininkas yra išleidęs ne vieną poezijos rinkinį.
„Šv. Jono gatvės galerijoje“ veikia iki spalio 6 d.
Jaunosios kartos tapytoja Indrė Ercmonaitė šia paroda primena mums visiems apie emocinį sutrikimą – depresiją. Tai nėra socialinė akcija, o gana išsamus ir iškalbingas autorės kūrybos pristatymas, apimantis 2009–2018 metų laikotarpį. Tačiau chaoso ir tvarkos duetas yra persmelkęs kone visas tapytojos drobes. Būtent tą kartais jaukią, o kartais bauginančią betvarkę, idėjų erzelynę perteikia ir pats neįprastas kūrinių išeksponavimas. Indrės kūriniuose verpetais besisukanti dažo varykla gamina popkultūros ir rimtosios kultūros personažų junginius. Čia susiduria vokiečių tapytojas ir skulptorius Anselm‘as Kiefer‘is su kyborgais ir Playboy‘jaus pupytėmis, australų dainininkas Nick‘as Cave‘as su „Žvaigždžių karų“ veikėjais.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki rugsėjo 29 d.
„Kaunas Photo“ – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Nuo 2004 m. festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis laikomas vienu svarbiausių tęstinių meno renginių Lietuvoje. Festivalis yra pasaulinės „Festivals of Light“ organizacijos narys. Festivalio įkūrėjas ir vadovas – Mindaugas Kavaliauskas.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki rugsėjo 29 d.
Grafikė pristato savo naują kūrybinį posūkį. Daugiausia dirbusi oforto technika, šioje parodoje dailininkė žiūrovams pateikia koliažines abstrakcijas, atliktas iškiliosios ir įgilintos spaudos technikomis. Kaip pati autorė teigia: „abstrakcija leidžia pasinerti į kūrybos, nesuvaržytos saviraiškos galimybes, patirti improvizacijos malonumą, sukonkretinti vaizduotę ir suabstraktinti tikrovę“. Tokį kūrybinį pokyti padiktavo pats gyvenimas – atėjus etapui, kuomet norisi iš naujo viską susidėlioti, susirankioti, padaryti šiokią tokią tvarką, dailininkė leidosi naujų, meninių atradimų keliu. Pasak autorės, „kūrybos procesas teikė didesnį malonumą negu pats rezultatas, kadangi darbai buvo kuriami be išankstinio eskizo, grynai improvizuojant ir džiazuojant“.
Galerijoje „Laiptai“ veikia iki spalio 2 d.
Parodoje dalyvaujančių menininkų kūriniai matuoja laiką, tapusį mūsų laikmečio kultūriniu nerimu. Teisintis, kad „neturime laiko“, tapo taip įprasta, jog nebegirdime šios sąvokos absurdiškumo. Tarsi laikas būtų materialus daiktas, kurį galima turėti. Vis dėlto mūsų dabartis iš tiesų yra užskubėjusi ir nuolat be perstojo greitėjanti. Dar iki įsigalint internetui prancūzų filosofas Paulis Virilio pranašavo „pasaulinę laiko dykumą“, kai erdvę praris šviesos bangų greičiu lekiantis „dromosferinis“ laikas, gryna totalinė dabartis. Galbūt tai jau įvyko? Tačiau ar ne paradoksalu, kad pagreitėjusiam laikui ištrynus erdvę, turėdami vien laiką, mes aštriausiai jaučiame kaip tik jo trūkumą?
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre veikia iki lapkričio 4 d.
1968 metų rugpjūčio mėnesį Londone legendiniame parodų centre Earls Court buvo pristatytas Lietuvos, kaip vienos iš sovietinių respublikų, paviljonas, supažindinęs su kultūros, meno, mokslo ir pramonės pasiekimais. Tai buvo vienas iš moderniausių bei konceptualiausiai įgyvendintų Lietuvos prisistatymų Vakaruose sovietiniais metais. Kadangi tai buvo eksportui skirtas projektas, specialiai šiai progai sukurtų ambicingų meno ir dizaino kūrinių pavyzdžiai, leidiniai ir parodos atgarsiai liko beveik nežinomi.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki rugsėjo 30 d.
Vaikų mada, kaip ji suprantama šiandien, iki XVIII amžiaus pabaigos neegzistavo. Prancūzų filosofas, Apšvietos amžiaus rašytojas Žanas Žakas Ruso (Jean Jacques Rousseau, 1712–1778) pirmasis iškėlė idėją, kad vaikas yra ne „sumažinta“ ar „miniatiūrinė“ suaugusiojo kopija, o unikali, besivystanti asmenybė. Ši įžvalga ėmė formuoti visapusiškesnį plačiosios visuomenės požiūrį į vaikų aprangą ir vėlesniame amžiuje. Parodoje pirmiausia suteikiama galimybė lankytojams stebėti vaikiško kostiumo raidą – visas vaikų mados tendencijas ir kryptis nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XX amžiaus vidurio. Be to, jau pats parodos pavadinimas atskleidžia, kaip vaikiški drabužiai parodo ilgainiui kitusį visuomenės požiūrį į vaiką ir vaikystę.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki spalio 18 d.
Parodoje eksponuojama žymiausių pastarojo šimtmečio taikomosios dailės atstovų ir dizainerių kūryba, pristatoma šiuos specialistus rengusių švietimo institucijų veikla, taip pat visuomenės skonį ir buities estetikos kryptį formavusių meno gaminių įmonių (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kombinatai „Dailė“, Vilniaus modelių namai, Sąjunginio techninės estetikos mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filialas, Lentvario kilimų fabrikas, šilko audinių fabrikas „Kauno audiniai“, kt.) produkcija.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki gruodžio 31 d.
Parodoje „Realybės šou“ siekiama išjungti suvokimo automatizmą kasdienės tikrovės atžvilgiu, tikintis sutrikdyti ir žvilgsnį, ir patį pasaulį. Šiuo atveju dėmesys telkiamas ties įprastų įvykių patyrimu bei neatpažintų daiktų bruožų atradimu. Kūriniuose pasaulis padaromas keistu tik tam, kad vėl taptų įprastu. J. Tarabildos kūryboje naratyvai atsiranda intuityviai. Prieš metus pristatęs parodą „Don’t Ask Why“ jis provokavo žiūrovus susikurti individualų pasakojimą, pasikliaujant kiekvieno asmenine patirtimi. Tą kartą kūriniai tapo priežastimi kiekvienam žiūrovui dar kartą išgyventi asmeninę patirtį, emociją ar prisiminimą.
„Meno nišoje“ veikia iki rugsėjo 29 d.
Projekte dalyvauja trisdešimt menininkų ir jų kolektyvų, po dvidešimt kiekvienoje parodos dalyje. Jungiančiu projekto leitmotyvu tapo heterotopija – tuo pat metu egzistuojanti ir nesanti vieta – kuri svarbi tiek parodos menininkų kūryboje, tiek jos dalių tarpusavio sąryšyje. Parodų heterotopiškumu nesiekiama atitikti abiejų valstybių kultūrinių erdvių. „Laukiant kito atėjimo“ suteikia galimybę suskliausti dviejų valstybių skirtumus ir sukurti naują erdvę, kurioje kūryba ir meno lauke besiformuojančios pozicijos yra to paties peizažo elementai. Parodos Vilniuje ir Varšuvoje skiriasi savo struktūra: pirmojoje kelias per heterotopijas tiesiamas per sąstingio, tvyrančios įtampos jausmą; antrojoje meno kūriniai seka vienas kitą, pasakodami istorijas apie laukimą.
Šiuolaikinio meno centre veikia iki spalio 18 d.
S. Dybbroe Møller’io solo paroda ŠMC Vilniuje prasideda „in medias res“, tačiau brendo jau kurį laiką. Paremta videofilmu „Poetas, arba kodėl negali pasitikėti atomais? Jie viską išgalvoja“ (2018), ši paroda žymi Dybbroe Møller’io anachronizmų trilogijos kulminaciją. Šie trys videofilmai yra apie iš pažiūros nepalyginamus, tačiau keistai charakteringus objektus arba būtybes, dalykus, kurie vėluoja, kurie priklauso praeičiai, tačiau, kurie, pasirodydami dabartyje, sukelia pertrūkius laike – apie tam tikros lauktos evoliucijos produktus.
Šiuolaikinio meno centre veikia iki spalio 18 d.
Parodoje bus eksponuojama virš 40 senoviškų iš buvusio Ryšių istorijos muziejaus perimtų radijo aparatų, fone skambės autentiški tarpukario laikų radijo įrašai, o TV ekrane rodoma sovietinių laikų video medžiagą apie radiją.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki gruodžio 31 d.
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais festivalio atviram konkursui fotografai iš 43 šalių pateikė savo darbus ir atsiuntė beveik 300 pasiūlymų. Iš jų tarptautinė fotografijos ekspertų žiuri komisija atrinko 12 finalistų: Alena Grom (Ukraina), Davide Monteleone (Italija/Rusija), Federico Estol (Urugvajus), Gloria Oyarzabal (Ispanija), Gregoire Cachemaille (Šveicarija/Vokietija), Hannes Jung (Vokietija), Hester den Boer(Nyderlandai), Kirill Golovchenko (Ukraina/Vokietija), Laurent Muschel (Prancūzija), Lynné Bowman Cravens (JAV), Mindaugas Ažušilis(Lietuva), Simon Menner (Vokietija) pretenduojančių į pagrindinį konkurso apdovanojimą – personalinę parodą Kauno fotografijos galerijoje ir piniginį prizą. KAUNAS PHOTO STAR nugalėtojo vardas bus atskleistas rugsėjo 1 d., tik atidarius Kauno fotografijos galerijos duris.
„Kauno fotografijos galerijoje“ veikia iki gruodžio 31 d.
Tapytojas žinomas kaip portretų, miniatiūrų, švelnių peizažų, natiurmortų, abstrakcijų autorius. Jo tapymo maniera preciziška, kūriniams būdingas dekoratyvumas. B. Šalčio drobėse poetizuojamas gamtos grožis, akimirkos įspūdis, brėžiamos žmogaus gyvenimo ir gamtos pasaulio paralelės, taip pat atskleidžiama kasdienių daiktų estetika. Dailininkas daug dėmesio skiria piešiniui, natūros studijoms.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki rugsėjo 27 d.
G. Liagas (g. 1967) į kūrybą pasinėrė itin anksti: būdamas vos septyniolikos, prisidėjo prie Kauno jaunųjų fotografijos „chuliganų“, vėliau pakrikštytų „Plėšriųjų sekcija“ (neoficialios menininkų grupės nariai buvo Arūnas Kulikauskas, Gintautas Stulgaitis, Saulius Paukštys, Visvaldas Dragūnas). Kaip menininkas G. Liagas formavosi kūrybinės laisvės pritvinkusioje aplinkoje, kur avangardinės idėjos reiškėsi ne vien kompoziciniais sprendimais, technologiniais eksperimentais, bet veržėsi ir į turinį. Laikotarpis ir atrasti bendraminčiai kolegos padarė didelę įtaką fotografo pasaulėjautai.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki lapkričio 4 d.
Pristatomoje parodoje – įvairios M. Levio ir S. Bajero fotografijos, kuriose užfiksuotos tarpukario Lietuvos gyvenimo akimirkos: šventės ir kasdienybė, vietovių panoramos ir pastatai, žinomų Lietuvos asmenybių (Seimo narių, dvasininkų, rašytojų, menininkų) ir eilinių valstybės piliečių atvaizdai. Paroda parengta iš Ukmergės kraštotyros muziejaus rinkinių.
Chaimo Frenkelio viloje veikia iki rugsėjo 30 d.
Keramikos darbų paroda.
Vytauto Valiušio keramikos muziejuje veikia iki rugsėjo 30 d.
Personalinė L. Blažiūno darbų paroda.
Utenos muziejuje veikia iki spalio 6 d.
„Tyrėjų naktis“ – išskirtinis rudens penktadienis, kai daugelis Europos mokslo ir tyrimų laboratorijų atveria duris ir pabendrauti su visuomene išeina mokslininkai bei tyrėjai, kurie paprastai dirba uždarose laboratorijose ar mokslo centruose.
Įvairiose Lietuvos vietose vyksta rugsėjo 28 d.
