Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2018 m. spalio 16 d. 12:12
Savaitės parodų kalendorius
Spalis 15 - 21
Kipras Černiauskas: „Žvilgsnis“

„Šitoje  paveikslų kolekcijoje mano esminis  motyvas yra  žvilgsnis. O dar labiau – asmeninis žvilgsnis. Žiūrėjimas ir kontempliavimas, ar gulinti malka yra mano malka, nes tik aš ją tokią matau. Ar atsisakęs asmeninio žiūrėjimo kampo, galėčiau išvysti  universalią malkos idėją.  Ar aš matau malką tokią, kokia ji buvo prieš tūkstantį metų? Ar tai tiesiog malka, o gal tai būtent ši malka? Ar panašiai šitą malką mato mano rato žmonės? O ką ši malka reiškia ir kokias asociacijas ir jausmus  kelia ji lietuviams? Ar užsieniečiui  malka būtų tokia pati? Gal jis jos net nepastebėtų, nes Austrija yra kalnuota? O gal malkoje galima pamatyti lygiai tiek, kiek ir Alpėse? Gal net nereikia žiūrėti į malką, o užsidarius skaityti tekstus apie malkas? O gal norint  pamatyti kalnus – užtektų įdėmiai stebėti  malką ir nereiktų niekur važiuoti?“ – klausia autorius.
VDA galerijoje „Akademija“ veikia iki spalio 27 d.

Martynas Pekarskas: „Limbo“

„O aš visai kaip ta drobė. Stoviu galerijoje, tyliu. Gyvenimas kaip Limbo. Neapibrėžtas. Nežinia, ką mes čia veikiame ir kas mūsų laukia. Tarpinė civilizacijos istorijos stotelė tarp dviejų amžinybių. Todėl tyliu. Kartu su savo drobėmis, kurios guli, stovi, kabo. Jose sustingę veikėjai, sustingę dažai, sustingę atsakymai. O klausimas vienas, aplenkiantis istorijas, potėpius, ekspoziciją, šviesas. Ką reiškia, čia  būti?“ – klausia autorius.
VDA galerijoje „Akademija“ veikia iki spalio 27 d.

Eglė Ulčickaitė: „Paralelinė kartoteka“

„Paveikslus traktuoju kaip laiko talpyklas – tapyboje būtąjį laiką gaudau dabartyje. Susitelkiu į esamojo laiko žymes, su kuriomis nesu susieta bendros patirties, kliaujuosi čia-dabar potyriu, o tapydama kuriu vaizdines nuorodas – esamojo laikviečio faktus. Tapybą laikau terpe, kurioje tai, kas nesava perdirbama į sava. Kūrybos metodą įvardiju kaip savinimąsi. Tapydama tarsi skolinuosi laiką iš asmeninės atminties archyvui nepriklausančių daiktų. Įsivaizduoju, jog taip įmanu užpildyti aiškesnio dabarties suvokimo stoką. Mat, gali būti, kad, ko neprisimenu – tai ne mano. Bet tai nebūtinai reiškia, jog tai – ne aš“, – sako menininkė.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki lapkričio 3 d.

IV-oji knygos meno paroda

Jau antrą dešimtmetį vykstanti knygos meno paroda šiemet yra ketvirtoji. Ji atpažįstama pagal išraiškingą logotipą, kurį sukūrė knygos dailininkas Romas Orantas (1949–2012). Paroda rengiama kas treji metai, joje eksponuojama pastarųjų trejų metų Lietuvos knygos dailininkų kūryba. Greta matytų, leidiniais jau virtusių kūrinių, čia pristatomi nauji, spaudai dar rengiami darbai ir pavienės, jokiai knygai neskirtos iliustracijos. Pastarosios parodoje eksponuojamos kaip savarankiški įsivaizduojamos dailininko knygos lakštai. Knygos meno paroda žvelgia ne vien į praeitį, bet kartu rodo ateitį ir viltį, kad dailininkų vardai ir jų sukurtos iliustracijos liks Lietuvos meno istorijoje ir ateinančią Lietuvos kartą auginančiose paveikslėlių knygose.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki lapkričio 17 d.

Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene VIII 2018. Taip arti, taip toli“

Toli, kaip svajonė. Ar toli, kaip žemės drebėjimas Lietuvai – kaip mokykloj mokė, gimtinė „nėra seisminėj zonoj“. Toli, kaip laukiama paauglio pilnametystė, kuri vis niekaip neateina. Arti, kaip netikėta senatvė. Arti, kaip bijančiam žaibo dundantis griaustinis. Arti, kaip dvi su puse valandos nuo Londono iki Lietuvos. Kaimynų susvetimėjimas. Ir tapatinimasis su žmonėmis iš tolimų kraštų, tarkim, pažiūrėjus filmą apie jų tradicijas, kuriame randame tas pačias šeimos vertybes. Sąvokos toli ir arti individualiai suvokiamos. Atstumo reliatyvumą gali apspręsti vidinis interesas, asmeninės būsenos, nuotaikos. Kartais tai sąmoningas pasirinkimas. Dažniausia ne. Bet atpažinimo akimirka (smulkmenos ar tapačios problemos) svarus suvokimo veiksnys, o bendrumo POJŪTIS artina.
Galerijoje „Meno parkas“, „Kauno menininkų namuose“, „Kauno fotografijos galerijoje“, M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki lapkričio 25 d.

7-oji tarptautinė akvarelės bienalė „Baltijos tiltai. Iš esmės“

Dalyvauja 76 menininkai, atstovaujantys 12 šalių.
Kaune veikia iki lapkričio 18 d.

Džiugas Šukys, Matas Janušonis: „Kitaip neišeina“

„Parodos pavadinimas „Kitaip neišeina“, tai mąstymas apie gyvenimo būdą. Kasdien studijoje kuriame darbus, galvojam, skiriam laiko kūrybai ir gamybai. Tai natūraliai tapo gyvenimo dalis, be kurios būtų sunku. Norisi sukurtus darbus pamatyti jau nebe darbinėje erdvėje, o išeksponuotus. Įdomu išgirsti, kaip jie suskamba tarpusavyje, nes paroda tai dar viena instaliacija, dar vienas kūrinys susidedantis iš atskirų dalių. Tad nelieka kitos išeities, kaip rengti parodą. Kadangi paroda – duetas, paranku darbus analizuoti, juos lyginant tarpusavyje, nes taip atsiranda nauji pjūviai, jau seniau permąstytuose kūriniuose. Parodoje aiškiai apčiuopiamas medžiagiškumo aspektas. Visos skulptūros yra kurtos tarsi klasikinės skulptūros dvasioje, o parodoje esantys video darbai tai dar labiau išryškina“, – pasakoja autoriai.
„POST galerijoje“ veikia iki lapkričio 5 d.

Gintaras Gesevičius: „Grafika“

Personalinė autoriaus grafikos darbų paroda. Susitikimas su autoriumi – spalio 24 d. 17.30 val.
„Utenos kultūros centro dailės galerijoje“ veikia iki lapkričio 19 d.

Leopoldas Surgailis: „Pradžia“

L. Surgailis (1928–2016) – moderniosios lietuvių tapybos klasikas. Kartu su dailininkais Antanu Gudaičiu, Jonu Švažu, Vincu Kisarausku ir kitais septintajame XX a. dešimtmetyje jis atnaujino lietuvių tapybą, atnešė į ją ekspresiją, dekoratyvumą, ryškias spalvas. Pagrindinis jo įkvėpimo šaltinis buvo lietuvių liaudies menas. Iš medinės liaudies skulptūros sėmėsi šventųjų siužetų („Archangelis Mykolas“, „Šv. Jurgis“, „Rūpintojėlis“ ir kt.), jos primityvo stilistika pastūmėjo prie individualaus braižo sukūrimo. Surgailio darbus neklystamai atpažįstame iš drąsios figūrų deformacijos, groteskinės ekspresijos, savito kolorito. Jis nutapė peizažų, artimųjų, draugų portretų, užvis labiau mėgo daugiafigūrę kompoziciją „Užgavėnės“ su tradicinių folkloro personažų eisena. Surgailio kūryboje mažai siužetų, pagrindinis dėmesys sutelktas į stiprios, gaivališkos raiškos paieškas, dekoratyvumą.
„Utenos kraštotyros muziejuje“ veikia iki lapkričio 3 d.

Antanas Sutkus: „KOSMOS“

Sutkus tapo savo laikmečio metraštininku, jo atvaizduose atsispindi Lietuvos ir jos gyventojų veidas. Iki šiol mus jaudina ryškiausias jo darbas – ciklas „Lietuvos žmonės“, kurį fotografas kūrė nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos. Čia atrandame kasdienio gyvenimo scenas, kuriose žmonės elgiasi natūraliai: tai įprastas, nepagražintas gyvenimas. Nuotraukose matome jaunus ir senus, vaikus ir darbininkus, menininkus ir valstiečius, miestą ir kaimą, modernumą ir tradiciją, išlydėtuves ir sutiktuves, judėjimą ir nuobodulį ar paprasčiausiai – lietų. Viskam yra vietos Antano Sutkaus planetoje Lietuva, kurią anuomet iš Vakarų buvo taip pat sunku pasiekti kaip mėnulį.
„Nacionalinėje dailės galerijoje“ veikia iki sausio 13 d.

„Romas Viesulas (1918–1986). Grafika“

Ekspresija, vitališkumas, iš pažiūros lengvas ir virtuoziškas stilius, spalvinė įtaiga – tai tik keletas grafiko Romo Viesulo kūrybos privalumų. Skaudi gėla, tikros, išgyventos emocijos slypi abstrahuotose dailininko vizijose, kuriose atpažįstame komplikuotą nūdienos pasaulį.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki gruodžio 2 d.

Kolektyvinė paroda „Svetur I“

Parodoje eksponuojami Ievos Baltaduonytės, Pauliaus Butkaus, Valus Sonovo, Justino Vilučio darbai. Parodos kuratorius – Gytis Skudžinskas. Parodų cikle „Svetur“ pristatomi Lietuvos menininkai, savo kūrybinę veiklą vystantys už Lietuvos ribų. Pirmojoje ciklo parodoje savo kūrinius pristato jaunesnės kartos autoriai ir juos vienija ne tik gyvenimo ir kūrybos erdvės pasirinkimas. Tikriausiai nenuostabu, kad darbų estetika ir konstruojamas pranešimas žengia ryžtingą žingsnį už vadinamosios „Lietuviškos fotografijos mokyklos“ ribų ir natūraliai integruojasi į tarptautinį vizualiosios kultūros lauką. Autoriai perkeldami į kitą erdvę savo kūrybą pasirenka ir savitą kalbėjimo būdą. Geografinis nesusisaistymas šiuo atveju tampa ir universalios išraiškos ir laisvo kalbėjimo prielaida.
„Prospekto galerijoje“ veikia iki spalio 27 d.

Laura Slavinskaitė: „OBSERVATORija“

Jaunosios kartos tapytoja Laura Slavinskaitė ir jos kūrybinis kelias puikiai sugula į observatorijos kaip stebėjimo, regos, akylaus matymo metaforą. Menininkė įdėmiai žvelgia į pasaulį, stebi ir pastebi jo prozos moduliacijas. Prie gamtos apsupties pratusi autorė miestą ir jo chaosą jaukinasi teptuku. Jos tapyba yra postmoderni, turinti popartiškų bruožų. Tačiau, priešingai nei popmene, autorė nesiima kritikos. Priešingai – jos drobės, rodos, generuoja savitą fenomeną – jausmingą objektyvumą, emocingą neutralumą.
Galerijoje „Akademija“ veikia iki spalio 12 d.

Erika Tumienė: „ADAGIO“

„Muzikos tema mane lydi jau dvyliktus metus, kuomet daugiau pradėjau lieti akvarele. Man labai įdomi išorinė muzikos klausytojo būsena, jos poveikis grojančiajam ir klausytojui. Muzikanto veido išraiškos grojant, klausytojo mintys klausant. Mane ypatingai žavi dirigento judesiai, emocijos akyse, įdomi kompozitoriaus kasdienybė, jo kūrybos minutės prie natų sąsiuvinio, intymi repeticijos akimirka. Grožiuosi visais muzikos instrumentais, kiekvienas iš jų turintys savo nuotaikos spalvas: griežiantis smuikas pavasarį, skambantis vienatvėje fortepijonas, gaudžianti tarp rausvai geltonų rudens lapų violončelė. Noriu sustabdyti tą melodingą akimirką ir jos grožį. Noriu, kad užgrotų piešinys, teptuku paliesti ir mėgstamos operos arijas. Todėl trečioji personalinė paroda yra skirta muzikai – jos kūrėjams ir klausytojams“, – sako autorė.
„Šv. Jono gatvės galerijoje“ veikia iki spalio 27 d.

Vroclavo E. Gepperto dailės akademijos dėstytojų ir studentų paroda „OPUS DUARUM“

Naujus studijų metus Vilniaus dailės akademijoje „Titanikas“ pradeda su VDA partnerės – Vroclavo (Lenkija) E. Gepperto dailės akademijos dėstytojų ir studentų paroda. Vilniaus ir Lietuvos publikai šį kartą prisistato dvi – Keramikos ir Grafikos katedros. Šių padalinių pedagogų ir absolventų kūryba neretai apibrėžiama „mokyklų“ („Vroclavo keramikos mokykla“, „Vroclavo grafikos mokykla“) sąvokomis. Abiem atvejais tai yra po II pasaulinio karo – 1946 metais Vroclave įsteigtos Valstybinės dailiųjų menų aukštosios mokyklos kontekstuose kuriantys, tačiau kultūriškai ir geografiškai kur kas platesnio masto virsmus mene inicijuojantys autoriai.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki spalio 28 d.

„Vilnius ir jo žmonės“ ir Mindaugo Skudučio tapyba

Viena parodos dalis yra skirta Vilniaus ikonografijai, ją įkūnijantiems darbams iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių. Natūralu, kad tai studentų (daugelis jų vėliau tapo žinomais menininkais) kūriniai – kursiniai ar diplominiai, praktikų metu sukurti darbai. Savo ruožtu, šis parodos segmentas taip pat yra dvilypis, nes atrinkti darbai fiksuoja ne tik miesto, bet ir miestiečių gyvenimo akimirkas.

Kita parodos dalis yra skirta gyvajam lietuviškos tapybos klasikui – Mindaugui Skudučiui. Menininkas nuo studijų laikų tapė Vilnių (šis jo kūrybos fragmentas, suteikiantis galimybę palyginti, kaip keičiasi kūrėjo kelias studijų metais ir vėliau, demonstruojamas ir „akademinėje“ ekspozicijos dalyje), tapo, piešia jį iki šiol. Tad viena Vilniaus rotušės salė yra skirta vilnietiškajai šio dailininko kūrybai.
Vilniaus rotušėje veikia nuo spalio 2 d.

Paroda „MOnikos“ dedikuota MO muziejui

Parodoje „MOnikos“ lankytojai išvys dviejų įdomių ir skirtingų menininkių kūrinius. Jos abi Monikos, abi tapytojos ir abiejų kūrinius yra įsigijęs MO muziejus. Parodoje bus pristatyti dar niekur nerodyti M.Furmanos ir M.Plentauskaitės kūriniai. Pasak parodų kuratorės Sonatos Baliuckaitės, vardas yra pirmas asmens atpažinimo ženklas, o kūrinys – kūrėjo identifikacijos: „Pagal vardą identifikuoji žmogų, o pagal kūrinį, jo braižą techniką kūrėją, kuris neatsiejamas nuo vardo. Vardas tampa identiteto dalimi. Nes ir kūrėją vadini vardu.“
Galerijoje „Meno niša“ veikia iki spalio 26 d.

Vita Opolskytė: „Folie à deux“

Jaunajai kylančių tapytojų kartai atstovaujanti menininkė parodoje pristato naujausią kūrybą, kurioje plėtojamos santykio su tikrove, realybės ir regimybės, tikrumo ir sapniškumo temos. Vita Opolskytė: „Užmerkus akis, pasaulis neišnyksta, tačiau tada atsiranda galimybė susikurti kitam. Manau, kad egzistuoja keli gyvenimai – šalia įprastos kasdienybės yra ir kita. Tikiu sapnu kaip kitu pasauliu, kelione kaip kitokia realybe, fotografija kaip jos atspindžiu, paveikslu kaip iliuzija.“
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki spalio 19 d.

Aloyzas Stasiulevičius: „Ankstyvoji tapyba“

Eksponuojama kolekcija atskleidžia ankstyvosios Aloyzo Stasiulevičiaus kūrybos trajektorijas ir kūrybos kelius, kuriais dailininkas galėjo eiti. Tai paroda apie atsisakymą to, ką dailininkas gali vardan to, kas jam būtina. Įdomu, kad pastaruoju metu dailininkas grįžta prie kūrybos pradžioje išbandytų žanrų, bet tai jau kitos būsimos parodos tema.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki spalio 20 d.

Viktoras Paukštelis: „Nebepamenu jos vardo“

V. Paukštelis kūrybinių inspiracijų semiasi iš daugialypio kultūrinio lauko. Kūryboje jis jungia meno istorijos, šiuolaikinės tapybos, kino, fotografijos, literatūros parafrazes ir autobiografinius elementus. Menininko kūryboje aktuali kultūrinės atminties, jos įtakos kasdienybei ir kūrybai tema. Pastarąją jis apmąsto analizuodamas sąmonės vaizdinių ir tapomų vaizdų prigimtį – kiek jie priklauso universaliai vaizdinijai ir kiek individualios atminties archyvui. Kurdamas analizuoja, ar įmanoma nubrėžti ribą tarp to, kas atsimenama kultūriškai ir to, kas asmeniškai, kokiais būdais asmeniniai prisiminimai persipina su kolektyviniais.
Galerijoje „Kunstkamera“ veikia iki spalio 20 d.

„SPEAKING VOLUMES! / TUNGEBUNDET“

Paroda „SPEAKINGVOLUMES! / TUNGEBUNDET“ nagrinėja metaforinę, religinę irpolitinę balso reikšmę. Kauno menininkų namai parodos eksponavimui pasirinkti neatsitiktinai: šiame modernistiniame pastate turėjo įsikurti Vatikano nunciatūra, t. y. popiežiaus ambasadorius, vadinamasis nuncijus, o „nuncio“ bei anglų k. žodis „enunciate“ turi tą pačią etimologinę šaknį, reiškiančią „aiškiai ištarti žodžius ir jų dalis“.
„Kauno menininkų namuose“ veikia iki spalio 26 d.

Stasys Povilaitis: „Juodai balta“

S. Povilaitis nuo 1989 metų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 2005 metais buvo suteiktas meno kūrėjo statutas. S. Povilaičio kūryba buvo pristatyta fotografijos žurnaluose „Fotografija“ (Lietuva), „Foto and video (Rusija), „Pozitiv“ (Lenkija), „Vyzdys“ (Lietuva), „Dodho“ (Ispanija). Darbai yra spausdinami Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraštyje ,,Lietuvos fotografija: vakar ir rytoj“, Lietuvos spaudos fotografų almanache „Tai Lietuva“.
„Šiaulių dailės galerijoje“ veikia iki spalio 20 d.

Eugenijus Barzdžius: „Pelkės žmonės“

Pasak fotomenininkės ir žurnalistės Mildos Kiaušaitės, „užuot fiksavęs penkiolikos pensininkų buitį̨, fotografas atsisako bet kokio siužetiškumo. Jis pasirenka tris paraleles: bendruomenės narių portretus, pelkynuose užauginto derliaus (dažniausiai – konservų) natiurmortus ir konstrukcijų̨ (pašiūrių, šiltnamių ar tvorų) atvaizdus. <…> E. Barzdžiaus vizualinis sprendimas – pasakojimą sudarančių elementų išskaidymas, naratyvo suardymas. Tai tarsi vaikiškas smalsumas, noras atsukti varžtelius, pažvelgti mechanizmo vidun, pažinti jo sandarą, suprasti veikimo principą, tik lydimas jau suaugusiojo žinojimo, kad kiekvienas veiksmas priklauso akimirkoms, ir kiekviena jų gali būti pastarojo baigtis“.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki lapkričio 4 d.

Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ paroda

„Mostas“ jungia įvairaus amžiaus kūrėjus. Didžioji dalis grupės narių dirba pedagoginį darbą, dėsto dailę įvairiose ugdymo įstaigose. „Mosto“ nariai nuolat rengia personalines ir bendras parodas, kurios vyko Klaipėdoje, Nidoje, Plungėje, Vilniuje, pabuvojo Jūrmaloje (Latvija). Nuo susibūrimo pradžios grupė kiekvienais metais pakviečia palangiškius į tradicines „Mosto“ gimtadienio parodas. Dar viena gražia tradicija  tapo kasmetiniai plenerai. Prie grupės narių pleneruose prisijungia ir svečiai, dailininkai iš kitų miestų. „Mosto“ plenerai vyko Plateliuose, Lygsūdėje, Papilėje, Švėkšnoje, Mingėje, Luokėje, Biržuvienuose ir kitur. Grupė Palangoje turi tuo pačiu vardu pavadintą dailės galeriją.
„Prano Domšaičio galerijoje“ veikia iki spalio 21 d.

„Paryžiaus mados magai. 1920–1999 m.“

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, surengė jau vienuoliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Parodoje „Paryžiaus mados magai“ pristatomi devyni iškilūs kutiurjė, sukūrę savo mados namus. Tarp jų – dar ir dabar gyvi praėjusio amžiaus mados korifėjai.
„Lietuvos dailės muziejuje“ veikia iki 2019 m. rugpjūčio 20 d.

„Pilies gatvė“

Paroda „Pilies gatvė“ pradeda Lietuvos sostinės įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti skirtą Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklą „Vilniaus gatvės“. Reikšmingo Vilniaus jubiliejaus 2023 m. išvakarėse vykdomu miesto sociotopografiniu muziejiniu tyrimu siekiama atskleisti gatvių raidą, jų kultūrinį ir kalbinį heterogeniškumą, atspindėti įvykius, reiškinius bei kasdienybę, supažindinti su senaisiais sostinės gyventojais. Šešerius metus truksiantis parodinis projektas (kuratoriai Margarita Matulytė, Justina Augustytė ir Donatas Snarskis) vilniečius bei miesto svečius supažindins su svarbiausiomis Senamiesčio gatvėmis.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki lapkričio 20 d.

Arturas Bumšteinas ir Gitis Bertulis: „Sraigės kambarys“

Parodos pavadinimas savaime sufleruoja tam tikrą dialogą ar bent jau jo fragmentą, tačiau šį kartą svarbu ne tai, kas komunikuojama, o kaip. G. Trimako camera-less fotografijose svarbiausia – kūrinių estetika, kurioje ir slypi meniniai, laikiniai bei erdviniai šios parodos atsakymai, referuojantys į Johno Herschelio, M. K. Čiurlionio, Johno Cage’o bei kitų menininkų kūrinius. Daugelis jų slepiasi po skaičių kodais, išsiskleidusiais į darbų formatus, šviesas, spalvas ar tiesiog praėjusias dienas.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki spalio 18 d.

„Chronometrai“

Parodoje dalyvaujančių menininkų kūriniai matuoja laiką, tapusį mūsų laikmečio kultūriniu nerimu. Teisintis, kad „neturime laiko“, tapo taip įprasta, jog nebegirdime šios sąvokos absurdiškumo. Tarsi laikas būtų materialus daiktas, kurį galima turėti. Vis dėlto mūsų dabartis iš tiesų yra užskubėjusi ir nuolat be perstojo greitėjanti. Dar iki įsigalint internetui prancūzų filosofas Paulis Virilio pranašavo „pasaulinę laiko dykumą“, kai erdvę praris šviesos bangų greičiu lekiantis „dromosferinis“ laikas, gryna totalinė dabartis. Galbūt tai jau įvyko? Tačiau ar ne paradoksalu, kad pagreitėjusiam laikui ištrynus erdvę, turėdami vien laiką, mes aštriausiai jaučiame kaip tik jo trūkumą?
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre veikia iki lapkričio 4 d.

„Vaikų pasaulis. XVIII–XX amžius“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos

Vaikų mada, kaip ji suprantama šiandien, iki XVIII amžiaus pabaigos neegzistavo. Prancūzų filosofas, Apšvietos amžiaus rašytojas Žanas Žakas Ruso (Jean Jacques Rousseau, 1712–1778) pirmasis iškėlė idėją, kad vaikas yra ne „sumažinta“ ar „miniatiūrinė“ suaugusiojo kopija, o unikali, besivystanti asmenybė. Ši įžvalga ėmė formuoti visapusiškesnį plačiosios visuomenės požiūrį į vaikų aprangą ir vėlesniame amžiuje. Parodoje pirmiausia suteikiama galimybė lankytojams stebėti vaikiško kostiumo raidą – visas vaikų mados tendencijas ir kryptis nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XX amžiaus vidurio. Be to, jau pats parodos pavadinimas atskleidžia, kaip vaikiški drabužiai parodo ilgainiui kitusį visuomenės požiūrį į vaiką ir vaikystę.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki spalio 18 d.

„Taikomoji dailė ir dizainas. 1918–2018“

Parodoje eksponuojama žymiausių pastarojo šimtmečio taikomosios dailės atstovų ir dizainerių kūryba, pristatoma šiuos specialistus rengusių švietimo institucijų veikla, taip pat visuomenės skonį ir buities estetikos kryptį formavusių meno gaminių įmonių (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kombinatai „Dailė“, Vilniaus modelių namai, Sąjunginio techninės estetikos mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filialas, Lentvario kilimų fabrikas, šilko audinių fabrikas „Kauno audiniai“, kt.) produkcija.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki gruodžio 31 d.

„Laukiant kito atėjimo“

Projekte dalyvauja trisdešimt menininkų ir jų kolektyvų, po dvidešimt kiekvienoje parodos dalyje. Jungiančiu projekto leitmotyvu tapo heterotopija – tuo pat metu egzistuojanti ir nesanti vieta – kuri svarbi tiek parodos menininkų kūryboje, tiek jos dalių tarpusavio sąryšyje. Parodų heterotopiškumu nesiekiama atitikti abiejų valstybių kultūrinių erdvių. „Laukiant kito atėjimo“ suteikia galimybę suskliausti dviejų valstybių skirtumus ir sukurti naują erdvę, kurioje kūryba ir meno lauke besiformuojančios pozicijos yra to paties peizažo elementai. Parodos Vilniuje ir Varšuvoje skiriasi savo struktūra: pirmojoje kelias per heterotopijas tiesiamas per sąstingio, tvyrančios įtampos jausmą; antrojoje meno kūriniai seka vienas kitą, pasakodami istorijas apie laukimą.
Šiuolaikinio meno centre veikia iki spalio 18 d.

Simon Dybbroe Møller: „Viduramžiai“

S. Dybbroe Møller’io solo paroda ŠMC Vilniuje prasideda „in medias res“, tačiau brendo jau kurį laiką. Paremta videofilmu „Poetas, arba kodėl negali pasitikėti atomais? Jie viską išgalvoja“ (2018), ši paroda žymi Dybbroe Møller’io anachronizmų trilogijos kulminaciją. Šie trys videofilmai yra apie iš pažiūros nepalyginamus, tačiau keistai charakteringus objektus arba būtybes, dalykus, kurie vėluoja, kurie priklauso praeičiai, tačiau, kurie, pasirodydami dabartyje, sukelia pertrūkius laike – apie tam tikros lauktos evoliucijos produktus.
Šiuolaikinio meno centre veikia iki spalio 18 d.

„Alio, alio. Kalba Kaunas. Lietuva“ 

Parodoje bus eksponuojama virš 40 senoviškų iš buvusio Ryšių istorijos muziejaus perimtų radijo aparatų, fone skambės autentiški tarpukario laikų radijo įrašai, o TV ekrane rodoma sovietinių laikų video medžiagą apie radiją.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki gruodžio 31 d.

„KAUNAS PHOTO STAR“ 2018 finalistai“

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais festivalio atviram konkursui fotografai iš 43 šalių pateikė savo darbus ir atsiuntė beveik 300 pasiūlymų. Iš jų tarptautinė fotografijos ekspertų žiuri komisija atrinko 12 finalistų: Alena Grom (Ukraina), Davide Monteleone (Italija/Rusija), Federico Estol (Urugvajus), Gloria Oyarzabal (Ispanija), Gregoire Cachemaille (Šveicarija/Vokietija), Hannes Jung (Vokietija), Hester den Boer(Nyderlandai), Kirill Golovchenko (Ukraina/Vokietija), Laurent Muschel (Prancūzija), Lynné Bowman Cravens (JAV), Mindaugas Ažušilis(Lietuva), Simon Menner (Vokietija) pretenduojančių į pagrindinį konkurso apdovanojimą – personalinę parodą Kauno fotografijos galerijoje ir piniginį prizą. KAUNAS PHOTO STAR nugalėtojo vardas bus atskleistas rugsėjo 1 d., tik atidarius Kauno fotografijos galerijos duris.
„Kauno fotografijos galerijoje“ veikia iki gruodžio 31 d.

Giedrius Liagas: „Potemės“

G. Liagas (g. 1967) į kūrybą pasinėrė itin anksti: būdamas vos septyniolikos, prisidėjo prie Kauno jaunųjų fotografijos „chuliganų“, vėliau pakrikštytų „Plėšriųjų sekcija“ (neoficialios menininkų grupės nariai buvo Arūnas Kulikauskas, Gintautas Stulgaitis, Saulius Paukštys, Visvaldas Dragūnas). Kaip menininkas G. Liagas formavosi kūrybinės laisvės pritvinkusioje aplinkoje, kur avangardinės idėjos reiškėsi ne vien kompoziciniais sprendimais, technologiniais eksperimentais, bet veržėsi ir į turinį. Laikotarpis ir atrasti bendraminčiai kolegos padarė didelę įtaką fotografo pasaulėjautai.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki lapkričio 4 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!