Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 10 rugpjūčio d. 11:41
Savaitės parodų kalendorius
Rugpjūtis 10 - 16
„Spektras“

Tai grupinė „Vartų“ galerijos autorių bei kviestinių menininkų ekspozicija. Parodos kuratorius Linas Bliškevičius apie autorių darbus rašo: „Akies tinklainė nerviniais impulsais perduoda informaciją, kurią sąmonė išskaido į santykius ir interpretuoja kaip jutiminę medžiagą, ieško atpažįstamų patyriminių ir kultūrinių ryšių, iš kurių susidaro mąstoma objektų visuma ir jos komponentų įvairovė. Iš jos žvilgsnis išsirenka motyvą, detalę, niuansą, susitelkia ir sužadintu smalsumu pasineria, iš pradžių priartėdamas, pasirinktą detalę išskirdamas iš visumos ir suteikdamas jai individualią – atskirtą nuo konteksto – asmeninę reikšmę, kuri vėliau iš naujo apjungiama su visuma, o ši pasipildo dar viena prasme. Jų įvairovė sudaro nematomą ir vis besiplečiančią regimų formų pusę.“
Galerijoje „Vartai“ veiks iki rugpjūčio 26 d.

Kęstutis Grigaliūnas: „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį… ir abi akis tam, kuris ją pamiršta“

Parodoje pratęsiamas menininko ne vienerius metus kuriamas ciklas „Mirties dienoraščiai“, kuriame kalbama apie Lietuvos Respublikos piliečius, nukentėjusius nuo pirmosios sovietinės okupacijos: lietuvius, lenkus, rusus, totorius, žydus, ukrainiečius ir baltarusius – nekaltai nukankintus, sušaudytus, išvežtus į lagerius, apie jų nutrauktus gyvenimus ir sudaužytus likimus, apie mirtį ir žudymo absurdiškumą. Parodoje eksponuojama 419 sovietų represuotų ir sušaudytų asmenų portretų, atliktų šilkografijos technika. Po kiekvienu portretu žiūrovas ras trumpas autoriaus ranka parašytas vaizduojamų asmenų biografijas. Šie portretai – autoriaus ilgamečio ir kruopštaus darbo Lietuvos ypatingajame archyve rezultatas.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki rugpjūčio 22 d.

Sofija Rickevičiūtė: „Saulėgrįža"

Parodoje eksponuojama kelis skirtingus menininkės kūrybos laikotarpius bei svarbiausias stiliaus kryptis atspindinti kolekcija. Joje – didelio ir kamerinio formato aliejinė bei akrilinė kūryba, kurioje vyrauja erdvūs, šviesūs, vaiskaus ir vasariško kolorito paveikslai. Sofijos Rickevičiūtės tapybą galima skirstyti į kelias temas: tai abstrahuoti peizažai, gamtiniai motyvai, natiurmortai, marinistiniai siužetai, o taip pat išsiskiria autorės plėtojama sakralinė tematika.

„Teptuko nepaliesti drobės plotai, sodrios permanentinės spalvos, paslaptinga šviesa, saikinga raiškos priemonių ir tapybos simbolių erdvė – visa tai įžvelgiama pastarųjų metų Sofijos Rickevičiūtės tapybos darbuose. Būdama visokeriopai brandi asmenybė, tapytoja peržengė gyvenimo ir kūrybinės patirties ribas ir išėjo į taisyklių ar akademinių stereotipų nevaržomą tapybos lauką. Dailininkės teptukas tarsi vaikas vaikšto, galbūt braido pavasarinio lietaus pripildytose spalvotose balose ir plukdo baltaburius laivus. <…>.“ (Zigmas Kalesinskas)
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) vyks iki rugpjūčio 26 d. 

Māris Grosbahs: „300 ir vienas“
„Sukurtų keramikos dirbinių ir rastų (angl. readymade) objektų meninės instaliacijos idėja gimė pavasarį, o jos atsiradimui įtakos padarė šalyje paskelbtas karantinas. Nepaprasta situacija suteikė netikėtą galimybę kiekvieną dieną pėsčiomis eiti į Kauno senamiestyje esančią dirbtuvę. Čia, minkydamas vietinį (Ukmergės) molį, leidau savo mintims laisvai plaukti. Šių procesų metu gimė ekspresyvūs ir estetiškai rafinuoti objektai.
Ypatingą dėmesį skirdamas parodų erdvei, kūriau nestabilumo, nostalgijos persunktą atmosferą. Mano rankos objektus sujungia su rastais daiktais, savyje talpinančiais praeities istoriją (-as). Tokiu būdu, apžvelgiant skirtingus kultūrinius ir socialinius kontekstus, gimsta naujų reikšmių sluoksniai. Parodinę erdvę naudoju tarsi sceną, kurioje transformuojamas laikas, erdvė, sukurti ir rasti objektai, gaudomi trapūs stebuklai bei įjungiama vaizduotė.“ (Māris Grosbahs)
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki rugsėjo 18 d.
„Kryžių Lietuva“

Lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. 2001 m. Lietuvos kryždirbystė pripažinta UNESCO pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru. Lietuviui kryžius turi ypatingą reikšmę. Jie kryžius statė pagerbdami mirusiuosius, ieškodami dvasių apsaugos. Spėjama, kad mediniais stulpais – kryžių pirmtakais – pagonybės laikais buvo žymimos svarbios vietos sodyboje, palaidojimai. Kryžius – tai prašymo, maldavimo, padėkos, pagarbos ženklas. Kryžiais siekiama permaldauti Dangų, užgriuvus netektims, nelaimėms, ligoms. Tikima, kad kryžius – tai galinga apsauga nuo ligų, gaisrų, karų, okupantų, emidemijų. Jau statant kryžių prasideda ritualai. Pirmiausia jis pašventinamas. Nešventintas buvo laikomas paprasčiausiu kuolu, todėl toks kryžius žymėtas šiaudų kuokštu ar žolėmis, kad žmogus, neduok Dieve, nepagarbintų tokio kryžiaus, nes tai didelė nuodėmė. Čia eksponuojama ir itin reta koplytėlė, padaryta medžio rąsto, vadinamo baubliu. Šio ąžuolinio tuščiavidurio rąsto vidus buvo išbalintas, ertmės – dailiai užkamšytos moliu: čia stovėjo šventojo skulptūrėlė. Lietuviška krikščioniškoji tradicija baublyje įkurdinti šventąjį siekia pagoniškas šaknis, kai tuščiaviduris seno ąžuolo kamienas buvo garbinamas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vidiniame kiemelyje veiks iki gruodžio 31 d.

„Archaika“

Šios parodos tikslas – atverti duris į mūsų tautos XVIII–XX a. kultūrinį palikimą, saugomą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus lietuvių liaudies rinkinyje, kuriame yra daugiau 12 000 mūsų etnokultūrinio palikimo liudytojų. Parodos tema „Archaika“ aiškiai nusako atrankos kriterijus: čia pateko seniausi arba per amžius nepakitusias formas išlaikę kūriniai, nepaliesti miestietiškos kultūros, pramoninės gamybos įtakų. Tai – ritualiniai arba buities daiktai, kurie stebina savo formų, technikų, atlikimo sudėtingumu, tačiau dekoru siekia pirmykščių laikų paprastumą. Brūkšnelis, taškas – išeities elementai, kurie virsta seniausiais ženklais (svastika, kryžiumi, žalčiuku, virvele), naudojamais beveik visoje mūsų planetoje.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Ir žodis tapo reginiu: vaizdiniai pasakojimai XVIII–XX a. lietuvių medžio ir lino raižiniuose“

Parodoje pristatomi XVIII–XX a. lietuvių liaudies ir profesionalių autorių medžio ir lino raižiniai iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Visų eksponuojamų raižinių išeities taškas ‒ žodis, istorija, pasakojimas. Kita parodos dalis ‒ lietuvių literatūros ir tautosakos vaizdinės interpretacijos XX a. profesionalių autorių ir vieno talentingiausių Lietuvos tautodailininkų grafikų R. Krasninkevičiaus raižiniuose. Nors šių raižinių siužetai pasakoja jau visai kito pobūdžio istorijas, nei XVIII–XIX a. religinė liaudies grafika, stilistiškai jie dažnai pastarosios paveikti.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki gruodžio 31 d.

Verena Issel: „Wurzelpost (Ekosistema M)“

Personalinėje parodoje Verena Issel pristato naują mišrios technikos koliažų ir piešinių seriją. Joje metalas susitinka su šilku, medis –  su kartonu ir putplasčiu, kiniškos popierinės vėduoklės pavirsta keistais fitneso prietaisais, iš dailininkų aplankų formuojami baseinai… Kūrinių grupėse galime atrasti tokių pasikartojančių motyvų kaip sveikatinimosi ir kūno rengybos treniruokliai, taip pat interjero objektai. Perspektyvos čia kreivos, keistos ir klaidinančios, prietaisai neišlaiko pusiausvyros, o baseinai – pilki ir niūrūs.  Verena Issel išplečia koliažus į galerijos erdvę. Koliažų elementai prišoka prie sienų, galerijos kampuose susiranda išsiplėtusią savo antrają dalį, piešiniai tęsiasi per grindis, lubas… Kambarys tampa tapybos kūrinio, o kūrinys – kambario dalimi.
Galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veiks iki rugpjūčio 30 d. 

VII Marianos Veriovkinos simpoziumo dalyvių darbų paroda

Šiais metais simpoziumo temą įkvėpė Utenos regiono litvakai ir du Marianos Veriovkinos paveikslai. Pirmas, tapytas realizmo stiliumi, išgirtas Iljos Repino 1893 m. – „Besimeldžiantys žydai“, antrasis, ekspresionistinis, vaizduojantis Vyžuonų karčiamą, iš atminties tapytas 1936 m. – „Žydų smuklė“.
Utenos kraštotyros muziejuje veiks iki rugpjūčio 31 d.

Marius Baranauskas: „Sugrįžimai“

Minint unikalios Palūšės bažnyčios 270 metų sukaktį, Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su vietos bendruomene parengė Mariaus Baranausko fotografijų parodą „Sugrįžimai“. Fotografo objektyve prieš penkis dešimtmečius atsidūrusi Šv. Lauryno atlaidų šventė į Palūšę vėl sugrįžta parodos pavidalu. Šios parodos nebūtų, jeigu 1971 metų rugpjūčio pradžioje miestelyje vykusi didelė šventė – Šv. Lauryno atlaidai – nebūtų patraukusi M. Baranausko žvilgsnio. Šventės akimirkos išliko daugiau nei pusšimtyje fotografijų, beveik trys dešimtys jų eksponuojamos parodoje. Nuotraukose atsiskleidžia apylinkių ir vietos žmonių grožis, tuomet taip pakerėjęs M. Baranauską: moterys ir vyrai, besirenkantys į atlaidų šventę, jaunimas, pakiliai dalyvaujantis procesijoje, šv. Mišioms besiruošiantys kunigai, atlaidų atributais – ledinukais – besidžiaugiantys vaikai.
Palūšės Šv. Juozapo bažnyčioje veiks rugpjūčio mėn.

Arūnas Bielskis: „Solo“

Kiekvienas menininko tvarinys virsta autonomišku personažu, įgaunančiu abstrahuotų pavidalų – nuo mistifikuotų iki realistiškų būtybių. Ikonografiniai motyvai ir nūdienos aktualijų epicentre atsidūrę organizmai, reflektuojami parodoje, vienoje erdvėje apjungia praeities ir dabarties plotmes. Taip menininkas siūlo svarstyti apie skirtingo laiko sanklodas, ko įspūdį sustiprina kūriniams pasirinktos raiškos priemonės. Viename darbe telkiant medį, metalą, kaulus ar akmenį, kiekviena detalė simbolizuoja skirtingai jos patiriamą laiko ir aplinkos poveikį, o darbuose juntamas nykimo naratyvas. Taip subtiliai užčiuopiamas autentiškas žmogaus laiko patyrimas ir suvokimas, kurių procesualume individas neretas pasijunta vienišu.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.

Rolandas Marčius: „Mėlynoji vakarienė“

Parodos „Mėlynoji vakarienė“ pavadinimas – tarsi nuroda į bendrabūvį, dalijimusi grįstą valgymo aktą. Maistas yra viena seniausių mainų formų, jungiančiu žmones per tarpusavio sąveiką ir komunikaciją. Nuo pat senų laikų valgio dalijimosi ritualai atlieka skirtingus vaidmenis įvairiose kultūrose. Mėlynoji vakarienė subtiliai referuoja kanoninės paskutiniosios vakarienės, kurioje susitinka istorinė atmintis ir dabarties žvilgsnis, simboliką. Tokiu būdu parodos kontekste kuriamas santykis tarp menininko ir į procesą įtraukiamo žiūrovo. Kūriniuose menininkas reflektuoja pajūrio kraštovaizdį bei kolektyvinę atmintį. Autorių domina žmogaus ir gamtos santykis, gamtinės struktūros poveikis istorijos tėkmei. Pasitelkdamas stebėjimą ir pažinimą, R. Marčius analizuoja, kaip steigiasi asmeninis aplinkos potyris.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.

Vytautas Poška: „Vasaros intermezzo“

Plenerai, vasara, gamta – V. Poškos kūrybos epicentras, jungiamoji grandis, kūrybinis atspirties taškas, varomoji kūrybos jėga. Tačiau reginiais autorius neapsiriboja – kraštovaizdis, taikliai pagauti spalviniai deriniai jam pasitarnauja kaip medžiaga potyrių, pojūčių, nuojautų metaforoms kurti. V. Poškai kūriniuose itin svarbi erdvė. „Man erdvė asocijuojasi su laisve, kai niekas netrukdo akiai iki pat horizonto, su vidine kūrybos laisve. Šiuolaikiniame pasaulyje žmogui skaitmeninės technologijos ir begalinis informacinis triukšmas dažnai nepalieka vietos interpretacijai, įsigilinimui į save. Erdvė, tapyboje perteikta menine kalba per spalvą, perspektyvą, simbolius, leidžia žiūrovui pasijusti kitoje – jo paties susikurtoje – erdvėje“, – pasakoja autorius.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.

Loreta Zdanavičienė: „Pasiklydę laike“

Loreta Zdanavičienė (g. 1962 m.) personalinėje parodoje „Pasiklydę laike“ pristato siuvinėjimus ir dailę derinantį, kelis laikus apjungiantį ciklą. Laikas čia tampa asmeniška menine erdve, talpinančia pasiklydusius praeities ir dabarties siuvinėjimų artefaktus, atliepia jų slepiamus pasakojimus. Šis praeitį menančių ir negrįžtamai slenkančio laiko pakeistų meninių elementų susidūrimas, kuria naują dabarties meninę erdvę, atsiskleisiančią parodos metu. Taip naujam meniniam potyriui yra prikeliamas praėjusio laiko ir buvusios erdvės prisiminimas. Tapytoja kūrinius komponuoja skolinadamasi autentiškų praeities siuvinėjimų raštus bei jų fragmentus. Remdamasi jų diktuojama kompozicijos struktūra ir koloritu, dailininkė talpina praeities elementus dabarties laike ir derina bendrą paveikslą.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.

Martinas Jankus: „Mažoji retrospektyva“

Lankytojai parodoje galės išvysti tiek ankstyvuosius, tiek pastaraisiais metais sukurtus dailininko kūrinius. Kūryboje menininkas domisi kraštovaizdžiais – kaip galimybe perteikti ne tik nepaliestos gamtos formas, bet ir savo vidinių išgyvenimų ar nuotaikų metaforas. Kaip teigia autorius, „vienatvė ir tylėjimas – dvi neįkainojamos kūrybos prielaidos.“ Ši jausena atsispindi ir tyliuose, paslaptinguose peizažuose, prislopintame žemės spalvų kolorite, dažnai – noktiurnuose, kai iš prieblandos išnyra vos įžiūrimi tapomų vaizdų siluetai.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)  veiks iki rugpjūčio 22 d.

Gintautas Vaičys: „Spalvos ir struktūros“

Parodoje „Spalvos ir struktūros“ dominuoja ritmiškos intensyvaus kolorito kompozicijų variacijos – greta akrilu tapytų drobių dailininkas pristato eksperimentinius autorinės technikos koliažus. Tiek kontrastingomis, tiek niuansuotomis spalvinėmis dėmėmis grindžiamos Gintauto Vaičio abstrakcijos išsiskiria konstruktyvia išdėstymo logika ir subtilia jautriai nutapytų tonų gradacija. Pasak autoriaus, „… ieškau ritmo, kurį komponuoju iš sudėtingų reguliarių linijų ir juodų segmentų. Nes mūsų gyvenimas – tai ritmingas visa ko pasikartojimas. Kvėpavimas ir širdies dūžiai, vienas po kito einantys metų laikai, saulėlydžiai ir saulėtekiai, potvyniai ir atoslūgiai…“
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki rugpjūčio 29 d.

Aoife Barrett ir Neringa Žukauskaitė: „Ryšys“

Paroda „Ryšys“ sujungė dvi menininkes, grafikes – airę Aoife Barrett ir lietuvę Neringą Žukauskaitę. A. Barrett savo kūryboje remiasi savo senelio sodininkystės dienoraščiais, juos analizuoja, tiria bendruomenių sąveiką, jų sąsaja su vieta, kraštovaizdžiu, aplinka. N. Žukauskaitė ryšio ieško tarp tikrojo gyvenimo ir skaitmeninės aplinkos, kelia klausimus apie tokio pasaulio ir asmens dualizmą, susidvejinimą. Per asmeninę, buitinę erdvę menininkė nagrinėja, kaip keičiasi mūsų gyvenimas ir kokius izoliuotus socialinius santykius mes patiriame. Parodoje eksponuojami specialiai Vilniaus rotušei sukurti darbai, kuriuose nagrinėjami ryšiai tarp skirtingų aplinkų, vietos pojūčių, erdvės ir žmogaus santykių.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki rugpjūčio 29 d.

Patricija Gilytė, Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga: „Egzoplaneta“

Paroda pavadinta išplečiant Patricijos Gilytės „Egzoplanetos“ idėją – ji talpina trijų autorių žvilgsnius skirtingomis kryptimis – Arturo Valiaugos – retrospektyvus – peržvelgiantis archyvus – „šiandien“ pamatantis save, mus visus buvusius „tada“, Patricijos Gilytės – galbūt net metafiziškas – ieškantis tveriančių ir palaikančių pasaulio konstrukcijų ir dėsnių, Lino Liandzbergio – mėginantis užčiuopti ir suturėti pro pirštus slystančią dabartį, išgirsti akimirkos tiesą nesiliaujančiame sąmonės ir pasaulio triukšme. Menininkų dėmesio sustabdyti praskriejančių pasaulių fragmentai sugula žiūrovui perskaitomomis ir atpažįstamomis istorijomis.
Kauno paveikslų galerijoje (Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki  rugpjūčio 30 d.

„Nomadiška radikali akademija 2020: Gėris, Blogis ir Menas“

„Nomadiška radikali akademija 2020: Gėris, Blogis ir Menas“ susideda iš dviejų galerijos erdvių ir meno stovyklos vaikams ir jaunimui. Trečiasis galerijos aukštas bus skirtas projekto autorės „Nomadiška radikali akademija. 2019“ dokumentacijai per refleksyviąją tapybą ir video, kuri lankytojams leis pamatyti projekto raidą per dvejus metus. Paveikslai ir vaizdo įrašai leidžia menininkei subjektyviai pereiti prie redagavimo procesų, kruopščiai atrenkant vaizdus, paaiškinančius renginį, kuris vyko praeityje.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 14 d.

Ferdinandas Ruščicas: „Auksinis kambarys“

Gyvendamas Vilniuje, Ferdinandas Ruščicas sukūrė pastelę intriguojančiu pavadinimu „Auksinis kambarys“, kurioje pavaizdavo savo nuomojamo buto Užupio g. 24 interjerą. Pastelėje neryškiai, tarsi per miglą, brėžiami daiktų pavidalai, o pro langus sklinda viską nustelbianti šviesa. Šiais metais minint dailininko 150 metų jubiliejų kilo sumanymas kaip trumpalaikę intervenciją nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje „atkurti“ simbolinį Ruščico auksinį kambarį. Tai dailininko vilnietiškoms patirtims skirta erdvė, kurioje garsius tapytojo peizažus keičia su Vilniumi susiję kūriniai ir dokumentai – nuo Tadui Vrublevskiui dedikuotos atvirutės, labdaros renginių plakatų ar knygos dizaino pavyzdžių iki paauksuotų Vilniaus universiteto insignijų ir trapių karališkų palaikų atvaizdų. Įsivaizduojamame auksiniame kambaryje susipina Ruščico moderni europietiška patirtis ir bajoriška savimonė, meilė miestui ir konfliktiškas patriotizmas.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) veiks iki gruodžio 23 d.

„Panevėžys 2020“

Jau tradicija tapęs tapybos pleneras „Panevėžys 2020“, skirtas tapytojui Kazimierui Naruševičiui atminti, liepos mėnesį vėl kvietė Lietuvos bei užsienio menininkus į Panevėžį. Šiais metais renginyje dalyvavo svečiai iš Latvijos. Kūrybinę savaitę vainikavo bendra plenero dalyvių paroda.
Galerijoje „XX“ (Laisvės a. 7, Panevėžys) veiks iki rugpjūčio 17 d.

Petras Kalpokas: „Gamtos vizijos: etiudai ir akvarelės“

Petras Kalpokas (1980-1945) – vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, pedagogas, freskų kūrėjas, scenografas. Etiudai Kalpokui buvo svarbi kūrybinio proceso dalis. Tai ne eskizai, o savarankiški kūriniai – meninė minties reiškimo forma. Dailininkas pats labai vertino etiudus ir eksponuodavo juos parodose greta paveikslų. 1928 metų Kalpoko kūrybos parodoje etiudai sudarė net trečdalį tapybos ekspozicijos. Pasirašinėdavo tik geriausius, jo požiūriu labiausiai pavykusius. Kartais etiudai meniškai įspūdingesni už paveikslus, praradusius betarpišką emocionalumą ir vaizdo įtaigą. Etiudų svarbą Kalpokas suvokė dar studijų metais, kai pradėjo tapyti paveikslus pagal atsivežtus iš Lietuvos eskizus.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) veiks iki spalio 11 d.

„Pajūrio akmens amžius“

Paroda suteiks lankytojams unikalią galimybę susipažinti su tūkstantmečius menančiu pajūryje gyvenusių medžiotojų ir žvejų palikimu. Į pajūrį, kur ir buvo rasti, grįžta vieni įstabiausių Lietuvos archeologinių radinių. Tarp jų – ir 5 tūkstančius metų skaičiuojanti apeiginė lazda su briedės galva. Kuršių nerijos istorijos muziejuje įsikūrusioje kilnojamojoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje lankytojams pristatoma žemės sluoksniuose išsaugota pajūrio akmens amžiaus gyventojų kasdienybė: ūkinės veiklos įrankiai, su tikėjimais ir estetiniais protėvių poreikiais susiję amuletai iš žvėrių dantų, patys seniausi Lietuvoje dailės siužetai ant puodų sienelių, mažosios antropomorfinės ir zoomorfinės dailės plastika, sukurta iš kaulo, rago ir gintaro. Tarp beveik 200 eksponatų pristatomi ir specifiniai, tik šiam kraštui būdingi akmens amžiaus archeologiniai radiniai.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23 a, Palanga) veiks iki spalio 18 d.

„reStart“

Paroda „reStart“ iš dalies tęsia pastaruoju metu Lietuvos fotomenininkų sąjungos rengtos parodos-konkurso „Debiutas“ tradiciją. Siekiama atskleisti šiandienos fotografų žvilgsnį į nūdienos aktualijas, problematiką ir fotografinės kūrybos tendencijas. Parodai atrinktose darbų serijose išryškėja šiandienos pasaulyje aktualios temos ir problemos. Parodoje demonstruojama ir konceptualiai nagrinėjama islamiškosios ir krikščioniškosios tradicijos akistata, už normalios visuomenės ribų išstumti kasdienybės scenovaizdžiai, poetinės atminties rekonstrukcijos, postinternetinės sąmonės ir atvaizdų srautai. Vis dėlto pagrindinis parodos siekis – parodyti fotografinės raiškos galimybių takumą bei permanentinį atsinaujinimą – išlieka. Taip pat ši paroda nužymi ir vieną iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos krypčių artimiausiu metu. Trys grupinės parodos autoriai 2021 m. turės galimybę Vilniuje surengti savo personalines parodas.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 29 d.

Arturas Bumšteinas ir Gitis Bertulis: „Goldbergo variacijos“

Parodoje „Goldbergo variacijos“ menininkai pristato erdvinę garso instaliaciją, kurioje tyrinėjamas socialinių tinklų dėka išpopuliarėjęs Rube Goldbergo mechanizmas. Rube Goldberg – XX a. pradžios komiksų kūrėjas, kurio vardu pavadinti ekscentriški mechanizmai, susidedantys iš tarpusavyje sujungtų objektų grandinės, vienas kitą aktyvuojančių ir perduodančių kinetinę energiją tolyn, su tikslu atlikti kokį nors buitinį veiksmą. Šio sudėtingo mechanizmo tikslas – ne atlikti konkretų veiksmą, o išplėsti patį procesą iki absurdiškų laiko ir erdvės dimensijų. Parodoje sukurtas garsinis Rube Goldberg mechanizmas tampa ciklišku kūnišku patyrimu, aktyvinančiu žmogaus jutimiškumą ir atpažinumo galimybę. Įvairūs buities objektai, darbo rakandai garso takelyje juda, kombinuojasi ir kuria tarpusavio ryšį, iš akustinės plotmės besiverždami į erdvę ir taip klausos dėka kuriantys matymą vaizduotėje.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 21 d.

Liu Chuang (Šanchajus, Kinija): „Bitcoinų kasyba ir etninių mažumų lauko įrašai“

Padedamas kuratoriaus ir tyrėjo Yang Beichen, projekte „Bitcoinų kasyba ir etninių mažumų lauko įrašai“ menininkas Liu Chuang tyrinėjo, kaip kriptovaliutų kasybą Kinijoje iš dalies varo pigi atokiose kalnuotose vietovėse įsikūrusių hidroelektrinių energija. Tose vietovėse gyvena etninės mažumos, istoriškai su Kinijos Hano valstybe palaikiusios priešiškus santykius. Šiandien apie 70 procentų pasaulio skaičiavimo galios (computing power) išnaudojančios bitkoinų kasyklos yra išdėstytos pietinėje Azijoje, persiklojančioje su Zomijos regionais, kuriuose gausu hidroenergijos. Būtent čia įsikūrusios etninės mažumos, minimos šios videoinstaliacijos pavadinime.
VDA Nidos meno kolonijoje (E. A. Jonušo g. 3, Nida) veiks iki rugpjūčio 16 d.

„Kauno (ne)laikinumai“

Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki rugsėjo 13 d.

Gerardas Algirdas Stanislovas Šatūnas: „Abstrakcija“

Kurdamas vitražus G. A. S. Šatūnas idėjų semiasi iš fotografijų, aplinkos stebėjimo. Savo simpatijas menininkas atiduoda tradicinio vitražo, plono stiklo ir švino konstrukcijos, technikai. Atėjus įkvėpimui, plonas stiklas ima jungtis su švinu, taip gimsta kūriniai, taip gimsta paroda „Abstrakcija“. Tai kūriniai, nesusijęs su realybe, neatkartojantys nė vieno žinomo daikto ar reiškinio. Abstrakcija dažniausiai kuriama be parengtinio piešinio, kylanti spontaniškai iš dailininko santykio su plokštuma ir medžiaga, laisvai vystoma tema ir kompozicija. Išraiškinga, ryški spalvų paletė suteikia abstrakcijai savitas nuotaikas. Stebina, neįpareigoja ir neapsunkina žiūrovo iš anksto užduotomis temomis, o kiekvienas abstrakcijoje gali regėti tai, ką nori. G. A. S. Šatūnas sąmoningai nesuteikia darbams pavadinimo, kad neįspraustų darbų ir žiūrovo į rėmus. Autorius nori, kad kiekvienas galėtų kūrybiškai pažvelgti į kūrinį ir pasirinkti ar suteikti jam pavadinimą.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki rugpjūčio 30 d.

Rita Rimšienė: „Laike kintantys atspindžiai“

Parodoje menininkė Rita Rimšienė pristato didelio formato abstrakčius meno kūrinius. Parodos autorė remiasi XX a. atsiradusio abstraktaus meno formomis bei specifinėmis plastinėmis išraiškos priemonėmis. Savo apmąstymus apie žmogaus ir gamtos ryšį menininkė išreiškia spalvomis, faktūra, tonais bei pustoniais, linijų ir dėmių gausa. Nuotaikingi, ekspresyvios ritmikos kūriniai nuneša žiūrovą į nuolat besikeičiantį šiandieninį pasaulį, kuriame kiekvienas atras savo asmeninį santykį.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki rugpjūčio 20 d.

„Grožis“
Kauno tarptautinės grafikos bienalės parodos tema – grožis. Tai abstrakti ir subjektyvi sąvoka, priklausoma nuo daugybės veiksnių. Būtent toks neapibrėžtumas leidžia menininkams pateikti visiškai skirtingas grožio suvokimo interpretacijas. Bienalės tikslas, atsiribojant nuo primityvaus ir įprasto supratimo, atskleisti netikėtą, kuo platesnę šio žodžio reikšmę.
Nuo tobulumo siekio iki tragedijos – grožio ribos nebeapčiuopiamos. Trečioji Kauno tarptautinė grafikos bienalė grįš prie dar pirmosios bienalės metu iškelto siekio parodų lankytojams pristatyti darbus, atliktus klasikinėmis grafikos technikomis.
Šiaulių dailės galerijoje veiks iki rugpjūčio 15 d.
Iain Curlett, Rolandas Parafinavičius ir Edvardas Tamošiūnas: „Dekoduoti RAF“

„Dekoduoti RAF“ – tai tarptautinis projektas, kurį įgyvendina Fotografijos muziejaus kartu su Jungtinės Karalystės Karališkosiomis oro pajėgomis (angl. Royal Air Force – RAF), atliekančiomis NATO oro policijos misiją Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje Zoknių oro uoste, Šiauliuose. Iain’as Curlett’as – Karališkųjų oro pajėgų fotografas, dokumentuojantis karių gyvenimą. Rolandas Parafinavičiaus ir Edvardas Tamošiūnas atstovauja skirtingoms Šiaulių miesto fotografų kartoms. Kūrėjai prisijungė prie projekto ir praleido dieną karinėje Aviacijos bazėje, fiksavo karių kasdienybės akimirkas, nuotaikas, jų aplinką. Patekę į uždarą ir akylai saugomą teritoriją, fotografai tyrinėjo ir sukūrė fotoreportažą, kuriame esate kviečiami į vietą, atribotą nuo civilių, pažinti joje patruliuojančius karius, pajausti jų nuotaikas.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 6 d.

„Vakarų vėjai ’20: (ne)priklausomi“

2020 m. minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, LDS Klaipėdos skyrius parodą dedikuoja šiam vienam reikšmingiausių mūsų valstybės įvykių ir taip pat ironiškai pasižiūri į priklausymą dailininkų ar bet kuriai kitai sąjungai ir kaip tai veikia menininkus – vieną iš individualiausių, originaliausių žmonių grupių. Šia paroda sukuriamos sąlygos Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus įvairių žanrų (tapyba, skulptūra, grafika, tarpdisciplininiai ir taikomieji menai) menininkų profesionaliosios kūrybos raiškai – sustiprinama jų tapatybė, identiteto svarba, kultūros bei meno tradicijų puoselėjimas. Kviečiame dalyvauti didelėje Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio šventėje, kurioje laisvi menininkai, kuriantys laisvoje Lietuvoje, profesionaliai reprezentuoja mūsų regioninį ypatumą visos Lietuvos ir pasaulio meniniame kontekste.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)  rugpjūčio 23 d.

„Anagama_LT 2020“

Parodoje savo darbus eksponuojančius keramikus pasveikino ir Utenos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Vitalijus Šeršniovas, pasidžiaugęs Lietuvą pasaulyje garsinančiais keramikais ir įteikė jiems padėkos raštus. Keraminės skulptūros degamos malkinėje aukštakrosnėje – Karmazinų Anagamoje, esančioje Vilniaus rajone. Tokio tipo krosnys pasaulyje žinomos japonišku „anagama“ pavadinimu. Degant keramiką anagamoje, spalvos ir faktūros išgaunamos liepsnoms „piešiant“ besilydančiais medžio pelenais. Skulptūros įgauna nepaprastų, tik anagamos keramikai būdingų specifinių spalvų ir atspalvių spektrą, originalius raštus.
Vytauto Valiušio keramikos muziejuje (Leliūnai, Utena) veiks iki rugpsėjo 8 d.

„Laukinės sielos: Baltijos šalių simbolizmo dailė“

Šio meninio judėjimo temos – mitologija, folkloras, fantazija, sapnų ir vizijų pasaulis, dekadansas – atsispindi tokių Lietuvos simbolizmo klasikų kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Petras Kalpokas, Ferdinandas Ruščicas, Adomas Varnas, Antanas Žmuidzinavičius, Latvijos menininkų Janio Rozentālio, Vilhelmo Purvīčio, Estijos kūrėjų Kristjano Raudo ir Konrado Vilhelmo Mägio ir kitų kūriniuose. Parodai iš viso atrinkti 133 kūriniai (tarp jų 46 iš Lietuvos): tapyba, grafika, pastelės, piešiniai, skulptūra. Parodos koncepcijos autorius R. Rapetti – žymus Europos simbolizmo tyrinėtojas, monografijos Simbolizmas (Le Symbolisme, Paris: Flammarion, 2005) autorius, domėjęsis ir Baltijos šalių menu. Pasak jo, „paroda atskleis įdomią įtakų ir pasipriešinimo joms sąveiką: susipažinę su kosmopolitine Europos kultūra ir panaudodami savo tradicinės kultūros, folkloro ir retorikos elementus, Baltijos šalių menininkai išplėtojo savitas, jų šalių intelektinius kontekstus atspindinčias kūrybines raiškas“.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki spalio 11 d.

„Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“

Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojama daugiau kaip 80 originalių artefaktų iš Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus rinkinio. Galima susipažinti su šios žemės istorija ir kultūra – nuo akmens ir bronzos amžių iki nesenų įvykių revoliuciniame Maidane. Ikirašytinę Ukrainos istoriją pristato Tripolės kultūros antropomorfinės plastikos pavyzdžiai, bronzos epochos unikalus kalendorius, pirmųjų istoriškai užfiksuotų tautų, gyvenančių Ukrainos teritorijoje – kimerų, skitų, sarmatų, gotų, hunų, antų – paveldas. Ypatingo dėmesio verti visame pasaulyje žinomi senojo meno šedevrai iš skitų vadų pilkapių. Kijevo Rusios epochai atstovauja plataus spektro archeologiniai radiniai – nuo buitinių daiktų iki juvelyrinių papuošalų ir krikščionių kulto reikmenų, kuriuos pagamino Kijevo Rusios ir Bizantijos meistrai.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki spalio 25 d.

Jochen Lempert: „Fenotipas“

Vokiečių fotografo Jocheno Lemperto fotografijos – visada nespalvotos, užfiksuotos 35 mm juostoje, ryškintos paties menininko ir rankomis atspaustos laboratorijoje. Jis fotografuoja įvairiose aplinkose – gamtoje, gamtos muziejuose, zoologijos soduose, miestuose – vietose, kur persipina gamta ir kultūra, primindamas, kad mes visi nenutrūkstamai ir neišvengiamai veikiame vieni kitus ir savo aplinką. Ši nebaigtinė sąveikų įvairovė ryški ir jo fotografijų knygose bei parodose – kaskart vis iš naujo kuriamose naujų derinių kompozicijose, jų reikšmėse ir kontekstuose. Dėmesingas procesas ir menininko fotografijose užfiksuoti vaizdai primena ir apie lėtą laiką, kai mes jo turime pakankamai įsižiūrėti ir užsibūti savo pačių gyvenimuose.
Šiuolaikinio meno centre Vilniuje veiks iki rugpjūčio 30 d.

„Žmogus“

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus parodų erdvės vėl puošiamos žaismingomis, nuotaikingomis ir kiek kandžiomis karikatūromis. Jose vaizduojamos situacijos – šiuolaikinės visuomenės ir gyvenimo būdo atspindys. Šįkart gausus karikatūristų būrys pagrindiniu personažu pasirinko žmogų. Kiekvieno autoriaus braižas unikalus, tad ir temą visi perteikia unikaliai bei subtiliai. Žmogus – vartojantis, kuriantis, griaunantis, naikinantis. Autorių darbuose paliečiamos ir kitos šių dienų Lietuvos bei pasaulio aktualijos.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki rugpjūčio 28 d.

„Knygelė nekaltoji arba visu greičiu pirmyn į šviesųjį rytojų“

Iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių pristatomos XX a. knygos – gyvosios istorijos liudininkės. Vienos šimtus kartų liestos, vartytos nuvartytos, ašarėlėmis sulietos. Kitos saugotos, signatūruotos, dar kitos, net nepraskleistos, atgulę į muziejaus rinkinius taip ir nepasiekę adresato. Jų patekimo į muziejų istorijų tūkstančiai, bet šioje parodoje akcentuojame pačias knygeles – pirmąsias mūsų žinių, pažinties su plačiuoju pasauliu drauges, visaip įsiliejusias ir „plovusias“ mažųjų skaitytojų galveles. Ar tokia nekalta ji – „Knygelė nekaltoji“?
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje Kaune veiks iki rugsėjo 6 d.

Clare Gallagher, Elīna Brasliņa, Irena Giedraitienė ir Jaana Kokko: „Šiltnamio mūza“

Paroda suformuota remiantis šiltnamio sąvoka ir ją supančiomis daugialypėmis socialinėmis, politinėmis ir ekonominėmis reikšmėmis. Čia siekiama apimti tiek sovietinį palikimą, tiek šiuolaikines privačios sodininkystės tendencijas, taip pat sezoninių darbuotojų migracijos problemas, būdingas dabartinei Rytų Europos (taip pat ir Baltijos šalių) visuomenei. Maisto auginimas yra viena iš esminių gyvybės palaikymo veiklų – jai reikalingas kantrybės ir rūpesčio darbas primena motinos darbą ir iškelia vaikų auginimo perspektyvą bei meilės darbą. Be to, per Covid-19 pandemiją daugeliui miesto gyventojų šiltnamis tapo užuovėjos, paguodos ir atsparumo vieta – šios įžvalgos taip pat tampa parodos dalimi. Kūniški pojūčiai, susiję su šiltnamiu, sukuria gyvenimo ratą – nuo sėjos, daiginimo, žydėjimo, nokimo ir derliaus nuėmimo iki puvimo ir išnykimo, taip pabrėžiant žmogaus pažeidžiamumą, abipusę žmogaus ir gamtos priklausomybę bei gyvenimo trapumą.
Kauno fotografijos galerijoje veiks iki rugpjūčio 30 d.

Sofijos Kanaverskytės dekoratyvinių vėliavų paroda

Jubiliejinėje parodoje Sofija Kanaverskytė pristato visus tris dekoratyvinių vėliavų ciklus, sukurtus pastarųjų penkerių metų laikotarpiu ir skirtus Lietuvos istorijai: „Lietuvos valdovai“, „Lietuvos didieji“ ir „Lietuvos Respublikos Prezidentai“. Tradicines bažnytines vėliavas primenantis kompozicijų formatas ir eksponavimo būdas suteikia parodai santūraus iškilmingumo. Visuomenei gerai žinomų praeities ir dabarties asmenybių atvaizdams kurti pasitelkusi tekstilės ir tapybos jungtis, įvairias atlikimo technikas ir medžiagas, dailininkė siekė ir portretinio panašumo, ir dekoratyvaus apibendrinimo.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda)  veiks iki rugpjūčio 31 d.

„Uždegta Monmartro ugnies: Rokiškio dvaro meno kolekcija“

Kolekcijos pagrindą suformavo grafas Konstantinas Tyzenhauzas, Pastovyse (dab. Baltarusijos teritorija) įkūręs paveikslų galeriją ir ornitologijos kabinetą. K. Tyzenhauzas savo meno kolekciją surinko keliaudamas ar buvodamas užsienyje įvairiais laikotarpiais. Didelę parodoje eksponuojamą kolekcijos dalį sudaro užsienio dailininkų (italų, flamandų, prancūzų, vokiečių) tapybos darbai. Minėtini dailininkai yra Francesco Fontebasso, Marcello Bacciarelli, Salvatoras Rosa, Guido Cagnacci, Andrea del Sarto, Antoine Mirou, Abrahamas van Diepenbeeckas, Leonardas Brameris, Louis‘as de Caullery ir kt. Su Lietuva susijusių autorių kontekste pirmiausia išskirtini paties grafo K. Tyzenhauzo piešiniai ir akvarelės, jo mokytojo Aleksandro Orlovskio piešiniai ir litografijos. Vertingas Simono Čechavičiaus religinių piešinių rinkinys.
Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki spalio 31 d.

Ričardas Šileika: „Autoriaus alibi arba kūrybinė tapatybė“

„Mano veikmuo asocijuoja su „Lietuvai pagražinti draugija“, veikusia tarpukario metą, veikiančia ir dabar, turinčia net šešiasdešimt keturis skyrius visoje šalyje. Aš suprantu, kad pagražinti – tai toli gražu ne vien šluoti nuorūkas autobusų stotelėse, perdažyti maudymosi persirengimo būdeles, įrengti suolelius, pasodinti parkuose gėlių. Man pagražinti – tai paprasčiausiai šypsotis, tai jaustis vertingam ir tinkamam, kvėpuoti pilnais plaučiais ir būti savimi. Nekišti nosies prie kitų tikimo dievo, neburnoti kitų adoruojamo prezidento. Nekontroliuoti artimo savo ir nesiraukyti, kad vakarais nevalo dantų ir visą savaitę neplauna kojinių. Man rodos, šitaipos labas būdamas, šimtu procentu tikiu, kad gražinu save ir kitus.“ (Ričardas Šileika)
Vilniaus fotografijos galerijoje veiks iki rugpjūčio 15 d.

„Dokumentacija“

2019 metų liepos 10 dieną Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ (II aukšte) veikianti VDA absolventų baigiamųjų darbų paroda „Dokumentacija“, sutampanti su iškilminga diplomų įteikimo ceremonija bei švente, viena vertus, pristato šių metų Akademijos magistrų diplominius kūrinius įvairiausių laikmenų pavidalais – t. y. reprezentuojant juos virtualiai, vaizdinės ir tekstinės informacijos pavidalais, monitorių, projektorių ir kitų išmaniųjų įrenginių dėka. Tokiu būdu realizuojamas konkretus kiekvienais metais, anksčiau parodų „Meno celės“ metu siektas tikslas – pristatyti visus ar beveik visus tais metais baigiančiuosius studentus, jų meninius ir mokslinius pasiekimus. Iš kitos pusės – „Dokumentacijai“ esant kuruojamu sumanymu, beveik penkių šimtų kvadratinių metrų plote eksponuojami šią – dokumento, dokumentavimo, dokumentacijos koncepciją atitinkantys artefaktai.
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3) veiks iki rugpjūčio 22 d.

„Didžioji pramonė: „Inkaras“

Paroda, kaip ir „Inkaro“ guminė avalynė, kviečia žingsniuoti mažai pramintu keliu: industrijos istorijoje atrasti naujas spalvas ir prasmes – užmirštas, nubrauktas, išsižadėtas. Parodos eksponatai – unikalūs kūriniai ir masinės gamybos produkcija, rikiuojasi fabriko konvejerio įkvėptoje parodos įrangoje, sukurtoje „Office De Architectura“ architektų. Šis konvejeris perteikia alternatyvų pasakojimą apie mūsų istoriją ir tapatybę. Pasakojimas sukurtas drauge su buvusiais „Inkaro“ fabriko darbuotojais, menininkais, visuomenės aktyvistais.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki 2021 m. balandžio 24 d.

„Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos“

Penkioliktąjį gimtadienį švenčianti Istorinė Prezidentūra kviečia į išskirtinę parodą, kurioje eksponuojamos vien tik dovanotos vertybės. 110 žmonių ir organizacijų patikėjo muziejui daugiau kaip 2000 vertingų nuotraukų, istorinių artefaktų bei šeimos relikvijų. Eksponatai dovanos į Istorinę Prezidentūrą atkeliavo iš įvairių asmenų, organizacijų bei vietų: Kauno, Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų, Europos ir net tolimųjų JAV ir Australijos. Eksponatų muziejus sulaukė ir iš Lietuvos politinio bei visuomenės elito palikuonių: Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio sūnaus Kazio Lozoraičio, Prezidento Aleksandro Stulginskio dukters Aldonos Juozevičienės, ilgamečio Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio vaikaičio Peterio Kuhlmanno, teisės profesoriaus Augustino Janulaičio vaikaičio Ramūno Janulaičio, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sūnaus prof. Vytauto Landsbergio, žemės ūkio ministro Juozo Skaisgirio sūnaus Antano Skaisgirio ir vaikaitės Astos Skaisgirytės-Liauškienės, paskutiniojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro plk. Kazio Skučo dukterėčios Virginijos Skučaitės ir daugelio kitų.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki 2021 m. liepos 6 d.

Galerijos „Aukso pjūvis“ kolekcija

Eksponuojama galerijos „Aukso pjūvis“ kolekcija: rinktiniai garsių lietuvių autorių darbai, dailės klasika tapę kūriniai. Ekspozicijoje galima pamatyti Vytauto Kasiulio, Adomo Galdiko, Henriko Natalevičiaus, Aldonos Gustas, Stasio Sčesnulevičiaus, Eleonoros Ivaškaitės-Dilkienės, Algimanto Kezio, Eglės Velaniškytės ir kt. autorių darbus.
BLC verslo centre (K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 31 d.

Danutės Žalnieriūtės grafikos paroda

D. Žalnieriūtės kūrybos kelias pasižymi tradicionalumo ir eksperimentų derme. Autorė visada ieškojo naujų raiškos būdų ir neretai itin sudėtingo atlikimo sprendimų. Tai įrodo XX a. pradžioje pasirodžiusi „Vėduoklių“ serija, kurioje kiekvieną lakštą sudaro estampų fragmentai, rankų darbo popierius, monotipijos, iškiliosios spaudos detalės, kruopščiai sukomponuotos ir juvelyriškai suklijuotos į vientisą, subtiliai spalvotą visumą. Pati grafikė prisipažįsta esanti spalvos fanatikė, todėl jai labai svarbu  išgauti ypač subtilius spalvinius tonus ar pustonius.
Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje veiks iki rugpjūčio 31 d.

Arthur Jafa solo paroda

Arthur Jafa savo kūryboje tyrinėja skaudžius rasės politikos ir tapatybės klausimus. Jo kūrybos centre – įvairūs viešojoje erdvėje ir popkultūroje rasiniu pagrindu susiformavę kultūriniai reiškiniai, įsitikinimai ir galios dinamika. Vilniuje bus parodyti du menininko filmai: „akingdoncomethas“ (2018) – vienas kitą papildančių ir pertraukiančių afroamerikiečių gospelų ir pamokslininkų kalbų montažas, ir dokumentinis esė filmas „Dreams Are Colder Than Death“ (2014). Vienas pagrindinių kalbinamų pašnekovų šiame filme yra JAV rašytojas Fred Moten, atstovaujantis feminizmo įtakoje susiformavusią kryptį rasės ir kultūros studijose. Menininko kūryba taip pat įsiliejo į naująją feminizmo bangą ir tapo svarbiu šios progresyvaus teorinio ir politinio judėjimo ramsčiu.
Šiuolaikinio meno centre Vilniuje veiks iki rugpjūčio 30 d.

Kipras Dubauskas: „Dienanakčiavimas“

„Dienanakčiavimas“ – tai Kipro Dubausko personalinė paroda ant ŠMC stogo, kviečianti neįprastais maršrutais patirti pastatą ir miestą. Ji sukonstruota reaguojant į pandemijos metu pakitusį santykį su viešosiomis erdvėmis ir siekiant prieš artėjančią ŠMC pastato rekonstrukciją sujungti jo vidų ir išorę. Parodoje išsamiai pristatoma lietuvių skulptoriaus ir analoginio kino kūrėjo Kipro Dubausko kūryba. Tai vienas įdomiausių̨ jaunosios kartos menininkų, kuris pastaruosius dešimt metų aktyviai dalyvauja Lietuvos ir tarptautinėje meno scenose. Jo kūriniuose ryški pogrindžio – geografinio ir urbanistinio, institucinio ir politinio – tema. Jis tyrinėja mažai kam žinomas miestų erdves ir maršrutus, tokius kaip požeminiai miesto infrastruktūrų̨ tuneliai, jungiantys skirtingas miestų dalis, arba tik specifinėms grupėms ar vietiniams žinomi, o gal apskritai pamiršti takai. Kipras organizuoja pasivaikščiojimus po šias vietas, jas filmuoja, rastas medžiagas ir vaizdus panaudoja instaliacijose, kurdamas pusiau fikcinius naratyvus ir patirtis. Požeminės ar pogrindinės teritorijos – tai paralelinės miesto erdvės, kurios menininko kūryboje tampa savita institucinės ir socialinės kritikos poetika.
Šiuolaikinio meno centre Vilniuje veiks iki rugsėjo 6 d.

„Alio, alio. Kalba Kaunas. Lietuva"

Tarpukario laikais užgimęs, Radiofonas buvo įsikūręs Kaune, Žaliakalnyje. 1928 m. sausio 15 d. studija buvo perkelta į miesto centrą – Laisvės al. 13, o 1933 m. – į S.Daukanto g. 12 (dabar S. Daukanto g. 28A). Sovietmečiu radijas perkeltas į Vilnių ir iki šiol veikia tame pačiame pastate – S. Konarskio g. 49. Pirmaisiais metais Radiofono programa truko vos pusantros valandos, o vėliau vis ilgėjo. Programa buvo labai įvairi: žinios, orų prognozė, paskaitos įvairiomis temomis. Ypatingai didelę reikšmę užėmė muzika. Kauno miesto muziejaus ir LRT bendradarbiavimo dėka svarbus Lietuvos istorijoje įvykis – Kauno Radiofono gimtadienis – įamžintas parodoje „ALIO, ALIO. Kalba Kaunas. Lietuva“. Simboliška, kad ši paroda veikia LRT Kauno redakcijoje, S. Daukanto g. 28A, kurioje radijas veikė nuo 1933 m. ir lemtingąją 1991 m. žiemą. Istorinėje vietoje veikiančioje parodoje galima pamatyti su Radiofono istorija susijusias fotografijas ir dokumentus. Parodoje eksponuojama virš 40 senoviškų iš buvusio Ryšių istorijos muziejaus perimtų radijo aparatų, fone skamba autentiški tarpukario laikų radijo įrašai.
LRT Kauno redakcijoje (S. Daukanto g. 28A) veikia iki gruodžio 31 d.

Gerda Liudvinavičiūtė-CELSIUS 273: „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“

Parodoje atskleidžiama, ką bendra turi Kauno tarpukario modernizmo ir Japonijos metabolizmo architektūra? Kiek įtakos istoriniame kontekste gali palikti karas, kuriant ateities miesto identitetą? Du pasauliniai karai, dvi kolekcijos, jungiančios iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus ir tolimus miestus, prabyla ta pačia laisvės troškimo ir naujų idėjų kalba. Kaunas po Pirmojo pasaulinio karo išgyveno laisvės pojūtį, jautėsi ryški patriotiškumo dvasia, kuri persikėlė į architektūrinį kontekstą tautiniais simboliais. Tuo tarpu Tokijuje po Antrojo pasaulinio karo gimė metabolizmo judėjimas, kuris skatino dialogą tarp žmogaus ir miesto, kvietė kurti erdvę nuolat kintantiems visuomenės poreikiams.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki rugpjūčio 30 d.

„Lietuvos spaudos fotografija 2019“

Ši paroda – išskirtinis Lietuvos fotožurnalistų sukurtas metraštis, fotografijomis atskleidžiantis gyvenimo aktualijas. Fotožurnalistai stebi ir vaizdais pasakoja, kaip visuomenėje jaučiasi žmogus. Ar šie vaizdai tampa sboliu, ar iliuzija – atsakomybė už tai tenka patiems fotografams ir leidėjamims. Parodoje eksponuojamos svarbiausių praėjusių metų šalies įvykių, aktualijų, asmenybių fotografijos, įvairiomis temomis atskleidžiančios socialinę, kultūrinę, politinę gyvenimo mozaiką ir susidėliojančios į bendrą šalies gyvenimo vaizdą.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki rugpjūčio 30 d.

Ričardas Dailidė: „Čiurlionio namų trauka“

Šiuo fotografijų ciklu autorius pateikia autentiškus įspūdžius ir prisiminimus iš pasibuvimų M. K. Čiurlionio aplinkoje. Tai lyg asmeninė refleksija ir vidinis dialogas. Kaip teigia filosofas Jurgis Dieliautas: „Šios (aut.past.) parodos darbų ciklo visuma – tai menamų ir išlikusių savuose liudijimuose vietų, vietovių, erdvių atšvaitai. Tai tylios ir iškalbingos šviesos atšvaitai daugybėje su šiuo menininku susijusių vietų apsuptyje. Laiko išbandymus išlaikę vizualiniai įspūdžiai šiose fotografijose veda į menamą M. K. Čiurlionio aplinką.“ Ričardas Dailidė – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1973 metų. Sukūrė šiuos ciklus ir parodas: „Mano miestas“, „Menininkų portretai“, „Veidai ir kaukės Užgavėnėse“, „Langas į Kubą“, „Kiek kainuoja pinigai?“, „Skrydis į nemirtingumą“, „Atgimstanti Lietuva“, „Gyvenimas džiaze“ ir kt.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki rugsėjo 1  d.

Ieva Liaugaudaitė: „Nuo zenga kaligrafizmo iki abstrakcijos: pamatai“

Šioje parodoje menininkė pristato per pastaruosius dvejus magistro studijų metus Lietuvoje ir Juodkalnijoje sukurtus įvairaus stiliaus ir technikos meno kūrinius, kuriuos vienija dvi pamatinės sąvokos: spontaniškumas ir kaligrafizmas. Būtent atkaklus ir sistemingas darbas zenga kaligrafijos srityje menininkei padėjo išsiugdyti geresnį kompozicijos jausmą, kuris atsispindi Juodkalnijoje ir Lietuvoje sukurtuose tapybos bei akvarelės darbuose. Šios parodos darbuose atsiskleidžia ir žodžio „pamatai“ daugiareikšmiškumas. Pamatas – kaip pagrindas, įsižeminimas ir kaip veiksmas, susijęs su regėjimu (matyti). Parodoje pristatomi keturi menininkės kūrinių ciklai: zenga kaligrafija, abstrakčioji tapyba, akvarelė, fotografijos iš kūrybinio proceso gamtoje.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki rugsėjo 20 d.

Ugnė Beresnevičiūtė: „Kūno forma“

Meninė veikla lydi U. Beresnevičiūtę nuo pat vaikystės. Tapybą pamėgo dar besimokydama penktoje klasėje Kauno dailės gimnazijoje ir nors šiuo metu studijuoja interjero dizainą, ryšio su tapyba nepraranda – jau ketverius metus intensyviai kuria spalvingus paveikslus. Mama, močiutės, draugės, žinomos bei nepažįstamos moterys visais gyvenimo tarpsniais menininkei buvo svarbiausios kūrybos bei gyvenimo mūzos. „Moteris ir grožis yra lygybė“, – teigia Ugnė ir drąsiai tepa ryškiai rožinius dažus. Paveikslų ciklas „KŪNO FORMA“ – moteriškų siluetų bei minčių derinys, kūriniuose gausu modernios moters gyvenimo būdo ženklų, išreikštų simboliais. Ryškiems, dekoratyviems U. Beresnevičiūtės darbams būdinga poparto stilistika, plakatiškumas, jaunatviškas polėkis. Paveikslus mergina tapo akriliniais bei aliejiniais dažais, detales pabrėžia įvairiaspalviais markeriais.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ veiks iki rugpjūčio 31 d.   

Jonas Aničas, Tauras Kensminas, Rimantas Milkintas, Rafal Piesliak: „Lūžis“

Paroda „Lūžis“ aprėpia skirtingų išraiškų objektus, atliepiančius vieną iš svarbiausių šiuolaikinės skulptūros tendencijų – skulptūrinio objekto įvairovę. Pristatomi kūriniai atspindi takų perėjimą nuo figūratyvių, modernistinės skulptūros estetiką menančių formų iki šiuolaikinių, globalias problemas įprasminančių motyvų. Kūrinius vienija plieno, kaip skulptūrinio objekto medžiagos, pasirinkimas, demonstruojamos įvairios skulptūros kūrimo technikos: plieno liejimas, lenkimas, plieninių sijų pjaustymas ar netgi jo panaudojimas garso instaliacijai. Parodą pristatanti galerija (AV17) devintus metus aktyviai populiarina šiuolaikinį meną ir yra viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių galerijų, išskirtinai propaguojančių šiuolaikinio objekto, skulptūros ir instaliacijos meną.
Chaimo Frenkelio viloje Šiauliuose veiks iki rugsėjo 27 d. 

Keramiko Vaclovo Miknevičiaus jubiliejinė retrospektyvinė paroda

Jubiliejinėje retrospektyvinėje parodoje eksponuojami įvairių rūšių kūriniai, kuriuos įgyvendino menininkas. Ekspozicijoje pristatomi pagrindiniai kūrybos etapai, atskleidžiama, kaip keitėsi dailininko meniniai interesai, plastinės kūrinių ypatybės. Demonstruojami art deco stiliaus bruožų turintys tarpukario laikotarpiu sukurti ankstyvieji keramiko dirbiniai (vazos, skulptūrėlės). Pateikiami XX a. antros pusės svarbiausieji kūriniai: pokario dekoratyvinės vazos, 6 dešimtmetyje „Dailės“ kombinate įgyvendinti modeliai-etalonai, modernėjimo žingsnius atspindintys 7 dešimtmečio servizai ir gėrimams skirti grafinai, 8–9 dešimtmečio skulptūrinės keramikos kompozicijos. Keramikos darbus papildo akvarelės, kurias menininkas nuosekliai kūrė visą gyvenimą. Taip pat parodoje eksponuojama šeimos archyve saugoma dokumentinė medžiaga (piešiniai, dienoraščiai, projektai).
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (Velnių muziejus) Kaune veiks iki rugsėjo 20 d.

„Žavesys iš praeities“
Parodoje eksponuojamos suknelės sukurtos iš netradicinių medžiagų, kurias naudojame buityje ar kurias dovanoja mums gamta. Suknelėms naudota plėvelė, krepinis popierius, monetos, kompaktiniai diskai, purškiami dažai, sagos, kartoniniai kiaušinių dėklai, tualetinio popieriaus ritinėliai, tapetai, šiukšlių maišai ir kt.
Ši paroda – tai dar viena puiki proga pakalbėti apie mūsų aplinkos tvarką, gamtos tausojimą, šiukšlių rūšiavimą. Kūrybiškas požiūris į antrinių žaliavų pritaikymą skatina turiningai leisti laisvalaikį tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.
„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

90-ųjų stilius šiandien visame pasaulyje vėl populiarus, bet mums tas dešimtmetis svarbus ne tik kaip mada. Tai pirmieji mūsų atkurtos Respublikos metai. Žvelgdami į juos iš dabarties vieni jaučia nostalgiją, kiti gal net nenori ano laiko prisiminti. Bet tame dešimtmetyje galime rasti ir paaiškinimų, kodėl šiandien dar neišsipildė anuometinės viltys, ir drauge suvokti, kaip toli nuėjome. Iškovota laisvė užplūdo mus su rinkos taisyklėmis, pilkumą ėmė keisti spalvinga pasiūla. Kiekvienas ėmė kovoti už savo vietą po Saule. Matrica buvo perkrauta, iš unifikuotos masės ėmė rastis naujos rūšys. Norėdamos išlikti, jos turėjo užkariauti erdves, diegti savas taisykles, burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę.
„Švyturys Bhouse“ Klaipėdoje veiks iki rugpjūčio 31 d.

„Kodėl taip sunku mylėti?“

Paroda pasakoja apie tai, kaip gyvenime žmonės siekia balanso: pasirinkdami tarp gėrio ir blogio, siekdami panaikinti skirtis tarp turtuolių ir vargšų, nelygybę tarp moterų ir vyrų, susipriešinimą tarp kartų ar rasių. Eksponuojami žymių lietuvių menininkų kūriniai atskleidžia žiaurias istorines aplinkybes, paveikusias mūsų valstybę: okupacijas, laisvės siekį ir drastiškus socialinius pokyčius. Tai paroda, glaudžiai susijusi su Boddeke ir Greenaway asmeninėmis patirtimis – jų instaliacijose pasirodanti veikėja Susa Bubble yra įkvėpta jų jauniausios dukros Pip. Menininkai kalba apie tai, kad jiems kaip tėvams neramu dėl savo vaiko ateities: ji turės spręsti iškilsiančias problemas, susijusias su migrantų, ekologine ir politine krizėmis. Lygios teisės ir tolerancija vienas kitam yra ypatingai svarbūs dabar, kai didžiulės žmonių grupės – dažnai paskatintos drastiškų klimato pokyčių – palieka savo namus ieškodamos geresnių gyvenimo sąlygų. Priimti šiuos pokyčius sunku dabartinėje politinėje aplinkoje, kai valstybių santykiai vis labiau įtempti, o radikalūs dešinieji judėjimai vis stiprėja. Visgi, parodos žinutė kupina vilties: pastangos, kurias skiriame šiems iššūkiams įveikti ir suteikia mūsų gyvenimui prasmę.
„MO muziejuje“ veiks iki 2021 m. sausio 31 d.

Ona Pusvaškytė ir Vytautas Valiušis: „Tradicijų sąskambiai“

Parodoje pristatomi liaudies grafikės Onos Pusvaškytės ir puodžių karaliumi vadinamo Vytauto Valiušio darbai, kuriose atsispindi ir tautodailės tradicijos, ir inovatyvių formų paieška. Ekspozicijoje vienoje erdvėje pristatomi dviejų tautodailininkų kūriniai skiriasi savo forma ir atlikimo technika, tačiau skamba turiniu. „Paroda susieja vaizduojamą ir taikomąją tautodailę. Joje suskamba liaudies meno kūrybinė tradicija ir naujos jos formos, praturtintos liaudies meistrų kūrybiškumu, išradingumu, pajausta liaudies kūrybos dvasia ir noru jas tęsti ir išlaikyti“, – sako E. Lazauskaitė, viena iš parodos kuratorių.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki rugsėjo 20 d.

„Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“

Petras Kalpokas (1880–1945) – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, scenografijos, freskų kūrėjų. XX a. pradžioje išgarsėjęs ne vien Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, žinomas Latvijoje, Kauno meno mokyklos profesorius, tapybos studijos vadovas. Parodoje pristatomi žymiausi visų laikotarpių P. Kalpoko kūriniai, visi dailininko tapybos žanrai: Lietuvos, Italijos ir Šveicarijos peizažai, improvizuoti jam artimiausių žmonių – žmonos Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės, žmonos sesers T. Švedaitės, dailininko Igno Šlapelio, baleto artistės Marijos Juozapaitytės-Kelbauskienės  portretai, motinos portretas, keli autoportretai, įprasminantys svarbiausius autoriaus gyvenimo etapus, taip pat istoriniai Lietuvos kunigaikščių portretai, simbolinės kompozicijos bei vaizdai iš žvejų gyvenimo, dailininko kūryboje itin reti natiurmortai, nes jo nedomino negyvoji gamta bei kiti civilizacijos sukurti objektai.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune veiks iki lapkričio 14 d.

„Gražiausios Čekijos knygos“

Kazio Varnelio namuose-muziejuje veikia paroda, kviečianti pažinti elegantiškai konceptualų čekiškų knygų grožį. Parodoje eksponuojamos mokslinės ir dalykinės, literatūros vaikams, bibliofilinės ir autorinės knygos, taip pat parodų katalogai, meno ir fotografijų albumai, studentų darbai, vadovėliai. Leidiniai šiemet buvo pristatyti tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Kasmetinį knygos meno konkursą rengia Čekų literatūros muziejus, Poligrafų sąjunga ir Bibliofilų sąjunga. Knygos, išleistos ir išspausdintos Čekijoje, vertinamos pagal grafinį knygos vaizdą, apipavidalinimą, poligrafijos kokybę ir iliustracijas.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks  iki spalio 11 d.

„Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“

Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai ant Gedimino kalno surado 20-ties 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių palaikus. Tai  vainikavo beveik trejus metus trukusius tarpdisciplininius tyrimus, suteikusius impulsą naujai pažvelgti į šio sukilimo istoriją. Sukilėlių laidotuvių išvakarėse atidarytoje parodoje  sukrečiantis pasakojimas apie šiuos žmones, kartu ir apie sukilimą apskritai. Paroda veikia  XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14, kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių. Didelę dalį neeilinėje aplinkoje veiksiančios parodos eksponatų sudaro archeologinių tyrimų medžiaga, sukilimą iliustruojantys dokumentai, fotografijos bei asmeniniai sukilimo dalyvių daiktai, tarp kurių – vestuvinis Zigmanto Sierakausko žiedas ir unikalus vieno iš sukilėlių veido atspaudas.
Lietuvos nacionalinio muziejaus buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 veiks iki 2021 m. sausio 3 d.

„Tekstilė ir mes“

Šioje parodoje eksponuojami tekstilės menininkių, dirbančių VDA Kauno fakultete, kūriniai ir buvusių jų diplomančių baigiamieji darbai. Parodos struktūra paremta dėstytojos ir studentės kūrybinių darbų sugretinimo idėja. Ir dėstytojos menininkės, ir studentės audžia klasikines tapiserijas, naudoja kompiuterinį žakardą ir liaudiškas audimo technikas. Studijų proceso dalis yra ir siuvinėjimas ar dažymas. Drąsiai naudojamos įvairios medžiagos – siūlai ir seni audiniai, silikonas ir stiklas, metalai ir plastikai, kava, duona ir prieskoniai, plaukai ir auksas. Nagrinėjami meno paskirties, tekstilės amato galimybių ir ribų, požiūrio į žmogų, lytį, kultūrą klausimai. Lietuvos tekstilė neretai išsineria iš savo metmenimis ir ataudais sutverto kūno ir tampa tiesiog šiuolaikiniu menu. Bet įdomiausia tai, kad tekstilės tapatybė nedingsta – turtingi paviršiai, struktūros ir faktūros tampa išraiškinga menine kalba. Kalba, kuri lyg magnetas traukia žiūrovą.
Kauno paveikslų galerijoje vyks iki rugpjūčio 16 d.

Danguolė Brogienė: „Optinis žaismas“

Parodoje eksponuojama daugiau kaip 30 darbų, kviečiančių pasinerti į optinę iliuziją. Vilniaus dailės akademijos profesorė D. Brogienė nuo 1982 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje: surengė 16 personalinių, dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių ir grupinių tekstilės parodų. Jos darbai eksponuoti Vokietijoje, Mongolijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Meksikoje, Japonijoje, Anglijoje, Nyderlanduose, JAV, Slovakijoje. Tekstilės darbų gobeleno ir mažosios plastikos – miniatiūros autorine ir „macramé“ technika yra įsigijęs Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, tekstilės kūriniai puošia viešuosius ir privačius interjerus, daugiau nei 300 miniatiūrų-papuošalų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Anglijoje, Vokietijoje, Mauricijuje, Japonijoje, Islandijoje, Danijoje, Rusijoje.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki spalio 25 d.

Samuelis Bakas: „Raktas į vaikystės miestą“

Ekspozicijoje – 75 Samuelio Bako darbai, kurti 1946–2007 m., priklausantys Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kolekcijai. Parodoje „Raktas į vaikystės miestą“ žvelgiame į S. Bako atsiminimų miestą –nebeegzistuojančią Lietuvos Jeruzalę – pro rakto skylutę: tai litografijose, piešiniuose ir tapybos darbuose sugulusios vaikystėje dailininko matytos Vilniaus gatvelės, dažnai virstančios į klaustrofobiškus apibrėžtos geto teritorijos kiemus. Žvelgiame ir į natiurmortų kompozicijas, kurios – tai dar viena kaleidoskopo dėlionė, ištraukta iš dailininko atminties gelmių, – iš atsiminimų nuotrupų po dalelę „lipdomas“ praeities pasaulis. S. Bako kūriniuose stiklo buteliai, puodeliai ar vazos niekada nesusidėlioja į vientisą dėlionę, visada trūksta kokio nors elemento, ąselės, ar stikle žioji įskilimas.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki rugsėjo 13 d.

„Mekas mirksi geriau“

Avangardinio kino kūrėjas, poetas Jonas Mekas (1922–2019) turėjo neįtikėtiną savybę atsidurti ten, kur nereikšmingi kasdieniai susitikimai virsdavo istorija. Meko susitikimus su tuometinėmis meno ir popkultūros žvaigždėmis liudija ne tik jo filmai, bet ir filmų kadrai – XX amžiaus pabaigoje menininkas juos ėmė eksponuoti kaip savarankišką kūrybos dalį. Dalis šių kadrų tapo MO kolekcijos dalimi ir dabar pristatomi lankytojams parodoje „Mekas mirksi geriau“.  Meko žvilgsnis ieško ne kultinių asmenų ar reikšmingų monumentų, jo kamera nukreipta į draugus – trapius ir pažeidžiamus artimus žmones. Mirksėjimą pats Mekas įvardina kaip komunikacijos būdą, kuris gali įgyti daugybę prasmių – išreikšti pritarimą ar pasipiktinimą, pasišlykštėjimą ar susižavėjimą. Būtent mirksėdamas siurrealizmo žvaigždė Salvadoras Dalí imasi provokuoti Meką bendrų hepeningų metu. Modernisto Dalí ir postmodernizmui atstovaujančio Meko susimirksėjimas simbolizuoja, kad Dalí laikas jau praėjo, o naujojo avangardo žvaigždė Mekas mirksi geriau.
„MO muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 16 d.

„Kai aristokratai kūrė madą. XVIII–XXI a.“

Paroda  skirta trims mados šimtmečiams, per kuriuos valdančioji klasė – aristokratija – formavo mados sampratą ir darė įtaką mados raidai. Pirma parodos dalis skirta absoliutizmo epochai, įsitvirtinusiai Prancūzijoje XVIII a., ir rokoko stiliui, neatsiejamam nuo karaliaus rūmų kultūros ir tenkinusiam pirmosios rūmų damos, Liudviko XV favoritės markizės de Pompadur asmeninius poreikius. Parodoje pristatoma ir Napoleono valdymo epocha – vienas svarbiausių laikotarpių, kai aristokratija darė ypač didelį poveikį mados pasauliui. Dar viena parodos dalis skirta Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų aprangai. Dalis ekspozicijos skirta Rusijos imperijai, kurios sudėtyje buvo ir Lietuva.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki 2021 m. sausio 21 d.

Aleksandras Vasiljevas: „XX amžiaus mados šedevrai“

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, rengia jau dvyliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Ji skirta pasaulinės mados šimtmečiui. Apžiūrėdami parodą, lankytojai galės stebėti didžiulius mados pokyčius, įvykusius per visą XX amžių. Ekspozicija padalinta į skyrius, atspindinčius svarbiausius mados raidos momentus. Iš viso parodoje pristatoma šimtas modelių vyriškų ir moteriškų drabužių, taip pat iki trijų šimtų aksesuarų, fotografijų ir portretų.
Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje veiks iki rugpjūčio 30 d.

„Nesusitaikę“

Paroda „Nesusitaikę“ skirta Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečiui paminėti.  Pirmoji parodos dalis pristato pasipriešinimo sovietinei okupacijai apraiškas. Tai pogrindyje leista Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kunigų įkurtas Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti, už žmogaus teises kovojusi Helsinkio grupė ir drąsiai už šalies nepriklausomybę pasisakiusi Lietuvos laisvės lyga. Antroje parodos dalyje, pavadintoje „Laisvėjimas“, pristatoma 1987 m. prasidėjusi Lietuvos Atgimimo istorija, kai per šalį nuvilnijo akcijos už politinių kalinių išlaisvinimą ir krašto ekologiją, sudundėjo „Roko maršas“ ir sugriaudėjo Persitvarkymo Sąjūdžio organizuoti masiniai mitingai, lydėję į valstybingumo atkūrimą – Kovo 11-ąją. Trečioje parodos dalyje „Laisvė“ pasakojama apie pirmus skausmingus ir sunkius, tačiau kartu ir džiugius valstybės pagrindų kūrimo žingsnius, kol buvo pasiekta visiška nepriklausomybė, kai 1993 metų rugpjūtį iš Lietuvos išvyko paskutinis sovietų armijos dalinys.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki rugsėjo 13 d.

„Archeologijos atodangos: nauji tyrimai Valdovų rūmuose“

2020 m. kovo 11-ąją, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaroma paroda „Archeologijos atodangos: nauji tyrimai Valdovų rūmuose“.  Parodoje pristatomi 2019–2020 m. Valdovų rūmų požemiuose atliekant archeologinius tyrimus aptikti radiniai: XIII a. pabaigos – XIV a. keramika, juvelyriniai dirbiniai, unikalių importinės keramikos ir stiklinių taurių šukės, rytietiškos abstrakcijos šachmatų figūros ir zooarcheologinė medžiaga. Prabangūs XIII a. pabaigos – XIV a. dirbiniai, maistui naudotų gyvūnų įvairovė, rodo Vilniuje gyvenus aukšto socialinio sluoksnio asmenis ir išskirtinę pilies, kaip vienos iš svarbiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencijų, reikšmę.
Valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 27 d.

„Nuo Sacro iki Profano. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“

Parodoje kultūrinei visuomenei, jaunuomenei ir užsienio svečiams pristatomas unikalus europinės dailės paveldas – garsių XIV–XVIII a. Italijos dailininkų ir skulptorių kūrinių rinkinys ir keletas kitų Europos šalių menininkų darbų. Iš viso muziejaus Tarptautinių ir nacionalinių parodų centre (500 kv. m.) rengiamoje parodoje eksponuojami 89 gotikos, renesanso ir baroko dailės kūriniai. Ši paroda – tai jau ketvirtasis Nacionalinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus tarptautinio bendradarbiavimo projektas, rengiamas Vilniuje kartu su kultūros ir bažnytinėmis institucijomis ir Italijos kolekcininkais.
Valdovų rūmuose veiks iki  rugsėjo 27 d. 

„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“

Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

Dainius Ščiuka: „Moteris“

Jaunosios kartos fotomenininko Dainiaus Ščiukos rafinuotų portretų ciklas „Moteris“ – tai kontradikcija pateikiamai tobulai moters reprezentacijai populiariojoje kultūroje. Veikiau tai autentiško moteriškumo kelionė, atverianti kitokį – beribį ir stereotipais nesuvaržytą požiūrį į moters grožį. Ši paroda – tai odė MOTERIAI – tikrai, sodriai, nepriklausomai, pasakojančiai istorijas, veikliai, o svarbiausia – nebijančiai savęs. Priimančiai save visokią – kartais idealiai apsirengusią ir pasitempusią, kartais susimąsčiusią, dar kitais kartais – liūdinčią ir išgyvenančią.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki rugsėjo 6 d.

„Sveikas, šalies šeimininke! Steigiamajam Seimui – 100“

Nuo pirmojo posėdžio iki paskutinio, sušaukto 1922 m. spalio 6 d., Steigiamasis Seimas išdirbo beveik pustrečių metų (su pertrauka, kai dirbo Mažasis Seimas), per kuriuos buvo sušaukti 257 plenariniai posėdžiai ir priimti įstatymai, turėję stabilizuoti krašto ir žmonių gyvenimą: įtvirtini vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principai, visų krašto gyventojų, nepriklausomai nuo lyties, tautybės ar religijos, lygybė prieš įstatymą, įtvirtintos žmogaus ir piliečio laisvės bei teisės ir kt.
Istorinės LR Prezidentūros sodelyje veiks iki spalio 31 d.

„Kovo 11-oji: laisvės istorijos liudijimai“

„Aušros“ muziejaus parengta paroda pasakoja lietuvių tautos pasipriešinimo bei nuolatinio tikėjimo nepriklausomybės atkūrimu ir tautiniu išsivadavimu istoriją.  Išskirtinis dėmesys parodoje skiriamas Šiaulių bei šiauliečių indėliui į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, pristatant Šiaulius kaip vieną svarbiausių partizaninės kovos židinių, aktyvios disidentinės veiklos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio centrų, reikšmingų politinių, ekonominių ir socialinių transformacijų pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais liudininką.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje veiks iki rugsėjo 4 d.

„Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“

Parodoje „Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“ atkuriamas vieno iš sovietų propagandos elementų, vadinamo Raudonuoju kampeliu, vaizdas. Šie kampeliai buvo įrengiami visose valstybės įstaigose: miesto gamyklose ar fabrikuose, kolūkiuose ir kt. Jie buvo privaloma ir neatskiriama politinio švietimo dalis. Čia buvo galima rasti sovietinių laikraščių, žurnalų, ateistinių knygų, ant sienų kabėdavo sovietinė atributika (plakatai, stendai ir kt.). Taip pat čia buvo galima klausytis radijo ar stebėti įvykius per televiziją. Pasitelkus sovietmečio akcentus – to laikotarpio daiktus, techniką, fotografijas, spaudą, simbolius, siekiama atskleisti radijo ir televizijos svarbą propagandos kampanijoje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki 2021 m. birželio 30 d.

Edmundas Saladžius: „Tą pačią naktį“

1989–1992 m. sukurti linoraižiniai iš ciklo „Tą pačią naktį“ – vieni ryškiausių Saladžiaus socialinės grafikos pavyzdžių. Anot menininko, ciklas buvo sukurtas kaip pagarbos ženklas žmonėms, budėjusiems ir žuvusiems prie Vilniaus televizijos bokšto Sausio 13-ąją. Taip pat ir kariams, kritusiems dar netvirtos valstybės pasienyje. Permainų laikotarpį lydinčią grėsmės nuojautą ir džiaugsmą dėl atgimstančios valstybės menininkas pirmiausia norėjo perteikti spalvomis – grynomis ir aitriomis, kaip ir pati ilgai nutylėta istorinė tiesa. Žvilgsnį prikaustančios, provokuojančios figūros atskleidžia Saladžiaus kaip talentingo piešėjo meistriškumą. Atrodo, kad juoda spalva slepia ne baltą popierių, o iš to permainingo laikotarpio išnyrančias fantazijų chimeras.
MO muziejuje veiks iki rugpjūčio 24 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!