Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 14 rugsėjo d. 10:04
Savaitės parodų kalendorius
Rugsėjis 14 - 20
„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

90-ųjų stilius šiandien visame pasaulyje vėl populiarus, bet mums tas dešimtmetis svarbus ne tik kaip mada. Tai pirmieji mūsų atkurtos Respublikos metai. Žvelgdami į juos iš dabarties vieni jaučia nostalgiją, kiti gal net nenori ano laiko prisiminti. Bet tame dešimtmetyje galime rasti ir paaiškinimų, kodėl šiandien dar neišsipildė anuometinės viltys, ir drauge suvokti, kaip toli nuėjome. Iškovota laisvė užplūdo mus su rinkos taisyklėmis, pilkumą ėmė keisti spalvinga pasiūla. Kiekvienas ėmė kovoti už savo vietą po Saule. Matrica buvo perkrauta, iš unifikuotos masės ėmė rastis naujos rūšys. Norėdamos išlikti, jos turėjo užkariauti erdves, diegti savas taisykles, burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę.
Utenos kultūros centre veiks iki rugsėjo 30 d.

Simonas Gutauskas: „Šviesa. Šešėlis. Atspindys“

Simono Gutausko parodos pavadinimas taikliai apibūdina ne tik 2019–2020 metais sukurtų tapybos darbų ciklus, bet ir teikia nuorodą į svarbiausius dailininko kūrybos principus. Šviesa. Kaip žinia, šviesa vitraže yra svarbiausia meninės raiškos priemonė – spalvoms ji suteikia gyvybės, mistinės jėgos, pakylėja jausmus. Šešėlis, kaip šviesos antonimas dailininko tapyboje taip pat nėra tik plastinės raiškos priemonė. Jis padeda atskleisti prasminę kūrinio idėją: būties ir nebūties, gėrio ir blogio, mažoro ir minoro priešpriešą. Atspindžiai. Jų yra visuose Simono Gutausko paveiksluose. Atspindžiai paslaptingai mirguliuoja ne tik vandens paviršiuose, barokiniuose debesyse, bet ir autoriaus sielos peizažuose. Šiuose atspindžiuose jis regi Kūrėjo buvimą.
LDS Šv. Jono gatvės galerija (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.

Ansis Burkė: „20 min tapybos pagrindai“

„20 min tapybos pagrindai“ – tai VDA ADDAM lektoriaus Ansio Burkės darbai, nutapyti Tapybos pagrindų kursų metu, mokinių akivaizdoje per 20 minučių. Eigoje aptariama tai, kas svarbiausia: kūrinio kompozicija, piešinys, šviesa, planai, formos ir bendra išraiška.

Darbuose matyti dėstytojo, kaip architekto, konstruktyvūs vaizdavimo principai. Kodėl 20 min? Žinoma, kad galima užtrukti ir ilgiau. Todėl tikslas – per trumpą laiką supažindinti ir „įvesti“ pradedančiuosius į tapybos užsiemimus. Apibrėžti vertinimo kriterijai leidžia mokiniams įsisavinti tapybos pradmenis.
VDA Senuosiuose rūmuose, 1-o aukšto Atvirajame koridoriuje (Maironio g. 6, Vilnius), veiks iki rugsėjo 23 d.

Monika Žaltė: „Geros kloties“

Likimą galima pakloti – gerai ar blogai, nežinia. Kelią į ateitį paruošia ir paslepia audinys, kuris Monikai Žaltauskaitei-Grašienei yra kūrybos medžiaga. Tekstilės faktūros, storis, minkštumas ir klostės suvilioja paviršiais, užaštrina pojūčius. Tiesa lieka kažkur ten, nematoma, neprieinama, tik įsivaizduojama. Šiai menininkei smagu suformuoti klostę kaip pauzę vaizduotei. Jos drapanos ir draperijos yra užuominos į socialinį audinio statusą, į žinomas meno, religijos, literatūros ir mitų figūras. Menas nieko neišspręs, bet palinkėdama „Geros kloties“ Monika Žaltauskaitė-Grašienė ragina įsivaizduoti, kokias išorės jėgas pasiklojame. Ir kartu pripažįsta, kad tos begalybės neįmanoma suvaldyti. Iš rankų sprūstantis likimo siūlas veda iš labirinto. Bet kur išeisime, jei nėra nei vidaus, nei išorės?
VDA parodų salės „Titanikas“ (I a., Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.

„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“

2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki lapkričio 15 d.

Arne Piepke: „Nepažįstamos šalies anekdotai“

Atvirą konkursą KAUNAS PHOTO STAR nuo 2010 m. rengia fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO siekiant išskirti ir pagerbti ateities fotografijos žvaigždes. 17-asis fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO temine prasme planavo švęsti periferiją, provinciją, šalies gelmę, „autbeką“. Tačiau COVID-19 konteksto pasekoje, pakvietė fotografus teikti darbus KAUNAS PHOTO STAR 2020 konkursui tema „Periferinės vizijos“. Buvo laukiami darbai, tyrinėjantys paribius, užribius – tiek čia pat už lango, tiek už sienos, kurią kirtę atrastume erdves, vietas, žemes, periferijas, kurios dažnai lieka matymo pakraščiuose. Su šia tema festivalis KAUNAS PHOTO 2020 metais nori atikreipti dėmesį į tai, kas tapo svarbu, nors iki šiol taip nemanėme.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki spalio 3 d.

„Uždaros teritorijos: Φ langas“

Parodos autoriai ir plenero dalyviai Laima Beržinytė-Gulbinienė, Lina Juškauskaitė, Evgenia Levin, Simonas Baronas, Ramūnas Danisevičius, Jonas Staselis, Rimantas Steponavičius, Domantas Umbrasas kūrybine judėjimo ir ritmo seka „123“ žingsniavo per sąmoningus patyrimus, erdvės pajautas. Svarbiausias plenero tikslas: kūrybinio laiko ir erdvės modeliavimas, kurį simboliškai „apglėbia“ lango motyvas. Kuršių nerija yra žmonių puoselėjamas miško ir kopų sodas, tačiau didžioji menininkė čia yra gamta, harmonizuojanti ir padedanti atrasti pusiausvyrą. Plenero dalyviai laisvų asociacijų būdu tyrinėjo saugią ir „uždarą“ Kuršių nerijos teritoriją. Atlikę kūrybinį fotografavimo veiksmą, autoriai atkreipė dėmesį į skirtingus kultūrinius, istorinius, ekologinius, fotografinius kontekstus. Plenero idėjinė pusiausvyra išsidėstė tarp dviejų kūrybinių jėgų – gamtos ir žmogaus.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki lapkričio 15 d.

„Kasdienybė Lietuvos fotografijoje 1963–2013m.”

Tai vizualinis pasakojimas apie Lietuvos kasdienį gyvenimą, kurio akiratyje per pastarąjį pusšimtį metų atsirasdavo vis kiti dalykai, aktualijos, nuotaikos. Per šį laikotarpį susiformavo trys fotografų kartos, išsiskiriančios savo temomis, braižu, visuomet kalbančios apie savo laikmečio aktualijas. Parodoje kasdienybė transformuojasi į istoriją. Kiekvienas iš šešiolikos šioje parodoje pristatomų fotomenininkų  stebi ir fiksuoja kasdienybės ženklus, kurie nuolatos pakeičiami, perkeičiami ir ištrinami. Kasdienybės virsme samprata, kurią susikuriame, tėra abstrakcija, lygiai kaip ir menamos fotografų kartos, kurių kiekviena yra nevienalytė, įvairi savo pasaulio jausenomis, įžvalgomis, potyriais. Tačiau atvaizdams gulant vienas greta kito šios istorinio laiko perskyros tampa reliatyvios. Kasdienybės samprata rodosi tokia paprasta, o pats žodis taip sklandžiai funkcionuoja mūsų kalboje, kad paprašytas apibrėžti jo reikšmę retas ilgėliau susimąstys.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) veiks iki 2021 m. sausio 10 d.

„Baltijos tiltai“

Šių metų bienalės tema – fabula. Nepaisant to, kad tai yra literatūros terminas, parodoje pristatomi kūriniai, kuriuose pasakojimas atsiskleidžia akvarelės priemonėmis arba kuriamas apie akvarelę. Parodos dalyviai savo darbuose atkuria istoriją – tikrą arba pramanytą, jau nutikusią ar dar tik įvyksiančią, jos veikėjus ir aplinką, priežastis ir ryšius, pabaigą arba tęsinio nuojautą. Tarptautinė akvarelės bienalė „Baltijos tiltai“ – tai kas dvejus metus rengiama tarptautinė atrankinė-konkursinė paroda ir ją lydintys renginiai: personalinės ir grupinės parodos, konferencija, meistriškumo pamokos, diskusijos ir t.t. Paprastai dalyvauja visų aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusių valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų Šiaurės šalių regionui priskiriamų šalių – Norvegijos, Islandijos, Alandų ir Farerų salų ir kt.) dailininkai akvarelininkai ir kiti profesionalūs menininkai, pateikiantys akvarele sukurtus darbus, arba konceptualiai sąsajas su akvarele pristatantys menininkai.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) veiks iki spalio 18 d.

Aleksandras Vozbinas: „Mano Druskininkai“

Parodoje pristatomi tapytojo Aleksandro Vozbino aliejinės tapybos darbai sukurti 2003–2020 metais Druskininkuose. Savo kūriniuose menininkas kviečia atrasti Druskininkų miesto senąją medinę architektūrą. Lietuvos kurorto Druskininkų medinis architektūros paveldas pasižymi XIX a. pab. – XX a. pr. Europoje plitusios profesionalios kurortų architektūros bruožais bei savitomis regiono etninės statybos tradicijomis. Nemažai medinių pastatų atsirado tarpukariu ir net ankstyvuoju sovietmečiu. Dalis jų iki šiol suteikia miestui savitą charakterį ir prisideda prie miesto medinio architektūros paveldo įvairovės, kuri taip traukia menininką išskirtiniais motyvais. A. Vozbinas ypatingai pamėgęs Čiurlionio namo ir kiemo erdves, čia nutapytas ne vienas peizažas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki lapkričio 18 d.

Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro (Italija): „Cronostasi“

Penkiasdešimties fotografijų serijoje fotomenininkai Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro įamžino gyvenimą Milane pandemijos COVID-19 karantino metu. Balkonuose ir languose išgyventas Milano gyventojų kasdienybės akimirkas fiksavę menininkai teigia, kad projektas „Cronostasi“ daugiausia dėmesio skiria intymiai ir visuotinei atnaujinto laiko suvokimo paieškai. „Stebėdami ir žiūrėdami į žmones nuotraukose, galėjome palyginti savo ir kitų laiką, kuris tapo matavimo vienetu to, kas vyko ir tebevyksta pasaulyje“, – apie savo patirtis pasakoja autoriai.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2) veiks iki rugsėjo 30 d.

„Aukso vainikas“

Lietuvos nacionalinis kultūros centras 2005 m. įsteigė „Aukso vainiko“ apdovanojimą, kuris skiriamas liaudies meistrams už liaudies vaizdinę (skulptūrą, tapybą, grafiką, karpinius), taikomąją (tekstilės, keramikos, taikomųjų medžio dirbinių, kalvystės, juvelyrikos, pynimo iš vytelių, margučių, sodų, verbų ir kt.) dailę bei kryždirbystę (kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles ir kitus tradicinės formos paminklus). 2020 metais Šiaulių regiono tautodailės parodoje – konkurse „Aukso vainikas“ dalyvauja 37 autoriai: iš Šiaulių miesto daugiausia – 17 autorių: 4 tapytojai, juostų ir tautinių rūbų audėjos, pirštinių ir riešinių mezgėjos, medžio skulptoriai, odos apdirbimo menininkė, sodų varstytoja. Šiaulių rajoną atstovauja 7 menininkai: keramikas, medžio drožėjai – skulptoriai, grafikos ir karpinių kūrėjos, riešinių mezgėjos. Joniškio 5 tautodailininkai parodoje pristato: tapybos, grafikos, meniškus odos kūrinius ir megztas raštuotas pirštines.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 26 d.

„Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“
Paroda „Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“ parengta 1939 m. Rygoje ir Liepojoje vykusios jungtinės Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos žydų dailininkų parodos pagrindu. Parodoje pristatomi žymiausių Latvijos žydų dailininkų – Isoko Frydlenderio (Īzaks Frīdlenders, 1890–1968), Bernardo Danenhiršo (Benhards Dannenhiršs, 1894–1972), Samuelio Haskinso (Samuels Haskins, 1909–1974) ofortų ir graviūrų originalai bei kopijos, Michailo Jo (Mihails Io, 1895–1960), Dovydo Skolniko (Dāvids Skolniks, 1878–1941) tapybos darbai. Šių autorių vardai įrašyti į XX a. Latvijos meno istoriją, o jų darbai saugomi prestižinėje Latvijos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijoje. Parodoje eksponuojami kūriniai pasižymi nuoširdumu, pajaustu nacionaliniu savitumu, išryškina kai kurių menininkų modernizmo paieškas. Plati žanrų įvairovė – peizažai, portretai, natiurmortai, žanriniai ir istoriniai paveikslai, karikatūros.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki lapkričio 1 d.
Antanas Sutkus: „In Memoriam“

1988 m. A. Sutkus pradėjo fotografuoti Holokaustą išgyvenusių žmonių susitikimus. Per keletą metų (daugiausiai 1994–1997 m.) jis sukūrė unikalią portretų seriją, įamžinančią atminimą tų, kurie tapo karo beprotybės kankiniais ir liudytojais. Iš fotografijų žvelgiančios akys pamena Vilniaus ir Kauno getų nerimastingą kasdienybę, tautiečių, artimųjų žudynes, Štuthofą ir kitas mirties stovyklas. „Iškart pastebėjau, kad jų veidai skiriasi, – sako A. Sutkus. – Galbūt ne veidai, bet dvasia. Tai daug iškentusių žmonių dvasia.“ A. Sutkus spėlioja, kaipgi atrodytų Lietuva šiandien, jei jos piliečiai žydai nebūtų nužudyti. Holokaustą jis vadina aukščiausia fašizmo metastazės forma. Fotomenininko nuomone, kalbėjimo apie tai, kaip ir palaikymo bei dėmesio, tiems, kurie išliko gyvi, niekuomet nebus per daug.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki lapkričio 8 d.

„Afrikos veidas. Nematytos Prano Domšaičio (1880–1965) pastelės“

Parodoje „Afrikos veidas. Nematytos Prano Domšaičio (1880–1965) pastelės“ eksponuojami 46 kūriniai iš Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomo tapytojo ekspresionisto P. Domšaičio kūrybos rinkinio. Tai vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu, XX a. 5–7 dešimtmečiais, pastelės technika sukurti Pietų Afrikos peizažai, figūrinės kompozicijos ir portretai. Didžioji pastelių dalis rodoma pirmą kartą, vos kelios buvo eksponuotos P. Domšaičio tapybos parodoje, kuri  2016 m. vyko  Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje. P. Domšaičio kūrybos rinkinyje, kurį Lietuvai padovanojo ir Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui saugoti perdavė JAV veikiantis Lietuvių fondas, yra 665 kūriniai. Didžiausią rinkinio dalį sudaro aliejinė tapyba (354 vnt.), tačiau jame yra ir pastelių – net 167 (likusi rinkinio dalis – akvarelės, estampai, piešiniai ir eskizai).
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda)  veiks iki 2021 m. sausio 10 d.

Tapybos plenero Kirdeikiuose sukurtų darbų paroda „ŽOLINĖ-20“

Utenos kultūros centro Muzikinėje galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki rugsėjo 17 d.

Birutė Stančikaitė: „Improvizacijos“

Birutės Stančikaitės kūrinių kolekcijoje „Improvizacijos“ pristatomi pastarųjų dviejų metų darbai, kuriuose skleidžiasi visai menininkės kūrybai būdinga gamtos ir žmogaus santykio tema. Atskiruose piešiniuose ir jų serijose darniai dera subtilūs vaizdiniai ir preciziška atlikimo meistrystė. Naujausiuose kūriniuose Stančikaitei svarbi ir ekologijos tema, kurią papildo darbai, reaguojantys į dabarties pandemijos aktualijas. Anot autorės, gamtos pasaulis yra nepažinus ir bauginantis savo begalybe ir jėga, o nuolatinės jo kaitos dėsnis būdingas ir meninei kūrybai – pakilimą seka ramybės būsena – šis amžino judėjimo principas yra svarbus autorės inspiracijos šaltinis. Improvizacija Stančikaitei yra kūryba be išankstinio pasirengimo, kuomet mintyse užgimusi idėja proceso metu smarkiai keičiasi.
 Vilniaus grafikos meno centre (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki rugsėjo 26 d.

Gerardas Šlektavičiaus: „Lašelių džiazas“

Gerardo Šlektavičiaus  sukurta grafikos ir piešinių kolekcija „Lašelių džiazas“ atspindi ypatingą menininko dėmesį klasikiniam piešiniui, liudija autoriui svarbų darbo principą – kurti serijomis, mat jos geriau atskleidžia plastines problemas, o atskiri segmentai papildo vienas kitą. Eksponuojamuose cikluose – elegantiškos tušo, grafito, akrilo abstrakcijos ir medžio raižiniai, demonstruojantys išskirtinį Šlektavičiaus atidumą detalėms, įtraukiančios į preciziško ritmo kuriamą optinę iliuziją, perteikiančios visai menininko kūrybai būdingą ypatingą reiklumą piešinio ar estampo atlikimo kokybei.
 Vilniaus grafikos meno centre (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki rugsėjo 26 d.

Vytautas Jurkūnas: „APD (Apaštalų darbai)“

Parodos sumanymas autoriui gimė bevartant iliustruotą Naujojo Testamento istorinę knygą „Apaštalų darbai“, kurioje aprašomi Šv. Pauliaus ir Šv. Petro evangelijos skelbimo darbai. Pasak Jurkūno, skaitant istoriją, žinomi įvykiai ir atpažįstami veikėjai kelia jausmą lyg plauktum pasroviui puikiai žinomu, nedaug iliustruotu, bet tuo pačiu nuotykingu ir paslaptingu maršrutu – visa tai puiki medžiaga piešėjui.
Ekspozicijoje rodoma anglimi, tušu ir kreida atliktų 17-os naujausių Jurkūno piešinių serija bei pluoštas ją lydinčių eskizų. Autoriui magėjo išbandyti optinį virsmą – kaip juodos anglies taškai susijungia į dėmes, šios virsta detalėmis, įsiliejančiomis į vaizduojamas figūras, daiktus ar krintančius šešėlius. Jurkūnas nepraleidžia progos ir provokuoti žiūrovą – išpjovos piešiniuose, išlendantys spalvoti pakraščiai veikia tarsi užuomina, kad kitoje piešinio pusėje yra dar kažkas paslėpto ir nežinomo.
 Vilniaus grafikos meno centro ekspozicijų salėje + (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki rugsėjo 26 d.

„Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“

Seniausias kirvis Lietuvoje. Biržų rajone kadaise telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad įvyko tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus. Šiandien šis kirvis jau nebeguli 1,5 metro gylyje Parupės kaime, Biržų rajone. Šiandien jis yra pagrindinis Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikiančios parodos eksponatas.
Senojo arsenalo archeologijos ekspozicijoje (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2021 m. sausio 31 d.

Robertas Narkus: „Valdyba“

Roberto Narkaus parodoje  pristatomi karantino metu menininko subrandinti kūrybiniai vaisiai – visas galerijos „Vartai“ erdves užimanti žmogaus dydžio fotografijų ir daiktų instaliacija. Iš studijoje surinktų objektų, laidų, virvių, statybinių medžiagų ir meno kūrinių likučių menininkas konstruoja ekspresyvius natiurmortus-avatarus. Galbūt tai – menamos organizacijos, komiteto ar valdybos nariai, pozuojantys korporatyviniam portretui. Savo kūryboje Narkus dažnai įkvėpimo semiasi iš verslo ir startuolių pasaulio. Supriešindamas jame tvyrančią optimizmo ir veržlumo dvasią bei nusivylimo kartėlį, autorius ne tik kuria tragikomiškus performansus, videodarbus ir koliažus, bet taip pat yra ne vienos kultūrinės ir verslo organizacijos įkūrėjas ar tarybos narys. Narkaus darbuose esama daug humoro; tačiau ši ironija labai dviprasmiška – menininkas prisipažįsta pats kartais esąs maištaujantis neoliberalios sistemos sraigtelis.
Galerijoje „Vartai“  (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki spalio 9 d.

Michael Rakowitz: „Sugrįžimas“

Čikagoje gyvenantis Michael Rakowitz yra vienas garsiausių šiuolaikinių menininkų, dirbančių kultūrinio paveldo ir muziejų temomis. Šio Irako kilmės amerikiečių menininko solo paroda Šiuolaikinio meno centre yra jo kūrybos pristatymo Vilniuje pirma dalis. Bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi vėliau šį rudenį Radvilų rūmuose bus pristatyta antra autoriaus paroda.
Parodoje atliepiami Rakowitz kūryboje glūdintys sugrįžimai, pasireiškiantys per atmintį, daugiabalsius pasakojimus, liudijimus, istoriją ir ateities nuojautą. Parodą sudaro trijose ŠMC erdvėse eksponuojami keturi menininko kūriniai, su jautria atida ir humoru plėtojantys migracijos, nostalgijos bei sudėtingų tarpvalstybinių politinių santykių verpetuose atsidūrusius žmonių ir daiktų likimus. Nors menininko analizuojami regionai – Vidurinieji Rytai ir JAV – geografiškai toli nuo Lietuvos, jo kūryboje keliami klausimai aktualūs visur, kur represiniai režimai griovė kultūros artefaktus ir žmonių gyvenimus.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.

Vytautas Dubauskas: „Atlaidai“

„Simboliška, kad didelė, beveik penkis šimtus kvadratinių metrų užimanti ekspozicija, kuriai darbai sukurti per trejetą pastarųjų metų, atsidaro besibaigiančios vasaros, prasidedančio rudens metu. Ne vienoje Lietuvos bažnyčioje tai atlaidų – švenčių, siejamų su Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenimais, „sezonas“. Kaip ir tikrųjų atlaidų atveju, esminė V. Dubausko „Atlaidų“ sąlyga auditorijai – turėti bendrą intenciją, pasiryžimą žiūrėti ir nusiteikimą analizuoti.
V. Dubauskas yra ekspresyvus tapytojas, kalbantis esminėmis tapybinės raiškos kategorijomis – energingais ir nervingais, drobę ar mėgstamą paviršių – popierių apšaudančiais potėpiais, drąsiais ir drastiškais spalvų šuorais, čaižiais jų deriniais. Menininkui būdingas mąstymas serijomis (pjaunančiomis regos bei suvokimo lauką kulkosvaidiškais šuorais), darbas su viena kitą papildančiomis kompozicijomis, kuriose tartum koks Ahasveras klajoja pažįstamus kontūrus įgaunantys siluetai, vizuali abeliariškai nominalistinės universalijos išraiška.“ (Dailėtyrininkas dr. V. Poškus)
VDA parodų salių „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.

Vaiva Frančiakaitė: „Tarp kitko”

„Be priežasties, be ketinimo – tik tarp kitko. Aš vis stebiu. Kaip prižiūri žydinčius kaulavaisius arba anūkus, kaip žaidžia šachmatais parke. Klausausi praeinančių žeriamus priekaištus gyvenimui, seimui ir orui.  Žmonių išraiškos, tonas, gestai tarsi diktuoja istorijas. Visų šių atsitiktinai pamatytų (specialiai ieškotų dairantis), išgirstų momentų niekada nesivarginu tiksliai cituoti – vis tiek neįmanoma nesuklysti. Perdėlioju matytų įvykių eigą, sulieju personažus į vieną, ar vieną išdalinu į kelis – manipuliuoju, bet nesukuriu iš tuščio.“ (Vaiva Frančiakaitė)
Galerijoje „5 MALŪNAI“ (VDA Naujieji Rūmai, Malūnų g. 5, Vilnius)  veiks iki rugsėjo 30 d.

„Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 m.“

Laisva ir kontroliuojama kūryba. Ši dilema nuolat aktuali. Kaip ji buvo sprendžiama prieš trisdešimtį metų, iki Lietuvai tampant nepriklausoma, atskleidžia meno kūriniai, kurti prievartinės sistemos išgyvenimo sąlygomis. Sovietinės priklausomybės refleksijoms pasirinktas 1978–1985 m. laikotarpis Kauno paveikslų galerijoje, kai dar tebegyvavo socialistinės realybės vizijos. Kai mainais už lojalumą sovietinei valdžiai dailininkams buvo skiriamos dirbtuvės, kūrybiniai užsakymai, kvietimai į plenerus, kūrybines keliones, premijos, buitinės lengvatos. Paroda kviečia analizuoti, kiek visuomenėje yra būtinas ir sveikintinas požiūrių ir gebėjimų lankstumas. Kiek yra toleruojamas gebėjimas prisitaikyti. Kaip prisitaikymas dera su etika, morale, kultūros tradicija ir kokią išliekamąją meninę vertę jis sukuria.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2021 m. sausio 10 d.

„Kasdienybės geometrija. Apie rėdymosi meną tarpukariu”

būdo skerspjūvis. Šį kartą verčiame mados skiltį ir kviečiame lankytojus pasigrožėti Laikinosios sostinės inteligentijos apdarais ir aksesuarais. Ekspozicijoje taip pat skiriamas dėmesys grožio priemonių industrijai: muilas, kvepalai, pudra, skaistalai ar net priklijuojamos blakstienos – moteriškų kerų atributai, be kurių neapsiėjo dažna tarpukario ponia ar panelė. Daug nedidelių, bet intriguojančių smulkmenų, atrastų Kauno miesto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir privačiuose rinkiniuose, praskleis kontrastingą tarpukario damų ir džentelmenų grožio ir mados pasaulį, kurį parodoje reikšmingai papildo ir vaizduojamosios dailės kūriniai.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Šabakštyno retro“

Retrospektyvinė Šiaulių dailininkų darbų paroda, skirta Lietuvos dailininkų sąjungos ,,Šiaulių dailininkų organizacijos 50-mečio“ paminėjimui. Šiaulių miesto dailės galerijoje eksponuojami darbai sukurti nuo septintojo dešimtmečio iki šiandienos.
Šiauliuose ilgus metus egzistavo toks „Šabarkštynas“, palikęs ryškų pėdsaką miesto dailės gyvenime. Šis žodis turi savo atsiradimo istoriją, susijęs su konkrečia vietove, dailininkų vardais ir jų veikla. Taigi iš kur jis, tas „Šabarkštynas“?
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245)  veiks iki rugsėjo 26 d.

Aleksandra Jacovskytė: „Piešiniai / fotografijos“; Elena Nona Zavadskienė: „Tapyba“

Žinoma scenografė, grafikė, fotomenininkė, Auksinio scenos kryžiaus laureatė Aleksandra Jacovskytė, sukūrusi scenografijų, kostiumų daugybei teatro, operos, baleto spektaklių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, taip pat ir Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Nuo 1973 m. dalyvauja parodose. Ši paroda – jau ketvirtoji Laiptų galerijoje. Grafikė, tapytoja Elena Nona Zavadskienė, gimusi Odesoje, dirbusi Lietuvos kino studijos meninių filmų grimo dailininke, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja – pirmą kartą galerijoje, tačiau su jos tapyba – žymiausių Lietuvos kultūros žmonių – dailininkų, režisierių, teatro ir kino aktorių, dainininkų portretais jau turėjo progą susipažinti „Šiaulių Monmartro Respublikos“ festivalio lankytojai Joniškio Raudonojoje sinagogoje.
Šiaulių miesto kultūros centro ,,Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83) veiks iki spalio 5 d.

„Kalbantis miestas“

Šiaulių miesto istorinių nuotraukų ir tekstų, kuriuos sukūrė Pirmasis literatūrinis hakatonas Lietuvoje! dalyviai. Hakatono dalyviai visą parą (rugpjūčio 22–23 d.) muziejaus erdvėse kūrė tekstus pagal muziejaus specialistų atrinktas archyvines nuotraukas. Nuotraukos apėmė Šiaulių vaizdus nuo 1863-iųjų sukilimo iki šių dienų. Savo tekstais dalyviai ieškojo Šiaulių miesto tapatybės.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki lapkričio 23 d.

„We can be heroes“ / „Būkime herojais“

Projektas „We can be heroes“ / „Būkime herojais“, skirtas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro 15 metų sukakčiai, – tai visų šių KKKC veiklos metų meno lauko dalyvių: užsienio šalių ir Lietuvos menininkų, kuratorių ir organizatorių, dizainerių, žurnalistų ir kritikų, meno gerbėjų, stebėtojų ir vertintojų, prisidėjusių prie Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kūrimo ir tęsiančių KKKC evoliuciją, pokalbis šiandien. „We can be heroes“ per eksponuojamus meno kūrinius simboliškai įvardija kada nors įgyvendintus KKKC projektus, turėjusius įtakos ne tik paties centro vystomoms idėjoms ar ateities vizijoms, bet ir miesto bendruomenei. Projekto devizas išreiškia asmens ir visuomenės, kultūros ir natūros, objektyvumo ir tolerancijos, meno ir politikos bei daugybę kitų binarinių opozicijų, kurias gali įvardinti bet kuris iš mūsų. Pasakojimą projekte patikėta vystyti kiekvienam dalyviui – tiek menininkui, tiek žiūrovui… Kiekvienas jų yra atskaitos taškas, bet kurio menininko kūrinys gali tapti šios ritualinės kelionės laiku pradžia.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki lapkričio 8 d.

Danutės Žalnieriūtės grafikos paroda

D. Žalnieriūtės kūrybos kelias pasižymi tradicionalumo ir eksperimentų derme. Autorė visada ieškojo naujų raiškos būdų ir neretai itin sudėtingo atlikimo sprendimų. Tai įrodo XX a. pradžioje pasirodžiusi „Vėduoklių“ serija, kurioje kiekvieną lakštą sudaro estampų fragmentai, rankų darbo popierius, monotipijos, iškiliosios spaudos detalės, kruopščiai sukomponuotos ir juvelyriškai suklijuotos į vientisą, subtiliai spalvotą visumą. Pati grafikė prisipažįsta esanti spalvos fanatikė, todėl jai labai svarbu  išgauti ypač subtilius spalvinius tonus ar pustonius.
Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje veiks iki rugsėjo 27 d.

„Iš tos operos“

Lankytojai kviečiami netradiciniu būdu pažinti operos pasaulį – atrasti jo užkulisius, geriau pažinti solistus ir iš arti apžiūrėti įspūdingas scenografų Dicko Birdo ir Marijaus Jacovskio dekoracijas, atsiduriant jų viduje. Gerai pažįstamų operų fragmentai atgyja naujais pavidalais, juos papildo multimedijų menininko Rimo Sakalausko projekcijos ir senovine šlapio kolodijaus technika dirbančio fotografo Mindaugo Meškausko ferotipai.
MO muziejuje veiks iki 2021 m. sausio 10 d.

Michel Campeau: „Būti analoginėje fotolaboratorijoje su skaitmenine kamera ir skeneriu“

Monrealyje gyvenančio ir kuriančio menininko Michel Campeau paroda Vilniuje pristato du šiuo metu tęsiamus darbų ciklus – „fotolaboratorija“ ir „menininkų gestikuliacija fotolaboratorijoje“. Abu kūrinių ciklai vystomi pasitelkiant skirtingas kolekcionavimo praktikas: viename iš jų menininkas dirba kaip archyvistas ir tyrėjas, kitame – kaip beišnykstančių kūrybos erdvių klasifikatorius. „Prospekto“ galerijoje atidaromoje parodoje pirmąkart šios dvi darbų serijos sujungiamos į vieną pasakojimą ir erdvinę instaliaciją. Kaip teigia M. Campeau, tai pasakojimas apie vieną gentį, apie technologinius ir civilizacijos procesus, o kartu ir apie atmintį bei pagarbą.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.

„Dabar ir Tada / Now & Then“

Projekto (kurio esmė yra VDA muziejaus fonduose saugomų tapybos ir grafikos studentų, vėliau tapusių žinomais menininkais, darbų sugretinimas) pavadinimas koduoja dvejopas reikšmes. Viena vertus, pačioje parodoje iš tiesų – opoziciniu dichotominiu principu (chronologiškai atstovaujantys skirtingiems laikmečiams) yra eksponuojami nuo 8 dešimtmečio iki dabar sukurti kūriniai. Tame slypi ir lyginamosios, ir „supriešinamosios“ metodologijos aspektai. Šiame sprendime esama ir žaidybinio, ir analitinio elementų. Juk visuomet įdomu pa(si)lyginti, kaip žmonės kinta ir keičiasi, tai tuo pačiu leidžia daryti ir konkrečiais išvadas… Vienų dailininkų kūryba keitėsi kardinaliai, kitų – labiau evoliuciniu būdu, dar trečių – mutavo minimaliai. Nes esama daugybės kelių. Tad vienas šalia kito eksponuojami darbai ir atskleis tą trajektoriją nuo „tada“ iki „dabar“.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44)  ir Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki rugsėjo 19 d.

Dainius Liškevičius: „Susisaistymas su vieta“

Parodoje „Susisaistymas su vieta“ pristatomas naujausias Dainiaus Liškevičiaus projektas – trijų metų laikotarpyje besitęsiantis vyksmas konkrečioje geografinėje vietoje. Ši vieta, sodybvietė (vienkiemis) apsupta dar vis egzistuojančių miškų plotų, sukuriančių atskirtumo jausmą, postapokaliptinę salos iliuziją, simuliuoja fizinį pabėgimą ar iliuzinį sulėtėjimą. Parodoje pristatomi objektai, fotografijos ir piešiniai reprezentuoja keletą atskirų besirutuliojančių gyvenimiškų istorijų, kurios susiveda į vientisą parodos naratyvą. Veiksmas vystosi remiantis konkrečiomis asmeninėmis istorijomis, stengiantis suderinti sunkią nors ir relaksuojančią buitį bei kūrybines veiksmo apraiškas, taip ieškant sąlyčio su šia vieta, kaip neišvengiama kosmine lemtimi.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 10 d.

Saulius Paukštys: „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė. Žydų bendruomenės pėdsakai“

Šimtus metų Vilniuje gyvenusi ir klestėjusi žydų bendruomenė buvo išblaškyta, sunaikinta karo metais ir galutinai sugniuždyta per kelis pokario dešimtmečius. Ištisi jos kvartalai išgriauti, gyvenimo struktūra sunaikinta. Gyvenimo būdas, papročiai, amatai – viskas buvo sudrebinta ir kone nušluota nuo žemės paviršiaus.  Nepaisant šios tragedijos, šimtmečius miesto gyvenimą kūrusi ir jam įtaką dariusi bendruomenė paliko daugybę pėdsakų: pastatų fragmentų, puošybos detalių, mažosios architektūros ir kitų elementų, liudijančių kažkada čia kunkuliavusį gyvenimą. Išlikusios žydų namų durys, parduotuvių langinės, pastatų dekoro elementai, grindinio fragmentai, maldos namai, kepyklos, parduotuvės, amatininkų dirbtuvės – visa tai šiuo metu gyvena visai kitus gyvenimus. Kiekvienas toks pėdsakas, kiekviena detalė primena mums, kad visai neseniai Vilniuje gyveno,  šimtamečių tradicijų laikėsi ir miesto bei Lietuvos istoriją kūrė unikali sandara – Vilniaus – Lietuvos Jėruzalės  – žydų bendruomenė.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 19 d.

Milena Pirštelienė: „Vanduo“

Šiuolaikinės keramikos parodoje „Vanduo“ žiūrovai turi progą susitikti su daugialypiu ir simbolišku menininkės sapnų pasauliu. Naujoje Milenos Pirštelienės ekspozicijoje toliau plėtojamos autorei būdingos temos ir technologiniai eksperimentai. Ekspozicijoje pristatomi kūriniai atveria sapnų persmelktus vandenynų, jūrų ir architektūros vaizdus, subtilios šviesokaitos keičiamus siužetus. Asmeninių ir universalių, tačiau nepretenzingų simbolių kalba autorė žiūrovą nukelia į keistą, intymią kelionę po žmogaus dvasinių išgyvenimų pasaulį. Keramikinėse kompozicijose vyrauja monochrominiai peizažai, kuriuose susiduria gamtos ir žmogaus kūrinija. Simboliška, kad parodos darbų kolekcija sukurta permainingais 2019-2020 metais. Tačiau juose nėra tiesiogiai ir sąmoningai perteiktų atpažįstamų alegorijų ir intertekstų. Gamtos ir žmogaus susidūrimo, skendimo, būties trapumo, nerimastingumo, grėsmingumo, vienatvės ir sapnų temos Milenos Pirštelienės kūryboje atsirado prieš gerą dešimtmetį.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki rugsėjo 25 d.

6-oji Vilniaus keramikos meno bienalė „Naujas / Fresh“

Bienalėje pristatomas daugiau kaip 40-ies skirtingų kartų šiuolaikinės keramikos meno kūrėjų darbų spektras. Pastarajį sudaro tarptautinės komisijos atrinkti nauji, per pastaruosius dvejus metus sukurti, lietuvių menininkų kūriniai. Kviestinė parodos viešnia – Rūta Pakarklytė – tarptautinėje keramikų bendruomenėje pasižymėjusi, šiuo metu Norvegijoje kurianti lietuvių menininkė. Autorė yra daugybės apdovanojimų, tarp jų ir „Ceramica Multiplex“ aukso medalio, laimėtoja. Pirmą kartą autorės kūrinys bus pristatomas Lietuvoje.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki rugsėjo 26 d.

„Šmėklų miškas“

Parodoje „Šmėklų miškas“ (angl. The Spectral Forest) pristatomi ir nauji, ir anksčiau sukurti darbai, kviečiantys pasivaikščioti po užburtą mišką – idėją, paremtą šventųjų girių reikšme Baltijos regione, taip pat naikinimo ir kultivavimo, perkėlimo bei iškeldinimo Kuršių nerijoje istorija. Parodos pavadinimas užsimena ne tik apie šmėklas, vaiduoklius ir dvasias (angl. spectre – šmėkla, pamėklė), tradiciškai gyvenančius miške, bet ir apie spektrą (angl. spectrum) – būseną, neapribotą atskirų verčių rinkiniu. Tokiu būdu paroda akcentuoja tęstinumą, takumą ir laidumą kaip priešpriešą siauroms dvinarėms kategorijoms ir priešinančiai kalbai, vis labiau dominuojančiai politiniame klimate.
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje veiks iki lapkričio 8 d. 

Povilas Ramanauskas: „Keliaujantis potėpis: hibridai“

Tai tęstinė menininko paroda / meninis tyrimas, nagrinėjantis šiuolaikinės tapybos atvejus ir galimybes. Ekspozicijoje įvaizdinamos (ne)nuoseklios tapybos galimybių praplėtimo paieškos, ėjimai iš dvimatės plokštumos į erdvę ir pasivaikščiojimai tapybos paribiais. Parodoje eksponuojami naujausi Povilo Ramanausko darbai, kuriuos būtų galima įvardyti tapybos idėjomis, objektais, instaliacijomis ar tiesiog hibridais. Tapybinės raiškos ekspansija skleidžiasi įtraukiant ir modifikuojant galerijos erdvę, kurioje šie tapybos hibridai įsitraukia į vizualią kelionę paviršiais ir kontekstais.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki rugsėjo 26 d. 

Rūta Jusionytė: „Žmogus tarp žmonių“

„Didesnių akių. Trapesni. Rūta atlieka nuogo kūno vaizdavimo ritualą, jį iš tiesų apnuogindama. Jos būtybės – tai žmogaus pavidalo skylės. Kadangi jas gaubia kūnas, pro jas galima matyti, iš kur ir kaip prabėga amžinybė. Nebėra horizonto, dangus iš jų yra atimtas. Galbūt jos ir purvo spalvos, ir jų žvilgsnis išdegęs, bet tikrasis purvas degina dar smarkiau. <…> Rūtos skulptūra rizikinga, jos puikiuose kūriniuose – nė šešėlio linksmybės. Nė menkiausios vilionės, o tik klastingas griežtos ir negailestingos būties užkratas. Nenusakoma, nepasaldinta užuojauta. Subtili žiauraus grožio ir rūsčios būties alchemija. Nedidukė beamžių, nuskurdintų, pirmapradžių ir keistai sumažintų žmogystų gentis atskleidžia didžiausių išgyvenimų nepakeliamumą ir siaubingą tuštumą, slepiamą vaikiškose sielose. Tos būtybės, žvelgiančios šmėklos žvilgsniu, – tai nepaneigiami mūsų pačių atspindžiai. Kai viskas nutyla, jie, tokie maži, be žodžių mums byloja amžiną būties paslaptį. Rūta Jusionytė lipdo tikrus, nepagražintus žmones. Jos skulptūros perteikia amžinojo gyvenimo idėją.“ (Christian Noorbergen).
Baroti galerijoje (Didžioji vandens g.2/Aukštoji g. 1, Klaipėda) veiks iki  rugsėjo 19 d.

Pranas Gudaitis: „Tapyba“

Pranas Gudaitis dalyvavo daugiau kaip šimte parodų Lietuvoje ir užsienyje: 1977, 1982 m. Maskvoje, 1987 m. Turkijoje, 1987, 1988 m. Suomijoje, 1989, 1990 m. Japonijoje, 1990, 1991, 1992, 1993 m. Vokietijoje, 1997 m. Šaržos (JAE) meno muziejuje, 1998 m. Abu Dabio kultūros centre (JAE), 2001 m. „G.Gounaro” muziejuje Atėnuose ir kitose šalyse. Surengė per dešimt personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
P. Gudaičio kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Kultūros ministerija, Dailės fondas, dailės kolekcininkai.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki rugsėjo 19 d.

Mark Mäetamm: „Seksas, Mirtis ir Jezusmarija“

Galerija „Meno parkas“ pristato Marko Mäetamm parodą, apimančia visą galerijos erdvę, o nagrinėjama tematika – plačią kaip horizontas – nuo sekso iki mirties – priešingų polių, ir viso to keisto, galbūt, betikslio ir desperatiško gyvasties krebždėjimo tarp jų. Vaizduoja visą pasaulį, nežinia, plokščią ar apvalų, bet čia tavęs niekas nepuola gelbėti, paliktas lagaminas – būtinai susprogsta, o priešinga lytis yra tiek pat patraukli, kiek ir gąsdinanti (beveik kaip atviras kosmosas). Visa tai visai (ne)juokinga. Ši gausa suplūsta į vieną subjektyvią sąmonę; jos dėmesys atsitraukęs – be emocijų ir galimybės įsikišti, tiesiog leidžia pasauliui suktis – komiškam, tragiškam, provokuojančiam. Minimalistiškuose kūriniuose teksto punktyru autorius įvardija savo būvį, vysto dialogų ir istorijų fragmentus, bet niekada neatskleidžia aplinkybių, žiūrovas jas laisvas susikurti pats. Siužetai, kur autorius prabyla skausmingai atvirai, pasirodo esą universalūs ir dažnam dilgteli viduje atpažinimu.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas)  veiks iki spalio 2 d.

„Kaunas Photo Star“

17-asis fotomeno festivalis „KAUNAS PHOTO“ 2020 metais temine prasme planavo švęsti periferiją, provinciją, šalies gelmę, „autbeką“. Tačiau COVID-19 kontekste „KAUNAS PHOTO STAR 2020“ konkursui pakvietė fotografus teikti darbus tema „Periferinės vizijos“ ir laukė jų, tyrinėjančių paribius, užribius – tiek čia pat už lango, tiek už sienos, kurią kirtę atrastume erdves, vietas, žemes, periferijas, kurios dažnai lieka matymo pakraščiuose. Tradiciniu tapęs, jau dešimtasis „KAUNAS PHOTO STAR“ konkursas sulaukė fotografų susidomėjimo tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Konkursui pateikta 170 fotografijų serijų, kurių fotografai – iš 38 pasaulio šalių. Gauta darbų iš tolimų šalių – Japonijos, Taivano, Australijos, Brazilijos, Čilės. Tačiau organizatorius labiausiai nudžiugino tai, kad Lietuvos fotografai, pateikę konkursui 19 serijų, buvo vieni iš aktyviausių konkurso dalyvių. Tai pirmas kartas per dešimtmetę „KAUNAS PHOTO STAR“ istoriją, kuomet lietuvių fotografai sudarė didžiausią dalyvių grupę.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki spalio 3 d.

Jonas Arčikauskas: „Kėslai ir ketinimai“

Daugiau nei keturiasdešimt metų menininkas dirba įvairiuose teatruose, kuria scenovaizdžius, kostiumus, grimą, video instaliacijas, plakatus teatro spektakliams bei kinui, režisuoja, rašo libretus. Būdamas vienas pirmųjų scenografų Lietuvoje, besinaudojančių eklektikos teikiamomis galimybėmis, jis nevengia provokuoti, savo kūriniuose naudoja deformacijas, įvairių stilių derinius, lengvai transformuojamas formas, kas suteikia jo kūriniams interaktyvumo. Konceptualiems Jono Arčikausko scenovaizdžiams būdingos netikėtos, gyvenimiško analogo neturinčios formos, lakoniška minčių raiška, mėginimas kalbėti apie gyvenimą jo neimituojant. Dailininkas kuria netikėtų formų kostiumus – jų sudėtingų formų konstrukcijos, transformuojamos spektaklio metu, padeda scenoje sukurti „gyvus“ scenovaizdžius. Menininkui ne kartą buvo patikėtas reikšmingų valstybinių renginių meninės koncepcijos kūrimas bei įgyvendinimas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki spalio 10 d.

„Pro V. B. prizmę: Lino Jusionio tapyba“

Jusionio kūrybą įkvepia kino filmai, tačiau jo darbuose aktyvus veiksmas visuomet lieka „už kadro“. Menininkui svarbu sukurti įtampos ir laukimo atmosferą. Jo paveikslai dažnai priartėja prie abstrakcijos – peizažai ar architektūros fragmentai perteikiami grynomis geometrinėmis formomis. Žiūrėdami videomedžiagą atkreipkite dėmesį į dailininko kruopštumą: centimetrų tikslumu jis apskaičiuoja proporcijas, kantriai ieško geriausio spalvų derinio. Tad kiekvienas elementas paveiksle yra reikšmingas ir padeda įminti dailininko sumanytą rebusą.
MO muziejuje veiks iki lapkričio 30 d.

Ina Budrytė: „Sapnai kiekvienai dienai“

Parodai buvo atrinkta net 90 tapybos ant popieriaus darbų ir visą pluoštą nedidelių piešinių eskizų, sukurtų 1990–2020 m. periodu. Tapymas ir piešimas ant popieriaus Budrytei svarbūs kaip subtilus ir tuo pat metu ekspresyvus veiksmas. Išsaugodama privatumo intymumą, menininkė gali puoselėti keistuoliškumą ir drąsiai leistis tyrinėti paslaptingą gyvenimą niekieno žemėje, tarp realybės ir vaizduotės. Šiame „lygiagrečiame gyvenime“ prie kai kurių siužetų ir motyvų Budrytė ne kartą sugrįžta. Todėl ekspozicijai pasirinktas ne chronologinis, bet teminis principas. Autorė kūrinius sugrupavo į aštuonis atvirus ciklus, kurie gali būti pratęsiami ir papildomi. Budrytė čia nevysto nuoseklaus linijinio pasakojimo, kaip ir nekuria to paties motyvo variacijų. Visi šie ciklai – tarsi novelės be pradžios ir pabaigos, dienoraščiai vaizdais-rebusais.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Gedimino pr. 51, Vilnius) vyks iki spalio 4 d.

Adelė Bražėnaitė ir Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė: „Mūsų Lietuva”

Parodai, skirtai Tautodailės metams paminėti, atrinkta per 50 tautodailininkių darbų, tarp kurių nemažai kūrinių, atliktų seniausia ir populiariausia Lietuvoje medžio raižymo technika, taip pat lino raižinių. Tai paroda apie tradiciją, – vienos šeimos kartų kūrybinės veiklos tęstinumą, tvarios šeimos tradiciją, liaudies grafikos puoselėjimą. Parodoje pristatomi kūriniai kalba autorių interpretuojamais religiniais ikonografiniais siužetais, liaudies grafikai charakteringomis socialinėmis temomis, pasakų iliustracijomis. Simboliška ir prasminga, kad paroda „Mūsų Lietuva” atidaroma Pauliaus Galaunės namuose, žmogaus, liaudies meną laikiusio „neišsemiamu turtu lietuvių tautos istorijai pagilinti, tautos kūrybinei sielai pažinti”, profesoriaus, ilgus metus rinkusio ir tyrinėjusio lietuvių liaudies meną.
A. ir P. Galaunių namuose Kaune vyks iki spalio 10 d.

Aneta Tamulienė: „Būviai“

„Tapyba mano gyvenime atsirado iš meilės gražiai ir jaukiai aplinkai. Visada žavėjausi interjerais, kuriuose sienos ne tuščios, o užpildytos vienu ar keliais paveikslais. Matau juose didelę jėgą ir energiją. Mano tapyba – tai abstrakcijos,  dažnai gana ryškios, nes mėgstu spalvas, pozityvumą ir tikiu, kad gyvenimas turi džiuginti. Tapyba man yra hobis, kuris įtraukia vis stipriau. Tai mano poilsis ir ramybės laikas. Tai džiuginančios kūrybos akimirkos, kai leidžiu sau tiesiog „būti”. (Aneta Tamulienė)
Gelgaudiškio dvare (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.) veiks iki rugsėjo 29 d. 

„Gintarinis žaltys“

„Gintarinis žaltys“ – tai nacionalinis laukinės gamtos fotografijų konkursas, rengiamas nuo 2010 m. Konkurso tikslas – sutelkti Lietuvos gamtos fotografus ir jų klubus, puoselėti gamtos fotografų etikos normas ir skatinti visuomenę pažinti Lietuvos laukinę gamtą nedarant jai žalos. Daugelyje Vakarų Europos šalių tokie konkursai turi ne vieną dešimtmetį puoselėjamas tradicijas. Atrinktų geriausių fotografijų parodos nuolat keliauja po Lietuvą, bylodamos žiūrovui apie nuostabią, turtingą, įdomią, spalvingą ir daugelio vis dar nepažintą mūsų krašto gamtą.
Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.) veiks iki rugsėjo 30 d. 

Jolita Levčenkienė: „Jausmingas judesio švelnumas”

Utenos „Stiklo“ galerijoje (Utenio aikštėje) veiks iki rugsėjo 30 d. 

„Kodėl taip sunku mylėti?“

Paroda pasakoja apie tai, kaip gyvenime žmonės siekia balanso: pasirinkdami tarp gėrio ir blogio, siekdami panaikinti skirtis tarp turtuolių ir vargšų, nelygybę tarp moterų ir vyrų, susipriešinimą tarp kartų ar rasių. Eksponuojami žymių lietuvių menininkų kūriniai atskleidžia žiaurias istorines aplinkybes, paveikusias mūsų valstybę: okupacijas, laisvės siekį ir drastiškus socialinius pokyčius. Tai paroda, glaudžiai susijusi su Boddeke ir Greenaway asmeninėmis patirtimis – jų instaliacijose pasirodanti veikėja Susa Bubble yra įkvėpta jų jauniausios dukros Pip. Menininkai kalba apie tai, kad jiems kaip tėvams neramu dėl savo vaiko ateities: ji turės spręsti iškilsiančias problemas, susijusias su migrantų, ekologine ir politine krizėmis. Lygios teisės ir tolerancija vienas kitam yra ypatingai svarbūs dabar, kai didžiulės žmonių grupės – dažnai paskatintos drastiškų klimato pokyčių – palieka savo namus ieškodamos geresnių gyvenimo sąlygų. Priimti šiuos pokyčius sunku dabartinėje politinėje aplinkoje, kai valstybių santykiai vis labiau įtempti, o radikalūs dešinieji judėjimai vis stiprėja. Visgi, parodos žinutė kupina vilties: pastangos, kurias skiriame šiems iššūkiams įveikti ir suteikia mūsų gyvenimui prasmę.
„MO muziejuje“ veiks iki 2021 m. sausio 31 d.

Malvina Jelinskaitė: „O.“

„Kas nutiktų, jei mes nebežinotume kas yra fotografija ir kam ji skirta? Kas nutiktų, jei visi bet kokios ženklų sistemos vaizdiniai taptų vieninga simbolių kalba, padedančia tiksliau aprėpti absoliuto idėją, kai nebelieka perskyros tarp matomo ir nematomo, tarp suprantamo ir nepaaiškinamo? <…> Apie tai yra mano O. su Sokrato epigrafu “žinau, kad nieko nežinau”. <…> Mano žaidimai su spalva ir forma fotomedijoje, yra leitmotyvinis malonumo aspektas, lemiantis informatyvumo nureikšminimą. Mėgaujuosi santykio dinamika tarp spalvų ir formų savo pačios sukurtame socio-kultūriniame pranešime, ir ieškau tam tikro įtaigiai funkcionuojančio (greičiausiai nematomo) dėsningumo, leidžiančio man savaip perkoduoti vidinę ir išorinę, esamą ir numanomą tikrovę.“ (Malvina Jelinskaitė)
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) veiks iki rugsėjo 19 d.

Gustas Jagminas: „Elektros gamykla“

„Kitąsyk einu laukais, ten kur lygumos: stulpai, būdelės, nurudę seni geležiniai rakandai, apleistos fermos, atgyvenusių daiktų pavienės sąvartos ir tas, viską persmelkiantis sulaukėjusių pievų kvapas. Tepalo dėmės ant vieškelio. Eitum toliau, bet prisimeni, kad tiltas per kanalą jau įgriuvęs. <…> Galiausiai tai sugulė į keliolikos darbų tapybinį pasakojimą. Tematika šmėžuoja nuo industrijos, postsovietizacijos iki (post)industrinių utopijų / distopijų. Visa tai radosi iš ilgų pasivaikščiojimų po miestus ir po užmiesčių dykvietes, vis dažniau permąstant nūdien sunkiai išsprendžiamą konfliktą: tarp nežabotos antropoceno plėtros ir tarp grėsmės rūšių įvairovei (beje ir mums patiems) bei tarp pažeistos klimato pusiausvyros.“ (Gustas Jagminas)
Galerijoje „Meno niša“ veiks iki rugsėjo 18 d.

Antanas Sutkus: „Sveikinimai iš XX amžiaus“

„Sveikinimai iš XX amžiaus“ – taip savo albumus mėgsta pasirašinėti Lietuvos fotografijos grandas Antanas Sutkus (g. 1939). Tokiu pat pavadinimu pavadinta ir autoriaus kūrinių paroda, kuri šį kartą išsiskiria iki šiol dar nematytų ir naujų fotografijų gausa. Su fotografijos archyvu daugiau nei dvidešimt metų dirbantis A. Sutkus sako, kad ten iki šiol aptinka pamirštų momentų, daug paveikių vaizdų iš praeities. Šie darbai – tai ištisa fotografijos epocha, pasakojanti apie XX amžiaus Lietuvą ir jos žmones.
 Fotografijos muziejuje Šiauliuose (Vilniaus g. 140) veiks iki lapkričio 22 d.

Māris Grosbahs: „300 ir vienas“
„Sukurtų keramikos dirbinių ir rastų (angl. readymade) objektų meninės instaliacijos idėja gimė pavasarį, o jos atsiradimui įtakos padarė šalyje paskelbtas karantinas. Nepaprasta situacija suteikė netikėtą galimybę kiekvieną dieną pėsčiomis eiti į Kauno senamiestyje esančią dirbtuvę. Čia, minkydamas vietinį (Ukmergės) molį, leidau savo mintims laisvai plaukti. Šių procesų metu gimė ekspresyvūs ir estetiškai rafinuoti objektai.
Ypatingą dėmesį skirdamas parodų erdvei, kūriau nestabilumo, nostalgijos persunktą atmosferą. Mano rankos objektus sujungia su rastais daiktais, savyje talpinančiais praeities istoriją (-as). Tokiu būdu, apžvelgiant skirtingus kultūrinius ir socialinius kontekstus, gimsta naujų reikšmių sluoksniai. Parodinę erdvę naudoju tarsi sceną, kurioje transformuojamas laikas, erdvė, sukurti ir rasti objektai, gaudomi trapūs stebuklai bei įjungiama vaizduotė.“ (Māris Grosbahs)
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki rugsėjo 18 d.
„Kryžių Lietuva“

Lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. 2001 m. Lietuvos kryždirbystė pripažinta UNESCO pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru. Lietuviui kryžius turi ypatingą reikšmę. Jie kryžius statė pagerbdami mirusiuosius, ieškodami dvasių apsaugos. Spėjama, kad mediniais stulpais – kryžių pirmtakais – pagonybės laikais buvo žymimos svarbios vietos sodyboje, palaidojimai. Kryžius – tai prašymo, maldavimo, padėkos, pagarbos ženklas. Kryžiais siekiama permaldauti Dangų, užgriuvus netektims, nelaimėms, ligoms. Tikima, kad kryžius – tai galinga apsauga nuo ligų, gaisrų, karų, okupantų, emidemijų. Jau statant kryžių prasideda ritualai. Pirmiausia jis pašventinamas. Nešventintas buvo laikomas paprasčiausiu kuolu, todėl toks kryžius žymėtas šiaudų kuokštu ar žolėmis, kad žmogus, neduok Dieve, nepagarbintų tokio kryžiaus, nes tai didelė nuodėmė. Čia eksponuojama ir itin reta koplytėlė, padaryta medžio rąsto, vadinamo baubliu. Šio ąžuolinio tuščiavidurio rąsto vidus buvo išbalintas, ertmės – dailiai užkamšytos moliu: čia stovėjo šventojo skulptūrėlė. Lietuviška krikščioniškoji tradicija baublyje įkurdinti šventąjį siekia pagoniškas šaknis, kai tuščiaviduris seno ąžuolo kamienas buvo garbinamas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vidiniame kiemelyje veiks iki gruodžio 31 d.

„Archaika“

Šios parodos tikslas – atverti duris į mūsų tautos XVIII–XX a. kultūrinį palikimą, saugomą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus lietuvių liaudies rinkinyje, kuriame yra daugiau 12 000 mūsų etnokultūrinio palikimo liudytojų. Parodos tema „Archaika“ aiškiai nusako atrankos kriterijus: čia pateko seniausi arba per amžius nepakitusias formas išlaikę kūriniai, nepaliesti miestietiškos kultūros, pramoninės gamybos įtakų. Tai – ritualiniai arba buities daiktai, kurie stebina savo formų, technikų, atlikimo sudėtingumu, tačiau dekoru siekia pirmykščių laikų paprastumą. Brūkšnelis, taškas – išeities elementai, kurie virsta seniausiais ženklais (svastika, kryžiumi, žalčiuku, virvele), naudojamais beveik visoje mūsų planetoje.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Ir žodis tapo reginiu: vaizdiniai pasakojimai XVIII–XX a. lietuvių medžio ir lino raižiniuose“

Parodoje pristatomi XVIII–XX a. lietuvių liaudies ir profesionalių autorių medžio ir lino raižiniai iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Visų eksponuojamų raižinių išeities taškas ‒ žodis, istorija, pasakojimas. Kita parodos dalis ‒ lietuvių literatūros ir tautosakos vaizdinės interpretacijos XX a. profesionalių autorių ir vieno talentingiausių Lietuvos tautodailininkų grafikų R. Krasninkevičiaus raižiniuose. Nors šių raižinių siužetai pasakoja jau visai kito pobūdžio istorijas, nei XVIII–XIX a. religinė liaudies grafika, stilistiškai jie dažnai pastarosios paveikti.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki spalio 18 d.

Ferdinandas Ruščicas: „Auksinis kambarys“

Gyvendamas Vilniuje, Ferdinandas Ruščicas sukūrė pastelę intriguojančiu pavadinimu „Auksinis kambarys“, kurioje pavaizdavo savo nuomojamo buto Užupio g. 24 interjerą. Pastelėje neryškiai, tarsi per miglą, brėžiami daiktų pavidalai, o pro langus sklinda viską nustelbianti šviesa. Šiais metais minint dailininko 150 metų jubiliejų kilo sumanymas kaip trumpalaikę intervenciją nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje „atkurti“ simbolinį Ruščico auksinį kambarį. Tai dailininko vilnietiškoms patirtims skirta erdvė, kurioje garsius tapytojo peizažus keičia su Vilniumi susiję kūriniai ir dokumentai – nuo Tadui Vrublevskiui dedikuotos atvirutės, labdaros renginių plakatų ar knygos dizaino pavyzdžių iki paauksuotų Vilniaus universiteto insignijų ir trapių karališkų palaikų atvaizdų. Įsivaizduojamame auksiniame kambaryje susipina Ruščico moderni europietiška patirtis ir bajoriška savimonė, meilė miestui ir konfliktiškas patriotizmas.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) veiks iki gruodžio 23 d.

Petras Kalpokas: „Gamtos vizijos: etiudai ir akvarelės“

Petras Kalpokas (1980-1945) – vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, pedagogas, freskų kūrėjas, scenografas. Etiudai Kalpokui buvo svarbi kūrybinio proceso dalis. Tai ne eskizai, o savarankiški kūriniai – meninė minties reiškimo forma. Dailininkas pats labai vertino etiudus ir eksponuodavo juos parodose greta paveikslų. 1928 metų Kalpoko kūrybos parodoje etiudai sudarė net trečdalį tapybos ekspozicijos. Pasirašinėdavo tik geriausius, jo požiūriu labiausiai pavykusius. Kartais etiudai meniškai įspūdingesni už paveikslus, praradusius betarpišką emocionalumą ir vaizdo įtaigą. Etiudų svarbą Kalpokas suvokė dar studijų metais, kai pradėjo tapyti paveikslus pagal atsivežtus iš Lietuvos eskizus.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) veiks iki spalio 11 d.

„Pajūrio akmens amžius“

Paroda suteiks lankytojams unikalią galimybę susipažinti su tūkstantmečius menančiu pajūryje gyvenusių medžiotojų ir žvejų palikimu. Į pajūrį, kur ir buvo rasti, grįžta vieni įstabiausių Lietuvos archeologinių radinių. Tarp jų – ir 5 tūkstančius metų skaičiuojanti apeiginė lazda su briedės galva. Kuršių nerijos istorijos muziejuje įsikūrusioje kilnojamojoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje lankytojams pristatoma žemės sluoksniuose išsaugota pajūrio akmens amžiaus gyventojų kasdienybė: ūkinės veiklos įrankiai, su tikėjimais ir estetiniais protėvių poreikiais susiję amuletai iš žvėrių dantų, patys seniausi Lietuvoje dailės siužetai ant puodų sienelių, mažosios antropomorfinės ir zoomorfinės dailės plastika, sukurta iš kaulo, rago ir gintaro. Tarp beveik 200 eksponatų pristatomi ir specifiniai, tik šiam kraštui būdingi akmens amžiaus archeologiniai radiniai.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23 a, Palanga) veiks iki spalio 18 d.

„Kauno (ne)laikinumai“

Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki lapkričio 15 d.

„Laukinės sielos: Baltijos šalių simbolizmo dailė“

Šio meninio judėjimo temos – mitologija, folkloras, fantazija, sapnų ir vizijų pasaulis, dekadansas – atsispindi tokių Lietuvos simbolizmo klasikų kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Petras Kalpokas, Ferdinandas Ruščicas, Adomas Varnas, Antanas Žmuidzinavičius, Latvijos menininkų Janio Rozentālio, Vilhelmo Purvīčio, Estijos kūrėjų Kristjano Raudo ir Konrado Vilhelmo Mägio ir kitų kūriniuose. Parodai iš viso atrinkti 133 kūriniai (tarp jų 46 iš Lietuvos): tapyba, grafika, pastelės, piešiniai, skulptūra. Parodos koncepcijos autorius R. Rapetti – žymus Europos simbolizmo tyrinėtojas, monografijos Simbolizmas (Le Symbolisme, Paris: Flammarion, 2005) autorius, domėjęsis ir Baltijos šalių menu. Pasak jo, „paroda atskleis įdomią įtakų ir pasipriešinimo joms sąveiką: susipažinę su kosmopolitine Europos kultūra ir panaudodami savo tradicinės kultūros, folkloro ir retorikos elementus, Baltijos šalių menininkai išplėtojo savitas, jų šalių intelektinius kontekstus atspindinčias kūrybines raiškas“.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki spalio 11 d.

„Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“

Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojama daugiau kaip 80 originalių artefaktų iš Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus rinkinio. Galima susipažinti su šios žemės istorija ir kultūra – nuo akmens ir bronzos amžių iki nesenų įvykių revoliuciniame Maidane. Ikirašytinę Ukrainos istoriją pristato Tripolės kultūros antropomorfinės plastikos pavyzdžiai, bronzos epochos unikalus kalendorius, pirmųjų istoriškai užfiksuotų tautų, gyvenančių Ukrainos teritorijoje – kimerų, skitų, sarmatų, gotų, hunų, antų – paveldas. Ypatingo dėmesio verti visame pasaulyje žinomi senojo meno šedevrai iš skitų vadų pilkapių. Kijevo Rusios epochai atstovauja plataus spektro archeologiniai radiniai – nuo buitinių daiktų iki juvelyrinių papuošalų ir krikščionių kulto reikmenų, kuriuos pagamino Kijevo Rusios ir Bizantijos meistrai.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki spalio 25 d.

„Didžioji pramonė: „Inkaras“

Paroda, kaip ir „Inkaro“ guminė avalynė, kviečia žingsniuoti mažai pramintu keliu: industrijos istorijoje atrasti naujas spalvas ir prasmes – užmirštas, nubrauktas, išsižadėtas. Parodos eksponatai – unikalūs kūriniai ir masinės gamybos produkcija, rikiuojasi fabriko konvejerio įkvėptoje parodos įrangoje, sukurtoje „Office De Architectura“ architektų. Šis konvejeris perteikia alternatyvų pasakojimą apie mūsų istoriją ir tapatybę. Pasakojimas sukurtas drauge su buvusiais „Inkaro“ fabriko darbuotojais, menininkais, visuomenės aktyvistais.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki 2021 m. balandžio 24 d.

„Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos“

Penkioliktąjį gimtadienį švenčianti Istorinė Prezidentūra kviečia į išskirtinę parodą, kurioje eksponuojamos vien tik dovanotos vertybės. 110 žmonių ir organizacijų patikėjo muziejui daugiau kaip 2000 vertingų nuotraukų, istorinių artefaktų bei šeimos relikvijų. Eksponatai dovanos į Istorinę Prezidentūrą atkeliavo iš įvairių asmenų, organizacijų bei vietų: Kauno, Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų, Europos ir net tolimųjų JAV ir Australijos. Eksponatų muziejus sulaukė ir iš Lietuvos politinio bei visuomenės elito palikuonių: Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio sūnaus Kazio Lozoraičio, Prezidento Aleksandro Stulginskio dukters Aldonos Juozevičienės, ilgamečio Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio vaikaičio Peterio Kuhlmanno, teisės profesoriaus Augustino Janulaičio vaikaičio Ramūno Janulaičio, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sūnaus prof. Vytauto Landsbergio, žemės ūkio ministro Juozo Skaisgirio sūnaus Antano Skaisgirio ir vaikaitės Astos Skaisgirytės-Liauškienės, paskutiniojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro plk. Kazio Skučo dukterėčios Virginijos Skučaitės ir daugelio kitų.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki 2021 m. liepos 6 d.

„Alio, alio. Kalba Kaunas. Lietuva"

Tarpukario laikais užgimęs, Radiofonas buvo įsikūręs Kaune, Žaliakalnyje. 1928 m. sausio 15 d. studija buvo perkelta į miesto centrą – Laisvės al. 13, o 1933 m. – į S.Daukanto g. 12 (dabar S. Daukanto g. 28A). Sovietmečiu radijas perkeltas į Vilnių ir iki šiol veikia tame pačiame pastate – S. Konarskio g. 49. Pirmaisiais metais Radiofono programa truko vos pusantros valandos, o vėliau vis ilgėjo. Programa buvo labai įvairi: žinios, orų prognozė, paskaitos įvairiomis temomis. Ypatingai didelę reikšmę užėmė muzika. Kauno miesto muziejaus ir LRT bendradarbiavimo dėka svarbus Lietuvos istorijoje įvykis – Kauno Radiofono gimtadienis – įamžintas parodoje „ALIO, ALIO. Kalba Kaunas. Lietuva“. Simboliška, kad ši paroda veikia LRT Kauno redakcijoje, S. Daukanto g. 28A, kurioje radijas veikė nuo 1933 m. ir lemtingąją 1991 m. žiemą. Istorinėje vietoje veikiančioje parodoje galima pamatyti su Radiofono istorija susijusias fotografijas ir dokumentus. Parodoje eksponuojama virš 40 senoviškų iš buvusio Ryšių istorijos muziejaus perimtų radijo aparatų, fone skamba autentiški tarpukario laikų radijo įrašai.
LRT Kauno redakcijoje (S. Daukanto g. 28A) veikia iki gruodžio 31 d.

Ieva Liaugaudaitė: „Nuo zenga kaligrafizmo iki abstrakcijos: pamatai“

Šioje parodoje menininkė pristato per pastaruosius dvejus magistro studijų metus Lietuvoje ir Juodkalnijoje sukurtus įvairaus stiliaus ir technikos meno kūrinius, kuriuos vienija dvi pamatinės sąvokos: spontaniškumas ir kaligrafizmas. Būtent atkaklus ir sistemingas darbas zenga kaligrafijos srityje menininkei padėjo išsiugdyti geresnį kompozicijos jausmą, kuris atsispindi Juodkalnijoje ir Lietuvoje sukurtuose tapybos bei akvarelės darbuose. Šios parodos darbuose atsiskleidžia ir žodžio „pamatai“ daugiareikšmiškumas. Pamatas – kaip pagrindas, įsižeminimas ir kaip veiksmas, susijęs su regėjimu (matyti). Parodoje pristatomi keturi menininkės kūrinių ciklai: zenga kaligrafija, abstrakčioji tapyba, akvarelė, fotografijos iš kūrybinio proceso gamtoje.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki rugsėjo 20 d.

Jonas Aničas, Tauras Kensminas, Rimantas Milkintas, Rafal Piesliak: „Lūžis“

Paroda „Lūžis“ aprėpia skirtingų išraiškų objektus, atliepiančius vieną iš svarbiausių šiuolaikinės skulptūros tendencijų – skulptūrinio objekto įvairovę. Pristatomi kūriniai atspindi takų perėjimą nuo figūratyvių, modernistinės skulptūros estetiką menančių formų iki šiuolaikinių, globalias problemas įprasminančių motyvų. Kūrinius vienija plieno, kaip skulptūrinio objekto medžiagos, pasirinkimas, demonstruojamos įvairios skulptūros kūrimo technikos: plieno liejimas, lenkimas, plieninių sijų pjaustymas ar netgi jo panaudojimas garso instaliacijai. Parodą pristatanti galerija (AV17) devintus metus aktyviai populiarina šiuolaikinį meną ir yra viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių galerijų, išskirtinai propaguojančių šiuolaikinio objekto, skulptūros ir instaliacijos meną.
Chaimo Frenkelio viloje Šiauliuose veiks iki rugsėjo 27 d. 

Keramiko Vaclovo Miknevičiaus jubiliejinė retrospektyvinė paroda

Jubiliejinėje retrospektyvinėje parodoje eksponuojami įvairių rūšių kūriniai, kuriuos įgyvendino menininkas. Ekspozicijoje pristatomi pagrindiniai kūrybos etapai, atskleidžiama, kaip keitėsi dailininko meniniai interesai, plastinės kūrinių ypatybės. Demonstruojami art deco stiliaus bruožų turintys tarpukario laikotarpiu sukurti ankstyvieji keramiko dirbiniai (vazos, skulptūrėlės). Pateikiami XX a. antros pusės svarbiausieji kūriniai: pokario dekoratyvinės vazos, 6 dešimtmetyje „Dailės“ kombinate įgyvendinti modeliai-etalonai, modernėjimo žingsnius atspindintys 7 dešimtmečio servizai ir gėrimams skirti grafinai, 8–9 dešimtmečio skulptūrinės keramikos kompozicijos. Keramikos darbus papildo akvarelės, kurias menininkas nuosekliai kūrė visą gyvenimą. Taip pat parodoje eksponuojama šeimos archyve saugoma dokumentinė medžiaga (piešiniai, dienoraščiai, projektai).
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (Velnių muziejus) Kaune veiks iki rugsėjo 20 d.

Ona Pusvaškytė ir Vytautas Valiušis: „Tradicijų sąskambiai“

Parodoje pristatomi liaudies grafikės Onos Pusvaškytės ir puodžių karaliumi vadinamo Vytauto Valiušio darbai, kuriose atsispindi ir tautodailės tradicijos, ir inovatyvių formų paieška. Ekspozicijoje vienoje erdvėje pristatomi dviejų tautodailininkų kūriniai skiriasi savo forma ir atlikimo technika, tačiau skamba turiniu. „Paroda susieja vaizduojamą ir taikomąją tautodailę. Joje suskamba liaudies meno kūrybinė tradicija ir naujos jos formos, praturtintos liaudies meistrų kūrybiškumu, išradingumu, pajausta liaudies kūrybos dvasia ir noru jas tęsti ir išlaikyti“, – sako E. Lazauskaitė, viena iš parodos kuratorių.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki rugsėjo 20 d.

„Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“

Petras Kalpokas (1880–1945) – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, scenografijos, freskų kūrėjų. XX a. pradžioje išgarsėjęs ne vien Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, žinomas Latvijoje, Kauno meno mokyklos profesorius, tapybos studijos vadovas. Parodoje pristatomi žymiausi visų laikotarpių P. Kalpoko kūriniai, visi dailininko tapybos žanrai: Lietuvos, Italijos ir Šveicarijos peizažai, improvizuoti jam artimiausių žmonių – žmonos Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės, žmonos sesers T. Švedaitės, dailininko Igno Šlapelio, baleto artistės Marijos Juozapaitytės-Kelbauskienės  portretai, motinos portretas, keli autoportretai, įprasminantys svarbiausius autoriaus gyvenimo etapus, taip pat istoriniai Lietuvos kunigaikščių portretai, simbolinės kompozicijos bei vaizdai iš žvejų gyvenimo, dailininko kūryboje itin reti natiurmortai, nes jo nedomino negyvoji gamta bei kiti civilizacijos sukurti objektai.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune veiks iki lapkričio 14 d.

„Gražiausios Čekijos knygos“

Kazio Varnelio namuose-muziejuje veikia paroda, kviečianti pažinti elegantiškai konceptualų čekiškų knygų grožį. Parodoje eksponuojamos mokslinės ir dalykinės, literatūros vaikams, bibliofilinės ir autorinės knygos, taip pat parodų katalogai, meno ir fotografijų albumai, studentų darbai, vadovėliai. Leidiniai šiemet buvo pristatyti tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Kasmetinį knygos meno konkursą rengia Čekų literatūros muziejus, Poligrafų sąjunga ir Bibliofilų sąjunga. Knygos, išleistos ir išspausdintos Čekijoje, vertinamos pagal grafinį knygos vaizdą, apipavidalinimą, poligrafijos kokybę ir iliustracijas.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks  iki spalio 11 d.

„Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“

Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai ant Gedimino kalno surado 20-ties 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių palaikus. Tai  vainikavo beveik trejus metus trukusius tarpdisciplininius tyrimus, suteikusius impulsą naujai pažvelgti į šio sukilimo istoriją. Sukilėlių laidotuvių išvakarėse atidarytoje parodoje  sukrečiantis pasakojimas apie šiuos žmones, kartu ir apie sukilimą apskritai. Paroda veikia  XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14, kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių. Didelę dalį neeilinėje aplinkoje veiksiančios parodos eksponatų sudaro archeologinių tyrimų medžiaga, sukilimą iliustruojantys dokumentai, fotografijos bei asmeniniai sukilimo dalyvių daiktai, tarp kurių – vestuvinis Zigmanto Sierakausko žiedas ir unikalus vieno iš sukilėlių veido atspaudas.
Lietuvos nacionalinio muziejaus buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 veiks iki 2021 m. sausio 3 d.

Danguolė Brogienė: „Optinis žaismas“

Parodoje eksponuojama daugiau kaip 30 darbų, kviečiančių pasinerti į optinę iliuziją. Vilniaus dailės akademijos profesorė D. Brogienė nuo 1982 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje: surengė 16 personalinių, dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių ir grupinių tekstilės parodų. Jos darbai eksponuoti Vokietijoje, Mongolijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Meksikoje, Japonijoje, Anglijoje, Nyderlanduose, JAV, Slovakijoje. Tekstilės darbų gobeleno ir mažosios plastikos – miniatiūros autorine ir „macramé“ technika yra įsigijęs Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, tekstilės kūriniai puošia viešuosius ir privačius interjerus, daugiau nei 300 miniatiūrų-papuošalų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Anglijoje, Vokietijoje, Mauricijuje, Japonijoje, Islandijoje, Danijoje, Rusijoje.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki spalio 25 d.

„Kai aristokratai kūrė madą. XVIII–XXI a.“

Paroda  skirta trims mados šimtmečiams, per kuriuos valdančioji klasė – aristokratija – formavo mados sampratą ir darė įtaką mados raidai. Pirma parodos dalis skirta absoliutizmo epochai, įsitvirtinusiai Prancūzijoje XVIII a., ir rokoko stiliui, neatsiejamam nuo karaliaus rūmų kultūros ir tenkinusiam pirmosios rūmų damos, Liudviko XV favoritės markizės de Pompadur asmeninius poreikius. Parodoje pristatoma ir Napoleono valdymo epocha – vienas svarbiausių laikotarpių, kai aristokratija darė ypač didelį poveikį mados pasauliui. Dar viena parodos dalis skirta Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų aprangai. Dalis ekspozicijos skirta Rusijos imperijai, kurios sudėtyje buvo ir Lietuva.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki gruodžio 15 d.

„Nesusitaikę“

Paroda „Nesusitaikę“ skirta Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečiui paminėti.  Pirmoji parodos dalis pristato pasipriešinimo sovietinei okupacijai apraiškas. Tai pogrindyje leista Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kunigų įkurtas Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti, už žmogaus teises kovojusi Helsinkio grupė ir drąsiai už šalies nepriklausomybę pasisakiusi Lietuvos laisvės lyga. Antroje parodos dalyje, pavadintoje „Laisvėjimas“, pristatoma 1987 m. prasidėjusi Lietuvos Atgimimo istorija, kai per šalį nuvilnijo akcijos už politinių kalinių išlaisvinimą ir krašto ekologiją, sudundėjo „Roko maršas“ ir sugriaudėjo Persitvarkymo Sąjūdžio organizuoti masiniai mitingai, lydėję į valstybingumo atkūrimą – Kovo 11-ąją. Trečioje parodos dalyje „Laisvė“ pasakojama apie pirmus skausmingus ir sunkius, tačiau kartu ir džiugius valstybės pagrindų kūrimo žingsnius, kol buvo pasiekta visiška nepriklausomybė, kai 1993 metų rugpjūtį iš Lietuvos išvyko paskutinis sovietų armijos dalinys.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki lapkričio 15 d.

„Archeologijos atodangos: nauji tyrimai Valdovų rūmuose“

2020 m. kovo 11-ąją, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaroma paroda „Archeologijos atodangos: nauji tyrimai Valdovų rūmuose“.  Parodoje pristatomi 2019–2020 m. Valdovų rūmų požemiuose atliekant archeologinius tyrimus aptikti radiniai: XIII a. pabaigos – XIV a. keramika, juvelyriniai dirbiniai, unikalių importinės keramikos ir stiklinių taurių šukės, rytietiškos abstrakcijos šachmatų figūros ir zooarcheologinė medžiaga. Prabangūs XIII a. pabaigos – XIV a. dirbiniai, maistui naudotų gyvūnų įvairovė, rodo Vilniuje gyvenus aukšto socialinio sluoksnio asmenis ir išskirtinę pilies, kaip vienos iš svarbiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencijų, reikšmę.
Valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 27 d.

„Nuo Sacro iki Profano. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“

Parodoje kultūrinei visuomenei, jaunuomenei ir užsienio svečiams pristatomas unikalus europinės dailės paveldas – garsių XIV–XVIII a. Italijos dailininkų ir skulptorių kūrinių rinkinys ir keletas kitų Europos šalių menininkų darbų. Iš viso muziejaus Tarptautinių ir nacionalinių parodų centre (500 kv. m.) rengiamoje parodoje eksponuojami 89 gotikos, renesanso ir baroko dailės kūriniai. Ši paroda – tai jau ketvirtasis Nacionalinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus tarptautinio bendradarbiavimo projektas, rengiamas Vilniuje kartu su kultūros ir bažnytinėmis institucijomis ir Italijos kolekcininkais.
Valdovų rūmuose veiks iki  rugsėjo 27 d. 

„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“

Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Sveikas, šalies šeimininke! Steigiamajam Seimui – 100“

Nuo pirmojo posėdžio iki paskutinio, sušaukto 1922 m. spalio 6 d., Steigiamasis Seimas išdirbo beveik pustrečių metų (su pertrauka, kai dirbo Mažasis Seimas), per kuriuos buvo sušaukti 257 plenariniai posėdžiai ir priimti įstatymai, turėję stabilizuoti krašto ir žmonių gyvenimą: įtvirtini vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principai, visų krašto gyventojų, nepriklausomai nuo lyties, tautybės ar religijos, lygybė prieš įstatymą, įtvirtintos žmogaus ir piliečio laisvės bei teisės ir kt.
Istorinės LR Prezidentūros sodelyje veiks iki spalio 31 d.

„Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“

Parodoje „Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“ atkuriamas vieno iš sovietų propagandos elementų, vadinamo Raudonuoju kampeliu, vaizdas. Šie kampeliai buvo įrengiami visose valstybės įstaigose: miesto gamyklose ar fabrikuose, kolūkiuose ir kt. Jie buvo privaloma ir neatskiriama politinio švietimo dalis. Čia buvo galima rasti sovietinių laikraščių, žurnalų, ateistinių knygų, ant sienų kabėdavo sovietinė atributika (plakatai, stendai ir kt.). Taip pat čia buvo galima klausytis radijo ar stebėti įvykius per televiziją. Pasitelkus sovietmečio akcentus – to laikotarpio daiktus, techniką, fotografijas, spaudą, simbolius, siekiama atskleisti radijo ir televizijos svarbą propagandos kampanijoje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki 2021 m. birželio 30 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!