Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 18 spalio d. 14:36
Savaitės parodų kalendorius
Spalis 19 - 25
Rimantas Milkintas: „1 mm turi reikšmės“

25-erių metų kūrybos jubiliejų švenčiantis Rimantas Milkintas personalinėje parodoje „1 mm turi reikšmės“ pristato naujausius skulptūrinius objektus bei instaliacijas, atspindinčias pastarųjų metų periodo nuotaikas. 1 mm – tai atspirties taškas, riba nuo kurios prasideda techninis medžiagos ar erdvės matavimas. Ši riba šiandien tapo svarbi ne tik gamyboje, bet ir kasdieniame gyvenime, judėjimo procesuose. Parodoje pristatomi kūriniai tampa įvairių ribų tyrinėjimo padariniais, kuomet skulptorius aiškinasi, su kokiais limitais dažniausiai susiduriama, galbūt juos galima peržengti ar jais manipuliuoti. Galbūt ribų apskritai nėra? Objektų formas ir medžiagas siedamas su žmogiškąja jausena, R. Milkintas parodoje pasakoja daugiasluoksnę istoriją, turinčią nuorodų tiek į asmenines patirtis, tiek į visuomeninius išgyvenimus.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki lapkričio 21 d.

Milena Liutkutė-Grigaitienė: „Karantinariumas“

Nestokodama empatijos įtemptai situacijai, Milena Liutkutė-Grigaitienė į širdies formą sukrentančių kaukių kompozicija siūlo „pamilti esamą momentą, susigyventi su esama situacija.“
Autorė į pandemiją žvelgia rimtai ir atsakingai, tačiau parodoje eksponuojamuose kūriniuose apsigyvenusi viltis ir žaismė. „Plėšomi ramunės žiedlapiai spėlioja „užkrės ar neužkrės“. Dezinfekcinės priemonės vis sausina odą. Rodos, tuoj išvysime rankos kaulą. Serijoje taip pat akcentuoju kaukę kaip nuo kvapų ir, deja, nuo artumo apsaugančią priemonę“, – apie savo kūrinių kompozicijas sako grafikė M. Liutkutė-Grigaitienė.
 Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A, Vilnius)  veiks iki lapkričio 7 d. 

Kęstutis Musteikis: „AKMUO LEDAS UGNIS“

Menininko Kęstučio Musteikio skulptūros ir piešinių paroda, kurioje taip pat bus eksponuojamos ledo ir ugnies skulptūrų fotografijos.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.

Renata Maldutienė ir Vaiva Abromaitytė: „Mada: spalvų istorijos“

Mados paveikslų paroda „Mada: spalvų istorijos“ yra įvaizdinta dr. Renatos Maldutienės tyrimo apie Lietuvos mados spalvas ir jų priežastingumą dalis. Didelės apimties meninis projektas pradžioje buvo pristatytas kaip mados kostiumų kolekcija Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose. Vėliau, prie projekto prisijungus fotomenininkei Vaivai Abromaitytei, kostiumai virto įvaizdžio nuotraukomis. Galiausiai Andželikos Jalmokaitės „meno manipuliacijų“ pagalba nuotraukų herojai įgavo detales ir aplinką, kurių pagalba buvo išbaigtas autorės kuriamas meno projekto naratyvas.
Paroda nesiekiama atspindėti istorinės tiesos, o greičiau kūrybiškai interpretuoti tyrimo medžiagą. Projekto idėja paremta trimis pasakojimais: Lietuvos valstybės istoriniais įvykiais ir asmenybėmis, istoriniu kostiumu, spalvine simbolika.
Lietuvos Respublikos Seimo Vitražo galerijoje (I rūmai) veiks iki lapkričio 2 d. 

„Po vieną“

Po vieną – tai ne tik pavadinimas, išreiškiantis požiūrį į susiskaldžiusią bendruomenę, tarpusavio socialinį distancijos didėjimą, tai grupinė paroda, kurioje visi tapybos katedros studentai laisvai, be apribojimų, pristato galerijai po vieną savo kūrybos darbą. Prieš porą metų užgimusi idėja įkurdinti erdvę, kurioje laisvai skleistųsi menas ir tarpusavio diskusija, įgavo naują pavidalą. „Tapybos koridorius“ – galerija be atrankos, skirta susiburti, šnekėtis apie meną, kūrybą.
Parodoje bus eksponuojami tapybos katedros studentų bakalauro (I-IV k.), magistro (I- II k.) tapybos darbai.
VDA Vilniaus fakulteto Senuosiuose rūmuose, 3 a. (Maironio g. 6, Vilnius), veiks iki lapkričio 3 d.

Deima Katinaitė: „Vilnius. Ruduo 2020"

Deima Katinaitė apie parodą: „Tapybos darbų ciklą sudaro aštuonios abstrakčios drobės žyminčios spalvines šio rudens patirtis Vilniaus mieste. Formų užuominos paveiksluose – vienadienės rugsėjo kelionės įspūdis, išvykimo ir sugrįžimo (Vilnius – Navininkai – Vilnius) motyvas.“
Galerijoje „Aidas“ (A. Jakšto g. 9, Vilnius) veiks iki lapkričio 17 d.

„Pasaulio taikos meno paroda“

„Pasaulio taikos meno paroda“ siekia skleisti meilę taikai ir menui viso pasaulio žmonėms, nepriklausomai nuo jų tautybės, religijos ar politinių įsitikinimų. Jos pradžia laikomi 1993 m., kuomet prie šios idėjos prisidėjo 200 Japonijos menininkų.
Parodoje bus galima išvysti unikalių japonų menininkų ir Lietuvos liaudies meno meistrų darbų – skulptūros, keramikos, tapybos, grafikos bei šiuolaikinio meno kūrinių.
Tai – paroda, įveikusi laiką ir peržengusi kartų ribas, meno jėga susiejusi žmones ir tautas.
Pagrindinė renginio idėja yra malda už pasaulį be branduolinio ginklo, už pasaulį, kuriame būtų operatyviai sprendžiami vis dar nesibaigiantys nūdienos konfliktai, skurdo bei socialinės problemos.
Menas, kaip ir taika, yra per amžius žmogaus vystomos temos. Mes manome, kad nuolatos gvildenti šią temą pasitelkiant didingas laikui nepavaldaus meno galias – labai svarbi misija.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki spalio 26 d.

Gediminas Pranckūnas: „Atsiėmimas“

Nuo tada, kai 1940 metais Mikalojus Vorobjovas apie Vilnių rašė: „Tarp Vilniaus peizažo ir paties miesto nėra jokios priešybės. Miestas yra tarytum gamtos vaisius, o gamta – jo ysčius, jo indas, jo natūralūs rėmai“, vaizdas gerokai pasikeitė ne į žalumos gausinimo ir puoselėjimo pusę. Miesto plėtra vis labiau remiasi ekonominės naudos argumentais, tarsi pamiršus, koks stebuklingas buvo ir gali būti šis kalvotas, gamtos gaivalu alsuojantis miestas.
It laukinis žvėris, fotografas Gediminas Pranckūnas (g. 1958) atsitraukia į augalingas Vilniaus vietas, kur sostinę vos begalima atpažinti. Tik architektūros detalės ar panoramos fragmentai leidžia susigaudyti, kur yra nufotografuota laukymė. Gamtai šioje serijoje leidžiama „atsiimti“ Vilnių, prisiminti, kad iki užkaukiant geležiniam vilkui čia buvo miškai, ir mums priminti, jog be vardo žymės ji yra ištrynusi kur kas didesnius miestus (pvz., actekų) nei šis.
Vilniaus grafikos meno centre ( Latako g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 14 d.

Medilė Šiaulytytė: „Piešinių reportažai“

Ši Medilės Šiaulytytės paroda liudija apie autorės gyvenimą ir kūrybą dviejuose miestuose – Vilniuje ir Romoje. Ekspozicijoje rodomi piešiniai, kuriuose atsiskleidžia atidus ir kūrybingas autorės žvilgsnis į aplinką. Tai spalvingi vizualiniai dienoraščiai iš miesto gyvenimo, papildyti tekstinėmis žinutėmis ar koliažais. Medilės kūryba – patikimas kultūrinių aktualijų metraštis, kuriame užfiksuotos Romoje vykusio Lietuvos meno festivalio FLUX, meno mugės ArtVerona, operos festivalio Kuresarėje akimirkos ar tiesiog kasdienybės momentai iš Vilniaus bei Romos miesto gatvių. Anot menininkės, šis fotografavimas pieštuku yra vienas svarbiausių jos tapatybės raiškos būdų. Ekspozicija skatina apmąstyti šiuolaikinių menininkų migraciją ir jos poveikį kūrybai.
Vilniaus grafikos meno centre ( Latako g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 14 d.

Arne Piepke: „Nepažįstamos šalies anekdotai“

Atvirą konkursą KAUNAS PHOTO STAR nuo 2010 m. rengia fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO siekiant išskirti ir pagerbti ateities fotografijos žvaigždes. 17-asis fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO temine prasme planavo švęsti periferiją, provinciją, šalies gelmę, „autbeką“. Tačiau COVID-19 konteksto pasekoje, pakvietė fotografus teikti darbus KAUNAS PHOTO STAR 2020 konkursui tema „Periferinės vizijos“. Buvo laukiami darbai, tyrinėjantys paribius, užribius – tiek čia pat už lango, tiek už sienos, kurią kirtę atrastume erdves, vietas, žemes, periferijas, kurios dažnai lieka matymo pakraščiuose. Su šia tema festivalis KAUNAS PHOTO 2020 metais nori atikreipti dėmesį į tai, kas tapo svarbu, nors iki šiol taip nemanėme.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki spalio 31 d.

„TARP DANGAUS IR JŪROS II. Kuršių nerija sovietmečio Lietuvos dailininkų kūriniuose“

Ši paroda pirmoji, kurioje taip išsamiai pristatomas Kuršių nerijoje sovietmečiu sukurtas dailės paveldas. Jai atrinkta daugiau nei 30-ties menininkų kone šimtas kūrinių, kurie ne tik įamžino savitą šio krašto grožį, gyventojus, bet ir užfiksavo jo kaitą.
Parodoje pamatysite, kaip negausiai po karo į neriją sugrįžusius senuosius jos gyventojus kuršininkus keičia naujosios sovietų valdžios į ištuštėjusį pusiasalį plėtoti žuvies pramonę verbuoti naujakuriai. Išvysite, kaip jiems sekėsi gyventi ir dirbti kuriamuose žvejų kolūkiuose. Kaip štilyje užstrigdavusius senuosius kuršininkų burinius laivus – kurėnus keičia sovietmečio penkmečio planams įgyvendinti ir viršyti labiau tikę mažesni ir greitesni motoriniai laiveliai: traleriai, dorės ir botai.
Kauno paveikslų galerijoje (Nepriklausomybės a. 12)  veiks iki 2021 m. sausio 31 d.

„Kasdienybė Lietuvos fotografijoje 1963–2013 m.“

Tai vizualinis pasakojimas apie Lietuvos kasdienį gyvenimą, kurio akiratyje per pastarąjį pusšimtį metų atsirasdavo vis kiti dalykai, aktualijos, nuotaikos. Per šį laikotarpį susiformavo trys fotografų kartos, išsiskiriančios savo temomis, braižu, visuomet kalbančios apie savo laikmečio aktualijas. Parodoje kasdienybė transformuojasi į istoriją. Kiekvienas iš šešiolikos šioje parodoje pristatomų fotomenininkų  stebi ir fiksuoja kasdienybės ženklus, kurie nuolatos pakeičiami, perkeičiami ir ištrinami. Kasdienybės virsme samprata, kurią susikuriame, tėra abstrakcija, lygiai kaip ir menamos fotografų kartos, kurių kiekviena yra nevienalytė, įvairi savo pasaulio jausenomis, įžvalgomis, potyriais. Tačiau atvaizdams gulant vienas greta kito šios istorinio laiko perskyros tampa reliatyvios. Kasdienybės samprata rodosi tokia paprasta, o pats žodis taip sklandžiai funkcionuoja mūsų kalboje, kad paprašytas apibrėžti jo reikšmę retas ilgėliau susimąstys.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) veiks iki 2021 m. sausio 10 d.

Julius Čepėnas: „Laiko ratu“

J. Čepėnas kūrė ir scenografiją, ir tapybą, ir grafiką, ir vitražą, iliustravo knygas ir jų viršelius, kūrė plakatus ir statinių projektus, savo piešiniais ekspedicijose po Lietuvą dokumentavo lietuvių liaudies architektūrą ir baldus, dirbo meniniu redaktoriumi „Šviesos“ leidykloje ir įvairių meno disciplinų mokytoju vidurinėse mokyklose, vaikų piešimo ratelio vadovu, dėstė piešimą, braižybą ir grafinius darbus Kauno politechnikos instituto Architektūros fakultete.
Dominuojantys žanrai – gamtos ir arcitektūriniai peizažai, natiurmortai, portretai. Ramūs, statiški gamtos peizažai dailininko drobėse keičiasi su miesto gyvenimo vaizdais, kurių dažni motyvai yra laivai, automobiliai, geležinkelio tiltai, išreiškiantys laiko tėkmės pojūtį. Aplinkui lyja, sninga, keičiasi metų laikai, o žmonės plaukia, važiuoja, eina su skėčiais, nešini kasdieniais nešuliais ar tiesiog tuščiais žvilgsniais klaidžiodami erdvėje… Tos pačios vietos, bet kiti žmonės, kiti veidai, byrantis laikas…
„Parko galerijoje“ (M. Valančiaus g. 6, Kaunas) veiks iki spalio 28 d.

Nerius Vaitkus: „Spalvų užkulisiai“

N. Vaitkaus kūrybos akiratyje – supantis pasaulis ir vidinės autoriaus reminiscencijos. Erdvė, kurioje dailininkas semiasi įkvėpimo – miestas, gamta, kasdienių, autorių supančių daiktų aplinka. Ją papildo vidiniai išgyvenimai – nerimas, nostalgija, abejonės, siekis toje aplinkoje įžvelgti tai, ko nemato kiti. Šių dviejų sandų jungtis lemia, jog dailininko kompozicijose aplinka, o konkrečiai miesto architektūra, jos fragmentai, atskleidžia savitą požiūrio „kampą“: pastatai dažnai įgyja netaisyklingas formas, erdvė – netikėtas perspektyvas. N. Vaitkaus mieste dažniausiai nėra žmonių, jis tuščias ir persmelktas liūdesio, tarsi paženklintas irimo, kurį autorius bando sustabdyti, fiksuodamas aptrupėjusias sienas, tuščius langus, kreivas gatves, nykius kiemus. Tačiau šiame vaizduotės mieste, vis dėlto, lieka gera dozė tikrovės – architektūriniai objektai turi konkrečius „prototipus“, kuriems dailininkas siekia įkvėpti gyvybės. Tas gyvasties nervas glūdi tapymo manieroje: neramus teptuko judėjimas aklinai užpildo dvimates paveikslų erdves ir lokalių spalvų koloritui suteikia vidinio virpėjimo. Akivaizdu, kad vitražo studijos N. Vaitkui nenuėjo veltui – dekoratyvus vitražiškas tapysenos principas ypač ryškus abstrakčiose kompozicijose, kur spalvų ir linijų santykiai susiklosto į dinamiškus ornamentinius junginius.
Nacionaliniame Kauno dramos teatre (Laisvės al. 71), foje prie Rūtos salės, veiks iki spalio 28 d. 

Rūta Katiliūtė: „Tapyba“

Menininkė sukūrė savitą ir išskirtinį abstrakčios tapybos stilių, kuris sulaukė pripažinimo Lietuvos ir Europos kontekste. Jos stilius atpažįstamas, individualus ir išskirtinis.
Ji sukūrė savitą, abstrakčią spalvų kalbą. Menininkės abstrakcijose užfiksuota erdvė, ji puiki koloristė, kuri itin jautriai priartina prie spalvos. Per tapybą aliejumi leidžia patirti visus jos spalvinius niuansus nuo baltos, dramblio kaulo gelsvos, žydros, pilkos iki gilios violetinės ar žalius klodus slepiančios tamsiai mėlynos. Minimalistiniu stiliumi, tačiau daugybe spalvinių niuansų dėka, sluoksnis po sluoksnio menininkė fiksuoja neaprėpiamą erdvę, patiriamą per spalvą ir pačią tapybą.
Nepriklausomai ar tai būtų didžiulės drobės, miniatiūros ar mažoji tapyba ant popieriaus, jos kūriniai meditatyvūs ir gamtiški, priartinantys prie esmės: ne fiksuojant vandenį ar debesis, bet orą, šviesą, atmosferą.
ŠMKC „Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki lapkričio 15 d.

Rasa Justaitė-Gecevičienė: „... ir užaugo pievoj taburetė”

Naudodama įvairias keramikos technologijas, modifikuodama gyvo ir negyvo pasaulio objektus, Rasa Justaitė-Gecevičienė kuria išskirtinius keraminius kūrinius-personažus.  „Pagrindinis mano kūrybos motyvas – augalų interpretacijos, išreiškiančios amžinai besikeičiantį gamtos ratą, nepakartojamą savo individualumu ir netikėtumu. Kiekvienas daiktas gamtoje – tai tarsi atskiras peizažas. Žmogus gali jį matyti vientisą arba abstraktų, atskiromis dalimis arba dalių dalimis. Stebėti iš paukščio skrydžio ir pasižiūrėti į jį skruzdės akimis. Aš savo „peizažus“ kuriu naudodama įvairias keramikos konstravimo technikas, jungdama molį su medžiu, metalu“, – sako autorė.
Vytauto Valiušio keramikos muziejuje (Topolių g. 7, Leliūnai) veiks iki lapkričio 28 d.

 

Aleksandras Vasiljevas: „XX amžiaus mados šedevrai“

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, rengia jau dvyliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Ji skirta pasaulinės mados šimtmečiui. Apžiūrėdami parodą, lankytojai galės stebėti didžiulius mados pokyčius, įvykusius per visą XX amžių. Ekspozicija padalinta į skyrius, atspindinčius svarbiausius mados raidos momentus. Iš viso parodoje pristatoma šimtas modelių vyriškų ir moteriškų drabužių, taip pat iki trijų šimtų aksesuarų, fotografijų ir portretų.
Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje veiks iki gruodžio 31 d.

Michæl Kimt, Andrius Makare Makarevičius, Artūras Arcė Rožkovas: „ISO: 2 × 40 + 12“

Trys šiuolaikiniai menininkai – Michæl Kimt, Andrius Makare Makarevičius, Artūras Arcė Rožkovas – ir Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia kultūros nakties metu tapytojų akimis pažvelgti į laiką, dar nespėjusį tapti istorija. Karantino tapybos parodoje šmėklas vaikys elektroniniai Efcology ritmai.
Iš senovės graikų kalbos kilęs parodos pavadinimas (ísos – lygus) dviprasmiškai nurodo į prarastą stabilumą, sutrikusį gyvenimo ritmą ir galimybę izoliacijos metu jautriai atsigręžti į mūsų artimiausią aplinką. Šiandien radikaliai kintanti realybė viešai kalkuliuojama, sudėtingais išvedžiojimais ir skaičiais simuliuojama prarasta kontrolė, tačiau lūžtančios epochos chaoso negali pergalėti jokia senovinė formulė.
Lietuvos nacionalinio muziejaus buvusioje politinių kalinių areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius)  veiks spalio 25 d.

„Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės“

Garsaus dailininko, keliautojo, senosios Rytų Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros paveldo metraštininko Romano Borisovo darbų parodoje pristatomi per daugiau nei keturis dešimtmečius sukurti 78 išskirtiniai darbai – akvarelės ir eskizai, atskleidžiantys nykstantį architektūros paveldą – senąsias bažnyčias ir koplyčias, rūmų ir pilių griuvėsius, skersgatvius ir kiemus. Šie darbai ypatingi – jie lyg fotografijos, tikroviškos, bet apgaubtos paslaptimi, kupinos nostalgijos praeičiai. Jie leidžia pajusti įvairų ir turtingą kadaise klestėjusį pasaulį. Daugelyje savo darbų dailininkas sąmoningai vaizduoja negailestingai laiko ir žmogaus sugriautus istorinius pastatus, tuščius, apleistus, piktžolėmis apaugusius jų griaučius. Jis lyg istorikas, tik ne žodžiu, o vaizdu įtaigiai fiksuoja praeities pėdsakus, atskleidžia savitą tragizmo ir didybės sąsają. R. Borisovo akvarelės – meistriškai apgalvota dokumentika, atspindinti realybę, kelianti praeities ilgesį.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose veiks iki 2021 m. sausio 31 d.

„MINSK МИНСК МІНСК – fotografijos iš Baltarusijos“

Profesorių Andrea Rauschenbusch ir Peter Bialobrzeski vadovaujama magistrantūros studijų programos „Kultūra ir tapatybė“ studentų grupė iš Brėmeno aukštosios menų mokyklos 2018 metų balandį išvyko į Baltarusiją, siekdami susikurti savo vaizdinius apie šią šalį. Dalį šios tyrimų kelionės metu sukurtų fotografijų Vilniuje pristato Goethe‘s institutas Lietuvoje kartu su Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Viešose erdvėse dominuojančio militarizmo vaizdai kontrastuoja su kasdieniškose situacijose sutiktų paprastų žmonių paveikslais. Fotografiniai tyrinėjimai pristato pogrindinę mokyklą, siekiančią išsaugoti baltarusišką kultūrą ir skatinančią savo mokinius laisvai mąstyti, taip pat leidžia pažvelgti už namų fasadų ir patirti, kaip vis populiarėjanti religinė praktika atrodo privačiuose gyvenimuose. Po Antrojo pasaulinio karo rekonstruotas Minsko miestas, kaip sovietinės architektūros vizija, dokumentuojamas šalia „agrarinių miestelių“ – kaimo gyvenviečių regionuose, kurie sudaro 90 procentų šalies teritorijos.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) veiks iki spalio 25 d.

Malvina Stankutė: „1xN žmogus“

Beveik dešimtmetį dirbanti su mados ir prekių ženklų dizainu, tapybos srityje autorė debiutuoja su daugiau nei 20 abstrakčių monochrominių portretų, kurių kiekvienas sukurtas „vienu įkvėpimu“, rašoma pranešime žiniasklaidai. Kodėl pasirinkti būtent portretai? Pasak Malvinos, minimalistiniai, tarsi kaligrafijos simboliai gimę veidai – tai atskiros asmenybės, kurias stebėdamas žiūrovas per savo pasąmonę sukuria savitas, patirtimi grįstas istorijas. „Kiekviename žmoguje slypi gausybė skirtingų asmenybių̨, kurios atsiskleidžia sukilus skirtingoms emocijoms. Kiekviena jų turi „veidą̨“, charakterį, pasakoja vis kitą istoriją. Jas turi visi, tik ne visi geba ar nori jas pažinti, susidurti su savimi pačiu, atrasti harmoniją tarp gražiausių ir netobuliausių savęs versijų“, – sako autorė.
Galerijoje „Tsekh Vilnius“ (Vytenio g. 6, Vilnius) veiks iki lapkričio 2 d.

Ramūnas Čeponis: „Corpus“

Kviečiame aplankyti Ramūno Čeponio tapybos darbų parodą „Corpus“.
Parodos ekspozicijoje pateikiami du tapybos darbų ciklai – „Iš dykumos“ ir „Corpus“. Tai meditatyvios abstrakcijos arba labai abstrahuoti vaizdai. Čia labai svarbios tapybinės vertybės: spalva, faktūra, potėpiai, raiškiai matomos dažo slinktys. Kompozicija ir koloritas. Tačiau kur kas svarbiau už formalius komponentus kiekvienu atveju yra vidinis turinys, inspiruotas dvasinės tikrovės. Būtent ta tikrovė ir yra svarbiausia R. Čeponiui, ir tą jis teigia kiekvienu savo kūriniu. Ne atkartojant vaizdą, o dirbant su abstrakčiomis spalvų ir dažų slinktimis skleidžiami vidiniai judesiai, tai, kas vyksta dvasinėje tikrovėje.
Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vyks iki spalio 31 d.

Eglė Norkutė: „Ruins, Remains, Relics and Still lifes”

Paroda – tai dialogas tarp asmeninių ir pasaulinių problemų, kurios iš pažiūros nyksta, o deformuoti paveikslai yra dailininko reakcija į siurrealistinę padėtį pasaulyje, kuri nepaiso bendros logikos. Savo darbuose menininkė tyrinėja meno istorijos, mitologijos, atminties vietų ir šiuolaikinės žiniasklaidos kontekstus tapybos metu. Susidūrusi su netikrumo ir painiavos jausmu šiuolaikinėje aplinkoje, abejodama meno kūrinio svarba, ji sumaišo pasirinktus motyvus, dalykus ir vaizdus, sukurdama netikėtus, tragiškus susidūrimus ir semantinius ryšius.
„The Rooster Gallery“ veiks iki spalio 30 d.

„Kiti kambariai“

Mūsų gyvenimai yra įsipainioję į sudėtingus tinklus, kuriuose formuojasi palaikymo struktūros. Trapios, kartais nepatogios ar keistos, šios struktūros atrandamos vos pastebimuose gestuose, jausmuose, atmosferoje. Jos formuojasi mūsų artimiausioje aplinkoje, rūpestingai, dėmesingai, neretai be žodžių, iš mažų elementų. Lyg organiška vietinė architektūra, šios struktūros yra rezgamos iš istorijų, kurias renkame, dalijamės ir nuolat permąstome. Jos gali padėti stumtis į priekį, skatinti pokyčius, atkurti ar taisyti sudilusias detales. Mums jos padeda įsivaizduoti, fantazuoti ir išlaikyti viltį, kai pritrūkstame laiko, erdvės ar energijos. Neretai tokie momentai suteikia galimybę persikelti iš uždaro, tamsaus individualizmo ir konkurencijos kambario į neaprėpiamą bendrybių tinklą.
Parodos menininkai: Kah Bee Chow, Leah Clements, Milda Januševičiūtė, Renée Akitelek Mboya, Joshua Schwebel, Edward Thomasson, Romily Alice Walden.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.

„RIBA # 30“

 „RIBA # 30“ skirta apmąstyti ribines valstybės raidos atkarpas bei laiko ir ribų poveikį žmogaus gyvenimui. Ką apie pokyčius tekstilėje pasakoja „RIBA # 30“? Pirmiausia demonstruoja įveiktą cechinį menininkų susiskirstymą ir pakitusią tekstilės kaip audimo meno sampratą. Tarp daugiau nei penkiasdešimties autorių – ir pripažinti, ir nauji vardai. Parodoje dalyvauja ne tik įvairių kartų tekstilininkai, bet ir kitų sričių menininkai (grafikai, tapytojai, videomenininkai), eksponuojantys specialiai šiai parodai sukurtus darbus. Tekstilininkai bendradarbiauja su kitų meno sričių atstovais, literatais, mokslininkais, siekia kūrinio plastinės ir prasminės įtaigos peržengdami rūšines kūrybos formas, pasitelkdami netradicines medžiagas ir technologijas. Jie demonstruoja nestandartinį mąstymą, intelektualų požiūrį, nuolat ieško naujų techninių jungčių, laviruoja tarp to, kas nauja ir atgyvenę, leistina ir draudžiama, formalu ir laisva.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki spalio 30 d.

Motiejus Stonkus: „Konstruktas“

Menininkas metalo meno pagalba kalba apie šių šių dienų aktualijas, t. y. gamtos trapumą, laikinumą, visuomenės požiūrį į klimato kaitą. Neatsitiktinai vienas iš eksponuojamų kūrinių yra skulptūrinė kompozicija „Briedis“. Briedis – neatsiejamas nuo Mažosios Lietuvos heraldikos ir net teigiama, kad jis buvęs pavaizduotas ir senajame prūsų herbe. Gyvūnijos tematika – tai aliuzija į šių dienų aktualijas – klimato kaitą, miškų kirtimus, nykstančią jūros gyvūnija. Sukurti objektai vaizduojami realaus dydžio, taip provokuojant žiūrovą atkreipti dėmesį į gamtos nykimo problematikos mąstą. Visuomenė patenkindama savo poreikį patogiai gyventi neigiamai veikia aplinką taip darydama žala miškams, vandenynams. Visuomenė, suvokus padarytą žalą stengiasi eliminuoti, atkurti balansą. Taip atsiranda žaidimas – konstruktorius, kurį galima išardyti ir atstatyti. Konstruktorius tampa suaugusių žmonių žaidimu, kai iš detalių bandomą vėl sustatyti viską į visumą, bandyti vėl atkurti gamtą, sumažinti jai padarytą žalą.
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6, I a.) veiks iki spalio 25 d.

Vydmantas Mačiulis: „Akvarelė“

Parodoje eksponuojami 2015-2020 metais akvarelės technika sukurti darbai. Kūriniuose pagrindinis dėmesys kreipiamas į komponavimą, spalvinius sprendimus ir specifinius akvarelės atlikimo technikos požymius. Naratyvas darbuose nėra svarbus, vyrauja abstraktūs motyvai.
Galerijoje XX (Laisvės a.7, Panevėžys) veiks iki spalio 29 d.

Ieva Trinkūnaitė: „Instinktas“

Projektu „Instinktas“ siekiama atkreipti dėmesį į dabartinį pasaulį, kuriame urbanistinės kontrukcijos braunasi į laukinės gamtos valdas. Tokioje situacijoje žmogus yra priverstas susidurti su tuo, kurio namų laukinėje gamtoje nebeliko. Individas, gyvenantis tokioje nuolat kintančioje aplinkoje, yra priverstas prisiderinti prie besikeitančių gyvenimo sąlygų, ieškoti naujų egzistavimo modelių. Pagrindinės Ievos Trinkūnaitės darbų temos – žmogaus elgsena santykyje su gamta, dviejų pasaulių – žmogaus ir gamtos – ribų nutrynimas, jėgos galios sampratos analizė, gilinimasis į žmogiškąjį elgesį. Kūryboje įkvėpimo autorė semiasi iš aplinkos stebėjimo gyvenant Lietuvoje, asmeninių patyrimų, išorinių įvykių stebėjimo.
VDA parodų salių „Titanikas“ II a. veiks iki spalio 24 d.

Audrius Janušonis: „Signalai ir Giesmės“

Audrius Janušonis – tai vienas iš menininkų, atnaujinusių keramikos discipliną mūsiškiame, vietiniame kontekste, pavertusių ją viena iš šiuolaikinio meno rūšių, medija, paremta molio lipdymu. Kita vertus, kalbėti apie jį vien kaip apie keramiką nėra tikslu ir net korektiška. (Lygiai taip pat tarptautinę karjerą darantis autorius yra sunkiai suvokiamas vien tik nacionaliniame areale). Tai instaliacijas iš įvairiausių pavidalų, formų, situacijų ir analogijų kuriantis menininkas; žvelgiantis plačiai (ir ironiškai, ir skausmingai, ir emocingai, ir analitiškai) į tai, kas vyksta pasaulyje, o paskui tai retransliuojantis savo darbais. Viena iš esminių ypatybių, apibrėžiančių A. Janušonio daromą meną yra atvirkštinis paradoksas. Jeigu šiuo terminu paprastai apibrėžiamas teiginys, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti suprantamas ir teisingas, tačiau priveda prie prieštaravimų, tai Audriaus atveju viskas klostosi atvirkščiai – nesuderinamumai čia inspiruoja tikėtinas tiesas, nedviprasmiškai daugiareikšmes išvadas. (Vidas Poškus)
VDA parodų salių „Titanikas“ I a. veiks iki lapkričio 7 d. 

Vytautas Kaunas: „pasiesARTy. Paupy dainavo vėjas…“

Vytauto Kauno tapyba yra ne tik profesionali, bet ir nuoširdi. Nuoširdumas (tiek jo tapybos atveju, tiek apskritai) yra savaime susijęs su tiesos sakymu. Šiuo atveju menininkas kuria savąją tiesą apie pasaulio tikrovę ir jį patį dažnai nustebinantį gamtos grožį. Gal būt ir nesąmoningai siekdamas pabrėžti nuoširdumą savo drobėms jis suteikia gana paprastus pavadinimus (pvz., „Gėlė ir drugelis“, „Krokodilas su mėnuliu“, „Mėnulis su krokodilu“). Tapybos nuoširdumas yra susijęs su giliu noru suvokti ir perteikti kintančios gamtos niuansus, o tuo pačiu ir išlaikyti paveikslą lyg judantį pasakojimą, kuris dėmių ir linijų pagalba kontrastuoja su visu tuo ką regime ir nepastebime kasdienybėje, apie ką mastome, bet giliai net nesugebame suvokti (pvz. „Ežeras eina į dangų“, „Paupy dainavo vėjas…“).
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.

Linas Kutavičius: „Tolerancija“

Autorius sutelkia dėmesį į transformacijos momentą, kuriame net mažiausias pakitimas daro įtaką visai objekto struktūrai. Pasitelkdamas šviesą menininkas konstruoja paralelinę erdvę jau sukurtoje metalinio galerijos kubo erdvėje taip akcentuodamas nuolatinio kitimo laikmatį. Pereidamas nuo egzistuojančio tūrio prie pakeistos erdvės, autorius akcentuoja perėjimo momentą, kuriame atsiranda nematomas dialogas. Lino Kutavičiaus kūriniai dažniausiai pasižymi skulptūriškumu, geometrinių ir organinių formų jungtimi bei eksperimentavimu su medžiaga. Jis bendradarbiauja tarptautiniuose kultūros projektuose, kuria aplinką daugeliui festivalių, kitų renginių.
Kauno paveikslų galerijos paviljone „Galerija be sienų“ veiks iki gruodžio 13 d.

„VisualArts Druskininkai 2020: Menininkų dienoraščiai“

Nuo 2000 m. Druskininkuose kiekvieną rudenį organizuojamas tarptautinis plenerų ciklas „Raigardas“. Į šį gražų kraštą, kuriame gyveno ir kūrybinio įkvėpimo ieškojo tokios asmenybės, kaip M. K. Čiurlionis, A. Švėgžda ir V. Bložė, atvyksta daug talentingų menininkų iš įvairių pasaulio kampelių. Šiais metais menininkų rezidencijoje VisualArts Druskininkai rugsėjo 30 d. – spalio 10 d. dalyvavo 14 menininkų iš įvairių Lietuvos miestų. Projekto kuratorius Saulius Rudzikas kvietė menininkus stebėti ypatingą Druskininkų kraštovaizdį ir kurti vizualų menininko dienoraštį eskizuojant ir tapant.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki lapkričio 22 d.

„Vytautas Pečiukonis: akvarelė”

Dailininko darbų ekspozicija žiūrovui gali pasirodyti gana netikėta, gal net kiek šokiruojanti, parodai atrinkti darbai užduoda tam tikrą mįslę. Vytautas Pečiukonis, krikščioniškos pasaulėjautos mistikas, atrado ir ištobulino savitą tapymo būdą: paveikslų personažus jis vaizdavo neapibrėžtoje, tarsi kosminėje erdvėje – kovojančius, kenčiančius, teatrališkais gestais ir judesiais. Jo sukurtos būtybės pasižymi ramiomis pozomis, giliais žvilgsniais, galvas puošiančiais simboliniais paukščiais, karūnomis, t. y. viskuo, kas byloja apie paralelinį autoriaus dvasios pasaulį ir jo didžiulius vidinius išgyvenimus. Sovietmečiu savo darbų religine bei mistine tematika Vytautas Pečiukonis personalinėse parodose eksponuoti negalėjo ir dalyvaudavo tik grupinėse parodose.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje, A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas), veiks iki gruodžio 5 d.

Judita Liaudanskaitė: „Pajautos projekcijos“

Paroda gimtajame Kaune talpina realybės fragmentus iš Lietuvos, Vokietijos ir Italijos miestų. Jų pajautos autorę kreipia į alegorizuojamos kasdienybės tematikos lauką, ją domina daikto semantika, taiklus netikėto fotografinio žvilgsnio „šūvis“. J. Liaudanskaitė dažnai  naudoja klasikinius fotomeno „ėjimus“ – paryškintą šviesos ir šešėlių žaismą, detalių stebėjimą, jų išryškinimą, atspindžio ar pasikartojimo ritmiką, kontrasto ar analogijos principus. Vis tik akivaizdu, kad fotografei svarbu ne vien formos ir kolorito tyrimas, struktūrų ir kompozicijų analizė, tiksli rakurso ar pasirinkto žvilgsnio taško geometrija. Aplinkinio pasaulio detales, daiktus ar šešėlius Judita – lyg poetė žodžius – dėlioja taip, kad sukurtų vizualinių tropų figūras: personifikacijas ir alegorijas, sinekdochas (dalis pateikiama vietoje visumos) ar hiperboles. Į jas projektuodama savo požiūrį, fotografė stebimus vaizdus dažniausiai komentuoja rimtai, jos interpretacijos neretai pasižymi minorine tonacija, prarasties nuojauta ar kritikos gaidele.
Galerijoje „Aukso pjūvis“  (V. Putvinskio g. 53, Kaunas) veiks iki lapkričio 13 d. 

Milda Mildažytė-Kulikauskienė: „Jaunystės etiudai iš Kauno marių dugno“

Kamerinėje parodoje eksponuojami dailininkės XX a. 6-ajame dešimtmetyje tapyti gimtųjų Laumėnų ir jų apylinkių motyvai: peizažai, figūrinės kompozicijos. Autorė juos nutapė dar prieš pradėdama studijas, būdama visai jaunutė mergina. Šie vaizdiniai liko tik atmintyje, paveiksluose ir fotografijose, nes Laumėnai, kaip ir kiti aplinkiniai kaimai bei vienkiemiai pastačius Kauno hidroelektrinę ir 1959-aisiais užtvenkus Nemuną atsidūrė Kauno marių dugne. Tačiau išsikėlę užlietų kaimų gyventojai ligi šiolei prisimena ir pasakoja to krašto istorijas.
Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.) veiks iki spalio 28 d. 

Donatas Stankevičius: „At the Bus Stop“

„Nesu gatvės fotografas. Niekada juo nebuvau“, – sako autorius, pristatantis bene dešimtmetį kurtą fotografijų ciklą, kuriame dabar, anot jo, yra svarbiausi ne konkretūs vaizdai, o pačios gatvės fotografijos situacija ir klausimas, ar išliks ji „pasitikėjimo žanru“? Dešimtmečiais gyvavusi ir mūsų kasdienybę dokumentavusi fotografija apmirė, ją pakeitė ir toliau mūsų gyvenimą demonstruojantys, labiau pastatyminiai, kiek šabloniški ir vizualiai vienodi vaizdai, kuriuose herojai rodo save iš gražiausių pusių. Paroda „At the Bus Stop“ – išskirtinai kaunietiška ir pozityvi. Viešojo transporto stotelėse verdantis gyvenimas kupinas komiškų situacijų, margas nuo ten šmėžuojančių reklamų ir ryškiaspalvių drabužių.
Kauno fotografijos galerijoje veikia iki lapkričio 8 d.

„Ledkalnis / Iceberg“

Parodos idėją inspiravo užkulisinės menininkų diskusijos, kuriose gana aktyviai svarstomi savęs ir savo kūrybos suvokimo, vertinimo, ištransliavimo į kitas (meno ir ne meno) teritorijas ir panašūs klausimai. Ledkalnis čia pasirenkamas kaip simbolis, išeitinis diskusijų objektas, savo prigimtimi artimas menininko situacijai. Nuo šelfinio ledyno atskilęs ir laisvai vandenyje plūduriuojantis ledo masyvas čia simbolizuoja ne / priklausomą menininką, kuris, likdamas tuose pačiuose vandenyse, viena vertus, jau nėra ledyno dalis, lyg ir laisvas savo pasirinkimuose, tačiau, kita vertus, ribojamas tų pačių krantų, susaistytas tų pačių įsipareigojimų, taisyklių ir įstatymų. Jis, kaip ir kiti, priklausomas nuo logiškų ir nelogiškų valdžios sprendimų, įsipareigojimų sau, šeimai ir visuomenei. Ir vis dėlto pasitaiko, kad dėl vienokių ar kitokių sprendimų jis nuo šio ledyno atskyla. Gal ir ne fiziškai, bet emociškai. Kaip tada keičiasi jis, jo santykis su aplinka ir kiek tai veikia jo kūrybą?
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki lapkričio 8 d.

Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė: „Atvirlaiškiai“

Laimos Gedvilaitės-Sakalauskienės grafikos parodoje „Atvirlaiškiai“ eksponuojami pastarųjų septynerių metų kūriniai – nespalvoti ir spalvoti linoraižiniai, monotipijos, mišriomis technikomis  atlikti estampai ir piešiniai.
Svarbiausios L. Gedvilaitės-Sakalauskienės kūrybos sritys – estampai, ekslibrisai, piešiniai, o svarbiausia tema – žmogaus ir gamtos ryšys.
Be patoso, su vidine ekspresija, išnaudodama įvairių grafikos technikų galimybes, išraiškingą dinamišką štrichą, juodų ir baltų plotų kontrastus, subtiliai pasitelkdama spalvą ir rankraščio fragmentus, dailininkė kuria savitą vaizdų pasaulį. Ji kviečia skaityti efemeriškus, atvirus ir skaudžius atvirlaiškius, kuriuose į žmogiškąją būtį, lydimą vienatvės, dvasinio nerimo ir egzistencinio liūdesio, žvelgiama išmintingu ir skaidriu žvilgsniu.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2021 m. sausio 7 d.

Danutė Blažienė: „Rėdos ratas”

Utenos kraštotyros muziejuje veiks iki spalio 30 d.

Saulius Dastikas: „Vidinė emigracija”

Utenos kraštotyros muziejuje veiks iki spalio 31 d.

Gabrielė Gervickaitė: „Atminties oda“

Biopolitikos diskurse individo kūnas yra suvokiamas dvejopai – kaip materija ir kaip kultūrinis, socialinis konstruktas, kuris yra politizuojamas. Michelis Foucault tai vadina individualaus kūno anatomopolitika , per kurią yra kontroliuojamas kūnas. Kadangi medicina koncentruojasi į individo kūno tobulinimą, pats individas yra nužmoginamas – nuo jo kūno atskiriama asmens tapatybė, lieka tik ligoninės kontrolei pasiduodantis, pažeidžiamas kūnas. Tačiau jo paviršiuje, odoje, lieka intervencines patirtis bei kontrolės ryšius liudijančių žymių tekstai, įprastai pasislėpę nuo viešo perskaitymo. Šios žymės veikia kaip kūniškosios patirties atmintis, kaip pirminis išgyventos tikrovės liudijimas, į mintį ir kalbą neišverstas, antikūno įspaustas tekstas.
VDA galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

90-ųjų stilius šiandien visame pasaulyje vėl populiarus, bet mums tas dešimtmetis svarbus ne tik kaip mada. Tai pirmieji mūsų atkurtos Respublikos metai. Žvelgdami į juos iš dabarties vieni jaučia nostalgiją, kiti gal net nenori ano laiko prisiminti. Bet tame dešimtmetyje galime rasti ir paaiškinimų, kodėl šiandien dar neišsipildė anuometinės viltys, ir drauge suvokti, kaip toli nuėjome. Iškovota laisvė užplūdo mus su rinkos taisyklėmis, pilkumą ėmė keisti spalvinga pasiūla. Kiekvienas ėmė kovoti už savo vietą po Saule. Matrica buvo perkrauta, iš unifikuotos masės ėmė rastis naujos rūšys. Norėdamos išlikti, jos turėjo užkariauti erdves, diegti savas taisykles, burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę.
VDA Telšių galerijoje veiks iki spalio 24 d.

„Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“

Muziejui dovanotos džiazo muzikanto Vladimiro Tarasovo kolekcijos parodoje bus rodomi keturiasdešimties režimui nepasidavusių lietuvių, rusų, ukrainiečių, latvių ir estų menininkų kūriniai, sukurti ideologinio diktato, cenzūros ir judėjimo laisvės ribojimo sąlygomis septintojo–devintojo dešimtmečio Tarybų Sąjungoje. „Ir štai beveik po 30-ies metų užsukęs į savo saugyklą, aptikau nuostabų muziejinį rinkinį, kurį sudaro dailininkų iš Rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir kitų šalių, kuriose koncertavau, darbai. Atidžiai viską peržiūrėjau – visą savo archyvą su dailininkų darbais, pogrindine spauda bei nuotraukomis, ir supratau, kad tai jau yra istorija, paženklinta puikiu XX a. antros pusės laikotarpio įspaudu. <…> Visi šie darbai yra man padovanoti. Nuoširdžiai ir su meile. Esu laimingas pažinęs šiuos žmones.“ (Džiazo muzikantas, menininkas Vladimir Tarasov).
LDM Radvilų rūmų dailės muziejuje veiks spalio mėn.

„Petras Repšys: darbai“

„Petras Repšys: darbai“ pirmoji Petro Repšio kūrybos apžvalga, nepaisant, kad dailininkas jau senokai pripažintas modernizmo klasiku ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Pasakojimo ašis – dailininkas ir istorija. Turima omenyje ne tik Lietuvos valstybės ir jos piliečių istorija, bet ir paties dailininko bei jo artimųjų gyvenimo pasakojimas. Istorija persmelkusi visą Repšio kūrybą, o mikro ir makro naratyvai joje neatsiejami.
Repšys niekada nevaizdavo ir nevaizduoja nieko, kas priešinga jo įsitikinimams, pagrįstiems gilia pagarba ir meile savo šaliai, jos žmonėms, kultūrai, kalbai, praeičiai ir ateičiai. Lietuva jam – krikščioniškųjų Vakarų kūdikis, kartu – nepaprastai įdomi spalvingos pasaulio visumos dalis.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2021 m. kovo 28 d.

Danguolė Brogienė: „Optinis žaismas“

Parodoje eksponuojama daugiau kaip 30 darbų, kviečiančių pasinerti į optinę iliuziją. Vilniaus dailės akademijos profesorė D. Brogienė nuo 1982 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje: surengė 16 personalinių, dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių ir grupinių tekstilės parodų. Jos darbai eksponuoti Vokietijoje, Mongolijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Meksikoje, Japonijoje, Anglijoje, Nyderlanduose, JAV, Slovakijoje. Tekstilės darbų gobeleno ir mažosios plastikos – miniatiūros autorine ir „macramé“ technika yra įsigijęs Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, tekstilės kūriniai puošia viešuosius ir privačius interjerus, daugiau nei 300 miniatiūrų-papuošalų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Anglijoje, Vokietijoje, Mauricijuje, Japonijoje, Islandijoje, Danijoje, Rusijoje.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki lapkričio 8 d.

Valentyn Odnoviun: „PW 44“

Parodoje pristatoma vieno aktyviausių šiandienos fotografų darbų serija „Užtinkuotos kulkų skylės“.
„Užtinkuotos kulkų skylės“ išlieka kaip 1944 m. rugpjūčio 1 – spalio 2 d. Varšuvos sukilimo įvykių liudininkės. Pėdsakai – žymintys nacistinės Vokietijos okupaciją.
Autoriaus meniniai tyrimai susieti su istoriniais ar socialiniais įvykiais ir problemomis. V. Odnoviun naudoja „abstrakčiai atrodantį“ vaizdą, siekdamas provokuoti žiūrovo vaizduotę, skatindamas suvokėjo ir kūrinio konceptualų bendravimą ir interpretavimo galimybę.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki spalio 31 d.

Viltė Žumbakytė: „Tekstūros: vienas paviršius po kito“

„Stebėdama laike natūraliai besikeičiančių paviršių grožį, įsikvepiu kurti monochrominius daugiasluoksnius medžio anglies piešinius, kurie išreiškia prieštaravimą tarp judėjimo ir momento. Mano kūrybinis procesas atsiremia ne vien į gryną vaizdą. Panašiai kaip sinestetai, muzikos, garso ir atmosferos perkėlimą į formą, ritmą ar pasikartojimus, patiriu spontaniškai. Suprantu šį procesą kaip laiko ir savęs sulėtinimą, intuityviai atsigręžiant į gamtą, nuimant ar perkuriant vaizdinį ar garsinį jos paviršių.“ (Viltė Žumbakytė)
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki spalio 23 d.

Dainora Vingytė: „Žemiškųjų linksmybių sodas“

Iš simuliacijos į realybę įšokusi grįžta pakvaišusi medžio raižinių paroda. Absurdo pasauliu ir jo gėrybėmis alsuojanti, ši paroda kviečia pamiršti kas yra tikra, o kas ne ir paklausti: what on Earth is going on? Virtualioje parodoje, vykusioje 2020 metų balandžio 22 dieną, kūriniai įstrigo pikselių paklodėse, o dabar juos galima bus išvysti ir gyvai. Įvairūs personažai, dialogai tarp jų, įvykiai ir detalės iš šiuolaikinio pasaulio absurdo vaizduojami vaitojančios vaivorykštės spalvomis, sieks emocinio pasibjaurėjimo ir nusijuokimo. Piešiniai ir medžio raižiniai sukurti semiantis įkvėpimo iš siurrealių Hieronymus Boscho tapybos vizijų, mezgant dialogą su praeitimi ir retoriškai klausiant – kaip spalvingą šiuolaikinį pasaulį vaizduotų žymusis Nyderlandų menininkas?
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki spalio 23 d.

Evelina Paukštytė: „FUTURE2050“

Naujausia menininkės paroda skiriama Žemės planetai – vizualiems apmąstymams apie jos praeitį, dabartį ir ateitį. Mokslininkai įspėja, kad laikantis dabartinės ekonominės ir vartojimo trajektorijos iki XXI amžiaus vidurio, t. y. 2050 metų, žmogaus sukurtos sistemos pasieks negrįžtamumo tašką, už kurio laukia žmonijos civilizacijos pabaiga. Žemė taps negyvenama planeta. Sudie koraliniams rifams, Amazonės džiunglėms, Australijos koaloms, Afrikos pavianams, Arkties ledynams. Sudie, Žmogau! Kol mokslininkai pranašauja, autorė pateikia savo distopinę viziją.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki spalio 25 d. 

„Psichikos atspaudai“

Vilniaus dailės akademijos Atvirosios dailės, dizaino ir architektūros mokyklos organizuojamoje interaktyvioje, tarpdiciplininėje parodoje „Psichikos atspaudai“ eksponuojami VDA Tekstilės, Keramikos ir Grafikos katedrų studentų, absolventų ir dėstytojų kūriniai. Paroda skirta patyrimo reiškinio analizei. Vizualizuotas kažkieno patyrimas, jau palikęs atspaudą menininko psichikoje ir kūrinyje, parodoje įsispaus į žiūrovo psichiką ir ją keis. Efemeriški ir neretai universalūs, kaskart individualiai interpretuojami atminties pėdsakai, kuriuos atpažins, užčiuops parodos lankytojai. Tai paroda eksperimentas: kūriniams priskirtos kognityvinės užduotys ragina kurti struktūruotą, bet asmenišką patyrimo atspaudą lankytojo prisiminimuose, jį tyrinėti ir keisti. Empatinis žaidimas sužadinantis, išryškinantis ir kartu formuojantis naujus ryšius ir pokyčius smegenyse.
Lietuvos dailininikų sąjungoje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki  lapkričio 28 d.

Aušra Vaitkūnienė, Rolandas Rimkūnas ir Stasys Mostauskis: „Šviesmetis“

Tai trijų autorių, VDA Kauno fakulteto kolegų, paroda / pokalbis, tuo pat metu rodantis ir sakantis bei užtrinantis ribą tarp filosofuojančių menininkų ir „menininkaujančių“ filosofų.
Parodą įkvėpė tikėjimas, kad bet kuri meninė pastanga pirmiausia yra kalba, gimstanti iš poreikio susikalbėti, o visi kiti, taip pat ir meniniai, skirtumai – antriniai. Todėl tai ne tapyba, grafika ir tekstas, o juos vienijantis bandymas atsakyti į gyvenimiškus klausimus.
Šviesmetis apibūdina žmogui neįsivaizduojamą atstumą, kurį šviesa nukeliauja per vienerius metus. Kokį atstumą per metus nukeliauja mūsų mintis? Kaip ji sąveikauja su kitų mintimis?
Į kokius supintus ir rezonuojančius pavidalus išsilieja drobėje, popieriuje, tekste ar bet kuria kita forma? Paroda „Šviesmetis“ yra bandymas atsiverti ir kalbėtis.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d. 

Oksana Judakova: „Mažoji grafika/mažieji tekstai“

„Dažnai menininkai sako, kad rezultatas juos mažai domina, jiems svarbiau procesas. Man procesas pasimėgavimo neteikia, dažnai jis yra skausmingas. Man svarbu rezultatas. Save iš šalies matau kaip mešką prie upelio: žiūriu, stebiu, laukiu… tada grybšnis letena aštriais nagais, sublizga saulėje žvynai – štai jis, gražuolis, – atvaizdas! Laimikis yra arba ne.“ (Oksana Judakova)
Oksana Judakova gimė Altajuje, Pietų Sibire, užaugo ir mokslus baigė Lietuvoje, kurį laiką gyveno Niujorke, kur sukūrė šeimą. Vėliau su šeima grįžo gyventi į Lietuvos kaimą. Šioje parodoje eksponuojami įvairiais metais sukurti ir niekur nerodyti grafikos darbai. Ekspozicija papildyta trumpais literatūriniais tekstais.
Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S. Daukanto g. 25, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.

„Aštri stiklo briauna”

Parodoje atskaitos tašku laikomos „neskaidrumo“ ir „atsparumo“ sąvokos – savybės, kurios, viena vertus, yra stiklui būdingos ypatybės, o kita vertus, susijusios su socialinių apribojimų keliamais iššūkiais. Stiklo atsparumas ir kietumas priešingos dar vienai jo savybei – trapumui. Nepaisant jų skirtumo – jos visos egzistuoja tuo pačiu metu ir stiklą paverčia vertinga bei naudinga medžiaga. Kaip ir kovose su rasistinėmis, mizoginiškomis ir normatyvinėmis pažiūromis – prieštaraujama prieš priespaudos sistemą, tuo pačiu metu (nesėkmingai) naudojant tuos pačius ginklus. Vis dėlto būtent iš nesėkmių kažko pasimokoma. Todėl skirtumus ir bendrumus, kurie nėra savaime suprantami, reikia ginti kaip vietas, kur yra įmanoma kita vertybių sistema. Būtent paribiuose gali atsirasti alternatyvų, o galima kolektyvine kūryba būtų įmanoma paveikti visuomenės reguliavimo mechanizmus.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d. 

Audronė Zupkienė: „Siuvinėtas Čiurlionis“

Medikės išsilavinimą turinčiai moteriai prieš dvi dešimtis metų ėmė kirbėti mintis, kad kažko gyvenime trūksta. Šis pojūtis persekiojo maždaug penketą metų, kol galiausiai atrado siuvinėjimo džiaugsmą. „Išsiuvinėjus kelis paveikslus, vis dažniau sapne iškildavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pavardė“, – prisimena A. Zupkienė. Dar didesnį įkvėpimą autorė pajuto kartu su vyru apsilankiusi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir išvydusi paveikslą „Žinia“. Žvelgiant į jį, kūrėjos širdyje įsivyravo ramybė, o, pabandžius šį paveikslą išsiuvinėti kryželiu, keisti sapnai liovėsi. Įminusi sapnų pavidalu atneštą mįslę ir baigdama siuvinėti paveikslą „Žinia“, netrukus vaikščiodama pajūriu rado kitą užuominą – akmenį, kuris buvo labai panašus į M. K. Čiurlionio paveikslą „Ramybė“. Taip gimė mintis, koks buvo siuvinėjamas kitas paveikslas. Po kurio laiko atsirado dar keli paveikslai: „Pasaka (Karalių pasaka)“, „Karalaičio kelionė“ II paveikslas iš triptiko, „Bičiulystė“, „Praeitis“ ir toli gražu dar ne pabaiga…
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki lapkričio 22 d.

Mantas Maziliauskas: „Baltoji širdie“
Manto Maziliausko parodos sukuria netikėtą, įspūdingą erdvės pojūtį. Tai žiūrovo žvilgsnį ir kūną, judėjimą ir visus pojūčius įtraukiantis nuotykis, kuriame naujai išgyvenama galerijos erdvė. Architektūros, skulptūros, tapybos sintezė šio menininko kūryboje prabyla tolimais ritualinių apeigų vaizdais. Autoriui labai svarbi medžio prigimtis, todėl jo instaliacijose gausu žmogaus ir miško, kūno ir medžio simbolikos.
„Taip, tai gal apeigos… Bet nežinomos, netaisyklingos…. Naujos, bet nepakartojamos. Menas – nežinomo Dievo šventykla.
Kažkas sukūrė tokį šviesos plyšį, anapusybės burę virš kasdienybės vandenyno begalybės! Ir visa tai kabėjo ant lygios sienos…“ (Mantas Maziliauskas)
Šiaulių dailės galerijoje veiks iki spalio 31 d.
Henrikas Orakauskas: „Veidai iš mano vaikystės“

H. Orakausko piešinių parodos „Veidai iš mano vaikystės“ atidarymas ir susitikimas su autoriumi. Paroda lydima koncertinės programos „Nusišypsok“, atliekamos tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Roko Zubovo.
Koncertinę programą, skirtą žydų kultūros metams, apjungs kūriniai, atliekami tango, valsų, polkų, lopšinių, dainų žanrais, suvienytais žydų kompozitorių autoryste.
Utenos kultūros centro Muzikinėje galerijoje veiks iki spalio 28 d.

„METALOfonas: muziejus“

Vilniuje prasideda vienintelis Lietuvoje tarptautinis metalo menui ir juvelyrikai skirtas renginys „METALOfonas“. Bienalės lankytojus džiugins ir tarptautinį pripažinimą pelnę autoriai, kuriuos galima laikyti tikromis šiuolaikinės juvelyrikos žvaigždėmis: Volkeris Atropsas, Felieke van der Leest, Kadri Mälk, Birutė Stulgaitė ir daugybė kitų. Itin gausus ir įvairus dalyvių būrys suteiks Lietuvos žiūrovams progą išvysti išskirtinai plačią šiuolaikinės juvelyrikos panoramą. Per penkerius metus bienalei prigijęs simboliškas instrumento, sugebančio metalą paversti garsu, pavadinimas tarsi byloja: metalo garsas gali tapti garsiu pasakojimu apie naujas idėjas ir naujus vaizdus ir kaskart atskleisti vis naują temą. Šių metų bienalės tema „Muziejus“ taip pat pasirinkta neatsitiktinai.
LNM Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki gruodžio 15 d.

Jolanta Kyzikaitė: „Kamufliažas“

Parodoje tapybą bei piešinius pristatysianti menininkė nagrinės kaip fiziškas, kaukės ar saviizoliacijos pagalba, užsidarymas nuo viešumos veikia santykius su žmonėmis ir mus supančia aplinka. „Kamufliažas“ – devintoji autorinė J.Kyzikaitės paroda, kurios projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Kaip teigia menotyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė, menininkės tapybinė maniera – apibendrinanti ir plakatiška. Dekoratyvų efektą sukuria naudojama ryški kontūrinė linija, apibrėžianti objektus ir subjektus. Nevengiama kičinių spalvų ir tekstūrų, taip „nukenksminant“ nejaukius ar grėsmingus kūrinių siužetus, juos priartinant prie žiniasklaidoje klajojančių ir žiūrovų lengvai vartojamų vaizdų.
Galerijoje „Meno niša“ ( J. Basanavičiaus g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 23 d.

Loren Britton: „Interdependency“

Loren Britton parodą sudaro grupė spalvingų langų paveikslų, žaidžiančių su galerijos erdvės riba ir matomų tiek iš vidaus, tiek iš galerijos išorės bei internetu prieinamas video, nagrinėjantis ribas tarp (ne)žmogiškų būtybių. Šioje parodoje Britton tyrinėja zooidus kaip pavidalus, siekdamas kelti klausimus apie saviapibrėžimą, saviorganizaciją ir kolektyvines tarpusavio priklausomybes. Zooidai – tai bioluminescencinis jūrinis organizmas, bet taip pat ir tam tikras spiečiaus (angl. „swarm“) stalinių robotų tipas. Tiek robotai zooidai, tiek organizmai zooidai panašūs tuo, kad jie sudaryti iš daugybės mažų individų, kurie bendruomeninis organizuoja visumos gyvavimą ir išlikimą. Per žaidimą zooidų, tiek kaip gyvūnų, tiek kaip robotų, figūromis, Britton siūlo pažvelgti į tarpusavio priklausomybę, pasikliovimą ir rūpestį vieni kitais kaip mūsų kolektyvinę būklę. Mes visi esame vieni nuo kitų priklausomi ir glaudžiai susiję per mūsų egzistenciją, bandydami užčiuopti būdus komunikuoti, galimybes gyventi ir išgyventi kartu.
Galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veiks iki spalio 30 d.

Rimvydas Kviklys: „Rabinų portretai“

Tauragnų krašto muziejus pristato naują Rimvydo Kviklio tapybos darbų parodą „Rabinų portretai“. Anot autoriaus, tai pirmoji tokio pobūdžio paroda, nors tapytojas judaizmo tema yra nutapęs daugiau nei šimtą portretų.

Parodoje pamatysite ir Tauragnų, Užpalių, kitų šalių apylinkėse gyvenusių rabinų portretus. Šie ekspresionistiniai paveikslai parodoje tarsi atgyja, įžengęs į ekspozicijų salę, pakliūni į kitą laikmetį, iš naujo skaitai žydų gyvenimo istorijas.

2020-ieji metai paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, tad kviečiame paminėti šiuos metus ir aplankyti tikrai nepaprastą parodą!

Tauragnų krašto muziejuje (A. Musteikio g. 29, Tauragnai, Utenos r.) veiks iki spalio 20 d.

Henrik B. Andersen: „The Morphogenesis of Mass“

Henrikas B. Andersenas savo parodoje pristatys naujausias,  specialiai galerijai „VARTAI“, sukurtus meno kūrinius. Andersenas pateiks naujų skulptūrų ir piešinių seriją, sujungiančią natūralių ir dirbtinių sričių elementus, medžiagas ir techniką. Meno kūriniai nurodo erdvės ir kūno santykį, kurį 60-ųjų dešimtmečio amerikiečiai minimalistai ir konceptualūs menininkai naudojo savo praktikoje. Andersenas mano, kad jo darbai yra mišrūs procesai, kai technologijos susilieja su organinėmis tęstinio tapsmo metu.
Galerijoje „Vartai“  (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.

Dag Erik Elgin: „In Absentia: La Collection Moderne (Ciurlionis)“

Dagas Erikas Elginas savo parodoje pristatys tapybos ciklą, kuriame jis pateikia didesnius nei oroginalai paveikslus, tačiau su tiksliai nukopijuotais šriftais ir originalia paviršiaus spalva. Paroda yra duoklė Čiurlionio pripažinimui.
Galerijoje „Vartai“  (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.

„Dalelių skilimas“

Paroda „Dalelių skilimas“ siekia kalbėti apie Astravo ir Černobylio atomines elektrines supančius kultūrinius kontekstus ir jų sąsajas su globalia branduolinės energetikos ciklo infrastruktūra – nuo gamtinių žaliavų gavybos iki atliekų tvarkymo.
Branduolinė technologija buvo neatskiriama Šaltojo karo estetikos dalis. Atominės bombos poveikio mastelis ir baimė formavo hipnotizuojantį, grėsmingą ir kartu didingą jos įvaizdį, aukštinantį modernaus mokslo ir technologijų galybę. Tuo tarpu šio tūkstantmečio pradžioje imta daugiau dėmesio skirti branduolinei taršai – branduolinių bandymų, urano kasybos ir kolonijinės eksploatacijos paveiktos kasdienybės liudijimams bei radioaktyvių atliekų keliamiems pavojams. Visa tai stipriai pakeitė ir menininkų požiūrį į senąją ir naujai kuriamą branduolinę estetiką.
Šiuolaikinio meno centre ir Vilniaus Energetikos ir technikos muziejuje veiks iki spalio 25 d.

„JCDecaux premija 2020: Turiu žodžius“

Parodoje „JCDecaux premija 2020: Turiu žodžius“ pristatomi penkių autorių kūriniai, bylojantys apie žmonių tarpusavio santykius bei santykius su ne-žmonėmis, apie būtybių pulsavimą ir kalbėjimą įvairiomis juslėmis – ne tik verbaliai, tarsi iš purvo augantys akmenys šnibždėtų apsisiautę ozono sluoksniu. Susiduria sinchroniškas galūnėmis susikibusių padarų šokis, disciplinuojantys judesiai ir mus vienodomis uniformomis vilkinčiais paverčiantys ženklai. Menininkės kvies įsikniaubti į šilką, užuosti baimę, savo pačių kūnais atsimušti į nematomas ribas ar jas nors mintimis peržengti. Kol kalbame mes – kalba ir medžiagos. Ir atvirkščiai.
Pristatomi jaunųjų menininkių kūriniai provokuoja „pasitarti“ su medžiagomis. Žmonėms ir ne-žmonėms nebūtina susitikti, bet jei jau taip įvyko – o juk taip įvyksta, – galime prakalbinti vieni kitus. Bet kaip neapsigauti, kad tai, kam davei vardą, yra tavo?
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 22 d.

Vladas Daškevičius: „50 raportų“

Kūriniai su užkoduotomis Vlado Daškevičiaus gyvenimo istorijomis bus pristatyti retrospektyvinėje tekstilės parodoje  „50 raportų“. Joje eksponuojami kūriniai yra išausti nykstančiomis audimo technologijomis – horizontaliuoju audimo būdu, ir šių technologijų interpretacijomis. Parodos metu menininkas kvies lankytojus kartu austi nytinėmis staklėmis ir nusiausti sau kūrinį – raportą savo gyvenimo audinyje.
 VDA Vilniaus fakulteto Naujųjų rūmų Šachmatinėje salėje (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 22 d.

Remigijus Treigys: „(Ne)matomas Vilnius“

Tamsa – šio fotografo objektas ir įrankis. Priešingas fotografijos – rašymo šviesa – tikslui. Treigys rašo tamsa, kad nuo objektų jį atskirtų jos (kaip anksčiau – ribulių, dulkių) prisodrintas oras. Tamsa smelkiasi į akis, trukdo ką nors įžiūrėti. Bet fotografas yra sakęs, kad jam „įdomu būti tamsoje: kuo ilgiau sėdi, tuo daugiau pamatai“. Tad ir dabar jis fotografuoja Vilnių užsibūdamas taip ilgai, kad mums kasdieniškos gatvės atsiveria lyg požemiai, kur vaidenasi ir beveik niekas neužeina. Toks dvilypis Vilnius matomas tik Treigiui, kurį vilioja „ta nematomoji pusė: kas už kadro“. Jo išgauta tamsa dengia miesto kūną kaip patirties nebuvimo tarpas, per kurį sunku prasibrauti. Todėl Vilnius lieka užgintas šiam pašaliniam stebėtojui, pasislėpusiam užkulisiuose kartu su šventųjų, knygelių, lempų butaforija, nepanaudota šios dienos spektakliui.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.

Aurelija Maknytė: „Gamtos kabinetai“

Artėjančios klimato katastrofos nuojauta skatina suabejoti homo sapiens „prigimtine“ teise pajungti gamtą savo poreikiams. Bebrų ir kitų mažiau matomų gyvūnų įpročius stebinti menininkė Aurelija Maknytė siūlo pažvelgti iš jų perspektyvos. Tarsi gamtos muziejaus ekspozicija, bet kartu ir „kenkėjų“ invazija į centrinį miesto statinį išryškins žinojimo, galios santykių ir estetikos reliatyvumą. Vilniaus rotušė – labai tinkama vieta, nes čia menas ypač dažnai susiduria su politika. Tai ji dažnai lemia, kuriai rūšiai išlikti, kuriai išnykti. Klasicistinėse Rotušės erdvėse atsiradę gamtiniai objektai megs dialogą su griežtomis architektūros linijomis, natūra diskutuos su kultūra, ragins žiūrovą patirti ir atpažinti.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.

Saulė Damaševičienė: „Varis, skambantis sutartinių ritmu“

„Nesu profesionali kūrėja, bet kūryba – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Išdrįsau pasidalinti su jumis tuo, ką darau. Tai mano pirmoji paroda. Kodėl tokia tema? Gal todėl, kad man svarbios mano ir mano tautos šaknys. Liaudies dainų melodijos ir jų struktūros šimtmečius išliko lietuvių sąmonėje. Jos persipynusios su ornamentais, ženklais ir spalvomis, kurias matome liaudies audinių, juostų raštuose ar baldų puošyboje. Mano kalinėtos varinės segės gimė įkvėptos liaudies dainų melodijų ir tekstų. Tęsiu šią temą, jungdama atskirus elementus į grupines kompozicijas. Tai nėra senojo liaudies meno pavyzdžiai ar kopijos, o tik to meno atspindžiai ir atgarsiai, asmeninės mano refleksijos, po taškelį nutūpusios ant vario ir jį prakalbinusios.“ (Parodos autorė Saulė Damaševičienė)
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo gatvė, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.

„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“

2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki lapkričio 15 d.

„Uždaros teritorijos: Φ langas“

Parodos autoriai ir plenero dalyviai Laima Beržinytė-Gulbinienė, Lina Juškauskaitė, Evgenia Levin, Simonas Baronas, Ramūnas Danisevičius, Jonas Staselis, Rimantas Steponavičius, Domantas Umbrasas kūrybine judėjimo ir ritmo seka „123“ žingsniavo per sąmoningus patyrimus, erdvės pajautas. Svarbiausias plenero tikslas: kūrybinio laiko ir erdvės modeliavimas, kurį simboliškai „apglėbia“ lango motyvas. Kuršių nerija yra žmonių puoselėjamas miško ir kopų sodas, tačiau didžioji menininkė čia yra gamta, harmonizuojanti ir padedanti atrasti pusiausvyrą. Plenero dalyviai laisvų asociacijų būdu tyrinėjo saugią ir „uždarą“ Kuršių nerijos teritoriją. Atlikę kūrybinį fotografavimo veiksmą, autoriai atkreipė dėmesį į skirtingus kultūrinius, istorinius, ekologinius, fotografinius kontekstus. Plenero idėjinė pusiausvyra išsidėstė tarp dviejų kūrybinių jėgų – gamtos ir žmogaus.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki lapkričio 15 d.

Aleksandras Vozbinas: „Mano Druskininkai“

Parodoje pristatomi tapytojo Aleksandro Vozbino aliejinės tapybos darbai sukurti 2003–2020 metais Druskininkuose. Savo kūriniuose menininkas kviečia atrasti Druskininkų miesto senąją medinę architektūrą. Lietuvos kurorto Druskininkų medinis architektūros paveldas pasižymi XIX a. pab. – XX a. pr. Europoje plitusios profesionalios kurortų architektūros bruožais bei savitomis regiono etninės statybos tradicijomis. Nemažai medinių pastatų atsirado tarpukariu ir net ankstyvuoju sovietmečiu. Dalis jų iki šiol suteikia miestui savitą charakterį ir prisideda prie miesto medinio architektūros paveldo įvairovės, kuri taip traukia menininką išskirtiniais motyvais. A. Vozbinas ypatingai pamėgęs Čiurlionio namo ir kiemo erdves, čia nutapytas ne vienas peizažas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki lapkričio 18 d.

„Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“

Paroda „Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“ parengta 1939 m. Rygoje ir Liepojoje vykusios jungtinės Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos žydų dailininkų parodos pagrindu. Parodoje pristatomi žymiausių Latvijos žydų dailininkų – Isoko Frydlenderio (Īzaks Frīdlenders, 1890–1968), Bernardo Danenhiršo (Benhards Dannenhiršs, 1894–1972), Samuelio Haskinso (Samuels Haskins, 1909–1974) ofortų ir graviūrų originalai bei kopijos, Michailo Jo (Mihails Io, 1895–1960), Dovydo Skolniko (Dāvids Skolniks, 1878–1941) tapybos darbai. Šių autorių vardai įrašyti į XX a. Latvijos meno istoriją, o jų darbai saugomi prestižinėje Latvijos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijoje. Parodoje eksponuojami kūriniai pasižymi nuoširdumu, pajaustu nacionaliniu savitumu, išryškina kai kurių menininkų modernizmo paieškas. Plati žanrų įvairovė – peizažai, portretai, natiurmortai, žanriniai ir istoriniai paveikslai, karikatūros.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki lapkričio 1 d.

Antanas Sutkus: „In Memoriam“

1988 m. A. Sutkus pradėjo fotografuoti Holokaustą išgyvenusių žmonių susitikimus. Per keletą metų (daugiausiai 1994–1997 m.) jis sukūrė unikalią portretų seriją, įamžinančią atminimą tų, kurie tapo karo beprotybės kankiniais ir liudytojais. Iš fotografijų žvelgiančios akys pamena Vilniaus ir Kauno getų nerimastingą kasdienybę, tautiečių, artimųjų žudynes, Štuthofą ir kitas mirties stovyklas. „Iškart pastebėjau, kad jų veidai skiriasi, – sako A. Sutkus. – Galbūt ne veidai, bet dvasia. Tai daug iškentusių žmonių dvasia.“ A. Sutkus spėlioja, kaipgi atrodytų Lietuva šiandien, jei jos piliečiai žydai nebūtų nužudyti. Holokaustą jis vadina aukščiausia fašizmo metastazės forma. Fotomenininko nuomone, kalbėjimo apie tai, kaip ir palaikymo bei dėmesio, tiems, kurie išliko gyvi, niekuomet nebus per daug.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki lapkričio 8 d.

„Afrikos veidas. Nematytos Prano Domšaičio (1880–1965) pastelės“

Parodoje „Afrikos veidas. Nematytos Prano Domšaičio (1880–1965) pastelės“ eksponuojami 46 kūriniai iš Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomo tapytojo ekspresionisto P. Domšaičio kūrybos rinkinio. Tai vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu, XX a. 5–7 dešimtmečiais, pastelės technika sukurti Pietų Afrikos peizažai, figūrinės kompozicijos ir portretai. Didžioji pastelių dalis rodoma pirmą kartą, vos kelios buvo eksponuotos P. Domšaičio tapybos parodoje, kuri  2016 m. vyko  Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje. P. Domšaičio kūrybos rinkinyje, kurį Lietuvai padovanojo ir Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui saugoti perdavė JAV veikiantis Lietuvių fondas, yra 665 kūriniai. Didžiausią rinkinio dalį sudaro aliejinė tapyba (354 vnt.), tačiau jame yra ir pastelių – net 167 (likusi rinkinio dalis – akvarelės, estampai, piešiniai ir eskizai).
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda)  veiks iki 2021 m. sausio 10 d.

„Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“

Seniausias kirvis Lietuvoje. Biržų rajone kadaise telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad įvyko tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus. Šiandien šis kirvis jau nebeguli 1,5 metro gylyje Parupės kaime, Biržų rajone. Šiandien jis yra pagrindinis Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikiančios parodos eksponatas.
Senojo arsenalo archeologijos ekspozicijoje (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2021 m. sausio 31 d.

Michael Rakowitz: „Sugrįžimas“

Čikagoje gyvenantis Michael Rakowitz yra vienas garsiausių šiuolaikinių menininkų, dirbančių kultūrinio paveldo ir muziejų temomis. Šio Irako kilmės amerikiečių menininko solo paroda Šiuolaikinio meno centre yra jo kūrybos pristatymo Vilniuje pirma dalis. Bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi vėliau šį rudenį Radvilų rūmuose bus pristatyta antra autoriaus paroda.
Parodoje atliepiami Rakowitz kūryboje glūdintys sugrįžimai, pasireiškiantys per atmintį, daugiabalsius pasakojimus, liudijimus, istoriją ir ateities nuojautą. Parodą sudaro trijose ŠMC erdvėse eksponuojami keturi menininko kūriniai, su jautria atida ir humoru plėtojantys migracijos, nostalgijos bei sudėtingų tarpvalstybinių politinių santykių verpetuose atsidūrusius žmonių ir daiktų likimus. Nors menininko analizuojami regionai – Vidurinieji Rytai ir JAV – geografiškai toli nuo Lietuvos, jo kūryboje keliami klausimai aktualūs visur, kur represiniai režimai griovė kultūros artefaktus ir žmonių gyvenimus.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.

„Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 m.“

Laisva ir kontroliuojama kūryba. Ši dilema nuolat aktuali. Kaip ji buvo sprendžiama prieš trisdešimtį metų, iki Lietuvai tampant nepriklausoma, atskleidžia meno kūriniai, kurti prievartinės sistemos išgyvenimo sąlygomis. Sovietinės priklausomybės refleksijoms pasirinktas 1978–1985 m. laikotarpis Kauno paveikslų galerijoje, kai dar tebegyvavo socialistinės realybės vizijos. Kai mainais už lojalumą sovietinei valdžiai dailininkams buvo skiriamos dirbtuvės, kūrybiniai užsakymai, kvietimai į plenerus, kūrybines keliones, premijos, buitinės lengvatos. Paroda kviečia analizuoti, kiek visuomenėje yra būtinas ir sveikintinas požiūrių ir gebėjimų lankstumas. Kiek yra toleruojamas gebėjimas prisitaikyti. Kaip prisitaikymas dera su etika, morale, kultūros tradicija ir kokią išliekamąją meninę vertę jis sukuria.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2021 m. sausio 10 d.

„Kasdienybės geometrija. Apie rėdymosi meną tarpukariu”

būdo skerspjūvis. Šį kartą verčiame mados skiltį ir kviečiame lankytojus pasigrožėti Laikinosios sostinės inteligentijos apdarais ir aksesuarais. Ekspozicijoje taip pat skiriamas dėmesys grožio priemonių industrijai: muilas, kvepalai, pudra, skaistalai ar net priklijuojamos blakstienos – moteriškų kerų atributai, be kurių neapsiėjo dažna tarpukario ponia ar panelė. Daug nedidelių, bet intriguojančių smulkmenų, atrastų Kauno miesto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir privačiuose rinkiniuose, praskleis kontrastingą tarpukario damų ir džentelmenų grožio ir mados pasaulį, kurį parodoje reikšmingai papildo ir vaizduojamosios dailės kūriniai.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Kalbantis miestas“

Šiaulių miesto istorinių nuotraukų ir tekstų, kuriuos sukūrė Pirmasis literatūrinis hakatonas Lietuvoje! dalyviai. Hakatono dalyviai visą parą (rugpjūčio 22–23 d.) muziejaus erdvėse kūrė tekstus pagal muziejaus specialistų atrinktas archyvines nuotraukas. Nuotraukos apėmė Šiaulių vaizdus nuo 1863-iųjų sukilimo iki šių dienų. Savo tekstais dalyviai ieškojo Šiaulių miesto tapatybės.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki lapkričio 23 d.

„We can be heroes“ / „Būkime herojais“

Projektas „We can be heroes“ / „Būkime herojais“, skirtas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro 15 metų sukakčiai, – tai visų šių KKKC veiklos metų meno lauko dalyvių: užsienio šalių ir Lietuvos menininkų, kuratorių ir organizatorių, dizainerių, žurnalistų ir kritikų, meno gerbėjų, stebėtojų ir vertintojų, prisidėjusių prie Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kūrimo ir tęsiančių KKKC evoliuciją, pokalbis šiandien. „We can be heroes“ per eksponuojamus meno kūrinius simboliškai įvardija kada nors įgyvendintus KKKC projektus, turėjusius įtakos ne tik paties centro vystomoms idėjoms ar ateities vizijoms, bet ir miesto bendruomenei. Projekto devizas išreiškia asmens ir visuomenės, kultūros ir natūros, objektyvumo ir tolerancijos, meno ir politikos bei daugybę kitų binarinių opozicijų, kurias gali įvardinti bet kuris iš mūsų. Pasakojimą projekte patikėta vystyti kiekvienam dalyviui – tiek menininkui, tiek žiūrovui… Kiekvienas jų yra atskaitos taškas, bet kurio menininko kūrinys gali tapti šios ritualinės kelionės laiku pradžia.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki lapkričio 8 d.

„Iš tos operos“

Lankytojai kviečiami netradiciniu būdu pažinti operos pasaulį – atrasti jo užkulisius, geriau pažinti solistus ir iš arti apžiūrėti įspūdingas scenografų Dicko Birdo ir Marijaus Jacovskio dekoracijas, atsiduriant jų viduje. Gerai pažįstamų operų fragmentai atgyja naujais pavidalais, juos papildo multimedijų menininko Rimo Sakalausko projekcijos ir senovine šlapio kolodijaus technika dirbančio fotografo Mindaugo Meškausko ferotipai.
MO muziejuje veiks iki 2021 m. sausio 10 d.

„Šmėklų miškas“

Parodoje „Šmėklų miškas“ (angl. The Spectral Forest) pristatomi ir nauji, ir anksčiau sukurti darbai, kviečiantys pasivaikščioti po užburtą mišką – idėją, paremtą šventųjų girių reikšme Baltijos regione, taip pat naikinimo ir kultivavimo, perkėlimo bei iškeldinimo Kuršių nerijoje istorija. Parodos pavadinimas užsimena ne tik apie šmėklas, vaiduoklius ir dvasias (angl. spectre – šmėkla, pamėklė), tradiciškai gyvenančius miške, bet ir apie spektrą (angl. spectrum) – būseną, neapribotą atskirų verčių rinkiniu. Tokiu būdu paroda akcentuoja tęstinumą, takumą ir laidumą kaip priešpriešą siauroms dvinarėms kategorijoms ir priešinančiai kalbai, vis labiau dominuojančiai politiniame klimate.
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje veiks iki lapkričio 8 d. 

„Pro V. B. prizmę: Lino Jusionio tapyba“

Jusionio kūrybą įkvepia kino filmai, tačiau jo darbuose aktyvus veiksmas visuomet lieka „už kadro“. Menininkui svarbu sukurti įtampos ir laukimo atmosferą. Jo paveikslai dažnai priartėja prie abstrakcijos – peizažai ar architektūros fragmentai perteikiami grynomis geometrinėmis formomis. Žiūrėdami videomedžiagą atkreipkite dėmesį į dailininko kruopštumą: centimetrų tikslumu jis apskaičiuoja proporcijas, kantriai ieško geriausio spalvų derinio. Tad kiekvienas elementas paveiksle yra reikšmingas ir padeda įminti dailininko sumanytą rebusą.
MO muziejuje veiks iki lapkričio 30 d.

Jolita Levčenkienė: „Jausmingas judesio švelnumas”

Utenos „Stiklo“ galerijoje (Utenio aikštėje) veiks iki spalio 30 d. 

„Kodėl taip sunku mylėti?“

Paroda pasakoja apie tai, kaip gyvenime žmonės siekia balanso: pasirinkdami tarp gėrio ir blogio, siekdami panaikinti skirtis tarp turtuolių ir vargšų, nelygybę tarp moterų ir vyrų, susipriešinimą tarp kartų ar rasių. Eksponuojami žymių lietuvių menininkų kūriniai atskleidžia žiaurias istorines aplinkybes, paveikusias mūsų valstybę: okupacijas, laisvės siekį ir drastiškus socialinius pokyčius. Tai paroda, glaudžiai susijusi su Boddeke ir Greenaway asmeninėmis patirtimis – jų instaliacijose pasirodanti veikėja Susa Bubble yra įkvėpta jų jauniausios dukros Pip. Menininkai kalba apie tai, kad jiems kaip tėvams neramu dėl savo vaiko ateities: ji turės spręsti iškilsiančias problemas, susijusias su migrantų, ekologine ir politine krizėmis. Lygios teisės ir tolerancija vienas kitam yra ypatingai svarbūs dabar, kai didžiulės žmonių grupės – dažnai paskatintos drastiškų klimato pokyčių – palieka savo namus ieškodamos geresnių gyvenimo sąlygų. Priimti šiuos pokyčius sunku dabartinėje politinėje aplinkoje, kai valstybių santykiai vis labiau įtempti, o radikalūs dešinieji judėjimai vis stiprėja. Visgi, parodos žinutė kupina vilties: pastangos, kurias skiriame šiems iššūkiams įveikti ir suteikia mūsų gyvenimui prasmę.
MO muziejuje veiks iki 2021 m. sausio 31 d.

Antanas Sutkus: „Sveikinimai iš XX amžiaus“

„Sveikinimai iš XX amžiaus“ – taip savo albumus mėgsta pasirašinėti Lietuvos fotografijos grandas Antanas Sutkus (g. 1939). Tokiu pat pavadinimu pavadinta ir autoriaus kūrinių paroda, kuri šį kartą išsiskiria iki šiol dar nematytų ir naujų fotografijų gausa. Su fotografijos archyvu daugiau nei dvidešimt metų dirbantis A. Sutkus sako, kad ten iki šiol aptinka pamirštų momentų, daug paveikių vaizdų iš praeities. Šie darbai – tai ištisa fotografijos epocha, pasakojanti apie XX amžiaus Lietuvą ir jos žmones.
 Fotografijos muziejuje Šiauliuose (Vilniaus g. 140) veiks iki lapkričio 22 d.

„Kryžių Lietuva“

Lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. 2001 m. Lietuvos kryždirbystė pripažinta UNESCO pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru. Lietuviui kryžius turi ypatingą reikšmę. Jie kryžius statė pagerbdami mirusiuosius, ieškodami dvasių apsaugos. Spėjama, kad mediniais stulpais – kryžių pirmtakais – pagonybės laikais buvo žymimos svarbios vietos sodyboje, palaidojimai. Kryžius – tai prašymo, maldavimo, padėkos, pagarbos ženklas. Kryžiais siekiama permaldauti Dangų, užgriuvus netektims, nelaimėms, ligoms. Tikima, kad kryžius – tai galinga apsauga nuo ligų, gaisrų, karų, okupantų, emidemijų. Jau statant kryžių prasideda ritualai. Pirmiausia jis pašventinamas. Nešventintas buvo laikomas paprasčiausiu kuolu, todėl toks kryžius žymėtas šiaudų kuokštu ar žolėmis, kad žmogus, neduok Dieve, nepagarbintų tokio kryžiaus, nes tai didelė nuodėmė. Čia eksponuojama ir itin reta koplytėlė, padaryta medžio rąsto, vadinamo baubliu. Šio ąžuolinio tuščiavidurio rąsto vidus buvo išbalintas, ertmės – dailiai užkamšytos moliu: čia stovėjo šventojo skulptūrėlė. Lietuviška krikščioniškoji tradicija baublyje įkurdinti šventąjį siekia pagoniškas šaknis, kai tuščiaviduris seno ąžuolo kamienas buvo garbinamas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vidiniame kiemelyje veiks iki gruodžio 31 d.

„Archaika“

Šios parodos tikslas – atverti duris į mūsų tautos XVIII–XX a. kultūrinį palikimą, saugomą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus lietuvių liaudies rinkinyje, kuriame yra daugiau 12 000 mūsų etnokultūrinio palikimo liudytojų. Parodos tema „Archaika“ aiškiai nusako atrankos kriterijus: čia pateko seniausi arba per amžius nepakitusias formas išlaikę kūriniai, nepaliesti miestietiškos kultūros, pramoninės gamybos įtakų. Tai – ritualiniai arba buities daiktai, kurie stebina savo formų, technikų, atlikimo sudėtingumu, tačiau dekoru siekia pirmykščių laikų paprastumą. Brūkšnelis, taškas – išeities elementai, kurie virsta seniausiais ženklais (svastika, kryžiumi, žalčiuku, virvele), naudojamais beveik visoje mūsų planetoje.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki gruodžio 31 d.

Ferdinandas Ruščicas: „Auksinis kambarys“

Gyvendamas Vilniuje, Ferdinandas Ruščicas sukūrė pastelę intriguojančiu pavadinimu „Auksinis kambarys“, kurioje pavaizdavo savo nuomojamo buto Užupio g. 24 interjerą. Pastelėje neryškiai, tarsi per miglą, brėžiami daiktų pavidalai, o pro langus sklinda viską nustelbianti šviesa. Šiais metais minint dailininko 150 metų jubiliejų kilo sumanymas kaip trumpalaikę intervenciją nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje „atkurti“ simbolinį Ruščico auksinį kambarį. Tai dailininko vilnietiškoms patirtims skirta erdvė, kurioje garsius tapytojo peizažus keičia su Vilniumi susiję kūriniai ir dokumentai – nuo Tadui Vrublevskiui dedikuotos atvirutės, labdaros renginių plakatų ar knygos dizaino pavyzdžių iki paauksuotų Vilniaus universiteto insignijų ir trapių karališkų palaikų atvaizdų. Įsivaizduojamame auksiniame kambaryje susipina Ruščico moderni europietiška patirtis ir bajoriška savimonė, meilė miestui ir konfliktiškas patriotizmas.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) veiks iki gruodžio 23 d.

„Kauno (ne)laikinumai“

Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki lapkričio 15 d.

„Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“

Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojama daugiau kaip 80 originalių artefaktų iš Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus rinkinio. Galima susipažinti su šios žemės istorija ir kultūra – nuo akmens ir bronzos amžių iki nesenų įvykių revoliuciniame Maidane. Ikirašytinę Ukrainos istoriją pristato Tripolės kultūros antropomorfinės plastikos pavyzdžiai, bronzos epochos unikalus kalendorius, pirmųjų istoriškai užfiksuotų tautų, gyvenančių Ukrainos teritorijoje – kimerų, skitų, sarmatų, gotų, hunų, antų – paveldas. Ypatingo dėmesio verti visame pasaulyje žinomi senojo meno šedevrai iš skitų vadų pilkapių. Kijevo Rusios epochai atstovauja plataus spektro archeologiniai radiniai – nuo buitinių daiktų iki juvelyrinių papuošalų ir krikščionių kulto reikmenų, kuriuos pagamino Kijevo Rusios ir Bizantijos meistrai.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki spalio 25 d.

„Didžioji pramonė: „Inkaras“

Paroda, kaip ir „Inkaro“ guminė avalynė, kviečia žingsniuoti mažai pramintu keliu: industrijos istorijoje atrasti naujas spalvas ir prasmes – užmirštas, nubrauktas, išsižadėtas. Parodos eksponatai – unikalūs kūriniai ir masinės gamybos produkcija, rikiuojasi fabriko konvejerio įkvėptoje parodos įrangoje, sukurtoje „Office De Architectura“ architektų. Šis konvejeris perteikia alternatyvų pasakojimą apie mūsų istoriją ir tapatybę. Pasakojimas sukurtas drauge su buvusiais „Inkaro“ fabriko darbuotojais, menininkais, visuomenės aktyvistais.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki 2021 m. balandžio 24 d.

„Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos“

Penkioliktąjį gimtadienį švenčianti Istorinė Prezidentūra kviečia į išskirtinę parodą, kurioje eksponuojamos vien tik dovanotos vertybės. 110 žmonių ir organizacijų patikėjo muziejui daugiau kaip 2000 vertingų nuotraukų, istorinių artefaktų bei šeimos relikvijų. Eksponatai dovanos į Istorinę Prezidentūrą atkeliavo iš įvairių asmenų, organizacijų bei vietų: Kauno, Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų, Europos ir net tolimųjų JAV ir Australijos. Eksponatų muziejus sulaukė ir iš Lietuvos politinio bei visuomenės elito palikuonių: Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio sūnaus Kazio Lozoraičio, Prezidento Aleksandro Stulginskio dukters Aldonos Juozevičienės, ilgamečio Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio vaikaičio Peterio Kuhlmanno, teisės profesoriaus Augustino Janulaičio vaikaičio Ramūno Janulaičio, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sūnaus prof. Vytauto Landsbergio, žemės ūkio ministro Juozo Skaisgirio sūnaus Antano Skaisgirio ir vaikaitės Astos Skaisgirytės-Liauškienės, paskutiniojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro plk. Kazio Skučo dukterėčios Virginijos Skučaitės ir daugelio kitų.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki 2021 m. liepos 6 d.

„Alio, alio. Kalba Kaunas. Lietuva"

Tarpukario laikais užgimęs, Radiofonas buvo įsikūręs Kaune, Žaliakalnyje. 1928 m. sausio 15 d. studija buvo perkelta į miesto centrą – Laisvės al. 13, o 1933 m. – į S.Daukanto g. 12 (dabar S. Daukanto g. 28A). Sovietmečiu radijas perkeltas į Vilnių ir iki šiol veikia tame pačiame pastate – S. Konarskio g. 49. Pirmaisiais metais Radiofono programa truko vos pusantros valandos, o vėliau vis ilgėjo. Programa buvo labai įvairi: žinios, orų prognozė, paskaitos įvairiomis temomis. Ypatingai didelę reikšmę užėmė muzika. Kauno miesto muziejaus ir LRT bendradarbiavimo dėka svarbus Lietuvos istorijoje įvykis – Kauno Radiofono gimtadienis – įamžintas parodoje „ALIO, ALIO. Kalba Kaunas. Lietuva“. Simboliška, kad ši paroda veikia LRT Kauno redakcijoje, S. Daukanto g. 28A, kurioje radijas veikė nuo 1933 m. ir lemtingąją 1991 m. žiemą. Istorinėje vietoje veikiančioje parodoje galima pamatyti su Radiofono istorija susijusias fotografijas ir dokumentus. Parodoje eksponuojama virš 40 senoviškų iš buvusio Ryšių istorijos muziejaus perimtų radijo aparatų, fone skamba autentiški tarpukario laikų radijo įrašai.
LRT Kauno redakcijoje (S. Daukanto g. 28A) veikia iki gruodžio 31 d.

„Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“

Petras Kalpokas (1880–1945) – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, scenografijos, freskų kūrėjų. XX a. pradžioje išgarsėjęs ne vien Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, žinomas Latvijoje, Kauno meno mokyklos profesorius, tapybos studijos vadovas. Parodoje pristatomi žymiausi visų laikotarpių P. Kalpoko kūriniai, visi dailininko tapybos žanrai: Lietuvos, Italijos ir Šveicarijos peizažai, improvizuoti jam artimiausių žmonių – žmonos Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės, žmonos sesers T. Švedaitės, dailininko Igno Šlapelio, baleto artistės Marijos Juozapaitytės-Kelbauskienės  portretai, motinos portretas, keli autoportretai, įprasminantys svarbiausius autoriaus gyvenimo etapus, taip pat istoriniai Lietuvos kunigaikščių portretai, simbolinės kompozicijos bei vaizdai iš žvejų gyvenimo, dailininko kūryboje itin reti natiurmortai, nes jo nedomino negyvoji gamta bei kiti civilizacijos sukurti objektai.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune veiks iki lapkričio 14 d.

„Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“

Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai ant Gedimino kalno surado 20-ties 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių palaikus. Tai  vainikavo beveik trejus metus trukusius tarpdisciplininius tyrimus, suteikusius impulsą naujai pažvelgti į šio sukilimo istoriją. Sukilėlių laidotuvių išvakarėse atidarytoje parodoje  sukrečiantis pasakojimas apie šiuos žmones, kartu ir apie sukilimą apskritai. Paroda veikia  XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14, kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių. Didelę dalį neeilinėje aplinkoje veiksiančios parodos eksponatų sudaro archeologinių tyrimų medžiaga, sukilimą iliustruojantys dokumentai, fotografijos bei asmeniniai sukilimo dalyvių daiktai, tarp kurių – vestuvinis Zigmanto Sierakausko žiedas ir unikalus vieno iš sukilėlių veido atspaudas.
Lietuvos nacionalinio muziejaus buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 veiks iki 2021 m. sausio 3 d.

„Kai aristokratai kūrė madą. XVIII–XXI a.“

Paroda  skirta trims mados šimtmečiams, per kuriuos valdančioji klasė – aristokratija – formavo mados sampratą ir darė įtaką mados raidai. Pirma parodos dalis skirta absoliutizmo epochai, įsitvirtinusiai Prancūzijoje XVIII a., ir rokoko stiliui, neatsiejamam nuo karaliaus rūmų kultūros ir tenkinusiam pirmosios rūmų damos, Liudviko XV favoritės markizės de Pompadur asmeninius poreikius. Parodoje pristatoma ir Napoleono valdymo epocha – vienas svarbiausių laikotarpių, kai aristokratija darė ypač didelį poveikį mados pasauliui. Dar viena parodos dalis skirta Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų aprangai. Dalis ekspozicijos skirta Rusijos imperijai, kurios sudėtyje buvo ir Lietuva.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki gruodžio 15 d.

„Nesusitaikę“

Paroda „Nesusitaikę“ skirta Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečiui paminėti.  Pirmoji parodos dalis pristato pasipriešinimo sovietinei okupacijai apraiškas. Tai pogrindyje leista Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kunigų įkurtas Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti, už žmogaus teises kovojusi Helsinkio grupė ir drąsiai už šalies nepriklausomybę pasisakiusi Lietuvos laisvės lyga. Antroje parodos dalyje, pavadintoje „Laisvėjimas“, pristatoma 1987 m. prasidėjusi Lietuvos Atgimimo istorija, kai per šalį nuvilnijo akcijos už politinių kalinių išlaisvinimą ir krašto ekologiją, sudundėjo „Roko maršas“ ir sugriaudėjo Persitvarkymo Sąjūdžio organizuoti masiniai mitingai, lydėję į valstybingumo atkūrimą – Kovo 11-ąją. Trečioje parodos dalyje „Laisvė“ pasakojama apie pirmus skausmingus ir sunkius, tačiau kartu ir džiugius valstybės pagrindų kūrimo žingsnius, kol buvo pasiekta visiška nepriklausomybė, kai 1993 metų rugpjūtį iš Lietuvos išvyko paskutinis sovietų armijos dalinys.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki lapkričio 15 d.

„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“

Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Sveikas, šalies šeimininke! Steigiamajam Seimui – 100“

Nuo pirmojo posėdžio iki paskutinio, sušaukto 1922 m. spalio 6 d., Steigiamasis Seimas išdirbo beveik pustrečių metų (su pertrauka, kai dirbo Mažasis Seimas), per kuriuos buvo sušaukti 257 plenariniai posėdžiai ir priimti įstatymai, turėję stabilizuoti krašto ir žmonių gyvenimą: įtvirtini vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principai, visų krašto gyventojų, nepriklausomai nuo lyties, tautybės ar religijos, lygybė prieš įstatymą, įtvirtintos žmogaus ir piliečio laisvės bei teisės ir kt.
Istorinės LR Prezidentūros sodelyje veiks iki spalio 31 d.

„Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“

Parodoje „Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“ atkuriamas vieno iš sovietų propagandos elementų, vadinamo Raudonuoju kampeliu, vaizdas. Šie kampeliai buvo įrengiami visose valstybės įstaigose: miesto gamyklose ar fabrikuose, kolūkiuose ir kt. Jie buvo privaloma ir neatskiriama politinio švietimo dalis. Čia buvo galima rasti sovietinių laikraščių, žurnalų, ateistinių knygų, ant sienų kabėdavo sovietinė atributika (plakatai, stendai ir kt.). Taip pat čia buvo galima klausytis radijo ar stebėti įvykius per televiziją. Pasitelkus sovietmečio akcentus – to laikotarpio daiktus, techniką, fotografijas, spaudą, simbolius, siekiama atskleisti radijo ir televizijos svarbą propagandos kampanijoje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki 2021 m. birželio 30 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!