Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 16 gegužės d. 20:06
Savaitės parodų kalendorius
Gegužė 17 - 23
„Dizaino procesai - santykis“

Santykis tai ryšys, kuriamas tarp dviejų ar daugiau materijų – dizainerio santykis su daiktais neišvengiamai atsispindi sąsają tarp kūrėjo, objekto ir žiūrovo. Ji yra reflektyvi, kvestionuojanti suvokimo ribas bei paliekanti erdvės stebėtojui spekuliuoti – kas yra objektas be žmogaus? Kaip daikto suvokimą gali pakeisti jo naudojimas? Paroda kviečia Jus į sąmoningumo kelionę, skatinančią patirti dizainą pirmapradėse formose ir nenugludintose reikšmėse, iškeliant į paviršių tai, kas svarbiausia – ryšį tarp daikto ir žmogaus.

Vilniaus dailės akademijos dizaino katedros, mininčios šešiasdešimtmetį, parodoje pristatomi dešimties dizaino magistrantūros studentų tyrimų procesai. Juose jaunieji dizaineriai ieško savojo santykio su medžiagomis, daiktais bei būtimi. Šis procesas lyg dialogas, ypatingas ir neišvengiamai svarbus, atveriantis duris į tai, kas paprastai, lieka už jų.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki  gegužės 19 d.

Gediminas Endriekus: „Rytas“

Gediminas Endriekus kūryboje – labai intravertiškas, kuria spontaniškai eskizuodamas. Atsirinktus tinkamus darbus išpildo medžiagoje. Darbus nuo eskizo iki baigto kūrinio išpildo pats. Gedimino darbuose vyrauja stovinčios, sėdinčios abstrahuotos žmogiškos figūros, būtybės, primenančios gyvūnus ar augalus, kartais pereinančios į geometrines formas: minkštos arba kampuotos, dinamiškos arba sustingusios judesy.
Pagrindinės Gedimino rūpimos temos – žmogaus kilmės ir jo buvimo prasmės klausimas. Tad jo darbai neretai filosofiški, atspindintys emocijas, būties dilemas.
Paroda „Rytas“, viena vertus, mus tarsi pavasarį bundančius gyvius kelia iš užsitęsusio ilgo, tamsaus ir šalto karantininio laikotarpio. Kita vertus – tai daug sudėtingesnis autoriaus laikotarpis akistatoje su savimi. Kaip ir rytas protingesnis už vakarą, taip ir šis laikotarpis G. Endriekui – tai vertybių pergalvojimas, klaidų ir patirčių apmąstymas. Gaivaus ir protingo ryto troškulys skatina užversti klampius vakarykščius puslapius. Užversti ir įkvėpus ryto gaivos eiti toliau.
Nedaugžodžiaudamas autorius, kaip jam ir įprasta, renkasi savo – bronzos – kalbą. Negramzdindamas savo kūrinių į tuščių frazių ir ilgų tekstų liūną G. Endriekus tiesiog parodo viską taip, kaip yra.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki gegužės 29 d. 

Ričardas Zdanavičius: „Jausenos iš užpiešinės“

Parodoje eksponuojamuose darbuose autorius sutelkia dėmesį į savo ar (įsi)vaizduojamų personažų, daugiausia moterų, slaptus vidinius jausmus, kurie neverbalizuojami, tačiau žiūrovui atpažįstami menininko fiksuojama kūno kalbos raiška. Tai reflektuoja būseną, kai atsidūrę konkrečioje situacijoje save kontroliuojame, idant paslėptume nuo aplinkinių savo vidinį pasaulį. Menininkas šiuos potyrius hiperbolizuoja ekspresyviu antropomorfinių figūrų formomis, impulsyviais potėpiais, dėka kurių personažai patiria metamorfozę – tampa beasmeniai, abstrahuoti veikėjai, su kurių kiekvienu atskirai gali tapatintis žiūrovas. Parodoje menininkas kvestionuoja žmogaus gebėjimą išlikti savimi, kai ne visada drįstame kitų akyse pasirodyti tokiais, kokiais jaučiamės.
Paroda „Jausenos iš užpiešinės“ tartum tęsia menininko ilgametį parodų ciklą „Dialogas I-IV“, papildydama jį naujomis temomis ir įžvalgomis, tarp kurių svarbiausi – intymūs autoriaus ir / ar jo personažų vidiniai monologai.
Galerijoje XX (Laisvės a.7, Panevėžys.) veiks iki birželio 1 d.

Vytautas Poška: „70x100 srovėje“

Šiandien, pasaulinės pandemijos akivaizdoje mes gyvename besikeičiančių įstatymų, ribojimų, draudimų kaleidoskope. Parodos „70×100 srovėje“ plakate – autoriaus mylimas nutapytos drobės formatas. Paveikslas, paleistas į upės tėkmę, laisvai ieškantis savo kelio – kaip simbolis, kviečiantis grįžti į savo vidinę erdvę.
Man erdvė asocijuojasi su vidine, kūrybos laisve, kai niekas netrukdo akiai – iki pat horizonto. Šiuolaikiniame pasaulyje skaitmeninės technologijos ir begalinis informacinis triukšmas žmogui dažnai nepalieka vietos interpretacijai, įsigilinimui į save. Erdvė, tapyboje perteikta menine kalba per spalvą, perspektyvą, simbolius, leidžia žiūrovui pasijusti jo paties susikurtame pasaulyje. (Tapytojas Vytautas Poška)
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki birželio 5 d.

„Septynios rūmų istorijos. Preliudija“

Jau penkioliktąjį kartą Istorinė LR Prezidentūra pasitinka Tarptautinę muziejų naktį ir dieną su nauja fotografijų paroda muziejaus sodelyje. Šį kartą kauniečiai ir svečiai turės galimybę žvilgtelėti į miestą iš Senamiesčio ir Naujamiesčio sankirtoje stovinčių rūmų laiko perspektyvos: parodoje „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“ eksponuojamos archyvinės nuotraukos supažindins su septyniais svarbiais istoriniais laikotarpiais.
Paroda „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“ nustebins kauniečius, kurie Vilniaus g. 33 numeriu pažymėtą istorizmo stiliaus pastatą atpažįsta kaip tarpukario Lietuvos Prezidento rūmus. Tačiau parodoje pirmą kartą pasakojama kone du šimtmečius apimanti šio pastato ir jį supančios aplinkos istorija. XIX a. viduryje statytas namas, išgyvenęs ne vieną transformaciją, liudija gausybę politinio gyvenimo verpetų bei čia virusio kasdieninio gyvenimo džiaugsmus ir vargus. Šių Kauno rūmų neaplenkė nei pasauliniai karai, nei okupacijos, nei džiaugsmingi nepriklausomybės dešimtmečiai.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki spalio 31 d.

Rymantas Penkauskas ir Antanas Andziulis: „Atminties ženklai“

Projekto įgyvendinimo metu R. Penkauskas sukūrė keletą tikrai išskirtinių – vertinant jų meniškumą – darbų ciklų. Jo pastangų dėka dabar turime visą pluoštą labai puikių fotografinių vaizdų: viena vertus, savaip interpretuotų, antra vertus, ne tik pasižyminčių didele įtaiga, bet ir išsiskiriančių nepaprastu preciziškumu bei pagarba fiksuojamai medžiagai.
Parodai „Atminties ženklai“ skirtuose Rymanto darbuose matome daugybę vertingų kultūros paveldo objektų, t.y. jo buvo atliktas didžiulis tiriamasis / dokumentavimo darbas. Daiktai čia – tarsi kokie atminties ženklai. Ne veltui, matyt, šis (raktinių) žodžių junginys šiuo atveju tapęs ir visos darbų kolekcijos, t.y. muziejų eksterjerų, interjerų ar eksponatų atvaizdų etc., bendru pavadinimu. Laikas, kaip žinia, kultūros paveldo objektams nėra gailestingas. Taigi, metams bėgant, šios Rymanto fotografijos, kaip fiksuojančios tai, kas nuolat nyksta, turėtų būti tik vertingesnės ir unikalesnės… Paprastumas – tai itin svarbi A. Andziulio paveikslų savybė. Jo paveikslai, regis, tarsi nieko daugiau nereiškia ir nevaizduoja, kaip tik tai, kad jie patys yra daiktai, spalvomis dengtos plokštumos. Kita vertus, jų paskirtis dvejopa – puošti aplinką ir byloti…
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki gegužės 29 d.

Vytautas Valius: „Jausti savo žemę…“

„Visą parodą įrėmina du paskutiniai triptikai, juos mes pavadinome „Paskutine vakariene“. Jie, kaip ir dauguma kūrinių, nebuvo dailininko įvardinti, dar norėta dirbti toliau…
„De profundis“, „Planeta“, „Kultūros ekologija“ – tai keli svarbūs menininko kūrybos etapus žymėję ciklai. Dauguma kitų kūrinių, eksponuojamų parodoje, yra mažai arba visai nerodyti. Tai tik visõs Vytauto Valiaus kūrybos punktyrai-fragmentai, tarsi aptikti byrančiame laike, minint dailininko 90-ąsias gimimo metines ir belaukiant pasirodant trečiosios apžvalginės knygos „Gyvenimas mene“. (Dailininko šeima)
Klaipėdos dailės muziejuje veiks iki rugsėjo 26 d.

„Ežeras pilnas žvaigždžių“

Kviečiame vaikus drąsiai nerti į meno pažinimą: patiems kurti, išbandyti ir atrasti. Šiai parodai kūriniams iš MO kolekcijos specialiai kuriame interaktyvius objektus, kurie leis įdėmiau ir kūrybingiau pažvelgti į meno darbus. O interaktyvūs erdviniai sprendimai skatins vaikus visomis juslėmis patirti parodą. Parodoje vaikai atras kūrybinio santykio su gamta džiaugsmą ir naudą taip, kaip ją vaizduoja MO kolekcijos menininkai.
Šioje parodoje vaikų lauks žaidimai, interakcijos, įvairios galimybės pažinti ir patirti meną – bandant, patiems improvizuojant bei eksperimentuojant. Tai paroda, kokios MO muziejuje dar nebuvo!
Mo muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 7 d.

Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“

Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 6 d.

Valentinas Antanavičius: „Pasiskraidymai”

Vėlyvojoje kūryboje dailininkas kuria išimtinai asambliažus, kuriuos pradėjo kurti su Vincu Kisarausku 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje ir yra asambliažo pirmeiviai Lietuvos dailėje. Valentinas Antanavičius taiko įvairias kūno natiurmortavimo praktikas: „ketvirčiavimą“, kūno išdalinimą į atskiras sudėtines dalis ir jų sukeitimą. Kūniško vientisumo nebuvimas asambliažuose byloja apie kolektyvines ir asmenines sovietmečio psichikos traumas ir jų pasekmes. Surakintų veido išraiškų sustingę kaukėti veidai, tai dailininko protestas ne šiaip ir ne tik prieš abstraktų absurdo, blogio pasaulį, bet konkretų – sovietinę Lietuvą, totalitarinę sistemą apskritai. Visa tai akivaizdu „vadų“ sienoje, kurią dailininkas suformuoja kaip savitą Kremliaus sienos parodiją, kur gėdingai išrikiuoti buvę vadai: Leninas – „Stiprios rankos ilgesys“ (1995), Stalinas – „Vadas“ (1995), Brežnevas – „Raidė O, arba generalinis sekretorius“ (1999) ir kiti. Tuomet prisimeni seną sovietmečio laikų, berods 20 a. 8 dešimtmečio anekdotą: 2000-aisiais metais žmogus varto enciklopediją ir skaito, kas buvo Leonidas Brežnevas. Tekstas byloja, kad „tai Alos Pugačiovos epochos smulkus partinis veikėjas…“
Lietuvos dailininkų salės parodų salėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki birželio 3 d.

Aloyzas Stasiulevičius: „65“

Parodos „Arkos“ galerijoje pagrindą sudaro tapybos darbai iš autoriaus kolekcijos ir Kėdainių krašto muziejaus rinkinio. Eksponuojami paveikslai iš svarbiausių dailininko tapybos ciklų – „Vilniaus panoramos“, „Sienos“, „Vilniaus getas“, „Vilniaus verbos“, „D‘Apre“, „Kristaus kančios istorija“, „Žvaigždynai“, „Muzikinis ciklas“. Parodos chronologiją pradeda 1966 m. nutapytas „Šv. Kristoforas“. Tai parabolė apie uždaros visuomenės patirtį, kurią dailininkas perteikė interpretuodamas Kristoforo legendą: upę, per kurią milžinas Kristoforas neša vaikelį, dailininkas pavaizdavo kaip besirangantį drakono kūną, kurio žvynus koliažo technika sulipdė iš to meto laikraščiuose spausdintų tarybinių politinių veikėjų veidų, o drakono akyje įklijavo Stalino portretą. Šis kūrinys buvo eksponuotas 1966 m. parodoje „Vilnius dailės kūriniuose“, tačiau tarybinio saugumo nurodymu pašalintas iš parodos ir ilgiems dešimtmečiams nugulė autoriaus dirbtuvėje. Naujausias paveikslas parodoje datuojamas 2021 m. Greta tapybos rodoma senojo Vilniaus piešinių bei kompozicijų iš 1963-2019 m., kuriuose parodos lankytojai galės atrasti ir „dingusį Vilnių“.
„Arkos“ galerijoje (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gegužės 29 d.

Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė: „Ta pati jūra. Kita diena“

Parodoje eksponuojami autorės kelerių pastarųjų metų kūriniai, daugiausia marinistinės tematikos peizažai, kupini tylos estetikos ir introspektyvaus žvilgsnio į žmogų bei gamtą.

„Ta pati jūra. Kita diena. Jei gyvenčiau prie jūros, turbūt pieščiau tik jūrą. Ji kartais pati pasikviečia mane iš už 300 kilometrų. Viską metu ir važiuoju pasimatyti. Žiūriu į ją ir jaučiu, kad abi vėl pasikeitėm…“ (Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė)

Pasak dailėtyrininkės Jolitos Mieželaitienės, menininkės tapybos vaizdo sandara – ypatinga, kurianti poetišką atmosferą: „Anokia paslaptis, kad akimis vertindami paveikslą, bandome įminti jo traukos priežastį. Keli paprasti elementai – kranto rėžis, vandens plotas, atskiriantis dangaus intarpą – tampa kažkuo daugiau – ilgesio, begalybės pojūčio metaforomis. Jos darbų nepavadinsi gamtovaizdžiais, tai sielos peizažai, pasakojimai apie būsenas ir jausenas.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki gegužės 18 d.

14-oji Baltijos trienalė

Paroda Baltijos trienalė pirmąkart buvo surengta Vilniuje 1979 m. kaip nonkonformizmo dvasioje kuriančių jaunųjų Baltijos šalių menininkų paroda. Nuo to laiko kas tris metus rengiamos trylika Baltijos trienalės parodų pavertė ją vienu svarbiausių šiuolaikinio meno renginių Šiaurės Europoje.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 15 d.

Justina Gražytė: „Evoliucija“

Šiuolaikiniame interjere tekstilė, kaip meno kūrinys, prarado savo svarbą. Kaip namų dekoro elementas, tekstilė gaji, tačiau ant sienų beveik nebeliko tekstilės technika atliktų siužetinių kompozicijų. Tokio tipo įvairiomis technikomis atlikti kūriniai dažniausiai sutinkami meno galerijų erdvėse. Ten ji prabyla konceptualiomis idėjomis, jautriomis asmeninėmis istorijomis, reflektuoja dabarties aktualijas ir kitaip dalyvauja šiuolaikinio meno ir gyvenimo diskurse.
Parodoje narpliojama ne tik tekstilės, bet ir autorės evoliucija. Ekspozicijoje pristatomi 2014 – 2020 m. laikotarpiu Justinos Gražytės mišria skiautinio ir aplikacijos technika (autorės vadinami siuviniai) sukurti kūriniai. Nuo 2014 m. autorės naudojama technika atlikti darbai pasižymi dideliu masteliu, ryškiomis spalvomis, tikslingu neišbaigtumu, medžiagiškumu, neordinariais siužetais, humoru, savikritika. Interakcija ir tarpdiscipliniškumas – yra būdingi autorės kūrybos bruožai.
VDA Panemunės pilies ekspozicinėse erdvėse veiks iki liepos 1 d. 

„Lietuvos spaudos fotografija 2021“

Šiemet konkursas „Lietuvos spaudos fotografija 2021“ švenčia savo dvidešimtmetį. Nepaisant to, jog praeitais metais nemaža mūsų gyvenimo dalis buvo surakinta pandemijos, konkurse dalyvavo per 110 šalies fotografų, kurie tarptautinei vertinimo komisijai pateikė arti 3200 nuotraukų, rašoma LŽS „Spaudos fotografų“ pranešime žiniasklaidai.
Konkursas „Lietuvos spaudos fotografija“ jau dvidešimt metų siekia skatinti šalies fotožurnalistus ieškoti savito pažiūrio atsakingai vizualiai informuojant visuomenę apie reikšmingus įvykius ir gyvenimą mūsų šalyje bei pasaulyje.
Šiemet konkursiniai darbai suskirstyti į 8 kategorijas: „Naujienos“ (remia Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija), „Gyvenimas“ (remia Vilniaus miesto savivaldybė), „Portretas“, „Kultūra ir Pramogos“ (remia LikeLithuania.lt), „Gamta ir jos apsauga“ (remia INTER RAO Lietuva), „Kariuomenė“ (remia Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija), „Sportas“ (remia Foto123.lt) bei „Reportažas ir fotopasakojimas“.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki gegužės 29 d.

„Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas – epochos žmogus“

Minint garsaus kovotojo už laisvę, talentingo fiziko ir Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo 100-metį organizuojama šiai asmenybei skirta paroda. Parodą sudaro dvidešimt vienas stendas, atskleidžianti Andrejaus Sacharovo, kaip mokslininko, prieš branduolinį ginklą kovojančio aktyvisto ir žmogaus teisių gynėjo gyvenimą ir poelgius.

Lankytojai pamatys įvairias nuotraukas, asmeninius daiktus, išleistas knygas, taip pat ir necenzūruotos literatūros, vadinamojo „samizdato“, gamybos ir kontrabandos priemones. Parodoje veiks nedidelis kino teatras, kuriame bus rodomi keturi klipai, atspindintys Andrejaus Sacharovo gyvenimą ir asmenybę.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki gegužės 28 d.

Romualdas Požerskis: „Kauno menininkai ir mūzos“

Kauno meninį gyvenimą ir jo dalyvius fotografas pradėjo fiksuoti 1974 metais. Nuosekliai stebint Kauno menininkų gyvenimą, iki 2004 m. autoriaus archyvuose susikaupė daugiau nei devyni tūkstančiai kadrų, įmažintų analoginėse fotojuostose. Jose – ypač plati Kauno menininkų gyvenimo istorinė panorama ir turtinga žymių kūrėjų galerija: dailininkai ir skulptoriai, režisieriai ir aktoriai, kompozitoriai ir poetai, architektai ir fotomenininkai. Visi jie Požerskio nufotografuoti laisvai besidžiaugiantys kūryba ir gyvenimu: švenčiantys po parodų atidarymų, dalyvaujantys kūrybiniuose vakaruose, naujamečiuose karnavaluose ir kitomis progomis, kurios bendroms linksmybėms suvienydavo skirtingų meno sričių atstovus. Parodoje žiūrovų lauks ir istoriniu požiūriu ypač vertingos fotografijos, pavyzdžiui, pirmuosius „Anties“ koncertus Kauno architektų namuose ar kelių kartų garsius menininkus (skulptorius tėvą ir sūnų Antinius, muzikus Viktorą ir Giedrių Kuprevičius, dailininkų ir skulptorių Zalensų šeimą) drauge įamžinusios nuotraukos.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 17 d.

Virginijus Sutkus: „Susitikimai“

V. Sutkaus pasaulėvaizdžio pagrindinės ypatybės yra gebėjimas emocionaliai ir įtaigiai išreikšti savo mintį paveiksluose. Čia atsiskleidžia išskirtinis dailininko bruožas – sugebėjimas panaudoti spalvą. Kiekviename paveiksle aiški tam tikros spalvos dominantė suteikia kūriniui nuotaiką ir estetinį vaizdą.

Ekspresyvumas, intensyvi emocinė atmosfera išgaunami į vertikalėmis skaidomą paveikslo plotą įvedant įstrižainę, kurioje dailininkas naudoja intensyvius spalvų derinius, palaipsniui keisdamas potėpio charakterį, nuo subtilesnio plono pereidamas prie reljefiško. Pasirinkdamas gamtovaizdžio fragmentą, dailininkas tarsi nutraukia ribą tarp tikrovės ir mistinio pasaulio. Ekspresyvus vaizdavimas pažadina mūsų vaizduotę, įtraukia žiūrovą į paslaptingą pasaulį, kuris sukuriamas abstrahuojant vaizduojamus objektus bei antriniuose planuose įterpiant trapias, švelnių atspalvių formas.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki liepos 14 d.

Judita Liaudanskaitė: „Pajautos projekcijos“

Parodoje eksponuojamos fotografijos talpina realybės fragmentus iš Lietuvos, Vokietijos ir Italijos miestų. Jų pajautos autorę kreipia į alegorizuojamos kasdienybės tematikos lauką, ją domina daikto semantika, taiklus netikėto fotografinio žvilgsnio „šūvis“. J. Liaudanskaitė dažnai  naudoja klasikinius fotomeno „ėjimus“ – paryškintą šviesos ir šešėlių žaismą, detalių stebėjimą, jų išryškinimą, atspindžio ar pasikartojimo ritmiką, kontrasto ar analogijos principus. Vis tik akivaizdu, kad fotografei svarbu ne vien formos ir kolorito tyrimas, struktūrų ir kompozicijų analizė, tiksli rakurso ar pasirinkto žvilgsnio taško geometrija. Aplinkinio pasaulio detales, daiktus ar šešėlius Judita – lyg poetė žodžius – dėlioja taip, kad sukurtų vizualinių tropų figūras: personifikacijas ir alegorijas, sinekdochas (dalis pateikiama vietoje visumos) ar hiperboles. Į jas projektuodama savo požiūrį, fotografė stebimus vaizdus dažniausiai komentuoja rimtai, jos interpretacijos neretai pasižymi minorine tonacija, prarasties nuojauta ar kritikos gaidele.
Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.) veiks iki gegužės 31 d.

Milda Mildažytė-Kulikauskienė: „Jaunystės etiudai iš Kauno marių dugno“

Kamerinėje parodoje eksponuojami dailininkės XX a. 6-ajame dešimtmetyje tapyti gimtųjų Laumėnų ir jų apylinkių motyvai: peizažai, figūrinės kompozicijos. Autorė juos nutapė dar prieš pradėdama studijas, būdama visai jaunutė mergina. Šie vaizdiniai liko tik atmintyje, paveiksluose ir fotografijose, nes Laumėnai, kaip ir kiti aplinkiniai kaimai bei vienkiemiai pastačius Kauno hidroelektrinę ir 1959 –aisiais užtvenkus Nemuną atsidūrė Kauno marių dugne. Tačiau išsikėlę užlietų kaimų gyventojai ligi šiolei prisimena ir pasakoja to krašto istorijas.
Gelgaudiškio kultūros centre (Taikos g. 76, Gelgaudiškis, Šakių r.) veiks iki gegužės 31 d.

Vaidė Gaudiešiūtė: „Minčių aikštelės“

Žvelgdamas į dailininkės kūrinius stebiesi menininkės kruopštumu, begale rankos judesių įamžinant susikaupusias mintis. „Piešimas man – savotiška aikštelė, kurioje galiu stabtelėti tarp kasdienybės kilimų ir kritimų. Aikštelė, kurioje galiu susikaupti, pažiūrėti iš šono, apgalvoti ir ieškoti atsakymų piešdama. Tikiuosi, kad „Laiptų galerijoje“ paroda bus lankytojams nedidelė aikštelė tarp kasdienybės ieškojimų“, – sako dailininkė. Parodą pristatys Šiaulių universiteto dailės dėstytojas, dailininkas Rimantas Buivydas.
Iškart po studijų dailininkė dirbo gimtosios Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje, o šiuo metu dirba LNDM Prano Domšaičio galerijoje, kur, kaip ji pati sako, turi galimybę būti arti dailės pasaulio.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai)  veiks iki birželio 1 d.

Živilė Minkutė: „Nertis iš kailio“

Pagrindinis parodos naratyvas – kūnas bei susidūrimas su savo kūniškumu. Kūnas pateikiamas kasdienai neįprastu kampu – odos fragmentų atspaudais. Instaliacijoje Živilė Minkutė kvestionuoja kūną kaip neišvengiamybę, kaip santykių tinklą su kitais, su aplinka ir pačiu savimi. Būtent pastarasis dažnai būna sudėtingiausias, atsiskleidžia kaip nesibaigiantis kūrimo ir perkūrimo procesas, kaip nuolatinė įtampa ir atotrūkis tarp savo kūniškos realybės ir siekiamybės, kylančios iš vidaus ar neišvengiamai į mus plūstančių vaizdinių.
Anot menininkės, bandydami priartėti prie savęs, o tiksliau – vaizdinio apie save, kūną keičiame, modifikuojame, įspaudžiame jame įvairiausius ženklus: tatuiruotėmis, auskarais, rūbais, šukuosena pasakojame istorijas apie save, komunikuojame vertybes ir identitetą, nukreipiame kitų dėmesį į tam tikras kūno dalis ar jas tiesiog maskuojame. Tai tam tikras kontrolės savo kūne atspaudimas, estetinis judesys nuo universalaus link išskirtinio (nuo tiesiog kūno iki mano kūno).
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 6 d.

Jolanta Kyzikaitė: „Maskaradas“

Jolanta Kyzikaitė jau beveik dešimtmetį savo kūryboje vysto žaidimų temą – nuo įvairių vaikiškų žaidimų atvaizdavimo kūriniuose iki žaidimo pačia tapyba, tapybine forma. Pasirinkdama ir analizuodama žaidimą „Medžioklė“, kuriame veikia persirengėliai, gyvūnai, o žaidėjas gudrauja, imituoja įvarius gyvūnus, Jolanta dar ankstyvojoje kūryboje paliečia karnavalo, „kailio“ keitimo, persirengėlių, kaukių temą. Persirenginėjimas, įsikūnijimas į gyvūnus ar kitus personažus yra vienas populiariausių vaikystės žaidimų, kuriame taisyklės tik instinktyvios arba sugalvotos žaidimo eigoje, priklausomai nuo to, esi gyvūnas ar medžiotojas.
Paveiksluose J. Kyzikaitė ne tik atvaizduoja savo fantazijų pasaulį ar, tiksliau, realybę, perteiktą per menininko matymą, bet ir meistriškai įtraukia žiūrovą, lankytoją, kuris tampa lygiaverčiu žaidėju, besivadovaujančiu intuicija ir kuriančiu žaidimo taisykles.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 6 d.

Dainius Trumpis: „Ir visa tai žolė apgaubs“

Parodos visuma susideda iš visiškai skirtingų istorijų, laikmečių bei geografinių vietovių, kurios tam tikru momentu susijungia į vieną jauseną, vaizdinį, mintį.
Autoriaus vaikystės prisiminimai iš pionierių stovyklos susipina su patirtimi besišlaistant po militarizuotos Sirijos miestus bei kaimus. Prisiminimai apie pagarbų jaudulį keliančias aktų sales, baseinus, kurie vaikystėje versdavo gėdytis savo nuogumo, sporto sales, kurios įkvėpdavo svajoti apie mažas beprasmes pergales, fabrikus, kuriuose daug ir sekinančiai dirbai, ligonines su savo išskirtiniais kvapais ir mintimis apie paskendimą tyloje, girdint naktines ligonių aimanas. Prisiminimai apie neaprėpiamomis vaikų žaidimų teritorijomis virtusias daugiabučių namų statybų aikšteles ir pilkus gigantiškus namų griaučius, kur susimaišydavo baimės, jaudulio, smalsumo, niūrumo, paslapties bei džiugesio jausmai. Visa tai jungia šių istorijų nematomas gijas į dramatiškus mazgus. Asmeninė istorija tampa praeities kliedesių samplaika.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 6 d.

Francisco Ladrón de Guevara (Ispanija): „What the body thinks about gravity“

Parodoje „What the body thinks about gravity“ menininkas persvarsto kūno ir erdvės santykį. Pasitelkus vaikščiojimą, kaip pagrindinę kūrybinę praktiką, patiriama ir tiriama kūno ir miesto sąveika, o ši ir tampa instaliacijų ašimi. Urbanistiniame peizaže ieškomi, renkami visuomenės kaitos momentai, prisiminimai, kurie transformuojami, manipuliuojami, klastojami ir suteikiama nauja reikšmė.
Francisco Ladrón de Guevara (g. 1997) ‒ jaunosios kartos menininkas, 2019-aisiais Granadoje baigė vaizduojamojo meno studijas. Kūryboje jungia šokį ir vizualiuosius menus, pasitelkdamas skirtingas medijas: skulptūrą, piešimą, performansą, video. Šiuo metu gyvena ir dirba Kaune.
Galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veiks iki gegužės 28 d. 

Albina Žiupsnytė: „Sielos šešėlis“

Utenos kraštotyros muziejuje – jauki pavasarinė šventė širdžiai ir akims, nes čiasavo preciziškai ir kantriai sukonstruotus karpinių paveikslus eksponuoja kaunietė dailininkė, taip pat kurianti grafikos ir akvarelės darbus, tapanti ant šilko, Mažos Giraitės slapyvardžiu rašanti knygas – Albina Žiupsnytė. Norėtųsi valandų valandas kalbėtis su autore gyvai ir klausytis šios moters išminties: apie likimo smūgius ir lemties vingius, pamokas ir patirtis, mokytojus ir istorijas, kurios užburia gyventi ir tikėti šviesa, pasaulio gėriu, Žmogaus ir paukščio šventumu.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki gegužės 29 d.

„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“

Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo mėn.

Arūnas Baltėnas: „Darbai ir gyvenimai“

Per penkerius metus menininkas sukūrė beveik 400 fotografinių ciklų apie dirbančius, kuriančius ir neįprastai laisvalaikį leidžiančius Lietuvos žmones, taip pat apie išvykusius iš Lietuvos po 1990-ųjų ir įsitvirtinusius jau kitose šalyse.
Fotografo teigimu, visas jo kurtas fotografijų ciklas – tai veiklios Lietuvos portretas ir savotiškas archyvas ateitiems kartoms. Arūną Baltėną galime vadinti fotometraštininku arba socialiniu antropologu, kuris ekspedicijų metu dokumentuoja žmogiškosios veiklos įvairovę.
Iš gausybės fotografijų autorius parodai pats atrinko kiek daugiau nei 100 darbų. Ekspoziciją sudaro trys fotografijų ciklai: pirmoje dalyje užfiksuoti įvairiausių profesijų Lietuvos žmonės savo darbo aplinkoje, toliau pasakojama apie savo laisvalaikį įvairiems hobiams ar idėjoms pašventusius aistruolius, paroda užbaigiama Lietuvos išeivių portretais, sukurtais lankantis Niujorke, Paryžiuje ir Berlyne.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugsėjo mėn.

„Knygos menas: gražiausios Lietuvos ir Čekijos knygos“

Kasmetinį Gražiausių Čekijos knygų konkursą rengia Kultūros ministerija, Čekų literatūros muziejus, Poligrafų sąjunga ir Bibliofilų sąjunga. Konkurse dalyvauja Čekijos leidėjai, grafinio dizaino ir leidybos mokyklų studentai, grafikos dizaineriai. Knygos, išleistos ir išspausdintos Čekijoje, vertinamos pagal grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafijos kokybę, įrišimą, iliustracijas, idėjas, originalumą. Praėjusiais metais 55-tą kartą vykusiame konkurse varžėsi net 313 knygų. Konkursas suskirstytas į septynias kategorijas, skelbiamos trys geriausiai įvertintos kiekvienos kategorijos knygos, o pirmąją vietą laimėjusiajai skiriama piniginė premija. Taip pat apdovanojimas teikiamas jaunajam kūrėjui (iki 30-ties metų). Parodoje pristatomos 55 gražiausios Čekijos knygos.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks  iki liepos 11 d.

„Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“

Seniausias kirvis Lietuvoje. Biržų rajone kadaise telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad įvyko tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus. Šiandien šis kirvis jau nebeguli 1,5 metro gylyje Parupės kaime, Biržų rajone. Šiandien jis yra pagrindinis Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikiančios parodos eksponatas.
Senojo arsenalo archeologijos ekspozicijoje (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 29 d.

„Petras Repšys: darbai“

„Petras Repšys: darbai“ – tai paroda, apžvelgianti visą menininko kūrybos laikotarpį per penkias pagrindines temas: „Mano tėvynė“, „Baltų praeities gyvybė“, „Lietuvos krikštas“, „Vilnius“ ir „Vaizdai seka žodžius, žodžiai – vaizdus“. Iš jų ryškėja autoriaus požiūris ir santykis su Lietuvos istorija, Vilniumi, praeities kultūra, nagrinėjami autobiografiniai motyvai dailininko kūryboje, eksponuojami piešiniai ir kaligramos bei pristatomas naujausias P. Repšio kūrinys – bareljefas „Lietuvos krikštas“.
„Be galo džiugu, kad muziejaus rengiama paroda tapo stimulu dailininkui užbaigti dešimtmečius kurtą „Lietuvos krikšto“ bareljefą. Kūrinys išlietas Lietuvos nacionalinio muziejaus pastangomis, – kaip dovana autoriui jo 80-ojo gimtadienio proga. Lankytojus kviečiame išvysti šį premjerinį kūrinį“, – parodos rengimo užkulisius pristatė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.

„Ar galima šnekėtis man su jais?“

„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Primityvioji tapyba“

Lietuvos nacionalinis muziejus Gedimino pilies bokšte virtualiai atidarė parodą „Primityvioji tapyba“. Pasak rengėjų, Penktoji respublikinė varžytuvinė paroda Monikos Bičiūnienės apdovanojimui laimėti šiemet sulaukė 68 autorių darbų iš įvairių Lietuvos vietovių: Vilniaus, Kauno, Elektrėnų, Druskininkų, Kėdainių, Rokiškio, Ignalinos ir kitur. Vertinimo komisija parodai atrinko 128 darbus, kuriuos sukūrė 58 autoriai. Vyriausiam varžytuvių dalyviui 86-eri, o jauniausiam 37-eri.
„Išrinkti nugalėtojus nebuvo lengva. Bet džiaugiamės, kad galėjome apdovanoti ne tris, o net vienuolika dalyvių. Be pagrindinės – primityviojo meno pradininkės Lietuvoje Monikos Bičiūnienės premijos, turėjome ir kitų, privačių asmenų ar meno kūrėjų bendrijų įsteigtų apdovanojimų. Būtent tokie sumanymai ir geranoriškumas leido apdovanoti daugiau varžytuvių dalyvių“, – sakė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujalienė.
Gedimino pilies bokšte veiks liepos 6 d.

Kazys Varnelis: „Begalybės link“

Dailininkas kelis dešimtmečius praleido kurdamas bažnytinius interjerus, baldus, altorius, klausyklas ir net liturginius reikmenis lietuvių išeivijos šventovėms Amerikoje. Parodoje bus galima išvysti niekuomet anksčiau neeksponuotus XX a. 5–7 dešimtmečiais sukurtus eskizus, daugiausia atspindinčius dailininko Čikagoje įsteigtų Bažnytinio meno dirbtuvių laikotarpį. Daugelis šių projektų buvo įgyvendinti, tačiau šiandien išlikę tik parodoje eksponuojamuose piešiniuose, mat vėlesnių rekonstrukcijų metu K. Varnelio kurti maldos namų interjerai prarado pirminį vaizdą.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki rugpjūčio 29 d.

Saulius Slavinskas: „Popierius“

Naujame fotografiniame cikle autorius pristato geometrinės abstrakcijos kūrinius, sukurtus nenaudojant fotokameros.
Menininkė Aurelija Maknytė, stebėdama S. Slavinsko darbus, pateikia žiūrėjimo į fotografijas instrukciją, teigdama, jog „į šias abstrakcijas verta pažvelgti kiek ilgiau. Pažiūrėjus bent kelias sekundes, kiek perkelti žvilgsnį į šalį. Ten pamatysite abstrakciją – vaiduoklį. Tamsūs plotai prašvis. Liekamasis žiūrėjimo reiškinys – trumpalaikis blyksnis akyse, iliuzija, paverčianti juodą balta. O kas lieka mintyse po tokios abstrakčios patirties? Sakyčiau, kad popieriaus lapas – visuomet kažko naujo pradžia. Kartais ji lengva, o kartais – sunki, kaip į ryškalą nepamerkta fotografija, kaip nepradėtas rašyti tekstas. Galbūt ir žvelgiant į S. Slavinsko fotografijas, svarbu jas tiesiog patirti jas kaip tabula rasa (lot. švari lenta, t. y. švarus lapas, neliestas, tyras dalykas; vaiko siela). Vaizduotė pati tesulanksto savo origamius“.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 22 d. 

Sigutė Bronickienė: „Dialogas“

Parodoje eksponuojama dalis grafikos estampų, sukurtų per paskutinius dešimt metų. Raižiniai atspausti ant dailininkės rankomis pagaminto popieriaus ir odos.
Rankų darbo popieriaus formavimas, dažymas – kūrybinio proceso dalis, ne mažiau svarbi nei raižymas ir spausdinimas. Aukštas popierius ir spaudos būdas leidžia išgauti gilų atspaudo reljefą, kuriame sužaidžia šviesa ir šešėlis, faktūrų įvairovė. Dirbant šia technika dailininkę jaudina ir intriguoja netikėtumo faktorius.
Parodos pavadinimas atspindi autorės siekį užmegzti kontaktą su žiūrovu per popieriaus, jo kolorito ir atspaudo dialogą.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje veiks iki gegužės 23 d.

„Post Sakralus“

Parodoje eksponuojami patys naujausi aktyviai kuriančių VDA Dizaino katedros absolventų ir dėstytojų darbai.
Norima atskleisti Lietuvos dizaino sceną šiandien bei individualias dizainerių praktikas: parodyti kokiuose realiuose ir fikciniuose pasauliuose gyvenant gimė dizaino kūriniai, klausti kuo šiandien tiki dizaineris, kaip jis susikuria savo tikėjimą/ kūrybinį lauką/ žaidimų aikštelę.
Parodos architektūra siekiama suteikti galimybę vienu metu susikoncentruoti į vieną „tikėjimą“ ir jo „sakralų“ objektą ir intuityviai, santykyje su objektu, iš užuominų suprasti kiekvieno iš autorių poziciją ir sukurto objekto kontekstą.
Paroda „Post Sakralu“ yra dalis VDA Dizaino katedros 60-mečio renginių ciklo dalis.
VDA parodų salių „Titanikas“ I a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 20 d.

Birutė Jankauskaitė: „#spejaupamatyt“

Parodoje įveiklinta kolektyvinė patirtis bei dvaro kultūros santykis su žmogumi. Parodai pasirinkti charakteringi dvarų apylinkių gyventojai, kurie yra įamžinti fotografijomis bei garso įrašais.
Ekspozijai pasirinktas netradicinis būdas – 6 kvadratinių metrų šiltnamis.
VDA Vilniaus fakulteto Naujųjų rūmų kieme (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki liepos 1 d.

Urtė Lagunavičiūtė: „Paviršiaus įtempiai“

„Pagrindinė šios parodos idėja ir ašis – vanduo ir tai, kaip vanduo „regi“ išorinį pasaulį, kaip žmogus jaučiasi tai matydamas.
Šioje parodoje man labai svarbus ir šviesos „dalyvavimas“ – ant stiklinių objektų krentantis srautas, kurio dėka šviesos atspindys tampa pačiu vandeniu, jo “oda”.
Paviršiaus įtempis – skysčio paviršių veikianti jėga, atsirandanti dėl skysčio molekulių tarpusavio traukos. Ši jėga pasireiškia tik labai ploname, kelių molekulių skersmens skysčio sluoksnyje. Taip atsiranda vanduo – stiklas – plokštumų persidengimas ir sluoksniavimas. Tai – glaudžių vandens telkinių ryšių perteikimas, kurių plika akimi paprastai negalime įžvelgti. Tai – nuoroda, jog kiekviena vandens molekulė yra buvus ir ledyno dalis, ir upės, ir vandenyno, o kažkada priklausė paviršiaus įtempio jėgai – barjerui tarp vandens ir oro.
Taigi, priežastis, kodėl renkuosi vandens paviršiaus „peizažą“ – daugybė įvairialypių jausmų ir emocijų.“ (Urtė Lagunavičiūtė)
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.

Monika Plentauskaitė: „Budrus miegas“

Jau keletą metų Monika Plentauskaitė savo kūryboje plėtoja atminties, tapatybės reprezentacijos bei fotografijos ir tapybos vaizdų fiktyvumo temas, kelia identiteto klausimus,  atsakymų ieško praeities fotografijose.
Parodoje „Budrus miegas“ iškeliama reprezentacijos ir fiktyvumo problema –  ieškoma skirtis tarp simuliacijos ir tikrumo bei keliami klausimai susiję su patirties autentiškumo, atvaizdo daugiaplaniškumo, laikinumo ir kontrolės problematika.
„Budrus miegas“ – tiek mūsų, tiek visų Monikos kūrybos gerbėjų labai laukta antroji personalinė tapytojos paroda, kurią planavome atidaryti dar praėjusį pavasarį, tačiau dėl pandemijos teko nukelti. Kiekvienos kartos žiūrovas parodoje sau ras atitikmenis  – menininkė iš fotografijų tyrinėja praeitį ir tapybos forma sukuria joms mistinę sapno atmosferą,“ – teigė „Meno Niša“ kuratorė Sonata Baliuckaitė.
Galerijoje „Meno niša“ veiks iki gegužės 29 d.

„Kaunas tapyboje, tapyba Kaune. Kiemas“

Parodoje pristatomi 2020 m. Kauno kultūros centro kartu su VšĮ „Gabrielės meno galerija“ organizuoto tęstinio Kauno menininkų plenero-projekto „Kaunas tapyboje, tapyba Kaune“ darbai. Plenere dalyvavo Kauno kultūros centro dailės studijos „Vaivorykštė“ nariai ir VšĮ „Gabrielės meno galerijos“ veikloje dalyvaujantys menininkai: Gintautas Vaičys, Gitas Markutis, Sigitas Petrauskas, Daiva Kupstienė, Zita Virginija Jusevičiūtė-Tarasevičienė, Vilius Ksaveras Slavinskas ir Raimundas Majauskas, Rūta Barniškytė-Klusienė, Vida Bagdonienė, Regina Cemnolonskienė, Natalija Karpinskienė, Gražina Ašmienė, Teresė Draugelienė, Eleonora Čepulienė, Virginija Jaskytė-Rūkienė, Jelena Tamilina, Nijolė Brencienė, Juozas Ivanauskas.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17) veiks iki gegužės 29 d.

Juozas Bindokas: „(Ne)seniai“

Tai jau antroji jo paroda „Laiptų galerijoje“. Pirmoji vyko aktoriaus 50-ečio proga. Be to, galerija eksponavo jo darbus „Laiptų galerijos“ menininkų parodoje Chmelnickio mieste (Ukrainoje). Šįkart fotomenininkas pateikia prieš 30 metų užfiksuotas kolegių aktorių (fotomenininkas visad mieliau savo juostoje amžino moteris) laisvalaikio minutes gastrolių metu Kauno ir Klaipėdos viešbučiuose. 30 metų – galima tarti, jog tai jau seniai, o gal, laikas greitas, teisingiau sakyti neseniai. Iš čia ir parodos pavadinimas. Kažkuri kloja lovą, geria kavą ar, neslepia, šampaną, kažkuri prigludusi prie telefono aparato, nes mobiliųjų tuomet dar nebuvo, o sužinoti kaip ten namuose norėjosi. Ne viena prie televizoriaus, nes Kaune galėjai matyti Lenkijos programą, o Klaipėdoje Švedijos.
Šią Juozo Bindoko parodą galima pavadinti ir kiek netikėta, nes pripratę matyti portretines aktorių nuotraukas, išvystame jas kasdienybėje, gal nepasigražinusias, nepasipuošusias, bet todėl artimas ir mielas. Fotomenininkas ieško grožio paprastume. Ir randa.
Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerijoje“ veiks iki birželio 1 d.

Gedimino Beržinio ir Laimos Beržinytės-Gulbinienės kūrybinių darbų paroda

Utenos kultūros centro foje veiks iki birželio 1 d.

Brigitos ir Jurgio Firsunin keramikos darbų paroda

Vytauto Valiušio keramikos muziejuje veiks iki gegužės 30 d.

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

90-ųjų stilius šiandien visame pasaulyje vėl populiarus, bet mums tas dešimtmetis svarbus ne tik kaip mada. Tai pirmieji mūsų atkurtos Respublikos metai. Žvelgdami į juos iš dabarties vieni jaučia nostalgiją, kiti gal net nenori ano laiko prisiminti. Bet tame dešimtmetyje galime rasti ir paaiškinimų, kodėl šiandien dar neišsipildė anuometinės viltys, ir drauge suvokti, kaip toli nuėjome. Iškovota laisvė užplūdo mus su rinkos taisyklėmis, pilkumą ėmė keisti spalvinga pasiūla. Kiekvienas ėmė kovoti už savo vietą po Saule. Matrica buvo perkrauta, iš unifikuotos masės ėmė rastis naujos rūšys. Norėdamos išlikti, jos turėjo užkariauti erdves, diegti savas taisykles, burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę.
Alytaus kultūros centre (Pramonės g. 1B) veiks iki gegužės 24 d.

„Kolekcijos. Nuo tipologinio tyrimo iki manijos kaupti“

Paroda sumanyta kaip vieno iš kertinių fotografijos principų – tipologiško objekto dokumentavimo analizė ir jos atspindys lietuviškame vizualios kutūros kontekste. Fotografija nuo pat savo ištakų (net tuomet, kai dar nepretendavo būti menine forma) buvo tampriai susieta su objektų rūšiavimu, fiksavimu ir rinkimu. Plačiai išplitus moksliniams tipologiniams rinkiniams ši strategija transformavosi į vadinamajį „deadpan“ stilių meninės fotografijos kontekste.
Lietuviškame fotografijos lauke tokią fotografinę praktiką galime aptikti nuo pat seniausių etnografinių fotokamera fiksuotų rinkinių, tačiau sąmoninga artikuliuota meninė forma atsiranda tik aštuntajame dešimtmetyje. Toje terpėje Vytautas V. Stanionis tėvo dokumentinę medžiagą transformavo į konceptualų meninį projektą. O Alvydas Lukys ir Gintautas Trimakas, kryptingai dokumentuodami rastus ar buities objektus, pradeda vystyti savarankiškus fotografijų ciklus, kuriuose pamatinė kūrinio atsiradimo priežastis yra objektų tipologiškumas. Šitokia stilistika nepraranda aktualumo ir iki šiol ją plėtoja tiek viduriniosios, tiek jauniausios kartos autoriai Valdemaras Manomaitis, Vilma Samulionytė.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki gegužės 22 d.

„Šviesos prigimtis“

4-oji Kauno tarptautinė grafikos bienalė „Šviesos prigimtis“ akcentuoja grafiką kaip hibridinę meno kryptį ir į grafikos meno kūrinį siūlo žvelgti kaip į šiuolaikinėmis medijomis papildytą, socialines aktualijas reflektuojančią kūrybą.
Pasak Kauno tarptautinės grafikos bienalės kuratoriaus Evaldo Mikalauskio, 2021 m. bienalės tikslas – pristatyti fizines ir ne tik fizines šviesos sąvokas, sujungti tradicinę ir netradicinę grafiką, ją papildyti technologijomis, skleidžiančiomis šviesą. Fizikoje šviesa sklinda bangomis ir dalelėmis, o grafikoje ji kuriama rėžtuko štrichais, linijomis, taškais ir kitais būdais.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki  gegužės 30 d.

Linas Jusionis: „Siesta“

Parodoje autorius analizuoja fenomenologinį vaizdinio patyrimą. Naratyvas bei vaizdo reikšmė tarytum suskliaudžiami, objektų atpažįstamumas nyksta, virsta jusliniais, stimuliuojančiais ženklais. Kūrinių motyvai vystosi iš kasdienybės įvykių ir pojūčių, kurie kristalizuojasi į asociatyvias detales ir paprastas vaizdines struktūras. Kūniškas potyris kelias valandas sunkiai, tačiau sykiu ir maloniai dviračiu kylant į kalną, perteikiamas dviem lengvom linijomis, primenančiomis vingiuojantį kelią ar upelį . Pasikartojantis žvilgsnis pro langą balansuoja tarp meditacijos ir vojerizmo. Lango konstrukcija kūrinyje – tai ir stebimas objektas, ir pats žvilgsnis, vis ieškantis, į ką susitelkti, ir galiausiai apsistojantis ties horizontu tolumoje. Kūriniuose taip pat svarbus laiko ir vietos potyris, kuris abstrahuojamas ir paverčiamas universaliu.
Galerijoje „Vartai“ veiks iki gegužės 28 d.

Algimantas Švėgžda: „Išauginti dangų vynuogės šakelėje“

Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė: „Šįmet minime 80-ąsias Algimanto Švėgždos gimimo metines, o jau 25 metai, kai jo nėra tarp mūsų. Nebuvo ir, manau, nebus dosnesnio, labiau mylinčio tėvynę Lietuvą dailininko už Algimantą Švėgždą. Jis padovanojo Lietuvos muziejams geriausius savo kūrinius, o ne tai, kas atliko ir nebuvo kur saugoti, ar nebuvo parduota, kaip dažniausiai atsitinka mūsų laikais. Šiandien menininko kūriniai rūpestingai saugomi Lietuvos nacionalinio dailės, Vilniaus dailės akademijos, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės, „Aušros“ ir „Alkos“ muziejuose. 
Parodoje eksponuojami kūriniai „Įpjauta šaknis“, „Nutrupėjusi šakelė“, „Apdrožta šakelė“, „Apdegusi šakelė“, „Dukart nupjautas pagaliukas“, „Perkaltas pagaliukas“, „Ąžuolinis pieštukas“, taip pat neeksponuoti „Sudūlėjęs medžio gabalėlis“, „Sukabinti pagaliukai“, „Vytelės mazgas“ priklauso 10 akvarelių ciklui „Pagaliukai“, kuris visas saugomas LDS Lietuvos dailės fondo kolekcijoje.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki gegužės 18 d.

Povilas Ričardas Vaitiekūnas: „Ūlos g. 19, Mardasavas. 3-oji paroda“

Ši tapytojo piešinių paroda VGMC jau trečioji. Ji, kaip ir dvi ankstesnės, gavo simbolinį pavadinimą – Ūlos g. 19, Mardasavas. Tai vieta Dzūkijos pušynuose, tapusi asmeniniu Vaitiekūno kūrybos sanktuariumu.
Šįkart pristatomi Vaitiekūno darbai, eksponuoti užsienio galerijose ir muziejuose, bet lig šiol nerodyti Lietuvoje. Piešinių kolekcijoje atsispindi ne vienus metus atidžiai fiksuota ir dokumentuota menininko aplinka, jo artimieji. Ekspozicija dviejų dalių – vienoje jų rodomi 7–9 dešimtmečių kūriniai: autoportretai, portretai, natiurmortai, siužetinės kompozicijos ir eskizai. Piešiniuose vyrauja minimalistinė raiška – vaizdas kuriamas abstrahuojant objektus, lakoniškomis linijomis perteikiant būdingiausius objekto ar asmens bruožus. Antroje parodos dalyje rodomos ekspresionistinės kompozicijos, kuriose riebūs dažų potėpiai ir vitališkų spalvų šuorai atlieka ne tik plastinės kalbos funkciją, bet ir kuria simbolines prasmes. Vaitiekūno kūryba kaskart žavi subtilia vaizdine klausa ir preciziška atida detalėms, įgyjančioms metaforų statusą. Ekspoziciją papildo dailininko piešinių sklaidą užsienyje liudijanti parodų medžiaga: katalogai, reklaminiai leidiniai ir kt.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 29 d.

Alfonso Šuliausko metalo plastikos kūrinių paroda

Dailininko Alfonso Šuliausko palikimas didelis ir įvairus, atskirai leidžia kalbėti apie jo naudotas medžiagas, technikas, žanrus, rengti temines parodas. Šioje parodoje pristatome metalo plastiką – kalinėto metalo technika sukurtas kompozicijas.
Alfonsas gamino suvenyrus: darė nedidelio formato kompozicijas, kurios būdavo prieinamos, kaip etalonai, tiražuojamos. Ir lygiagrečiai kūrė sau, kūrinius tiesiogiai nesusietus su darbu įmonėje. Čia galėjo laisvai pasirinkti norimą tematiką, laisvai ieškoti, eksperimentuoti. Taip sukurta didesnio formato plokštė apie istorinius Lietuvos valdovus, kompozicija, skirta dailininko A. Tarabildos atminimui, naudojant du skirtingus metalus, kompozicija interjerui „Muzika“ ir daug kitų kūrinių.
Tačiau, imant visą kūrybą, tame tarpe ir kalinėtą metalą, A. Šuliauskas visada liko ištikimas pagrindinei – moters – temai, kas akivaizdu ir šioje parodoje. Galime stebėti, kaip kiekviename kūrinyje surandamas savas linijos ir reljefo santykis, plokštumų dekoravimo raštas.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki birželio 25 d.

Ramūnas Grikevičius: „Miegas-miškas-miegas“

Tapytojas Ramūnas Grikevičius sako, kad jo paveikslai yra tarsi haiku eilėraščiai. Pasak menininko, jo drobėse atsiskleidžia įvairios būsenos, baimės, aistros, pasaulio grožis ir bjaurumas, chaosas ir neišvengiama pabaiga.
Ekspozicija „Miegas-miškas-miegas“, tai šio keisto laiko refleksija intuityviai gimusi iš menininko patirčių ir iš nežinojimo, ką daryti, kai aplink pasaulis ėmė verstis aukštyn kojom. Dalis šios parodos drobių buvo sukurtos dar prieš karantiną, tačiau jos tapo savotiškomis pranašėmis apie artėjantį ramybės ir nežinios tarpsnį. Nors menininkas niekada netapė peizažų, šį kartą jie į paveikslus atkeliauja ne kaip natūros atvaizdas, o kaip būsenų ir jausmų refleksijos. Vaikštantys parodoje „Miegas-miškas-miegas“ turi galimybę nauju kampu pažvelgti į mus užklumpančius išbandymus, kai viso pasaulio svoris užkrenta tarsi sunkti antklodė. R.Grikevičiaus drobės kupinos klausimų, kaip klaidžiame miške iš pirmo žvilgsnio visi atrodo keliai panašūs, tačiau kartais išsivadavimas ateina tada – kai esame giliai įsipainioję.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gegužės 22 d.

Andrius Makarevičius: „Stoties rajono pasakojimai arba Mandelos efektas“

„Jau dešimt metų sukuosi tarp Halės turgaus, V. Šopeno, Šv. Stepono ar Aguonų gatvės. Erdvė, kurioje gyvenu, tampa ir kūrybine studija, kurioje gimsta personažai, su kuriais kasdien prasilenkiu stoties rajone, o jų tipinė ir efektinga apranga krenta akin ir vaizduotėn.

Atsiradus galimybei, ėmiausi kurti ant didesnių formatų drobių ir į tuos pačius personažus ir objektus galiu pažvelgti kitaip ir iš viršaus. Štai čia į akis jau pradeda žvelgti didmiesčio balandžiai ant palangės. Šie sparnuotieji yra neatsiejami stoties veikėjai, kaip ir netoliese besitrinantys treninguotieji. Visa ši žaizdotoji sociumo dalis atgyja pasakų personažais: batuotas katinas įsitaiso šalia gražuolių, o Mėlynbarzdis ištirpsta potėpių fone. Dėl daugybės elementų, veikėjų ir spalvų derinių, atrodo, kad vyksta nesibaigianti šventė – ironiška ir reali gyvenimo šventė.

Proporcijos išsikraipo, spalvos nesutampa su realiomis, sapnas atgimsta kasdienybėje, daiktai nebesuvokiami taip pat – gimstant naujoms interpretacijoms, susikuria nauja istorija su kitais daiktais, o gal tai tik Mandelos efektas?“ (Andrius Makarevičius)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gegužės 22 d.

„Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“

Paroda sudaryta iš dviejų dalių ir eksponuojama dviejuose muziejuose. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos ekspozicijoje susitelkta į piligrimų kelyje buvusių šventovių ir koplyčių ikonografiją, o Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijoje žiūrovas kviečiamas apžiūrėti įvairius meno kūrinius, susijusius su šiomis šventovėmis ir koplyčiomis. Jungiamoji abiejų ekspozicijų grandis – išsaugoti Vilniaus Kalvarijų koplyčių paveikslai.
Muziejų ekspozicijose siekiant parodyti glaudų Kalvarijų ryšį su Vilniaus miestu, apimama XIX a.–XX a. pirmosios pusės rašytiniuose šaltiniuose paliudyta „ilgoji“ piligriminė trasa, kurią nueidavo iš tolimesnių vietovių į miestą atvykę piligrimai: tradiciškai kelias prasidėdavo nuo Aušros vartų, eidavo pro Kristaus laiptų koplyčią prie Bernardinų bažnyčios, pro Kryžių nešančio Kristaus koplytėlę Šnipiškėse ir toliau eidavo keliu, ilgainiui virtusiu Kalvarijų gatve.
Ypatinga gamtos ir architektūros dermė, kraštovaizdyje architektūrinėmis ir meninėmis priemonėmis įkūnytos simbolinės ir dvasinės prasmės traukė dailininkų ir fotografų dėmesį. Vilniaus Kalvarijų ansamblis ir jo lankymo tradicija atsispindi įvairiuose XIX a.–XX a. pirmosios pusės meno kūriniuose (tapyboje, akvarelėje, grafikoje), ypač fotografijoje.
Vilniaus paveikslų galerijoje ir Bažnytinio paveldo muziejuje veiks iki liepos 4 d.

„Prisikėlęs Kristus“ ir kiti religinės dailės kūriniai

2020 m. vasarą Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui buvo perduota nelegaliai iš mūsų šalies išvežta medinė XVI a. skulptūra „Prisikėlęs Kristus“. Tai didelės istorinės ir meninės vertės kūrinys, viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių vėlyvosios gotikos stiliaus skulptūrų.
Iki 1928 m. „Prisikėlęs Kristus“ priklausė Kretingos bernardinų bažnyčiai. Vėliau jis buvo padovanotas Babtyno dvaro savininkui generolui Vladui Nagevičiui. 1944 m. generolui pasitraukus į Vakarus, buvo manoma, kad skulptūra dingo. Bet kūrinys vėl pasirodė viešumoje apie 1990 m., grubiai perdažytas aliejiniais dažais, Kristaus figūros kojos buvo nupuvusios, pirštai aptrupėję. Skulptūrą nupirko kunigas Ričardas Mikutavičius. 1997 m. Prano Gudyno restauravimo centro restauratorius Alfonas Šaulys skulptūrą restauravo. Paskutinį kartą „Prisikėlęs Kristus“ buvo pastebėtas 1998 m., per R. Mikutavičiaus laidotuves.
Vilniaus paveikslų galerijos lankytojams „Prisikėlęs Kristus“ yra pristatomas greta Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomų to paties laikotarpio gotikinių skulptūrų „Švč. Mergelė Marija Sopulingoji“, „Šv. evangelistas Jonas“ ir XVII–XVIII a. religinės tapybos kūrinių, kadaise puošusių įvairias Lietuvos bažnyčias.
Vilniaus paveikslų galerijoje veiks gegužės mėn.

„Daiktų pasaulio vizionierius. Felikso Daukanto kūryba“

Feliksas Daukantas (1915–1995) – profesionalaus Lietuvos dizaino edukacijos pradininkas, teoretikas ir modernaus dizaino kūrėjas. Jo idėjos, suformuotos dar prieš 60 metų, reikšmingai paveikė Lietuvos dizainą. Jis buvo mąstytojas ir praktikas, turėjęs ryškią daiktų pasaulio viziją, kuria dalinosi viešojoje erdvėje bei akademinėje aplinkoje – jo įsteigtoje Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedroje.
Dizainerio formuota vientisa aplinkos daiktų sistema buvo sunkiai įgyvendinama, tad didelė dalis jo idėjų liko projektuose, eskizuose, dešimtyse straipsnių, publikuotų to meto spaudoje. Visa ši medžiaga, surinkta iš įvairių institucijų ir privačių kolekcijų bei papildyta autentiškomis autoriaus mintimis, sugulė į šią parodą. Joje siekta išryškinti teoretiko konstruotus dizaino principus bei pristatyti jo sukurtus darbus, kurių dalis yra išlikusi tik nuotraukose. Daukanto kūrybos visuma eksponuojama pirmąkart – tai ne tik daugeliui gerai pažįstamos dizainerio daiktinės kūrybos sritys (juvelyrika, odos ir metalo gaminiai), bet ir iki šiol plačiosios visuomenės dar neatrasti šio autoriaus dizaino darbai, skulptūra, fotografija, šaržai.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki  gegužės 30 d.

Julija Pociūtė: „Greitas atsakymas“

Šioje parodoje autorė pristato naujausius savo kūrinius – instaliacijas, objektus bei video, kurie tęsia pagrindinę J. Pociūtės kūrybos temą – daugiasluoksnės realybės tyrinėjimus. Siekiant žiūrovą įtraukti į vizualinį patyrimą, parodoje perteikiamas vaizdų, kaip atskirų realybės sluoksnių, dubliavimas. Tokiu būdu sukuriamas vizualios vibracijos laukas, kuriame permąstomas asmens ir aplinkos suvokimas.
Parodos leitmotyvu ir tampa ryšys tarp gamtos ir socialinio pasaulio, o gal greičiau – tarp jų susidariusi atskirtis. Anot mokslininko J. Rouse, tokia atskirtis egzistuoja tik sukurtose sąvokose, kurios formuoja bendrą žmonijos suvokimą, todėl Vakarų kultūroje gana dažnai aktualizuojamos dichotomijos, kaip gamta ir kultūra, faktas ir vertybė ir t.t. Tokios atskirtys, pasak tvarumo filosofijos tyrinėtojų yra susijusios su šiandien matomais ekologiniais iššūkiais. Tai priverčia permąstyti tikrovę, kuriai stiprią įtaką daro į procesą, o ne į pasekmes orientuotas požiūris. „Greitas atsakymas“ – tai efektyvus, spartus ar išmanus sprendimas santykyje su gamta, tačiau parodoje J. Pociūtė atsakymo nepateikia, o veikiau analizuoja, kaip atskiri suvokimo sluoksniai ir skirtingi reprezentaciniai mechanizmai persidengia, sukurdami įvairias konfrontacijas.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki gegužės 20 d.

Tomas Stanaitis: „Miesto buvimas II“

Parodoje pristatomi tapytojo Tomo Stanaičio darbai. „Miesto buvimas II“ – tai parodos „Miesto buvimas“ tęsinys, kuris dar anksčiau autoriui kilo iš pasivaikščiojimų po gimtąjį Kauną. Darbuose dominuoja įvairūs motyvai – nuo peizažų, gyvūnų vaizdavimo iki portretų. Neišvengta ir pandemijos temos. Tai subtilus, asmeninis santykis su miestu, matymas ir patirtis, kuria autorius nori pasidalinti su šios parodos lankytojais.
2014–2018 m. Tomas Stanaitis studijavo Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete tapybą. Studijų metais dalyvavo grupinėse parodose. 2020 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Šiuo metu jis aktyviai kuria, dirba prie grupinių projektų ir rengia personalines parodas. Dirba tapybos, akvarelės, piešimo srityse.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12, Kaunas) veiks iki gegužės 29 d.

„Tarp dangaus ir jūros II. Kuršių nerija sovietmečio Lietuvos dailininkų kūriniuose“

Ši paroda pirmoji, kurioje taip išsamiai pristatomas Kuršių nerijoje sovietmečiu sukurtas dailės paveldas. Jai atrinkta daugiau nei 30-ties menininkų virš šimto kūrinių, kurie ne tik įamžino savitą šio krašto grožį, gyventojus, bet ir užfiksavo jo kaitą. Parodoje išvysite Antano Žmuidzinavičiaus, Antano Gudaičio, Leono Katino, Vytauto Ciplijausko, Algirdo Petrulio, Rimto Kalpoko, Arvydo Šaltenio, Adolio Jono Krištopaičio, Kazio Rimto ir Valerijos Vijos Tarabildų, Romualdo Audrūno Kuncos, Adelės Medutytės, Eugenijos Jurkūnienės ir kitų dailininkų darbus. Nemaža dalis kūrinių eksponuojami pirmą kartą.
Parodoje pristatomuose kūriniuose įamžinta nuostabi nerijos gamta, jos savita architektūra, taip pat joje gyvenę, dirbę bei poilsiavę žmonės. Jie pasakoja mums istoriją, kaip iš nuniokotų pokarinių kaimelių, žvejų kolūkių gyvenviečių Neringa išaugo į pripažintą bei geidžiamą kurortą, garsų ne tik Lietuvoje.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 17 d.

„Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 m.“

Laisva ir kontroliuojama kūryba. Ši dilema nuolat aktuali. Kaip ji buvo sprendžiama prieš trisdešimtį metų, iki Lietuvai tampant nepriklausoma, atskleidžia meno kūriniai, kurti prievartinės sistemos išgyvenimo sąlygomis. Sovietinės priklausomybės refleksijoms pasirinktas 1978–1985 m. laikotarpis Kauno paveikslų galerijoje, kai dar tebegyvavo socialistinės realybės vizijos. Kai mainais už lojalumą sovietinei valdžiai dailininkams buvo skiriamos dirbtuvės, kūrybiniai užsakymai, kvietimai į plenerus, kūrybines keliones, premijos, buitinės lengvatos. Paroda kviečia analizuoti, kiek visuomenėje yra būtinas ir sveikintinas požiūrių ir gebėjimų lankstumas. Kiek yra toleruojamas gebėjimas prisitaikyti. Kaip prisitaikymas dera su etika, morale, kultūros tradicija ir kokią išliekamąją meninę vertę jis sukuria.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2021 m.gegužės 30 d.

„Didžioji pramonė: „Inkaras“

Paroda, kaip ir „Inkaro“ guminė avalynė, kviečia žingsniuoti mažai pramintu keliu: industrijos istorijoje atrasti naujas spalvas ir prasmes – užmirštas, nubrauktas, išsižadėtas. Parodos eksponatai – unikalūs kūriniai ir masinės gamybos produkcija, rikiuojasi fabriko konvejerio įkvėptoje parodos įrangoje, sukurtoje „Office De Architectura“ architektų. Šis konvejeris perteikia alternatyvų pasakojimą apie mūsų istoriją ir tapatybę. Pasakojimas sukurtas drauge su buvusiais „Inkaro“ fabriko darbuotojais, menininkais, visuomenės aktyvistais.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki gegužės 30 d.

„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“

Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Kauno (ne)laikinumai“

Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“

2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

Serena Pečiūnaitytė: „Velnias gamtoje“

Serenos grafika – aukšto meninio lygio bei dominuojanti technika šios dailininkės kūryboje. Jos kuriamus (arba Serenos fantazijos dėka gimstančius) vaizdinius galima susieti ir su lietuvių tautiniu folkloru, mūsų senaisiais mitais ir sakmėmis. Nes vėlgi, čia net ir velnias – tai ne vien tik blogio įsikūnijimas…
Apie velnio vaizdinį (vienaip ar kitaip) užsimenama ir daugelyje kitų darbų, skirtų lietuvių mitologijai ir tautosakai aptarti, be to, šį personažą sutiksime ir mūsų mitologinėse arba etiologinėse sakmėse, ir padavimuose, ir pasakose apie kvailą velnią ar kt. Be to, ir žymus mūsų tapybos klasikas Kazimieras Žoromskis – savo hegzametru parašytoje poemoje „Lato sakmės“, sukurtoje remiantis lietuvių mitologijos fragmentais bei Lietuvos istorija, – irgi daug šneka apie velnią, lygiai kaip ir apie velniukus bei velniukes: „Tabakas kvepia rūkau pypkelę kiškis kepa, taip ir rūkom mudu pamainom su velniu…“
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veiks iki rugpjūčio 31 d.

„Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos“

Penkioliktąjį gimtadienį švenčianti Istorinė Prezidentūra kviečia į išskirtinę parodą, kurioje eksponuojamos vien tik dovanotos vertybės. 110 žmonių ir organizacijų patikėjo muziejui daugiau kaip 2000 vertingų nuotraukų, istorinių artefaktų bei šeimos relikvijų. Eksponatai dovanos į Istorinę Prezidentūrą atkeliavo iš įvairių asmenų, organizacijų bei vietų: Kauno, Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų, Europos ir net tolimųjų JAV ir Australijos. Eksponatų muziejus sulaukė ir iš Lietuvos politinio bei visuomenės elito palikuonių: Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio sūnaus Kazio Lozoraičio, Prezidento Aleksandro Stulginskio dukters Aldonos Juozevičienės, ilgamečio Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio vaikaičio Peterio Kuhlmanno, teisės profesoriaus Augustino Janulaičio vaikaičio Ramūno Janulaičio, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sūnaus prof. Vytauto Landsbergio, žemės ūkio ministro Juozo Skaisgirio sūnaus Antano Skaisgirio ir vaikaitės Astos Skaisgirytės-Liauškienės, paskutiniojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro plk. Kazio Skučo dukterėčios Virginijos Skučaitės ir daugelio kitų.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki liepos 6 d.

„Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“

Jau XIX a. Roppų kolekcija garsėjo Baltijos vokiečių provincijose ir yra neblogai dokumentuota. Parodoje išryškinamos išlikusios pirminės Theodoro von der Roppo sukauptos kolekcijos vertybės, kilusios iš įvairų Europos, daugiausia Italijos kolekcijų, surinktos Grand Tour (Didžiosios kelionės) metu ir vėliau. Parodoje platesniame kontekste atskleidžiamos Pakruojo dvaro meno vertybės – skulptūros, tapybos ir taikomosios dailės (porceliano ir stiklo) eksponatai, nuosekliai kaupti kelių kartų atstovų, išlikę ir išsaugoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje veiks iki birželio 20 d.

„Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“

Parodoje „Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“ atkuriamas vieno iš sovietų propagandos elementų, vadinamo Raudonuoju kampeliu, vaizdas. Šie kampeliai buvo įrengiami visose valstybės įstaigose: miesto gamyklose ar fabrikuose, kolūkiuose ir kt. Jie buvo privaloma ir neatskiriama politinio švietimo dalis. Čia buvo galima rasti sovietinių laikraščių, žurnalų, ateistinių knygų, ant sienų kabėdavo sovietinė atributika (plakatai, stendai ir kt.). Taip pat čia buvo galima klausytis radijo ar stebėti įvykius per televiziją. Pasitelkus sovietmečio akcentus – to laikotarpio daiktus, techniką, fotografijas, spaudą, simbolius, siekiama atskleisti radijo ir televizijos svarbą propagandos kampanijoje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki birželio 30 d.

Arūnas Kulikauskas: „Paskutinė“

„Paskutinėje“ parodoje A. Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma apžvelgia savo keturių dešimčių metų kūrybos laikotarpį, inventorizuoja gausų kūrybos archyvą, bet nesistengia jo skrupulingai surūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti.

Trys pagrindinės „Paskutinės“ parodos ašys yra šios: paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai; dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke; beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime, – telefonografija, tinklaraštinė fotografija.

Yra du svarbūs dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį apžiūrint parodą. Pirma, ji yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą parodą autorius nuolat formuos ir pildys. Galutinis parodos vaizdas turėtų išryškėti paskutinę savaitę. „Paskutinė“ yra kintanti, auganti, auginama. Antra, „Paskutinė“ yra kontekstinė paroda, joje autorius siekia parodyti kūrybą ir gyvenimą kaip vientisą audinį. Į parodą jis įtraukia tai, kas tuo laikotarpiu jam buvo svarbu, darė įtaką, buvo ir kūrė šalia, buvo po akimis, todėl žiūrovas tegul nenustemba parodoje pamatęs ne tik A. Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių, ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš naudotų daiktų parduotuvės ar net buities rakandą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gegužės 23 d.

Petras Repšys: „Pasikalbėjimai su savimi“

Parodoje eksponuojami 57 grafikos darbai iš ciklų „Dienoraštis“, „Improvizacijos“, „Pasikalbėjimas su savimi Danijoje“ ir „Suomiški užrašai“. Pasak parodos kuratorės prof. dr. Giedrės Jankevičiūtės, pirmą kartą šie keturi ciklai „susitiko“ parodoje Bolonijoje, Italijoje, vėliau jos pagrindu buvo atidaryta paroda ir Vilniuje, o dabar atkeliavo į Palangą.
„Parodoje pristatomi grafikos darbai iš keturių Petro Repšio sukurtų ciklų. Kūrinius atrinkome pagal turinį ir siužetą. Stengėmės sukurti pagavų naratyvą, kad atėjęs žmogus įsitrauktų į parodos pasakojimą, plėtojamą greta Palangos realybės. Šis pasakojimas veda į turtingą, unikalų Petro Repšio meno ir vaizduotės pasaulį ir supažindina mus su autoriaus meistryste“, – parodą pristato kuratorė.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje veiks iki liepos 4 d.

Tadas Kazakevičius: „Tai, ko nebebus“

Paroda „Tai, ko nebebus“ – tai fotografijų ciklas, pristatantis penkerius metus fiksuotą nykstantį Lietuvos kaimą. Ieškodamas įsimintinų ir iškalbingų kadrų šalies keliais ir vieškeliais T. Kazakevičius nuvažiavo daugiau nei 7000 kilometrų.
Parodos lankytojams pristatoma pusė šimto nuotraukų, čia pat – žemėlapis su pažymėtu T. Kazakevičiaus nukeliautu maršrutu, o užfiksuotą įsimintinų kadrų atmosferą sustiprina kompozicijos, sukurtos iš kelionių metu autoriaus rinktų jau niekam nereikalingų praėjusio gyvenimo reliktų. Paroda lankytoją nustebina ne tik vizualiniu pateikimu, bet ir specialiai parfumerės Laimos Kiškūnės sukurtu kvapu, dvelkiančiu reliktinės pušies, sulytos žemės ir pačiulio aromatu.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Naujasis arsenalas, Arsenalo g. 1) veiks iki gegužės 30 d.

Edita Kušleikienė: „Pavasario žolynų apžavai“

Tauragnų krašto muziejuje veiks iki gegužės 30 d. 

„Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“

Mažojoje parodų salėje ir netikėtose galerijos erdvėse eksponuojami XX–XXI a. sandūroje sukurti eksperimentiniai kūriniai su kompiuterine, programine, interneto įranga. Žmonėms, per karantiną patyrusiems kaip niekad stiprų skaitmeninių technologijų poveikį kasdienybei, paroda siūlo pažvelgti į laiką, kai šios technologijos Lietuvoje tik pradėjo žengti pirmuosius žingsnius. Šiam laikotarpiui būdingas susižavėjimas skaitmeninėmis technologijomis ir jų teikiamomis galimybėmis. Tuomet jos suvoktos ne kaip aplinkybių primetama neišvengiamybė ar rutinos dalis, bet kaip atviresnės, demokratiškesnės kultūros kūrimo įrankis.
Parodai adaptuoti ir atkurti svarbūs medijų meno kūrėjų darbai – kinetinės, interaktyvios garso ir vaizdo instaliacijos, videokūriniai, taip pat pristatomi ryškesnių iniciatyvų audiovizualiniai dokumentai iš asmeninių menininkų archyvų.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.

Saulius Lamprickas: „Paukščiai. Sugrįžimas…“

Su nauja tautodailininko Sauliaus Lampicko paroda „Paukščiai. Sugrįžimas…“ atsidaro ir Jono Basanavičiaus gimtinė Vilkaviškio rajone.
Tai ne pirmieji šio liaudies menininko darbai Jono Basanavičiaus gimtinėje. Nuo 1991 m. lapkričio 23 d. tautos patriarcho gimtinę puošia Sauliaus Lampicko stogastulpis, sukurtas sodybos atstatymo iniciatoriaus ir pagrindinio rėmėjo Kauno „Drobės“ gamybinio susivienijimo užsakymu. Tą dieną, minint patriarcho gimimo metines, buvo atidarytas muziejus.
Šį pavasarį liaudies menininkas S. Lampickas į Jono Basanavičiaus gimtinę sugrįžo su skulptūrinių paukščių paroda.
Mediniai paukščiai Saulių Lampicką lydi nuo pat kūrybos pradžios – iš pradžių tik kaip dekoratyviniai skulptūrinių kompozicijų akcentai, vėliau tapę kūrybinio polėkio ir atokvėpio nuo rimtesnių sumanymų išraiška.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Ožkabalių I k.) veiks iki birželio 24 d.

„Aukso žiedą dovanojo...“

Vinco Kudirkos muziejus pristato naują parodą „Aukso žiedą dovanojo…“, kurią parengė kartu su vietos bendruomene. Paroda supažindina su Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse vyravusia vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tarpukario esminis akcentas – kraičio skrynia, priklausanti naumiestiečių Gražinos ir Petro Žemaičių šeimai. Taip pat vestuvinės nuotraukos, kurios, kaip manoma, darytos tuo metu bene vienintelėje Naumiesčio apylinkėse veikusioje Abelio Smolenskio fotoateljė.
Parodoje eksponuojamas civilinės santuokos liudijimas byloja apie istorinių pervartų nulemtus pokyčius: iki tol bažnyčioje sudarytos santuokos yra perregistruojamos, o bažnytinės santuokos sudaromos nebent slaptai. Pokariu pastebima tendencija pamergėms puoštis tautiniais drabužiais – tautiniai kostiumai skolinami iš įvairių šokių kolektyvų, audžiami pačių merginų.
Vinco Kudirkos muziejuje (Kudirkos Naumiestis) veiks 2022 m. sausio 30.

Mantas Mikulevičius ir VytenisMikulevičius: „Šventieji po saulėmis… Jų ‘bromos’ ir ‘viečnastys’“

Videniškių vienuolyno muziejuje – lietuviškų saulučių ir naujai interpretuotų šventųjų sakraliniai tekstai ir potekstės. Erdvėje, kuri mena Pl. Mykolo Giedraičio dvasią, kurioje sukurta garsioji Mykolo Olševskio knyga „Broma, atverta ing viečnastį“ (1753 m.) laukiama kauniečių menininkų Manto ir Vytenio Mikulevičių kūryba, kurie bandys atverti naujas „bromas“ į kitokias „viečnastis“. Abu autoriai – tėvas ir sūnus – yra Mikulevičių kūrybinės dinastijos atstovai, tarp kurių minėtini skulptoriai, tapytojai, juvelyrai, teatro pasaulio atstovai.
Mantas Mikulevičius (g. 1973) – metalo ir medžio plastikos darbų kūrėjas, tautodailininkų sąjungos narys, meninių-patriotinių iniciatyvų Kaune organizatorius ir fotografuojantis  menininkas.
Vytenis Mikulevičius(g. 1996), šiemet baigiantis tapybos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, 2019–2020 m. jau spėjo surengti personalines parodas Kaune, Berlyne (su tėvu), Niujorke ir Los Andžele.
Videniškių vienuolyno muziejuje (Šilelio g. 6, Molėtų r.) veiks iki birželio 30 d.

„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“

Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Vilniaus pilių išvaduotojas. Boguslavo Radvilos portretas“

Valdovų rūmų muziejus pristato išskirtinį garsaus flamandų dailininko, olandų tapybos aukso amžiaus atstovo, portretų kūrėjo Vilemo van Honthorsto (Willem van Honthorst, 1594–1666) nutapytą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos vietininko, kunigaikščio Boguslavo Radvilos, XVII a. viduryje išvadavusio Vilniaus pilis iš maskvėnų rankų, portretą, kurį parodai paskolino muziejaus bičiulis ir daugelio projektų rėmėjas, filantropas, istorijos mylėtojas kunigaikštis Motiejus Radvila, neseniai įsigijęs šį kūrinį iš vienos privačios kolekcijos. Įvertinus tai, kad Boguslavą Radvilą vaizduojanti ikonografija yra ypač skurdi – iki mūsų dienų išliko tik keli žinomi tapyti jo portretai bei keletas grafikos kūrinių – šis pirmą kartą viešai pristatomas aukštos meninės vertės tapybos kūrinys yra tikra sensacija, kuri praturtins Radvilų giminės ikonografijos tyrimus, o Valdovų rūmų muziejaus lankytojams suteiks išskirtinę galimybę pirmiems pasigrožėti šiuo kūriniu Vilniuje.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 10 d.

Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė: „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“

Parodos pagrindą sudaro Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui menininkės padovanotų kūrinių ir 8 000 skaitmeninių vaizdų kolekcija, kurią prasmingai papildo Amerikos meno archyve, Smithsonian institute (JAV) saugomi A. Kasubos darbai ant popieriaus bei Šiaulių Aušros muziejaus rinkiniuose esantys grafų Zubovų ir Fledžinskų šeimos dokumentai ir daiktai. Taip pat eksponuojami du specialiai šiai parodai sukurti darbai: Vytenio Jankūno skaidrių projekcija – menininkės darbų viešosiose JAV erdvėse dokumentacija – ir komandos „Weekend Warriors Studio“ kompiuterinis žaidimas pagal A. Kasubos autorinę knygą „Įrengimai sielai“ (Utility for the Soul, 1970-1975).
Ši unikali, savo vientisumu ir vizionieriškų polėkių išsipildymu analogų mūsų modernizmo raidoje neturinti istorija liudija menininkės nuostatą, kad „kūrėjo raida yra nulemta tik jo paties nuosprendžių bei pastangų, nesvarbu, kokioje santvarkoje jis ar ji gyventų“.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.

Emilija Škarnulytė: „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“

Nacionalinėje dailės galerijoje lankytojams atveriama personalinė menininkės Emilijos Škarnulytės paroda, kurioje pristatoma naujausia menininkės audiovizualinė instaliacija – „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“. Šio kūrinio atsiradimą paskatino asmeninė E. Škarnulytės pažintis su iškilia lietuvių kilmės JAV dailininke, architekte Aleksandra Kasuba ir jos kūryba.
Daugiakanalė audiovizualinė instaliacija „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“ kviečia žiūrovus įžengti į daugiaplanę erdvę, kurioje susitinka abiejų menininkių, A. Kasubos ir E. Škarnulytės, kūrybinės vizijos. Atsispirdama nuo abi menininkes įkvėpusios meno ir mokslo sąveikos ir koliažo principu jungdama A. Kasubos  kūrybinio palikimo bei savo kūrybinių vizijų elementus, menininkė plėtoja esamų ir įsivaizduojamų ryšių įvairovę, kaip galimą kūrybinį dialogą.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.

„Įminti Paryžių: VDA rezidencijos Cité Internationale des Arts istorijos“

Paroda skirta nuo 1995 m. veikiančiai Vilniaus dailės akademijos rezidencijai Cité Internationale des Arts (liet. Tarptautinis menų miestelis) Paryžiuje. Per 25 metus šioje Paryžiaus studijoje pabuvojo beveik 200 įvairių sričių lietuvių menininkų ir meno teoretikų, iš jų parodoje dalyvauja 31. Ekspozicijoje rodomi kūriniai buvo sukurti viešint Paryžiuje – pastarieji priklauso rezidavimo laikotarpiui ir yra svarbūs kūrybinėse autorių biografijose. Kita dalis kūrinių šiai parodai buvo sukurti vėliau, iš kitos perspektyvos apmąstant patirtį studijoje.
Parodoje pristatomi gerai Lietuvoje žinomi vyresnės ir jaunesnės kartos menininkai ir teoretikai: Arvydas Šaltenis, Konstantinas Bogdanas, Eugenijus Antanas Cukermanas, Laima Drazdauskaitė, Jurga Barilaitė, Dainius Liškevičius, Eglė Ridikaitė ir kt. Dokumentinių filmų kūrėjai Arturas Jevdokimovas ir Julija Matulytė parengė tiesioginę transliaciją nuo Paryžiaus stogų ir sukūrė dokumentinį projektą.
Lietuvos diasporos dailės muziejuje veiks iki liepos 4 d.

„[NE]DETERMINUOTA“

Muziejuje pirmą kartą lankytojų lauks XVII Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė „[NE]DETERMINUOTA“, kurioje bus pristatoma gausybė autorių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos. Skiriama Lietuvos dailininkų sąjungos įkūrimo 85-mečiui, šių metų trienalė kvies apmąstyti laisvės sąlygas visuotinio nestabilumo kontekste kaip kasdienybėje tarpstantį lūkestį, tarsi būsimos tikrovės pažadą. Menas determinuotame, t. y. sąlygotame, būvyje veikia kaip kontrolę ir laisvą valią kvestionuojanti kūrybinė galia, atrandama per autonomiją ir maištą. Kūrybą iššaukia pasipriešinimas, kuris kartais kyla dėl vidinio antagonizmo, o kartais – dėl išorinių įtampos laukų. Gyvename laike, kai nuolatos tenka būdrauti ir nerimauti. Keisdama savo pavidalus, oponuodama kontrolei, jungdama individualizaciją ir socialinę plotmę, šiuolaikinė tapyba virsta procesualia socialinio diskurso forma ar bent jos galimybe. Šių metų trienalė aktualizuoja laisvės sąlygas visuotinio nestabilumo kontekste, apmąsto jas kaip kasdienybėje tarpstantį lūkestį, tarsi būsimos tikrovės pažadą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki gegužės 30 d.

„33 žingsniai. 1957–1990 m. Lietuvos kino studijos vaidybiniai filmai“

Parodos pavadinimas tiksliai nurodo, kad ekspozicijoje pristatomi filmai, sukurti per trisdešimt trejus metus: nuo režisieriaus Vytauto Mikalausko „Žydrojo horizonto“, pirmojo tik lietuvių autorių sukurto vaidybinio filmo, iki Raimundo Banionio filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, pirmąkart, dar sovietmečiu, ekrane parodžiusio lietuvių hipių jaunimą, prabilusio apie Romo Kalantos susideginimą, saugumo veiklą.
Ekspozicijoje primenamos visos vaidybinės juostos, jas sukūrę režisieriai ir jų bendraminčiai – scenaristai, kino operatoriai, dailininkai, kompozitoriai. Tarp šių filmų – penkiolika kūrinių vienaip ar kitaip įėjusių į mūsų ar net Europos kino istoriją, palikusių neišdildomą pėdsaką žiūrovų atmintyje, dariusių įtaką žiūrovams, įkvėpusių tautą kelyje į Nepriklausomybės atkūrimą.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.

„Laisvas kinas: 1990–2020“

Praėjus trims nepriklausomybės dešimtmečiams, atsiradus laiko distancijai, galima peržvelgti, kokie jie buvo Lietuvos kinui. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus nusprendė surengti Lietuvos kino trisdešimtmečiui skirtą parodą„Laisvas kinas: 1990–2020“. Tai pirma tokia išsami nepriklausomybės laikų kino peržvalga, kurioje bus galimybė susipažinti su Lietuvos kino istorijos procesais, filmais, kurie buvo itin reikšmingi istorijos raidai, padarę įtaką vienai ar kitai kino kartai, bei išgirsti kino kūrėjų pasakojimus apie jų pradžias kine. Vieniems lankytojams tai bus sugrįžimas į netolimą, bet jau primirštą (ne tik kino) praeitį, kitiems – nauja pažintis su trimis laisvo kino dešimtmečiais.
Parodos lankytojai galės prisiminti filmus, žiūrėdami jų fragmentus dideliuose ekranuose. Salėse bus girdimi trijų dešimtmečių kino kūrėjų pasakojimai apie jų pradžias kine. Speciali erdvė paskirta kino „virtuvei“ su dvylika kėdžių, ant kurių prisėdęs žmogus galės peržiūrėti skirtingą filmuotą medžiagą – makin of‘us, nepatekusius į filmą fragmentus ar pasakojimus apie darbo procesus.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.

„Auksinis Lietuvos teatro, muzikos ir kino 30-metis“

Vienas pagrindinių parodos tikslų – naudojant inovatyvias eksponavimo formas ir šiuolaikines interaktyvias priemones pristatyti iškiliausius šalies menininkus, per Nepriklausomybės dešimtmečius suformavusius unikalią ir dinamišką Lietuvos kultūrinę tapatybę.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. visai Lietuvos kultūrai, o ypač teatro, muzikos ir kino menui, suteikė reikšmingą postūmį įsilieti į Europos kultūros erdvę, pasijusti visaverčiais vakarietiškų meninių, estetinių, etinių, filosofinių procesų dalyviais.
Per 30 Nepriklausomybės metų Lietuvos dramos, operos, baleto, muzikos, kino kūrėjai sugebėjo įsitvirtinti tarptautiniuose kultūros ir meno kontekstuose, buvo pastebėti, įvertinti reikšmingų tarptautinių renginių – konkursų, festivalių – apdovanojimais, kai kurie surado būdų savo profesinę karjerą tęsti kitose šalyse.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.

„Mažosios kino kameros“

Parodoje – 180 mažyčių siaurajuosčių kino kamerų, pagamintų įvairiose šalyse nuo 1925 m. Jas muziejui padovanojo Amerikos lietuvis, architektas, kolekcininkas Vytautas Petrulis, gimęs Panevėžyje 1930 m. Iš viso muziejaus fonduose saugoma daugiau nei tūkstantis V. Petrulio dovanotų mažųjų kino kamerų.
Seniausia ekspozicijoje pristatoma kino kamera – PATHÉ-BABY, pagaminta Prancūzijoje 1925 m., naujausios kameros pagamintos apie 1990 m. Dabar tokios kameros nebegaminamos.
Parodos eksponatai išdėstyti taip, kad juos būtų galima apžiūrėti ir visų pusių, atsiskleistų filmavimo aparatų vystymosi raida. Kameros sugrupuotos pagal gamintojus. Gal ne visiems teko girdėti tokius firmų pavadinimus: REVERE, BELL&HOWELL, DeVry, CARENA, YASHICA, CHINON, ANSCO, BENTLEY, BEAULIEU, BOLSEY, GAF, KEYSTONE ir daugelis, daugelis kitų. Nepamirštos ir labiau mums žinomos markės: BOLEX, CANON, KODAK, AGFA, KRASNOGORSK, KVARC ir kitos.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.

„Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“

Vilniaus muziejus – nauja sostinės pažinimo erdvė, skirta miesto gyventojams bei svečiams. 2021 metų pavasarį duris lankytojams atversiančiame muziejuje pristatomi unikalūs ir dar nežinomi, tačiau aktualūs pasakojimai bei miesto istorijos. Pirmojoje parodoje muziejus kvies susipažinti su pastatu, kuriame įsikūrė.
Rengdami parodą kartu su muziejaus draugais ir namo gyventojais rekonstravome vieno iš tūkstančių Vilniaus Senamiesčio pastatų istoriją, pribloškusią spalvingumu. Pasakodamas apie naujuosius namus, Vilniaus muziejus bando „įsižeminti“ ir kviečia Vilniaus pažinimo kelionę pradėti nuo 480 kvadratinių metrų plotą užimančio pastato.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6 / Mėsinių g. 1) veiks iki birželio 27 d.

„3 x 9 = XXVII: Knygos mėgėjų draugijai – 90“

XXVII knygos mėgėjų draugija, gyvavusi 1930–1940 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime. 1930 m. spalio 30 d. įvyko bibliofilų rato susirinkimas, kuriam pirmininkavo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Buvo apsvarstytas draugijos įstatų projektas, o lapkričio 26 d. įstatus pasirašė XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjai – bibliografė M. Mašiotaitė-Urbšienė, pačios idėjos apie bibliofilų sambūrį autorius Vytautas Steponaitis (jis ir pasiūlė draugijos pavadinimą), muziejininkas Paulius Galaunė ir J.Tumas-Vaižgantas. Draugijoje galėjo būti tik 27 nariai, jie rinkdavosi mėnesio 27-tą dieną, net Draugijos banko sąskaitos numerio galutiniai skaičiai buvo 27. Skaičius 27, manoma, parinktas pagal Palangos vaistinės sudarytą tuomet labai populiarų 27-nių žolelių mišinį. Net užsienio kultūros kronikose buvo rašoma, „kad Lietuvoje įsteigta bibliofilų draugija, kuri pasivadino 27-niais (XXVII) knygos mėgėjais pagal tautinį gėrimą „Trejos devynerios“.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.

„Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“

Ši paroda – tai yra kol kas didžiausias ir ambicingiausias MO muziejaus projektas, įtraukiantis 25 tarptautinius muziejus, galerijas ir privačias kolekcijas. Apie 120 kūrinių į šią parodą  keliauja net iš 5 valstybių. Paroda pristatys trijų garsių pasaulio menininkų, reikšmingiausių Lenkijos pokario kūrėjų – kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos (1926–2016), skulptorės Alinos Szapocznikow (1926–1973) ir tapytojo Andrzejaus Wróblewskio (1927–1957) kūrybą. Visi šie menininkai gimė panašiu metu, anksti neteko tėvų ir tapo karo nusikaltimų liudininkais bei dalyviais. Šie įvykiai ir trauminės patirtys paliko ypatingą žymę jų gyvenime ir kūryboje. Parodos kuratorė, legenda tapusi lenkų menotyrininkė Anda Rottenberg parodoje atskleidžia, kaip tie patys simboliai ir metaforos atsikartoja šių trijų menininkų kūryboje – tapyboje, kine, skulptūroje.
MO muziejuje veiks iki liepos 18 d.

„Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“

Ši paroda pristato svarbų, nutrauktas jungtis atkuriantį pasakojimą, pateikia vilnietiškąjį laikmečio kontekstą ir leidžia giliau pažvelgti į šį dramatišką Vilniaus dešimtmetį. Tuo metu keitėsi tiek miesto gyvenimo, tiek vilniečių kasdienybė ir tapatybė. Parodoje eksponuojami dailės kūriniai, fotografijos, dokumentai, architektūros projektai padės daugiau apie tai sužinoti.
Paroda skirta Vilniui ir jo žmonėms, kurių skaudus likimas daug metų buvo nutylimas, nes svarbesni atrodė kiti dalykai. Ji primena, kad dabarties miestas yra ne vien mūsų; jis lygiai taip pat priklauso tiems, kurie čia gyveno prieš mus ir mylėjo jį ne mažiau nei mes.
MO muziejuje veiks iki gegužės 24 d.

Rūta Spelskytė: „Tylaus kalbėjimo metodai“

Kviečiame pamatyti Rūtos Spelskytės – geriausios „ArtVilnius‘20“ jaunosios menininkės – grafikos darbų ciklą „Tylaus kalbėjimo metodai“. Rinkdama medžiagą šiam ciklui, menininkė aplankė net 26 Europos valstybes! R. Spelskytė ieškojo vietų, kur tautų ar politinių sistemų nesusikalbėjimas virto tragedijomis ar net karais. Tokias vietas menininkė fiksavo fotoaparatu ir rašikliu, o grįžusi į savo studiją raižė plastiko plokštelėse ir spaudė ant popieriaus.
Savo kūriniais menininkė subtiliai kalba apie Europos ir pasaulio istoriją nužymėjusius įvykius. Atsiremdama į juos, Spelskytė kuria asociacijas ir šitaip atskleidžia, kaip skaudi patirtis tampa vientisu istoriniu pamatu, jungiančiu skirtingas vietas, tautas ir valstybes. Nesusikalbėjimo neišvengsime, tačiau apie tai būtina kalbėtis.
MO muziejuje veiks iki gegužės 30 d.

„Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“

Į šią tarptautinę parodą  surinkti išskirtiniai eksponatai tiek iš mūsų šalyje esančių muziejų, tiek ir iš Baltarusijos, Estijos, Vokietijos bei Italijos atminties ir mokslo institucijų. Visi parodos eksponatai atspindi ir paliudija rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose užfiksuoto Senosios Lietuvos valstybės formavimosi ir lietuvių ekspansijos laiką – XIII–XIV a. Dalis jų atskleidžia naujus archeologinių tyrimų kontekstus, kiti – neseniai atkeliavę iš Viduramžių lietuvių kapinynų, treti – su lietuvių karo žygiais sąsajų turintys unikalūs artefaktai.
Tarptautinė paroda „Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“ rengiama Valdovų rūmų muziejaus Parodų centro antrojo aukšto erdvėse, kur pristatomas įspūdingas skaičius – daugiau kaip pusė tūkstančio unikalių eksponatų iš skirtingų rinkinių, priklausančių Valdovų rūmų muziejui, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui, Žemaičių muziejui „Alka“, Baltarusios valstybinio universiteto Istorijos fakultetui (Гістарычны факультэт Беларускага дзяржаўнага ўніверсітэта, Мiнск) ir kt. Vertybės iš minėtų turtingų ir žinomų užsienio muziejų dar niekada nebuvo eksponuotos Lietuvoje, tad ši tarptautinė paroda Vilniuje gali būti vertinama ir kaip jų muziejinis debiutas mūsų šalyje.
Valdovų rūmuose veiks iki birželio 20 d.

„Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės"

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose pristatoma garsaus dailininko, keliautojo, senosios Rytų Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros paveldo metraštininko Romano Borisovo darbų paroda – „Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės“, kurioje rodomi per daugiau nei keturis dešimtmečius sukurti 78 išskirtiniai darbai – akvarelės ir eskizai, atskleidžiantys nykstantį architektūros paveldą – senąsias bažnyčias ir koplyčias, rūmų ir pilių griuvėsius, skersgatvius ir kiemus. Parodos struktūrą diktavo platus autoriaus geografinis, istorinis matymas ir nykstančio paveldo problematika. Todėl nenuostabu, kad parodoje šalia svarbiausio istorinio centro – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Vilniaus (Senasis Vilnius – I dalis) – lankytojui pristatomi dabartinėje Ukrainoje ir Baltarusioje esantys kultūros paveldo objektai (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas – II dalis) bei smarkiai besikeičianti, nykstanti ir vis mažiau senosios istorinės tapatybės turinti Rytų Prūsija (III dalis), kurią norėtųsi vadinti išimtinai Kaliningradu.
Valdovų rūmuose veiks iki birželio 20 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!