Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 31 gegužės d. 19:21
Savaitės parodų kalendorius
Gegužė 31 - Birželis 6
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: „DONALDO nuotykiai“

Devintajame dešimtmetyje pradėjus braškėti geležinei uždangai, iš Vakarų plūstančios naujovės įkvėpė tiek suaugusiuosius, tiek vaikus. Vienu iš tokių vakarietiškų stebuklų tapo „Donaldo“ kramtomoji guma, kėlusi džiaugsmą ne tik saldžiu savo turiniu, bet ir nuotaikingais popierėliais pakuotės viduje, anuomet vadintais „Donaldo nuotykiais“. Kai kurie iš jūsų neabejotinai pamena laikus, kai kramtomoji guma buvo neįkainojamas stebuklas. Tačiau kūrinys „DONALDO nuotykiai“ turi ir gilesnę, politinę potekstę. Šios instaliacijos sukūrimas ir pristatymas visuomenei sutapo su 2016 m. vykusiais JAV prezidento rinkimais. Tikriausiai pritarsite, kad tas kitas Donaldas savo populiarumu ir įtakingumu aplenkė ir patį Ančiuką Donaldą, ir jo nuotykių personažus, tarp jų – ir turtingiausią antiną pasaulyje Skrudžą Makdaką. Šiame kūrinyje ironiškai vienas Donaldas mums primena apie laisvės troškimą ir sienų griovimą, o kitas – apie naujų sienų statymą.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 14 d.

Oleksandras Bohomazovas: „Kūrybos laboratorija“

Kviečiame susipažinti su Oleksandro Bohomazovo (1880–1930), žymaus Ukrainos avangardisto, meno teoretiko, pedagogo kūryba. Dailininko darbai formavo šiuolaikinio meno epochą ir tapo pasaulinės kultūros dalimi. Unikalūs, iš pirmo žvilgsnio atpažįstami menininko kūriniai žavi vaizdine drąsa nuo pat pirmos pažinties, o grafikos darbai stulbina įspūdingu meniškumu ir galingu meniniu temperamentu.
Parodoje pristatomi darbai iš Ukrainos nacionalinio dailės muziejaus bei Nacionalinio kultūros ir meno muziejaus komplekso „Meno arsenalas“ kolekcijų, kuriose saugomas O. Bohomazovo kūrybinis paveldas. Ekspoziciją taip pat papildo dviejų žymių Ukrainos avangardistų – Oleksandros Ekster (1882–1949) ir Oleksandro Archypenkos (1887–1964) – kūriniai iš Ukrainos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių. Savo kūrybinį kelią pradėję Kijeve, šie menininkai tapo pasaulinio garso kūrėjais, o jų kūriniai, drauge su O. Bohomazovo darbais, atskleidžia maištingą XX a. pradžios avangardinio meno dvasią.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki liepos 25 d.

„Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“

Muziejui dovanotos džiazo muzikanto Vladimiro Tarasovo kolekcijos parodoje bus rodomi keturiasdešimties režimui nepasidavusių lietuvių, rusų, ukrainiečių, latvių ir estų menininkų kūriniai, sukurti ideologinio diktato, cenzūros ir judėjimo laisvės ribojimo sąlygomis septintojo–devintojo dešimtmečio Tarybų Sąjungoje. „Ir štai beveik po 30-ies metų užsukęs į savo saugyklą, aptikau nuostabų muziejinį rinkinį, kurį sudaro dailininkų iš Rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir kitų šalių, kuriose koncertavau, darbai. Atidžiai viską peržiūrėjau – visą savo archyvą su dailininkų darbais, pogrindine spauda bei nuotraukomis, ir supratau, kad tai jau yra istorija, paženklinta puikiu XX a. antros pusės laikotarpio įspaudu. <…> Visi šie darbai yra man padovanoti. Nuoširdžiai ir su meile. Esu laimingas pažinęs šiuos žmones.“ (Džiazo muzikantas, menininkas Vladimir Tarasov).
LDM Radvilų rūmų dailės muziejuje veiks birželio mėn.

„Rytai Vakaruose“

Paroda „Rytai Vakaruose“ – tarpdalykinio meno grupės „Baltos kandys“ kūrybos pristatymas Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje. Parodoje pirmą kartą Lietuvoje visa apimtimi eksponuojamos aštuonios instaliacijos, kuriose tarpdiscipliniškai susipina tekstilės, fotografijos, vaizdo ir performanso menai.
Grupė „Baltos kandys“ bendromis meno strategijomis šiuolaikinės tekstilės diskursą formuoja jau daugiau nei 23 metus, kūryboje derina instaliacijas, tekstilės objektus, vaizdo meną, performansą ir fotografiją. Performatyvi tekstilė grupės veikloje virsta pretekstu ekologinei savimonei plėtoti ir vartotojiškumui kvestionuoti, tarpkultūrinėms sąsajoms stiprinti, taip pat tradiciniam amatui sudabartinti ir įpavidalinti, naudojant šiuolaikinio meno praktikas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 26 d.

„Balsuojanti tauta – tautos balsas. Šveicarų balsavimo plakatai nuo 1918 m. iki šių dienų“

Parodoje pristatomi daugelio  žymių menininkų ir dizainerių sukurti plakatai, įsirėžę į kolektyvinę šveicarų tautos pasąmonę ir tapę šveicarų meno kūriniais.
Plakatai, kaip jautrūs politinių visuomenės nuotaikų indikatoriai ir kaip vertingi tam tikro laikmečio dokumentai, tobulai atspindi tiek šveicariško mentaliteto istoriją, tiek globalias tendencijas. 1848 m. įkūrus federacinę valstybę, šveicarų tauta, vadovaudamasi tiesioginės demokratijos žaidimo taisyklėmis, aktyviai dalyvauja politinių sprendimų procesuose. Iniciatyvos ir referendumai sudaro prielaidas rengti balsavimą bendruomenės, kantono ar federaciniu lygmeniu. Nuolatos keliami klausimai, kurie uždega protus ir baigiasi karštais ideologiniais ginčais. Šių susidūrimų liudininkai – balsavimo plakatai, kuriais nuo XX a. pradžios bandoma paveikti žmonių apsisprendimą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 29 d.

Audėjos Aldonos Valkauskienės darbų paroda
Nepaisant gana sunkaus ir įtempto periodo kultūros bendruomenei bei vis dar galiojančių apribojimų, jau 48-ąjį kartą Vilniuje skambės tradicinis lietuvių ir užsienio šalių folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“.
Vienas sudėtinių festivalio renginių – audėjos Aldonos Valkauskienės darbų paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks birželio mėn.
„Akumuliacija“

„Akumuliacija (lot. accumulatio – kaupimas) – birių mineralinių ir organinių medžiagų kaupimasis Žemės paviršiuje.
Konceptualaus piešimo paskaitos metu naudodami raktažodį „suvenyras“ VDA Kauno fakulteto III kurso Taikomosios grafikos studentai plėtojo įvairius kūrybinius procesus ir naudojo skirtingas prieigas prie atminties fragmentiškumo, sąmonės veiksenos ypatumų, nostalgijos, sentimentų temų. Eksperimentuodami su sąsajomis tarp formos ir turinio, gilindamiesi į skirtingas idėjos vystymo praktikas autoriai didžiąja dalimi atsiplėšė nuo įprastų piešinio formų bei priartėjo prie meniniam tyrimui būdingų praktikų.“ (Dėstytoja lekt. Julija Račiūnaitė)
VDA Kauno fakulteto piešimo auditorijoje (Muitinės g. 2, Kaunas) veiks iki birželio 6 d.

„Įveidrodinimas“

Įveidrodinimas – yra tai, apie ką reikia kalbėti šiuo metu. Ir šioje vietoje. Pasikeitus būties sąlygoms, apribojus ir iki būtiniausio minimumo sumažinus gyvybinę erdvę ar taip pat sumažėjo ir mūsų vidinė erdvė? To siūlo paklausti parodos organizatoriai – VDA Kauno fakulteto Tapybos katedra.
Veidrodis ir autoportretas. Veidrodis atspindi mūsų išorę, autoportretas   vidų. Bet kartais mes žiūrime į veidrodį, o matome tai, ką norime matyti. Veidrodis tampa matiniu ekranu, aklu sidabriniu rūku į kurį projektuojame savo iliuzijas… Tapant autoportretą ne visada pavaizduoji tai, ką nori parodyti. Labai dažnai už kampo tūnantis šešėlis pasirodo pačiu netikėčiausiu momentu ir sudeda paveiksle esminius akcentus, akimirksniu perkeisdamas kūrinio esmę ir atskleidamas tai, ko mes ne tik nesiruošėme rodyti, bet net ir neįsivaizdavome, kad taip yra.
 VDA Kauno fakulteto fojė (Muitinės g. 4, Kaunas) veiks iki liepos 1 d.

Liepa Gaidauskaitė: „Skrodimas, tuštuma“

„Fotografijos atsiradimo pradžioje nuotraukos pagrindinė paskirtis buvo šviesai jautriomis priemonėmis užfiksuoti tikrovės vaizdą, be menininko interpretacijų ir ilgo kūrybinio proceso. Fotografijos atsiradimo metu vyravo pozityvizmo filosofija. Taigi, fotografijos poveikį lėmė visuotinis tikėjimas, kad tai yra objektyviai teisingi įvykių įrašai. Mano fotografijų serijos, atspaustos ofseto technika, kuria metafizikos ( kas yra priešprieša pozityvizmui) ir mistinės realybės įspūdį. O naudojama monotipijos technika ant ofsetinės plokštės, kuria mitologinę aurą. Minkštas, gelsvas popierius suteikia autentiškumo. Reali fotografija su iliustracijos priemaišomis – hibridinė, kūrybinės technikos ir žmogaus-gyvūno versija. Visa tai padeda sukurti mitinę, sapnišką nuotaiką tarp realybės ir vaizduotės.“ (Liepa Gaidauskaitė)
VDA parodų erdvėje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki birželio 7 d. 

Žilvinas Bražukas: „Gluten Free“ („Laisvas. Be glitimo“)

Tai paroda apie savęs pažinimą, baimę ir laisvę bei kažką velniškai mielo-šlykštaus. Skulptūros inspiruotos atsitiktinių, padrikų gyvūnų piešinių eskizų knygelėje. Gyvūnai išnirę iš nežinomybės, tarsi neištirti padarai tūno vandenynų dugne, tačiau jie svarbūs ekosistemai.
Dalis nulipdytų skulptūrų autoriui ir simbolizuoja tai, kas slypi nežinomybėje, žmogaus vidinėse gelmėse, ir ko dažniausia bijai.
Jeigu tai ignoruoji, tai tampa pavojinga tarsi Nilo krokodilas drumstame vandenyje. Tačiau kai esi sąmoningas, akylus, kai tiri vis daugiau nežinomų plotų, tuomet tobulėji, jautiesi gyvas ir laisvas. Visa tai Žilvinas daugiausiai sukrovė į krokodilo skulptūrą: tai jis tūno drumstame vandenyje – jis yra gylis, tai jis tave gąsdina – jis yra siaubas, tai jo dėka išsilaisvini – jis yra joga. Alkanasis krokodilas pasidaro nebe toks didelis, nebe toks baisus ir netgi ganėtinai mielas.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) veiks iki birželio 19 d.

14-oji Baltijos trienalė: „Nesibaigiančios kovos“

Baltijos trienalė pirmąkart buvo surengta 1979 m. kaip nonkonformizmo dvasioje kuriančių jaunųjų Baltijos šalių menininkų paroda. Šiemet dėmesys sutelktas ties Centrine bei Rytų Europa ir pristatomos istorinės bei šiuolaikinės šio regiono meno praktikos. Parodos pavadinimas, „Nesibaigiančios kovos“, nurodo į regionui būdingus staigius pokyčius ir pertvarkas, čia dažnai susiduria itin skirtingi požiūriai į ideologines, ekologines ir ekonomines problemas. Šią Baltijos trienalę, kurioje pristatomi virš 80-ies menininkų darbai, kuruoja Valentinas Klimašauskas (kuratorius ir rašytojas) ir João Laia (vyriausias parodų kuratorius „Kiasma“ Šiuolaikinio meno muziejuje Helsinkyje).
BT14 šiais metais išsiplės – vyks ne tik Šiuolaikinio meno centre, bet apjungs įvairias Vilniaus partnerių meno institucijas. Atskiros parodos ir renginiai įsikurs partnerių „Atletika“, „Autarkia“, „Editorial“, „Rupert“ (kartu su „Tech Arts“) ir „Swallow“ erdvėse. Dar vienas BT14 partneris – Lietuvos dailininkų sąjunga  – dalinasi savo erdve ir archyvais, kuriuose saugomi svarbūs dokumentai apie pirmąsias Baltijos trienales.
Šiuolaikiniame meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 5 d.

Marius Jonutis: „Kaimo pasaka“

Galerija „Meno niša“ tęsia ilgametę tradiciją ir nuo birželio 3 dienos visus kviečia į Mariaus Jonučio parodą „Kaimo pasaka“ – seriją kaimiškų paveikslų, pasakojančių neišgalvotas menininko gyvenimo kaime istorijas.
Mariaus Jonučio ir 19-us veiklos metus skaičiuojančios galerijos „Meno Niša“ draugystė tęsiasi jau aštuoniolika metų. Būtent tiek laiko menininkas galerijoje kasmet organizuoja tradicinę, vasaros šilumą atnešančią parodą.
„Mariaus Jonučio kūriniams būdingos ryškios spalvos, dekoratyvi forma, atpažįstami personažų tipažai, temų ir išraiškos priemonių kartojimas, kas sukuria išskirtinį menininko braižą. O žiūrint į jo kūrinius gali skaityti istoriją metai iš metų, bendražmogiskos ir aktualios temos, kuria Jonučio kūrybos pasakojimą, nepriklausomai nuo medžiagos ar technikos, “ – pasakojo galerijos vadovė Diana Stomienė.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13) veiks iki liepos 2 d.

Audrius Gražys ir Henrikas Gulbinas: „Maži dideli dalykai 1998-2021“

Šiame projekte Audriaus Gražio abstrakcijas ir Henriko Gulbino instaliacijas, sukurtas 1988 – 2021, nepaisant to, kad jos buvo sukurtos skirtingais laikotarpiais, skirtingose vietose, dviejų tuo metu nepažįstamų žmonių, sieja gimininga plastika ir neįtikėtinai panašūs kompoziciniai sprendimai. „Didelių formatų paveikslai ant sienų, judančios ir persiliejančios abstrahuotos formos monitoriuose, muzika, gatvės garsai ir nerimstantis judėjimas susilieja į ryškų, šiuolaikinio, dinamiško ir gyvo miesto gyvenimo fragmentą.“ (Rasa Žukienė)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31)  veiks iki birželio 29 d.

Tatjana Kazimierėnienė: „Ofortai. Gamtos motyvai“

Tarptautinį pripažinimą pelniusi Lietuvos dailininkų sąjungos narė grafikė Tatjana Kazimierėnienė (g.1951) jubiliejinėje parodoje eksponuoja ofortus su akvatinta, kuriuose unikaliai atskleidžiamas gamtos grožis ir augalų įvairovės pasaulis.
Gamtos tema kaip pagrindinė gija sieja visus dailininkės kūrybinius laikotarpius. Nuo ankstyvojo mąsliai atmosferinio figuratyvo (Laukimas, Lietus, Amžinoji gamta, Miškas), kuris nuosekliai transformavosi į archetipinių simbolių enigmatinį naratyvą (Susimąstymas, Diena, Naktis, Ispanija) ir subrandino išgrynintos metafizikos sublimuotą vaizdinę poetiką (Sala, Gelmė, Nendrės, Pasimetę laiškai, Tyla, Portugališki motyvai).
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31)  veiks iki birželio 29 d.

Jurgita Parnarauskienė: „Žemė“

Apmąstydama pandemijos laikotarpį, autorė savo darbu kelia vartotojiškos visuomenės klausimus: ar eiti senuoju keliu ir ekonomiką skatinti didinant vartojimą, ar rinktis naują, tausojantį ir tvarų, draugišką aplinkai ir kūrinijai? Didžiulė visuomenės dalis mano, kad tai permainų laikas. Klimato krizė nebekelia užduoties išsaugoti gamtą ir gyvūniją – tai žmogaus išlikimo klausimas.
Ekologinis menas yra jautrus visų gyvų padarų gyvybinei veiklai ir tarpusavio santykiams. Jis peržengia tradicinio meno ribas ir orientuojasi į ekosistemą. Vykstant socialiniams pokyčiams sąmoningai su pagarba užmezgamas tarpusavio ryšys gamtos naudai.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki liepos 3 d.

29-asis „Laiptų galerijos“ gimtadienis

Šiaulių „Laiptų galerija“ švenčia 29-ąjį gimtadienį. 1992-ąją gegužę pakvietusi į trijų brolių Nando, Enzo ir Peppe Rosamilia (Italija) parodą, per 29-erius gyvavimo metus surengė veik 900 žymiausių šalies ir užsienio dailininkų parodų ir tapo bene vienintele parodų oaze iškiliausiems Lietuvos dailininkams – Daliai Kasčiūnaitei, Rūtai Katiliūtei, Adomui Jacovskiui, Šarūnui Saukai, Sigitai Maslauskaitei, Algiui Griškevičiui, Rimui Bičiūnui, Antanui Obcarskui, Vygantui Paukštei ir kitiems.
Čia pristatytos šviesaus atminimo dailininkų parodos – Žibunto Mikšio (1923–2013), Marcės Katiliūtės (1912–1937), Elvyros Kairiūkštytės (1950–2006), Algirdo Petrulio (1915–2010), o Vytauto Kasiulio (1918–1995) litografijos pirmą kartą Lietuvoje eksponuotos Šiauliuose 1996 m.
Šį gimtadienį Šiauliečiams ir miesto svečiams dovanosime Kosto Dereškevičiaus (Vilnius) tapybą ir Audronės Petrašiūnaitės (Kaunas) siuvinėtus kilimus. Parodas pristatys VDA muziejaus vadovas dr. Vidas Poškus.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki birželio 6 d.

Andrius Grigalaitis ir Tomas Andrijauskas: „Nefilmuota tikrovė. Miglos žemėlapiai“

Fotografijos muziejaus studijoje lankytojai turės galimybę tyrinėti dviejų kūrėjų – Tomo Andrijausko ir Andriaus Grigalaičio parodos „Nefilmuota tikrovė. Miglos žemėlapiai“ maršrutus. Paroda sumanyta kaip dviejų, Šiaulių miesto erdve ir požiūriu į kūrybą susietų, kūrėjų vizualus dialogas Fotografijos muziejaus erdvėje, tarpusavyje derinant chemiją, fiziką ir metafiziką. Sukurti maršrutai klaidinantys ir migloti. Tačiau labai dažnai tai, kas svetima ir baugina, greitai tampa artimiausia aplinka. Autoriai pateiks receptus, kaip nepasiklysti ir prisijaukinti patiriamas jausenas ir vaizduotės keliones.
T. Andrijauskas parodoje vaizdu siekia perteikti savo vidinės būsenos ir vis greitėjančio gyvenimo tempo sąveikas.
Kartu parodoje įpinamas ir A. Grigalaičio pasakojimas – „Miglų žemėlapiai“. Fotografas, žiūrėdamas į žemėlapį, ieško ne kelio. Priešingai – galimybės pasiklysti. Dairosi vietų, kurios neturi koordinačių, kurios yra tarp ten ir čia.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki  liepos 24 d. 

Malvina Jelinskaitė: „Pietinis pietryčių vėjas“

Fotografijos muziejaus galerijoje bus eksponuojama vilnietės Malvinos Jelinskaitės paroda „Pietinis pietryčių vėjas“. Malvina yra viena paslaptingiausių Lietuvos menininkų. Baigusi filosofijos ir menotyros studijas, ji laisvai audžia sudėtingus minties ir meno interpretacijų ornamentus, tačiau kūrybiškai labiau reiškiasi kaip fotografė ir menininkė. Retai dalyvaudama parodose, Malvina slapukauja dvigubai – jos tirpstantys fotografiniai vaizdiniai kupini laukimo ir netikėtų nušvitimų, o ji pati retai dalinasi savo meniniais ieškojimais su publika. Šios originalios asmenybės paroda Fotografijos muziejuje itin laukiama dėl keleto priežasčių. Pirma, Malvina šią parodą skiria savo gimtajam miestui – Šiauliams. Neatsitiktinis ir pavadinimas – „Pietinis pietryčių vėjas“ su užuomina į gyvenimo skersvėjus Pietiniame rajone. Antra, tai netradicinė fotografijų paroda, greičiau, antigravitacinė šviesos virpėjimų kolekcija. Todėl ši ekspozicija kontrasto principu įdomiai suskambės muziejaus erdvėse. Trečia, turėsime galimybę pamatyti išplėstinės fotografijos meną, pasąmoninės optikos žaismą, kuris puikiai atspindi medijų meno festivalio „Enter“ nuotaiką.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki  birželio 28 d. 

Henrikas Šalkauskas (1925–1979). Kūrybos paroda. Iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių

Australijoje pripažinto menininko Henriko Šalkausko (1925–1979) kūrybos parodoje pristatomi 1959–1978 m. tapybos ir grafikos technikomis sukurti darbai, atspindintys dvidešimt metų trukusį menininko kūrybinių paieškų kelią. H. Šalkausko kūrinių kolekciją padovanojo ilgametė dailininko gyvenimo bendražygė, artima bičiulė dailininkė Eva Kubbos (g. 1928). Kūrinių kolekciją papildo ir menininko darbai iš gausaus LNDM sukaupto išeivijos dailės rinkinio.
H. Šalkausko asmenybė sužibėjo XX a. 6–7 dešimtmetyje modernaus Australijos meno kontekste, kai tenykščiai meno kritikai šio dailininko kūryboje įžvelgė europietiškos dailės tradicijas. Buvo išskiriama emocinė abstrahuotų H. Šalkausko kompozicijų įtaiga, unikalus novatoriškas požiūris į kūrybos procesą, drąsus individualus stilius, išskirtinė, netradicinė technika. Nauja meninė kalba, modernios dailės paieškos traukė ir kitus Australijoje kūrusius lietuvių diasporos dailininkus – Vaclovą Ratą, Algirdą Šimkūną, Jurgį Mikševičių. Tačiau H. Šalkausko kūryba užėmė ypatingą vietą savo meninių ieškojimų nuoseklumu.
Klaipėdos dailės muziejuje (Liepų g. 33) veiks iki rugpjūčio 1 d.

Eva Kubbos: „Tarp horizontų“

Iš Klaipėdos krašto kilusios Australijos lietuvių dailininkės Evos Kubbos kūrybos parodoje klaipėdiečiai ir miesto svečiai turės unikalią galimybę susipažinti su Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui autorės padovanotos kūrinių kolekcijos dalimi. Parodoje eksponuojami įspūdingiausi 1961–2017 m. sukurti dailininkės darbai: akvarelės, grafikos lakštai, mišria technika sukurti paveikslai.
Australijoje pripažinimą pelniusi lietuvių menininkė E. Kubbos (gim. 1928) atsiskleidė daugiabriauniu talentu kaip tapytoja, grafikė, knygų iliustratorė. Jos kūrybai būdingas jautrus estetizmas praturtino tapybinę XX a. II pusės Australijos kraštovaizdžio tradiciją.
Klaipėdos dailės muziejuje (Liepų g. 33) veiks iki rugpjūčio 1 d.

Alvydas Stauskas: ,,Nostalgija peizažui“

„Mėgstu stebėti gamtą, būti joje, betarpiškai bendraujant su aplinka. Jaučiu ilgesį lietuviškam peizažui, nykstančių kaimų sodyboms, todėl mano darbuose beveik nėra miesto vaizdų ar šiandieninės civilizacijos ženklų. Stengiuosi savo paveiksluose sustabdyti laiką, užfiksuoti tai, ko jau rytoj nebeliks. Tapau be didelių „mandravojimų“, siekiu tikrumo, nuoširdumo…“, – teigia A. Stauskas. Tam pritaria ir jo buvęs dailės mokytojas, o dabar kolega dailininkas R. Pučekas: „Alvydas nuo vaikystės itin jautriai žvelgė į gamtą, išsiskyrė iš kitų savotišku žvilgsniu į supančią aplinką, buvo kūrybingas ir toks liko visą gyvenimą – natūralus, be jokio dirbtinumo. Didelė vertybė eiti savo keliu, ieškant kūrybos grynuolių, švarinančių žmogaus dvasią. Dailėje yra daug viliojančių atradimų, eksperimentų, daug progų nuklysti ar netgi leistis nunešamiems gyvenimo verpetams tolyn nuo kūrybos, kaip nutiko ne vienam mano buvusiam mokiniui. Tad ypatingai džiugu dėl Alvydo. Jis ne tik atlaikė visas vienadienes pagundas, bet ir grįžęs į gimtąjį kraštą tvirtai čia suleido savo šaknis“.
Utenos kultūros centro Muzikinėje galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki birželio 1 d.

Monika Žaltauskaitė Grašienė-ŽALTĖ: „Atminties uždanga“

Instaliaciją sudaro žakardinio audimo technika išaustas įspūdingo dydžio „Atminties audeklas“ ir garso takelis. „Atminties audeklo“ motyvu tapo 2017 m. birželio 14-ąją upės slėnyje daryta fotografija, kurioje užfiksuotas lietuviškos pievos vaizdas smaliukių (lot. viscaria vulgaris) žydėjimo metu. Tikėtina, kad 1940-ųjų birželį tokius pat pievų  vaizdus paskutinį kartą pro traukinio vagonų plyšius stebėjo į Sibirą iš įvairių geležinkelio stočių Lietuvoje tremiami žmonės. Audeklą lydinčiame garso takelyje įskaityti ištremtų vyrų rašyti laiškai moterims, mylimosioms.
Menininkė dvejus metus vykdė archyvinės medžiagos tyrimą ir rinko meilės laiškų citatas ne tik savo šeimos, bet ir kituose archyvuose. Asmeninės patirtys, papasakotos per individo širdies, jausmų prizmę, vėliau įpinant istorijos, kokia ji tuomet buvo, elementus, leidžia samprotauti apie individualybėje atrastą universalumą, kuris tampa gyva istorija. Viešoje erdvėje esantis kūrinys turi interaktyvumo aspektą, nuorodas į tautos istorijos atmintį. Menininkė per savo kūrybą atveria lietuvių tremtinių meilės istorijas slepiančią „atminties uždangą“.
Laisvės kovų muziejuje (Stoties g. 39, Utena) veiks iki rugpjūčio 28 d. 

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

Dalis lankomiausios MO muziejaus parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ atkeliauja į Marijampolę.
90-ųjų stilius šiandien visame pasaulyje vėl populiarus, bet mums tas dešimtmetis svarbus ne tik kaip mada. Tai pirmieji mūsų atkurtos Respublikos metai. Žvelgdami į juos iš dabarties vieni jaučia nostalgiją, kiti gal net nenori ano laiko prisiminti. Bet tame dešimtmetyje galime rasti ir paaiškinimų, kodėl šiandien dar neišsipildė anuometinės viltys, ir drauge suvokti, kaip toli nuėjome. Iškovota laisvė užplūdo mus su rinkos taisyklėmis, pilkumą ėmė keisti spalvinga pasiūla. Kiekvienas ėmė kovoti už savo vietą po Saule. Matrica buvo perkrauta, iš unifikuotos masės ėmė rastis naujos rūšys. Norėdamos išlikti, jos turėjo užkariauti erdves, diegti savas taisykles, burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę.
Marijampolės kultūros centre (Vilkaviškio g. 2) veiks iki liepos 4 d.

„Nežinomas Jurkūnas: Sedūnai–Leningradas, 1895–1938“

Paroda skiriama Lietuvoje gimusio menininko Jurijaus (iki 1913-ųjų – Juozapas) Jurkūno gyvenimui ir kūrybai atminti. Šis, amžininkų liudijimu, labai talentingas, išsilavinęs savamokslis rašytojas ir grafikas, susiformavęs Sidabro amžiaus literatų ir dailininkų aplinkoje Sankt Peterburge, Lietuvoje iki šiol tebėra beveik nežinomas ir netyrinėtas. Jo vardo nerasime lietuvių literatūros žinynuose, vadovėliuose, enciklopedijose. Neaptiksime Lietuvos dailės istorijos leidiniuose. Jis nėra įtrauktas ir į jokius Širvintų krašto šviesuolių, rašytojų ar žinomų žmonių sąrašus. Ši Lietuvos diasporos dailės muziejuje vykstanti paroda – tai pirmoji nuosekli Jurkūno gimtinėje surengta pažintis su menininko asmenybe ir daugiabriaune kūryba. Pažintis neįprasta. Kūrybinė atmintis ima slėgti, ji prašosi būti atverta, išslaptinta, ištraukta iš apdulkėjusių lagaminų į dienos šviesą, inventorizuota. Parodos organizatoriai kviečia leistis į įsivaizduojamą Jurkūno gyvenimo kelionę, kurios maršrutą šiandien leidžia rekonstruoti su jo gyvenimu susiję archyviniai dokumentai, artimiausių draugų prisiminimai, o labiausiai – išlikusi ar per stebuklą išsaugota jo literatūrinė ir meninė kūryba.
Lietuvos diasporos dailės muziejuje veiks iki rupgjūčio 29 d.

„O ką, jeigu?“

O ką, jeigu vaizduotė sėdi ant tos pačios kėdės kaip tikrovė ir seka akimis besisukančius dulkeoidus, o kitame kambaryje save stebinti sąmonė įkvepia ir iškvepia tiesiai į ausį? Prieangyje, įsmukusi į perlamutru žvilgantį, permainingą DI kūną, ji „dirbtinai intelektualiai“ atsisuka kažkam atėjus ir laukia bet kokio klausimo. Šalia girdisi duomenis pumpuojanti mašina, kuri gaudo saulės pliūpsnius ir sinchroniškai matuoja twitter žinutes sentimenų skalėje. O ką, jeigu raguota gamta grįžta pas žmogų per saugų atstumą į kino salę, o blakstiena sukelia drugio efektą, kol suirutė siautėja virtualybėje?
Jaunieji menininkai išskleidžia daugybines galimybes „o ką, jeigu?“ klausimui. Jis atveria horizontus ir veikia kaip pažadas neribotoms trajektorijoms. Po fizines ir kibernetines parodos erdves išsivaikšto skirtingos kūrybinės temos ir raiškos: nuo vaiduokliško, išgaravusio ir žiūrovų įkvepiamo kūrinio, gyvenančio fluidiškoje apkalbų erdvėje, kinetinių trimačio spausdintuvo išspausdintų kosmoso dulkių, suprogramuoto kompiuterinio „priežasties ir pasekmės“ žaidimo, smėlio kanalais keliaujančių fugų-skruzdžių peizažo iki „zoom in/out“ principu veikiančios daugiakanalės roko metamorfozės.
 Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) veiks iki birželio 19 d.

Marija Šileikaitė-Čičirkienė: „Kelias. Pradžia“

„Savitus vizualaus pasaulio suvokimo pratimus siūlo ši Marijos Šileikaitės-Čičirkienės paroda. Autorė, atrodytų, niekuo neišsiskiriančius kelio motyvus, eismo ženklus, miesto aplinką ar žmogų gamtos peizaže parodo kitaip, nei juos esame įpratę matyti kasdienybėje: iš neįprastų perspektyvų, fragmentiškai, didelio kontrasto nuotraukose. Taip kasdienybė paverčiama estetinio patyrimo šaltiniu, o žiūrovas skatinamas balansuoti tarp įprastų tikrovės objektų atpažinimo ir jų nekasdieniško, kone abstraktaus grožio pajautos“, – teigia menotyrininkas Tomas Pabedinskas.
Fotografijose matomus fragmentiškus kelio motyvus ir kitas užuominas į fizinę bei dvasinę žmogaus kelionę pati autorė apibūdina kaip „Žmogaus išgyventas akimirkas, kurios yra skersinis patyrimų pjūvis savo paties išgyvenimams ir matymui.“
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki birželio 12 d.

„Jump“

Pirmosios Kauno tarptautinės iliustracijų bienalės 2020 tema – Jump – atvira novatoriškoms koncepcijoms ir eksperimentinėms raiškos formoms.
„Jump – viena sekundė ore, buvimas intuicinėje erdvėje tarp žemės ir dangaus. Ar tikrai tai ne skrydis ir ne levitacija? Tai beribė platforma, nepriklausoma tvirtovė, greičiausias keliavimas laiku, energijos sistemos kaita. Reikia tik šuolio ir tu kitoje visatoje. Atsiplėšimas nuo savęs? Judėjimas 45 laipsnių kampu? Šokis ratu? O gal tai iš tiesų reiškia kažką kitą?“ (Bienalės organizatoriai)
Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto galerijoje (Muitinės g. 2, Kaunas) veiks iki  birželio 20 d. 

Ričardas Zdanavičius: „Jausenos iš užpiešinės“

Parodoje eksponuojamuose darbuose autorius sutelkia dėmesį į savo ar (įsi)vaizduojamų personažų, daugiausia moterų, slaptus vidinius jausmus, kurie neverbalizuojami, tačiau žiūrovui atpažįstami menininko fiksuojama kūno kalbos raiška. Tai reflektuoja būseną, kai atsidūrę konkrečioje situacijoje save kontroliuojame, idant paslėptume nuo aplinkinių savo vidinį pasaulį. Menininkas šiuos potyrius hiperbolizuoja ekspresyviu antropomorfinių figūrų formomis, impulsyviais potėpiais, dėka kurių personažai patiria metamorfozę – tampa beasmeniai, abstrahuoti veikėjai, su kurių kiekvienu atskirai gali tapatintis žiūrovas. Parodoje menininkas kvestionuoja žmogaus gebėjimą išlikti savimi, kai ne visada drįstame kitų akyse pasirodyti tokiais, kokiais jaučiamės.
Paroda „Jausenos iš užpiešinės“ tartum tęsia menininko ilgametį parodų ciklą „Dialogas I-IV“, papildydama jį naujomis temomis ir įžvalgomis, tarp kurių svarbiausi – intymūs autoriaus ir / ar jo personažų vidiniai monologai.
Galerijoje XX (Laisvės a.7, Panevėžys.) veiks iki birželio 1 d.

Vytautas Poška: „70x100 srovėje“

Šiandien, pasaulinės pandemijos akivaizdoje mes gyvename besikeičiančių įstatymų, ribojimų, draudimų kaleidoskope. Parodos „70×100 srovėje“ plakate – autoriaus mylimas nutapytos drobės formatas. Paveikslas, paleistas į upės tėkmę, laisvai ieškantis savo kelio – kaip simbolis, kviečiantis grįžti į savo vidinę erdvę.
Man erdvė asocijuojasi su vidine, kūrybos laisve, kai niekas netrukdo akiai – iki pat horizonto. Šiuolaikiniame pasaulyje skaitmeninės technologijos ir begalinis informacinis triukšmas žmogui dažnai nepalieka vietos interpretacijai, įsigilinimui į save. Erdvė, tapyboje perteikta menine kalba per spalvą, perspektyvą, simbolius, leidžia žiūrovui pasijusti jo paties susikurtame pasaulyje. (Tapytojas Vytautas Poška)
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki birželio 5 d.

„Septynios rūmų istorijos. Preliudija“

Jau penkioliktąjį kartą Istorinė LR Prezidentūra pasitinka Tarptautinę muziejų naktį ir dieną su nauja fotografijų paroda muziejaus sodelyje. Šį kartą kauniečiai ir svečiai turės galimybę žvilgtelėti į miestą iš Senamiesčio ir Naujamiesčio sankirtoje stovinčių rūmų laiko perspektyvos: parodoje „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“ eksponuojamos archyvinės nuotraukos supažindins su septyniais svarbiais istoriniais laikotarpiais.
Paroda „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“ nustebins kauniečius, kurie Vilniaus g. 33 numeriu pažymėtą istorizmo stiliaus pastatą atpažįsta kaip tarpukario Lietuvos Prezidento rūmus. Tačiau parodoje pirmą kartą pasakojama kone du šimtmečius apimanti šio pastato ir jį supančios aplinkos istorija. XIX a. viduryje statytas namas, išgyvenęs ne vieną transformaciją, liudija gausybę politinio gyvenimo verpetų bei čia virusio kasdieninio gyvenimo džiaugsmus ir vargus. Šių Kauno rūmų neaplenkė nei pasauliniai karai, nei okupacijos, nei džiaugsmingi nepriklausomybės dešimtmečiai.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki spalio 31 d.

Vytautas Valius: „Jausti savo žemę…“

„Visą parodą įrėmina du paskutiniai triptikai, juos mes pavadinome „Paskutine vakariene“. Jie, kaip ir dauguma kūrinių, nebuvo dailininko įvardinti, dar norėta dirbti toliau…
„De profundis“, „Planeta“, „Kultūros ekologija“ – tai keli svarbūs menininko kūrybos etapus žymėję ciklai. Dauguma kitų kūrinių, eksponuojamų parodoje, yra mažai arba visai nerodyti. Tai tik visõs Vytauto Valiaus kūrybos punktyrai-fragmentai, tarsi aptikti byrančiame laike, minint dailininko 90-ąsias gimimo metines ir belaukiant pasirodant trečiosios apžvalginės knygos „Gyvenimas mene“. (Dailininko šeima)
Klaipėdos dailės muziejuje veiks iki rugsėjo 26 d.

„Ežeras pilnas žvaigždžių“

Kviečiame vaikus drąsiai nerti į meno pažinimą: patiems kurti, išbandyti ir atrasti. Šiai parodai kūriniams iš MO kolekcijos specialiai kuriame interaktyvius objektus, kurie leis įdėmiau ir kūrybingiau pažvelgti į meno darbus. O interaktyvūs erdviniai sprendimai skatins vaikus visomis juslėmis patirti parodą. Parodoje vaikai atras kūrybinio santykio su gamta džiaugsmą ir naudą taip, kaip ją vaizduoja MO kolekcijos menininkai.
Šioje parodoje vaikų lauks žaidimai, interakcijos, įvairios galimybės pažinti ir patirti meną – bandant, patiems improvizuojant bei eksperimentuojant. Tai paroda, kokios MO muziejuje dar nebuvo!
Mo muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 7 d.

Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“

Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 6 d.

Valentinas Antanavičius: „Pasiskraidymai”

Vėlyvojoje kūryboje dailininkas kuria išimtinai asambliažus, kuriuos pradėjo kurti su Vincu Kisarausku 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje ir yra asambliažo pirmeiviai Lietuvos dailėje. Valentinas Antanavičius taiko įvairias kūno natiurmortavimo praktikas: „ketvirčiavimą“, kūno išdalinimą į atskiras sudėtines dalis ir jų sukeitimą. Kūniško vientisumo nebuvimas asambliažuose byloja apie kolektyvines ir asmenines sovietmečio psichikos traumas ir jų pasekmes. Surakintų veido išraiškų sustingę kaukėti veidai, tai dailininko protestas ne šiaip ir ne tik prieš abstraktų absurdo, blogio pasaulį, bet konkretų – sovietinę Lietuvą, totalitarinę sistemą apskritai. Visa tai akivaizdu „vadų“ sienoje, kurią dailininkas suformuoja kaip savitą Kremliaus sienos parodiją, kur gėdingai išrikiuoti buvę vadai: Leninas – „Stiprios rankos ilgesys“ (1995), Stalinas – „Vadas“ (1995), Brežnevas – „Raidė O, arba generalinis sekretorius“ (1999) ir kiti. Tuomet prisimeni seną sovietmečio laikų, berods 20 a. 8 dešimtmečio anekdotą: 2000-aisiais metais žmogus varto enciklopediją ir skaito, kas buvo Leonidas Brežnevas. Tekstas byloja, kad „tai Alos Pugačiovos epochos smulkus partinis veikėjas…“
Lietuvos dailininkų salės parodų salėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki birželio 3 d.

Justina Gražytė: „Evoliucija“

Šiuolaikiniame interjere tekstilė, kaip meno kūrinys, prarado savo svarbą. Kaip namų dekoro elementas, tekstilė gaji, tačiau ant sienų beveik nebeliko tekstilės technika atliktų siužetinių kompozicijų. Tokio tipo įvairiomis technikomis atlikti kūriniai dažniausiai sutinkami meno galerijų erdvėse. Ten ji prabyla konceptualiomis idėjomis, jautriomis asmeninėmis istorijomis, reflektuoja dabarties aktualijas ir kitaip dalyvauja šiuolaikinio meno ir gyvenimo diskurse.
Parodoje narpliojama ne tik tekstilės, bet ir autorės evoliucija. Ekspozicijoje pristatomi 2014 – 2020 m. laikotarpiu Justinos Gražytės mišria skiautinio ir aplikacijos technika (autorės vadinami siuviniai) sukurti kūriniai. Nuo 2014 m. autorės naudojama technika atlikti darbai pasižymi dideliu masteliu, ryškiomis spalvomis, tikslingu neišbaigtumu, medžiagiškumu, neordinariais siužetais, humoru, savikritika. Interakcija ir tarpdiscipliniškumas – yra būdingi autorės kūrybos bruožai.
VDA Panemunės pilies ekspozicinėse erdvėse veiks iki liepos 1 d. 

Romualdas Požerskis: „Kauno menininkai ir mūzos“

Kauno meninį gyvenimą ir jo dalyvius fotografas pradėjo fiksuoti 1974 metais. Nuosekliai stebint Kauno menininkų gyvenimą, iki 2004 m. autoriaus archyvuose susikaupė daugiau nei devyni tūkstančiai kadrų, įmažintų analoginėse fotojuostose. Jose – ypač plati Kauno menininkų gyvenimo istorinė panorama ir turtinga žymių kūrėjų galerija: dailininkai ir skulptoriai, režisieriai ir aktoriai, kompozitoriai ir poetai, architektai ir fotomenininkai. Visi jie Požerskio nufotografuoti laisvai besidžiaugiantys kūryba ir gyvenimu: švenčiantys po parodų atidarymų, dalyvaujantys kūrybiniuose vakaruose, naujamečiuose karnavaluose ir kitomis progomis, kurios bendroms linksmybėms suvienydavo skirtingų meno sričių atstovus. Parodoje žiūrovų lauks ir istoriniu požiūriu ypač vertingos fotografijos, pavyzdžiui, pirmuosius „Anties“ koncertus Kauno architektų namuose ar kelių kartų garsius menininkus (skulptorius tėvą ir sūnų Antinius, muzikus Viktorą ir Giedrių Kuprevičius, dailininkų ir skulptorių Zalensų šeimą) drauge įamžinusios nuotraukos.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 17 d.

Virginijus Sutkus: „Susitikimai“

V. Sutkaus pasaulėvaizdžio pagrindinės ypatybės yra gebėjimas emocionaliai ir įtaigiai išreikšti savo mintį paveiksluose. Čia atsiskleidžia išskirtinis dailininko bruožas – sugebėjimas panaudoti spalvą. Kiekviename paveiksle aiški tam tikros spalvos dominantė suteikia kūriniui nuotaiką ir estetinį vaizdą.
Ekspresyvumas, intensyvi emocinė atmosfera išgaunami į vertikalėmis skaidomą paveikslo plotą įvedant įstrižainę, kurioje dailininkas naudoja intensyvius spalvų derinius, palaipsniui keisdamas potėpio charakterį, nuo subtilesnio plono pereidamas prie reljefiško. Pasirinkdamas gamtovaizdžio fragmentą, dailininkas tarsi nutraukia ribą tarp tikrovės ir mistinio pasaulio. Ekspresyvus vaizdavimas pažadina mūsų vaizduotę, įtraukia žiūrovą į paslaptingą pasaulį, kuris sukuriamas abstrahuojant vaizduojamus objektus bei antriniuose planuose įterpiant trapias, švelnių atspalvių formas.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki liepos 14 d.

Vaidė Gaudiešiūtė: „Minčių aikštelės“

Žvelgdamas į dailininkės kūrinius stebiesi menininkės kruopštumu, begale rankos judesių įamžinant susikaupusias mintis. „Piešimas man – savotiška aikštelė, kurioje galiu stabtelėti tarp kasdienybės kilimų ir kritimų. Aikštelė, kurioje galiu susikaupti, pažiūrėti iš šono, apgalvoti ir ieškoti atsakymų piešdama. Tikiuosi, kad „Laiptų galerijoje“ paroda bus lankytojams nedidelė aikštelė tarp kasdienybės ieškojimų“, – sako dailininkė. Parodą pristatys Šiaulių universiteto dailės dėstytojas, dailininkas Rimantas Buivydas.
Iškart po studijų dailininkė dirbo gimtosios Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje, o šiuo metu dirba LNDM Prano Domšaičio galerijoje, kur, kaip ji pati sako, turi galimybę būti arti dailės pasaulio.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai)  veiks iki birželio 1 d.

Živilė Minkutė: „Nertis iš kailio“

Pagrindinis parodos naratyvas – kūnas bei susidūrimas su savo kūniškumu. Kūnas pateikiamas kasdienai neįprastu kampu – odos fragmentų atspaudais. Instaliacijoje Živilė Minkutė kvestionuoja kūną kaip neišvengiamybę, kaip santykių tinklą su kitais, su aplinka ir pačiu savimi. Būtent pastarasis dažnai būna sudėtingiausias, atsiskleidžia kaip nesibaigiantis kūrimo ir perkūrimo procesas, kaip nuolatinė įtampa ir atotrūkis tarp savo kūniškos realybės ir siekiamybės, kylančios iš vidaus ar neišvengiamai į mus plūstančių vaizdinių.
Anot menininkės, bandydami priartėti prie savęs, o tiksliau – vaizdinio apie save, kūną keičiame, modifikuojame, įspaudžiame jame įvairiausius ženklus: tatuiruotėmis, auskarais, rūbais, šukuosena pasakojame istorijas apie save, komunikuojame vertybes ir identitetą, nukreipiame kitų dėmesį į tam tikras kūno dalis ar jas tiesiog maskuojame. Tai tam tikras kontrolės savo kūne atspaudimas, estetinis judesys nuo universalaus link išskirtinio (nuo tiesiog kūno iki mano kūno).
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 6 d.

Jolanta Kyzikaitė: „Maskaradas“

Jolanta Kyzikaitė jau beveik dešimtmetį savo kūryboje vysto žaidimų temą – nuo įvairių vaikiškų žaidimų atvaizdavimo kūriniuose iki žaidimo pačia tapyba, tapybine forma. Pasirinkdama ir analizuodama žaidimą „Medžioklė“, kuriame veikia persirengėliai, gyvūnai, o žaidėjas gudrauja, imituoja įvarius gyvūnus, Jolanta dar ankstyvojoje kūryboje paliečia karnavalo, „kailio“ keitimo, persirengėlių, kaukių temą. Persirenginėjimas, įsikūnijimas į gyvūnus ar kitus personažus yra vienas populiariausių vaikystės žaidimų, kuriame taisyklės tik instinktyvios arba sugalvotos žaidimo eigoje, priklausomai nuo to, esi gyvūnas ar medžiotojas.
Paveiksluose J. Kyzikaitė ne tik atvaizduoja savo fantazijų pasaulį ar, tiksliau, realybę, perteiktą per menininko matymą, bet ir meistriškai įtraukia žiūrovą, lankytoją, kuris tampa lygiaverčiu žaidėju, besivadovaujančiu intuicija ir kuriančiu žaidimo taisykles.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 6 d.

Dainius Trumpis: „Ir visa tai žolė apgaubs“

Parodos visuma susideda iš visiškai skirtingų istorijų, laikmečių bei geografinių vietovių, kurios tam tikru momentu susijungia į vieną jauseną, vaizdinį, mintį.
Autoriaus vaikystės prisiminimai iš pionierių stovyklos susipina su patirtimi besišlaistant po militarizuotos Sirijos miestus bei kaimus. Prisiminimai apie pagarbų jaudulį keliančias aktų sales, baseinus, kurie vaikystėje versdavo gėdytis savo nuogumo, sporto sales, kurios įkvėpdavo svajoti apie mažas beprasmes pergales, fabrikus, kuriuose daug ir sekinančiai dirbai, ligonines su savo išskirtiniais kvapais ir mintimis apie paskendimą tyloje, girdint naktines ligonių aimanas. Prisiminimai apie neaprėpiamomis vaikų žaidimų teritorijomis virtusias daugiabučių namų statybų aikšteles ir pilkus gigantiškus namų griaučius, kur susimaišydavo baimės, jaudulio, smalsumo, niūrumo, paslapties bei džiugesio jausmai. Visa tai jungia šių istorijų nematomas gijas į dramatiškus mazgus. Asmeninė istorija tampa praeities kliedesių samplaika.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 6 d.

„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“

Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo mėn.

Arūnas Baltėnas: „Darbai ir gyvenimai“

Per penkerius metus menininkas sukūrė beveik 400 fotografinių ciklų apie dirbančius, kuriančius ir neįprastai laisvalaikį leidžiančius Lietuvos žmones, taip pat apie išvykusius iš Lietuvos po 1990-ųjų ir įsitvirtinusius jau kitose šalyse.
Fotografo teigimu, visas jo kurtas fotografijų ciklas – tai veiklios Lietuvos portretas ir savotiškas archyvas ateitiems kartoms. Arūną Baltėną galime vadinti fotometraštininku arba socialiniu antropologu, kuris ekspedicijų metu dokumentuoja žmogiškosios veiklos įvairovę.
Iš gausybės fotografijų autorius parodai pats atrinko kiek daugiau nei 100 darbų. Ekspoziciją sudaro trys fotografijų ciklai: pirmoje dalyje užfiksuoti įvairiausių profesijų Lietuvos žmonės savo darbo aplinkoje, toliau pasakojama apie savo laisvalaikį įvairiems hobiams ar idėjoms pašventusius aistruolius, paroda užbaigiama Lietuvos išeivių portretais, sukurtais lankantis Niujorke, Paryžiuje ir Berlyne.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks rugsėjo mėn.

„Knygos menas: gražiausios Lietuvos ir Čekijos knygos“

Kasmetinį Gražiausių Čekijos knygų konkursą rengia Kultūros ministerija, Čekų literatūros muziejus, Poligrafų sąjunga ir Bibliofilų sąjunga. Konkurse dalyvauja Čekijos leidėjai, grafinio dizaino ir leidybos mokyklų studentai, grafikos dizaineriai. Knygos, išleistos ir išspausdintos Čekijoje, vertinamos pagal grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafijos kokybę, įrišimą, iliustracijas, idėjas, originalumą. Praėjusiais metais 55-tą kartą vykusiame konkurse varžėsi net 313 knygų. Konkursas suskirstytas į septynias kategorijas, skelbiamos trys geriausiai įvertintos kiekvienos kategorijos knygos, o pirmąją vietą laimėjusiajai skiriama piniginė premija. Taip pat apdovanojimas teikiamas jaunajam kūrėjui (iki 30-ties metų). Parodoje pristatomos 55 gražiausios Čekijos knygos.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks  iki liepos 11 d.

„Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“

Seniausias kirvis Lietuvoje. Biržų rajone kadaise telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad įvyko tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus. Šiandien šis kirvis jau nebeguli 1,5 metro gylyje Parupės kaime, Biržų rajone. Šiandien jis yra pagrindinis Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikiančios parodos eksponatas.
Senojo arsenalo archeologijos ekspozicijoje (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 29 d.

„Petras Repšys: darbai“

„Petras Repšys: darbai“ – tai paroda, apžvelgianti visą menininko kūrybos laikotarpį per penkias pagrindines temas: „Mano tėvynė“, „Baltų praeities gyvybė“, „Lietuvos krikštas“, „Vilnius“ ir „Vaizdai seka žodžius, žodžiai – vaizdus“. Iš jų ryškėja autoriaus požiūris ir santykis su Lietuvos istorija, Vilniumi, praeities kultūra, nagrinėjami autobiografiniai motyvai dailininko kūryboje, eksponuojami piešiniai ir kaligramos bei pristatomas naujausias P. Repšio kūrinys – bareljefas „Lietuvos krikštas“.
„Be galo džiugu, kad muziejaus rengiama paroda tapo stimulu dailininkui užbaigti dešimtmečius kurtą „Lietuvos krikšto“ bareljefą. Kūrinys išlietas Lietuvos nacionalinio muziejaus pastangomis, – kaip dovana autoriui jo 80-ojo gimtadienio proga. Lankytojus kviečiame išvysti šį premjerinį kūrinį“, – parodos rengimo užkulisius pristatė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.

„Ar galima šnekėtis man su jais?“

„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Primityvioji tapyba“

Lietuvos nacionalinis muziejus Gedimino pilies bokšte virtualiai atidarė parodą „Primityvioji tapyba“. Pasak rengėjų, Penktoji respublikinė varžytuvinė paroda Monikos Bičiūnienės apdovanojimui laimėti šiemet sulaukė 68 autorių darbų iš įvairių Lietuvos vietovių: Vilniaus, Kauno, Elektrėnų, Druskininkų, Kėdainių, Rokiškio, Ignalinos ir kitur. Vertinimo komisija parodai atrinko 128 darbus, kuriuos sukūrė 58 autoriai. Vyriausiam varžytuvių dalyviui 86-eri, o jauniausiam 37-eri.
„Išrinkti nugalėtojus nebuvo lengva. Bet džiaugiamės, kad galėjome apdovanoti ne tris, o net vienuolika dalyvių. Be pagrindinės – primityviojo meno pradininkės Lietuvoje Monikos Bičiūnienės premijos, turėjome ir kitų, privačių asmenų ar meno kūrėjų bendrijų įsteigtų apdovanojimų. Būtent tokie sumanymai ir geranoriškumas leido apdovanoti daugiau varžytuvių dalyvių“, – sakė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujalienė.
Gedimino pilies bokšte veiks iki liepos 6 d.

Kazys Varnelis: „Begalybės link“

Dailininkas kelis dešimtmečius praleido kurdamas bažnytinius interjerus, baldus, altorius, klausyklas ir net liturginius reikmenis lietuvių išeivijos šventovėms Amerikoje. Parodoje bus galima išvysti niekuomet anksčiau neeksponuotus XX a. 5–7 dešimtmečiais sukurtus eskizus, daugiausia atspindinčius dailininko Čikagoje įsteigtų Bažnytinio meno dirbtuvių laikotarpį. Daugelis šių projektų buvo įgyvendinti, tačiau šiandien išlikę tik parodoje eksponuojamuose piešiniuose, mat vėlesnių rekonstrukcijų metu K. Varnelio kurti maldos namų interjerai prarado pirminį vaizdą.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki rugpjūčio 29 d.

Birutė Jankauskaitė: „#spejaupamatyt“

Parodoje įveiklinta kolektyvinė patirtis bei dvaro kultūros santykis su žmogumi. Parodai pasirinkti charakteringi dvarų apylinkių gyventojai, kurie yra įamžinti fotografijomis bei garso įrašais.
Ekspozijai pasirinktas netradicinis būdas – 6 kvadratinių metrų šiltnamis.
VDA Vilniaus fakulteto Naujųjų rūmų kieme (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki liepos 1 d.

Juozas Bindokas: „(Ne)seniai“

Tai jau antroji jo paroda „Laiptų galerijoje“. Pirmoji vyko aktoriaus 50-ečio proga. Be to, galerija eksponavo jo darbus „Laiptų galerijos“ menininkų parodoje Chmelnickio mieste (Ukrainoje). Šįkart fotomenininkas pateikia prieš 30 metų užfiksuotas kolegių aktorių (fotomenininkas visad mieliau savo juostoje amžino moteris) laisvalaikio minutes gastrolių metu Kauno ir Klaipėdos viešbučiuose. 30 metų – galima tarti, jog tai jau seniai, o gal, laikas greitas, teisingiau sakyti neseniai. Iš čia ir parodos pavadinimas. Kažkuri kloja lovą, geria kavą ar, neslepia, šampaną, kažkuri prigludusi prie telefono aparato, nes mobiliųjų tuomet dar nebuvo, o sužinoti kaip ten namuose norėjosi. Ne viena prie televizoriaus, nes Kaune galėjai matyti Lenkijos programą, o Klaipėdoje Švedijos.
Šią Juozo Bindoko parodą galima pavadinti ir kiek netikėta, nes pripratę matyti portretines aktorių nuotraukas, išvystame jas kasdienybėje, gal nepasigražinusias, nepasipuošusias, bet todėl artimas ir mielas. Fotomenininkas ieško grožio paprastume. Ir randa.
Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerijoje“ veiks iki birželio 1 d.

Gedimino Beržinio ir Laimos Beržinytės-Gulbinienės kūrybinių darbų paroda

Utenos kultūros centro foje veiks iki birželio 14 d.

Alfonso Šuliausko metalo plastikos kūrinių paroda

Dailininko Alfonso Šuliausko palikimas didelis ir įvairus, atskirai leidžia kalbėti apie jo naudotas medžiagas, technikas, žanrus, rengti temines parodas. Šioje parodoje pristatome metalo plastiką – kalinėto metalo technika sukurtas kompozicijas.
Alfonsas gamino suvenyrus: darė nedidelio formato kompozicijas, kurios būdavo prieinamos, kaip etalonai, tiražuojamos. Ir lygiagrečiai kūrė sau, kūrinius tiesiogiai nesusietus su darbu įmonėje. Čia galėjo laisvai pasirinkti norimą tematiką, laisvai ieškoti, eksperimentuoti. Taip sukurta didesnio formato plokštė apie istorinius Lietuvos valdovus, kompozicija, skirta dailininko A. Tarabildos atminimui, naudojant du skirtingus metalus, kompozicija interjerui „Muzika“ ir daug kitų kūrinių.
Tačiau, imant visą kūrybą, tame tarpe ir kalinėtą metalą, A. Šuliauskas visada liko ištikimas pagrindinei – moters – temai, kas akivaizdu ir šioje parodoje. Galime stebėti, kaip kiekviename kūrinyje surandamas savas linijos ir reljefo santykis, plokštumų dekoravimo raštas.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki birželio 25 d.

„Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“

Paroda sudaryta iš dviejų dalių ir eksponuojama dviejuose muziejuose. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos ekspozicijoje susitelkta į piligrimų kelyje buvusių šventovių ir koplyčių ikonografiją, o Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijoje žiūrovas kviečiamas apžiūrėti įvairius meno kūrinius, susijusius su šiomis šventovėmis ir koplyčiomis. Jungiamoji abiejų ekspozicijų grandis – išsaugoti Vilniaus Kalvarijų koplyčių paveikslai.
Muziejų ekspozicijose siekiant parodyti glaudų Kalvarijų ryšį su Vilniaus miestu, apimama XIX a.–XX a. pirmosios pusės rašytiniuose šaltiniuose paliudyta „ilgoji“ piligriminė trasa, kurią nueidavo iš tolimesnių vietovių į miestą atvykę piligrimai: tradiciškai kelias prasidėdavo nuo Aušros vartų, eidavo pro Kristaus laiptų koplyčią prie Bernardinų bažnyčios, pro Kryžių nešančio Kristaus koplytėlę Šnipiškėse ir toliau eidavo keliu, ilgainiui virtusiu Kalvarijų gatve.
Ypatinga gamtos ir architektūros dermė, kraštovaizdyje architektūrinėmis ir meninėmis priemonėmis įkūnytos simbolinės ir dvasinės prasmės traukė dailininkų ir fotografų dėmesį. Vilniaus Kalvarijų ansamblis ir jo lankymo tradicija atsispindi įvairiuose XIX a.–XX a. pirmosios pusės meno kūriniuose (tapyboje, akvarelėje, grafikoje), ypač fotografijoje.
Vilniaus paveikslų galerijoje ir Bažnytinio paveldo muziejuje veiks iki liepos 4 d.

„Prisikėlęs Kristus“ ir kiti religinės dailės kūriniai

2020 m. vasarą Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui buvo perduota nelegaliai iš mūsų šalies išvežta medinė XVI a. skulptūra „Prisikėlęs Kristus“. Tai didelės istorinės ir meninės vertės kūrinys, viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių vėlyvosios gotikos stiliaus skulptūrų.
Iki 1928 m. „Prisikėlęs Kristus“ priklausė Kretingos bernardinų bažnyčiai. Vėliau jis buvo padovanotas Babtyno dvaro savininkui generolui Vladui Nagevičiui. 1944 m. generolui pasitraukus į Vakarus, buvo manoma, kad skulptūra dingo. Bet kūrinys vėl pasirodė viešumoje apie 1990 m., grubiai perdažytas aliejiniais dažais, Kristaus figūros kojos buvo nupuvusios, pirštai aptrupėję. Skulptūrą nupirko kunigas Ričardas Mikutavičius. 1997 m. Prano Gudyno restauravimo centro restauratorius Alfonas Šaulys skulptūrą restauravo. Paskutinį kartą „Prisikėlęs Kristus“ buvo pastebėtas 1998 m., per R. Mikutavičiaus laidotuves.
Vilniaus paveikslų galerijos lankytojams „Prisikėlęs Kristus“ yra pristatomas greta Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomų to paties laikotarpio gotikinių skulptūrų „Švč. Mergelė Marija Sopulingoji“, „Šv. evangelistas Jonas“ ir XVII–XVIII a. religinės tapybos kūrinių, kadaise puošusių įvairias Lietuvos bažnyčias.
Vilniaus paveikslų galerijoje veiks birželio mėn.

„Tarp dangaus ir jūros II. Kuršių nerija sovietmečio Lietuvos dailininkų kūriniuose“

Ši paroda pirmoji, kurioje taip išsamiai pristatomas Kuršių nerijoje sovietmečiu sukurtas dailės paveldas. Jai atrinkta daugiau nei 30-ties menininkų virš šimto kūrinių, kurie ne tik įamžino savitą šio krašto grožį, gyventojus, bet ir užfiksavo jo kaitą. Parodoje išvysite Antano Žmuidzinavičiaus, Antano Gudaičio, Leono Katino, Vytauto Ciplijausko, Algirdo Petrulio, Rimto Kalpoko, Arvydo Šaltenio, Adolio Jono Krištopaičio, Kazio Rimto ir Valerijos Vijos Tarabildų, Romualdo Audrūno Kuncos, Adelės Medutytės, Eugenijos Jurkūnienės ir kitų dailininkų darbus. Nemaža dalis kūrinių eksponuojami pirmą kartą.
Parodoje pristatomuose kūriniuose įamžinta nuostabi nerijos gamta, jos savita architektūra, taip pat joje gyvenę, dirbę bei poilsiavę žmonės. Jie pasakoja mums istoriją, kaip iš nuniokotų pokarinių kaimelių, žvejų kolūkių gyvenviečių Neringa išaugo į pripažintą bei geidžiamą kurortą, garsų ne tik Lietuvoje.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 29 d.

„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“

Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Kauno (ne)laikinumai“

Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“

2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

Serena Pečiūnaitytė: „Velnias gamtoje“

Serenos grafika – aukšto meninio lygio bei dominuojanti technika šios dailininkės kūryboje. Jos kuriamus (arba Serenos fantazijos dėka gimstančius) vaizdinius galima susieti ir su lietuvių tautiniu folkloru, mūsų senaisiais mitais ir sakmėmis. Nes vėlgi, čia net ir velnias – tai ne vien tik blogio įsikūnijimas…
Apie velnio vaizdinį (vienaip ar kitaip) užsimenama ir daugelyje kitų darbų, skirtų lietuvių mitologijai ir tautosakai aptarti, be to, šį personažą sutiksime ir mūsų mitologinėse arba etiologinėse sakmėse, ir padavimuose, ir pasakose apie kvailą velnią ar kt. Be to, ir žymus mūsų tapybos klasikas Kazimieras Žoromskis – savo hegzametru parašytoje poemoje „Lato sakmės“, sukurtoje remiantis lietuvių mitologijos fragmentais bei Lietuvos istorija, – irgi daug šneka apie velnią, lygiai kaip ir apie velniukus bei velniukes: „Tabakas kvepia rūkau pypkelę kiškis kepa, taip ir rūkom mudu pamainom su velniu…“
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veiks iki rugpjūčio 31 d.

„Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos“

Penkioliktąjį gimtadienį švenčianti Istorinė Prezidentūra kviečia į išskirtinę parodą, kurioje eksponuojamos vien tik dovanotos vertybės. 110 žmonių ir organizacijų patikėjo muziejui daugiau kaip 2000 vertingų nuotraukų, istorinių artefaktų bei šeimos relikvijų. Eksponatai dovanos į Istorinę Prezidentūrą atkeliavo iš įvairių asmenų, organizacijų bei vietų: Kauno, Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų, Europos ir net tolimųjų JAV ir Australijos. Eksponatų muziejus sulaukė ir iš Lietuvos politinio bei visuomenės elito palikuonių: Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio sūnaus Kazio Lozoraičio, Prezidento Aleksandro Stulginskio dukters Aldonos Juozevičienės, ilgamečio Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio vaikaičio Peterio Kuhlmanno, teisės profesoriaus Augustino Janulaičio vaikaičio Ramūno Janulaičio, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sūnaus prof. Vytauto Landsbergio, žemės ūkio ministro Juozo Skaisgirio sūnaus Antano Skaisgirio ir vaikaitės Astos Skaisgirytės-Liauškienės, paskutiniojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro plk. Kazio Skučo dukterėčios Virginijos Skučaitės ir daugelio kitų.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki liepos 6 d.

„Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“

Jau XIX a. Roppų kolekcija garsėjo Baltijos vokiečių provincijose ir yra neblogai dokumentuota. Parodoje išryškinamos išlikusios pirminės Theodoro von der Roppo sukauptos kolekcijos vertybės, kilusios iš įvairų Europos, daugiausia Italijos kolekcijų, surinktos Grand Tour (Didžiosios kelionės) metu ir vėliau. Parodoje platesniame kontekste atskleidžiamos Pakruojo dvaro meno vertybės – skulptūros, tapybos ir taikomosios dailės (porceliano ir stiklo) eksponatai, nuosekliai kaupti kelių kartų atstovų, išlikę ir išsaugoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje veiks iki birželio 20 d.

„Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“

Parodoje „Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“ atkuriamas vieno iš sovietų propagandos elementų, vadinamo Raudonuoju kampeliu, vaizdas. Šie kampeliai buvo įrengiami visose valstybės įstaigose: miesto gamyklose ar fabrikuose, kolūkiuose ir kt. Jie buvo privaloma ir neatskiriama politinio švietimo dalis. Čia buvo galima rasti sovietinių laikraščių, žurnalų, ateistinių knygų, ant sienų kabėdavo sovietinė atributika (plakatai, stendai ir kt.). Taip pat čia buvo galima klausytis radijo ar stebėti įvykius per televiziją. Pasitelkus sovietmečio akcentus – to laikotarpio daiktus, techniką, fotografijas, spaudą, simbolius, siekiama atskleisti radijo ir televizijos svarbą propagandos kampanijoje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki birželio 30 d.

Petras Repšys: „Pasikalbėjimai su savimi“

Parodoje eksponuojami 57 grafikos darbai iš ciklų „Dienoraštis“, „Improvizacijos“, „Pasikalbėjimas su savimi Danijoje“ ir „Suomiški užrašai“. Pasak parodos kuratorės prof. dr. Giedrės Jankevičiūtės, pirmą kartą šie keturi ciklai „susitiko“ parodoje Bolonijoje, Italijoje, vėliau jos pagrindu buvo atidaryta paroda ir Vilniuje, o dabar atkeliavo į Palangą.
„Parodoje pristatomi grafikos darbai iš keturių Petro Repšio sukurtų ciklų. Kūrinius atrinkome pagal turinį ir siužetą. Stengėmės sukurti pagavų naratyvą, kad atėjęs žmogus įsitrauktų į parodos pasakojimą, plėtojamą greta Palangos realybės. Šis pasakojimas veda į turtingą, unikalų Petro Repšio meno ir vaizduotės pasaulį ir supažindina mus su autoriaus meistryste“, – parodą pristato kuratorė.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje veiks iki liepos 4 d.

Saulius Lamprickas: „Paukščiai. Sugrįžimas…“

Su nauja tautodailininko Sauliaus Lampicko paroda „Paukščiai. Sugrįžimas…“ atsidaro ir Jono Basanavičiaus gimtinė Vilkaviškio rajone.
Tai ne pirmieji šio liaudies menininko darbai Jono Basanavičiaus gimtinėje. Nuo 1991 m. lapkričio 23 d. tautos patriarcho gimtinę puošia Sauliaus Lampicko stogastulpis, sukurtas sodybos atstatymo iniciatoriaus ir pagrindinio rėmėjo Kauno „Drobės“ gamybinio susivienijimo užsakymu. Tą dieną, minint patriarcho gimimo metines, buvo atidarytas muziejus.
Šį pavasarį liaudies menininkas S. Lampickas į Jono Basanavičiaus gimtinę sugrįžo su skulptūrinių paukščių paroda.
Mediniai paukščiai Saulių Lampicką lydi nuo pat kūrybos pradžios – iš pradžių tik kaip dekoratyviniai skulptūrinių kompozicijų akcentai, vėliau tapę kūrybinio polėkio ir atokvėpio nuo rimtesnių sumanymų išraiška.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Ožkabalių I k.) veiks iki birželio 24 d.

„Aukso žiedą dovanojo...“

Vinco Kudirkos muziejus pristato naują parodą „Aukso žiedą dovanojo…“, kurią parengė kartu su vietos bendruomene. Paroda supažindina su Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse vyravusia vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tarpukario esminis akcentas – kraičio skrynia, priklausanti naumiestiečių Gražinos ir Petro Žemaičių šeimai. Taip pat vestuvinės nuotraukos, kurios, kaip manoma, darytos tuo metu bene vienintelėje Naumiesčio apylinkėse veikusioje Abelio Smolenskio fotoateljė.
Parodoje eksponuojamas civilinės santuokos liudijimas byloja apie istorinių pervartų nulemtus pokyčius: iki tol bažnyčioje sudarytos santuokos yra perregistruojamos, o bažnytinės santuokos sudaromos nebent slaptai. Pokariu pastebima tendencija pamergėms puoštis tautiniais drabužiais – tautiniai kostiumai skolinami iš įvairių šokių kolektyvų, audžiami pačių merginų.
Vinco Kudirkos muziejuje (Kudirkos Naumiestis) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.

Mantas Mikulevičius ir Vytenis Mikulevičius: „Šventieji po saulėmis… Jų ‘bromos’ ir ‘viečnastys’“

Videniškių vienuolyno muziejuje – lietuviškų saulučių ir naujai interpretuotų šventųjų sakraliniai tekstai ir potekstės. Erdvėje, kuri mena Pl. Mykolo Giedraičio dvasią, kurioje sukurta garsioji Mykolo Olševskio knyga „Broma, atverta ing viečnastį“ (1753 m.) laukiama kauniečių menininkų Manto ir Vytenio Mikulevičių kūryba, kurie bandys atverti naujas „bromas“ į kitokias „viečnastis“. Abu autoriai – tėvas ir sūnus – yra Mikulevičių kūrybinės dinastijos atstovai, tarp kurių minėtini skulptoriai, tapytojai, juvelyrai, teatro pasaulio atstovai.
Mantas Mikulevičius (g. 1973) – metalo ir medžio plastikos darbų kūrėjas, tautodailininkų sąjungos narys, meninių-patriotinių iniciatyvų Kaune organizatorius ir fotografuojantis  menininkas.
Vytenis Mikulevičius(g. 1996), šiemet baigiantis tapybos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, 2019–2020 m. jau spėjo surengti personalines parodas Kaune, Berlyne (su tėvu), Niujorke ir Los Andžele.
Videniškių vienuolyno muziejuje (Šilelio g. 6, Molėtų r.) veiks iki birželio 30 d.

„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“

Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Vilniaus pilių išvaduotojas. Boguslavo Radvilos portretas“

Valdovų rūmų muziejus pristato išskirtinį garsaus flamandų dailininko, olandų tapybos aukso amžiaus atstovo, portretų kūrėjo Vilemo van Honthorsto (Willem van Honthorst, 1594–1666) nutapytą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos vietininko, kunigaikščio Boguslavo Radvilos, XVII a. viduryje išvadavusio Vilniaus pilis iš maskvėnų rankų, portretą, kurį parodai paskolino muziejaus bičiulis ir daugelio projektų rėmėjas, filantropas, istorijos mylėtojas kunigaikštis Motiejus Radvila, neseniai įsigijęs šį kūrinį iš vienos privačios kolekcijos. Įvertinus tai, kad Boguslavą Radvilą vaizduojanti ikonografija yra ypač skurdi – iki mūsų dienų išliko tik keli žinomi tapyti jo portretai bei keletas grafikos kūrinių – šis pirmą kartą viešai pristatomas aukštos meninės vertės tapybos kūrinys yra tikra sensacija, kuri praturtins Radvilų giminės ikonografijos tyrimus, o Valdovų rūmų muziejaus lankytojams suteiks išskirtinę galimybę pirmiems pasigrožėti šiuo kūriniu Vilniuje.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 10 d.

„Įminti Paryžių: VDA rezidencijos Cité Internationale des Arts istorijos“

Paroda skirta nuo 1995 m. veikiančiai Vilniaus dailės akademijos rezidencijai Cité Internationale des Arts (liet. Tarptautinis menų miestelis) Paryžiuje. Per 25 metus šioje Paryžiaus studijoje pabuvojo beveik 200 įvairių sričių lietuvių menininkų ir meno teoretikų, iš jų parodoje dalyvauja 31. Ekspozicijoje rodomi kūriniai buvo sukurti viešint Paryžiuje – pastarieji priklauso rezidavimo laikotarpiui ir yra svarbūs kūrybinėse autorių biografijose. Kita dalis kūrinių šiai parodai buvo sukurti vėliau, iš kitos perspektyvos apmąstant patirtį studijoje.
Parodoje pristatomi gerai Lietuvoje žinomi vyresnės ir jaunesnės kartos menininkai ir teoretikai: Arvydas Šaltenis, Konstantinas Bogdanas, Eugenijus Antanas Cukermanas, Laima Drazdauskaitė, Jurga Barilaitė, Dainius Liškevičius, Eglė Ridikaitė ir kt. Dokumentinių filmų kūrėjai Arturas Jevdokimovas ir Julija Matulytė parengė tiesioginę transliaciją nuo Paryžiaus stogų ir sukūrė dokumentinį projektą.
Lietuvos diasporos dailės muziejuje veiks iki liepos 4 d.

„33 žingsniai. 1957–1990 m. Lietuvos kino studijos vaidybiniai filmai“

Parodos pavadinimas tiksliai nurodo, kad ekspozicijoje pristatomi filmai, sukurti per trisdešimt trejus metus: nuo režisieriaus Vytauto Mikalausko „Žydrojo horizonto“, pirmojo tik lietuvių autorių sukurto vaidybinio filmo, iki Raimundo Banionio filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, pirmąkart, dar sovietmečiu, ekrane parodžiusio lietuvių hipių jaunimą, prabilusio apie Romo Kalantos susideginimą, saugumo veiklą.
Ekspozicijoje primenamos visos vaidybinės juostos, jas sukūrę režisieriai ir jų bendraminčiai – scenaristai, kino operatoriai, dailininkai, kompozitoriai. Tarp šių filmų – penkiolika kūrinių vienaip ar kitaip įėjusių į mūsų ar net Europos kino istoriją, palikusių neišdildomą pėdsaką žiūrovų atmintyje, dariusių įtaką žiūrovams, įkvėpusių tautą kelyje į Nepriklausomybės atkūrimą.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.

„Laisvas kinas: 1990–2020“

Praėjus trims nepriklausomybės dešimtmečiams, atsiradus laiko distancijai, galima peržvelgti, kokie jie buvo Lietuvos kinui. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus nusprendė surengti Lietuvos kino trisdešimtmečiui skirtą parodą„Laisvas kinas: 1990–2020“. Tai pirma tokia išsami nepriklausomybės laikų kino peržvalga, kurioje bus galimybė susipažinti su Lietuvos kino istorijos procesais, filmais, kurie buvo itin reikšmingi istorijos raidai, padarę įtaką vienai ar kitai kino kartai, bei išgirsti kino kūrėjų pasakojimus apie jų pradžias kine. Vieniems lankytojams tai bus sugrįžimas į netolimą, bet jau primirštą (ne tik kino) praeitį, kitiems – nauja pažintis su trimis laisvo kino dešimtmečiais.
Parodos lankytojai galės prisiminti filmus, žiūrėdami jų fragmentus dideliuose ekranuose. Salėse bus girdimi trijų dešimtmečių kino kūrėjų pasakojimai apie jų pradžias kine. Speciali erdvė paskirta kino „virtuvei“ su dvylika kėdžių, ant kurių prisėdęs žmogus galės peržiūrėti skirtingą filmuotą medžiagą – makin of‘us, nepatekusius į filmą fragmentus ar pasakojimus apie darbo procesus.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.

„Auksinis Lietuvos teatro, muzikos ir kino 30-metis“

Vienas pagrindinių parodos tikslų – naudojant inovatyvias eksponavimo formas ir šiuolaikines interaktyvias priemones pristatyti iškiliausius šalies menininkus, per Nepriklausomybės dešimtmečius suformavusius unikalią ir dinamišką Lietuvos kultūrinę tapatybę.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. visai Lietuvos kultūrai, o ypač teatro, muzikos ir kino menui, suteikė reikšmingą postūmį įsilieti į Europos kultūros erdvę, pasijusti visaverčiais vakarietiškų meninių, estetinių, etinių, filosofinių procesų dalyviais.
Per 30 Nepriklausomybės metų Lietuvos dramos, operos, baleto, muzikos, kino kūrėjai sugebėjo įsitvirtinti tarptautiniuose kultūros ir meno kontekstuose, buvo pastebėti, įvertinti reikšmingų tarptautinių renginių – konkursų, festivalių – apdovanojimais, kai kurie surado būdų savo profesinę karjerą tęsti kitose šalyse.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.

„Mažosios kino kameros“

Parodoje – 180 mažyčių siaurajuosčių kino kamerų, pagamintų įvairiose šalyse nuo 1925 m. Jas muziejui padovanojo Amerikos lietuvis, architektas, kolekcininkas Vytautas Petrulis, gimęs Panevėžyje 1930 m. Iš viso muziejaus fonduose saugoma daugiau nei tūkstantis V. Petrulio dovanotų mažųjų kino kamerų.
Seniausia ekspozicijoje pristatoma kino kamera – PATHÉ-BABY, pagaminta Prancūzijoje 1925 m., naujausios kameros pagamintos apie 1990 m. Dabar tokios kameros nebegaminamos.
Parodos eksponatai išdėstyti taip, kad juos būtų galima apžiūrėti ir visų pusių, atsiskleistų filmavimo aparatų vystymosi raida. Kameros sugrupuotos pagal gamintojus. Gal ne visiems teko girdėti tokius firmų pavadinimus: REVERE, BELL&HOWELL, DeVry, CARENA, YASHICA, CHINON, ANSCO, BENTLEY, BEAULIEU, BOLSEY, GAF, KEYSTONE ir daugelis, daugelis kitų. Nepamirštos ir labiau mums žinomos markės: BOLEX, CANON, KODAK, AGFA, KRASNOGORSK, KVARC ir kitos.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.

„Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“

Vilniaus muziejus – nauja sostinės pažinimo erdvė, skirta miesto gyventojams bei svečiams. 2021 metų pavasarį duris lankytojams atversiančiame muziejuje pristatomi unikalūs ir dar nežinomi, tačiau aktualūs pasakojimai bei miesto istorijos. Pirmojoje parodoje muziejus kvies susipažinti su pastatu, kuriame įsikūrė.
Rengdami parodą kartu su muziejaus draugais ir namo gyventojais rekonstravome vieno iš tūkstančių Vilniaus Senamiesčio pastatų istoriją, pribloškusią spalvingumu. Pasakodamas apie naujuosius namus, Vilniaus muziejus bando „įsižeminti“ ir kviečia Vilniaus pažinimo kelionę pradėti nuo 480 kvadratinių metrų plotą užimančio pastato.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6 / Mėsinių g. 1) veiks iki birželio 27 d.

„3 x 9 = XXVII: Knygos mėgėjų draugijai – 90“

XXVII knygos mėgėjų draugija, gyvavusi 1930–1940 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime. 1930 m. spalio 30 d. įvyko bibliofilų rato susirinkimas, kuriam pirmininkavo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Buvo apsvarstytas draugijos įstatų projektas, o lapkričio 26 d. įstatus pasirašė XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjai – bibliografė M. Mašiotaitė-Urbšienė, pačios idėjos apie bibliofilų sambūrį autorius Vytautas Steponaitis (jis ir pasiūlė draugijos pavadinimą), muziejininkas Paulius Galaunė ir J.Tumas-Vaižgantas. Draugijoje galėjo būti tik 27 nariai, jie rinkdavosi mėnesio 27-tą dieną, net Draugijos banko sąskaitos numerio galutiniai skaičiai buvo 27. Skaičius 27, manoma, parinktas pagal Palangos vaistinės sudarytą tuomet labai populiarų 27-nių žolelių mišinį. Net užsienio kultūros kronikose buvo rašoma, „kad Lietuvoje įsteigta bibliofilų draugija, kuri pasivadino 27-niais (XXVII) knygos mėgėjais pagal tautinį gėrimą „Trejos devynerios“.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.

„Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“

Ši paroda – tai yra kol kas didžiausias ir ambicingiausias MO muziejaus projektas, įtraukiantis 25 tarptautinius muziejus, galerijas ir privačias kolekcijas. Apie 120 kūrinių į šią parodą  keliauja net iš 5 valstybių. Paroda pristatys trijų garsių pasaulio menininkų, reikšmingiausių Lenkijos pokario kūrėjų – kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos (1926–2016), skulptorės Alinos Szapocznikow (1926–1973) ir tapytojo Andrzejaus Wróblewskio (1927–1957) kūrybą. Visi šie menininkai gimė panašiu metu, anksti neteko tėvų ir tapo karo nusikaltimų liudininkais bei dalyviais. Šie įvykiai ir trauminės patirtys paliko ypatingą žymę jų gyvenime ir kūryboje. Parodos kuratorė, legenda tapusi lenkų menotyrininkė Anda Rottenberg parodoje atskleidžia, kaip tie patys simboliai ir metaforos atsikartoja šių trijų menininkų kūryboje – tapyboje, kine, skulptūroje.
MO muziejuje veiks iki liepos 18 d.

„Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“

Į šią tarptautinę parodą  surinkti išskirtiniai eksponatai tiek iš mūsų šalyje esančių muziejų, tiek ir iš Baltarusijos, Estijos, Vokietijos bei Italijos atminties ir mokslo institucijų. Visi parodos eksponatai atspindi ir paliudija rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose užfiksuoto Senosios Lietuvos valstybės formavimosi ir lietuvių ekspansijos laiką – XIII–XIV a. Dalis jų atskleidžia naujus archeologinių tyrimų kontekstus, kiti – neseniai atkeliavę iš Viduramžių lietuvių kapinynų, treti – su lietuvių karo žygiais sąsajų turintys unikalūs artefaktai.
Tarptautinė paroda „Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“ rengiama Valdovų rūmų muziejaus Parodų centro antrojo aukšto erdvėse, kur pristatomas įspūdingas skaičius – daugiau kaip pusė tūkstančio unikalių eksponatų iš skirtingų rinkinių, priklausančių Valdovų rūmų muziejui, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui, Žemaičių muziejui „Alka“, Baltarusios valstybinio universiteto Istorijos fakultetui (Гістарычны факультэт Беларускага дзяржаўнага ўніверсітэта, Мiнск) ir kt. Vertybės iš minėtų turtingų ir žinomų užsienio muziejų dar niekada nebuvo eksponuotos Lietuvoje, tad ši tarptautinė paroda Vilniuje gali būti vertinama ir kaip jų muziejinis debiutas mūsų šalyje.
Valdovų rūmuose veiks iki birželio 20 d.

„Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės"

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose pristatoma garsaus dailininko, keliautojo, senosios Rytų Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros paveldo metraštininko Romano Borisovo darbų paroda – „Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės“, kurioje rodomi per daugiau nei keturis dešimtmečius sukurti 78 išskirtiniai darbai – akvarelės ir eskizai, atskleidžiantys nykstantį architektūros paveldą – senąsias bažnyčias ir koplyčias, rūmų ir pilių griuvėsius, skersgatvius ir kiemus. Parodos struktūrą diktavo platus autoriaus geografinis, istorinis matymas ir nykstančio paveldo problematika. Todėl nenuostabu, kad parodoje šalia svarbiausio istorinio centro – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Vilniaus (Senasis Vilnius – I dalis) – lankytojui pristatomi dabartinėje Ukrainoje ir Baltarusioje esantys kultūros paveldo objektai (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas – II dalis) bei smarkiai besikeičianti, nykstanti ir vis mažiau senosios istorinės tapatybės turinti Rytų Prūsija (III dalis), kurią norėtųsi vadinti išimtinai Kaliningradu.
Valdovų rūmuose veiks iki birželio 20 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!