Šis projektas – tai ir bandymas atsekti, kodėl rasės tema Lietuvoje taip mažai reflektuojama net tada, kai refleksijos trūkumas žeidžia ar trukdo atverti svarbias istorines ir politines perspektyvas. Lietuvoje kalbėti apie rasę nėra įprasta: rasės požiūriu tai kone homogeniška šalis, o susidūrimai su kitos odos spalvos žmonėmis pasakojami kaip kelionių ir emigracijos, o ne kasdienybės istorijos. Kultūrinei tikrovei šiuose pasakojimuose neteikiama daug reikšmės, nepaisant to, kad ji kupina muzikos, krepšinio ir detektyvinių serialų – visa tai nelaikoma pakankamu nenutrūkstamo pokalbio tarp kultūrų ir rasių įrodymu. Ištisos kartos daugybę dešimtmečių gyvena džiazu ir Lotynų Amerikos šokių ritmais, ir vis tik tiek daug žmonių įsitikinę, kad apie rasę kalbėti nebūtina, nes jų gyvenime ji neegzistuoja.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki sausio 31 d.

Paroda „Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės“, kurią sudaro keturi eksponatai iš nuolatinės Tekstilės muziejaus kolekcijos, surengta kartu su Lietuvos Respublikos ambasada Naujajame Delyje, Indijoje, ir yra eksponuojama Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Vilniuje. Paroda atidaryta pažymint Lietuvos užsienio reikalų ministerijos organizuotą tarptautinę konferenciją „Posūkis į Aziją – iššūkiai ir galimybės“. Konferencijos tikslas – atidžiau pažvelgti į problemas, kylančias mezgant dialogą tarp Vakarų ir Rytų, suteikti platformą diskusijai apie politinius sprendimus, kurie padėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairių šalių interesų, taip pat užtikrinti laisvos ir atviros visuomenės plėtrą, išsaugoti demokratijos ir laisvosios rinkos principais pagrįstą pasaulio santvarką.
Valdovų rūmuose veikia iki gruodžio 20 d.

Paroda įrengta lankytojams pirmą kartą atveriamame pastate – XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 (T. Kosciuškos g. 1), kurioje 1863–1864 m. kalėjo apie 1000 sukilimo dalyvių.

Buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje 1863–1864 m. vykusio plataus masto sukilimo siekis buvo išsivaduoti iš Rusijos imperijos priespaudos. Į kovą už laisvę, lygybę ir nepriklausomybę įsitraukė įvairiatautė, daugiakultūrė ir daugialuomė visuomenė. Sukilimui malšinti imperinė administracija ėmėsi išskirtinių represijų įkalinant, nuteisiant myriop ar ištremiant į Sibirą sukilimo dalyvius.

1863–1864 m. Vilniuje, Lukiškių aikštėje, dvidešimt vienam sukilėliui buvo įvykdyta vieša egzekucija sušaudant arba pakariant. Tai iškiliausi sukilimo Lietuvoje vadai Zigmantas Sierakauskas ir Konstantinas Kalinauskas, dvasininkai, bajorai, valstiečiai. Tai tie vyrai ir jaunuoliai, kurie šiandieną tapo visą sukilimą simbolizuojančiomis figūromis. Po egzekucijų aukų kūnai nebuvo atiduoti artimiesiems, bet slapčia užkasti tuometinėje uždaroje karinės tvirtovės teritorijoje ant Gedimino kalno. Ilgą laiką sukilėlių palaikų užkasimo vieta nebuvo tiksliai žinoma, tik numanoma. 2017–2018 m. archeologinių tyrimų Gedimino kalne metu rasti dvidešimties iš jų palaikai. 2019 m. lapkričio 22 d. jie pagaliau garbingai atguls amžinojo poilsio istorinėse Vilniaus Rasų kapinėse.
Nacionaliniame dailės muziejuje veikia iki 2020 m. gegužės 31 d.

Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas Arturo Grottgerio ciklas „Lituania“ yra saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje (Muzeum Narodowe, Kraków). 1863 metais A. Grottgeris sukūrė piešinių ciklą „Polonia“, o 1864 m. vasarą, kai sukilimo likimas jau buvo aiškus, dailininkas ėmėsi iliustruoti Lietuvoje vykstančias kovas. Pasak menotyrininkės Wacławos Milewskos, „iš išlikusių ciklo eskizų ir piešinių galima spėti, kad iš pradžių dailininkas rengėsi sukurti įvykių Lietuvoje, kuriuose dalyvauja kolektyvinis veikėjas, simbolinę sintezę. Jis taip pat norėjo subjektu paversti Lietuvos miškus, buvusius kovų arena, todėl iš pradžių ciklas vadintas „Mišku“. Grottgeris ketino parodyti kovą, apsuptą lenkų būrį, sukilėlių žūtį priešų padegtoje girioje. Galų gale ciklas tapo pasakojimu, kurio centre – lietuvių girininkas ir jo šeimos likimas.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki sausio 26 d.

Pagrindiniai šios parodos veikėjai yra trys: autorius (menininkas), darbo vieta (dirbtuvė arba studija) ir kūrinys. Pirmojo veikėjo turbūt nereikia labai ir pristatinėti – Augustinas Savickas yra ryški figūra Lietuvos dailės istorijoje. Tapytojas, dailėtyrininkas, pedagogas, rašytojas. Įvairiaspalvė asmenybė, kūrusi antroje praeito amžiaus pusėje ir šio tūkstantmečio pradžioje. Ilgus metus produktyviai nugyvenęs, nuolat kitęs ir transformavęsis menininkas atstovavo savo epochai ir ją formavo.

Tapytojo dirbtuvė, keitusi savo lokaciją bei pavidalus, ne tik veidrodiškai atspindėjo šio meno ir kultūros veikėjo socialinį statusą sovietinėje ar postsovietinėje visuomenėje, bet ir egzistavo kaip fizinis, materialus jo kūrybinių aspiracijų, troškimų, siekių, lūkesčių ir net nesėkmių bei nusivylimų, viso aistringo temperamento pavidalas. Apsilankius šioje dirbtuvėje (buvo) galima pamatyti, pajusti ir suvokti, iš kur eina ir kur eina (perfrazuojant Paulį Gauguiną) A. Savickas. Jo darbinė erdvė – ne tik keturiomis sienomis apribota patalpa, bet ir langas į miestą ir gamtą, mylimos žmonos Lizos puoselėtas sodas, aplinkiniai žmonės, vartomos ir skaitomos knygos, kiti kultūros artefaktai bei reiškiniai, pagaliau – atsiminimai ir prisiminimai.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki sausio 26 d.

Apskrita bala. Graži, taisyklinga forma vidury miško. Suku ratus apie ją ir versijas. Galvoju, reikėtų įbristi. Atrodo, geriau nereikia. Pavasarį, žiemą, rudenį, rudenį, vasarą.
Prisiruošiu. Įmerksiu kamerą. Bus matyt.
O. Bala išdžiūvus. Dabar ne tokia ir gili.
Jos dugne – jokios mistikos, juoda žemė ir tiek.

Nemažai, ką mano buvime galima apibūdinti panašiai. Tam tikras atsitiktinumų ir įsivaizduojamybių mišinys. Bandymai išpreparuoti realybę, išpjaustinėti, būtinai sužinoti ir pasidavimas pojūčiams, nieko nebegalvojimas, kai pasikartojanti smulkmė jungia visumą į žmogui nesuvaldomas sistemas.
VDA parodų salėje „Titanikas“ veikia iki lapkričio 30 d.

Ar kada pagalvojote, kad mūsų istoriją gali papasakoti… batai? Batai, kuriuos avime, saugome, dovanojame ar jais puikuojamės? Ką jie pasako apie mus ar anksčiau gyvenusius žmones, jų darbus, nuostatas ir pomėgius, vyravusią politiką? Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Gdansko archeologijos muziejumi kviečia į tarptautinę parodą „200 batų – 700 metų“, kurioje bandys atsakyti į visus šiuos klausimus. Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje veikianti paroda atskleidžia, ką nuo XII iki XVIII amžiaus avėjo miesto aukštuomenė ir eiliniai gyventojai, kokios buvo avalynės mados, iš kur jos atėjo, kas darė joms įtaką. Kiekvienas eksponatas pasakoja apie to meto Gdansko, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Kernavės gyventojų įpročius ir pomėgius, statusą, sunkius laikus ir meilės istorijas. Autentiški įrankiai ir batų rekonstrukcijos pristato batsiuvio amatą ir jo evoliuciją. Kitas itin ryškus šios parodos teminis pasakojimas – vaikų avalynė, kuri kasinėjimų metu aptinkama ypač retai.
„Lietuvos nacionaliniame muziejuje“ veikia iki vasario 9 d.

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Butano tekstilės muziejumi rengia parodą „Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės“. Parodos tikslas – pristatyti unikalią Butano Karalystės tekstilės kultūrą, skatinti tarpkultūrinį dialogą. Audimas – neatsiejamas nuo kasdienio Butano gyvenimo, o drabužių iš vietinių audinių gamyba tam tikrais aspektais paliečia daugelį visuomenės gyvenimo sričių – socialinę ir kultūrinę, ekonominę ir politinę, apeiginę ir religinę. Audimas iš tradicinio, vien žemdirbių namų ūkiuose paplitusio amato ilgainiui tapo viena svarbiausių meno išraiškos formų Butane. Unikalūs yra ir šalies tekstilės dirbiniai.
„Valdovų rūmuose“ veikia iki gruodžio 22 d. 

Lapkričio 12 d., antradienį, 18 val. LDS galerijoje „Arka“, atidaroma 11-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Matmuo“. Daugiau nei 100 dalyvių iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Turkijos, Ukrainos, Taivano, Japonijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Serbijos, Švedijos, Austrijos, Islandijos, Norvegijos, Islandijos, Malaizijos, Škotijos, Prancūzijos, Slovakijos, Suomijos, Vokietijos ir kitų šalių apmąstys asmeninį santykį su nustatytais matais, standartais, normomis, gvildens kūrinio dydžio ir jo vertės santykį, gilinsis į tai, kaip keičia kūrinį mažesnis formatas, o galbūt pasiūlys individualią pasaulėjautą atitinkančius matmenis ir standartus. Nuo 1992 m. Vilniuje rengiamos tarptautinės tekstilės miniatiūrų bienalės šiuo metu yra vienintelės tokio pobūdžio mažosios tekstilės parodos Baltijos šalių regione, sukuriančios terpę lietuviško tekstilės meno reprezentacijai tarptautiniu mastu, leidžiančios susipažinti su naujausiomis pasaulio tekstilės tendencijomis.
Galerijoje „Arka“ veikia iki gruodžio 4 d.