Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. lapkričio 19 d. 21:55
Savaitės parodų kalendorius
Lapkritis 18 - 24
„Kieta dalelė“

Per dieną mes įkvepiame apie 21600 kartų. Gaivaus pajūrio oro arba šiek tiek chemijos. Ar žinome, kokiu oru kvėpuojame?

Parodoje KIETA DALELĖ fotografijų serija pristato kietąsias daleles, surinktas iš šešių Klaipėdos vietų, o Klaipėdos universiteto mokslininkų tyrimas atskleidžia jų neorganinę sudėtį.

Sveikatai pavojingiausios yra pačios smulkiausios, mažesnės nei 2,5 µm, kietosios dalelės. Įkvėptos jos patenka į mūsų kraują ir lieka kūne iki kelerių metų. Kietosios dalelės kai kuriems iš jūsų taps insulto, širdies ir kraujagyslių, įvairių kvėpavimo ligų priežastimi. Kancerogeninis jų poveikis visų pirma pasireikš plaučių ir šlapimo pūslės vėžiu.

Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) 2018 m. duomenimis, Lietuvoje per metus dėl oro taršos pirma laiko mirė 3350 žmonių, o keliuose tuo tarpu netekome 170 gyvybių.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki gruodžio 15 d.

Fotografijos šventė

Kertinė šių metų Fotografijos šventės ašis – Rimaldo Vikšraičio fotografijų paroda „Vienkiemių godos“. R. Vikšraičiui (g. 1954) Lietuvos fotografijos scenoje tenka ypatinga vieta. Jo kūrybos negalima tapatinti nei su lietuviškos fotografijos tradicijomis, nei su vyraujančiomis šiuolaikinės fotografijos tendencijomis. Likdamas nuošalyje nuo įsitvirtinusių fotografijos krypčių, autorius perteikia tikroviškus ir kartu labai individualius šiandieninės Lietuvos provincijos vaizdus, reikšmingus ne tik siaurame fotografijos meno, bet ir bendrame šiandienos kultūriniame ir socialiniame kontekste.

Fotografas Arūnas Baltėnas savo parodoje „Dirbame. Esame“ taip pat rodo Lietuvos žmones. Dirbančius žmones, autoriaus įamžintus savo darbo vietose. Dauguma šios parodos fotografijų sukurta 2016–2017 metais. Jų herojai – įvairiausių profesijų atstovai. Per keletą metų buvo nufotografuota apie 200 įvairių sričių specialistų, tačiau į parodą tilpo vos trečdalis. Likusi medžiaga kartu su parodoje esančiomis fotografijomis turėtų atsidurti kuriame nors valstybės archyve. Projektas ir buvo sumanytas kaip įvairiausių dabar Lietuvoje esamų profesijų atstovų fotografijų rinkinys, skirtas ateityje gyvensiantiems mūsų ainiams. Ši paroda – tai konkrečiu istoriniu momentu sukurtas dirbančios šalies „portretas“.

Edžio Jurčio fotografijų paroda „Ieškojimai“ – tai kultūrinis tiltas tarp Klaipėdos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Parodoje E. Jurčys klaipėdiečius kviečia susipažinti su naujais,  galerijose dar neeksponuotais ciklais, prie kurių dirbo paskutiniuosius penkerius metus. Išskyrus vieną projektą – ciklą „Dabar abi puses“ (Both Sides Now), visų kitų autoriaus darbų tematika susijusi su žvilgsniu į žmogų. Ar būtų Paryžiaus muziejuje, ar lankytų mažą Oregono valstijos miestelį, kuriame ligi šiolei gyvuoja senoji kaubojų rodeo tradicija, pagrindinis dėmesio objektas visada yra žmogus.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki gruodžio 15 d.

Dovilė Dagienė: „Čia tada, ten dabar“

Parodoje pristatoma Vilniaus dailės akademijoje, doktoratūros studijų metu atlikto meninio tyrimo „Čia tada, ten dabar“ dalis nagrinėjanti laiko tėkmės erdvinį perteikimą fotografinėmis priemonėmis.

Tai fotografijų serijos, kuriose tyrinėjamos atminties, vaizduotės, laiko ir vietos sąsajos bendresne fotografinio vaizdo samprata, kuri susiliečia su šiuolaikinės visuomenės problemomis. Kūrybiniai ieškojimai grįsti keliamais klausimais – kokiais pavidalais egzistuoja laikas? Kiek laiko trunka momentas? Kaip fotografijos išreiškia laiko trukmę ar tam tikrą laiko atkarpą. Pristatomi astrofotografiniai tyrinėjimai – nakties dangaus ir kosminių kūnų judėjimo atspaudai palikti žemės paviršiuje, atmintyje ir šviesai jautriame popieriuje.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki gruodžio 7 d.

Eglė Knyzė: „Vietos laiku“

„Tapybos darbuose apmąstau prigimtinį žmogaus vienišumą, kylantį iš sąmonės uždarumo. Paveikslų motyvais tapo uždaros erdvės, terpės įvaizdžiai, kuriuos traktuoju kaip sąmonės erdvės projekcijas. Vaizduose atsiveria ištįsusi dabartis, kuri praranda savo reikšmę – juk dabartis egzistuoja tik judėjimo kontekste. Tačiau rymant ji išsiplečia, tampa tiršta kaip migla, užkamša ausis kaip vanduo, užpildo erdvę. Būdama vidiniame kambaryje stebiu šią terpę, mikrojudesius, persidengiančias, rezonuojančias tarpusavy būsenas. Užstrigimo stebėjimas padovanoja buvimą. Dabar jau žinau, kad pabuvusi keliausiu toliau“, – pasakoja autorė. 
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki gruodžio 7 d.

Kęstutis Grigaliūnas: „Žaidimų galerija: viešnagė pas laureatus“

„Žaidimų galerijoje“ Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas K. Grigaliūnas pristatys naujausius savo kūrinius. Specialiai šiai parodai sukurti interaktyvūs objektai kurstys galerijos lankytojus įsitraukti į intriguojantį kūrybinį žaidimą, kur kiekvienas, nepaisant amžiaus ir interesų, galės betarpiškai prisiliesti prie eksponatų, t.y. tapti šiuolaikinio meno proceso dalyviu ir kūrėju. Visus darbus galima ne tik liesti, bet ir iš jų susikurti originalias kompozicijas, o kai kuriuos – netgi išsinešti atminčiai.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia iki vasario 9 d.

Viktoras Paukštelis: „House of Jäger“

Medžiotojo namas – ar ne paradoksalus žodžių junginys? Medžiotojas yra tas, kuris kaip tik išeina iš namų, juos palieka, – tam, kad priimtų iššūkį, pavojų, nukautų trofėjų ir parneštų į namus, tačiau ne namai yra medžiotojo stichija, o medžioklės vieta, priešas, kova ir grobis. Tuo tarpu, ką medžioklis gali veikti namuose? Čia ir yra Viktoro parodos temos paradoksalumas. Medžioklio name yra kuriama medžioklės strategija, skaičiuojami trofėjai, valomi ginklai ir ilsimasi prieš naują šuolį. Taigi, tariama ramybė. Tylos momentas prieš kovą; pasirengimas šuoliui. Dar nėra kraujo ir neužuosti parako kvapo, tačiau visa tai numanoma, kaip ir šūvis bei šautuvo atatranka į medžioklio petį.

Šią dichotomiją galime įžvelgti Viktoro kūrinyje „Sentimentali istorija”, kurioje medžiotojo namas patalpinamas saloniniame, netgi saldžiame ir dirbtinai saugiame interjere. Rožinė kičinė vinjetė įrėmina medžioklio namą bei dvi figūras – stirnos ir vaiko, tikrai be medžioklinių intencijų. Stirna jaučiasi saugiai šalia to vaiko: ji leidžiasi jo prisijaukinama. Bet įtampa išlieka, kaip ir klausimas: kur glūdi tas sentimentalumas, jeigu perspektyvoje – šūvis ir stirnos „įtrofėjinimas”? Betgi čia dar tas nekaltybės, iki-nuodėminis momentas. Rojus…. Po kurio – medžioklė be pralaimėjimų ir iki galo. Vadinasi, sentimentalumas yra tik medžiotojo priedanga ir maskavimosi širma.
Galerijoje „Kunstkamera“ veikia iki gruodžio 31 d.

Renginių serija „Rasės pokalbis“

Šis projektas – tai ir bandymas atsekti, kodėl rasės tema Lietuvoje taip mažai reflektuojama net tada, kai refleksijos trūkumas žeidžia ar trukdo atverti svarbias istorines ir politines perspektyvas. Lietuvoje kalbėti apie rasę nėra įprasta: rasės požiūriu tai kone homogeniška šalis, o susidūrimai su kitos odos spalvos žmonėmis pasakojami kaip kelionių ir emigracijos, o ne kasdienybės istorijos. Kultūrinei tikrovei šiuose pasakojimuose neteikiama daug reikšmės, nepaisant to, kad ji kupina muzikos, krepšinio ir detektyvinių serialų – visa tai nelaikoma pakankamu nenutrūkstamo pokalbio tarp kultūrų ir rasių įrodymu. Ištisos kartos daugybę dešimtmečių gyvena džiazu ir Lotynų Amerikos šokių ritmais, ir vis tik tiek daug žmonių įsitikinę, kad apie rasę kalbėti nebūtina, nes jų gyvenime ji neegzistuoja.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki sausio 31 d.

Aidas Bareikis: „OMENY“

Naujoje parodoje A. Bareikis remiasi kubizmo ištakomis ir tyrinėja, kaip atspindėti lakią sąmonę jos pačios tęstinume. Kai XX a. pradžioje tai buvo vaizduojama į tapybą – dvimatę plokštumą – perkeliant materialius, kietus daiktus ir griežtas jų geometrines formas, „OMENY“ elgiamasi atvirkščiai: erdvinėse, trimatėse geometrinėse formose tapyba atsiranda kaip besitęsiančios sąmonės žymė. Skulptūra tampa tapybiška, o abstrakcija virsta nebe visai abstrakcija, tačiau holistinis suvokimas išlieka – nors kūrinį sudarantys objektai yra atskirai atpažįstami, jų esybė atsiskleidžia tik naujame visumos pavidale.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki lapkričio 29 d.

Gytis Skudžinskas: „Dienoraščiai, eskizai, pastabos, citatos ir kitos kasdienybės arba GyS CHAOS“

Čia nėra pradžia, bet nėra ir pabaiga. Ši paroda nėra baigtinis apibendrintas meninis projektas. Tai rastų daiktų, naujų kūrinių užuomazgų, neišsipildžiusių sumanymų sankaupa. Kartais, praėjus kuriam laikui, jie pakeičia formą ir išnyra nauju pavidalu. Neretai šie NEREIKALINGI vaizdiniai, sugulę užrašų knygelių ir eskizų bloknotų puslapiuose, dūlantys apatiniuose stalčiuose, paslėpti už knygų lentynos, atranda naujus ryšius, mezga dialogus ir sukuria netikėtas prasmines nuorodas…

Tai asmeninis kasdienės praktikos „sąmonės ir atvaizdų srauto“ archyvas. Iš kitos pusės, šiuos objektus, esančius tarpinės būsenos, galime skaityti kaip nesuinteresuoto buvimo, kūrybos, neartikuliuotos idėjos kelionę iki legitimuoto meno kūrinio.
„Prospekto galerijoje“ veikia iki lapkričio 30 d.

Artūras Jendovickis: „Privataus miesto peizažas“

Dažnai nesusimąstome, kokią didelę įtaką turi mus supantys žmonės, daiktai, emocijos ir aplinka. Terpė, kurios supamas auga žmogus, laikui bėgant jį formuoja, gali nukreipti viena ar kita linkme. O kaipgi vaizdas, kurį matome pro langą? Vieta, kurioje gyvename ar dirbame, ir tai, ką regime pro langą, vienaip ar kitaip veikia žmogaus emocinę bei psichologinę būseną, aplinką ir gyvenimą. Noras suprasti, kaip pro langą regimas vaizdas daro įtaką žmogui, ir buvo pagrindinis šios temos akstinas.
Vilniaus fotografijos galerijoje veikia iki gruodžio 7 d.

Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės

Paroda „Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės“, kurią sudaro keturi eksponatai iš nuolatinės Tekstilės muziejaus kolekcijos, surengta kartu su Lietuvos Respublikos ambasada Naujajame Delyje, Indijoje, ir yra eksponuojama Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Vilniuje. Paroda atidaryta pažymint Lietuvos užsienio reikalų ministerijos organizuotą tarptautinę konferenciją „Posūkis į Aziją – iššūkiai ir galimybės“. Konferencijos tikslas – atidžiau pažvelgti į problemas, kylančias mezgant dialogą tarp Vakarų ir Rytų, suteikti platformą diskusijai apie politinius sprendimus, kurie padėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairių šalių interesų, taip pat užtikrinti laisvos ir atviros visuomenės plėtrą, išsaugoti demokratijos ir laisvosios rinkos principais pagrįstą pasaulio santvarką.
Valdovų rūmuose veikia iki gruodžio 20 d.

„Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“

Paroda įrengta lankytojams pirmą kartą atveriamame pastate – XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 (T. Kosciuškos g. 1), kurioje 1863–1864 m. kalėjo apie 1000 sukilimo dalyvių.

Buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje 1863–1864 m. vykusio plataus masto sukilimo siekis buvo išsivaduoti iš Rusijos imperijos priespaudos. Į kovą už laisvę, lygybę ir nepriklausomybę įsitraukė įvairiatautė, daugiakultūrė ir daugialuomė visuomenė. Sukilimui malšinti imperinė administracija ėmėsi išskirtinių represijų įkalinant, nuteisiant myriop ar ištremiant į Sibirą sukilimo dalyvius.

1863–1864 m. Vilniuje, Lukiškių aikštėje, dvidešimt vienam sukilėliui buvo įvykdyta vieša egzekucija sušaudant arba pakariant. Tai iškiliausi sukilimo Lietuvoje vadai Zigmantas Sierakauskas ir Konstantinas Kalinauskas, dvasininkai, bajorai, valstiečiai. Tai tie vyrai ir jaunuoliai, kurie šiandieną tapo visą sukilimą simbolizuojančiomis figūromis. Po egzekucijų aukų kūnai nebuvo atiduoti artimiesiems, bet slapčia užkasti tuometinėje uždaroje karinės tvirtovės teritorijoje ant Gedimino kalno. Ilgą laiką sukilėlių palaikų užkasimo vieta nebuvo tiksliai žinoma, tik numanoma. 2017–2018 m. archeologinių tyrimų Gedimino kalne metu rasti dvidešimties iš jų palaikai. 2019 m. lapkričio 22 d. jie pagaliau garbingai atguls amžinojo poilsio istorinėse Vilniaus Rasų kapinėse.
Nacionaliniame dailės muziejuje veikia iki 2020 m. gegužės 31 d.

„Artur Grottger. „Lituania”. 1863-1864 metų sukilimas Lietuvoje”

Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas Arturo Grottgerio ciklas „Lituania“ yra saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje (Muzeum Narodowe, Kraków). 1863 metais A. Grottgeris sukūrė piešinių ciklą „Polonia“, o 1864 m. vasarą, kai sukilimo likimas jau buvo aiškus, dailininkas ėmėsi iliustruoti Lietuvoje vykstančias kovas. Pasak menotyrininkės Wacławos Milewskos, „iš išlikusių ciklo eskizų ir piešinių galima spėti, kad iš pradžių dailininkas rengėsi sukurti įvykių Lietuvoje, kuriuose dalyvauja kolektyvinis veikėjas, simbolinę sintezę. Jis taip pat norėjo subjektu paversti Lietuvos miškus, buvusius kovų arena, todėl iš pradžių ciklas vadintas „Mišku“. Grottgeris ketino parodyti kovą, apsuptą lenkų būrį, sukilėlių žūtį priešų padegtoje girioje. Galų gale ciklas tapo pasakojimu, kurio centre – lietuvių girininkas ir jo šeimos likimas.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki sausio 26 d.

„Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“

Pagrindiniai šios parodos veikėjai yra trys: autorius (menininkas), darbo vieta (dirbtuvė arba studija) ir kūrinys. Pirmojo veikėjo turbūt nereikia labai ir pristatinėti – Augustinas Savickas yra ryški figūra Lietuvos dailės istorijoje. Tapytojas, dailėtyrininkas, pedagogas, rašytojas. Įvairiaspalvė asmenybė, kūrusi antroje praeito amžiaus pusėje ir šio tūkstantmečio pradžioje. Ilgus metus produktyviai nugyvenęs, nuolat kitęs ir transformavęsis menininkas atstovavo savo epochai ir ją formavo.

Tapytojo dirbtuvė, keitusi savo lokaciją bei pavidalus, ne tik veidrodiškai atspindėjo šio meno ir kultūros veikėjo socialinį statusą sovietinėje ar postsovietinėje visuomenėje, bet ir egzistavo kaip fizinis, materialus jo kūrybinių aspiracijų, troškimų, siekių, lūkesčių ir net nesėkmių bei nusivylimų, viso aistringo temperamento pavidalas. Apsilankius šioje dirbtuvėje (buvo) galima pamatyti, pajusti ir suvokti, iš kur eina ir kur eina (perfrazuojant Paulį Gauguiną) A. Savickas. Jo darbinė erdvė – ne tik keturiomis sienomis apribota patalpa, bet ir langas į miestą ir gamtą, mylimos žmonos Lizos puoselėtas sodas, aplinkiniai žmonės, vartomos ir skaitomos knygos, kiti kultūros artefaktai bei reiškiniai, pagaliau – atsiminimai ir prisiminimai.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki sausio 26 d.

Artūras Jendovickis: „Privataus miesto peizažas“

Dažnai nesusimąstome, kokią didelę įtaką turi mus supantys žmonės, daiktai, emocijos ir aplinka. Terpė, kurios supamas auga žmogus, laikui bėgant jį formuoja, gali nukreipti viena ar kita linkme. O kaipgi vaizdas, kurį matome pro langą? Vieta, kurioje gyvename ar dirbame, ir tai, ką regime pro langą, vienaip ar kitaip veikia žmogaus emocinę bei psichologinę būseną, aplinką ir gyvenimą. Noras suprasti, kaip pro langą regimas vaizdas daro įtaką žmogui, ir buvo pagrindinis šios temos akstinas.

Fotografijos projektas „Privatus miesto peizažas“ leidžia visuomenei pažvelgti pro privačių butų, buvusių ir esamų galios struktūrų, švietimo įstaigų langus ir pamatyti Vilniaus miestą iš naujos perspektyvos.
Vilniaus fotografijos galerijoje veikia iki gruodžio 7 d.

Rasa Janulevičiūtė: „Iš knygų“

Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ pristatoma R. Janulevičiūtės paroda „Iš knygų“, kurioje eksponuojami įvairiomis grafikos technikomis sukurti ekslibrisai. Maži grafikos kūriniai buvo rodyti ekslibrisų konkursuose.

R. Janulevičiūtė kuria knygos dizaino, kaligrafijos darbus, estampus, dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje: Lenkijoje, Argentinoje, Prancūzijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Rumunijoje, Kinijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Serbijoje, Meksikoje. Menininkė Vilniaus dailės akademijoje apgynė disertaciją „Lietuvių dailininko knyga: tradicijos ir modernumo aspektai“, yra parengusi mokslinių publikacijų apie Lietuvos dizainą, dailininko knygas ir kaligrafiją.
VDA galerijoje „Akademija“ veikia iki lapkričio 23 d.

Kęstutis Lupeikis: „Tinklai: nuojautos ir struktūros“

Kęstučio Lupeikio parodoje eksponuojami naujausi didelio formato aliejinės tapybos darbai, sukurti 2018–2019 metais, atspindintys autoriaus nuojautas šiandienos aktualijų temomis. Bandoma pažvelgti į kai kurias šiandien aktualias socialines, politines problemas, kurios vertintinos nevienareikšmiškai. Jų pasekmės gali būti grėsmingos. „Ore“ tvyro negera nuojauta, kad atsitiks kažkas – kažkas baisaus. Šalia mūsų vyksta tam tikri procesai, kuriuos apmąstant vėl ir vėl kyla klausimas – „o kas tada bus?“. Taigi parodoje vizualiai tiriamos įvairios nuojautos, ateities ženklai, aktualios šiandieninės visuomenės būsenos, tinklai ir struktūros. Apokaliptinės nuojautos lemia vidinį poreikį netylėti, nebūti pasyviu stebėtoju, o bandyti meninėmis priemonėmis atskleisti tai kitiems.
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki gruodžio 7 d. 

Kęstutis Grigaliūnas: „Vyrų pasaulis arba pokalbiai mėnesienoje“

Karo fenomeną tyrinėjantis darbų ciklas-instaliacija „Vyrų pasaulis arba pokalbiai mėnesienoje“ apjungia tapybą, piešinius, objektus ir fotografiją. Parodoje Kęstutis Grigaliūnas pasakos istoriją, kurią, žvelgiant skirtingais kampais, galima skaityti be galo. Tai istorija apie karus, kurie niekada nesibaigia. Šis fenomenas reiškiasi ne tik mūšio lauke, bet ir žiniasklaidoje, mene, šeimoje, reklamoje, internetinėse bendruomenėse, švietime, lyčių konstravimo procesuose ir t.t.
Galerijoje „Meno Niša“ veikia iki gruodžio 6 d.

„XI Jaunojo tapytojo prizas“

Jaunojo tapytojo prizas (JTP) – vienas reikšmingiausių meno renginių Baltijos šalyse, vykstantis nuo 2009 metų. Šis projektas sujungia Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus bendram tikslui – pristatyti savo šalies tapatybę, meno mokyklų praktikas ir asmeninį kūrybos potencialą. Menotyrininkų teigimu, projektas jau tapo savotišku Baltijos šalių jaunosios kartos tapybos metraštininku, svarbia jaunųjų kūrėjų platforma.

Pagrindinis projekto tikslas – pristatyti perspektyviausius ir ryškiausius jaunosios kartos tapytojus, sudaryti galimybę visuomenei susipažinti su jaunųjų menininkų kūryba, o tikslinei auditorijai Lietuvoje ir užsienyje – meno kolekcininkams, meno vadybininkams ir kuratoriams – atrasti naujus talentus Baltijos šalyse.
Vilniaus dailės akademijos salėse „Titanikas“ veikia iki gruodžio 7 d.

Rūta Spelskytė-Liberienė: „Elniaragio ūsas“

Apskrita bala. Graži, taisyklinga forma vidury miško. Suku ratus apie ją ir versijas. Galvoju, reikėtų įbristi. Atrodo, geriau nereikia. Pavasarį, žiemą, rudenį, rudenį, vasarą.
Prisiruošiu. Įmerksiu kamerą. Bus matyt.
O. Bala išdžiūvus. Dabar ne tokia ir gili.
Jos dugne – jokios mistikos, juoda žemė ir tiek.

Nemažai, ką mano buvime galima apibūdinti panašiai. Tam tikras atsitiktinumų ir įsivaizduojamybių mišinys. Bandymai išpreparuoti realybę, išpjaustinėti, būtinai sužinoti ir pasidavimas pojūčiams, nieko nebegalvojimas, kai pasikartojanti smulkmė jungia visumą į žmogui nesuvaldomas sistemas.
VDA parodų salėje „Titanikas“ veikia iki lapkričio 30 d.

Gražina Vitartaitė: „Atviras peizažas“

„Man peizažas – tai noras ir galimybė tapyti patirtą galingą gyvenimo įspūdį. Beribį. Neaprėpiamą. Neperžvelgiamą. Visuomet nenutrūkstamai vykstantį. Vykstantį praeityje, dabar ir amžinai. Vykstantį gelmėje ir ore. Atsinaujinantį nuolat. Virstantį vis kita forma, vis toje pačioje gimtoje vietoje, į kurią šaknimis įaugau.“
„Pylimo galerijoje“ veikia iki lapkričio 30 d.

„Trys viename: vieno paveikslo restauravimo istorija“

Šioje parodoje, skirtoje VDA Vilniaus fakulteto Paminklotvarkos katedros dvidešimtmečiui,  eksponuojame išimtinį atvejį, rodantį, kad „Trys viename“ gali puikiai „veikti“. Be apgaulės, be reklaminių triukų… Tiesa, irgi su tam tikra išlyga – buvę trys viename tampa vienas nuo kito nepriklausančiais objektais (paveikslais).

2019 m. Katedros dėstytojai ir studentai restauravo XIX a. tapytojo Petro Švelinskio (Švalinsko) paveikslą – I Kryžiaus kelio stotį “Jėzus nuteisiamas mirti”, nutapytą apie 1864 m. iš Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčios.  Ankstesnių „restauracijų„ metu nevaizdinės paveikslo pusės įplyšimams sutvirtinti buvo priklijuoti įvairaus dydžio lopai. Iš viso 22 ! Pradėjus juos nuiminėti paaiškėjo, kad kai kurie jų padaryti iš… paveikslų. Atlikus technologiškai gana sudėtingas „atskyrimo“ operacijas, iš šešių lopų pavyko „surinkti“ ir suklijuoti beveik pilną tapybos kūrinį ir identifikuoti jame vaizduojamą šventąją – tai  nežinomo autorius „Šv. Teklė“ iš kitų lopų – didelį  Michal Nowicki 1850 metais funduoto paveikslo fragmentą,  kuriame pavaizduota Jėzaus krikšto scena. Deja, šio kūrinio autorius taip pat nežinomas.
VDA galerijoje „Akademija“ veikia iki lapkričio 23 d.

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

Kaip laukiniai ir euforijos pilni 90-ieji pakeitė mus ir mūsų mąstymą? Šioje parodoje naujai ir interaktyviai pristatomas jau istorija tapęs Lietuvos 10 dešimtmetis – didelių lūžių ir pokyčių dešimtmetis, suformavęs mus. Paroda atskleis laiko(laikmečio) prieštaringumą – ir euforiją, ir transformacijos sudėtingumą, visuomenę valstybės kūrimosi pradžioje. Žvilgsnis į tai, kas esame mes. Susijungs menas, kultūra ir to meto kasdienybės istorijos. Šalia muzikos, mados, rinkos ir Gariūnų ekonomikos, užgimusios mafijos ir popkultūros atsiras šio laikotarpio MO kolekcija: videofilmai, instaliacijos, performansai, tapyba.
„MO muziejuje“ veikia iki vasario 23 d.

Eduardas Balsys: „Apie meistriškumą“

Parodoje į kompozitoriaus Eduardo Balsio kurtą muziką žiūrima kaip į bendravimo būdą. Tai muzika, kuri pasakoja, siūlo paveikias emocines patirtis, įtraukiančias ne tik garsais, bet ir vizualumu.  Tai gali būti stingdantis karo gaudimas, užburianti jūros bangų mūša, svajinga nostalgija vietai, kurioje dar nebuvai. Paroda kompozitorių pristato kaip plataus spektro muzikos kūrėją, kūrusį simfoninius, kamerinius, sceninius kūrinius, o taip pat ir kino, teatro muziką bei estradines dainas. Paroda sudaryta iš itin įvairaus pobūdžio eksponatų: garso įrašų, kino, dokumentinių filmų ištraukų, fotografijų, tekstinių dokumentų, autentiškų objektų. Parodos ekspozicija grindžiama Balsio kūrybai būdingu kinematografiško pasakojimo principu, eksponuojama NDG mažojoje parodų salėje ir vestibiuliuose.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki sausio 12 d.

„Daugiau yra daugiau II“: šiuolaikinis slovakų stiklo ir keramikos dizainas

Paroda „Daugiau yra daugiau II“ visų pirma siekiama pristatyti žiūrovams pastaraisiais metais Slovakijoje realizuotus įdomiausius ir ambicingiausius stiklo ir keramikos dizaino sumanymus. Parodai atrinkti dizaino darbai yra sukurti jauniausios ir vidurinės kartos autorių, kartu eksponuojamas Bratislavos dailės ir dizaino akademijos Stiklo ir Keramikos studijų studentų dizainas.

Eksponuojami darbai pranoksta tradicinį dizaino objekto, kaip praktiškai pritaikyto daikto, supratimą. Praktiškumas tėra viena tokių objektų savybė – ne mažiau svarbios vizualinės, simbolinės, emocinės ypatybės. Dauguma šių dizaino darbų sukurti kaip originalūs savarankiški kūriniai arba yra nedidelės autorinės kolekcijos dalis.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki lapkričio 24 d.

„Didžioji gatvė“

Paroda „Didžioji gatvė“ tęsia Lietuvos sostinės įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti skirtą Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklą „Vilniaus gatvės“. Reikšmingo Vilniaus jubiliejaus 2023 m. išvakarėse vykdomu miesto sociotopografiniu muziejiniu tyrimu siekiama atskleisti sostinės gatvių raidą, jų kultūrinį ir kalbinį heterogeniškumą, priminti svarbesnius įvykius, reiškinius, supažindinti su vilniečiais ir jų kasdienybe. Didžioji gatvė – viena seniausių ir reikšmingiausių Vilniaus miesto gatvių. Ja ėjo Valdovų kelias, čia pastatyta miesto rotušė, Šv. Kazimiero bažnyčia, cerkvės, didikų rūmai, išplėtota miestui svarbi infrastruktūra. Kaip formavosi ši senoji gatvė, koks gyvenimo būdas ir įpročiai siejo jos gyventojus – atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bandoma ieškoti ikonografijoje, artefaktuose, archyviniuose dokumentuose.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki sausio 12 d.

„XX amžiaus mados šedevrai“

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, rengia jau dvyliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Ji skirta pasaulinės mados šimtmečiui. Apžiūrėdami parodą, lankytojai galės stebėti didžiulius mados pokyčius, įvykusius per visą XX amžių. Ekspozicija padalinta į skyrius, atspindinčius svarbiausius mados raidos momentus. Iš viso, parodoje pristatoma šimtas modelių vyriškų ir moteriškų drabužių, taip pat iki trijų šimtų aksesuarų, fotografijų ir portretų.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki 2020 m. rugpjūčio 30 d.

„Archeologinės avalynės paroda: istorijos ir apie žmones, ir apie batus“

Ar kada pagalvojote, kad mūsų istoriją gali papasakoti… batai? Batai, kuriuos avime, saugome, dovanojame ar jais puikuojamės? Ką jie pasako apie mus ar anksčiau gyvenusius žmones, jų darbus, nuostatas ir pomėgius, vyravusią politiką? Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Gdansko archeologijos muziejumi kviečia į tarptautinę parodą „200 batų – 700 metų“, kurioje bandys atsakyti į visus šiuos klausimus. Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje veikianti paroda atskleidžia, ką nuo XII iki XVIII amžiaus avėjo miesto aukštuomenė ir eiliniai gyventojai, kokios buvo avalynės mados, iš kur jos atėjo, kas darė joms įtaką. Kiekvienas eksponatas pasakoja apie to meto Gdansko, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Kernavės gyventojų įpročius ir pomėgius, statusą, sunkius laikus ir meilės istorijas. Autentiški įrankiai ir batų rekonstrukcijos pristato batsiuvio amatą ir jo evoliuciją. Kitas itin ryškus šios parodos teminis pasakojimas – vaikų avalynė, kuri kasinėjimų metu aptinkama ypač retai.
„Lietuvos nacionaliniame muziejuje“ veikia iki vasario 9 d.

„Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės“

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Butano tekstilės muziejumi rengia parodą „Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės“. Parodos tikslas – pristatyti unikalią Butano Karalystės tekstilės kultūrą, skatinti tarpkultūrinį dialogą. Audimas – neatsiejamas nuo kasdienio Butano gyvenimo, o drabužių iš vietinių audinių gamyba tam tikrais aspektais paliečia daugelį visuomenės gyvenimo sričių – socialinę ir kultūrinę, ekonominę ir politinę, apeiginę ir religinę. Audimas iš tradicinio, vien žemdirbių namų ūkiuose paplitusio amato ilgainiui tapo viena svarbiausių meno išraiškos formų Butane. Unikalūs yra ir šalies tekstilės dirbiniai.
„Valdovų rūmuose“ veikia iki gruodžio 22 d. 

„RADVILOS. Kunigaikščių istorija ir paveldas“

„Šiame varde atpažįstama Lietuva“, – maždaug taip XVI a. apie kunigaikščius Radvilas, pasiekusius savo galybės apogėjų, kalbėjo amžininkai. Ir iš tikrųjų, ištarus žodžių junginį „kunigaikščiai Radvilos“ daugeliui ne tik lietuvių, bet ir lenkų, baltarusių ar ukrainiečių – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų Respublikos tradicijos paveldėtojų – mintyse ir prieš akis pirmiausiai iškyla senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jos istorija, siekis išsaugoti valstybinį suverenumą, tarptautinė politika ir karyba, gausus ir turtingas meninis paveldas bei mecenatystės iniciatyvos, konfesiniai santykiai, kultūra, mokslas, ūkis ir kt.
„Valdovų rūmuose“ veikia iki sausio 12 d.

Monika Furmana: „Mechaninė siela“
„Žmogaus būtis yra daiktiška. Ji materialistinė ir kitu požiūriu: patį meno kūrinį apmąstau kaip objektą t.y. nepriklausomai nuo manęs (jo kūrėjos) egzistuojantį daiktą šalia kitų objektyviojo pasaulio daiktų. Stebiu kaip meno kūrinyje stebuklingai atsiskleidžia istoriškai besikeičiantis žmogaus ir daikto, žmogaus ir gamtos, religijos santykis.Tolstant nuo meno kūrinio idealizavimo ir dvasinimo, akcentuoju ir mąstau apie paveikslo ir jame gimstančių būtybių daiktiškumą,“  – taip naujausią parodą  pristato Monika Furmana.
Diana Radavičiūtė: „Aleksandros sodas“
Subtili ir intymi menininkės Dianos Radavičiūtės paroda „Aleksandros sodas“ gotikiniuose muziejaus rūsiuose lankytoją paskatina filosofiškai pažvelgti į gyvenimą ir mirtį, laiką ir akimirką.
Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje  veikia iki lapkričio 30 d.
Donata Minderytė: „Vaizdinis vertimas / Translation Error“

Dvikalbiame parodos pavadinime išryškėjanti paklaida nurodo į menininkės plėtojamą vaizdinio vertimo tyrimą. Žodžio vertimas į kitą kalbą ne visada turi tiesioginį atitikmenį, neretai – daugiau nei vieną reikšmę arba tiesiog neturi atitikmens. Analizuodama vaizdus skirtingose medijose D. Minderytė pastebi panašų reiškinį. Tačiau kūryboje ji dėmesį sutelkia į tai, kas vengtina žodiniame vertime – atitolimą nuo originalo, prasmės nyksmą ir vaizdinio pranešimo kaitą. Vaizdo kaip laikmenos melą ir atminties klaidas įgyvendindama tapyboje, D. Minderytė tyrinėja, kas atsiranda ir kas dingsta vaizdo perduodamoje žinutėje.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki lapkričio 29 d. 

Rūta Butkutė: „Somersault

Tai – pirmoji Olandijoje gyvenančios menininkės personalinė paroda Lietuvoje, kurioje sujungiamos skirtingos medijos: skulptūra, video menas, keramika ir performansas. Parodoje autorė analizuoja gana retai Lietuvos šiuolaikinio meno lauke sutinkamą fenomeną – judančio objekto choreografiją. Čia menininkė tyrinėja kūno ir objekto santykį per judėjimą, pabrėždama ne mentalinį, o fizinį šio santykio pojūtį. Pats parodos pavadinimas „Somersault” nurodo į gimnastikos judesį, įprastai žinomą kaip salto, kuomet žmogus kūlversčiu apsiverčia 360° kampu.
(AV17) galerijoje veikia iki lapkričio 30 d.

11-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Matmuo“

Lapkričio 12 d., antradienį, 18 val. LDS galerijoje „Arka“, atidaroma 11-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Matmuo“. Daugiau nei 100 dalyvių iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Turkijos, Ukrainos, Taivano, Japonijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Serbijos, Švedijos, Austrijos, Islandijos, Norvegijos, Islandijos, Malaizijos, Škotijos, Prancūzijos, Slovakijos, Suomijos, Vokietijos ir kitų šalių apmąstys asmeninį santykį su nustatytais matais, standartais, normomis, gvildens kūrinio dydžio ir jo vertės santykį, gilinsis į tai, kaip keičia kūrinį mažesnis formatas, o galbūt pasiūlys individualią pasaulėjautą atitinkančius matmenis ir standartus. Nuo 1992 m. Vilniuje rengiamos tarptautinės tekstilės miniatiūrų bienalės šiuo metu yra vienintelės tokio pobūdžio mažosios tekstilės parodos Baltijos šalių regione, sukuriančios terpę lietuviško tekstilės meno reprezentacijai tarptautiniu mastu, leidžiančios susipažinti su naujausiomis pasaulio tekstilės tendencijomis.
Galerijoje „Arka“ veikia iki gruodžio 4 d.

Jubiliejinė Linos Kalinauskaitės ir Juozo Kalinausko paroda

Parodoje pamatysite, kaip skulptoriaus tūrinis mąstymas per liniją perteiktas plokštumoje. Jo didžiausias įkvėpimo šaltinis – moters formos atsiskleidžia įvairiais pavidalais ir technikomis ant popieriaus, šilko.. Tai nėra studijiniai piešiniai, o – improvizuotos skulptūros, kupinos skulptoriaus emocijos. Švelnių formų poezija kviečia pasigėrėti moteriško monumentalumo didybe. Parodoje bus rodomi piešiniai nuo 1962 metų. Kita, labiau žinoma skulptoriaus kūrybinė pusė – medalio menas. Jau daugelį dešimtmečių tobulinama skulptūros sritis, kurios pagrindiniai herojai yra Lietuvos istorijos asmenybės bei didžiosios kovos. Parodos akcentas – dar tebekuriamas Oršos mūšis.

Parodos ekspoziciją papildo skulptoriaus dukros Linos Kalinauskaitės darbai. Jos kūryboje atsispindi tėvo meninis suvokimas ir idėjos, bet jau per kitokią švelnesnę, tapybiškesnę prizmę. Dailininkės polinkis į detalizavimą, medalio meną perkelia į juvelyriką, tokiu būdu sujungiant dvi meno sritis. Portretai, istoriniai ir mitologiniai siužetai vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje pakvies žiūrovą iš arčiau patyrinėti ir atrasti – kaip pasaulis gali tilpti delne.
„Medalių galerijoje“ veikia iki lapkričio 29 d.

JCDecaux premija: „Ne dėl to, kad kas prašė“

Šioje parodoje norime išryškinti neapibrėžtumą ir jo svarbą. Kūriniai, kuriuos eksponuojame, ištikimi savo asmeniškoms, daugiaprasmėms ar net skaudžioms ištakoms. Jie nenori būti sukonkretinti ar pakinkyti istorijai, net jei suvokia, kad to neišvengs. Menininkų empatija vidinėse arba socialinėse erdvėse įsikūrusiems kūnams arba tyrinėjimai, kaip šie kūnai tampa pozicijomis ir likimais, kyla ne iš tendencijos ar būtinybės, bet iš vidinio poreikio. Tik dabar, dar nepavirtę minties pėdsakais, jų kūriniai gali būti tokie jautrūs ir įžūlūs. Teoriją įprasta suvokti kaip rėmą, sutvirtinantį vietoje nenustygstantį meno kūrinį – tačiau galbūt tokio meno kūrinio stiprybė bei gyvastis ir glūdi tame, kad jam nereikia ramsčio? Pasitikėjimas svarbiau už įtikinėjimus su visa jų žadama nauda. Pasitikėjimas minties, sąmonės ir kūrybos reiškiniais be įtikinėjimų, kad jie tikrai reikalingi.

Kažkada atsirado tai, kas nebuvo nei gyvybiškai, nei ekonomiškai būtina – ir šiandien mes vis dar tęsiame šį impulsą, galintį mus išlukštenti iš lemties ir svetimos valios, leisti neslėpti savo naivumo ir silpnumo, siekiant to, kas neapskaičiuojama. Šitą istoriją rašo neklusnios ir drebančios rankos – ne dėl to, kad kas prašė, bet dėl to, kas gali būti svarbu.
„Šiuolaikiniame meno centre“ veikia iki lapkričio 30 d.

Mikalojus Povilas Vilutis: „Gyvuliška saviraiška“

„Mano paveikslėliai yra iš išorės į vidų ir vėl į išorę. Ryju vaizdus, kuriuos matau, kramtau juos, virškinu ir tuštinuosi paveikslais. Ryju pasaulio bjaurastį ir tuštinuosi grožiu. Ir atvirkščiai. Išpaišau iš savęs, kas manyje netelpa. Tokie mano paveikslėliai. Jeigu atėję į parodą žmonės nesidžiaugs jais, tai bent pasidžiaugs mano durnumu. O tai – nuoširdžiausias džiaugsmas.“

Mikalojus Povilas Vilutis (g.1944) – grafikas, tapytojas, skulptorius, rašytojas. Šilkografijos meistras, avangardistas. Jo kūryba, išsiskirianti lietuvių dailės kontekste, šiandien tebėra aktuali ir kelia didelį susidomėjimą. Šiemet menininkas minėjo brandžią sukaktį. Tai paskatino surengti parodą, kurioje bus pristatomi įvairiais laikotarpiais sukurti, ligi šiol mažai arba niekur nerodyti Vilučio kūriniai.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki lapkričio 23 d.

Gintarė Šiaulienė: „Gyvenimas… Dabar ir Čia“

Gintarė Šiaulienė „Parko Galerijoje“ jau yra gerai pažįstama menininkė, kuomet prieš kelis metus pristatė savo pirmąją personalinę darbų parodą, kuri gilinosi į pasąmonės užkaborius. Menininkė apie šią savo parodą „Gyvenimas.. Dabar ir Čia“ atsiliepia, kad tai yra „per daug neįpareigojantys darbai“, bet kaip ji pati priduria: „kalbu tarp eilučių“. Kūrėja šia savo paroda nori suklaidinti žiūrovą, pateikdama jam abstrakcijomis kvepiančius kūrinius, kurie iš tiesų yra gyvenimo realizmo persmelkti meno kūriniai, su menininkės įpinta istorija juose. Būtent ši istorija ir išskiria šią parodą iš kitų. Ir ši istorija yra apie neįsipareigojimą menui.

Menininkė šioje istorijoje kalba apie meną ne tik iš techninės pusės, kurioje tampa svarbu teptuko pėdsakai, dažo tekstūra, spalvų santykis drobėje. Gintarė kalba apie žiūrovo santykį su meno kūriniu. Kiekvienas kūrinys parodoje, pradedant nuo „Vyno kelio“ ir užbaigiant „Gražuolė ir jos mėlynas šuo“ prašo žiūrovo besąlygiško santykio. Gintarės Šiaulienės paveikslai yra fiziniai, materialūs kūriniai. Ir žiūrovas turi su šiais kūriniais susitikti akis į akį, lygiai taip pat, kaip susitiktų su kitu žmogumi – su fiziniu, materialiu kūnu. Į kūrinį turi būti žiūrima taip, lyg būtų žiūrima į savo paties trapią esybę. Ir, kai žiūrovas susitelkia į kūrinį, jis pagaliau turi laiko susitelkti ties savimi ir savo mintimis – atrasti santykį su savo vidumi. Menininkė šioje parodoje kviečia žiūrovą patirti, o ne tik pamatyti. Ji kviečia patirti spalvas, kurios išeina iš spalvų diapazono ribų ir ima egzistuoti pačios sau, ir atspindėti tik save. Kviečia patirti abstrakcijos akcentus, kurie kiekviename kūrinyje vis kitaip sugeba pasirodyti.
„Parko galerijoje“ veikia iki lapkričio 27 d.

Česlovas Lukenskas: „Kliedesių terminalas“

Retrospektyvinėje visą Č. Lukensko kūrybinį laikotarpį žyminčioje parodoje atsiskleidžia temų transformacijos, meninių įvaizdžių kaita ir įvairovė, žanrų ir disciplinų sankirtos, autorius dažnai nevengia sarkazmo ir saviironijos. Ekspozicija padalinta į penkias dalis. Pirmoje dalyje „Sėkla“ apžvelgiamas inkubacinis kūrybos strategijų laikotarpis. Objektai iš įvairių tekstilės audinių, kietų medžiagų ir natūros, foto- / videodokumentai. Antroje dalyje „Skiepai“ pereinama nuo plokštumos link erdvės, nuo idėjos iki daikto. Piešiniuose, tapybos darbuose, koliažuose, asambliažuose – postindustrijos ir posovietijos hibridizacija. Trečioje dalyje „Dauginimas“ einama nuo daikto iki proceso. Tarpdisciplininis menas ir padidintos poveikio priemonės: objektai, ready-mades, instaliacijos, aplinkos ir žemės menas. Ketvirtoje dalyje „Suvartojimas“ pristatomas performatyvus menas: akcijos, provokacijos, intervencijos, performansai, koncertai, hepeningai. Penktoje dalyje „Kliedesiai“ pateikiami parodos autoriaus neįgyvendinti projektai, tekstai, garso menas.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia iki sausio 12 d.

Pranas Griušys: „Miestas savyje“

Dailininkas P. Griušys parodoje „Miestas savyje“ stebi ir tiria miestą, mąsto apie jį. Tapybinei analizei pasirinktas objektas yra konkretus ir asmeniškai artimas. Visi parodoje eksponuojami kūriniai yra susiję su Kaunu.

Miestas, kaip pulsuojanti, besikeičianti sudėtinga pastatų, erdvių ir žmonių pilna struktūra, domina kūrėją jau ne vienerius metus. Kauno kasdienybė, praeitis, personalijos ar atsitiktinės detalės, pamatytos einant pro šalį, tampa paveikslų siužetais. Tapybinis naratyvas organiškai perauga į tapybinį miesto metraštį. Tuomet, kaip ir būdinga šiam menininkui, pajunti dozę sarkazmo ir lengvos ironijos.

Šioje parodoje P. Griušys liko ištikimas postmodernistinei fotorealizmo krypčiai. Kasdienybės citatos į darbus perkeliamos subtiliai, vengiant to nūnai madingo termino „čia ir dabar“. Teptuku kurdamas mizanscenas, pažadina žiūrovams jutiminio patyrimo akimirkas – pamirštus kvapus, skonius, šviesos, šešėlių netikėtumus…
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje veikia iki lapkričio 30 d.

Lidija Kuklienė: „Meilė ir gerovė“

Dailininkė gimė 1961 m. Radviliškio rajone. 1980 m. Kauno taikomosios dailės technikume baigė meninio audimo studijas, o 1987-aisiais – grafinį dizainą Lietuvos dailės akademijoje. Tais pačiais metais pradėjo dalyvauti parodose. Nuo 1999 m. priklauso Lietuvos Dailininkų sąjungai. Taip pat yra Lietuvos šrifto ir kaligrafijos draugijos narė.

Neišsenkantis dailininkės įkvėpimo šaltinis – gamta. Jos motyvai niekada nepabosta, horizontai sukelia begalybės pojūtį, o peizažai inspiruoja lyrines, kupinas paslapties būsenas. Dailininkė ieško prarasto gamtos ir žmogaus ryšio, kurį intuityviai jausdavę protėviai. Tačiau siekdama palaimingosios harmonijos menininkė nevengia netikėtai ekspresyvaus, vitališko potėpio bei fantastiškumu žaižaruojančių spalvinių sprendimų.
Galerijoje „Aukso pjūvis“, „Silberauto“ salone veikia iki  sausio 15 d.

„Mėsininkas nr. 1 Kaune“

2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Nors sklypas nuo Kauno pilies nutolęs vos per du šimtus metrų, tačiau anksčiau jis buvo drėgnas, į šiaurę Neries link žemėjo. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.).

Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a. Intensyvėjant užstatymui čia iškilo medinis svirnas su mūriniu rūsiu, kiti pastatai. Kiemas tarp jų buvo grįstas akmenimis, su latakais vandeniui nubėgti. Viename pastatų prekiauta mėsa, netoliese buvo kauladirbio dirbtuvė.
Kauno miesto muziejuje veikia iki gruodžio 31 d.

„Kauno (ne)laikinumai“

„Kauno (ne)laikinumai“ – Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine.

1919 m. sausio 2 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė persikėlė į Kauną. Miesto gyvenimas akivaizdžiai ėmė keistis: gerokai išsiplėtė Kauno miesto teritorija, išaugo gyventojų skaičius, įsikūrė didžiausios pramonės ir prekybos įmonės, iškilo atskiri pastatai, kvartalai ir kompleksai, kurie darė didžiulę įtaką viso miesto įvaizdžiui bei kaunietiškos tapatybės susiformavimui. 1939 m. spalio 11 d. žinia apie Vilniaus atgavimą buvo sutikta džiugiai, tačiau keltis iš Laikinosios sostinės į Vilnių neskubėta.

Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikia iki gruodžio 31 d.

Justinas Vilutis: „Baimė ryja sielą“

Justino Vilučio darbų cikle „Baimė ryja sielą“ pasitelkiami įvairūs popkultūros elementai – nuo serialo „Bafi, vampyrų žudikė“ ar filmo „Gremlinai“ iki tokių filmų kaip „Nosferatu. Siaubo simfonija“ ir „Raganos“. Darbuose plėtojami blogio, transformacijos ir svetimumo vaizdiniai, brėžiamos paralelės tarp chaoso ir groteskiškumo, hiperrealumo bei abstraktumo. Taip projektas tampa būdu tyrinėti abjekto būseną ir pirmaprades emocijas – sienas, skiriančias mus nuo išorinės realybės griuvimo.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki gruodžio 29 d.

„Briedis kopose“

Muziejaus Liuneburge ir Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje bendradarbiavimas prasidėjo 2006 m. Jo rezultatas – aštuonių parodų ciklas, aktualizuojantis Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) ir Klaipėdos krašto dailės paveldą. Klaipėdiečiai pamatė parodose Nidos dailininkų kolonijos, Horsto Skodlerrako, Alexanderio Kolde’ės, seserų Annos ir Nathali Sinnhuber, Karlo Eulensteino, Carlo Knaufo ir Ernsto Mollenhauerio kūrybą. Aštuntoji ciklo paroda skirta briedžio motyvui, kuris buvo populiarus Rytų Prūsijos dailėje, dažnas Nidos dailininkų kolonijos dalyvių kūriniuose.
Prano Domšaičio galerijoje veikia iki gruodžio 8 d.

„Tauragno ežero spalvos“

Naujausioje parodoje Raimondas Daukša rodo savo mylimos mašinos pomirtinę kaukę. Užuot tradiciškai atliejęs ją iš vaško arba gipso, bandydamas įžeminti mašinos atminimą, kaukę daro iš plunksnų ir pūkų. Išsiunčia į geresnį gyvenimą. Tarsi žadėdamas amžiną palaimą ir netrikdomą poilsį apsupa ją nuostabiais objektais, primenančiais debesis arba prieš užmiegant skaičiuojamas avis. Visus norinčius maloniai kviečiame atsisveikinti su mylima mašina.
„Tauragno krašto muziejuje“ veikia iki gruodžio 1 d.

Aurinos Paškevičienės tapybos ir interjero lėlių paroda

Parodos pristatymas ir susitikimas su autore vyks lapkričio 14 d. 17 val.
Vytauto Valiušio keramikos muziejuje veikia iki lapkričio 30 d.

Ona Marija Urbšytė: „Tamsos šviesa“

Utenos kraštotyros muziejuje veikia iki gruodžio 7 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!