Miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis“ apie kavinę rašo: „Didžiąją 60 vietų salės sieną spalvingais pasakų herojais buvo ištapę dail. Algirdas Steponavičius ir Birutė Žilytė. Lange eglės šakelėmis šokinėdavo voveraitė, akvariume plaukiojo auksinės žuvytės, vėliau atsirado ir narveliuose čiauškančių papūgėlių. Arch. L. Ločerio rūpesčiu įrengti patogūs baldai, pritaikyti mažųjų lankytojų ūgiui. Virėjos rūpinosi, kad vaikai galėtų skaniai ir pigiai pavalgyti, išgerti vaisių kokteilio, pieno bei šokolado gėrimų.
Visus šiuos privalumus ne kartą įvardijo įvairūs laikraščiai, tačiau tikrą furorą visos SSRS mastu „Nykštukas“ sukėlė 1965-ųjų rudenį, kai dvi savaites praleido Maskvoje ir liaudies pasiekimų parodoje pelnė pirmo laipsnio diplomą ir aukso medalį. Apie Vilniaus kavinę tada sužinojo beveik visi.“
Nors kavinė neveikia jau nuo 1988 m., prisiminimai apie ją gyvi vilniečių, buvusių kavinės lankytojų širdyse. 2019 m. dalį „Nykštuko“ atgaivino „Vilniaus galerija“ – skaitmeniniu būdu atkurta Nacionalinės premijos laureatų B. Žilytės ir A. Steponavičiaus sienų tapyba pristatyta parodoje „Menas interjerui 2019“.
Ištrauka iš filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1976). Vaizdo įraše – epizodas, nufilmuotas kavinėje „Nykštukas“. Visą filmą galite pamatyti čia.