Nors 2015 metais kūrinys paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre: 14550), freskos originalas Valkininkuose jau ne pirmą dešimtmetį yra apgailėtinos būklės ir toliau nyksta.
Matant tokią situaciją, projekto „Vilniaus galerija“ iniciatoriui Audriui Klimui 2016 metais kilo mintis freską prikelti skaitmeniniu pavidalu. Tų pačių metų spalio mėnesį pradėti freskos atkūrimo darbai, organizuojami bei finansuojami „Vilniaus galerijos“, buvo baigti 2018 metų vasario mėnesį. Pilnai atkurta ir ant kieto paviršiaus atspausdinta originalaus dydžio freska visuomenei pristatyta 19-osios Vilniaus knygų mugės metu „Knygų šalyje“ (LITEXPO).
Pagal sumanymą buvo siekiama išgauti tokią skaitmeninio spaudo kokybę, kad ji būtų kuo panašesnė į originalą, net ir žiūrint iš visai arti, tačiau tai padaryti nebuvo lengva. „Viena iš problemų ta, kad freska yra siauroje patalpoje, fotografuoti ją galima tik iš nedidelio atstumo, todėl buvo daroma daug nedidelių kadrų, kurie paskui jungti į vieną krūvą. Tik tada sujungtas vaizdas buvo retušuojamas dizainerio ir tuo pačiu derinamas su Birute, kuri labai aktyviai prisijungė prie proceso“, – „Panoramai“ yra pasakojęs A. Klimas.
Būtent tai, kad viso projekto metu atkūrimo darbus prižiūrėjo ir konsultavo viena iš autorių, užtikrina skaitmeniniu pavidalu atgimusios sienos autentiškumą, kurį jau spėjo įvertinti tiek žymūs šalies menininkai, tiek menotyrininkai. „Net ir tos freskos vietos, kurios buvo sunaikintos grubių ūkininkų, sanatorijoje tvarkiusių lubas, stačiusių naujus langus, ar paprasčiausiai subraižytos vaikų, yra pilnai atkurtos. Tai padaryta su Birutės pagalba ir tai be galo svarbu, nes turime šimtaprocentinį freskos atspaudą“, – renginio „Paslaptingas švytėjimas“ metu „Archzonoje“ yra sakiusi menotyrininė dr. Ramutė Rachlevičiūtė.
Sienų tapybos atkūrimo proceso metu atlikti darbai, jų progresas ne kartą pristatyti tiek meno bei kultūros autoritetams, tiek ir plačiajai visuomenei:
„Vilniaus galerijos“ kūrėjai tikisi, kad ateityje atsiras ir toks interjeras, kurio nedaloma dalimi taps visas atkurtos B. Žilytės ir A. Steponavičiaus sienų tapybos skaitmeninis atspaudas. Kaip „Naujosios Romuvos“ straipsnyje „Paslaptingo švytėjimo sienų tapyba“ rašo Audronė Ercmonaitė, jo unikalumas – sukurta kilnojamoji nekilnojamojo meno kūrinio paroda. „Vilniaus galerija“ sieks, kad ateityje parodų, kuriose bus pristatyta viena įspūdingiausių XX amžiaus Lietuvos freskų, bus surengta tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose.
„Artimai bendraudami, artimai jausdami ir artimai žvelgdami į mus supantį pasaulį, mes galėjome reikštis toje pačioje kūrinio erdvėje. Algirdo plastinė mintis savotiškai traukė mano kuriamo vaizdo dalį, o mano savaip išreikšta plastinė mintis kvietė jo savitai kuriamą reginį. Matau, kaip mano piešiama mergelė gulbė artėdama glaudžiasi prie Algirdo nupieštos akmenuotos pakrantės, o jo magiškais ženklais išraižytas devyngalvis slibinas gretinasi prie mano reginio – ant baltos drobulės nupieštos mergelės, stovinčios prieš pasaulio blogį.“ B. Žilytė („Slibinas ir mergelė“ | Foto: © „Vilniaus galerija“)
Originalus kūrinys Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015-04-01 įsakymu Nr. ĮV-220 paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre: 14550)