Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Jonas Mackonis-Mackevičius1922-2002
Lietuvos tapytojas, literatas, menotyrininkas. Įvairiapusiško talento menininkas, parašęs daugybę straipsnių, monografijų, prisidėjęs prie lietuviškų operų kūrimo. Pagrindinės tapybos darbų temos – Vilniaus peizažai, istorija.
Jonas Mackonis-Mackevičius1922-2002
Lietuvos tapytojas, literatas, menotyrininkas. Įvairiapusiško talento menininkas, parašęs daugybę straipsnių, monografijų, prisidėjęs prie lietuviškų operų kūrimo. Pagrindinės tapybos darbų temos – Vilniaus peizažai, istorija.
Filtrai
Kaina (Eur):
Kategorija:
Autoriai:
Metai:
Paveikslo/nuotraukos formatas:
Aukštis (cm):
Plotis (cm):
Pamatyti galima:
Darbai
890 €
Jonas Mackonis-Mackevičius
„Vilniaus gotikos užuovėja“
  • 1986
890 €
Jonas Mackonis-Mackevičius
„Universiteto kiemelio ir Šv. Jonų bažnyčios vaizdas“
  • 1989
890 €
Jonas Mackonis-Mackevičius
„Vilniaus mūrų arka“
  • 1990
940 €
Jonas Mackonis-Mackevičius
„Vilniaus Misionieriai“
  • 1987
Biografija ir kūryba

Jonas Mackonis-Mackevičius (1922 m. lapkričio 9 d. Paąžuolėje – 2002 m. kovo 16 d. Vilniuje) – Lietuvos tapytojas, literatas, menotyrininkas.

1948 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, 1948–1951 m. čia dėstė. 1951–1969 m. ėjo Vilniaus dailės instituto Piešimo katedros vyr. dėstytojo pareigas. Nuo 1950 m. dalyvauja parodose, nuo 1951 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dailininko tapybos kūriniai lyriški, statiškos kompozicijos, dekoratyvūs, smulkaus potėpio, kruopščiai nutapytomis detalėmis.

J. Mackonio kūrinių galima pamatyti Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje, M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune, Klaipėdos ir Šiaulių dailės galerijose, Kijevo dailės galerijoje, Bresto dailės muziejuje, Hajdubesermeno meno muziejuje Vengrijoje. Daug paveikslų priklauso privačioms kolekcijoms, esančioms Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Izraelyje, JAV, Kanadoje, Kuveito Vyriausybės meno rinkiniuose.

Menotyrininkė Kristina Miklaševičiūtė apie J. Mackonį-Mackevičių:

„Tapytojo, Vilniaus dailės akademijos profesoriaus, menotyros daktaro ir dramaturgo J. Mackonio turtinga meninė veikla – tai dar vienas ryškus puslapis mūsų kultūros istorijoje. Apie įvairiapusį dailininko talentą liudija ne tik tapybos darbai, bet ir parašytos monografijos – „Antanas Žmuidzinavičius“, „Antanas Vivulskis“, „Lietuvos scenografija“, prisiminimų knyga „Boružės odisėjos“ bei per šimtą straipsnių dailės temomis. J. Mackonis-Mackevičius taip pat yra leidinio „XX a. Lietuvos dailės istorija“ bendraautorius.

J. Mackonio kūrybinei dvasiai nesvetima ir dramaturgija. Jis yra penkių lietuviškų operų (tarp jų – V. Klovos „Pilėnų“) bei dviejų operečių libretų, kelių dramų, filmo scenarijaus autorius, nors pagrindinė autoriaus specialybė – tapyba. Meno kritikai ir dailės žinovai J. Mackonį pažinojo kaip visapusiškai išsilavinusį, turintį puikų humoro jausmą ir jaunatviškais polėkiais žavintį žmogų.

Dailininko J. Mackonio tapyba patraukia savo poetišku grožiu ir stipriu realistišku piešiniu. Dailininko kūrybos sfera – istorinis paveikslas, portretas, peizažas. Didelio formato drobėse, tokiose kaip „Šiaulių valstiečių sukilimas“, „Už mūsų ir jūsų laisvę“, „Taip gimė lietuviška opera“, „Pilėnai“, „Mažvydas“, „Barbora ir Žygimantas“, jaučiamas itin didelis susidomėjimas iškilia Lietuvos praeitimi ir ypatinga pagarba jos dvasinių vertybių palikimui. Savo paveiksluose autorius siekia atskleisti lemtingus tautos gyvenimo momentus, parodant juos gyvoje žmogiškų išgyvenimų terpėje, istorinių įvykių plotmėje.

J. Mackonio drobėse nutapytas vaizdinių pasaulis nėra paprastas realybės atspindys. Kameriški, iškilmingi, ramybe spinduliuojantys Vilniaus peizažai – tai savitai dailininko pamatytas Lietuvos sostinės architektūros paveldas, trapus ir nepasiduodantis laiko apnašoms, niokojimams – tarytum iš pelenų atgimstantis feniksas. Su didele meile, lengvu impresionistiniu potėpiu kūrėjas tapė senąjį Vilnių – šventyklų miestą ir jų tyloje girdimą varpo dūžio skambesį, saugantį savo tradicijas ir verbų sekmadienių pavasarišką džiaugsmą, traukiantį muzikalia architektūrinių formų ir erdvių kaita, siaurų gatvelių paslaptimi.

J. Mackonio sentimentai Lietuvos istorijai ir etnografijai, romantiška meilė senajam Vilniui, matyt, nulėmė jo meninio braižo savitumą ir pastovumą. Jis visuomet buvo ištikimas jautriai ir subtiliai realistinio piešinio linijai, laisvam teptuko potėpiui, fiksuojančiam spalvų žaismą šviesoje. Metams bėgant į pakalnę, nesivaikydamas madų, autorius tapė vis naujus paveikslus, kuriuose jaučiamas brandaus menininko braižas.“

Reklama
Reklama