Šis leidinys skirtas pristatyti parodai „Mstislavo Dobužinskio Lietuva”, įvykusiai 2018 metais Šeremetjevo rūmuose, viename Sankt Peterburgo valstybinio teatro ir muzikos meno muziejaus pastate. Įvykis turėjo gana svarbią diplomatinę reikšmę – paroda skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.
Mstislavas Dobužinskis pagal tėvo liniją priklauso vienai iš seniausių lietuvių bajorų giminei, jos vardas paminėtas 1532 metais, giminei priklausė keletas solidžių dvarų, dailininko senelis savo lietuvių-lenkų šaknis labai brangino (jis nedarė skirtumo tarp lietuvių ir lenkų, o laikė Lenkiją ir Lietuvą viena šalimi), nors gyveno ir tarnavo Rusijos sostinėje. Būtent tos šaknys ir suteikė jam galimybę 1924 metais ištrūkti iš tapusio jam svetimo ir pavojingo miesto į Lietuvą ir gauti jos pilietybę.
(Vilnia – kaip rašė pats Dobužinskis, Vilnius – šiandien) nebuvo naujas emigravusiam dailininkui miestas. Čia jis praleido savo mokslo metus vyresniųjų mokykloje, čia jis baigė gimnaziją. „Iš pat pradžių ir per visus gyvenimo metus šiame mieste jis buvo man mielas, tarsi gimtasis ir savas, net gimnazija, kurios aš nemėgau, netrukdė man tam jausmui – jis liko visam gyvenimui.“ Jis ieškojo ir čia atrado (vėliau ir kituose Lietuvos miestuose) „įspūdingą senovės įvairovę“, skaitė ją kaip savotišką architektūros pradinį kursą („… aš pats to nepastebėdamas mokiausi architektūros ir stilių. Dauguma gracingų ir tobulų Vilniaus bažnyčių buvo pastatytos XVIII amžiuje, ir to amžiaus dvasią man buvo suteikta galimybė pažinti būtent čia. Ir ne vien tai: Vilniuje susikaupė kelių epochų sluoksniai: buvo ir gotika, ir sunkus barokas, ir klasika…“). Bet tapant popieriuje lietuviškos gatvelės ir kiemai virsta griežtu ir sausu Peterburgu. Dobužinskis tapo iš natūros, bet laimi dailininko prigimtis: kampai, braižas, posūkiai, šviesa – kaip gimtoji kalba įsirėžė į meistro braižą. Mes čia nematome lietuviško Dobužinskio, jo niekada ir nebuvo, bet matome „Dobužinskio Lietuvą“, ir tai įdomiausias dokumentas.
