Pranas Domšaitis: „Jos / Jo figūra“
Parodoje susipina du klasikinės tapybos žanrai – portretas ir peizažas, siekiant išryškinti skirtingiems geografiniams kraštovaizdžiams būdingus spalvinius niuansus ir portretuojamų, daugiausia moterų, atvaizdų etnografiškumą. Šiuolaikiniu postkolonijiniu požiūriu tai kritinio apmąstymo reikalaujantis žvilgsnis į Kitą kultūrą ir žmogų, tačiau klimato kaitos iššūkių akivaizdoje natūralios gamtos peizažai neabejotinai kelia susižavėjimą. Tapatybės klausimai iškyla ir bandant charakterizuoti paties Domšaičio – užsieniečio be tėvynės (vok. Heimatlose Ausländer) – portretą.
Dailininko kūrybinis palikimas, pristatomas šioje parodoje, liudija, kad iki pat šių dienų tarp kalbų ir kultūrų, identitetų ir geografijų migruojantis (meno) pasaulis nuolat konfrontuoja su „jie” ir „mes” skirtumais grįsta savimone, susiduria su vizualinės kalbos kodais, turinčiais gilias (ideologines) tradicijas Vakarų kultūroje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2025 m. vasario 9 d.
„Jurgio Mikševičiaus pasauliai“
Tai pirmas tokios didelės apimties Australijoje kūrusio lietuvių menininko Jurgio Mikševičiaus (1923–2014) kūrybos pristatymas Lietuvoje. Šimtųjų dailininko gimimo metinių proga Australijoje plačiai nuskambėjo jo kūrybinis fenomenas, surengta nemažai asmeninių parodų Luroje, Manlyje, Baterste.
Dailininko kūrybinis palikimas – peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicjos, piešiniai. Paveiksluose išreikšta intensyvi emocinė būsena, giminiška vokiečių ekspresionistų Ernsto Ludwigo Kirchnerio, Karlo Schmidto-Rottluffo, Erico Heckelio kūrybai. Naujos spalvinės harmonijos paieškos, moderni raiška suartina jį su Pauliaus Klee abstraktais ir avangardistiniais eksperimentais, meditacinės nuotaikos – su indiška misticizmo praktika. Daugialypėje menininko kūryboje susipina skaudžios europinės karo patirtys, meilė Australijos kraštovaizdžiui, šiltas ir jautrus santykis su žmogumi, sakralumo matmuo.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki 2025 m. kovo 28 d.
„Juslės ir jausmai“
Džiaugiamės, liūdime, pykstame, mylime, juokiamės, verkiame, bijome ar nerimaujame – įvairiausius jausmus išgyvename kasdien. Žmoguje verdančios emocijos ir jas sustiprinantys penki pojūčiai (rega, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas) nuo seno traukė mąstytojų bei atidžiai pasaulį stebėjusių kūrėjų dėmesį.
Pavaizduoti turtingą, sudėtingą ir painią žmogiškųjų jausmų paletę nebuvo lengva. Pasitelkiant perspektyvos, šešėlių ir spalvos valdymo įgūdžius pavykdavo sukurti įtaigius daiktiškus pavidalus, tačiau norint atskleisti veikėjų jausenas, psichologinį būvį, reikėjo gerokai daugiau pastangų ir jautrumo. Padėtį apsunkindavo ir tai, kad ilgą laiką laisva jausmų raiška meno kūriniuose nebuvo pageidaujama. Štai didelį pelną dailininkams nešdavusiuose reprezentaciniuose kilmingųjų portretuose emocingos išraiškos laikytos nederančiomis, žeidžiančiomis orumą ir trikdančiomis atvaizdo paminkliškumą. Kita vertus, jausmai galėjo nevaržomai lietis mitologinėse, religinėse scenose ar nusistovėjusių moralinių bei visuomenės normų mažiau paisiusių žemesniųjų sluoksnių atstovų portretuose. Ilgainiui, modernėjant gyvenimo būdui, labiau domintis žmogaus psichologija, vystantis psichoanalizės mokslui, atvirų emocijų dailininkų darbuose daugėjo, o kūrėjai imti liaupsinti už gebėjimą įtikinamai perteikti nuotaiką.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. gegužės 4 d.
„Tai kokia gi čia klinika?“
Parodoje pasakojama apie dabartinės galerijos patalpose XIX a. pabaigoje veikusias Vilniaus universiteto Terapijos, Chirurgijos ir Akušerijos klinikas. Lankytojai susipažins su pacientų ligų istorijomis, išvys to meto medicinos diagnostikos instrumentus, klinikose dirbusių medicinos daktarų mokslo darbus, garsiausių XIX a. Vilniaus gydytojų portretus, anatominius piešinius ir kaltūną – anuomet laikytą nepagydoma liga.
LNDM Vilniaus paveikslų galerijoje pristatoma paroda „Tai kokia gi čia klinika?“ kvies lankytojus paminėti Vilniaus universiteto Terapijos klinikos 220-ąsias metines ir Vilniaus universiteto klestėjimo simboliu tapusį charizmatiškąjį mokslininką prof. Andrių Sniadeckį, XIX a. pirmoje pusėje telkusį šviesiausius protus. Jam atminti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ir Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija jau daugiau nei dešimtmetį organizuoja Andriaus Sniadeckio skaitymus.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. kovo 16 d.
„NSRD: informacija apie transformuotą situaciją“
Ši paroda skirta įvairiems su latvių muzikos ir meno grupe NSRD (latv. „Nebijušu sajūtu restaurēšanas darbnīca“ – „Neišjaustų jausmų restauravimo dirbtuvės“) susijusiems bendradarbiavimo projektams pristatyti. NSRD 1982 m. įkūrė poetas, dailininkas Juris Boiko ir architektūros teoretikas Hardijs Lediņš. Vėliau prie jų prisijungė muzikantai Inguna Rubene (Černova) ir Mārtiņš Rutkis, o įvairius meninius projektus padėjo įgyvendinti architektai Imants Žodžiks ir Aigars Sparāns, be to, daugelyje grupės projektų dalyvavo dar platesnis dalyvių ratas. Tiesa, NSRD galima priskirti ne visus bendrus jai artimų žmonių kūrinius. Šioje parodoje tyrinėjame įvairius nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio iki 1989 m. vykusių kūrybinių mainų momentus, kuriuos sieja bendros įtakos, idėjos ir dėmesys naujoms kultūros formoms.Nepaisant sovietmečio suvaržymų, šiais ilgalaikiais bendrais projektais tyrinėtas kraštutinis avangardas, njuveivo (angl. New Wave) ir postmodernizmo estetika. Parodoje pristatomas platus darbų spektras nuo literatūros, poezijos ir muzikos įrašų, 8-ojo dešimtmečio viduryje tapusių NSRD veiklos pagrindu, iki 9-ojo dešimtmečio njuveivo muzikos, akcijų, architektūrinių pasiūlymų, postmodernaus dizaino, diskotekų, videoperformansų ir „apytikslio meno“.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2025 m. vasario 23 d.
„Etnografinis opartas muziejų kolekcijose“
Parodoje pristatomi devyni žymiausio Lietuvos optinio meno meistro Kazio Varnelio (1917–2010) tapybos darbai ir beveik šešios dešimtys Panevėžio kraštotyros ir Nacionalinio muziejų kolekcijose saugomų audinių – lovatiesių, kapų, marškų, „divonų“ ir kt. Vėlyvojo modernizmo atstovo geometrinių abstrakcijų kompozicijos gretinamos su šimtamete autentiška optinių raštų tekstilės tradicija.
Dailininkas Kazys Varnelis gimė Alsėdžiuose dievdirbio ir tapytojo Kazimiero Varnelio bei audėjos Teofilės Domarkaitės-Varnelienės šeimoje. Vaikystėje ir vėliau patirtas liaudies meno poveikis giliai įsirėžė į būsimo menininko sąmonę, tapo stipriu pagrindu tolimesnei moderniai jo kūrybai. Gyvendamas Čikagoje, jis ėmė tapyti geometrinius motyvus, kurie netiesiogiai siejosi su liaudies meno ornamentų raštais: kryželiais, apskritimais, kvadratais. Savo kūryboje juos naudojo kaip simetriškai pasikartojančius formos elementus, sukuriančius tarsi muzikinį drobių ritmą.
Panevėžio miesto dailės galerijoje (Respublikos g. 3) veiks iki 2025 m. sausio 26 d.
Rimaldas Vikšraitis: „Atgal į vaikystę“
Vaikystės tema fotografui Rimaldui Vikšraičiui nesvetima, tačiau ji niekados nebuvo sąmoningu kūrybos taikiniu. Ši paroda yra bandymas vaikystės pasakojimą lyg mozaiką sulipdyti iš pavienių fotografijų. Nepaisant tam tikro fragmentiškumo, autorius jame lengvai atpažįstamas: vieniems kaip didžiausio Europos fotografijos festivalio Rencontres d’Arles (Arlio susitikimai) laureatas (2009, Metų atradimas), kitiems − kaip paprastas to krašto gyventojas, turėjęs pomėgį fotografuoti.
Vikšraičio fotografijose laikas teka lėtai. Ne išimtis ir vaikų kasdienybė. Atrodo, lyg fotografuota gerokai seniau, nei būta iš tikrųjų. Skurdaus ir paprasto provincijos gyvenimo atspindžiai nukelia mintimis į protėvių laikus, kai meilė vaikams ir jiems skiriamas laikas buvo matuojami kitaip. Kai vaikystė buvo kitokia.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2025 m. birželio 1 d.
„Italų Renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano“
Šioje parodoje eksponuojami kūriniai priklauso dviejų tapybos mokyklų – Florencijos ir Venecijos – meistrams. Žavėjimasis Antika, spalvų plastika, idealizuoto grožio žmonių vaizdavimas – tai bene garsiausio Florencijos dailininko, novatoriaus Sandro Botičelio (Sandro Botticelli, tikr. Alessandro di Mariano di Vanni Filipepi, 1445–1510) kūrybos bruožai. Jie puikiai matomi darbe „Dievo Motina su Kūdikiu ir angelais“.
Venecijos mokyklos meistrai garsėjo spalviniais kontrastais, dinamiškumu ir realistiniu žmonių vaizdavimu. Būtent Venecijos mokyklos paveikslai XV–XVI a. buvo populiariausi ir valdovų bei didikų dvaruose geidžiamiausi meno kūriniai, dėl kurių varžėsi monarchai nuo Portugalijos iki pat Lenkijos, Lietuvos ar Švedijos. Parodoje galima išvysti ryškiausių Venecijos mokyklos tapytojų Vidurio Rytų Europoje saugomus darbus: Ticiano (Tiziano, tikr. Tiziano Vecellio, 1488/1490–1576) ir jo dirbtuvės „Meilės alegoriją“, dirbtuvės paveikslą „Dievo Motina su Kūdikiu, šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Cecilija“, Pariso Bordonės (Paris Paschalinus Bordone, 1500–1571) kūrinį „Diana ir Kalista“ ir Palmos Jaunesniojo (Palma il Giovane, tikr. Jacopo Negretti, 1548–1628) drobę „Juozapas ir Potifaro žmona“.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. vasario 23 d.
Agnė Juodvalkytė: „Anska“
Parodoje „ANSKA“ fotografijomis apžvelgiama pastarųjų metų Juodvalkytės kūrybos praktika ir kartu kuriamas juslinis prisiminimų pasaulis, leidžiantis žiūrovui pasinerti į kelionę po jos dirbtuvę. Šviesai keliaujant atspaudų paviršiais tęsiasi pokalbis tarp skirtingų kartų.
Agnė Juodvalkytė yra menininkė, baigusi tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Berlyne ir Vilniuje. Jos kūryba apima tapybą, tekstilę ir objektus, kurie tampa atspirties tašku nagrinėjant ryšius tarp istorijos, kultūros ir identiteto. Menininkės darbai eksponuoti personalinėse parodose: Berlyne esančiose galerijose „Galerie Bernau“ (2022), „Blake&Vargas“ (2021), „Projektraum Bethanien“ (2019), „Aesthetik01“ (2017 ir 2018); „Atelierhaus Salzamt“ Lince, Austrijoje (2015). Taip pat ji yra dalyvavusi įvairiose kolektyvinėse parodose ir renginiuose: SODAS 2123 Vilniuje surengtoje „Gathering” su Philippe’u Gerlachu (2021)‚ „Sweet Dreams Foundation“ Nidos meno kolonijoje (2022), „Audra“ Pamario galerijoje Juodkrantėje (2021), AV17 galerijoje Vilniuje (2020), Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2016).
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki gruodžio 14 d.
Algimantas Kunčius: „Įsiklausymai“
Parodoje „Įsiklausymai“ pristatomos A. Kunčiaus fotografijos, kuriuose autorius neskubriu žvilgsniu stebi gamtos motyvus – „Dievo kūriniją“. Neskubėdamas laukia debesų konfigūracijos ar pavasario šviesos palytėtų sausuolių kompozicijos, kuri fotografijos lakšte pavirstų į tobulai susidėliojusią šešėlių ir šviesos žaismę. „Reportažinis stilius man neegzistuoja“, – viename interviu yra sakęs Algimantas Kunčius. O tai nurodo į autoriaus siekį fotografuojant sustoti ir sulėtinti laiką. Nesiverčiant per galvą gaudyti reikšmingiausią momentą, bet būti kartu su savo artima ir stebima aplinka, kantriai laukti ir fotokameros užraktą nuspausti tik tada, kai aplinka sudėlioja optimaliausią savo atvaizdą. Kai kasdienybės ir gamtos fragmentai bei detalės išsidėsto tokia tvarka, kuri fotografiniame atspaude atgis savo kerinčiu tobulumu. A. Kunčiaus atspaudų kokybiškumas dera ir su muzikalumu, šviesotamsos ritmais ir tonų pulsacija. „Fotoaparatas man tapo instrumentu „sugroti“ Vilnių ir savąjį laiką“, – sako menininkas. Ir tokie ciklai, ir pavienės fotografijos, kurios rodomos šioje parodoje, gali gimti tik tada, kai esi santarvėje su savo laiku, kai susipina pauzės ir pastebėjimai, kai įsiklausymas eina kartu su nustebimu.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki 2025 m. sausio 11 d.
Barbora Matonytė, Denisas Kolomyckis, Liudvikas Kesminas: „Piktadarys / Villain“
Kolektyvo kūrybinė kelionė nagrinėja archetipines pozicijas, kurios formuoja visuomeninius ir kultūrinius naratyvus. Parodoje „Piktadarys / Villain“ menininkai tyrinėja piktadario figūrą – kaip socialinę konstrukciją, kaip asmeninę patirtį ir kaip visuomenės marginalijų kritiką.
Piktadarys – tai ne tik veikėjas, bet ir simbolis, reprezentuojantis tamsiąsias žmogaus sąmonės ir socialinių struktūrų puses. Parodoje eksponuojami kūriniai įkūnija šį kompleksą – nuo vidinių kovų, susijusių su asmenine kaltės, baimės ar destrukcijos patirtimi, iki kultūrinių reiškinių, kurie romantizuoja ar demonizuoja „blogio“ sąvoką. Menininkai pasitelkia įvairias medijas, iškreiptas fantazijas ir asmenines išpažintis, kurdami erdvę, kurioje žiūrovas tampa vidinės minties pavidalo liudininku.
Paroda kviečia pažvelgti į „blogį“ kaip į refleksiją: kokį vaidmenį visuomenė skiria šiai figūrai, kaip ji formuojama ir kokias galias jai priskiria? Šiame procese piktadarys tampa ne tik kritikos, bet ir ironijos įrankiu, atskleidžiančiu mūsų pačių moralines ribas ir normas. Tai bandymas atverti diskusijas apie tai, ką vadiname „piktadariu“ – nuo literatūros ir kino personažų iki mūsų kasdienio gyvenimo sprendimų, kurie kartais peržengia moralės ribas. „Piktadarys / Villain“ tyrinėja santykį su mintimis ir elgesiu. Kūriniuose vaizduojama destrukcija ar „nuodėmes“, ieško jų priežasčių: nusivylimo autoritetais, savęs neapykantos, vidinės kovos su moralės diktatais.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/Latako g. 2, Vilnius) veiks iki gruodžio 13 d.
Laima Oržekauskienė-Ore: „Tekstilės esė“
Laimos Oržekauskienės kūryba − tai subtili tekstilės poezija. Audeklas joje yra daugiau, nei apie jį manome. Įsiterpęs į gyvenimą, jis nusineša su savim kasdienybės dalį ir apreiškia, kas yra paralelioje ar šventumo plotmėje.
Tapiserijos sudaro didžiąją jos kūrybos dalį. Į rankų darbo audinį perkeliamas skaitmeninis fotoatvaizdas. Pastovumas, ritualinis veiksmas taip susisiekia su nepastovumu, čia ir dabar momentu. Pati autorė sako: „Man įdomu stebėti, kaip fotoaparatas sustabdo nesurežisuotą dabarties akimirką ir išsaugo kadre jos totalų laikinumą. Ištraukta iš realios kasdienybės, ji dokumentiškai tiksliai skaitmeninėmis priemonėmis perkeliama į rankų darbo audimo tapiseriją ir įspaudžiama joje, vėl atkuriant realaus dydžio gyvenimiškos tikrovės vaizdą.“
Oržekauskienės tapiserijų pagrindas − abstraktūs archajiniai (kablinio kryžiaus) raštai, kosminės sąrangos elementai. Gelmiškame erdvėlaikyje, kur tarsi prasideda ir baigiasi laikas, atsiveria daugybė virpančių plokštumų. Visa tai, kas pasirodo ir tampa prieinama tiesioginei patirčiai, virsta skaidria ornamentų virtualybe. Menininkė „apšviečia“ juostos, šalio, rūbo, apdangalo, užvalkalo, patiesalo individualumą. Portretuose aptinka būties šventumą, individualią egzistenciją susiedama su būties visuma. Vanduo, vynas, pienas kaip gyvybės apytakos žymės tampa nuorodomis į apeiginį atnašavimą ir pirmapradę tikrovę, kuriai atkurti reikia aukojimo(si) ritualų. Ir pagaliau pačiame tapiserijų paviršiuje matyti fotografiškai detalios medžiagų lenkimo žymės, raukšlės, klostės, linkiai, siūlės, sudūrimai… Ir vėl iš naujo atsiveria visa apimantis abstraktumas ir begalinė paviršiaus gelmė. Plokštumos susilieja, užplaukia viena ant kitos. Prasmės slankioja, skatindamos žvilgsnį pakilti ir nusileisti, pabūti gelmėje ir paviršiuje.
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 28 d.
„Liublino trikampis“
Kaip XVI amžiuje agresyvi Maskvos politika kaimyninių šalių atžvilgiu lėmė Abiejų Tautų Respublikos atsiradimą (sutartis pasirašyta Liubline 1569 m.), taip progresyviajame XXI amžiuje į palaimingą asmeninių problemų pasaulį įsiveržęs karas sugrąžino mus – Rusijos kaimynystėje gyvenančius ukrainiečius, lenkus, lietuvius – į anų laikų situaciją, primindamas istorinės partnerystės ir savitarpio pagalbos egzistencinės grėsmės akivaizdoje patirtį. Tik veikdami išvien turime galimybę išgyventi ir atsispirti kur kas stipresniam priešui.
Liublino trikampio rezidencijos iniciatoriumi tapo ilgametis Biruchyi saloje, Kryme, veikusių ir Ukrainos meno pasaulyje aukštai vertinamų šiuolaikinio meno rezidencijų organizatorius Genadyi Kozub. Po Krymo aneksijos Biruchyi rezidencija priverstinai pasitraukė į vakarus, kur nuo 2016 m. vykdo aktyvią meninę bei tarptautinio bendradarbiavimo veiklą. Jos projektai rodo, jog menas yra labai svarus istorinės atminties bei dekolonizacijos procesų analizės, žmogiškos atjautos ir palaikymo įrankis.
2024 m. gegužę į netoli Liublino (Lenkija) įsikūrusią Biruchyi–Borowiec menų rezidenciją buvo pakviesti įvairių sričių menininkai iš Ukrainos, Lenkijos bei Lietuvos, siekiant ieškoti tarpusavio dialogo, dalintis bendros/panašios istorinės patirties, dabarties išgyvenimų, praeities bei ateities vizijų refleksijomis. Rezidencijos metu buvo sukurti darbai, skirtingais kampais/rakursais apmąstantys nūdienos būtį.
Vilniaus dailės akademijos senųjų rūmų Baltąjame koridoriuje (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 20 d.
Laisvydė Šalčiūtė: „Bestiariumas“
Kūrinių cikle „Bestiariumas“ menininkė Laisvydė Šalčiūtė interpretuoja Antropoceno epochą, kurioje visi gyvename, per Viduramžių bestiariumų ir Renesanso kunstkamerų prizmę. Pasak autorės, mūsų epochoje žmogus tapo radikalia jėga, keičiančia ne tik savo, bet ir kitų gyvybės formų likimą bei sandarą. Tačiau šį reiškinį menininkė interpretuoja (auto)ironiškai – ne kaip žmogaus galios, o kaip žmogaus NEGALIOS išraišką. Šiuose kūriniuose ji pasakoja istorijas apie EKONERIMĄ, kvestionuoja ir ironiškai vizualizuoja priešpriešą – KULTŪRA VERSUS GAMTA, provokuoja žiūrovą apmąstyti politikos, karo bei biofilosofijos paradigmas. Dirbdama Šalčiūtė praktikuoja meninės apropriacijos ir fikcijos kūrimo metodus, kaip įrankius, gebančius paradoksaliai tarpusavyje sujungti skaitmeninus vaizdus, rastus interneto sraute su skirtingų kontekstų ir epochų vizualiniais bei verbaliniais elementais ir klasikine estetika. „Bestiariumo“ žiūrovą menininkė kviečia susimąstyti apie nehierarchinį visų gyvybės formų vertinimą ir iš to išplaukiančius galimus etinius, moralinius ir meninius sąryšius.
Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ (II a.) veiks iki gruodžio 7 d.
Indrė Aleksiejūnienė: „Malda gamtai“
Menininkė Indrė Aleksiejūnienė (Vilnius) dalinasi mintimis apie savo darbus: „Baigiau VDA keramikos magistro studijas. Studijuodama ir po studijų visą savo laisvalaikį skiriu naujų keramikos formų, spalvų, technikų ieškojimui. Dalyvauju parodose. Esu surengusi 7 personalines parodas, sudalyvavus daugiau nei 20 jungtinių parodų. Savo keramikos gaminius kuriu namie. Tai mano maža meno kūrybos oazė. Degimus atlieku kaimuke. Kūrybai mane daugiausiai imponuoja gamta. Miško paklotė, ežero dugnas, pievų toliai.
Šventorėliai gimė įkvėpti gamtos. Juose vaizduojama gamta taip kaip aš ją matau ir jaučiu. Paroda yra skirta grįžtančiams paukščiams.“
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 15 d.
Linas Jusionis: „Resort“
Parodą pavadindamas „Resort“ (pirminė reikšmė angl. k. – „Kurortas“) autorius ne tik apibendrina paveiksluose konstruojamų peizažų lokaciją ar dekadentišką nuotaiką; susimąstydamas apie šį žodį kaip veiksmažodį, reiškiantį atsitraukimą ar paskutinės galimybės griebimąsi, jis taip pat galvoja apie jame slypinčią nusivylimo ar pralaimėjimo konotaciją. Žvelgiant į egzistencialistų ir romantikų pamėgtą alpių peizažą kyla minčių apie La Belle Époque pabaigą ir Stefano Zweigo „Vakarykščio pasaulio“ nuotaikas, bylojančias apie paraleles tarp to laiko ir šių dienų konfliktų persmelkto pasaulio. Šios mintys taip pat kursto nežinią dėl esamos tvarkos tvarumo. Malonumas, nuovargis ir nerimas persipina, o šis prieštaringumas atliepia autoriaus mėgstamą kūrinio patirties neapibrėžtumą. Šiame kontekste juntamas ir lengvas humoras bei susižavėjimas pastebėta ar paties sudėliota situacija.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus G. 39, Vilnius) veiks iki gruodžio 24 d.
Maciej Gąbka: „Vartotojo patirtis“
Personalinėje parodoje „Vartotojo patirtis“ Maciej Gąbka pristato naujausius savo darbus – reljefus ir skulptūras – iliustruojančius žmogaus ir daiktų santykį, atsirandantį per jų fizinę pažintį. Pavadinimas yra susijęs su terminu „vartotojo patirtis“ (angl. „User Experience“, UX), apibūdinančiu bendrus jausmus ir įspūdžius, kuriuos žmogus patiria sąveikaujant su kasdieniniais produktais, paslaugomis ar sistemomis. Ji apima ne tik funkcionalumą ir patogumą naudotis, bet ir emocinius, estetinius ir kontekstinius aspektus. Kiekvieną kūrinį lydi komentaras, pagrįstas moksliniais tyrimais, kuris aptaria ir įprasmina konkrečius standartus ir aiškina normatyvinio elgesio reprezentacijas. Parodoje perteikiamas mūsų įprastas gyvenimas, kuriame bet koks elgesys, vertinamas kaip peržengiantis normos ribas, yra pastebimas ir sukelia tam tikras pasekmes. Ekspozicijos objektais atskleidžiama, kaip mes laikomės nusistovėjusių taisyklių ir suprantame pasaulį per normatyvinius filtrus, leidžiant žiūrovams įžvelgti sąsajas tarp parodos kūrinių ir savo asmeninės kasdienės patirties. Menininko vaidmuo čia tampa panašus į dizainerio darbą, kuris įprastų daiktų formas konstruoja remdamasis statistika ir vizualinės kultūros stebėjimais. Tuo tarpu „Vartotojo patirties“ tikslas tampa – užtikrinti, kad sąveika tarp žmogaus ir produkto, šiuo atveju žiūrovo, būtų intuityvi ir veiksminga, taip didinant naudotojų įsitraukimą.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki 2025 m. sausio 11 d.
Ieva Trinkūnaitė: „Priebėga“
Pavieniui ar poromis įkurdinti kraštovaizdžiuose gyvūnai šįkart tampa vieninteliais paveikslų personažais – tupinčiais, stovinčiais, plaukiojančiais, atliekančiais savo kasdienes veiklas. Ankstesniuose kūriniuose dažniau aptinkamų žmogiškosios aplinkos reliktų čia nebelieka – žiūrovo žvilgsniui čia veriasi retai matomas slėpiningas ir idiliškas gamtos pasaulis ir nesislepiantys jo gyventojai.
Drobėse gamta perteikiama specifiškai, tarsi žiūroviškai sukomponuotuose dokumentinio filmo kadruose. Juntama atvaizdo režisūra kuria savitą santykį su vaizduojamais objektais, kartu priartindama juos ir atitolindama, panardindama kinematografiškoje nerealybėje ir išryškindama gretutinius pasakojimus. Natūrą menininkė stebi iš ekologinės perspektyvos, akcentuodama žmogaus poveikio gamtai, klimato krizės, tarprūšinių santykių klausimus, per gyvūnų portretus tyrinėdama mūsų pačių ritualus. Empatiškas jos požiūris į gyvūnus išsiskleidžia emocingais jų atvaizdais, kviečiančiais įsijausti, išgyventi bendras patirtis. Gyvūnai žvilgsniais tarsi gaudo žiūrovų žvilgsnius, ieškodami kontakto ir ryšio – jie yra mes, mes esame jie.
Galerijoje „The Rooster Gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius) veiks iki gruodžio 8 d.
„Magic box”
Šioje kalėdinėje parodoje pristatomi galerijos menininkų kūriniai, kurie idealiai tinka šventinėms dovanoms. Ekspozicijoje bus galima pamatyti ir įsigyti nedidelio formato tapybos darbų, piešinių, fotografijų bei skulptūrų.
Parodoje dalyvauja šie menininkai: Raminta Blaževičiūtė-Mozūraitienė, Kazimieras Brazdžiūnas, Tomas Daukša, Eglė Karpavičiūtė, Eglė Norkutė, Vita Opolskytė, Andrius Zakarauskas, Sandra Strelė, Ieva Trinkūnaitė, Jonas Meškauskas, Emilis Benediktas Šeputis, Viltė Čepulytė, Vasarė Kuprevičiūtė ir Lukas Pavilonis.
Galerijoje „The Rooster Gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė: „Sudužę, subyrėję“
„Pradžioje domėjausi ir rinkau “tikras” šukes. Istoriškai vertingesnės yra sunumeruotos ir su duomenimis, kiek įmanoma buvo identifikuoti. Bet vėliau pradėjau šukes dekoruoti, tai pasirodė labai smagus darbas, kai kiekvieną pradedi matyti kaip miniatiūrą – vis kitokios ir dažnai labai įdomios formos. Šukių dekoravimas lyg ir visai absurdiškas darbas, bet tuo, matyt, ir labai įtraukiantis ir išlaisvinantis.
Ir vis tik, šukės – nykimo procesas, gal tiksliau kažkokia kita žmogaus kūrinių būties fazė, kai jie praranda funkciją ir buvusią prasmę. Mąstant apie civilizacijos objektų ir gamtos tvarinių nykimo bendrumą, atsirado ir antra parodos dalia – naktiniai drugiai. Tai mano sena tema, vis sugrįžtanti vienu ar kitu pavidalu. Čia naktiniai drugiai – subyrėję, sunykę, nors vis dar “įnoringi ir fantastiški” kaip tos šukelės. Krikščioniškoje ikonografijoje drugelis simbolizuoja prisikėlimą ir nemirtingumą, o drugelio gyvenimo ciklas, susidedantis iš trijų gyvenimo stadijų, – gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Be to, drugys iš vienos pusės – ypatingo grožio kūrinys, o apvertus kita puse – atgrasi plaukuota pabaisa. Taigi tai talpus ir labai prieštaringas įvaizdis.“ (Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė)
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gruodžio 15 d.
8-oji Vilniaus keramikos meno bienalė „Tarp“
Keramika yra neatskiriama kasdienybės dalis: utilitarūs indai, porcelianiniai puodeliai, palanges puošiantys vazonai, keraminės plytelės interjeruose, šamotiniai blokeliai, iš kurių suręstos mūsų gyvenamos buveinės, kurias neretai šildo keraminiai šildytuvai – viena vertus, keramika liudija masinės produkcijos perviršį, kita vertus, ji lieka glaudžiame santykyje su žmogaus kūnu ir jo gerove.
Kaip ir daugelis taikomųjų ir dekoratyvinių menų, keramika kaip žanras šiuolaikybėje patiria tarpinę, pereinamąją būseną. Čia ir prasideda egzistencinis klausimas, kas esame ir kur link judame. Žiedimo rato išradimas buvo esminis lūžis, keliskart pagreitinęs gaminimo procesą, gerokai vėliau steigėsi fabrikai, suteikę neribotų galimybių tiražavimui, o juose dirbantys žmonės iš dalies tapo mašinas aptarnaujančiu personalu. Paskutiniais dešimtmečiais atsiradę 3D spausdintuvai gal visai pakeis amatininkystės įgūdį, prarandant tūkstantmečiais sąlytyje su rankomis praktikuotas technologines žinias.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gruodžio 15 d.
Audrius Janušonis: „Šokiai“
Audrius Janušonis: „Prieš keletą metų bičiulis R. D. apie mano kūrybą poetiškai rašė: „<…> gestas yra molyje sustingęs judesys, šokis, autoriaus sušoktas studijoje.“ Mintis tada pasirodė tiksli ir taikli, o ilgainiui įkvepianti kitiems šokiams ir naujoms jų projekcijoms.
Pastaruoju metu kiek mažiau lipdžiau molį. Lipdžiau siūlą, kad susikurčiau vis naują modelį piešimui iš natūros. Tada piešiau, kūriau monotipijas, graviravau akmens masės plyteles, jas pjausčiau, vėl jungiau… sukausi ratu.
Paroda apie liniją, kuri yra ir priemonė, ir tikslas, fiksuota judesio trajektorija, objekto siluetas ir siužeto vingis, forma, kuri yra turinys. Skirtingos medžiagos diktuoja savo taisykles. Graviruota juoda plytelė primena antkapių plytas, taip pat turi stilistinių sąsajų su tatuiruočių pasauliu. Nenuostabu, nes jų atlikimo būdas toks pats: liniją kalanti adata.
Monotipijos – palyginti švelnūs judėjimo trajektorijų pėdsakai.
Medinius konstruktus iš pradžių narsčiau kaip priemonę eksponuoti keramikai, vėliau jie tapo savarankiški, netgi naudingi – savotiška mažąja architektūra.
Vazoms panaudojau vestuvėms dovanotos stiklinės vazos siluetą. Keraminės figūros, galvos, paukščiai – vis ieškau naujos prieigos prie senų temų; tai pastanga, ne baigtinė būsena.“
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki gruodžio 7 d.
Danas Aleksa ir Žilvinas Landzbergas: „Lapės ola“
Jau keletą metų abiejų parodos autorių meninė veikla kartas nuo karto susisieja su Kauno Žaliakalniu. Iš vienos pusės tai tik geografinė vietovė, viena iš daugybės, kuriose tenka lankytis. Tačiau būnant čia, kaip reta kur, kontekstas tampa ypač svarbus, neišvengiamas kūrybinio proceso dalyvis. Todėl galiausiai abu menininkus apjungė viena intencija – dedikuoti parodą šiam kontekstui, Žaliakalnio savasčiai.
Pirmoji parodos vieta buvo planuota pačiame Žaliakalnyje, Pelėdų kalne, „Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje“. Pastato antrame aukšte išsidėsčiusias ekspozicines erdves su išore sieja milžiniški stoglangiai, pro kuriuos dangaus fone matosi senųjų medžių viršūnės, vaizdas, kurį, tikėtina, čia užvertus galvą buvo galima išvysti ir prieš 1000 metų. Galerijos architektūra ir padiktavo mintį parodą susieti su olos metafora, kviečiančia permąstyti tikrovę, esančią už aklinų sienų. Parodos autoriai tarsi du pasakotojai, žiūrovams atstojantys nesamus langus. Į parodą kviečiama žvelgti kaip į kažko paslėpto ieškojimą ekranuose, atmintyje, objektuose, šviesoje, ar jos nepasiektose vietose.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gruodžio 15 d.
„Kūnui“
Paroda „Kūnui“ kviečia permąstyti kūno svarbą, jo unikalumą ir trapumą. Neišaukštindami kūno kaip aukštesnės vertės, parodos autoriai subtiliai tyrinėja jo daugiaprasmiškumą. Kūnas čia tampa erdve dialogui su juvelyrika, per kurią analizuojami egzistenciniai, socialiniai, emociniai ir estetiniai klausimai.
Ekspozicijoje pristatomi darbai nagrinėja kūno laikinumą, gyvenimo linijos kaip puošmenos įprasminimą bei amžinybės idėjos performatyvų atvėrimą. Tyrinėjama odos ir objekto sąveika, prisilietimo fenomenas ir jo paliekamas pėdsakas, atskleidžiantis fizinį bei emocinį žmogaus buvimo aspektą. Parodoje nuolat jaučiamas privatumo ir atskirties įspūdis, kai kur susipina impulsas, ritmas ir ekspresija. Juvelyrikos ir kūno santykiai – prabangos ir asketizmo sąsajos, komforto ribų analizė bei funkcionalumo ir estetikos dichotomija – atsiskleidžia minimalistiniuose, tačiau konceptualiai gilumą perteikiančiuose kūriniuose.
Juvelyrikos objektas šioje parodoje veikia kaip subtilus akcentas, kviečiantis į dialogą su kūnu. Kūnas čia įgyja prasmę ne kaip šventovė, bet kaip kompleksinė erdvė, kurioje jungiasi fizinė, emocinė ir socialinė plotmės. Parodos dalyvių kūryba atskleidžia žmogaus ryšį su pasauliu ir savimi per kūno ir juvelyrikos sąveiką.
LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) vyks iki gruodžio 21 d.
„Švyturiai – šviesos ir vilties simbolis“
Parodoje „Švyturiai – šviesos ir vilties simbolis“ eksponuojami kūriniai, sukurti 21-osios emalio meno laboratorijos „Pamario ženklai – 2024“ metu. 2024-ieji Pamario ir pajūrio krašte skirti vienam iš unikaliausių regiono kultūros paveldo objektų – švyturiui. Švyturys – tai ne tik navigacijos priemonė vandens keliautojams, bet ir galingas filosofinis simbolis, įkūnijantis šviesą, viltį bei komunikaciją. Šiemet Kintų Vydūno muziejus taip pat švenčia 30-ąsias įkūrimo metines, simboliškai tapdamas Pamario švyturiu – vieta, kur saugoma ir puoselėjama Vydūno filosofija, jo švietėjiška ir kūrybinė veikla. Vydūnas neatsitiktinai vadinamas lietuvių tautos sąmonės žadintuoju ir taikos švyturiu.
Kintų Vydūno kultūros centras daugiau nei du dešimtmečius organizuoja emalio meno simpoziumus „Pamario ženklai“. Šių renginių tikslas – populiarinti karštojo emalio techniką, supažindinti menininkus su Pamario krašto kultūra, istorija, tradicijomis ir unikaliu gamtovaizdžiu. 2024 m. emalio laboratorijos tema – „Švyturys – šviesos ir vilties simbolis“. Ji skirta Švyturių metams ir Vydūno muziejaus jubiliejui.
LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) vyks iki gruodžio 21 d.
Laura Vaišnorė: „Laikas lauke“
„Tapybą iš natūros priimu kaip unikalią galimybę sulėtinti bėgimą ir siekį pasipriešinti byrančio laiko tėkmei. Tai ne fotografija, kurioje vaizdą fiksuoja aparatas, čia „kamera“ yra akis, o pats procesas tampa svarbesnis už rezultatą. Per akistatą su natūra noriu patirti vietos dvasią. Tai – vaizdas, oras, vėjas, garsai, kvapai, o kartais ir šalia prabėgančios lapės ar stirnos.“ (Laura Vaišnorė)
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki gruodžio 21 d.
Stanislovas Lukošius: „Kitokio laiko nuojauta“ ir „Nemiestiškas miestas“
Paroda „Kitokio laiko nuojauta“. Statybos projektavimo institute dirbusio S. Lukošiaus fotografijose daugiausia įamžinta skirtingų Kauno rajonų architektūra ir urbanistinė kaita XX a. šeštajameaštuntajame dešimtmetyje. Tačiau juose regime ir gatvėse pulsuojantį kasdienį gyvenimą, ideologijos diktatą, autoriaus socialinį ir meninį jautrumą viešumoje stebimiems reginiams.
Paroda „Nemiestiškas miestas“. Šioje parodoje žvelgiant į S. Lukošiaus fotografijų paveldą raginama keliauti į užburiančios miesto praeities pasaulį.
Nors nuolat veržiamės į vis didesnę „tvarką“, patogumą, civilizaciją, tačiau fotografo sustabdytuose kadruose regime ir kitą pusę: kontrastų kovą, senų pavidalų stabtelėjimą prieš jiems išnykstant, tiksliau – juos išstumiant. Ir tuomet pajuntame suvirpant melancholišką ilgesį, prisimenant dar iki galo neužkariautų gamtos ir žemdirbiškos buities teritorijų savaimingumą, anksčiau gyvavusį kitokį žmonių tarpusavio santykį ir etiką.
Liučiūnų laisvalaikio salėje (Sodų g. 2, Liučiūnų k., Kauno r.) ir Padauguvos laisvalaikio salėje (Beržų g. 53, Padauguvos k., Kauno r.) veiks iki gruodžio 31 d.
„Naujas muziejuje: peiliukai vaisiams“
Pristatomas peiliukų vaisiams komplektas, priklausęs mokytojos Malvinos Šokelytės-Valeikienės (1898–1981) ir farmacininko Mato Valeikos (1878–1937) šeimai.
Šis XX a. pradžioje Vokietijoje pagamintas bronzinių peiliukų vaisiams rinkinys nėra išskirtinis ar ypatingas – tokius ar panašius įrankius buvo galima rasti dažnos inteligentų šeimos namuose. Vis dėlto, jų savininkų gyvenimo istorijos išties išskirtinės.
M. Valeika buvo ne tik farmacininkas, bet ir knygnešys bei aktyvus visuomenininkas, labiausiai nusipelnęs kaip lietuvybės puoselėtojas ir lietuvių farmacininkų vienytojas. Nuo 1908 m. gyvendamas Giedraičiuose, jis suorganizavo pirmą lietuvišką chorą, įsteigė žemės ūkio draugiją, vartotojų bendrovę „Vilnija“ bei surengė žemės ūkio ir rankdarbių parodą. Nepriklausomybės karo metu M. Valeika suorganizavo partizanų būrį, nupirko jiems ginklų, tačiau buvo suimtas ir įkalintas. Už nuopelnus Lietuvai M. Valeika buvo apdovanotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu ir Nepriklausomybės medaliu. 1935 m. su šeima apsigyveno Kaune, kur dirbo Petrašiūnuose įsigytoje vaistinėje.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus (Pilies g. 17) veiks iki 2025 m. vasario 11 d.
„Maža, daili šventinė kortelė“
Atvirukas – maža, daili kortelė, bėgant laikui tapusi kultūrinio konteksto ir žmogiškųjų santykių liudininke. Sveikinimai buvo siunčiami įvairiomis progomis: vardadienio, Šv. Velykų, Šv. Kalėdų. Pirmasis pasaulyje komercinis kalėdinis atvirukas buvo išleistas 1843 m. Anglijoje. Jame pavaizduota šeima, kelianti tostą už atviruko gavėją, ir užrašas: „Linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų“. Ši naujovė greitai išplito po visą Europą ir tapo neatsiejama šventinio laikotarpio dalimi.
Parodoje „Maža, daili šventinė kortelė“ eksponuojami įvairių asmenų XX a. 3–4 deš. siųsti atvirukai ir vizitinės kortelės, operos solistui Kiprui Petrauskui skirti atvirlaiškiai ir telegrama, kompozitoriui Juozui Gruodžiui ir jo žmonai Stasei siųsti sveikinimai, kompozitoriui Jonui Dambrauskui siųsti atvirukai. Šie eksponatai – tai tik maža dalelė KMM fonduose saugomų atvirlaiškių, atspindinčių vyravusią sveikinimų įvairovę ir kintančias tradicijas.
Miko ir Kipro Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2025 m. kovo 1 d.
Irena Mika: „Portretas III“
Parodos „Portretai III“ drobėse ištapyti arba kai kuriais atvejais netgi tarsi į jas įrašyti, įrėžti atvaizdai tarsi išsiveržia iš rėmų, nulipa nuo sienų ir stoja erdvėje vaizduojamą reiškinį atskleidžiančiais artefaktais. Tapybos priemonėmis išsakytų minčių pratęsimas erdviniais arba į rėmus bandančiais tilpti objektais – ilgai viduje brandintas, išlauktas, ieškotas judesys. Kai kuriais atvejais visa tai dar labiau praplečia rašytojos Saros Poisson gretutiniai tekstai.
Paroda „Portretai III“ – prieš metus vykusios parodos „Portretai“ koncepcijos bei raiškos tąsa. Jau tada I. Mikai rūpėjo išeiti iš tradiciškai suvokiamų šio žanro kontūrų, jai buvo svarbi mintis, kad portretą gali turėti ne tik konkretus asmuo ar gyva būtybė, bet ir reiškinys ar abstrakcija. Šįsyk menininkė renkasi kurti ne tik asmenų, bet ir reiškinių ar idėjų portretus – reiškinius, tokius kaip laikas ar mūsų sensoriniai santykiai, ji tarsi suasmenina, padaro atviresnius žmogiškai komunikacijai, dialogui. Tad ši paroda – tarytum menininkės pasirinkto žanro refleksija, atskleidžiant naujų, netikėtų jo raiškos būdų. Iki šiol tapiusi daugiausia konkrečių asmenų arba gyvenimo reiškinių portretus, paveiksluose ji siekė atvaizduoti ne išorinį pavidalą, o atskleisti esmę, nuotaiką, atmosferą arba savo asmeninį santykį. Dabar gi menininkė laisvai interpretuoja žanrą, atvaizdų kūrybinei raiškai pasirinkdama gatavus, vadinamuosius ready made, objektus arba instaliatyvias detales.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki gruodžio 29 d.
Gintaras Česonis: „Inspiracijos. Modernizmas“
Pasak dizaino ir achitektūros tyrėjos Jūratės Tutlytės, „Gintaras Česonis šioje parodoje pristatomose fotografijose stabdo kasdienio laiko tekėjimą, sukurdamas meditacinės ramybės aurą, kurioje modernizmo architektūros kūnas netikėtai apsinuogina. Prabyla vaizdų tyla. Šimtus kartų matyti statiniai nusimeta kasdienybės triukšmo rūbą ir veriasi visu savo grožiu. Rodosi taip, kaip dar niekada nesirodė. Tai savotiški statinių portretai, su itin kruoščiai parinktu žvalgos kampu taip, kad geriausiai skleistų objekto charakterį, ypatingu šviesotamsos kritimu, kad visumos ir detalių santykis suskambėtų aukščiausioje tonacijoje. Tačiau be pudros ir dirbtinio retušavimo. Vien iki gelmių skvarbus, vidinės ramybės tyloj architektūrą prakalbinantis žvilgnis.“
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2) veiks iki gruodžio 12 d.
„Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“
Keturi muziejuje saugomi Filomenos Ušinskaitės vitražai iš legendinės vaikų kavinės „Pasaka“, veikusios Kaune 1960–1996 m., tapo parodos portalu į prieštaravimų ir kontrastų pilną vaikystės pasaulį vėlyvuoju sovietmečiu. Meno ir dizaino objektai, eksponuojami kartu su dokumentine medžiaga, kasdieniais daiktais ir gyvais žmonių pasakojimais, kviečia perkratyti asmeninių prisiminimų archyvą ir sugretinti jį su sudėtinga kolektyvine istorine atmintimi.
Trys galerijos aukštai – konceptualūs parodos sluoksniai, sudarantys vientisą patirtinę kelionę nuo didmiesčio mikrorajono daugiabučių kiemo iki mažo provincijos miestelio. Pirmajame aukšte pristatoma legendinės vaikų kavinės „Pasaka“ istorija ir restauruoti vitražai, kurių siužetai kaip simbolinės nuorodos tiek į linksmas (atostogų prie jūros, mėgstamiausių saldumynų), tiek niūresnes (gyvenimas vaikų namuose, tremties prisiminimai) patirtis.
Antrasis aukštas skirtas „Disciplinos maršui“. Čia tyrinėjama sovietinė sistema, kontroliavusi vaikystę švietimo, medicinos, sporto srityse. Vaikas šiuose gniaužtuose tėra ateities projektas, būsimas tobulas pilietis.
Trečiame aukšte pasitinka laisvų nuo propagandos menininkų, dizainerių ir rašytojų kūriniai vaikams, taip pat vaikystės refleksijos meno kūriniuose.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 27 d.
Eimutis Markūnas: „Transfuzijos“
„Eimutis Markūnas (g. 1959) – įvairiaplanis ir įvairiapusis menininkas, kuriantis vitražus, tapybos, grafikos, video kūrinius, piešinius, fotografijas, instaliacijas, objektus, akcijas. Apie prigimtinį menininko asmenybės vitališkumą ir nesustabdomą kūrybos vyksmą byloja per šimtą viešosiose ir privačiose erdvėse įgyvendintų vitražų bei meninio stiklo objektų, instaliacijų bei akcijų, per pusšimtis personalinių ekspozicijų, aktyvus dalyvavimas įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje. <…>
Būtent tapyboje ryškiausiai atsiskleidžia emocionalusis E. Markūno asmenybės pradas. Kaip svarbiausią raiškos priemonę dailininkas pasitelkia spalvą, šviesą ir gestą. Dinamiška potėpių raiška ant didelio formato drobių, popieriaus, medžio ar gofruoto metalo plokščių, kaip ir spalvos suvokimas, E. Markūno kūryboje kito: nuo aktyvaus kolorito iki monochromijos vaizdiniuose, sukurtuose grafito technika (tapyba grafitu). O energinis šviesos poveikis ir neribota fantazija galingai atsikleidžia meistriškai autorine technika sukurtuose piešiniuose.
Pasak poeto Juliaus Kelero, juose tarsi iš pirmapradžio kosminio gaivalo gimsta žmogiškoji prigimtis. Iš nebūties ar pasąmonės gelmių išnyra bauginantys, bet sykiu hipnotizuojantys vaizdai. Iš chaoso gimsta naujas pasaulis. Eimučio Markūno pasaulis.“ (Danutė Zovienė)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki 2025 m. sausio 18 d.
Povilas Vilutis: „Baimės išpaišymas“
Šioje parodoje pristatomi ankstyvojo laikotarpio ir naujausi Mikalojaus Povilo Vilučio darbai. Greta gerai žinomų 8 dešimtmečio piešinių ir šilkografijų eksponuojama dar niekur nerodyta grafika, piešiniai ir objektai. Ši paroda – tai retrospektyvus paties autoriaus žvilgsnis į savo kūrybą.
Ekspoziciją sudaro trys dalys. Tai XX a. II pusės Lietuvos meno istorijos neatsiejama savastimi tapę ankstyvieji darbai – itin retai rodomi 8 dešimtmečio tušo piešiniai ir šilkografijos, tiksliau, jų replikos. Šiuos kūrinius Vilutis pristato pabrėžtinai efektingai – darbai yra išdidinti skaitmeninės spaudos būdu, ant senojo piešinio užtepti sodrūs akrilo potėpiai išryškina kūrinių ekspresiją.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki 2025 m. sausio 18 d.
Kristina Norvilaitė: „Žaidimai po mėlynu dangum“
Šioje parodoje menininkė keliauja į praėjusius vaikystės, jaunystės etapus, vėl iš naujo atrasdama savo esmę. Raižiniuose kūno judesiai iškalbingi, neatsitiktiniai – jie atspindi jausmus. Vyrauja dinamiška kompozicija, kuri tarsi atliepia visą gyvenimo siautulį, tuo pačiu ir kažką labai svarbaus ir esminio, kas nesikeičia niekada.
„Vaikystės tema mano kūryboje yra pamatinė. Ilgą laiką šios temos vengiau, nes nenorėjau leisti į tą prieštaringai išgyventą pasaulį. Dėka šios kelionės į savo vaiko vidų, tapau kitu žmogumi. Nustojau bijoti savęs, daug ką supratau apie save ir nurimau“, – pasakoja menininkė Kristina Norvilaitė.
Dailininkės darbai sukurti linoraižinio bei mišria technikomis ir atspausdinti ant drobės. Paveiksluose dominuoja ryškios spalvos, išraiškingas linijinis raižinys, energinga kompozicija. Šiuose grafikos darbuose spalvų intensyvumas organiškai dera su minimalistine estetika.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki 2025 m. sausio 12 d.
„ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais“
Parodos dalyje „Etninės kultūros paveldas“ Šiaulių istorijos muziejuje supažindinama su pagrindinėmis Šiaulių „Aušros“ muziejaus kolekcijų formavimo kryptimis: etnografinėmis ekspedicijomis, privačių asmenų muziejui perduotomis pavienėmis vertybėmis ir kolekcijomis, sukauptomis teminėmis kolekcijomis, rengiant muziejaus parodas. Pristatomas „Aušros“ muziejaus pasididžiavimas – Etnografinis archyvas – 2006 m. įtrauktas į UNESCO programos ,,Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą, pasakojama apie asmenybes, kūrusias ir puoselėjusias „Aušros“ muziejų. Parodoje eksponuojama Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių medžiaga. O tarpukariu sukauptų muziejinių vertybių didžiąją dalį galima pamatyti Šiaulių istorijos muziejaus atvirų saugyklų ekspozicijoje.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki 2025 m. balandžio 13 d.
„Vakarų vėjai ’24“
„Vakarų vėjai ’24“ šiemet tampa unikaliu vizualiojo meno ir literatūros dialogu. Menininkų darbų įkvėpti Lietuvos rašytojų sąjungos narių nauji tekstai, eksponuojami šalia kūrinių, kuria gilų meninio žodžio ir vaizdo ryšį. Paroda atskleidžia Vakarų Lietuvos menininkų kūrybinį potencialą ir skatina naujai įvertinti individualią kūrybos reikšmę mūsų kultūrai.
Parodų ciklą praturtina ypatinga galerijos viešnios „Drifts“ iš Vilniaus iniciatyva – ji pristato subtilią ir įtraukiančią Lino Jablonskio parodą „Linas Jablonskis pristato: Truman Capote“, kuri kviečia pažvelgti į vieno išskirtiniausių XX a. literatūros genijų pasaulį, perteiktą Lietuvos menininko kūriniuose. Trumeno Kapotės personažas, spalvingas ir prieštaringas, atgyja Lino Jablonskio piešiniuose, atliktuose akvarele ir pieštuku, tarsi dokumentinis kadras išblukusioje kino juostoje. Šie mažo formato darbai atskleidžia Kapotės daugiabriaunę asmenybę bei jo laikų Niujorko aplinką, o kartu – ir paties menininko refleksiją apie maištingą ir nuolat kintantį žmogaus savasties portretą.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 15 d.
„Linas Jablonskis pristato: Truman Capote“
Blausiomis akvarelėmis ir pieštuku atlikti darbai nebuvo adresuojami svetimoms akims ir dienos šviesą išvysta, galbūt, kaip ir pats Trumenas Kapotė, nelauktai. Piešinių serija, Jablonskio sukurta vienu ypu, iš jo daugiau nei dvidešimt metų kuriamų darbų išsiskiria konceptualiu sumanymu, konkrečiu išeities tašku, improvizuota raiška ir vienijančia tema.
Linas Jablonskis (g. 1959) – Vilniuje gimęs, čia gyvenantis ir kuriantis menininkas. Lietuvos dailės institute įgijo dailės teorijos ir istorijos diplomą. Nuo 1982 iki 2023 m. vadovavo Vilniaus universiteto Grafikos kabinetui. Yra sukures ofortų, autorinių menininko knygų, nuo 1999 m. kuria vien piešinius. Nuo 2005 iki 2010 m. organizavo tarptautinį renginių ciklą „Independent Drawing Gig“, vykusį Lietuvoje, Šiaurės Makedonijoje, Nyderlanduose ir JAV. Svarbiausios autoriaus personalinės parodos: „Piešiniai“ galerijoje „Akademija“ Vilniuje (2012), „Lettres du guerre“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2009) ir „Soft Fashion“ Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje (2002). Menininko kūriniai eksponuoti grupinėse parodose Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, „SAVVY Contemporary“ Berlyne, „Ibid. Projects“ Londone, Baltijos meno centre Gotlando saloje, „Art in General“ Niujorke ir kt. L. Jablonskio kūrinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, MO muziejus, VUB Grafikos kabinetas, Latvijos nacionalinis dailės muziejus ir Osnabriuko universitetas.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 15 d.
„(sub)titrai“
Aleksas Jukumas virtualios realybės kūrinyje „Mariupol 3“ žiūrovui suteikia galimybę patirti teatrą, kurio nebėra. Įprastai teatras yra fikcija, lyg scenos drama atskirta nuo tikrovės, tačiau A. Jukumo kūrinyje teatras ir realybė susikeičia vietomis. Patekdamas į virtualią erdvę, žiūrovas pats tampa veiksmo dalimi – vaikščiodamas aplink teatro pastatą, kurio nebėra, laukia, kol prasidės spektaklis, o staiga supranta, jog spektaklis jau vyksta.
Giedrius Satkūnas ir Daniel Kravčiuk savo kūrinyje „Dispersed images Vol. 1“ analizuoja skaitmeninio turinio plitimo kultūrą, ypatingą dėmesį skirdami „torrent“ technologijai ir platformoms, kurios atveria naujus būdus dalytis bei perkelti vaizdus skaitmeninėje erdvėje. Šie rasti, pasenę ar net piratiniai vaizdai, sujungiami į kataloginio formato leidinį, kuriuo siekia suteikti jiems legitimumo.
Agotos Balčiūnaitės animacinis kūrinys „Apie tuščius kambarius“ perteikia nutrūkusius šeimyninius ryšius bei prisiminimus, kurie išlieka fragmentuoti ir chaotiški. Per vaizdus ir garsą ji įkūnija gyvenimo etapus, kur šeimyniniai santykiai keičiasi, atsiradus atstumui ar laikui bėgant.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 15 d.
Klaus Leo Richter: „Kastutė“
Yra daugybė pasakojimų apie pasipriešinimą ir nepaklusnumą, ypač apie žiaurias bausmes žmonėms Sovietų sąjungoje. Kiekviena istorija nusipelno būti išgirsta. Dažnai tylūs maištai yra nepastebimi, tačiau jų „paprastumas“ leidžia lengviau susitapatinti su žmogaus istorija ir gali netgi priversti mus susimąstyti.
Fotografijų ciklas „Kastutė“ tyrinėja individo sprendimą nepaklusti represinei sistemai ir šio sprendimo pasekmes. Darbuose nagrinėjami nepaklusnumo motyvai ir aplinkybės, keliami klausimai, kas buvo Kastutė, kodėl ji pasirinko tokį kelią, ir plačiau – kas apskritai gali ar nesiryžta imtis veiksmų, vedančių į bausmę. Cikle taip pat nagrinėjama bausmės tema, ypač istorinis būdas bausti asmenis, atimant jiems galimybę naudotis civilizacijos patogumais ir paliekant juos „gamtos“ aplinkoje.“
Kūrinys „Kastutė“ buvo atrinktas „ISSP“ ir tapo „Futures! Photography“ programos dalimi.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 15 d.
„Ilgiuosi, nežinau ko“
Ar įmanoma ilgėtis nežinant ko? O ilgėtis namų būnant juose? Kaip tik tokį jausmą dar 2005-aisiais filosofas Glennas Albrechtas įvardijo solastalgijos terminu – jis reiškia emocinį ir egzistencinį nerimą, kylantį dėl klimato pokyčių. Lyg būdamas namie susivoktum, kad šios vietos pojūtis kinta arba jau yra negrįžtamai pasikeitęs. Nostalgiška ir gal kiek naivia perspektyva šioje parodoje bandoma minčių ir pirštų galiukais užčiuopti daugialypį, paradoksų kupiną mūsų santykį su gamta, kai į viena audinį susipina grožėjimasis gamta ir jos baimė, išnaudojimas ir meilė, faktai ir tikėjimai.
Kas yra tai, ką vadiname gamta, kur ji prasideda ir baigiasi? Jei išeiname į kiemą, ar ten jau gamta? O parkas ar miškas? O jeigu vaikščiotume Mėnulio paviršiumi – ten irgi gamta? Gamtos koncepcija yra kartu ir fikcija, ir neišvengiama realybė. Mūsų santykis su ja visuomet komplikuotas: jei jis betarpiškas ir juslinis, tai labai ribotas – juk viską jaučiame tik vienu kūnu konkrečioje pasaulio vietoje; o jei santykis mokslinis ir technologinis, tuomet globalesnis, bet medijuotas ir vis tiek neaprėpiantis visumos.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2025 m. kovo 30 d.
David Goldblatt: „(Ne)matomos struktūros“
Būdamas be galo jautrus ir atidus apartheido laikotarpio socialinėms problemoms ir po jo žlugimo vykusiems virsmams visuomenėje, Goldblattas visa savo kūryba atskleidžia, ugdo ir liudija kritišką bei sąmoningą žvilgsnį į būtį. Parodoje pristatoma daugiau nei šimtas fotografijų, leidžiančių visapusiškai pažvelgti į Goldblatto kūrybą, įskaitant fotografijas iš svarbiausių jo serijų, tokių kaip Kasyklose, Afrikanai fotografijose, Buksburge, Sovetas ir Struktūros.
Struktūros – tai monumentalus Davido Goldblatto fotografijų ciklas, pradėtas 1983 m. ir tęstas daugiau nei tris dešimtmečius. Jame matyti dar kolonijinį laikotarpį menanti vizuali Pietų Afrikos viešųjų erdvių ir peizažų istorija. Bažnyčių, paminklų, viešųjų pastatų, miesto ir agrarinio kraštovaizdžio fotografijose autorius atskleidžia, kaip visos struktūros atspindi jų kūrėjų ir naudotojų požiūrį bei įsitikinimus. Anot Goldblatto, tai, kokią aplinką kuriame, ypač architektūriniais ir panašiais elementais, „iškalbingai atskleidžia mūsų poreikius, polinkius, įgeidžius ir vertybes“.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2025 m. vasario 9 d.
„Dovanoju jums saulėtą meną. Marijos Prymačenko kūrinių kolekcija, evakuota iš Zaporižios srities dailės muziejaus“
Vizionieriška Marijos Prymačenko (1909–1997) kūryba yra tapusi legenda ir atpažįstamu ukrainietiškos kultūros simboliu. Savamokslė tautodailininkė yra viena mėgstamiausių šalies menininkių. Jos atvaizdas puošia šalies banknotus, o kūriniai – iliustruotas pasakų knygas, pašto ženklus, animacinius filmukus. Net šešiolika Ukrainos atminties institucijų saugo Prymačenko darbų kolekcijas, jos kūrybos parodos rengiamos visame pasaulyje. Ši paroda supažindins Lietuvos meno mylėtojus su kūriniais, evakuotais iš Zaporižios srities dailės muziejaus. Tai pirmasis tokios apimties menininkės pristatymas Lietuvoje. Parodoje eksponuojama šešiasdešimt rinktinių Marijos Prymačenko guašu tapytų kompozicijų iš į Lietuvą atkeliavusios 100 kūrinių kolekcijos. Dalį 1960–1994 m. sukurtų kūrinių nutarta restauruoti ir konservuoti Prano Gudyno restauravimo centre Vilniuje.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki 2025 m. kovo 2 d.
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė: „Ujei“
Ši paroda atveria naują, iki šiol nematytą E. Čėjauskaitės-Gintalės kūrybos plotmę. Naujausiuose menininkės darbuose nėra literatūriškumo ir poezijos; juose matoma atradimo nuostaba ir troškimas žaisti. Mėgavimasis procesu, kai paprastos formos – sidabrinė vertikalė, vielutė – gula ant plokštumos, virsdamos juvelyriniu piešiniu. Vielutė susipina su kita ir sukuria tūrinę formą, primenančią krepšį ar žvejo bučių, tačiau autorė nesiūlo žiūrovui savo interpretacijų. Metalinės formos jungiasi, sudarydamos sidabro audinį – skarelę, regztę, netgi rūbą. Sidabras pereina į padangą, į plaušus, į ašutus, pinasi akyse, virsdamas formomis. Tačiau svarbiausia ne tai. Svarbiausia čia – juvelyrikoje užfiksuotas procesas ir gyvybė, žaidimas medžiagomis ir begalinė nuostaba, atsivėrus nesibaigiančioms formų kaitos perspektyvoms. Viso to negalima apibūdinti kitaip, tik žemaitišku žodeliu „ujei“. Ujei – tai ir nuostaba, ir netikėtumas, ir pasidžiaugimas, ir nusivylimas, ir liūdesys. Viename žodyje telpa daugybė istorijų, kurių nebereikia pasakoti.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2025 m. vasario 28 d.
Julia Obermaier: „Tylios svajos“
J. Obermaier savo kūryboje daugiausia dirba su akmenimis. Tačiau jos objektai konceptualiai ganėtinai nutolę nuo tradicinių papuošalų, nors formos atžvilgiu nieko radikalaus čia nepamatysime. Taip ir turi būti. Formaliai išlikdama tradicijos ribose, J. Obermaier dirba švelniai ir intuityviai; ji siekia ne šokiruoti ar priblokšti, bet užkabinti žiūrovo ar papuošalo nešiotojo atminties stygas ir iššaukti iš atminties kažką užmiršto. Pavyzdžiui, trintukai – juos visi turėjome mokykloje, tačiau dabar jie yra visų pirma pakeitę medžiagą, o antra – funkciją. Tai, kas buvo įprasta ir banalu, po daugelio metų patiria virsmą ir mumyse sukelia tylų sąmonės sprogimą, pamačius, kad jie – iš akmens. Kad jie – juvelyriniai objektai, kuriais menininkė demonstruoja virtuozišką amato meistrystę. Toks pat tylus bei švelnus ir akmenų jungimasis į grupes, sudarant miniatiūrinius statinius-seges. Perregimi akmenų blokeliai užkloja vienas kitą, traukdami akį atspalviais ir tekstūromis. J. Obermaier segės – intuityvaus proceso rezultatai, gimstantys ne iš logikos, bet iš impulsų ir potyrių, kuriems atpažinti ir įpavidalinti reikia laiko ir tylos. Akmeninės perregimos segės kalba ne žodžiais, o vaizdais; akmeniniai trintukai ištrina mintyse formuluojamus žodžius. Tyloje intuicija ir vaizduotė ima skleistis žodžių ir pasakojimų nereikalaujančiais pavidalais. Čia veikia formos ir spalvos, šlifuoti paviršiai ir tekstūros. Tyloje skleidžiasi mintys ir svajonės, kol menininkė joms suranda tinkamiausią akmeninę išraišką.
Juvelyrikos mokykloje-galerijoje „Vilnensis“ (Dominikonų g. 7, Vilnius) veiks iki gruodžio 6 d.
Antanas Sutkus: „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“
Antanas Sutkus nomenklatūrai priklausė nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio kaip paslaugų tai privilegijuotai klasei teikėjas, o vėliau – kaip Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkas.
Pasitelkus Sutkaus kaip žurnalisto ir menininko darbus, trys parodos dalys – Kasdienybė, Paradai ir Nomenklatūra – leidžia susipažinti su nomenklatūros gyvenimu ir gyvenimu už jos ribų. Partijos ir atskirų jos narių kvietimu Sutkus fotografuodavo oficialius ir neoficialius renginius, kurdamas iškalbingus valdžios sluoksnių atstovų portretus ir nuotaikingus vaizdus. Mūsų laimei, Sutkus buvo ir yra fotografas, pasižymintis meistriškumu ir atkaklumu. Abi šios savybės lėmė, kad jis išsaugojo ir tas nuotraukas, kurios tiesiogiai nedomino partijos ar nomenklatūros, bet buvo neįprastos arba nebūtų perėjusios pro cenzorių akis. Tai leidžia mums įdėmiau pažvelgti į laiką, kuris, laimei, priklauso praeičiai, nors jo poveikį visuomenei ir šaliai vis dar matome ir jaučiame ir šiandien.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2025 m. gegužės 11 d.
„Albinas Elskus. Dangiškoji šviesa“
Albinas Elskus (1926–2007) – dailininkas vitražistas, tapytojas, atsidavęs pedagogas, įkvėptas eseistas, aistringas buriuotojas. Didelę gyvenimo dalį praleidęs egzilyje JAV, jis tapo legendine figūra ir vienu didžiausių autoritetų vitražo pasaulyje. 2000-aisiais Amerikos vitražo asociacijos apdovanotas už viso gyvenimo kūrybą, o jo parašytas tapybos ant stiklo vadovas „The Art of Painting on Glass“ („Tapymo ant stiklo menas“) perleistas keletą kartų ir iki šiol laikomas geriausia šio žanro studija.
Albinas Elskus nuolat ieškojo naujų vitražo komponavimo principų, kūrė kamerinio formato eksperimentinius darbus, kuriuose klasikinė tapyba intriguojančiai dera su popartu, fotorealizmu ar ekspresyviąja tapyba. Jis buvo nepralenkiamas meistras sulieti, regis, nesuderinamus elementus – fotorealistinį portretą ar gamtos motyvą su abstrakčiomis ritmiškomis struktūromis. Studijavo senąją dailę, sėmėsi iš jos įkvėpimo, tačiau kūrė savam laikmečiui, postmodernistinėmis citatomis atiduodamas pagarbą klasikiniam menui.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2025 m. rugpjūčio 31 d.
„Nuo Šiaurės jūros iki Kūčių stalo“
Nuo XIII a. Baltijos jūroje prie Danijai priklausiusio Skonės pusiasalio prasidėjus didžiajai silkių žūklei, ėmė formuotis svarbūs prekybiniai ryšiai tarp uostamiesčių, o europiečio mitybos racionas pasipildė nauja žuvies rūšimi. Svarbu pažymėti, jog silkė migruojanti, nenuspėjama žuvis. Silkė tai dingdavo, tai vėl atsirasdavo Baltijos jūroje, kol galiausiai pasitraukė iš jos. Prekybos silkėmis monopolis XV a. buvęs Hanzos sąjungos rankose vėliau persikėlė į Nyderlandus, o XIX a. pradžioje – į vakarinę Norvegijos pakrantę ir šiaurinę Jungtinės Karalystės dalį. XIX a. silkei užplūdus vakarinius Norvegijos krantus, pakrantėse ėmė vystytis su silkių žūkle, apdorojimu ir jos prekyba susiję verslai. To pagrindu kūrėsi net nauji pakrančių miestai. Norint išsaugoti silkės maistingąsias savybes buvo būtinas žuvies konservavimas. Pats populiariausias būdas – sūdymas druskoje, kuris pratęsė jos vartojimo laiką. Dėl to silkę buvo galima gabenti dideliais atstumais. Suprasti, kaip į šį kontekstą ir rinkoje atsiradusią „naują valiutą“ reagavo XIX a. Baltijos regiono uostamiesčiai artimiausias mums pavyzdys – Klaipėda (Memel). „Silkių bumo“ įkarštyje, čia XIX a. buvo pastatytas specialus sandėlis, kurį aprūpindavo iš Norvegijos burlaiviai, pakrauti silkių bačkomis.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks gruodžio mėn.
„Pacai. Istorijos sodo lelijos“
„Valdovų rūmų muziejaus parodoje, skirtoje Pacų giminės istorijai, atraskite šios svarbios šeimos kilmės istoriją ir jos per šimtmečius suformuotas giminės tradicijas, jų palikimą ateities Lietuvai. Pasak vieno iš parodos kuratorių, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinio direktoriaus dr. Vydo Dolinsko, „šiai parodai Valdovų rūmų muziejus rengėsi trejus metus. Eksponatus skolino pusšimtis institucijų ir privatūs kolekcininkai iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos, o vaizdinę medžiagą parodai ir rengiamam išsamiam jos katalogui pateikė dar daugiau nei dešimt kitų atminties institucijų iš Lietuvos, Lenkijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Turkijos“.
V. Dolinsko teigimu, „nuveiktas didžiulis darbas. Pacų istorijai ir paveldui skirta paroda tęsia tradiciją pristatyti ryškiausias, vertingiausią paveldą palikusias istorines Lietuvos didikų gimines. 2012 m. parodos sulaukė kunigaikščiai Sapiegos, o 2019–2020 m. sandūroje – kunigaikščiai Radvilos. Grafams Pacams surengta paroda išsiskiria tuo, kad joje pristatoma jau išmirusi didikų giminė, kuri pati negali nei pasirūpinti savo protėvių paveldu, nei toliau kaupti kolekcijų, formuoti giminės ar atskirų jos atstovų istorinio įvaizdžio ir veikti visuomenės istorinės atminties. Tad didikams Pacams skirta paroda tampa dar aktualesniu paminklu, įprasminančiu kadaise didžios, bet išnykusios didikų giminės nuopelnus, unikalų jų paveldą“.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. sausio 26 d.
Gediminas G. Akstinas: „Prieš plaukiant“
Gedimino G. Akstino kūryboje objektų forma, medžiaga bei technologinės ypatybės veikia nelyg koordinačių sistema, žyminti bendras meno dirbinių ir industrinės gamybos objektų ištakas, o kartu – tarp jų kylančias prieštaras.
Vienas kertinių parodos elementų – tai braižybos tinklelis, numatantis daiktų mastelį, perspektyvą ir bendramatiškumą. Jo motyvas parodoje atsiskleidžia kaip virtuali plotmė, nulemianti tiek daiktų atsiradimo sąlygas, kiek ir patyrimo galimybes. Pasak „Medūzos“ vadovo Audriaus Pociaus, šis tinklelis tampa ir konceptualia meno kūrinio interpretacijos matrica, kurioje gamybos kaip technologinio proceso tikslingumas yra suspenduojamas, o pats objektas išlaisvinamas nuo jam iš anksto numatytos funkcijos. „Akstino darbuose menas yra pirmiausia vaizduotės technika, – tęsia A. Pocius, – kuria atskleidžiamos jau materialiuose daiktų gamybos procesuose ir formaliose daiktų savybėse slypinčios naujos, netikėtos galimybės juos patirti.“
Galerijoje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki gruodžio 7 d.
Vladas Suncovas: „Industrinės pasakos“
Šiandien bandant perleisti nuobodų darbą DI (dirbtiniam intelektui) rodos sunku patikėti, kad industrinės revoliucijos pradžia Lietuvoje dar egzistuoja gyvojoje atmintyje. Rankos, vaikystėje rūpestingai kinkiusios arklius, vėliau prisijaukinusios riaumojančias metalines stakles, dabar bando susiorientuoti steriliame skaitmeninių paviršių pasaulyje. Kaunas, būdamas vienu iš Lietuvos pramonės vystymosi centrų, tapo šio magiško, transformacijų kupino spektaklio scena.
„Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“
Parodos lankytojai turės unikalią galimybę pirmieji pamatyti nuo 1948 m. dingusiais laikytus ir 2023 m. Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje atrastus Liudo Truikio tapytus tris monumentalius šios bažnyčios presbiteriją puošusius paveikslus, vaizduojančius dvylikos apaštalų procesiją. Šis Vėlyvosios antikos, Bizantijos ir Viduramžių epochų mene gyvavęs ikonografinis siužetas Lietuvoje nebuvo paplitęs, todėl L. Truikio kūrinys yra unikalus mūsų bažnytinės dailės pavyzdys. Restauratorės Teresės Blažiūnienės subtiliai restauruoti, mėliu ir prigesinta aukso spalva tauriai švytintys apaštalai pribloškia savo didybe ir grožiu.
Menininkas išgarsėjo kurdamas dramos bei operos spektaklių scenovaizdžius, kuriuose novatoriškai sprendė jį dominusios menų sintezės problemas, teigdamas, kad dekoracijų išraiškos priemonės turi atitikti muzikinę veikalo struktūrą. Jis originaliai interpretavo senųjų Egipto, Japonijos civilizacijų, krikščioniškosios Vakarų Europos, pagoniškosios Lietuvos bei lietuvių liaudies meno motyvus. Scenografas jautė pareigą tarnauti Šviesai ir laikė meną ta priemone, kuri gali apsaugoti pasaulį nuo chaoso ir užtikrinti Kosmoso harmoniją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m.vasario 16 d.
„Roboto transformuotas porcelianas“
Kinų bei europinio porceliano dirbiniai ne tik žavi vartotojus, jie ir toliau įkvepia XXI a. menininkus naujoms paieškoms. Parodoje „Roboto transformuotas porcelianas“ rodomi istoriniai Europos ir Azijos porceliano dirbiniai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių ir dr. Roko Dovydėno sukurtos istorinių vazų formų interpretacijos. Darbams naudotas prancūziškas porcelianas, gamintas Limože ir degtas 1250 laipsnių temperatūroje. Sekant blanc-de-Chine tradicija, kūriniai balti, glazūruoti permatoma glazūra. Kūrybos procese naudotos šiuolaikinės kompiuterinio modeliavimo programos, darbai spausdinti 3D molio spausdintuvais.
„Pradėdamas dvejų metų projektą, tikėjausi išsiaiškinti, kaip porceliano atradimas paveikė Europos indų formas, pamatyti virsmą ir naujoves. Bet šio tyrimo rezultatas yra išties netikėtas. Sekdamas porceliano išradėjo Johanno Friedricho Böttgerio (1682–1719) kūrybą, keliavau po Vokietiją, Lenkiją ir Lietuvą. Muziejų saugyklose, tirdamas trejų šimtų metų senumo darbus, žvelgiau į formas ir nuostabią medžiagą, iš kurios pagaminti indai. Ieškojau porceliano gaminimo pradžios ir formų pasikartojimų“, – sako menininkas Rokas Dovydėnas.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 22 d.
Gediminas Mažintas: „Čiurlionis. Forma. Šviesa“
Paroda „Čiurlionis. Forma. Šviesa“ tai penktoji skulptoriaus paroda, kurioje pristatomi kūriniai, įkvėpti kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio kūrybos. Pristatomas naujas ir modernus menininko žvilgsnis į gerai žinomus M. K. Čiurlionio kūrinius.
Menininkas Gediminas Mažintas gimė Ratnyčioje, Druskininkuose. 1998 m. baigė juvelyrikos studijas St. Peterburgo technikos kolegijoje Floridoje, Jungtinėse Amerikos valstijose. Skulptūros bakalaurą įgijo studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje Vilniuje. Nuo 2003 m. aktyviai dalyvauja skulptūrų simpoziumuose bei grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Priklausė menininkų klubui „Penktadienis 13“, yra surengęs keturias personalines parodas.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) vyks iki gruodžio 5 d.
Elma Šturmaitė: „Būsenos“
Parodoje pristatomi dailininkės Elmos Šturmaitės naujausi kūriniai. Vyrauja akvarelės technika ant popieriaus ir drobės atlikti darbai. Savo kūrybą dailininkė apibūdina kaip įvairialypę, neatsiejamą nuo kasdienių nuotaikų kaitos, emocijų įvairumo, mąstymo ir matymo. Vyksta kasdieniai ieškojimai ir atrandami įkvėpimai stebint įvairias gyvenimo realijas. Vyksta savaiminis atsinaujinimas, intuityvus temų atradimas technikoje, medžiagoje, spalvų deriniuose. „Mano kūryba nepastovi, kaip ir pats gyvenimas, – sako parodos autorė. – Kiekviena diena atsiveria kitame laikmetyje, apribota paros, savaitės, mėnesio ar metų. Bet jos visos būna kitokios, laiko matas nesuteikia nei spalvos, nei gilumos, nei vaizdinių. Kūriniuose atsispindi savasties būsena.“
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki 2025 m. sausio 2 d.
Kazimieras Brazdžiūnas ir Tomas Daukša: „Pokštas“
Išsakyto pokšto rezultatas – garsus kvatojimasis arba viską stelbianti tyla. Taip kaip pokštininkas, taip ir menininkas save geriausiai įsivertina per auditorijos reakciją. Suvokėjas taiklų ir šmaikštų juokelį gali sutikti palydėdamas garsiu hahahaha ir chachacha bl, o štai mene pokštai dažniausiai naudojami kaip būdas kalbėti apie sunkias ar net išoriškai neapčiuopiamas problemas atseit dėl to sunku tikėtis garsių šūksnių, geriausiu atveju galima viltis oficiozinių tikų, palingavimų ir tariamų diskusijų paskirais klausimais. Na, o trumputis šypt lūpų kampučiais yra lyg premija po žvilgsnio sąlyčio su kūriniu. Ištaigingos ponios, nuo kurių pompidūro negali atitraukti akių, siūbuodamos gintarinių dešrų karoliais braunasi link vyno staliuko. Diedai kažkur pakampėse siurbčiodami papigiam iš lidlo pirktą brendžiuką, aptarinėja vakarykščius rinkimų rezultatus, kartas nuo karto ištraukdami sieros gabalą iš ausies, kurį įsideda į kišenę, pirštų pagalvėlėmis susuka į kamuoliuką, šis apsivelia vakar karpytais kojų nagais, visokiais pūkais ir siūlais, sagom, centais (tipo tą kutosą sieros pasilieka ateičiai – mes gal į kokį nevykusį vargšą pokštininką). O išgertas taurių kiekis tiesiogiai koreliuoja su parodos gerumu ar pagyrų sodrumu. Todėl nenuostabu, kad yra įprasta nevykusį pokštą ar meną palydėti nevalingu trūkčiojimu ar prakaito šluostymusi nuo kaktos, giliu atsidusimu ir lyg nusipurtant nuo savęs – nu jo… va čia tai (pokštas) menas. Bl… N, P ir K turbūt įvyksta tik grįžus namo.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gruodžio 14 d.
„Judėjimas“
Bendrai parodai šiais metais jėgas suvienijo net 7 dailininkai: Agnija Germane, Ieva Liepina, Elmārs Orniņš, Signe Vanadziņa, Sarmīte Caune, Ērika Kumerova, Dita Lūse. Nors kiekvieno menininko kūryba individualiai – skirtinga, juos vienija meilė ir ištikimybė savo gimtosioms šaknims.
Parodos pavadinimas – JUDĖJIMAS – pasirinktas neatsitiktinai. Viena iš autorių, Dita Lūse, sako: „Mes visada esame judėjime – tiek pavieniui, tiek visi kartu, o mūsų šalis keičiasi kartu su mumis. Tęsiame tai, kas buvo pradėta, kad šalis taptų vis geresnė“. Judėjimo tematika vienokia ar kitokia forma atsispindi tiek Ditos Lūsės, tiek ir kitų dailininkų kūriniuose.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki gruodžio 8 d.
Saulius Paukštys: „Vatikano soduose“
Ši paroda – tai unikali fotografo Sauliaus Paukščio ekskursija po Vatikano sodus, kurioje dalyvauja ir parodos žiūrovas. Fotografinių vaizdų pagalba keliaujame per mažiausios pasaulio valstybės sodus, susipažįstame su jos kasdienybe, žiūrime į architektūros ir meno objektus: Pijaus IV vilą, Aitvarų fontaną, Lurdo grotą, Vatikano radijo pastatą, Vatikano valstybės geležinkelį, žvelgiame į nuo Vatikano kalvos atsiveriančią Romos panoramą.
Kartu su Sauliumi Paukščiu vaikščiodami Vatikano sodų takais pamatome trijų stilių – itališkojo, angliškojo ir prancūziškojo – sodų įvairovę. Itališkasis sodas formalus ir geometrinis, prancūziškasis – išsiskiria klasikinio ir barokinio meno raiška, angliškajam sodui būdingi geometriniai bruožai su natūraliais ir dirbtiniais elementais, tokiais kaip urvai, upeliai, pagodos, pavėsinės, šventyklos ir griuvėsiai.
Fotografijos muziejaus Studijoje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 15 d.
Kazė Zimblytė: „Abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“
Abstrakčiosios tapybos pradininkės Kazės Zimblytės paroda „Abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“, sudaryta iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkiniuose saugomų kūrinių, atveria žiūrovams savitą avangardinės dailės kalbą. Tapytoja kūrybines idėjas transformavo į išskirtinį plastinės raiškos modulį – skirtingomis abstrakčiomis kompozicinėmis struktūromis, tamsiomis arba šviesiomis spalvomis ant drobės, popieriaus ar kartono tapė aliejumi, akvarele, guašu, koliažų ir asambliažų technikomis klijavo drobės skiautes, popieriaus, odos, folijos lakštus ir taip perteikė emocines savo būsenas. Menininkės nuotaikų dramatizmą, juodos spalvos prasmes atskleidžia ir jos eilės:
Juoda spalva ant drobės, spalva juodai juodos drobės…
Spalva juodai juodos drobės…
Beviltiška meilė…
…Spalva juodo tymo…
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2025 m. kovo 30 d.
„Gėlės, vaisiai ir dygliai“
Augalai negali kalbėti. Jie nedejuoja ir nekraujuoja. Nesipriešina, kai juos skina ir kai jais mėgaujasi, kai juos apžiūri, sodina ar rauna. Jie turi šaknis, lapais sukasi į šviesą, nuo šalčio traukiasi. Jie lėti, švelnūs, kartais dygliuoti, nuodingi, naudingi. Kartais nepastebimi. Kartais jie pražysta už organinio pasaulio ribų, išsikeroja vaizduotėje. Įžengia į paveikslus, ekranus, apraizgo istorijas, pasėja sėklas atmintyje. Padeda žodžiams, virsta metaforomis, ataidi simboliais.
Augalai pasirodo ir šiuolaikinių kūrėjų darbuose. Per juos menininkai kalba apie dabartinį laiką, jo problemas ir jausenas. Šios parodos kūriniuose kiekviena augalo gyvavimo fazė virsta žmogiškųjų patirčių refleksijomis. Juodžemį semiančios rankos kalba apie įvykius Ukrainoje. Trapios žolės betoniniuose Tokijo patvoriuose įkvepia kurti eiles. Gėlės virsta džiaugsmo fontanais. Žiedais užpildomi kompiuterinių žaidimų personažai. Nudžiūvę lapai matuoja asmeninį laiką. Žydinčiuose parkuose, kurių žalios spalvos neužfiksuoja fotomedžiaga, atsiveria kiaurymės. „Restauruojamos“ į krantą išmestos medžių šakos kalba apie žmogaus įsibrovimą į natūralų dūlėjimo procesą.
Ši menininkų ir augalų simbiozė brėžia punktyrinę liniją, skiriančią ir jungiančią mūsų trapius pasaulius.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2025 m. kovo 2 d.
„Iš vidaus“
„Iš vidaus“ – pirma menotyrą ir psichologiją vienijanti tokio masto paroda Lietuvoje. Pasitelkę šias dvi disciplinas skatiname reflektuoti daugialypį meno kūrinio poveikį. Menotyros įrankiai padeda suprasti vizualinę kalbą, o psichologija nukreipia savianalizės link. Parodą lydintys klausimai lyg Ariadnės siūlas sujungia abi sritis – jie padeda išlaikyti žiūros ir mąstymo kryptį, ragina atsiverti ir patirti terapinį meno poveikį.
Siūlome ne chronologinį, o teminį žvilgsnį į Lietuvos modernų ir šiuolaikinį meną, sukurtą nuo XX a. 5 dešimtmečio iki šių dienų. Parodos struktūra suformuota remiantis psichiatro, psichoanalitiko Carlo Gustavo Jungo (1875–1961) asmenybės struktūros modeliu ir filosofo, rašytojo Alaino de Bottono (g. 1969) terapine meno vizija.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2025 m. rugpjūčio 31 d.
„Paveldas – mano, visuomenės, valstybės?“
Tikriausiai dažnas iš mūsų yra pats radęs ar girdėjęs istorijų apie rastus senovinius papuošalus, monetas ar akmeninius kirvelius. Galbūt labai knieti išbandyti naują pramogą vaikštant po laukus ir mojuojant metalo ieškikliu pajusti atradimo džiaugsmą? Bet ką daryti radus trijų kapeikų monetą ar žalvarinę pasaginę segę? Ar galima archeologinius radinius pasilikti, o gal juos verta parduoti? O jei atiduoti, tai į ką ir kur kreiptis? Ar galima metalo ieškikliu naudotis kaimyno lauke, o gal galima kasinėti savame miške?
Paroda labai aktuali šiandien, nes kilnojamųjų kultūros paveldo objektų randama nuolat, tačiau daugelis žmonių nežino, kokios yra jų teisės ir pareigos su jais susidūrus, tai yra, ką daryti netyčia ar tikslingai aptikus archeologinį radinį, kaip privalu elgtis.
Paroda pasakoja apie archeologinių radinių ir paminklų įvairovę, pristato juos saugančią teisinę bazę ir institucijas. Vengiama griežto tono ar gąsdinančių pamokymų, lankytojui pačiam paliekama teisė apsispręsti, kam vis dėlto priklauso mūsų visų bendra praeitis, kurią (at)kurti galime tik bendromis jėgomis.
Pilies muziejaus šiaurinėje kurtinoje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) veiks iki 2025 m. sausio 12 d.
Rustemas Skybinas: „QALQAN. Krymo totorių raštai“
Šiuos dekoratyvinius skydus, vadinamuosius kalkanus, sukūrė Rustemas Skybinas – keramikas, besigilinantis į Krymo totorių paveldą ir karybos daiktų puošybą. Juose atkartotos senovinės ornamentų kompozicijos, kurias jis atrado ant totoriškų ginklų bei šarvų.
Išsamių studijų, skirtų tradicinei Krymo chanato karybos daiktų puošybai, nėra. Remiantis lyginimu bandoma „perskaityti“ ornamentus, atpažinti Krymo meistrų darbą. Ši kultūra turi tam tikrus kanonus, kurie skiriasi kiekviename amate ir yra nulemti techninių ypatybių. Vis dėlto viduramžių šalmuose galima įžvelgti technologinį puošybos ryšį su XIX–XX a. monetų dekoru, Girėjų dinastijos artefaktų ornamentai gali būti lyginami su Krymo karių šarvų ornamentais ir pan.
Rustemas Skybinas savo kūriniais kuria ryšį tarp skirtingų epochų. XVII–XVIII a. karybos daiktų ornamentai atspindi tradicijų pastovumą, todėl ir simbolius menininkas interpretuoja susitelkdamas į reikšmių išlaikymą ir perteikimą, pagarbą konkrečioms kompozicijoms.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki 2025 m. balandžio 27 d.
„Žmonės ir struktūros. Algimanto Kezio ir Kazio Varnelio kūrybos dialogas“
Lietuvių išeivijos menininko Algimanto Kezio (1928–2015) fotografijose užfiksuoti modernūs Šiaurės Amerikos – Čikagos, Niujorko, Vankuverio – miestai, jų gyventojai. Dailininkas Kazys Varnelis šiandien žinomas ne tik kaip abstrakčiosios dailės atstovas, bet ir Lietuvos kultūrą puoselėjęs kolekcininkas.
Varnelio optinė tapyba, kaip ir Kezio fotografijos, išsiskiria ryškiais kontrastais ir šešėlių žaisme, ypatingu dėmesiu kompozicijos struktūrai ir ritmikai. Varnelis ne itin mėgo dalintis, kokie įkvėpimo šaltiniai slepiasi už jo tapybinių kompozicijų – jis sakydavo, kad paveikslai privalo kalbėti patys už save. Kezys akcentavo, kad jo kūryboje forma yra daug svarbesnė už turinį. Griežtõs, laikui tarsi nepavaldžios architektūros šešėlyje vienatvė atsiskleidžia kaip viena iš pamatinių žmogaus būklių. Gausus šių dviejų menininkų kūrybinis palikimas šiandien yra unikali Lietuvos išeivijos dailės pasakojimo dalis.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) vyks iki 2025 m. kovo 16 d.
„Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“
Ekspozicijoje pristatomi asmeniniai Lozoraičių šeimos daiktai (nuo interjero iki aprangos detalių), muziejaus rinkiniuose saugomos dovanotos Lozoraičių šeimos meno kolekcijos kūriniai. Jų pačių darytos fotografijos atskleidžia, kaip diplomatų kasdienybė persipynė su darbine veikla, kai kultūrinė diplomatija tapo tiesiog gyvenimo būdu. LRT archyvas suteikė galimybę paklausyti ir prisiminti pirmųjų prezidento rinkimų debatus. Taip pat parodos lankytojai bus kviečiami pasamprotauti apie alternatyvią istoriją, kas būtų buvę, jei 1993 m. prezidento rinkimus būtų laimėjęs Stasys Lozoraitis.
Su Lozoraičių pavarde susijęs šimtmetis valstybės istorijos. Kelios šios šeimos narių kartos dirbo Lietuvai, rūpinosi jos klestėjimu – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1934–1938), Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas (1940–1983) Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898–1983), Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Stasys Lozoraitis jaunesnysis (1924–1994) ir Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Kazys Lozoraitis (1929–2007). Juos jungė viltis gyventi nepriklausomoje valstybėje, savo darbais prisidėti prie Tėvynės gerovės.
Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. vasario 16 d.
„Mūsų pasirinkimai: žvilgsnis į keturias Lietuvos politikų kartas“
Suprasdami, kokių atsakingų sprendimų reikalauja šie rinkimų metai, muziejininkai kviečia atidžiau pažvelgti į žmones, kurie skirtingais laikotarpiais kūrė ir įtvirtino mūsų valstybę.
Kaip atspirties taškas pasirinktos abi Lietuvos Valstybę ir Lietuvos Valstybės nepriklausomybę atkūrusios kartos – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktų signatarai. Daroma prielaida, kad tai mūsų politikos elitas, padėjęs ir įtvirtinęs valstybės pamatus.
O kaip pokyčio tašką pasirinkome dvi politikų kartas, atėjusias po 20 metų, – 1938-ųjų (IV Seimas (1936–1940)) ir 2010-ųjų (X Seimas (2008–2012)) Seimų narius. Kokia politikų karta ateina į valdžią po valstybės kūrėjų, kai kurti reikia ne valstybę, o jos žmonių gerovę?
Paroda nepateikia atsakymų, bet kelia klausimus, skatina suvokti savo pasirinkimo ir sprendimo svarbą, moko lyginti ir interpretuoti duomenis. Todėl ir parodos atidarymui pasirinkta diskusijos forma, iš kurios kiekvienam klausytojui teks pačiam išsirinkti vertingas idėjas ir argumentus.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. birželio 15 d.
Ukrainiečių liaudies žaislai
Ukrainiečių liaudies žaislai atspindi turtingą Ukrainos istoriją, kultūrą ir tradicijas. Kiekvienas regionas pasižymi unikaliu žaislų stiliumi, kuriam įtakos turi vietos kraštovaizdis, klimatas ir papročiai. Tradicinės lėlės iš tekstilės, dažnai naudojamos apeigose, dabartinio karo metu tapo tapatybės ir paguodos simboliais. Šios lėlės netgi siunčiamos kariams kaip paramos ženklas.
Miškinguose regionuose paplitę mediniai žaislai – nuo baldų iki garsą skleidžiančių žaislų. Visoje Ukrainoje populiarūs moliniai žaislai, ypač gyvūnų formos švilpukai. Karpatams būdingi sūrio žaislai, gaminami iš avių ir karvių pieno, o valgomi apeiginiai sausainiai paplitę visoje šalyje. Šiaudinius žaislus, pavyzdžiui, barškučius ir lėles, kaimo amatininkai gamino sezoniniams renginiams.
Vilniuje atidaryta paroda yra unikali, nes ją netik remia Ukrainos žaislų meistrai, šlovindami savo kultūros atsparumą net karo metais. Tačiau puse metų daugiau nei 15 meistrų gaminti žaislai ir visa parodai surinkta kolekcija yra perduodama Vilniuje veikiančiam Žaislų muziejui.
Žaislų muziejuje (Šiltadaržio g. 2, Vilnius) veiks iki 2025 m. sausio 4 d.
„Kijevo Rusia. Pradžia“
Tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ skirta šios ankstyvųjų vidurinių amžių Rytų Europos valstybės, kurią dabartinė Ukraina laiko savo ištakomis, istorijai. Tai daugiakultūris IX–XIII amžiuje gyvavęs darinys, radęsis dėl poreikio prekiauti ir formavęsis veikiant stipriai Skandinavijos vikingų, stepių klajoklių ir Bizantijos įtakai.
Į Lietuvą atkeliaujantis Ukrainos muziejų aukso fondas leis pristatyti beveik tris šimtus metų apimančią Kijevo Rusios kūrimosi ir klestėjimo istoriją, taip pat įsitvirtinusį šio regiono istorijos įsivaizdavimą keičiančias temas: išorinių jėgų (skandinavų, baltų, finų) ir vidinių jėgų (slavų) paveiktą kilmės istoriją; sąsajas su Skandinavija ir vikinginę valdymo tradiciją; sąsajas su dabartinių Baltijos šalių žemėmis; žlugimą ir tradicijų tąsos atgarsius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Parodos pasakojimas atskleis turtingą daugiakultūrės Kijevo Rusios istoriją, bet svarbiausia – atsakys į klausimą, kas įkūrė Kijevo Rusios valstybę ir tęsė jos tradiciją šiai suirus.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2025 m. kovo 30 d.
15-oji Baltijos trienalė: „Ta pati diena“
Kasdien pabundame nujausdami tam tikrą scenarijų. Tas scenarijus keistai pažįstamas, nors ir ne iki galo aiškus. Sulig saulėtekiu prasideda negailestingai iš anksto nulemtos temos variacija. Džiaugsminga ar liūdna, diena visuomet kviečia priešintis – gyventi be scenarijaus. Būna dienų, kai tenka paklusti, būna dienų, kai reikia maištauti, būna paliaubų dienų. Dauguma baigiasi lygiosiomis arba pralaimėjimu. Rečiau – pergale. Kiekviena diena yra atskira įstabi kova. Ji at(si)naujina ir vis iš naujo pri(si)pildo nieko nežadėdama. Kai kurie bando šį ciklą suvaldyti. Jie stebi, mokosi, įsimena ir mėgina numatyti dėsningumus, tačiau kaskart pritaikant tokias žinias tėra įkvepiama, trumpam išsiplečiama – iškvėpimas neišvengiamas. Ir vis dėlto kartais tas kvėpavimas taip ištęsia laiką, jog pamirštame žemės ir saulės susitarimą. Kitiems tvarkingai suliniuotas grafikas taip ankštai apjuosia dieną, kad tampa pačia diena. Susitelkus vien į precizišką šviesos judėjimą, radikalus paklusnumas ima rodytis kaip būdas pabėgti. Dienos ciklas lengvai pasiduoda įvairiausioms interpretacijoms, atspindinčioms, kaip skirtingai jį suvokiame. Galima būti pasiglemžtiems jo pančių arba net patirti juos kaip kone didžiausią laisvę. Galima pasimesti aiškios struktūros rėme ir nematyti savęs, bet galima ir visai nustoti priešintis ir priimti jį kaip savo pačių kontūrą. Vėlgi, galima išmokti pajusti visą besikaupiančių dienų jėgą, atsispiriant nepaliaujamos jų kaitos sąlygotai mechaninei amnezijai. Ryžtingai, bet ir nesusireikšminant, net su užsispyrimu atmesti, kad pakanka dienos ritmo. Tai – tik keletas iš daugybės galimų šios temos variacijų, ją prisodrinančių ir žadančių naujus susitikimus su anksčiau patirta laime.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki 2025 m. sausio 12 d.
„Nepatogus Vilnius“
„Nepatogus Vilnius“ pasakoja apie prietarais ir stereotipais apipintus miesto gyventojus, kurių beveik nepažįstame, todėl dažnai vengiame, kartais net bijome. Tai paroda apie žmones, kurių, pasak apklausų, vilniečiai mieliau nematytų. Ir apie įsitikinimus, kurie kursto konfliktus, apsunkina gyvenimą.
Dešimt išgalvotų personažų iš praeities ir dabarties pasakoja savo gyvenimo istorijas ir atskleidžia temas, lyg ir nederančias idealaus miesto paveikslui. Šias istorijas paprastai pasakoja žiniasklaida, tad pačių herojų balsų dažniausiai negirdime. Parodos žvilgsnis į praeitį atskleidžia, kad su tam tikrais iššūkiais miestiečiai susiduria nuo labai senų laikų ir kai kuriuos dalykus itin sunku pakeisti.
Pasakojimas apie nepatogų Vilnių buvo sugalvotas pernai, kai šventėme miesto paminėjimo jubiliejų. Tąkart kalbėjome tik apie gražius Vilniaus bruožus. Šventei pasibaigus metas grįžti į tikrovę, prisiminti tai, ko per gimtadienius neminime, priimti net ir nepatogų miestą kaip savą.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais minime Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Parodą aplankyti kviečiame užsisakant ekskursiją po parodą, kurios metu dalyviai yra supažindinami su Dainų švenčių tradicija, istorija ir raida, Kauno miesto dainų šventėmis, aplankant pagrindines su šia švente susijusias Kauno vietas: Miko ir Kipro Petrauskų namus, P. Vileišio aikštę, Kauno sporto halės ir Dainų slėnio prieigas.
KMM M. ir K. Petrauskų namų kiemelyje (K. Petrausko g. 31, Kaunas), Pirmųjų Lietuvos dainų švenčių erdvėje, P. Vileišio aikštėje (K. Petrausko / Aukštaičių g., Kaunas), Sporto Halės prieigose (Ąžuolyno g. / Paparčių g., Kaunas), Ąžuolyne virš Dainų slėnio (Kaunas) veiks iki 2025 m. birželio 3 d.
„Miesto atmintis: Kęstutis Ignatavičius“
Savo karjerą 7 deš. pradėjęs kaip legendinio Kauno bigbito judėjimo narys, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo K. Ignatavičius tapo Kauno rotušės siela.
Vienas iš miestą formuojančių veiksnių – tradicijos. Natūraliai jas išsaugoti yra sudėtinga, tačiau visada atsiranda miestiečių, kurie didžiulėmis asmeninėmis pastangomis geba sujungti miesto gyvavimo etapus į vieną pasakojimo giją. Vienas tokių – Kauno rotušės ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius.
Buvusio miesto archyvo patalpoje eksponuojamos vis kitų kauniečių kuriamos parodos, pasakojančios apie tai, kaip miestas formuoja žmogų, o žmogus – miestą. Iki Kauno rotušės atnaujinimo čia kelerius metus dirbo pats K. Ignatavičius. Jam ir skirta pirmoji paroda, kurioje išvysite herojui priklausančius daiktus bei galėsite išgirsti autentiškus jo pasakojimus.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki 2025 m. balandžio 6 d.
„Vien šventieji“
TARTLE parodoje „Vien šventieji“ kviečiame pažvelgti į šventuosius, atkeliavusius tiek iš XVI amžiaus, tiek iš šiuolaikinių autorių dirbtuvių. Vieni jų sukurti menininkų, ilgus metus besimokiusių profesionalaus amato, kiti – mūsų prosenelių, savamokslių kaimo dievdirbių, kūrusių iš tikėjimo, savais būdais ir priemonėmis. Vieni darbai gimę iš pamaldumo, stiprybės ir vilties ieškojimo, kiti – iš noro sukurti tik pamaldumo viziją.
Parodos salėse kviečiame pažinti svarbiausias lietuvių liaudies krikščioniškosios dailės ikonografines temas: nuo universalių skausmą (Pieta, Rūpintojėlis, Jėzaus Nukryžiavimas), krikščioniškąją meilę bei viltį (Švč. Mergelė Marija Maloningoji), kovą prieš blogį (šv. Jurgis), atgailą (šv. Marija Magdalietė) išreiškiančių įvaizdžių iki lokalių, bet labai svarbių tautos religinei ir nacionalinei tapatybei atvaizdų (Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Šiluvos Švč. Mergelė Marija, šv. Kazimieras).
Parodą sudaro daugiau nei 150 kūrinių, jos pagrindas – eksponatai iš TARTLE kolekcijos, bet taip pat pasitelkiami kūriniai ir iš kitų privačių kolekcijų.
Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius) veiks iki 2025 m. gegužės
„Objektas ir detalė: akmens amžiaus estetikos pasaulis“
Parodos idėja kilo pamačius archeologų surastą ornamentuotą irklą. Kol kas tai vienintelis toks objektas, gamintas daugiau nei prieš 5 tūkstančius metų, aptiktas Šventojoje, buvusio ežero protakoje, kurioje intensyviai žvejota. Čia iš krantuose buvusių gyvenviečių piltos šiukšlės: gyvūnų kaulai, keraminių indų šukės ir įvairūs nebenaudojami rakandai. Laikui bėgant visa tai ežero dugne buvo užklota dumblu ir dėl užmirkusios terpės išliko iki mūsų dienų. Šventojoje rasta ir daugiau to paties laikotarpio irklų, tačiau šis stebina subtilia puošyba. Iš klevo išdrožto irklo mentę puošia ornamentas, sudarytas iš eglute išdėstytų įraižų vienoje pusėje ir smulkesnių eglutės bei X formos įraižų kitoje. Šis unikalus irklas, regis, buvo svarbus ir akmens amžiaus žmogui, nes, nulūžus kotui, taisytas – prie mentės liepos karna buvo pritvirtinta uosinė kartis.
Parodoje eksponuojami išskirtiniai objektai, pagaminti iš titnago, akmens, kaulo ir rago, medžio, keramikos ir gintaro, pakeri savo tobulomis formomis, harmonija. Kiekvienas vitrinoje esantis daiktas yra ypatingas, nes jį kūręs žmogus tarsi siekė – sąmoningai ar nesąmoningai – savo kūrinį autorizuoti, palikdamas tam tikrus ženklus, puošybos elementus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2025 m. birželio 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks gruodžio mėn.
„Šimtmetis dainos ratu“
Lauko paroda „Šimtmetis dainos ratu“ pristato šimtmetį gyvuojančios Dainų šventės istoriją, jos raidą ir istorinių lūžių įtakotą virsmą: nuo Dainų dienos tarpukario Lietuvoje iki Dainų ir šokių šventės šiandien.
Nacionalinė dainų ir šokių švenčių tradicija – šimtą metų besitęsiantis visos Lietuvos kultūrinis ir visuomeninis reiškinys, apjungiantis skirtingas kartas, ugdantis etnines vertybes, leidžiantis pajusti tautinį identitetą, skatinantis vienybės jausmą. Dainų ir šokių šventės suburia įvairių sričių meno kolektyvus iš Lietuvos ir įvairių pasaulio kraštų. Pirmoji Dainų diena buvo surengta 1924 m. Kaune. Nepaisant užgriuvusio Antrojo pasaulinio karo, sovietų okupacijos, reikšmingų istorinių pasikeitimų visuomenės gyvenime, Dainų šventės rengimo tradicija buvo išlaikyta.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks gruodžio mėn.
Algimantas Kezys: „Miestovaizdžiai“
Lietuvių išeivijos menininko Algimanto Kezio (1928–2015) fotografijose užfiksuoti modernūs Šiaurės Amerikos – Čikagos, Niujorko, Vankuverio – miestovaizdžiai. 1944 m. Lietuvą užėmus sovietams, Kezys itin sudėtingomis aplinkybėmis pasitraukė į Vakarus ir 1950 m. kartu su šeima įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur skyrė savo gyvenimą tarnystei jėzuitų ordine – kaip padėką už tai, kad pavyko išgyventi pokario Europos negandas. Aktyvią pastoracinę ir visuomeninę veiklą jis derino su užgimusia aistra fotografuoti – dar 1965 m. surengė parodą prestižiniame Čikagos meno institute, publikavo nuotraukas įvairiuose JAV žurnaluose, leido savo kūrybos albumus.
Kezio kūriniai, kaip ir Kazio Varnelio (1917–2010) tapyba, išsiskiria ryškiais kontrastais ir šešėlių žaisme, ypatingu dėmesiu kompozicijos struktūrai ir ritmikai. Pats autorius akcentavo, kad jo kūryboje forma yra daug svarbesnė už turinį. Griežtõs, laikui tarsi nepavaldžios architektūros šešėlyje vienatvė atsiskleidžia kaip viena iš pamatinių žmogaus būklių. Kiekvienas kadras – nuostabos, staigaus susižavėjimo supančia aplinka rezultatas, tad antrąkart fotografuoti tos pačios vietos autorius niekuomet negrįždavo. Gausus Kezio kūrybinis palikimas šiandien yra unikali Lietuvos išeivijos ir modernistinės fotografijos pasakojimo dalis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks gruodžio mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks gruodžio mėn.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Įkūnytos emocijos“
Patyriminėje instaliacijoje „Įkūnytos emocijos“ išplečiamos regimo kūno ribos ir pasitelkus garsą gilinamasi į fizinių pojūčių ryšį su emocijomis. MO lankytojus kviečiame į kūno suvokimo kelionę: pasinerti į intymias, paprastai nepastebimas žmogaus pojūčių subtilybes, atrasti kiekvieno individualius pojūčius ir emocijas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pristatomas unikalus autentiškas dokumentas – 1949 metų Vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija – vienas iš pamatinių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės dokumentų.
Deklaracijos teksto rengėjas – diplomatas Alfonsas Vabalas, 1939 metais apgynęs teisės mokslų disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą aktyviai įsitraukęs į ginkluotą kovą. Jos redaktoriai – aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį: Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.
Šiandien, Laisvės karą kovojančios Ukrainos ir NATO viršūnių susitikimo kontekste, 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įgyja ne tik valstybinę, bet ir geopolitinę bei tarptautinę svarbą. Aštuonių signatarų pasirašytoje Deklaracijoje kreipiamasi į Vakarų valstybes dėl paramos kovoje už laisvę ir išdėstoma nepriklausomos Lietuvos vizija pabrėžiant svarbiausius tautos siekius, jos norą tapti Vakarų politinių integracinių struktūrų dalimi, išryškinant jos ryžtą priešintis okupacijai, smerkiant fašizmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, reiškiant įsipareigojimą Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 19 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. spalio 19 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
„Vienaragis pasiduoda mergelei, animacija“ – tai Samo Keogh koliažo, skulptūros ir performanso instaliacija, kuria menininkas kritiškai vertina iki modernybės egzistavusios Europos vaizdavimą gobelenuose bei masinių medijų žanrinėse fantazijose. Kūrinys sukurtas remiantis XVI a. flamandų gobelenu „Vienaragis pasiduoda mergelei“, kurio du fragmentai, nors ir stipriai apgadinti, išliko iki šių dienų ir kartu su kitais žymiosios serijos „Vienaragio medžioklė“ gobelenais kabo „Met Cloisters“ muziejuje.
