E. Suchockytės ir R. Kmieliauskaitės darbai.

Parodos pavadinimas žada netikėtumą. Kaip savo laiškuose į pavasarį kreipiasi žiema? Apie ką juose pasakoja? Parodos rengėjai atskleidžia, kad tai asmeniški įrašai apie ramybės ir susikaupimo laiką, kartu su gamtos kismu virstantį vizualiais pasakojimais. Jų autorės – tapančios grafikės.

Editos Suchockytės (g. 1975) laiškus rašo drobėse įsikūrusios moterys. Jos svajingos, laisvos, išdidžios, įkūnijančios skirtingas kurėjos būsenas ir atspindžius. Primindami amžinąją atsinaujinimo galimybę, joms virš galvų prasklendžia laumžirgiai – jų įkvėptos mūzos pasismailina plunksnas, svajotojos iškelia skeptrus, karžygės užveisia sodus.

Menininkės kūryboje moteriškumas neatsiejamas nuo gamtiško prado. Jis pulsuoja ryškia linija ir gyva spalva, yra jausmingas, jautrus ir atviras. Moterų nesupa daiktai – joms priklauso erdvios vaizduotės menės ir salės. Jų gyventojos neantspauduoja užklijuotų vokų, bet siunčia atvirlaiškius, kuriuose – pasaulį perkuriantys pasakojimai ir kvietimas nesibaigiančiam pašnekesiui.

Ramunės Kmieliauskaitės (g. 1960) laiškai pilni oro, šviesos ir bundančių augalų. Jos akvarelės netikėtos subtiliais kontrastais. Ritmingos šiltų ir šaltų spalvų dermės balto lapo tuštumoje atkartoja gyvus paviršius ir fiksuoja meditatyvias akimirkos patirtis. Dailininkė stebi ciklišką gamtos amžinumą – tai jos kalba, atskleidžianti bendražmogiškas pajautas.

Menininkės darbuose – ištaigingas herbariumas. Jame – geltonasis vilkdalgis (Iris pseudacorus), lieknoji viksva (Carex acuta), gausialapis lubinas (Lupinus polyphillus), paprastoji smilga (Agrostis capillaris), darželinis jurginas (Dahlia cultorum), plunksnalapė rudbekija (Rudbeckia laciniata), kvapusis pelėžirnis (Lathyrus odoratus), balzaminė sprigė (Impatiens balsamina), aukštoji piliarožė (Althaea rosea) – galbūt jie iš tikrų pievų, galbūt iš vaizduotės prado.

Įėjimas nemokamas.

KUR? Vilniaus interjero ir gyvenimo aplinkos kūrimo centras „Domus galerija“, Meno zona (P. Lukšio 32, II a.)
KADA? Kovo 16 d. 18 val.