Saulius Lamprickas: „Paukščiai. Sugrįžimas…“
Su nauja tautodailininko Sauliaus Lampicko paroda „Paukščiai. Sugrįžimas…“ atsidaro ir Jono Basanavičiaus gimtinė Vilkaviškio rajone.
Tai ne pirmieji šio liaudies menininko darbai Jono Basanavičiaus gimtinėje. Nuo 1991 m. lapkričio 23 d. tautos patriarcho gimtinę puošia Sauliaus Lampicko stogastulpis, sukurtas sodybos atstatymo iniciatoriaus ir pagrindinio rėmėjo Kauno „Drobės“ gamybinio susivienijimo užsakymu. Tą dieną, minint patriarcho gimimo metines, buvo atidarytas muziejus.
Šį pavasarį liaudies menininkas S. Lampickas į Jono Basanavičiaus gimtinę sugrįžo su skulptūrinių paukščių paroda.
Mediniai paukščiai Saulių Lampicką lydi nuo pat kūrybos pradžios – iš pradžių tik kaip dekoratyviniai skulptūrinių kompozicijų akcentai, vėliau tapę kūrybinio polėkio ir atokvėpio nuo rimtesnių sumanymų išraiška.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Ožkabalių I k.) veiks iki birželio 24 d.
„Aukso žiedą dovanojo...“
Vinco Kudirkos muziejus pristato naują parodą „Aukso žiedą dovanojo…“, kurią parengė kartu su vietos bendruomene. Paroda supažindina su Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse vyravusia vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tarpukario esminis akcentas – kraičio skrynia, priklausanti naumiestiečių Gražinos ir Petro Žemaičių šeimai. Taip pat vestuvinės nuotraukos, kurios, kaip manoma, darytos tuo metu bene vienintelėje Naumiesčio apylinkėse veikusioje Abelio Smolenskio fotoateljė.
Parodoje eksponuojamas civilinės santuokos liudijimas byloja apie istorinių pervartų nulemtus pokyčius: iki tol bažnyčioje sudarytos santuokos yra perregistruojamos, o bažnytinės santuokos sudaromos nebent slaptai. Pokariu pastebima tendencija pamergėms puoštis tautiniais drabužiais – tautiniai kostiumai skolinami iš įvairių šokių kolektyvų, audžiami pačių merginų.
Vinco Kudirkos muziejuje (Kudirkos Naumiestis) veiks balandžio mėn.
Romualdas Požerskis: „Neramūs keliautojai“
Parodoje pristatomos fotografijos šiandien atrodo kaip ano meto jaunosios kartos gyvenimo, idealų ir bendros politinės situacijos metafora. Jos pasakoja apie asmeninės bei politinės laisvės siekį sovietmečiu, neramioje XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tokia nuotraukų interpretacija dabar gimsta dėl laiko nuotolio, tuometinio istorinio konteksto žinojimo, atvaizdo „perkėlimo“ iš asmeninio albumo į knygą, pagaliau – dėl „prigimtinio“ fotografijos gebėjimo kasdienio gyvenimo akimirką paversti iškalbingu apibendrinimu. Tačiau paroda suteiks retą progą fotografijas padengusius interpretacijų sluoksnius vieną po kito nuvalyti, kad būtų galima pajausti po jais išlikusią „gyvą“ akimirką ir estetinių taisyklių nesuvaržytą jos įamžinimą nuotraukose, kurios anuomet buvo skirtos tik fotografijų herojų asmeniniam archyvui. Betarpišką santykį su fotografijose įamžintu laikotarpiu padės atrasti kartu su fotografijomis eksponuojamas R. Požerskio jaunystės dienoraštis, mėgėjiški filmai ir fotografo bendražygių asmeniniai nuotraukų albumai.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Didžioji g. 19 (Stiklių g. 4) veiks iki balandžio 17 d.
Benas Liandzbergis: „Einantiems“
„Batais ir avalyne užsiimu jau beveik dvejus metus. Paroda „Einantiems“ yra gan ironiška. Kurdamas šiuos darbus sėdėjau namuose, kaip ir daugelis iš mūsų. Ironiška yra tai, kad tuo metu, kai esame ar buvome priversti sėdėti namuose, aš kuriu ir dekoruoju batus-daiktus skirtus naudoti vaikščiojimui. Darbuose nesurasite komiškumo, o verčiau mano spalvinius ir kompozicinius sprendimus, kurie šiek tiek atgaivins akis, vėl pradėjus vaikščioti Vilniaus gatvėmis.
Batus pradėjau daryti, nes nuo paauglystės šiek tiek domėjausi gatvės mada, muzika, sportas taip pat turėjo įtakos. Batai pasirodė tas aprangos atributas į kurį šiuo metu yra kreipiama nemažai dėmesio. Dažniausiai į kojas nežiūrime, tačiau aš galvojau kitaip. Visada, pirmiausia, žiūrėdavau į avalynę, tad natūraliai kilo noras su ja dirbti. Dar ieškau autentiško, savito stiliaus, kuris manau šiemet bus parodytas. Kol kas kuriu tai, kas šauna į galvą, kas atrodo, kad turėtų derėti prie bendros bato formos.“ (Benas Liandzbergis)
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Arūnė Tornau: „Aversai-Reversai“
„Arūnės Tornau žvilgsnis nukreiptas į tamsią vandens gelmę, miško prieblandą, augalo augimo ir dūlėjimo stebėjimą. Gal todėl menininkė greta tapybos kuria instaliacijas, objektus iš senų audinių, medinių sunykusių sodybos langų papuošimų ar įrankių, jų dalių. Kūriniu tampa mirusios mamos lovos vidinis audinys su įsispaudusiomis spyruoklių rūdimis, kartais – seni medikų chalatai. Todėl visai nieko stebėtino, kad savo tapybai Arūnė Tornau naudoja ne naują drobę, o pati tempia ant porėmio ir gruntuoja seną staltiesę, užuolaidą, net vilnos audinį…
Tačiau tai lieka paslėpta. Niekas net nujaust negali, kad ši rūdžių, medžių šešėlių, sutrupėjusio akmens tapyba dengia ir slepia ištisą pasaulį aitriai žydinčių gėlių, audimo raštų, sniego senių, net siuvinėtą undinę. Tą menininkės paveikslų „vidinį pasaulį“ ir buvo nuspręsta parodyti parodoje, apsukant kai kuriuos paveikslus taip vadinama „blogąja“ puse į žiūrovą. Dabar, kai pabrėžiamas tvarumas ir didžiuojamės daugkartiniu panaudojimu, Arūnė Tornau tai daro jau seniai. Šios „vidinės“ paveikslų pusės tarsi sujungia du, atrodo, skirtingus jos kūrybos pasaulius – tapybą ir objektus“. (Aistė Kisarauskaitė).
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki balandžio 24 d.
„Tik kūnas?“
„Parodoje dalyvaujantys menininkai savo kūryboje nuolat pasitelkia žmogaus figūrą, o tiksliau – kūną. Pirmiausia reikėtų padaryti nedidelį ekskursą į meno istoriją ir pridurti, kad pasitelkia ne aktą, bet daugeliu atveju – tiesiog nuogą figūrą. Štai kodėl parodos pavadinime toks riebus klaustukas – akivaizdu, kad šiuolaikiniam menininkui kūnas tėra būdas kalbėti apie savo vidybę, apie tai, kas neduoda ramybės ir veržiasi išorybėn <…> Parodoje aiškiai kristalizuojasi tam tikros potemės, kuriose menininko požiūris ypač ryškus, prasiveržiantis su visais savo vidiniais demonais ir nerimastingomis mintimis, kaip ir opozicinės nuostatos – džiaugsmas, formų estetika, švelni ironija.
Paroda „Tik kūnas?“ – tai įdomi galimybė patyrinėti ir stebėtis, kiek viena tema gali sukelti skirtingų plastinių sprendimo būdų ir emocinių potyrių – nuo kančios iki džiaugsmo, nuo ironijos iki pagarbos ir meilės žmogiškajam kūnui.“ (Jolita Mieželaitienė)
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) vyks iki balandžio 23 d.
Goda Lukaitė: 'Psyche' ir gamta
Jaunosios kartos tapytojos Godos Lukaitės kūrybinių interesų lauke – užmirštų, neužimtų vietų, erdvių motyvai, belaikiškumo nuojauta, nostalgijos ir ilgesio samprata. Autorė formuoja savitą kritinį žvilgsnį į žmogaus psichologines būsenas, aplinkos patirtis ir iš to kylantį nerimą, nesaugumo jausmą, ir per tapybinę kalbą fiksuoja ramybės paieškų bei sąmonės grynumo apraiškas.
Menininkė 2015 m. įgijo VDA freskos-mozaikos magistro laipnį, tais pačiais metais jai įteiktas Jaunojo tapytojo publikos simpatijų prizas. Nuo 2017 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, aktyviai dalyvauja parodose bei įvairiuose projektuose. Yra surengusi 3 personalines parodas. Nuo 2020 m. priklauso „SinThesis gang“ menininkų grupei.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Oksana Judakova: „Grafika, fotografija ir tekstai“
Kolekciją sudaro pastaraisiais metais sukurti darbai. Juose galima išskirti įvairių naratyvų ar atlikimo būdų, tačiau visus kūrinius vienija autorės asmeninis gyvenimas, fragmentiškai fiksuojamas kūryboje. Fotografijose dominuoja gamta, kurią Judakova pažino keliaudama po pasaulį: tai ir Meksikos augmenijos, ir gūdžių Pensilvanijos miškų, galiausiai Lietuvos kaimo siužetų referencijos. Lino raižiniuose atsiranda iš pirmo žvilgnio pasakų motyvus primenantys siužetai, tačiau iš tiesų esantys pačios menininkės vizualinės novelės, kurias inspiruoja kasdienybė. Monotipijose juntama eskiziška primityvizmo maniera, kuria greitai paštrichuojama tai, kas norima prisiminti – nužydėjusios saulėgrąžos ar katinas sode. Pastarųjų gretose integruojami ir abstraktūs kūriniai, kurių ciklą menininkė vadina „Piktomis linijomis“. Šias galima suprasti kaip sumišusių, konkretaus pavidalo neturinčių minčių atvaizdus, užuomazgas.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Dagnė Gumbrevičiūtė ir Virginijus Kazlauskas: „Išbūti“
Parodoje „Išbūti“ Dagnės Gumbrevičiūtės aliejinę tapybą ir Virginijaus Kazlausko projekte „Sirijus“ sukurtus grafikos darbus papildo video kūriniai ir medijų instaliacijos. Bėgimo pajūriu vaizdus lydintis sinematinis garso takelis padeda įsiklausyti į savo kvėpavimą, atrasti ritmo keliamą ramybę. Rinkdamiesi savo kūrybą matyti kaip vidinio pasaulio fenomenų atspindį, autoriai poetiškai atranda chaoso ir tvarkos balansą, o pagrindiniu kūrybos objektu įvardina savęs jausmą.
Spalvingi peizažai ir portretai, kontrastuodami su monochrominėmis abstrakcijomis, atskleidžia, regis, net ir labai nutolusių būsenų sąsajas. Efemeriškos prigimties patirčiai suteikdami fizinę kūrinio formą, kūrėjai ne tik įvardina, kas tose patirtyse nekinta, bet ir kviečia joje išbūti.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Mingailė Mikelėnaitė: „Akmuo + Ugnis + Pelenai“
Parodos pavadinimas „Akmuo + Ugnis + Pelenai“ atskleidžia, kad eksponuojami menininkės kūriniai referuoja į gamtines formas. Mingailė su atida stebėjo skirtingoms geografinėms zonoms būdingus gamtos darinius ir reiškinius. Kalnai, virš žolės kylantis rūkas nuo po žeme kunkuliuojančios lavos, suskeldėjusių akmenų faktūros, samanos ir medžių šaknys tapo menininkės inspiracijos šaltiniu. Pastarųjų reiškinių redukuoti motyvai atsispindi Mingailės kuriamose keramikos skulptūrose. Tokia raiškos forma autorė sudaro sąlygas pabusti žiūrovo intuicijai, kuri perša nuojautą, kad regimuose kūriniuose matomos atpažįstamos formos, tačiau fragmentuotos iš didesnio gamtos peizažo ir abstrahuotos lieka iki galo neapibrėžtos, todėl atveria erdvę individualiai interpretacijai.
Tuo pat metu natūralios aplinkos motyvai, įsisąmoninti autorės atmintyje, darbuose atgyja transformaciją patyrusiomis struktūromis. Šiuo būdu Mingailė interpretuoja žmogaus poveikį gamtai, kuris prasideda nuo to, kaip ji suprantama dar mintyse – vertinama, gerbiama ar priešingai.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Aldona Molnikaitė: „#ldsantropologija“
Aldona Molnikaitė – tapytoja gimusi Šiauliuose, kūrusi Vilniuje, parodose dalyvavo nuo 1957 m. Tapė temines kompozicijas, portretus, autoportretus, portretines kompozicijas, peizažus bei natiurmortus. Kūrinių yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus.
Karantinui priverstinai sustabdžius parodines veiklas, atsirado galimybė skirti laiko LDS archyvams, kuriuose pavyko atrasti šios menininkės tapybos darbų kolekciją, likusią Sąjungoje nuo jos parodos, vykusios 1990 metais. Besiaiškinant kam būtų galima grąžinti tapybos darbus, paaiškėjo, kad neliko jokių tapytojos giminaičių, kuriems galėtume grąžinti kolekciją, tačiau atradome jos testamentą, sudarytą 1998 metais, kuriuo visi jos tapybos darbai paliekami Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriui.
Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki balandžio 6 d.
Audra Vau: „Niekur“
Parodoje „Niekur” Audra Vau pristatys beveik autobiografinę abstrakciją, susidedančią iš fotografijų, instaliacijų ir objektų. Kaip teigia pati menininkė, parodos pavadinimas „Niekur” yra apie jausmą, kuomet kažkas išeina ir daugiau nebėra niekur. „Laikmetis, kaip pvz., sovietmetis, kuomet gimiau, tos šalies nebėra; išeina žmogus – ir jo jau niekur nėra; pasaulis ir žmonės, kokie jie buvo iki pandemijos, taip kaip buvo, niekada nebebus…”, – teigia Audra Vau, pabrėždama, kad parodoje ji kalba ne apie negatyvą ar praradimą, o apie jausmų, pojūčių poeziją, lyg ir nesvarumo būseną, kai esi tik pats su savimi.
„Mane labiausiai traukia ir jaudina dalykai, kurių negali kontroliuoti, reguliuoti jokios sistemos, normos ar taisyklės“, – užbaigė Audra Vau.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Violeta Marija Bičkutė: „Svajonių laukais“
Parodoje regime pastarųjų penkerių metų autorės kūrybą, tiksliau, abstrakčiąją kūrybos dalį. Eksponatus vienija bendra „dažų tėškimo“ technika, estetinė samprata, spalvinės dermės ir kompozicijos svarba. Autorė tvirtina per spalvas išreiškianti emocijas ir nuotaikas. Paveiksluose regime plačią emocijų paletę, bet jų panoramoje akivaizdžiai dominuoja pozityvumas, optimizmas, džiaugsmas. Violeta pasakoja niekuomet nesiimanti kūrybos, kai yra prastos nuotaikos. Šia paroda autorė kviečia lankytojus pasidžiaugti, atitrūkti nuo rūpesčių, iškeliauti į paralelinę – spalvų ir formų – realybę.
Trumpai žvilgterėję, Violetos drobes galėtume pavadinti pollockiškomis. Bet klystume. Šiuos autorius tesieja technika – dažo kelionės ant paviršiaus būdas – kryčio momentas. Bet net ir šiuo aspektu autorė eina visiškai individualiu eksperimentiniu keliu. Dažai sykiais krinta nuo teptuko, tykšta nuo šluotos šerių, kitais atvejais žliaugia iš kibiro… Savo studijoje autorė maudo dažų gūsiuose drobes sluoksnis po sluoksnio.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Algimanto Švėgždos pastelių paroda
Minint 80-ąsias Algimanto Švėgždos gimimo metines, dalinamės brangia dovana, 1995 m. dailininko padovanota Druskininkų M. K. Čiurlionio namams-muziejui. Tai 20 pastelių, kurios buvo sukurtos M. K. Čiurlionio 120-osioms gimimo metinėms.
Parodoje eksponuojami: triptikas „Raigardas“, fragmentai iš ciklų „Čiurlionio obelys“, „Liškiavos bažnyčios ansamblis“. Meistriškos, dvasingos, pilnos gyvybės A. Švėgždos pastelės, spinduliuodamos ramybe, pirmaprade pasaulio harmonija, leidžia naujai pamatyti pažįstamas vietas, geriau suprasti save, suvokti gėrį ir tai, kas tikra. Šie impulsyvūs, nuotaikingi, kameriniai darbai išsamiai papildė muziejaus rinkinius.
Druskininkų M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki gegužės 2 d.
Mantas Mikulevičius ir Vytenis Mikulevičius: „Šventieji po saulėmis… Jų ‘bromos’ ir ‘viečnastys’“
Videniškių vienuolyno muziejuje – lietuviškų saulučių ir naujai interpretuotų šventųjų sakraliniai tekstai ir potekstės. Erdvėje, kuri mena Pl. Mykolo Giedraičio dvasią, kurioje sukurta garsioji Mykolo Olševskio knyga „Broma, atverta ing viečnastį“ (1753 m.) laukiama kauniečių menininkų Manto ir Vytenio Mikulevičių kūryba, kurie bandys atverti naujas „bromas“ į kitokias „viečnastis“. Abu autoriai – tėvas ir sūnus – yra Mikulevičių kūrybinės dinastijos atstovai, tarp kurių minėtini skulptoriai, tapytojai, juvelyrai, teatro pasaulio atstovai.
Mantas Mikulevičius (g. 1973) – metalo ir medžio plastikos darbų kūrėjas, tautodailininkų sąjungos narys, meninių-patriotinių iniciatyvų Kaune organizatorius ir fotografuojantis menininkas.
Vytenis Mikulevičius(g. 1996), šiemet baigiantis tapybos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, 2019–2020 m. jau spėjo surengti personalines parodas Kaune, Berlyne (su tėvu), Niujorke ir Los Andžele.
Videniškių vienuolyno muziejuje (Šilelio g. 6, Molėtų r.) veiks iki birželio 30 d.
„Tautodailė Šiaulių regione“
LTS 55-čiui skirta tautodailės paroda vyksta ypatingu, neįprastu karantino laikotarpiu. Uždarumas, bendravimo stoka nesutrikdė meistrų kūrybingumo, priešingai, teko dar labiau susitelkti savo kūrybinėse erdvėse ir dalyvauti tradicinėje regiono tautodailės parodoje. Dalyvauja Akmenės 5 autoriai 80 darbų, Joniškio 16 autorių 68 darbai, Kelmės 6 autoriai 32 darbai, Pakruojo 5 autoriai 25 darbai, Radviliškio 22 autoriai 129 darbai, Šiaulių rajono 28 autoriai 97 darbai ir Šiaulių miesto 42 autoriai 470 darbų. Iš viso 124 meistrai eksponuoja 900 darbų. Kaip visada svarus tekstilininkių indelis. Visoj Lietuvoj girdisi mūsų krašto garsių keramikų žiestų puodynių, ąsočių skambesys, įspūdinga jų puošyba. Juvelyriški medžio drožybos taikomieji ir dekoratyviniai darbai. Kalviai sugeba mus pradžiuginti sunkų geležį paversdami patogiu ir menišku dirbiniu. Tapytojai labiau linkę ieškoti savojo individualaus kelio, semdamiesi patirties iš profesionaliosios dailės. Tradicijų dvasia jaučiama skulptūrose, atsigauna tradicijos grafikos mene. Aukšti pasiekimai popieriaus karpiniuose.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki balandžio 24 d.
Jolitos Gradauskaitės-Levčenkienės keramikos darbų paroda
Pirmąją personalinę parodą Jolita surengė 2007 m. Ji yra 35 jungtinių respublikinių parodų dalyvė, 24 personalinių parodų autorė. Menininkė aliejiniais dažais ant drobės ir kartono tapo peizažus, natiurmortus, figūrines kompozicijas, animalistinius ar sakralinius paveikslus; mezga riešines, gamina seges, keramikos dirbinius. Jolita yra viena savičiausių, ryškiausių tautodailininkų Utenos regione bei respublikoje. Ji regioninės „Aukso vainikas 2013“ parodos-konkurso laureatė (riešinės). Žiūrovų prizais apdovanota respublikinėse tautodailės parodose dailininko Adomo Varno premijai laimėti bei „Tu, jo numylėta Tėvynė!“, skirtoje poeto Maironio 150-osioms gimimo metinėms.
„Menininkės J. Gradauskaitės-Levčenkienės stilistiką (tiek keramiką, tiek tapybą) galima apibrėžti poetinio realizmo terminu. Kasdienę aplinką pakylėja į amžinumo terpę, suvokdama fiksuojamo momento laikinumą, efemeriškumą“, – taip apie autorės kūrybą sako menotyrininkė, tapytoja Dalia Puodžiukienė.
Utenos „Stiklo“ galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki gegužės 2 d.
Lietuvos karikatūristų darbų parodos
Karikatūros žanras leidžia žvelgti į pasaulį su humoro jausmu. Juokas – viena teigiamiausių žmogaus emocijų, tad parodos garantuoja gerą nuotaiką. Nors karikatūros tikslas nėra vien prajuokinti žiūrovą – šie piešiniai pašiepia arba išjuokia žmogaus ar visuomenės ydas.
Jonas Varnas, vienas aktyviausių Nacionalinės karikatūristų asociacijos „Humor Sapiens“ narių, įsitikinęs, kad šį savitą meno žanrą Lietuvos meno padangėje nuo išnykimo gali išsaugoti solidžios karikatūrų parodos ir jas kuriančių dailininkų bendravimas.
Politika – visuomet buvo ir yra pagrindinė tema karikatūrose. „Kiekviena valdžia turi garantuotą opoziciją – karikatūristus. Jie visuomet yra opozicijoje, nesvarbu, valdžioje – dešinė ar kairė“, – yra pasakęs vienas parodos dalyvių karikatūristas Edmundas Unguraitis.
UKC Muzikinėje galerijoje ir UKC Langų galerijoje veiks iki gegužės 2 d.
Edita Kušleikienė: „Pavasario žolynų apžavai“
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks nuo balandžio 1 d.
„Vilniaus pilių išvaduotojas. Boguslavo Radvilos portretas“
Valdovų rūmų muziejus pristato išskirtinį garsaus flamandų dailininko, olandų tapybos aukso amžiaus atstovo, portretų kūrėjo Vilemo van Honthorsto (Willem van Honthorst, 1594–1666) nutapytą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos vietininko, kunigaikščio Boguslavo Radvilos, XVII a. viduryje išvadavusio Vilniaus pilis iš maskvėnų rankų, portretą, kurį parodai paskolino muziejaus bičiulis ir daugelio projektų rėmėjas, filantropas, istorijos mylėtojas kunigaikštis Motiejus Radvila, neseniai įsigijęs šį kūrinį iš vienos privačios kolekcijos. Įvertinus tai, kad Boguslavą Radvilą vaizduojanti ikonografija yra ypač skurdi – iki mūsų dienų išliko tik keli žinomi tapyti jo portretai bei keletas grafikos kūrinių – šis pirmą kartą viešai pristatomas aukštos meninės vertės tapybos kūrinys yra tikra sensacija, kuri praturtins Radvilų giminės ikonografijos tyrimus, o Valdovų rūmų muziejaus lankytojams suteiks išskirtinę galimybę pirmiems pasigrožėti šiuo kūriniu Vilniuje.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 10 d.
Gintautas Trimakas: „#Slinktys #Dariniai #Spalva”
Parodoje pristatomi pastaruoju metu G. Trimako plėtojami projektai, kurie tęsia menininko vystomas fotografinės raiškos reprezentavimo ir pristatymo galimybių paieškas. Žinomas kaip abstrakčiosios fotografijos šalininkas ir pradininkas G. Trimakas savo kūrybinei praktikai pasitelkia esminius fotografijos meno sandus – šviesą, laiką ir medžiagą. Remdamasis klasikinėmis ir senosiomis fotografinėmis technologijomis autorius sukuria metaforiškus, parodinėje erdvėje įprasmintus, scenovaizdžius pasakojančius apie fotografijos praeitį, dabartį ir prognozuojančius ateitį.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Didžioji g. 19 (Stiklių g. 4) veiks iki balandžio 10 d.
Dominykas Sidorovas: „Ugniasienė“
Pagrindinė Dominyko Sidorovo kūrybos medija – tapyba, tačiau greta to menininkas kolekcionuoja bei kuria objektus, piešinius ant popieriaus ir ant sienos. Būtent pastaroji autoriaus kūrybos dalis bus pristatoma parodoje Ugniasienė.
Vyraujantis Sidorovo kūrinių motyvas – daiktas, dažnai paprastas, nuobodus ar net prastas kasdienybės objektas, kurio kontūras, spalva ar netikėtas rakursas nubrėžia autoriaus ir apskritai žmogaus egzistencijos ženklą. Parodą menininkas konstruoja kaip dvigubos koncepcijos projektą, apjungiantį kasdienybės objektų poeziją ir kūrybinio proceso analizę. Anot autoriaus, galutiniame kūrybos atrankos etape daug medžiagos yra nurašoma kaip netinkama, lieka už studijos durų ar užrašų knygutėse. Kūrėjo charakteris ar stiprūs aplinkos faktoriai nulemia, jog kažkas turi likti už ugniasienės ir nepasiekia žiūrovo. Tad parodoje, kur pagrindinis veikėjas yra sieninis piešinys tušu, pasakojama apie baimes praleisti kažką svarbaus, pražiopsojus nepasakyti, nurašyti kaip netinkamą ar kažko genialaus tyčinį ar netyčinį nutylėjimą.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks iki balandžio 10 d.
Pranas Griušys: „Miestas savyje“
„Tapybos projekto atspirties taškas yra dviejų filosofų – klasikų E. Kanto ir A. Šopenhauerio teiginiai apie „daikto savyje“ ir valios, kaip aklos jėgos, veikiančios šioje tikrovėje, vaizdinius. Minėtos apibrėžtys ir teiginiai, manau, tinka siekiant apibūdinti miesto sąvoką. Net ne sąvoką, o miestą kaip gyvą, nuolatos besikeičiantį žmogiškosios veiklos darinį. Vietoje šiandienos vartotojiškos visuomenės šūkio „čia ir dabar“ naudojamas Šopenhaueriškas „čia ir dabar“ pasaulio regėjimo, suvokimo ir vaizdavimo metodas, kada „lemiamo momento akimirkos“ dėka perteikiama unikali ir nesumeluota informacija bei vaizdiniai apie miestą kaip tokį savyje. Miesto vaizdiniai, netikėti ir paradoksalūs jo vaizdų santykiai, netikėtos miesto gyventojų situacijos ir būsenos tampa tapybos projekto turiniu. Šiuo atveju siūloma apie trisdešimt keistokų miesto būsenų ir realių vaizdų pastebėjimų, perkeltų ant drobės. Tai ir keliantys įvairias asociacijas paradoksalūs miesto peizažai ir vaizdai, įprastų miesto simbolių metamorfozės, tarpukario kultūrinio palikimo ir šiandienos ženklų sintezė, praplečianti šalia esančio pasaulio suvokimą ir interpretacijas…“ (Pranas Griušys)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki balandžio 25 d.
Kristina Paulauskaitė-Ramonaitienė: „(ne)LIESTI“
Parodos kūriniai lyg siurrealistiniai personažai dar kūrybos procese pradeda norėti prabilti, pasirodyti, išsakyti mintis, norus, suvaidinti savo vaidmenį. Jie užsiaugina kojas, ragus, nosį, kad užuostų, akis, kad stebėtų stebinčius, ausis, kad išgirstų ir išmoktų pasakyti. Jie tarsi pasakų herojai, atklydę į menininkės pasąmonę, kad turėtų galimybę gimti. Per juos kūrėja išreiškia emocijas, mintis akistatoje su kasdienybe ir joje gyvenančiais jausmais – nerimu, baime, tikėjimu, viltimi, laime, meile, netikėtumais, nusivylimais. Daugelyje kūrinių neatsiejamame santykyje nuo žmogaus pasireiškia gamtos motyvai. Gamtoje gali rasti ramybę, gėrį, netobulumą pavirtusį grožiu.
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje „Klaipėdos galerija“ (Bažnyčių g. 6) veiks iki balandžio 17 d.
Jolanta Rudokienė: „Žymuo“
„Ši mano darbų paroda susideda lyg iš dviejų dalių – pagrindinės temos ir nejučia prisigretinusios minties apie žmogaus vidinius išgyvenimus gyvenant karantino režimu. Savo pagrindinę temą seniai gludinau mintyse, siekiau ją realizuoti, bet taip jau nutiko, kad kurį laiką gyvename kaip ir izoliuoti vieni nuo kitų (saugiai) ir ta izoliacija man pasirodė lyg tęsinys mano pirminės minties, kai turi ir neturi, kai esi pats su savimi ir atrandi savyje daug prieštaravimų ir desperacijos. Abi tos temos tarsi prieštarauja viena kitai, bet yra glaudžiai susiję, susipynę.
Savo darbais pabandžiau susidėlioti prisiminimus, jausmus ir mintis, analizuojant nustatyti sau tą lietuviškumo žymenį, kuris man asocijuojasi su mano tėvų gimtaisiais namais, likusiais jų sapnuose, svajose, pasakojimuose, į kuriuos jie niekada taip ir negrįžo. Šiuo metu vis dar gyvenam savotiškoj izoliacijoj – lyg ir yra galimybė virtualiam bendravimui, bet ilgesys tikro gyvenimo ir tikro bendravimo pasidaro labai aštrus ir norisi kuo greičiau grįžti į tikrą tikrovę, GRĮŽTI NAMO.“ (Jolanta Rudokienė)
Galerijoje XX (Laisvės a.7, Panevėžys) veiks iki balandžio 11 d.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė: „Acheiropitos“
Acheiropita (a- + gr. cheir – ranka + poietos – padarytas) – ne rankų darbo atvaizdai, relikvijos. Acheiropita – tai autentiškas atspaudas, nesusijęs nei su tapytojo gebėjimais, nei su žmogiškomis pastangomis ir gebėjimais kurti, pagaminti, pamėgdžioti. Acheiropita dažniausiai yra stebuklinga arba savaiminė reprodukcija, atspaudas ant drobės, kartais įkapės.
Galerijos „Artifex“ erdvėje eksponuojamos penkios acheiropitos. Tai bažnytiniai artefaktai, kuriuos sukūrė saulės šviesa. Menininkės prisilietimas prie atvaizdų egzistuoja, bet, kaip privaloma acheiropitų tradicijoje, tapytojos vaidmuo yra trečiaeilis. Parodoje siekiama remiantis „ne žmogaus rankų darbo“ atvaizdo fenomenu papasakoti archetipinę sakralaus ir „Tikrojo atvaizdo“ (ne)įmanomybės istoriją čia ir dabar.
Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 17 d.
Tauras Kensminas: „Didelis vanduo“
Parodos pavadinimas – tai poetinė metafora arba tam tikras bandymas nusakyti dydį to, ko negalima išmatuoti įprastais dydžio matavimo vienetais. Kaip pamatuoti kažką neapčiuopiamo, takaus ir veržlaus? Ar tai neprimena pastangų rankomis suvaldyti vandens srovę, aukštu slėgiu besiveržiančią iš prakiurusio vandentiekio vamzdžio? O gal tai panašu į bandymą išstovėti ant kojų, kuomet esi talžomas stiprių vandenyno bangų? Parodoje kuriamas naratyvas veda į sėkmės, kaip paradokso apmąstymą, kuomet pozityvus rezultatas tampa toksišku arba yra lydimas tam tikrų nutylėtų motyvų. Artima siurrealizmo tradicijai, paroda „Didelis vanduo“ kuria mįslingą, sapnui būdingą atmosferą, kurioje atsiveria tiek jausminės, tiek racionalios siužeto interpretavimo galimybės.
VDA ekspozicinėje erdvėje „Kreatoriumas / meno krosnys“ (Maironio g. 6, Vilnius (VDA senųjų rūmų II kiemas) veiks iki balandžio 6 d.
„Puodukas 2020“
Parodos ekspozicija, pasižyminti stilistine, technologine ir idėjine įvairove, subūrė skirtingų kartų autorius. Mažas puodelis tapo įdomių ir netikėtų interpretacijų kūrybine aikštele. Miniatiūros formate persipina tradiciniai ir šiuolaikiniai keramikos eksperimentai.
Parodos kuratorių teigimu, daugelis Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje pristatomų autorių kūrinių bus lengvai atpažįstami keramikos meno lauko stebėtojams. Mažiau šia sritimi besidomintys žiūrovai turės progą pamatyti platų keramikos spektrą vienoje nedidelėje erdvėje. Savitą autorių raišką atspindintys darbai atskleidžia vyraujančias keramikos meno tendencijas. Vienuose kūriniuose dominuoja funkciją ir dizainą akcentuojančios formos, kituose labiau atsiskleidžia skulptūriniai sprendimai, architektūriniai bei figūratyvūs motyvai. Neretai kuriami žaismingi estetiniai kontekstai, perpinti skirtingų istorinių epochų citatomis.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki balandžio 11 d.
„HEDONIZMAS.LT“
Parodoje eksponuojami Aleksandro Vozbino, Danielius Rusio, Jurgos Augustaitytės, Justinos Puidokaitės, Medos Norbutaitės, Roberto Bluj, Solomono Teitelbaumo darbai.
Parodos kuratorės Lenos Chvičijos teigimu, paroda gvildena idėją, kad hedonizmo samprata gali turėti glaudų ryšį su tautiniu mentalitetu.
„Paroda kviečia meno parodų lankytojus analizuoti hedonizmo sampratą iš esmės lietuviškajame kontekste. Keliu klausimą, kiek hedonizmas yra aktualus lietuvių tapyboje ir kūrybos procese. Šioje parodoje svarbios skirtingos hedonistinės tapybos pusės: tema, filosofinis literatūriškumas, nuotaika, spalvos ir faktūros“, – pasakoja ji.
Vilniaus meno erdvėje „GODÒ galerija“ (Malūnų g. 6A-12, Vilnius) veiks iki balandžio 7 d.
Eglė Gineitytė: „Kur aš?“
„Man patinka vaizduoti, rasti sprendimo būdą ir išspręsti uždavinį, vaizduotės kanalas ne visada rodo įkvepiantį filmą. „…Grįžk į natūrą, žiūrėk…”, – girdžiu Mokytojo balsą.
Kai mokiausi tapybos – natūros stebėjimas, formos, šviesos ir spalvos kaita buvo tapybos mokslų pagrindas. Po studijų, praėjus laikui su baime ir daugybe klausimų – Kas? Kaip? ir Kodėl? – sugrįžau. Peizažas tas pats, bet nebe tas. Dabar su natūra kalbu kita kalba nei tada.
Kiekvienais metais atvažiuoju į Preilą. Atsiduriu neaprėpiamoj erdvėj, pilnoj dangaus ir oro.
Kur aš?“ (Eglė Gineitytė)
THE ROOM galerijoje (Polocko g. 17, Vilnius) veiks iki balandžio 10 d.
Michael Rakowitz: „Sugrįžimas“
Čikagoje gyvenantis Michael Rakowitz yra vienas garsiausių šiuolaikinių menininkų, dirbančių kultūrinio paveldo ir muziejų temomis. Šio Irako kilmės amerikiečių menininko solo paroda Šiuolaikinio meno centre yra jo kūrybos pristatymo Vilniuje pirma dalis. Bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi vėliau šį rudenį Radvilų rūmuose bus pristatyta antra autoriaus paroda.
Parodoje atliepiami Rakowitz kūryboje glūdintys sugrįžimai, pasireiškiantys per atmintį, daugiabalsius pasakojimus, liudijimus, istoriją ir ateities nuojautą. Parodą sudaro trijose ŠMC erdvėse eksponuojami keturi menininko kūriniai, su jautria atida ir humoru plėtojantys migracijos, nostalgijos bei sudėtingų tarpvalstybinių politinių santykių verpetuose atsidūrusius žmonių ir daiktų likimus. Nors menininko analizuojami regionai – Vidurinieji Rytai ir JAV – geografiškai toli nuo Lietuvos, jo kūryboje keliami klausimai aktualūs visur, kur represiniai režimai griovė kultūros artefaktus ir žmonių gyvenimus.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki balandžio 25 d.
Audronė Unikauskienė: „Nematomos gatvės“
Parodos autorė Audronė Unikauskienė (g. 1969 m. Kaune) – tapytoja ir pedagogė. 1995 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, pradėjo dirbti Kauno Kovo 11-osios gimnazijoje dailės mokytoja, kur dirba iki šiol. Gimnazijoje vadovauja Dailės studijai, taip pat rengia mokinių parodas ir konkursus, iš kurių garsiausias – tęstinis tarptautinis dailės ir lituanistų konkursas, dedikuotas Kovo 11-ajai (kuruoja konkurso dailės sritį).
Šalia kasdienio darbo gimnazijoje Audronė užsiima menine kūrybine veikla, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Intensyviau grupinėse parodose, pleneruose ar meno konkursuose pradėjo dalyvauti prieš keliolika metų (nuo 2003 m.), yra surengusi ir penkias personalines tapybos parodas. 2019 m. parodoje-konkurse „Kauno peizažas“ (Kauno valstybinė filharmonija) pelnė Kauno m. savivaldybės prizą.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17) veiks iki balandžio 24 d.
Algirdo Lukšto piešinių ir akvarelių paroda
Parodoje pristatomas Algirdo Lukšto aukso fondas, kurio didžioji dalis sudaryta iš darbų, saugomų Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Tai klasikinės šlapios technikos akvarelės – tokį jį mes atpažįstame ir prisimename. Kita dalis darbų – iš privačios kolekcijos. Tai yra eskizai ir dienoraščiai vienu metu, sukurti per vasaros stovyklas ar keliaujant po Lietuvą. Taip pat eksponuojami paskutiniai jo darbai (kurių net nespėjo pasirašyti), pavyzdžiui, „Gaustos kalnas“, sukurtas Norvegijoje – šalyje, kurioje 1992 m. užgeso dailininko širdis.
A. Lukšto, kaip dailininko, indėlis į meno pasaulį yra akvarelės tapymo išskirtinumas ir meistrystė. Tęsdamas tradicijas, kartu su Kajetonu Sklėriumi ir Česlovu Kontrimu jis atsistoja į savo mokytojų klasikų gretas. Daug kas žavėjosi jo tapybiškai subtiliai akvarelės technika perteikiamu Lietuvos krašto grožiu. Meistrystė pasireiškė vandens ir spalvos valdyme perteikiant gamtos būsenas, nuotaikas. Dangus virš ežero buvo vienas iš jo mėgstamiausių motyvų.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki balandžio 25 d.
Bronius Rutkauskas: „Paslaptis. Iliuzija ir realybė“
Naudodamas sudėtingą freskos perkėlimo ant drobės techniką, B. Rutkauskas kuria savitus, senajai klasikinei Vakarų Europos tapybai artimus kūrinius – puošniais drabužiais apsirėdžiusių moterų portretus, istorinio konteksto kupinus natiurmortus, reikalaujančius gyvo daikto studijavimo, kuris padėtų užfiksuoti gyvumą bei realistiškumą, rodos, net besiveržiantį iš drobės.
Natiurmortai Lietuvoje eksponuojami pirmą kartą, prieš tai buvo eksponuoti tik Latvijoje. Menininkas dalijasi savo mintimis apie tai, kad natiurmortuose „įdomu šviesos ir medžiagiškumo studijavimas. Tai lėtas ir meditatyvus procesas. Kūrybinis procesas dažniausiai vyksta prie didelio lango dienos šviesoje, o ji labai gyva dėl nuolatinio judėjimo ar debesuotumo. Tad vyksta atsirinkimas, studijavimas, niuansų užfiksavimas ir pratęsimas“.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki gegužės 4 d.
Raimondas Navakauskas: „Žodžiai“
Tai antroji personalinė dailininko paroda „Laiptų galerijoje“. Eksponuojami 42 naujausi 2020, 2021 m. tapytojo darbai – bus galimybė lyginti ankstyvąją ir pastarųjų metų kūrybą.
Pirmąją Raimondo Navakausko parodą „Balti paveikslai“ „Laiptuose“ prieš 27- erius metus pristatė šviesios atminties menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus:
„Raimondo Navakausko tapybos paroda pratęsia pastarojo meto tapybos debiutų seriją. Šis debiutas, žinoma, tėra Šiauliams. O šiaip dailininkas jau yra dalyvavęs daugelyje parodų, taip pat ir užsienyje.
Autorius, regis, pagrindine savo raiškos priemone pasirinko šviesių spalvų sąskambį, balta spalva dominuoja drobėse, nors ne visur ji yra jau tokia optimistinė. Paveikslai nesiužetiniai, jie – tartum bežodis dialogas su žiūrovu, apsikeitimas nuotaikomis. (…) Kaip tik abstrakčiojoje tapyboje, toje tariamos kūrybinės laisvės erdvėje, iškyla povandeniniai rifai, pasikartojimo ir monotonijos slenksčiai. Palinkėkime juos sėkmingai įveikti.“
„Laiptų galerijoje“ veiks iki balandžio 14 d.
Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė: „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“
Parodos pagrindą sudaro Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui menininkės padovanotų kūrinių ir 8 000 skaitmeninių vaizdų kolekcija, kurią prasmingai papildo Amerikos meno archyve, Smithsonian institute (JAV) saugomi A. Kasubos darbai ant popieriaus bei Šiaulių Aušros muziejaus rinkiniuose esantys grafų Zubovų ir Fledžinskų šeimos dokumentai ir daiktai. Taip pat eksponuojami du specialiai šiai parodai sukurti darbai: Vytenio Jankūno skaidrių projekcija – menininkės darbų viešosiose JAV erdvėse dokumentacija – ir komandos „Weekend Warriors Studio“ kompiuterinis žaidimas pagal A. Kasubos autorinę knygą „Įrengimai sielai“ (Utility for the Soul, 1970-1975).
Ši unikali, savo vientisumu ir vizionieriškų polėkių išsipildymu analogų mūsų modernizmo raidoje neturinti istorija liudija menininkės nuostatą, kad „kūrėjo raida yra nulemta tik jo paties nuosprendžių bei pastangų, nesvarbu, kokioje santvarkoje jis ar ji gyventų”.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.
Emilija Škarnulytė: „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“
Nacionalinėje dailės galerijoje lankytojams atveriama personalinė menininkės Emilijos Škarnulytės paroda, kurioje pristatoma naujausia menininkės audiovizualinė instaliacija – „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“. Šio kūrinio atsiradimą paskatino asmeninė E. Škarnulytės pažintis su iškilia lietuvių kilmės JAV dailininke, architekte Aleksandra Kasuba ir jos kūryba.
Daugiakanalė audiovizualinė instaliacija „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“ kviečia žiūrovus įžengti į daugiaplanę erdvę, kurioje susitinka abiejų menininkių, A. Kasubos ir E. Škarnulytės, kūrybinės vizijos. Atsispirdama nuo abi menininkes įkvėpusios meno ir mokslo sąveikos ir koliažo principu jungdama A. Kasubos kūrybinio palikimo bei savo kūrybinių vizijų elementus, menininkė plėtoja esamų ir įsivaizduojamų ryšių įvairovę, kaip galimą kūrybinį dialogą.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.
Michael Rakowitz: „Nematomo priešo būti neturėtų (G salė)“
Irakietis-amerikietis menininkas Michaelis Rakowitzas užsimojo nudirbti titanišką darbą – išsaugoti nuo perkeltų kitur arba jau nebeegzistuojančių artefaktų neatsiejamus prisiminimus ir pasakojimus. 2007 m. Rakowitzas ėmėsi atkurti apie 8000 istorinių objektų, pagrobtų iš Irako nacionalinio muziejaus po 2003 m. amerikiečių invazijos. Tik šiai misijai pasirinko ne kalkakmenį ar bronzą – jis naudoja buities prekių pakuotes: skardines, spalvotas dėžutes ar kitus daiktus, įvežamus (neretai rizikuojant) iš Artimųjų Rytų. Į saldainių dėžutes, maisto skardines – tuos kasdieniškus daiktus jis sudeda Irako diasporą jungiančius pasakojimus. Ši paroda skirta Rakowitzo kūriniui „Šiauriniai Nimrudo rūmai, G salė“ (2018). Tai monumentalių senojo Nimrudo rūmų, esančių į pietus nuo Mosulo, sienas dengę bareljefai.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks nuo kovo 16 d.
„Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“
Muziejui dovanotos džiazo muzikanto Vladimiro Tarasovo kolekcijos parodoje bus rodomi keturiasdešimties režimui nepasidavusių lietuvių, rusų, ukrainiečių, latvių ir estų menininkų kūriniai, sukurti ideologinio diktato, cenzūros ir judėjimo laisvės ribojimo sąlygomis septintojo–devintojo dešimtmečio Tarybų Sąjungoje. „Ir štai beveik po 30-ies metų užsukęs į savo saugyklą, aptikau nuostabų muziejinį rinkinį, kurį sudaro dailininkų iš Rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir kitų šalių, kuriose koncertavau, darbai. Atidžiai viską peržiūrėjau – visą savo archyvą su dailininkų darbais, pogrindine spauda bei nuotraukomis, ir supratau, kad tai jau yra istorija, paženklinta puikiu XX a. antros pusės laikotarpio įspaudu. <…> Visi šie darbai yra man padovanoti. Nuoširdžiai ir su meile. Esu laimingas pažinęs šiuos žmones.“ (Džiazo muzikantas, menininkas Vladimir Tarasov).
LDM Radvilų rūmų dailės muziejuje veiks nuo kovo 16 d.
Vytautas Valius: „Jausti savo žemę…“
Visą parodą įrėmina du paskutiniai triptikai, juos mes pavadinome „Paskutine vakariene“. Jie, kaip ir dauguma kūrinių, nebuvo dailininko įvardinti, dar norėta dirbti toliau…
„De profundis“, „Planeta“, „Kultūros ekologija“ – tai keli svarbūs menininko kūrybos etapus žymėję ciklai. Dauguma kitų kūrinių, eksponuojamų parodoje, yra mažai arba visai nerodyti. Tai tik visõs Vytauto Valiaus kūrybos punktyrai-fragmentai, tarsi aptikti byrančiame laike, minint dailininko 90-ąsias gimimo metines ir belaukiant pasirodant trečiosios apžvalginės knygos „Gyvenimas mene“. (Dailininko šeima)
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks nuo kovo 16 d.
„Įminti Paryžių: VDA rezidencijos Cité Internationale des Arts istorijos“
Paroda skirta nuo 1995 m. veikiančiai Vilniaus dailės akademijos rezidencijai Cité Internationale des Arts (liet. Tarptautinis menų miestelis) Paryžiuje. Per 25 metus šioje Paryžiaus studijoje pabuvojo beveik 200 įvairių sričių lietuvių menininkų ir meno teoretikų, iš jų parodoje dalyvauja 31. Ekspozicijoje rodomi kūriniai buvo sukurti viešint Paryžiuje – pastarieji priklauso rezidavimo laikotarpiui ir yra svarbūs kūrybinėse autorių biografijose. Kita dalis kūrinių šiai parodai buvo sukurti vėliau, iš kitos perspektyvos apmąstant patirtį studijoje.
Parodoje pristatomi gerai Lietuvoje žinomi vyresnės ir jaunesnės kartos menininkai ir teoretikai: Arvydas Šaltenis, Konstantinas Bogdanas, Eugenijus Antanas Cukermanas, Laima Drazdauskaitė, Jurga Barilaitė, Dainius Liškevičius, Eglė Ridikaitė ir kt. Dokumentinių filmų kūrėjai Arturas Jevdokimovas ir Julija Matulytė parengė tiesioginę transliaciją nuo Paryžiaus stogų ir sukūrė dokumentinį projektą.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks iki liepos 4 d.
„[NE]DETERMINUOTA“
Muziejuje pirmą kartą lankytojų lauks XVII Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė „[NE]DETERMINUOTA“, kurioje bus pristatoma gausybė autorių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos. Skiriama Lietuvos dailininkų sąjungos įkūrimo 85-mečiui, šių metų trienalė kvies apmąstyti laisvės sąlygas visuotinio nestabilumo kontekste kaip kasdienybėje tarpstantį lūkestį, tarsi būsimos tikrovės pažadą. Menas determinuotame, t. y. sąlygotame, būvyje veikia kaip kontrolę ir laisvą valią kvestionuojanti kūrybinė galia, atrandama per autonomiją ir maištą. Kūrybą iššaukia pasipriešinimas, kuris kartais kyla dėl vidinio antagonizmo, o kartais – dėl išorinių įtampos laukų. Gyvename laike, kai nuolatos tenka būdrauti ir nerimauti. Keisdama savo pavidalus, oponuodama kontrolei, jungdama individualizaciją ir socialinę plotmę, šiuolaikinė tapyba virsta procesualia socialinio diskurso forma ar bent jos galimybe. Šių metų trienalė aktualizuoja laisvės sąlygas visuotinio nestabilumo kontekste, apmąsto jas kaip kasdienybėje tarpstantį lūkestį, tarsi būsimos tikrovės pažadą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki gegužės 30 d.
Alvydas Lukys: „Ne tik šaknys“
Parodoje fotografinių vaizdų seka sudaryta apmąstant augalų ir žmogaus likimo paraleles. Juozo Lukio (1927-2001) fotografinio palikimo remediacija. Parodos instaliacijai panaudoti fotonegatyvai iš tremties Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir kelių metų laikotarpio grįžus į Lietuvą. Alvydo Lukio (gim. 1958, tik tėvams grįžus į Tėvynę) fotografijos iš serijos „Ars Botanica“.
„Žmogiškas orumas, grožio poreikis – nepaisant netekties, nuolatinės pažeminimo, pusalkanės būsenos bei primetamos ideologijos – man tapo šio projekto įkvėpimo šaltiniu. Tai pirmiausia, ką pastebėjau ir kas man padarė didžiausią įspūdį tėvo darytose Sibiro nuotraukose, o ir vėlesnėse, jau sugrįžus į Lietuvą, kai jiems teko pradėti viską iš naujo, iš pradžių, kadangi jų turtas buvo nusavintas ir į tėviškę grįžti uždrausta.“ (Alvydas Lukys)
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks nuo kovo 16 d.
Romas Dalinkevičius: „Po jūra“
Parodoje eksponuojami įvairių laikotarpių darbai, taip pat videodokumetika, leidžianti prisiminti kūrėjo gyvenimo kelią. Tapytojas monumentalistas Romas Dalinkevičius gimė 1950 m. balandžio 9 d. Kaune. 1973 m. baigė Lietuvos dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija).
Jo mokytojai buvo Sofija Veiverytė, Kazys Morkūnas ir Leopoldas Surgailis.
Nuo 1975 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1981 m. iki mirties dėstė Vilniaus dailės akademijoje. 1989 –1993 m. ir 1995–2001 m. vadovavo Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedrai. 1988 m. jam suteiktas docento laipsnis. 1982–1987 m. ėjo Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininko pavaduotojo bei Dailės fondo pirmininko pareigas. 1985 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas. Nuo 1973 m. rengė personalines parodas ir dalyvavo jungtinėse parodose Vilniuje (1975, 1976, 1990, 1993, 1994, 2000); SSRS (1985, 1995); Liuksemburge (1986, 1987, 1989); Jungtinėse Amerikos Valstijose (1989); Šveicarijoje (1991, 1995).
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje veiks nuo kovo 18 d.
Gintaras Palemonas Janonis: „Mitai“
Gintaro Palemono Janonio naujausių tapybos darbų parodoje „Mitai” – daug džiaugsmo akims ir peno fantazijai. Net užrašytus mitus galima interpretuoti be galo be krašto, tad nutapytiems „mitams” ir jų interpretacijoms neturėtų būti nubrėžtos jokios ribos.
2020 metais nutapyti darbai dar tokie nauji, sodriai kvepiantys aliejiniais dažais ir laku, kad kai kuriems dar nespėta sugalvoti pavadinimų, tad leisiu sau gana laisvai pafantazuoti interpretuodama naujausius sfinksiškus Gintaro Palemono Janonio mitologinius vaizdinius.
Tapytojo paveikslai tiesiog spinduliuoja spalviniu geismu, gyvybingumu. Ne viename kolegų tekste G.P.Janonis apibūdinamas kaip tikrasis ekspresionistas, tobulos klausos koloristas. Kad ir kaip vengtumėme postmoderniajame lauke modernistinę dailę apibrėžiančios terminologijos, negalima nesutikti, kad būtent tokia ir yra Gintaro Palemono tapyba, tik dar pridėčiau, kad ne tik ekspresionistinis, bet ir fovistinis spalvų geismas, gyvybingumas, „šviežumas” padaro menininko paveikslus tokius patrauklius ir retam parodų lankytojui, ir tikram meno gurmanui.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki balandžio 10 d.
Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė: „Stebėti.Reaguoti.Suprasti“
Kūriniai parodoje „Stebėti. Reaguoti. Atrasti” yra inspiruoti jutiminės, pirmiausia vizualinės patirties, todėl sunku jų idėją perteikti žodžiais. Erdvė, spalva, šviesa, linijos, kontūrai, faktūros, formos tapybos darbuose kalba apie individualią regimąją patirtį ir santykį su tam tikra vieta bei laiku. Parodos eksponatų kūrimas ir suvokimas yra paremtas įspūdžiais ir nuojautomis, kurie yra anapus kalbos. Tai momentiniai sustojimai ir eksperimentavimas abstrahuotomis, ženkliškomis, asociatyviomis formomis skirtinguose paviršiuose. (Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė)
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki balandžio 10 d.
Tadas Tručilauskas: „Gerki, sesut, geri“
Kūnas – Tado inspiracija. Jo tapyboje apstu surežisuotų kūnų choreografijos, kurie tarytum atgyja, suvilgyti dažų spalvų sultimis. Paradoksalus jausmas – patirti sąstingio dinamiką, nes, žiūrėdamas į tuos drobėje sustingusius kūnus, tarsi jauti jų alsavimą ir vibraciją. Šis Tado kūrybiškumo ir meistriškumo duetas, atverčia kitą jo tapybos šifravimo puslapį – tarytum analizuotum stacijas-paveikslus, prie kurių sustojama, einant kryžiaus kelią. Tačiau Tado kryžiaus kelias kiek kitoks. Jis kupinas subtilios erotikos, geros muzikos ir intriguojančio scenarijaus. Tarsi Paolo Sorrentino filme. Jo drobės, pripildytos simbolių ir pasaulyje puikiai atpažįstamų menininkų (Leonardo da Vinci, Gustav Klimt, kt.) kūrinių fragmentų bei anime herojų „citatomis“, pasakoja istorijas apie laiką ir apie mus, skęstančius tame laike. Kažkas labai artimo mūsų visų patirčiai yra Tado kūryboje. Jo paveiksluose sustabdytos akimirkos tarsi panardina žiūrovą į prisiminimus. Nuovargis po intensyvios sesijos, svaigus juokas įkaitusiamebare ar tiesiog dviejų atsipalaidavusių figūrų pokalbis kaip aliuzija į nuobodulį.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera” (Užupio g. 2A) veiks iki balandžio 10 d.
Laura Kaminskaitė: „Double double“
Vilniuje gyvenanti menininkė kuria įvykius – tam ji pasitelkia objektus, kalbą, abstrakčias formas, subtiliai keičia nusistovėjusias rutinas ir įprastas situacijas. Naudodama gerai pažįstamus ir tiksliai parinktus tarpininkavimo procesus, ji pasufleruoja įsivaizduojamus santykius, tekstūras, ritmus ir judesius, per kuriuos išsiskleidžia parodų, scenarijų ir pasakojimų choreografija. Tokiose kompozicijose lygia greta dalyvauja ir tai, kas vyksta dabar, ir praeities bei ateities įvykiai. Kaminskaitės meno kalba parazituoja įprastoje kalboje, įkurdama pažįstamose dalykuose naujas reikšmes.
Menininkės kūrybai būdingas skvarbus eksponavimo logikos suvokimas, kuris atsispindi ir jos kaip parodų architektės bei kuratorės veikloje. „Double double“ į patį parodos formatą kviečia pažvelgti kaip į tam tikrą technologiją – kaip į pratimą, skirtą informacijos išeksponavimui ir suvokimui. Paroda visuomet dalyvauja dvipusiame ryšyje su joje esančiais objektais, idėjomis ir sąveikomis: meno kūriniai atkartoja savo eksponavimo logiką, o paroda savo ruožtu atkartoja meno kūrinius ir su jais sutampa.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki balandžio 25 d.
Jurgis Paškevičius: „Kintanti srovė“
„Kintanti srovė“ yra pirmoji, specialiai Šiuolaikinio meno centrui kurta Jurgio Paškevičiaus personalinė paroda. Menininko projektą sudaro dvi dalys – garso instaliacija, susidedanti iš per visą ŠMC stogo plotą sukonstruotos antenos bei garso skulptūros ŠMC Šiaurinėje salėje – ir renginių ciklas, kurių metu skulptūra tampa scena gyvam pasirodymui. Projektas įgyvendintas menininkui bendradarbiaujant su fiziku, kosmologu Edgaru Zaronskiu, architektu Dominyku Dauniu, inžinieriumi, garso menininku Antanu Dombrovskij bei šviesų dizaineriu Martynu Kazimierėnu.
Jurgis Paškevičius (g. 1987 m.) yra jaunosios kartos menininkas, kuriantis įvairiose srityse: skulptūros, instaliacijos, performanso, teatro ir kino scenografijos. Savo kūriniuose jis dažnai pasitelkia kalbą ir atsispiria nuo specifinio konteksto situacijų, o taip pat neretai bendradarbiauja su kitais menininkais ir kūrėjais. Savo parodas jis yra surengęs Amsterdame, Meksike, Vilniuje, Los Andžele ir kitur.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki balandžio 25 d.
Aleksandras Vozbinas: „Istorijos apie Vilnių ir Lietuvą“
Tapytojo kūrybinis kelias, pomėgių laukas susijęs su domėjimusi Lietuvos ir sostinės Vilniaus istorija. Dailininkas drobėse reflektavo praeities ir nūdienos istorijos tematiką, tačiau jos kontekste kūrė savo istorijas bei siužetines linijas.
Dailininko kūrybos kelias – integrali tautos ir valstybės kultūros vyksmo dalis. Menininkas buvo ne tik subjektas, atspindintis bei fiksuojantis laiko dvasią, bet ir pats savo kūryba prisidėjo prie šių procesų formavimo. Šie procesai gali būti suvokiami, vertinami įvairiais sąmonės ar pasąmonės lygmenimis. Dažnai kūrėjas ne tik fiksavo, bet ir formavo kolektyvinės sąmonės būsenas, kartais to net neįtardamas.
Didžioji dalis parodoje eksponuojamų paveikslų – pastarųjų metu darbai, dar niekur nerodyti, kita dalis – sukurti anksčiau, nuosekliai papildantys parodos tematiką. Paskutiniai kūriniai buvo tapomi mūsų visuomenę sukausčiusio karantino metu. Minėtos aplinkybės yra užkoduotos paveiksluose ir žiūrovai patys nuspės, kuriuose darbuose…
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks nuo kovo 16 d.
Artur Širin: „Miesto detalės“
Parodoje „Miesto detalės“ menininkas žaidžia visiems pažįstama simbolika ir šokiruojančiais kontrastais, užuominomis į populiariają kultūrą ir vartotojiškumo problemą.
Miesto ir jo gyventojų tema itin dažna menininko darbuose – kūrybinį kelią jis pradėjo nuo gatvės meno, kurio technikomis ir žanrais žaidžia iki šiol. Naujausi paveikslai laisvai interpretuoja miesto sociumo ir struktūros tematiką, kalba apie žmonių įpročius, šiuolaikinio pasaulio ypatybes ir problemas. Geriausiai parodos idėją apibendrina darbas „The Mountain“ (liet. „Kalnas“) – gyvenvietė nusėta logotipais ir reklamomis, o kalnas, pagrindinis miesto gamtinis akcentas, paskęsta po komercinio šlamšto gausybe. Žmogaus priklausomybės nuo vartojimo tematika tęsiama kūriniuose „Tagged city“ ir „The Perfect Sunset“ (liet. „Pažymėtas miestas“, „Tobulas saulėlydis“).
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks nuo kovo 16 d.
Andrius Repšys: „Projektas 1808. Karantinas“
Į senas praeities nuotraukas dažnai žvelgiame su dideliu smalsumu. Fotografijos mums suteikia galimybę „pakeliauti laiku“ nepagražintoje realybėje, pažinti skirtingų laikmečių žmones, miestų kaitą ir globalias aplinkybes. O kokie kūriniai ateities visuomenėms reprezentuos šių dienų pandemijos laikotarpį? Tarp jų, neabejotinai, atsidurs ir fotomenininko Andriaus Repšio fotografijos.
Paroda kupina simbolikos. Skaičiai „1808“ – tai ir karštosios koronaviruso linijos numeris, ir dvitaškiu atskirtas paros laikas, kai Andrius Repšys, keliaudamas po skirtingus Lietuvos miestus, pakelia droną virš ištuštėjusių centrinių aikščių ir nuspaudžia fotografavimo mygtuką. Tą jis darė kasdien, nuo pirmojo paskelbto karantino Lietuvoje pradžios 2020 metais – kovo 16-osios, dvi savaites. Taigi, neatsitiktinai A. Repšio parodoje bus rodoma 14 skirtingų miestų (Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės, Klaipėdos, Utenos, Ignalinos, Telšių, Mažeikių, Kėdainių, Alytaus, Marijampolės, Jonavos) centrinių aikščių fotografijų.
„AP galerijoje“ (Polocko g. 10, Vilnius) veiks iki balandžio 11 d.
„33 žingsniai. 1957–1990 m. Lietuvos kino studijos vaidybiniai filmai“
Parodos pavadinimas tiksliai nurodo, kad ekspozicijoje pristatomi filmai, sukurti per trisdešimt trejus metus: nuo režisieriaus Vytauto Mikalausko „Žydrojo horizonto“, pirmojo tik lietuvių autorių sukurto vaidybinio filmo, iki Raimundo Banionio filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, pirmąkart, dar sovietmečiu, ekrane parodžiusio lietuvių hipių jaunimą, prabilusio apie Romo Kalantos susideginimą, saugumo veiklą.
Ekspozicijoje primenamos visos vaidybinės juostos, jas sukūrę režisieriai ir jų bendraminčiai – scenaristai, kino operatoriai, dailininkai, kompozitoriai. Tarp šių filmų – penkiolika kūrinių vienaip ar kitaip įėjusių į mūsų ar net Europos kino istoriją, palikusių neišdildomą pėdsaką žiūrovų atmintyje, dariusių įtaką žiūrovams, įkvėpusių tautą kelyje į Nepriklausomybės atkūrimą.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.
„Laisvas kinas: 1990–2020“
Praėjus trims nepriklausomybės dešimtmečiams, atsiradus laiko distancijai, galima peržvelgti, kokie jie buvo Lietuvos kinui. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus nusprendė surengti Lietuvos kino trisdešimtmečiui skirtą parodą„Laisvas kinas: 1990–2020“. Tai pirma tokia išsami nepriklausomybės laikų kino peržvalga, kurioje bus galimybė susipažinti su Lietuvos kino istorijos procesais, filmais, kurie buvo itin reikšmingi istorijos raidai, padarę įtaką vienai ar kitai kino kartai, bei išgirsti kino kūrėjų pasakojimus apie jų pradžias kine. Vieniems lankytojams tai bus sugrįžimas į netolimą, bet jau primirštą (ne tik kino) praeitį, kitiems – nauja pažintis su trimis laisvo kino dešimtmečiais.
Parodos lankytojai galės prisiminti filmus, žiūrėdami jų fragmentus dideliuose ekranuose. Salėse bus girdimi trijų dešimtmečių kino kūrėjų pasakojimai apie jų pradžias kine. Speciali erdvė paskirta kino „virtuvei“ su dvylika kėdžių, ant kurių prisėdęs žmogus galės peržiūrėti skirtingą filmuotą medžiagą – makin of‘us, nepatekusius į filmą fragmentus ar pasakojimus apie darbo procesus.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.
„Auksinis Lietuvos teatro, muzikos ir kino 30-metis“
Vienas pagrindinių parodos tikslų – naudojant inovatyvias eksponavimo formas ir šiuolaikines interaktyvias priemones pristatyti iškiliausius šalies menininkus, per Nepriklausomybės dešimtmečius suformavusius unikalią ir dinamišką Lietuvos kultūrinę tapatybę.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. visai Lietuvos kultūrai, o ypač teatro, muzikos ir kino menui, suteikė reikšmingą postūmį įsilieti į Europos kultūros erdvę, pasijusti visaverčiais vakarietiškų meninių, estetinių, etinių, filosofinių procesų dalyviais.
Per 30 Nepriklausomybės metų Lietuvos dramos, operos, baleto, muzikos, kino kūrėjai sugebėjo įsitvirtinti tarptautiniuose kultūros ir meno kontekstuose, buvo pastebėti, įvertinti reikšmingų tarptautinių renginių – konkursų, festivalių – apdovanojimais, kai kurie surado būdų savo profesinę karjerą tęsti kitose šalyse.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.
„Mažosios kino kameros“
Parodoje – 180 mažyčių siaurajuosčių kino kamerų, pagamintų įvairiose šalyse nuo 1925 m. Jas muziejui padovanojo Amerikos lietuvis, architektas, kolekcininkas Vytautas Petrulis, gimęs Panevėžyje 1930 m. Iš viso muziejaus fonduose saugoma daugiau nei tūkstantis V. Petrulio dovanotų mažųjų kino kamerų.
Seniausia ekspozicijoje pristatoma kino kamera – PATHÉ-BABY, pagaminta Prancūzijoje 1925 m., naujausios kameros pagamintos apie 1990 m. Dabar tokios kameros nebegaminamos.
Parodos eksponatai išdėstyti taip, kad juos būtų galima apžiūrėti ir visų pusių, atsiskleistų filmavimo aparatų vystymosi raida. Kameros sugrupuotos pagal gamintojus. Gal ne visiems teko girdėti tokius firmų pavadinimus: REVERE, BELL&HOWELL, DeVry, CARENA, YASHICA, CHINON, ANSCO, BENTLEY, BEAULIEU, BOLSEY, GAF, KEYSTONE ir daugelis, daugelis kitų. Nepamirštos ir labiau mums žinomos markės: BOLEX, CANON, KODAK, AGFA, KRASNOGORSK, KVARC ir kitos.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.
„Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“
Vilniaus muziejus – nauja sostinės pažinimo erdvė, skirta miesto gyventojams bei svečiams. 2021 metų pavasarį duris lankytojams atversiančiame muziejuje pristatomi unikalūs ir dar nežinomi, tačiau aktualūs pasakojimai bei miesto istorijos. Pirmojoje parodoje muziejus kvies susipažinti su pastatu, kuriame įsikūrė.
Rengdami parodą kartu su muziejaus draugais ir namo gyventojais rekonstravome vieno iš tūkstančių Vilniaus Senamiesčio pastatų istoriją, pribloškusią spalvingumu. Pasakodamas apie naujuosius namus, Vilniaus muziejus bando „įsižeminti“ ir kviečia Vilniaus pažinimo kelionę pradėti nuo 480 kvadratinių metrų plotą užimančio pastato.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6 / Mėsinių g. 1) veiks iki birželio 27 d.
Vytauto Kazimiero Jonyno grafikos kūrinių paroda
Dailininkas, grafikas, knygų iliustruotojas, pedagogas, skulptorius ir vitražistas, meno mokyklų steigėjas ir puoselėtojas V. K. Jonynas paliko ženklų pėdsaką pasaulio meno keliuose. Taupomųjų kasų premija (1940) už K. Donelaičio „Metų“ iliustracijas, du aukso medaliai Paryžiaus pasaulinėje parodoje (1937), Prancūzijos Garbės legiono ordinas (1945), LDK Gedimino III laipsnio ordinas (1993) – tai tik dalis garbingų apdovanojimų. Prancūzams apie V. K. Jonyno veiklą primena medžio raižinių iliustracijos P. Mérimée „Lokiui“, vokiečiams – unikalūs pašto ženklai, iliustracijos J. W. Goethe knygoms „Jaunojo Verterio kančios“ ir „Mainco apgulimas“, Vatikanui ir pasaulio katalikams – V. K. Jonyno apipavidalintas Vatikano paviljonas pasaulinėje Niujorko parodoje (1964), JAV ir Lietuvių koplyčia šv. Petro bazilikoje Romoje, Vatikane (1970), Europos meno mokyklų pasauliui – V. K. Jonyno įkurta Dailės ir amatų mokykla (École des Arts et Métiers) Freiburge (1946–1950).
KKMUF Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaune) veiks iki balandžio 17 d.
„3 x 9 = XXVII: Knygos mėgėjų draugijai – 90“
XXVII knygos mėgėjų draugija, gyvavusi 1930–1940 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime. 1930 m. spalio 30 d. įvyko bibliofilų rato susirinkimas, kuriam pirmininkavo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Buvo apsvarstytas draugijos įstatų projektas, o lapkričio 26 d. įstatus pasirašė XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjai – bibliografė M. Mašiotaitė-Urbšienė, pačios idėjos apie bibliofilų sambūrį autorius Vytautas Steponaitis (jis ir pasiūlė draugijos pavadinimą), muziejininkas Paulius Galaunė ir J.Tumas-Vaižgantas. Draugijoje galėjo būti tik 27 nariai, jie rinkdavosi mėnesio 27-tą dieną, net Draugijos banko sąskaitos numerio galutiniai skaičiai buvo 27. Skaičius 27, manoma, parinktas pagal Palangos vaistinės sudarytą tuomet labai populiarų 27-nių žolelių mišinį. Net užsienio kultūros kronikose buvo rašoma, „kad Lietuvoje įsteigta bibliofilų draugija, kuri pasivadino 27-niais (XXVII) knygos mėgėjais pagal tautinį gėrimą „Trejos devynerios“.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
Andrius Grigalaitis: „Migla. Kiti pasauliai“
Migla šiose parodoje eksponuojamose A. Grigalaičio fotografijose iš savos miglotos raiškos ir miglotos talpos, iš minkštai pasklidusios ir padalytos tikrovės atkarpos, iš savojo regimybės pasaulio kuria kitus, regos ir regimybės, teigiamybės ir skirtybės pasaulius. Kiti pasauliai – tai išplitę ir pasklidę miglos regos ir kulminacinės pajautos pasauliai, intensyvumo ir impulsyvumo, šviesos rungties su tamsa ar šviesos grimzdos pagava tapę pasauliai. Jie savo miglotos šviesos ruožuose, savos intensyvios pajautos režimuose, savitos šviesos drėgmės ir tankmės bruožuose, pakitusių kontūrų brėžiuose, blyškaus suvokimo ritmuose – visi jie nuveda į miglotos savijautos kitimus.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki balandžio 21 d.
Algimantas Aleksandravičius: „Per Lietuvą – per Dievo sodą“
Daugelis fotografijos meno gerbėjų žino A. Aleksandravičių kaip puikų portretistą. Tačiau per keletą pastarųjų metų jo kūryboje gausiai suklestėjo peizažo žanras. Kelionės po Lietuvą, fotografuojant regionus, ieškant Žemaitijos ar Aukštaitijos žemės genotipo, papildė fotografo archyvą gausiais gamtovaizdžiais. Palaipsniui susidėliojo visa apimanti lietuviško kraštovaizdžio panorama.Koks tai peizažas, kas būdingiausia panteistiniame šio fotografo pasaulėvaizdyje? Akivaizdu, kad tai ne realus pasaulis, o juodai baltos gamtovaizdžių graviūros, preciziškai komponuojamos žemės ir dangaus jungtys. Algimantas vengia žmogaus pėdsakų žemėje, jam artimesnis kosminis lygmuo, geologinis kalvų ir miškų laikas, kuriame nėra vietos žmogiškos būtybės triukšmui. Vengiama urbanistinės geometrijos ar sujauktos priemiesčių topografijos. Tačiau istoriniai motyvai nesunaikinami, jie sugrįžta piliakalnių linijomis, rudeninio kelio provėžomis. Tai elegiški gamtos ir kultūros susitaikymo motyvai. Horizonte sumirgančios mažos žmonių figūrėlės paklūsta gamtos cikliškumui, jos bruzda amžinoje debesijos girliandų paunksmėje. (V. Kinčinaitis)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki balandžio 11 d.
„Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“
Ši paroda – tai yra kol kas didžiausias ir ambicingiausias MO muziejaus projektas, įtraukiantis 25 tarptautinius muziejus, galerijas ir privačias kolekcijas. Apie 120 kūrinių į šią parodą keliauja net iš 5 valstybių. Paroda pristatys trijų garsių pasaulio menininkų, reikšmingiausių Lenkijos pokario kūrėjų – kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos (1926–2016), skulptorės Alinos Szapocznikow (1926–1973) ir tapytojo Andrzejaus Wróblewskio (1927–1957) kūrybą. Visi šie menininkai gimė panašiu metu, anksti neteko tėvų ir tapo karo nusikaltimų liudininkais bei dalyviais. Šie įvykiai ir trauminės patirtys paliko ypatingą žymę jų gyvenime ir kūryboje. Parodos kuratorė, legenda tapusi lenkų menotyrininkė Anda Rottenberg parodoje atskleidžia, kaip tie patys simboliai ir metaforos atsikartoja šių trijų menininkų kūryboje – tapyboje, kine, skulptūroje.
MO muziejuje veiks iki liepos 18 d.
„Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“
Ši paroda pristato svarbų, nutrauktas jungtis atkuriantį pasakojimą, pateikia vilnietiškąjį laikmečio kontekstą ir leidžia giliau pažvelgti į šį dramatišką Vilniaus dešimtmetį. Tuo metu keitėsi tiek miesto gyvenimo, tiek vilniečių kasdienybė ir tapatybė. Parodoje eksponuojami dailės kūriniai, fotografijos, dokumentai, architektūros projektai padės daugiau apie tai sužinoti.
Paroda skirta Vilniui ir jo žmonėms, kurių skaudus likimas daug metų buvo nutylimas, nes svarbesni atrodė kiti dalykai. Ji primena, kad dabarties miestas yra ne vien mūsų; jis lygiai taip pat priklauso tiems, kurie čia gyveno prieš mus ir mylėjo jį ne mažiau nei mes.
MO muziejuje veiks iki gegužės 24 d.
Rūta Spelskytė: „Tylaus kalbėjimo metodai“
Kviečiame pamatyti Rūtos Spelskytės – geriausios „ArtVilnius‘20“ jaunosios menininkės – grafikos darbų ciklą „Tylaus kalbėjimo metodai“. Rinkdama medžiagą šiam ciklui, menininkė aplankė net 26 Europos valstybes! R. Spelskytė ieškojo vietų, kur tautų ar politinių sistemų nesusikalbėjimas virto tragedijomis ar net karais. Tokias vietas menininkė fiksavo fotoaparatu ir rašikliu, o grįžusi į savo studiją raižė plastiko plokštelėse ir spaudė ant popieriaus.
Savo kūriniais menininkė subtiliai kalba apie Europos ir pasaulio istoriją nužymėjusius įvykius. Atsiremdama į juos, Spelskytė kuria asociacijas ir šitaip atskleidžia, kaip skaudi patirtis tampa vientisu istoriniu pamatu, jungiančiu skirtingas vietas, tautas ir valstybes. Nesusikalbėjimo neišvengsime, tačiau apie tai būtina kalbėtis.
MO muziejuje veiks iki gegužės 30 d.
„Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“
Į šią tarptautinę parodą surinkti išskirtiniai eksponatai tiek iš mūsų šalyje esančių muziejų, tiek ir iš Baltarusijos, Estijos, Vokietijos bei Italijos atminties ir mokslo institucijų. Visi parodos eksponatai atspindi ir paliudija rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose užfiksuoto Senosios Lietuvos valstybės formavimosi ir lietuvių ekspansijos laiką – XIII–XIV a. Dalis jų atskleidžia naujus archeologinių tyrimų kontekstus, kiti – neseniai atkeliavę iš Viduramžių lietuvių kapinynų, treti – su lietuvių karo žygiais sąsajų turintys unikalūs artefaktai.
Tarptautinė paroda „Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“ rengiama Valdovų rūmų muziejaus Parodų centro antrojo aukšto erdvėse, kur pristatomas įspūdingas skaičius – daugiau kaip pusė tūkstančio unikalių eksponatų iš skirtingų rinkinių, priklausančių Valdovų rūmų muziejui, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui, Žemaičių muziejui „Alka“, Baltarusios valstybinio universiteto Istorijos fakultetui (Гістарычны факультэт Беларускага дзяржаўнага ўніверсітэта, Мiнск) ir kt. Vertybės iš minėtų turtingų ir žinomų užsienio muziejų dar niekada nebuvo eksponuotos Lietuvoje, tad ši tarptautinė paroda Vilniuje gali būti vertinama ir kaip jų muziejinis debiutas mūsų šalyje.
Valdovų rūmuose veiks iki birželio 20 d.
Jolanta Kvašytė: „Gamtos šiltnamiai”
Parodoje autorė pristatys per pastaruosius kelerius metus sukurtus išraiškingų formų, spalvingo pasakojimo kupinus dvimačius ir trimačius objektus. Savo kūryboje menininkė naudoja įvairias technologijas, tarp kurių – ir juodosios keramikos, raku elementai, ir emalės, liustros bei viršglazūriniai dažai, įvairaus degimo ir rūšių medžiagos (terakota, fajansas, kaulo porcelianas). Keramikos paveiksluose ir skulptūrose žmogaus ir gamtos vienybės tema atskleidžiama jautriai, bet tuo pačiu ekspresyviai. Spalvų įvairovė ir kontrastai įtraukia žiūrovą: jis pasijunta besąs veikėjo rolėje ir kartu su juo patiria kaip paaštrėja juslės. Linija, ornamentai, o taip pat ir geometrinės figūros, iš kurių sudėlioti paveikslai, užburia lyg kaleidoskopas ir verčia pasilikti, užtrukti, pajusti gamtos terapiją. Galų gale per formą akylesnis pastebės kaip nejučia supanašėjama su gamta: skulptūrinių kompozicijų personažai, paukščiai ir žmonės, įgauna tų pačių savybių, išvaizdos bruožų.
Dailininkų sąjungos galerijoje veiks iki balandžio 7 d.
Rafal Piesliak: „Įžvalga“
„Paroda „Įžvalga“ suskirstyta į dvi dalis,“ – pasakoja autorius. – „Pirmoji erdvė skirta tradicijų ir atminties problemai, čia bus pristatomi objektai iš porceliano, krištolo, plieno ir žalvario. Juose panaudoti seni, sudužę ar suskilę indai, kurių atkūrimą inspiravo tradicinė japonų technika Kintsugi. Šie indai tampa naujų objektų dalimi, taip atgimdami ir įgaudami naują, skulptūrinį kūną. Kitoje erdvėje pristatysiu šviesos objektus ir instaliacijas, kuriuose analizuoju šviesos simboliką bei įtaką žmogui. Su šviesa dirbu maždaug dešimt metų, ji man kaip būdas manipuliuoti atmosfera, nuotaika bei perteikti tam tikras nuorodas tiek į šiandien rūpimas, tiek laikui nepavaldžias problemas.“
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5) veiks iki balandžio 8 d.
„Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės"
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose pristatoma garsaus dailininko, keliautojo, senosios Rytų Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros paveldo metraštininko Romano Borisovo darbų paroda – „Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės“, kurioje rodomi per daugiau nei keturis dešimtmečius sukurti 78 išskirtiniai darbai – akvarelės ir eskizai, atskleidžiantys nykstantį architektūros paveldą – senąsias bažnyčias ir koplyčias, rūmų ir pilių griuvėsius, skersgatvius ir kiemus. Parodos struktūrą diktavo platus autoriaus geografinis, istorinis matymas ir nykstančio paveldo problematika. Todėl nenuostabu, kad parodoje šalia svarbiausio istorinio centro – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Vilniaus (Senasis Vilnius – I dalis) – lankytojui pristatomi dabartinėje Ukrainoje ir Baltarusioje esantys kultūros paveldo objektai (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas – II dalis) bei smarkiai besikeičianti, nykstanti ir vis mažiau senosios istorinės tapatybės turinti Rytų Prūsija (III dalis), kurią norėtųsi vadinti išimtinai Kaliningradu.
Valdovų rūmuose veiks iki birželio 20 d.
Mažojoje parodų salėje ir netikėtose galerijos erdvėse eksponuojami XX–XXI a. sandūroje sukurti eksperimentiniai kūriniai su kompiuterine, programine, interneto įranga. Žmonėms, per karantiną patyrusiems kaip niekad stiprų skaitmeninių technologijų poveikį kasdienybei, paroda siūlo pažvelgti į laiką, kai šios technologijos Lietuvoje tik pradėjo žengti pirmuosius žingsnius. Šiam laikotarpiui būdingas susižavėjimas skaitmeninėmis technologijomis ir jų teikiamomis galimybėmis. Tuomet jos suvoktos ne kaip aplinkybių primetama neišvengiamybė ar rutinos dalis, bet kaip atviresnės, demokratiškesnės kultūros kūrimo įrankis.
