Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. 30 lapkričio d. 01:59
Darius Pocevičius. „In memoriam“ lietuviško kino industrijai
„Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990 (I dalis)“

Knyga „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis“ ir LKS kompleksas prieš jį nugriaunant | „Vilniaus galerijos“ koliažas

Prisimenat? Pasigirsta muzikos garsai, nušvinta ekranas ir po kelių sekundžių jame išryškėja užrašas „Lietuvos kino studija“ – ne per daug didelis, dažniausiai ekrano kampe, užimantis trečdalį ar dar mažiau ekrano. Šią vietą jis neretai užleisdavo filmo pavadinimui ir kukliai pasirodydavo jau pasibaigus titrams. Tokiu užrašu buvo pažymėti 128 vaidybiniai filmai, apie 700 dokumentinių ir mokslo populiarinimo juostų, mažne 2 000 kino žurnalų.

Žinoma, lietuviški filmai sudarė nedidelę 1944–1990 m. kino teatruose rodytų filmų dalelę. Bet vilniečiai jų visada laukdavo, mielai žiūrėdavo ir gyvai aptarinėdavo. Lietuvos kino gamybos pramonė buvo sutelkta Vilniuje. Pagrindinė šios pramonės įmonė – Lietuvos kino studija (LKS), lyrikų praminta lietuvišku Holivudu, o fizikų vadinta tiesiog kino fabriku, – įsikūrė ne vienoje, o dviejose miesto vietose.

1949-ųjų pabaigoje LKS darbuotojai baigė kraustytis į senus pastatus Žvėryne, Birutės g., kuriuose XIX a. pab. veikė trikotažo fabrikas „Triumf“, o XX a. pradžioje – metalo dirbinių fabrikas „Feniks“. Savotišku šios vietos simboliu tapo prie pat gatvės bene šimtą metų prastovėjusi sargo būdelė, prieš karą buvusi medinė, vėliau kartais pakeisdavusi išvaizdą, bet ne paskirtį.

Praėjus 15 metų Žvėryno užkampis pasidarė per ankštas, tad lietuviško kino industrija ėmė koncentruotis kitame miesto pakraštyje – Antakalnio pabaigoje, šalia kelio, vedančio į Nemenčinę. Didžiulėje teritorijoje pamažu išdygo stambus filmavimo paviljonų ir gamybinių korpusų kompleksas, kuriam iš tikrųjų tiko kino fabriko pavadinimas. Ne vienas tais laikais Saulėtekyje gyvenęs studentas, šimtus kartų pravažiavęs pro šalį, šiandien turbūt gerai prisimena į atmintį įsirėžusias tris raides „LKS“ ant seniausio šio komplekso pastato.

Prie Kino studijos šliejosi ir tūkstantinė kino mėgėjų armija, kurios gretose buvo nemažai vilniečių. Miesto gyventojų kasdienybę paįvairindavo ne tik LKS sukurti filmai, bet ir pats jų gamybos procesas, kai Vilniaus gatvės virsdavo filmavimo aikštelėmis.

Anaiptol ne visi LKS sukurti filmai turi išliekamąją kultūrinę vertę, nors šiandien jie tapo neabejotina lietuviško kino klasika, vertingu istorijos ir kultūros paveldu. Susitaikyti su faktu, kad kitos kino klasikos nebus, todėl reikia tenkintis ta, kokia buvo, neleidžia tik dabar vyraujančios politinės nuostatos ir valstybės mastu skatinama sovietmečio amnezija.

Buvusios Lietuvos kino studijos vartai, Birutės g. 18, 2016 m. lapkritis

Lietuviško kino fabriko spindesys ir krachas

„Reikia Lietuvoje įkurti pajėgingą vaidybinių meno filmų studiją, kuri po kelerių metų nustebintų Tarybų Sąjungą savo pagamintų filmų kokybe ir kiekiu. Tai nėra negalimas dalykas. Lietuvoje yra labai daug žmonių, kurie kinematografijoj galėtų didelius darbus nuveikti“, – 1944-ųjų sausį (!) agitavo filmininkas Steponas Uzdonas, tarp tokių žmonių save įrašęs pirmoje vietoje. Tačiau realybė buvo kitokia.

Lietuvos kino kronikos studija, 1945-ųjų kovą įsikūrusi Kaune, Kęstučio g. 27A, daugiabučiame 4 aukštų name, kurio pusę buvo užėmę gyventojai, dirbo tikrai nepavydėtinomis sąlygomis. Vis dėlto entuziazmo nestokoję režisieriai Viktoras Dineika ir Liudgardas Maculevičius, operatoriai Viktoras Starošas ir minėtas S. Uzdonas sugebėjo pirmaisiais darbo metais sukurti 2 dvigubus, antraisiais – 42, o trečiaisiais – 48 lietuviškus kino žurnalus. Be to, filmai čia pirmąkart pradėti dubliuoti lietuviškai.

Susiję:

Dirbdamas Kaune studijos direktorius Valentinas Masalskis jautėsi „atskirtas nuo viso respublikos gyvenimo“, todėl 1946-ųjų pradžioje ėmė dairytis patalpų Vilniaus pakraštyje (priešgaisrinės apsaugos reikalavimai!). Iš pradžių nusižiūrėjo namą Paupio g. 28, priklausiusį odos dirbinių fabrikėliui „Ūdra“, vėliau jo žvilgsnis nukrypo į Žvėryną. Tų pačių metų rugpjūtį Ministrų taryba priėmė sprendimą perkelti kino studiją į sostinę ir skirti jai pastatų kompleksą Birutės g., kur tuo metu gyveno karinio dalinio Nr. 19393 karininkai.

Kariškius pavyko vargais negalais iškrapštyti ir prasidėjo remonto darbai:

„Penki namai, esantieji Birutės gatvėje, bus pagrindinai rekonstruoti ir pritaikyti filmų gamybai. Viename iš namų numatyta įrengti erdvią 10 metrų aukščio ton-ateljė. Čia bus įgarsinami simfoninio orkestro atliekami muzikos kūriniai bei daro- mos nuotraukos prie vidutinio ir mažo dydžio dekoracijų. Patalpa taip pat skiriama filmų dubliavimui, gaminant geriausių tarybinių filmų lietuviškas kopijas. Gretimose patalpose bus įrengtos aktorių, režisierių, montažo operatorių kabinos. Centriniame korpuse veiks kino laboratorija, aprūpinta moderniškiausia aparatūra.

Tuo pat metu valdžios kuluaruose Vilniuje pasklido kalbos, kad Maskva naujos meninių filmų studijos statybai skirs 18 mln. rub., o Vykdomasis komitetas buvo net išskyręs 40 ha žemės sklypą Antakalnio gale, tačiau pinigai kažkur nuplaukė ir teko tenkintis tuo, kas buvo.

Kuo tenkinosi Kino studijos darbuotojai, kurių 1945 m. buvo 14, o po ketverių metų liko tik 13? Penkiais pastatais: gamybiniu korpusu Birutės g. 22, gamybiniu ir administraciniu korpusu Birutės g. 22A ir trimis pastatais Birutės g. 22B, 22C ir 22D, kurie vadinti gyvenamaisiais namais. Į suremontuotas ir techniškai įrengtas patalpas Vilniuje pradėta kraustytis tik 1949-ųjų spalį, o eksploatuoti pastatai perduoti po kelių mėnesių – 1950 m. sausį. Be to, tais pačiais metais nuspręsta suremontuoti šalia stovėjusią Šv. Jekaterinos koplyčią ir joje įsirengti kino juostų saugyklą.

Garso operatorius T. Balsys prie pulto, 1952 m., E. Spyglinio nuotr. | Filmuoja oper. V. Starošas (kairėje) ir rež. L. Maculevičius, 1953 m., J. Kacenbergo nuotr. | Dail. A. Šimkus tvarko titrus, 1952 m., E. Spyglinio nuotr.

Būsimas kino operatorius Jonas Gricius, 1951 m. užsukęs į lietuvišką holivudą, negalėjo nuslėpti nusivylimo: „Pradėjau dairytis, kur čia kas nors panašaus į sapnų fabriką? Nieko tokio iš pirmo žvilgsnio nematyt. Ėjau vis artyn. Stovi tokie dviaukščiai šviesių plytų nameliai, greta – medinis, barako tipo dviaukštis medinukas. Tik priėjęs visai arti, prie vieno tų šviesių plytų namelio pamačiau lentelę dviem kalbomis – „Lietuvos kino studija“. Neverkiau, nors labai norėjosi. Vadinasi, čia ir yra tas sapnų fabrikas, kuriame man lemta realizuoti savo per trejus studijų metus jau gerokai padėvėtas ir gerokai aptrupėjusias ambicijas!.. Kada baigęs institutą su diplomu kišenėje atėjau į Birutės gatvę antrą kartą, jau niekuo nesistebėjau, nes ten per tą laiką niekas nepasikeitė.“

Birutės g. pastatuose įsikūrė filmavimo, garso užrašymo, montavimo, dubliavimo, apšvietimo ir multiplikacijos cechai. Filmuota senomis prancūziškomis „Debrie“ ir per karą plačiai naudotomis KS-50 kameromis, sukurtomis pagal 1925 m. amerikietišką modelį. 1953 m. gautos pirmosios modernios kameros „Rodina“. „Naujausiais aparatais galima vienu metu tame pat kaspine užfiksuoti ir vaizdą, ir garsą. Automatiniai išjungikliai stabdo darbą pasitaikius sutrikimui. Padidintos galimybės filmavimo greičiui keisti“, – džiaugėsi V. Starošas.

Kai kurią techniką teko susikonstruoti patiems. Štai straipsnyje „Taip gimsta kino žurnalai“ pabrėžta, kad garso operatorius Tadas Balsys dirba prie savo paties pasigaminto garso užrašymo pulto. Turėta nemažai rankinės technikos, kurią valdyti reikėjo gerų įgūdžių. 1952-aisiais įsigytas pirmas rimtas pirkinys – didelę spintą primenantis juostų ryškinimo aparatas SPM-2.

L. Maculevičius (kairėje) žaidžia šachmatais su V. Starošu, apie 1960 m., nežinomo aut. nuotr. | Dokumentikos cecho darbuotojai, 1980 m., A. Tarvydo nuotr.

Kaip gyvavo Žvėryne įsikūrę kino kūrėjai, kurių skaičius 6-ojo dešimtmečio pabaigoje perkopė du šimtus? Atsakant vienu sakiniu: ankštai, tačiau gana linksmai, bohemiškai.

1957 m. rudenį LKS dirbti pradėjęs J. Gricius prisimena, kad dėl ankštų patalpų didelė studijos gyvenimo dalis vykdavo medžiais apaugusiame kieme, kuris kartais atrodydavo panašus į šventorių per atlaidus. Į jį buvo galima patekti praėjus tiesiai tarp Birutės g. 22 ir 22A pastatų, tuo metu susisiekusių tik per antro aukšto galeriją. Čia darbuotojai aptardavo kūrybinius ir nekūrybinius planus, bendraudavo, žaisdavo šachmatais. O kad kiemas taptų jaukesnis, iš akmenų ir sausuolių jame buvo sukomponuota klomba – nedidelis alpinariumas, šmaikščiai pramintas „Nežinomo režisieriaus kapu“.

Itin autoironiškai studijos gyvenimas atvaizduotas 1958-ųjų sausio 1 d. humoristiniame kino žurnale „Su Naujaisiais metais!“, kurio paantraštė įspėja, kad tai ne žurnalas „Tarybų Lietuva“. Komiški ir titrai, kuriuose pabrėžiama, kad režisierius moka lietuviškai, operatorius negauna pastatyminių (honoraro?), o muzika, kaip paprastai, sukurta kronikos motyvais. „Ant gražaus Neries upės kranto ilsisi visų mūsų mylima Lietuvos kino studija. Kiekvieną rytą į ją renkasi prisiekusieji drausmei ir tvarkai“, – tarsi sekdamas pasaką pradeda pasakoti diktorius. Rodomi į darbą vėluojantys darbuotojai, netvarkingi sandėliai, sulūžę automobiliai, neveikiantis bufetas, darbe miegantis vartų sargas. Išskirtinio dėmesio susi- laukia darbuotojai, kuriems nuo alučio „sukasi galvelės“.

Lietuviško kino mohikanas J. Gricius patvirtina: „Paskutinio Mickevičiaus gatvės namo pirmame aukšte buvo gastronomas, kuriame buvo galima nusipirkti ne tik užkandos. „Lapatai, lapatai į kalniuką, / Lapatai, lapatai atgalios…“ – šią kiek šaipokišką dainelę studijokai dainuodavo neretai…“

Patalpų stokos problemą valdžia sprendė kaip išmanydama: administracijai skyrė kelias celes buvusiame Basųjų karmelitų vienuolyne šalia Šv. Jurgio bažnyčios, kurioje jau anksčiau buvo įrengta Knygų rūmų saugykla, o filmavimo paviljonui – buvusią Šnipiškių sinagogą Ukmergės g. 20, stūksojusią tarp vėliau pastatyto Centrinio univermago ir „Lietuvos“ viešbučio.

„Filmuoti toje sinagogoje buvo labai nepatogu. Patalpa per maža, per žema, šviestuvus tekdavo jungti prie lichtvageno (kilnojamo elektros generatoriaus), kuris taip triukšmavo, kad garsą įrašinėti filmuojant nebuvo jokių galimybių. Toje sinagogoje buvo kažkokios tarnybinės patalpos, kaip sakysim, bažnyčiose – zakristijos. Štai tos patalpos buvo kur kas naudingesnės, nei, atsiprašant, filmavimo paviljonas. Ten apsigyveno keli benamiai kino kūrėjai, kaip vėliau paaiškėjo – klasikai“, – anuos laikus prisiminė J. Gricius.

Šnipiškių sinagoga kino operatorių priebėga tapo tik laikinai, nes jau 1955-aisiais paviljoną sumanyta įrengti uždarytoje Šv. Ignoto bažnyčioje, kur tuomet veikė batsiuvių dirbtuvė.

Pagal restauravimo dirbtuvės arch. A. Brusoko projektą rūsyje įrengta katilinė ir transformatorinė, o pačioje bažnyčioje didelių rekonstrukcijų nedaryta, tik užmūrytos dviaukščių šoninių navų viršutinio aukšto galerijų arkos. Už jų atsirado grimo ir persirengimo kambariai, dailininkų studijos, režisierių ir dekoratorių kabinetai. Filmavimui numatyta centrinė bažnyčios nava.

Tuometį požiūrį į architektūros paminklus parodo darbus prižiūrėjusio vyr. inžinieriaus P. Kriaučiūno raštas. Jis apžiūrėjo rekonstruojamą bažnyčią ir konstatavo: „Autorinė darbų priežiūra, nors projekte numatyta kaip architektūriniam paminklui, iki šiol nevykdoma, nes, kaip pareiškė Lietuvos kino studijos atstovas, autorinė priežiūra jiems nereikalinga ir už ją nemokės.“

Dėl lėšų stokos darbams labai užsitęsus, rekonstrukcija baigta 1959-ųjų rudenį. Tas pats J. Gricius sako, kad patalpos čia buvusios irgi labai nepatogios ir scenarinio skyriaus redaktoriai turėjo sėdėti ant viškų vietoj vargonų. Filmavimo paviljonas šioje bažnyčioje veikė ketverius metus – iki 1964-ųjų, kai buvo pastatytas naujas. Vėliau į ją persikraustė rekvizito skyrius.

Studijoje darbuotojų daugėjo geometrine progresija: 1961 m. joje dirbo 310, o 1965 m. – jau 415 kino kūrėjų ir darbininkų. Būtinai reikėjo plėsti ir patalpas.

„Šiemet vasarą Vilniaus priemiestyje Valakampiuose numatoma pradėti statyti modernišką kino miestelį. Sukoncentravus darbą į vieną vietą, turint reikalingus paviljonus, pagausės ir patobulės visa lietuviškų filmų gamyba. Pastačius kino miestelį esame pasiryžę pagaminti po penkis meninius filmus kasmet“, – 1961-ųjų pradžioje pasižadėjo LKS direktorius J. Lozoraitis.

Naujosios kino studijos projektą 1958 m. parengęs „Giprokinopoligraf“ instituto Leningrado filialas 15,5 ha teritorijoje palei Nemenčinės plentą išdėstė funkciškai susietus atskirus paviljonus. Statyba numatyta keliais etapais: iš pradžių ketinta pastatyti dviejų filmavimo paviljonų bloką, kūrybinį korpusą, gamybines dirbtuves, telefonų stotį ir inžinerinius pastatus, vėliau – filmų montažo korpusą, juostos apdorojimo cechą, pirotechnikos bazę, sandėlius ir pan. Pirmojo etaposąmata – 13,8 mln. rub. Deja, Maskvoje ji sumažinta beveik dešimteriopai – iki 1,5 mln. rub., tad teko statyti tik būtiniausius pastatus: du apie 10 m aukščio, 670 ir 820 kv. m ploto filmavimo paviljonus, 1 600 juostų talpos sandėlį ir pagalbinius pastatus.

Pirmasis LKS korpusas Nemenčinės pl., 1964 m., B. Bučelio nuotr. | Naujosios kino studijos paviljonas, 1964 m., A. Dobilo nuotr.

1964-ųjų balandį paviljonų korpusas, papuoštas didele LKS abreviatūra, jau buvo pastatytas. Atidarymo šventėje apsilankiusiam žurnalistui didžiausią įspūdį paliko 6 tonas sveriančios termoizoliacinės durys ir 283 galin-gų prožektorių sistema. Prie modernių paviljonų pristatytas ilgas vienaukštis priestatas, į kurį iš Birutės g. persikraustė vaidybinių filmų kūrėjai.

Pirmuoju epizodu, nufilmuotu naujajame paviljone, tapo scena iš A. Žebriūno „Paskutinės atostogų dienos“: herojė Vika, kurią vaidino Vilniaus moksleivė Lina Braknytė, skambino iš telefono automato būdelės. Ją nufilmavus tradiciškai sudaužyta lėkštė, turėjusi atnešti sėkmę. Netrukus imtasi ne tik epizodų, bet ir ištisų filmų. 1964–1965 m. čia gimė muzikinė juosta „Eglė, žalčių karalienė“.

„Eglės, žalčių karalienės“ filmavimas LKS paviljone, 1965 m., I. Fišerio nuotr.

„Paviljone – salūno dekoracija. Senoviškas baras, pilnas neregėtų butelių, stalai, apdengti languotomis staltiesėmis, ruletė, svarstyklės auksui sverti, elnio ragai ant sienos. Prie senoviško pianino sėdįs Ganelinas skambina sentimentalią melodiją, o V. Kernagis šiek tiek prikimusiu balsu dainuoja dainelę, ir ji švelniai plaukia per salūną.“ Atspėjote, kas filmuota? Taip, tai aukso karštligės laikai R. Vabalo filme „Smokas ir Mažylis“ (1975).

Nepavykus dviem mojais pastatyti viso šešių korpusų komplekso, jis imtas lipdyti pamažu it kregždės lizdas. 1974 m. rudenį baigtas 195 vietų bendrabutis darbuotojų šeimoms, viengungiams ir studijos svečiams. Po metų iškilo filmų apdorojimo cechas ir išbandyta du aukštus užėmusi pirmoji SSRS spalvotų kino juostų ryškinimo mašina, kurios pajėgumas – 1 000 metrų per valandą.

LKS pastatų kompleksas, 1989 m., nežinomo aut. nuotr.

Buvusios LKS reliktai Žvėryne, 2013 m., D. Aldošino nuotr.

1981 m. suderintas didelis ir brangus komplekso išplėtimo projektas. 1986 m. baigti du korpusai: administracinis ir kūrybinis-gamybinis. Į juos iš Birutės g. persikėlė studijos administracija, dokumentikos, scenarijų redakcinė kolegija ir kombinuoto filmavimo grupė. Ant stogo virš pagrindinio įėjimo sušvito užrašas „Lietuvos kino studija“.

Dar čia įrengtos dvi filmų peržiūrų salės, 70 vietų valgykla, kavinė. Į naujus korpusus iš Birutės g. persikėlė transporto skyrius, iš Šv. Ignoto bažnyčios – filmų paruošimo (rekvizitų) cechas. Taigi tik 1988-aisiais įspūdingas LKS kompleksas įgavo tą pavidalą, apie kurį svajota prieš tris dešimtmečius.

9-ojo dešimtmečio pabaigoje senuosiuose rūmuose Birutės g. liko tik garso cechas. Jis lėtai merdėjo. „Gyvenimas čia tekėjo tyliai ir ramiai. Nežinomo režisieriaus kapas apžėlė piktžolėmis, kieme nebesibūriavo triukšminga kinemato- grafinė publika. Niekas lapatai lapatai į kalniuką nebebėgiojo“, – elegiškai rašė J. Gricius.

2004 m. išsikraustė paskutiniai Birutės gatvės mohikanai – Lietuvos kinematografininkų sąjunga. Daug metų čia pradirbęs režisierius Gytis Lukšas išreiškė viltį, jog naujieji savininkai įrengs memorialinę lentelę su įrašu, kad čia buvo sukurti pirmieji lietuviški filmai. Gerą dešimtmetį patalpos stovėjo tuščios ir apleistos. 2017 m. pradėta jų rekonstrukcija, nugriauta ilgaamžė sargo būdelė. Faktas, jog čia dirbo žymiausi Lietuvos režisieriai, turėtų pakelti studijos pastatuose įrengtų butų ir apartamentų kainą.

Panašiai klostėsi Nemenčinės pl. komplekso likimas. Didžiulio kino fabriko niekam nebereikėjo. Mažo – irgi nelabai. Vienas po kito išnuomoti atskiri cechai ir pastatai, atleisti kūrybiniai darbuotojai. Dekoracijų cechas, sekdamas Jaltos kino studijos pavyzdžiu, kuri išgyveno pradėjusi gaminti karstus (!), ėmėsi baldų gamybos.

LKS kompleksas prieš jį nugriaunant, Nemenčinės pl. 4, 2010 m., nežinomo aut. nuotr. | Prekybcentrio restorano pavadinimas, 2017 m.

Paskutinė vinis į LKS karstą įkalta 2004-aisiais, kai kompleksas buvo privatizuotas. Parduoti ne tik pastatai, bet ir visas LKS archyvas – filmoteka su šimtais kino juostų. „Kada prasidėjo tos pamišėlių ristynės, kurios tada vadinosi privatizacija, Lietuvos kino studija buvo įrašyta į neprivatizuojamų objektų sąrašą. Bet netrukus įvyko tai, kas įvyko su daugeliu neprivatizuojamų objektų – jei negalima, bet labai norisi, vadinasi, – galima. Kas buvo to proceso lobistai, galiu tik spėlioti: nei faktų, nei kokių nors dokumentų neturiu. Pinigų bylinėtis su įžeis- tomis savigarbomis taipogi neturiu, taigi ką apie visą tą procesą galvoju, geriau patylėsiu“, – nuleido rankas J. Gricius.

Po šešerių metų visi pastatai buvo nugriauti. A. Puipa tada neslėpė savo jausmų: „Kažkas negerai šitoje valstybėje. Nedaug trūksta, kad aš jos neapkęsčiau.“ Komplekso vietoje išdygo gyvenamųjų namų apsuptas prekybcentris. Jame įrengto restorano pavadinimas  – vienintelis dalykas, primenantis 40 metų šioje vietoje gyvavusią LKS.

Lietuviškas Holivudas

„1944 m. lapkritį išvykau į Maskvą montuoti pirmojo lietuviškojo kino žurnalo juostos. Filmas vadinosi „Išlaisvintoji žemė“ – tai buvo dabartinio kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ pirmtakas“, – 1959 m. išleidus jubiliejinį 500-ąjį numerį pareiškė L. Maculevičius, vienas lietuviškos dokumentalistikos patriarchų, kartu su V. Starošu sukūręs apie 1 000 kino žurnalų.

Patriarchas nutylėjo, kad tiesioginė „Tarybų Lietuvos“ pirmtakė buvo koncesininko Jurgio Linarto bendrovės „Mūsų Lietuva“ 1935 m. pradėta kurti „Lietuvos kronika“, kurią savo ruožtu galime kildinti iš operatoriaus Igorio Goršteino 1927 m. nufilmuotos dokumentinės juostos „Iš pono Respublikos Prezidento kelionės po Lietuvą“. Tarpukario ir pokario kino kronikos itin panašios politiškai angažuotu stiliumi. Patetiškos propagandos dozė „Tarybų Lietuvos“ žurnale smarkiai sumažėjo 8–9 dešimtmečiais. Su nauja jėga politinės aspiracijos prasiveržė 1989-aisiais, kai „Tarybų Lietuva“ vėl pasivadino „Lietuvos kronika“.

Nemažai pokario kronikų šiandien galime peržiūrėti neišeidami iš namų (www.e-kinas.lt). Žinoma, dabarties žmogui jų peržiūra gali virsti tikra kankyne, ypač dėl įkyraus diktoriaus balso, todėl garsą patartina sumažinti arba visai išjungti. Scenarijaus ir režisūros sprendimai irgi dažnai erzina: „Informacija apie įvykius ir svarbiausius naujo gyvenimo faktus nustelbdavo domėjimąsi žmogumi – svarbiausiu tų įvykių dalyviu. Beveik kiekviename žurnalo numeryje karto- josi vienas į kitą panašūs statybų vaizdai, politinių ir kultūrinių įvykių siužetai, dienos naujienos.“  Vis dėlto miestų tyrinėtojams „Tarybų Lietuvos“ žurnalas ir dokumentiniai filmai be galo įdomūs dėl unikalių kadrų, kuriuose užfiksuota to meto urbanistinė aplinka, įvykiai ir žmonių gyvenimas.

Dokumentinio filmo „Tarybų Lietuva“ anonsas „Tiesoje“, 1947 m.

Pirmųjų pokario filmų kadrai: A – „Marytė“, rež. V. Strojeva, 1947 m., B – „Aušra prie Nemuno“, rež. A. Fainci- meris, 1953 m., C – „Tiltas“, rež. B. Šreiberis, 1956 m., D – „Ignotas grįžo namo“, rež. A. Razumnas, 1956 m., E – „Skenduo- lis“, rež. V. Žalakevičius, 1956 m., F – „Kol nevėlu“, rež. J. Fogelmanas, V. Žalakevičius, 1957 m., G – „Žydrasis horizontas“, rež. V. Mikalauskas, 1957 m., H – lietuviškų filmų dienos anonsas „Vakarinėse naujienose“, 1960 m.

Štai 1945 m. vasarį nežinomo operatoriaus nufilmuota begarsė 14 min. trukmės juosta „Generolo I. Černiachovskio laidotuvės“ parodo, kaip neatpažįstamai šiandien pasikeitė V. Kudirkos aikštės aplinka, ir išsklaido mitą apie didžiules prieš mėnesį geležinkelio stotyje įvykusios traukinių katastrofos pasekmes – juostoje matome sveiką perono stoginę ir XIX a. raižytas jos kolonas.

1947-ųjų rudenį kino teatruose demonstruotame pirmajame pilnametražiame rež. N. Solovjovo dokumentiniame filme „Tarybų Lietuva“ bene 5 minutes vilniečiai galėjo stebėti pagrindines miesto gatves, autobusus ir save pačius, filme užfiksuoti ir pirmosios pokario Dainų šventės vaizdai.

L. Maculevičiaus režisuotame „Tarybų Lietuvos“ žurnale Nr. 14 (1951 m.) matome, kaip tada atrodė Kalnų parko ir „Žalgirio“ stadionai, jų tribūnos, kokį vilniečių susidomėjimą sukėlė estafetinis bėgimas miesto gatvėmis.

O pasijuokti galime iš 1967 m. V. Starošo dokumentiniame filme „Tokių nereikia“ („Tarybų Lietuva“, 1967 m. Nr. 30, 31) ironiškai vaizduojamų naujųjų vilniečių, po daugiabučių balkonais sodinusių morkas ir ridikėlius.

3 ir 4 dešimtmečio sandūroje Kaune sukurti keli nebylūs vaidybiniai filmai: „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ (rež. J. Linartas, 1928 m.), „Onytė ir Jonelis“ (rež. J. Li- nartas ir V. Sipaitis, 1931 m.). Deja, pirmasis buvo uždraustas rodyti žiūrovams kaip nepavykęs, o vienintelė antrojo kopija dingo per karą, liko tik kelios nuotraukos ir padriki aktorių prisiminimai.

Tad į klausimą, koks pirmasis lietuviškas filmas, pokario spauda atsakydavo nė nemirktelėjusi: tai „Marytė“ – Lietuvoje filmuotas ir lietuvių kalba rodytas filmas apie lietuvių partizanę Marytę Melnikaitę. O kad jis būtų dar lietuviškesnis, filmą anonsavusioje skrajutėje įrašyta sulietuvinta pagrindinio vaidmens atlikėjos Tatjanos Lenikovos pavardė – T. Lenikovaitė.

Šia nuostata suabejota po dešimtmečio, kai atsirado filmų, kurių pagrindiniai kūrėjai buvo etniniai lietuviai. Kadangi pabrėžti etniškumą buvo nepriimta, apie 1953–1957 m. filmus rašyta gana miglotai: „Pirmieji lietuviški meniniai filmai – „Marytė“, „Aušra prie Nemuno“, „Tiltas“ – buvo pastatyti „Mosfilmo“ ir „Lenfilmo“ kino studijose, broliškai padedant, talkininkaujant rusų kino meno meistrams. Vėlesni filmai – „Ignotas grįžo namo“, kino novelė „Skenduolis“, „Kol nevėlu“ – jau pagaminti savarankiškai, tiesa, padedant broliškų respublikų kinematografijos darbuotojams.“

Taigi etninį kriterijų atitiko vertinimas, ar jis sukurtas savarankiškai, ar ne. Visiškai savarankišku pripažintas 1957-ųjų filmas vaikams „Žydrasis horizontas“. Jo kūrėjų sąraše – vien tik jauni debiutantai, iš kurių ne vienas vėliau tapo žinomu kinematografo meistru. Po 1990-ųjų šis filmas pavadintas pirmuoju etniškai grynu filmu: „1957 m. režisūrą Maskvoje baigęs Vytautas Mikalauskas būrė lietuvišką kolektyvą ir LKS sukūrė pirmąjį lietuvių pokario vaidybinį filmą „Žydrasis horizontas“.

Susiję:

Kuris iš šio septyneto vertas šiuolaikinio žiūrovo dėmesio? Turbūt nė vienas. Visi jie seniai sukritikuoti dėl kinematografinių štampų, naivumo, tiesmukumo, dramos ir konflikto stokos. Tarkime, filmą „Kol nevėlu“, kurį V. Žalakevičius sukūrė kartu atklydėliu režisieriumi iš Maskvos, už primityvų scenarijų ir neišmoningą humorą į šuns dienas išdėjo kritikas S. Macaitis, atradęs tik vieną dėmesio vertą dalyką – sodrų Petronėlės vaidmenį.

Taigi pirmieji vaidybiniai pokario filmai įdomūs tik kaip kino istorijos reliktai. Pavyzdžiui, „Tilte“ pirmą kartą panaudotos „kombinuoto filmavimo“ (specialiųjų efektų) scenos. Kauno dailės kombinato meistrai padirbino mažą Prienų tilto per Nemuną modelį, dar mažesnes bažnyčias bei namus ir miniatiūrinius Liuftvafės lėktuvus, kurie „bombardavo“ kartoninius maketus.

Nauja epocha lietuviškajame Holivude prasidėjo 1959-aisiais užbaigus tris vaidybinius filmus: „Adomas nori būti žmogumi“ (rež. V. Žalakevičius), „Julius Janonis“ (rež. B. Bratkauskas, J. Dabašinskas) ir „Kalakutai“ (rež. V. Mikalauskas). Visus juos nufilmavo jauni, kinematografijos mokslus Maskvoje neseniai baigę lietuvių režisieriai, kurių kūrybinė branda sutapo ir su politiniu atšilimu, ir su festivalių pro- veržiu, ir su pasaulinio kino permainomis, vėliau pavadintomis „naująja banga“.

Titaniškos jų pastangos atvaizduotos draugiškame šarže: Lietuvos kino studijos direktorius J. Lozoraitis, scenaristai V. Rimkevičius, J. Požėra, A. Jonynas, režisieriai V. Žalakevičius ir A. Žebriūnas tempia į kalną užklimpusį sunkvežimį su užrašu „Lietuvos kino studija“ ant durelių. Šaržas palydėtas prierašu „Gyvieji didvyriai – tai iš tiesų tie, kas iš peties ir iš širdies stengiasi pakelti mūsų jaunąją kine- matografiją.“

Pirmaisiais festivalių laurais pasidabino „Adomas nori būti žmogumi“, Pabaltijo ir Baltarusijos kino festivalyje 1959 m. apdovanotas „Didžiojo gintaro“ prizu, ir trijų režisierių sukurtas novelių filmas „Gyvieji didvyriai“, 1960 m. Karlovi Varuose pelnęs net tris prizus.

Apdovanojimų per festivalius statistika tokia. 1947–1990 m. LKS pastatė 128 vaidybinius filmus, įskaitant ir pirmuosius 6, kuriuos statyti padėjo „Mosfilmo“ ir „Lenfilmo“ studijos. 36 pelnė apdovanojimus, kai kurie net po 5, įvairiuose festivaliuose, daugiausia SSRS sąjunginiame bei Pabaltijo ir Baltarusijos vietiniame . 3 iš jų – minėti „Gyvieji didvyriai“, V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ ir „Tas saldus žodis – laisvė!“ – sulaukė pripažinimo „socialistiniuose“ Karlovi Varų ir Maskvos festivaliuose, o 6 – tarptautiniuose Vakarų šalių festivaliuose.

Jau nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios išryškėjo skirtis tarp intelektualių ir pramogai skirtų filmų, šiandien įgavusių nekomercinio kino ir popso konotacijas. Pirmieji skynė prizus festivaliuose, o antrieji rinko žiūrovų simpatijas kino teatrų ir televizijos ekranuose. Kas nežino B. Babkausko „Tado Blindos“ (1972), iš vaidybinio filmo tapusio pirmuoju televiziniu lietuvišku serialu? Popsui priskirtina ir daugybė lietuviškų detektyvų, vesternų, nuotykinių ir muzikinių filmų: R. Vabalo „Smokas ir Mažylis“ (1975), A. Žebriūno „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976), A. Puipos „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ (1978), B. Bratkausko „Dičiaus karjera“ (1980), M. Giedrio „Amerikoniškoji tragedija“ (1981), A. Pozdniakovo „Kažkas at-sitiko“ (1986) ir pan.

Šių filmų žiūrovai tada buvo skaičiuojami dešimtimis milijonų. J. Gricius užsimena, kad 1964 m. filmas laikytas pavykusiu tik tais atvejais, jei per metus jį pažiūrėdavo 17 mln. žmonių. Kad šie skaičiai ne iš piršto laužti, liudija „Lietuvių filmų centras“, primenantis, kad M. Giedrio „Herkų Mantą“ 1974 m. pasižiūrėjo 16,2 mln. žiūrovų. O 1981 m. brošiūroje „Rodo Lietuvos kino studija“ pažymėta: „LKS per metus išleidžia 5 vaidybinius, apie 40 dokumentinių filmų, 36 kino žurnalus, dubliuoja 45 vaidybinius, trumpametražius, žemės ūkio ir multiplikacinius filmus. Visoje Tarybų Sąjungoje per metus lietuviškus filmus žiūri 45–50 milijonų žmonių. Lietuviškos vaidybinės kino juostos buvo nupirktos daugiau nei šimto pasaulio šalių.“

Iš 128 vaidybinių filmų daugelis šiandien jau pamiršti. Kas prisimena A. Žebriūno „Kanonadą“ (1961), V.  Žalakevičiaus „Visą teisybę apie Kolumbą“ (1970), R. Vabalo „Mainus“ (1977), A. Puipos „Elektroninę senelę“ (1985)? Tik pastaraisiais metais susizgribta rūpintis kino paveldo išsaugojimu ateities kartoms. Iš Rusijos įsigyta keliasdešimt lietuvių režisierių filmų kopijų, nors jų originalai lieka dūlėti kino saugyklose Maskvoje.

Skylėta istorinė atmintis lopoma tik vienkartinėmis akcijomis. 1997 m. kovą per kino forumą „Dešimt“ režisieriai, kino kritikai ir žurnalistai išrinko geriausių visų laikų lietuviškų vaidybinių filmų dešimtuką. Į jį pateko: 1) A. Grikevičiaus ir A. Dausos „Jausmai“ (1968), 2) A. Žalakevičiaus „Vienos dienos kronika“ (1963), 3) A. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), 4) A. Puipos „Amžinoji šviesa“ (1987), 5) R. Vabalo „Birželis, vasaros pradžia“ (1969), 6) A. Puipos „Moteris ir ke- turi jos vyrai“ (1983), 7) M. Giedrio „Herkus Mantas“ (1972), 8. R. Vabalo „Laiptai į dangų“ (1966), 9) R. Verbos „Šimtamečių godos“ (1969), 10) A. Žebriūno „Riešutų duona“ (1977).

LKS filmų afišos, 1959–1984 m.: A – „Adomas nori būti žmogumi“, rež. V. Žalakevičius, 1959 m., B –„Niekas ne- norėjo mirti“, rež. V. Žalakevičius, 1965 m., C – „Laiptai į dangų“, rež. R. Vabalas, 1966 m., D – „Suaugusių žmonių žaidimai“, rež. A. Kundelis, I. Rudas-Gercovskis, 1967 m., E – „Jausmai“, rež. A. Dausa, A. Grikevičius, 1968 m., F – „Gražuolė“, rež. A. Žebriūnas, 1969 m., G – „Faktas“, rež. A. Grikevičius, 1980 m., H – „Moteris ir keturi jos vyrai“, rež. A. Puipa, 1983 m., I – „Mano mažytė žmona“, rež. R. Banionis, 1984 m.

Atrodytų, 1944–1990 m. laikotarpio kinas jau tapo naftalinine, niekada negrįšiančia praeitimi. Tačiau ją savotiškai aktualizuoja naujieji lietuviški filmai, kurių kūrėjai nuolat lipa ant to paties, pusę amžiaus gulinčio plakatinio, trafare- tinio ir propagandinio kino grėblio.

J. Vaitkaus „Vienui vieni“ 2004-aisiais tapo viena populiariausių lietuviškų juostų per visus atkurtos Nepriklausomybės laikus – tais metais ją matė apie 23 tūkst. žiūrovų. Tačiau kino kritikai – V. Jauniškis, S. Macaitis – ją vieningai pavadino ne savarankišku filmu, o atsaku prieš 40 metų sukurtai V. Žalakevičiaus juostai: „Tai tiesiog replika ankstesniems filmams, ypač tam pačiam „Niekas ne- norėjo mirti“. Personažų tipai – taip pat tarsi iš tų laikų kino, iš 6–7 dešimtmečio.“ O Ž. Pipinytė buvo negailestinga: „Po ekraną blaškosi sąlygiškos figūros, pateikiamos taip „apibendrintai“, t. y. be jokių psichologinių motyvų, užuominų į realias aplinkybes, kad „Vienui vieni“ atrodo tarsi filmas-plakatas. <…> Apskritai kiekvienas filmo herojus yra piešiamas viena spalva. Partizanai – visi šviesūs, naivūs ir pasiaukojantys, išdavikai – drebančios menkystos, represinių struktūrų atstovai – degradavę niekšai. <…> Personažų ir jų veiksmų supaprastinimas itin kenkia filmui ir pripildo jį nesunkiai atpažįstamų dar sovietinės propagandos klišių.“ Panašios kritikos už ideologinį tiesmukumą ir plakatiškumą susilaukė D. Ulvydo juosta „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017).

Vilniaus gatvėse – profesionalai, „sprogdintojai“ ir mėgėjai 

Pirmoji žinutė apie mieste atsirasiančią filmavimo aikštelę vilniečius pasiekė 1947-ųjų gegužę. Ji informavo, kad „Marytės Melnikaitės“ filmo masinių scenų pastatymui reikalingi įvairaus amžiaus vyrai ir moterys. Antras skelbimas laikinam darbui kvietė dailides ir stalius, galinčius sumeistrauti šio filmo dekoracijas. Svastikuotomis vėliavomis apkaišyta karo komendantūra tapo namas netoli Misionierių bažnyčios. Epizodas komendantūroje pagal scenarijų turėjo vykti žiemą, tad Subačiaus gatvė toje vietoje padengta dirbtiniu sniegu iš vatos, pjuvenų, gipso ir naftalino.

Katedros aikštėje po mėnesio iš tikrųjų nufilmuota masinė scena, kurioje dalyvavo apie 7 tūkst. statistų. Jie vaizdavo džiūgaujančius miestiečius, kad „Tarybų Sąjunga atidavė lietuvių tautai jos senovinę sostinę“. Greta nufilmuota kita scena: „Netoli Mickevičiaus namuko Bernardinų gatvėje minios žiūrovų. Jie įtemptai seka, kaip filmuoti rengiasi „Marytės Melnikaitės“ kolektyvas. Eina susikabinusios Marytė su Elena – aktorės Lenikova ir Binkytė, apsirengusios tautiniais drabužiais. Tai Melnikaitė su savo draugais atvyko į Lietuvai grąžintą Vilnių 1939 metų rudenį.“

Nuo 7-ojo dešimtmečio Vilnius tapo mėgstama filmavimo aikštele ir Lietuvos, ir kitoms kino studijoms. Čia nufilmuota visa paskutinė „Gyvųjų didvyrių“ novelė (rež. V. Žalakevičius, 1960), kurioje matome unikalius Profsąjungų rūmų statybos ant Tauro kalno kadrus ir įdomią detalę: prie universiteto nišos, kur dabar stovi K. Donelaičio skulptūra, buvo prikabinta lentelė „Pionierių rūmai“. Daug Vilniaus vaizdų įamžinta LKS filmuose „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (rež. R. Vabalas, 1964,) ir „Seklio Kalio nuotykiai“ (rež. A. Žebriūnas, 1976,). Kaip atrodė Santuokų rūmų ir „Žirmūnų“ restorano interjeras, sužinome iš „Lošimo be kozirių“ (rež. A. Kundelis, 1981), o „Naručio“ viešbučio aplinka matoma filme „Moterys ir keturi jos vyrai“ (rež. A. Puipa, 1984).

„Seklio Kalio nuotykių“ filmavimas Vilniaus senamiestyje, 1976 m., G. Šerstovo nuotr. | Totorių g. filmuojamas R. Vabalo filmas „Marš, marš tra-ta-ta“, 1964 m., J. Kacenbergo nuotr.

Kai kurios realybėje išnykusios urbanistikos detalės išliko tik kino juostose. Filme „Taboras žengia į dangų“ (1976) atpažįstame daug senamiesčio gatvelių su kaltinėmis iškabomis. „Elektroniko nuotykiuose“ (1979) – P. Cvirkos memorialinę lentelę ant Rašytojų sąjungos ir 36-osios Lazdynų mokyklos interjero puošybą, „Inžinieriaus Garino hiperboloide“ (1965) – pasakų namelį primenantį Jeruzalės mokyklos direktoriaus namuką ežerėlio pakraštyje.

Gana kuriozišką nutikimą, liudijantį, kad filmavimo aikštelės vilniečiams tapo įprastu dalyku, prisiminė J. Gricius – R. Vabalo režisuoto filmo „Mainai“ operatorius. Buvo 1977-ieji. Vienoje juostos scenoje reikėjo pavaizduoti kasdienį miesto gyvenimą: kaip žmonės eina gatve, lipa į troleibusą ir pan. Sugalvota panaudoti slaptą kamerą, užmaskuotą tuščiaviduriame skelbimų stulpe prie Savanorių pr. ir Gerosios Vilties g. sankryžos. Smalsuoliai ėmė rinktis jau statant stulpą, o kai į   jį ėmė montuoti kamerą – susirinko visa minia. Filmuoti buvo neįmanoma. „Mes laukėm. Gana ilgai – juk pagaliau nusibos spoksoti. Nenusibodo. Pasikankinę gerą valandą, ištraukėm kamerą iš slėptuvės, pastatėm ją greta. Publika ėmė skirstytis. Netrukus sankryžoje buvo normalus kasdienis gyvenimas. Tik retas praeivis žvilgtelėdavo į mus – filmuoja… Nieko čia ypatinga“, – pasakojo operatorius.

Tikrą siaubo istoriją apie susprogdintą Radvilų rūmų šiaurės vakarų paviljoną, kuris XVII a. buvo pastatytas kaip protestantų koplyčia, „Dingusiame Vilniuje“ papasakojo menotyrininkas V. Drėma: „Pačioje 1965 m. pradžioje (prieš sausio 10 d.) šią koplyčią kaip „beverčius žydų sinagogos griuvėsius“ susprogdino „Mosfilmo“ kinematografininkai, filmavę Vilniuje karinio siužeto filmą „Kaip dabar jus vadinti?“. Sprogdinti leidimą davusi respublikos kultūros paminklų apsaugos įstaiga nebuvo objekto reikiamai ištyrusi, apmatavusi ar nors nufotografavusi. Nebent tai padarė „Mosfilmo“ kinematografininkai“.49 Ši istorija, vėliau perpasakota įvairiuose populiariuose ir akademiniuose leidiniuose, kelia šiurpą ir kaitina vaizduotę – prieš akis iškyla galingas sprogimas ir griūvantys senieji mūrai, su- naikinti tik dėl efektingo kadro…

Tačiau akylai žiūrėdami V. Čebotariovo filmą nematome nei pačios koplyčios, nei sprogimų, nei griūvančių sienų. Nenukrenta nė viena plyta, nes „Mosfilmo“ darbuotojai apsiribojo tik ironišką šypsnį dabartiniam kino fanui sukeliančiais pirotechniniais efektais tolumoje stūksančių griuvėsių fone.

Vilniaus gatvė filme vaizduojama dviejuose epizoduose. Abiejuose filmuota iš to paties taško greta Vilniaus ir Liejyklos g. sankryžos. Pirmame kadre (12:50) matome smarkiai apgriautas buvusios koplyčios sienas, o už jų – aukštą aptrupėjusią ugniasienę. Antrame kadre (39:55), „sprogdinimo“ scenoje, matome pirotechninius petardų žybsnius, tačiau jų apšviestoje naktyje nesunku pastebėti, kad ugniasienės jau nebėra, o griuvėsiai gerokai apvalyti ir sienų kontūrai kur kas aiškesni. Taigi galime daryti išvadą, kad filmuota griuvėsių valymo ir pastato rekonstrukcijos laikotarpiu, o ugniasienę nugriovė anaiptol ne filmininkai, o statybininkai.

Reiktų pabrėžti, kad pastarieji ne savivaliavo, o vykdė 1958 m. arch. K. Šešelgio, S. Lasavicko ir J. Šeiboko parengtą Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektą, kuriame numatyta Radvilų rūmus atstatyti, bet ne tokius, kokie buvo iki karo (su protestantų koplyčia), o pagal pirminį arch. J. Ulriko projektą, 1653 m. užfiksuotą Sebastiano Dadlerio medalyje. Architektai savo ruožtu turbūt vadovavosi 1944 m. prof. Mariano Morelowskio sumanymu: „Nugriauti sudegusius pastatus Vilniaus ir Liejyklos kampe ir prikelti Jonušo Radvilos rūmus iki pat Labdarių namo.“

Šis sumanymas tik iš dalies įgyvendintas 1983 metais, pagal arch. Evaldo Zulono projektą atkūrus šiaurės vakarų paviljoną ir jame įrengus „Žinijos“ draugijos centrinį lektoriumą.

Siekdama praktiškai įgyvendinti šūkį „Menas priklauso liaudžiai“ valdžia iš tikrųjų skatino kūrybinę socialinių apačių energiją, jau 1941 m. įsteigusi Liaudies kūrybos namus, pokariu rėmusi neprofesionalųjį meną, saviveiklą ir mėgėjišką kūrybą. Ne išimtis ir kinas, nors pirmieji lietuviški mėgėjiški filmai ir sukurti žymiai vėliau nei liaudies meistrų dailės darbai ar kiti saviveiklinio meno kūriniai.

Jų autorius – skulptoriumi vėliau tapęs Vilniaus dailės instituto trečiakursis Juozas Ruzgas, tėvo bičiulio dovanota 16 mm „Kodak“ kamera 1956 m. nufilmavęs 20 min. juostą „Stipendija juokiasi“, o po metų iš LKS gauta sena 35 mm kino kamera KS-35 susukęs laurus pelniusį filmą „Kartais pavasarį…“

„Pirmoje savo juostoje įamžinau Gegužės 1-osios demonstraciją Vilniuje, o vėliau nusprendžiau kurti trumpą filmą apie tai, kas nutinka gavus stipendiją. Nedidele, dėžutę primenančia kamera nufilmavau komediją „Stipendija juokiasi“, kuri tapo pirmuoju lietuvišku mėgėjišku filmu. Jį parodėme Dailės instituto salėje per naujametį karnavalą. Anuomet tai buvo sensacija. Kitas trumpametražis filmas „Kartais pavasarį…“ gimė padedant kino studijai. Prisimenu, kaip sėsdavau ant motociklo ir veždavau ryškinti juostą į Birutės gatvę. 1957 m. jis tapo pirmojo LTSR jaunimo festivalio laureatu. Kitais metais nuvykome ir į jaunimo ir studentų festivalį Maskvoje. Ten irgi buvome pastebėti, nors pirmos vietos negavome“, – prisiminė J. Ruzgas.

Humoristinis filmas „Kartais pavasarį…“ pasakoja apie studentų nuotykius. Pagrindiniai herojai – trys studentai. Kairėje – Algis, kurį vaidino būsimas architektas Algimantas Zaviša, per vidurį – Donatas (arch. Donatas Daukša), dešinėje – Petras (skulpt. Petras Deltuva). Užuot sėdėjęs paskaitose, Algis išeina į gatves medžioti merginų ir čia susiduria su neigiamą mergišiaus vaidmenį vaidinusiu skulpt. Kaziu Valaičiu, o Petras įgriūva į Dominikonų vienuolyno požemius ir ten užmezga meilės romaną.

Susiję:

Nuo 1958-ųjų išpopuliarėjo mėgėjiškų filmų peržiūros, įsikūrė ir Lietuvos kino mėgėjų draugija – tai tapo unikaliu kultūros reiškiniu. Ėmė burtis studentų ir gamyklų darbuotojų studijos, arogantiškai pamėgdžiojusios valstybinių studijų pavadinimus: „VVU-film“, „KPI-film“, „Sigma-film“. Netrukus laurus pelniusių kino mėgėjų sąrašuose pradėjo šmėkščioti ir žinomos pavardės: „Vilniečiai, kurių vidutinis amžius neviršija 18 metų, susibūrę į kūrybinę grupę įdomiu ir keistu pavadinimu„Noriu būti genijumi“. Jų sukurtos dvi trumputės kino komedijos (autoriai A. Mikutėnas ir A. Puipa) susilaukė karštų plojimų ir labai aukšto žiuri įvertinimo – I vietos meninių filmų grupėje.“55 Lietuviški mėgėjų filmai pelnė apdovanojimų Helsinkio, Zalcburgo, Prahos, Šveicarijos „Unica“ tarptautiniuose festivaliuose. Štai kaip tuos laikus prisimena operatorius A. Mikutėnas: „Zoninių (Kauno, Panevėžio, Klaipėdos) festivalių dalyviai suvažiuodavo į Vilnių, kur „Žinijos“ draugijoje vykdavopagrindinis, respublikinis, festivalis. Geriausius filmus siųsdavo visur – ir į Šveicariją, ir į Paryžių. Mudviejų filmai – „Randas“, „Neviltis“ – tarptautiniuose „Unicos“ festivaliuose laimėjo sidabro, aukso medalius. Į filmų peržiūras Vilniuje atvažiuodavo žmonių iš Maskvos, iš kino mėgėjų komisijos. Buvo net bosų iš „Valstybinio kino“. Jie pagerdavo, pažiūrėdavo filmų, paskui geriausius atrinkdavo ir veždavosi parodyti saviems. Todėl mes skindavome laurus ir Tarybų Sąjungoje.“

9-ojo dešimtmečio Vilniaus gatvėse dažnai buvo galima sutikti hipiškos išvaizdos akiniuotą ilgaplaukį su kino kamera. Tai Baru visų vadintas Artūras Barysas, laimėdavęs prizines vietas beveik kiekviename festivalyje, vėliau dėl to pakrikštytas Lietuvos kino mėgėjų Felliniu, o šiandien vadinamas Vilniaus kino avangardistu.

Beveik visi jo filmai artimi komedijos žanrui, labai pantomimiški, metaforiški, be žodžių. Štai filmukas „Tas saldus žodis“ (1977) – paties Baro suvaidintas pagrindinis veikėjas ilgai daužo ir stengiasi pralįsti pro metalinius vartus, kamerai atsitraukus matome, kad vartai – apgaulė, jie be tvoros stovi viduryje plyno lauko ir yra paprasčiausiai apeinami, aplink visiška laisvė. Pats Baras šioje miniatiūroje įžvelgė V. Žalakevičiaus filmo „Tas saldus žodis – laisvė!“ parodiją.

Arba skandalingoji „Jos meilė“ (1979), kuriame vaizduojama vyresnės moters ir jaunuolio meilės istorija. Jame nusifilmavo aktorė Rūta Brašiškytė, kuri, būdama garbaus amžiaus ir nepaisydama ano meto normų, išsirengusi lakstė prieš kamerą su jaunuoliu Artūru.

„Kine galėjau leisti sau daugiau laisvės nei kiti režisieriai, nes buvau neprofesionalas. Profesionalų darbai, prieš išvysdami pasaulį, turėjo būti peržiūrėti daugybės komisijų. Man, neprofesionalui, buvo daug paprasčiau. Mūsų kūriniai keliaudavo tiesiai į festivalius“, – aiškino Baras.

Pasikeitus santvarkai, suirus kino juostos gavimo bei apdirbimo pramonei, žlugo ir galimybės kurti mėgėjišką kiną. Antrą mirtiną smūgį smogė perėjimas nuo kino juostos prie vaizdo technikos. Galbūt dėl to Algimanto Maceinos filme „Gėlių vaikai“ (2003) į klausimą, kada jis labiau buvo laisvas – anuomet ar dabar, A. Barysas-Baras atsakė: „Anuomet.“

Ištrauka iš D. Pocevičiaus knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų“, 201-221 psl. (išleido „Kitos knygos“)   

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!