Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. birželio 1 d. 10:52
Vilniaus kinų beieškant. Žmonės kaip atradimai

Greta Garbo iš Janinos Giečevskos sąsiuvinio

Dešimtmetį dirbdama „Skalvijos“ kino centre, vienu metu pradėjau domėtis Vilniuje veikusiais kino teatrais. Pradėjusi nuo tarybinių laikų, supratau, kad net netolima praeitis greitai pasimiršta, net tebesant gyviems jos liudininkams. O kaip rekonstruoti XX amžiaus pradžią, nuo pirmojo 1907 metais atidaryto kino teatro „Iliuzija“? Išsiaiškinti veikusių kino teatrų vietas, kai per šimtmetį Vilniaus gatvių pavadinimai ir namų numeracija keitėsi? Laukė didžiulė kelionė į praeitį. Tačiau dabar išėjusi knyga „Vilniaus iliuzionai. Miesto kino teatrų istorijos“ tą kelionę užbaigė. Nustatyta 50 vietų Vilniuje, kur veikė kino teatrai skirtingais pavadinimais, apieškoti archyvai, surinkta nemažai straipsnių, nuotraukų, padaryta daugiau nei penkiasdešimt interviu.

Prieš pradėdama maklinėti po visiškai nepažintus Vilniaus kino teatrus, nežinodama nei jų pavadinimų, nei kur ir kada jie buvę, neįsivaizduodama net ar per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus buvo rodomas kinas, neturėjau supratimo, kurion pusėn mestis, kad galėčiau pradėti detektyvinį tyrimą. Negalėjau nuspėti, kas tuose klaidžiojimuose manęs laukia ir kiek laiko prireiks, kad ką nors atrasčiau, o gal kas nors atrastų mane.

Iš pradžių atrodė, kad vienas paprasčiausių būdų ieškant ant kelio užvedančios tiesos – klausinėti žmones. Juk „Skalvijos“ kino centre į Seansus senjorams susirenka daugybė vyresnio amžiaus žmonių. Štai ir turėčiau bent 50 metų laikotarpio gyvų prisiminimų iš Vilniaus kino teatrų gyvenimo. Tačiau netrukus tapo aišku, kad žmonių atmintin įsirėžia filmo pavadinimas, jo sukeltos emocijos, ir tik vienas kitas fiksuoja faktinius dalykus. Vieni įsidėmėjo, kokiam kino teatre ir ką žiūrėjo, kelintą klasę ar kursą tada lankė. Kiti – su kuo ėjo į filmą, kokią eilę prie kasų teko stovėti. Tačiau kino teatru kaip kino erdve mažai kas domėjosi. Tiesa, nebent tai buvo susiję su fiziniais pojūčiais – kad kietos kėdės, kad buvo šalta, trūko oro ar kad bufete suplakdavo gerus pieno kokteilius.

Juoda dėžė, kurioje panyrama į iliuzinę tikrovę, kino teatro lankytojui mažiau rūpėjo: koks įėjimas į kino teatrą ar kaip atrodė salė. O ir ką iš tiesų galėjo prisiminti „Kronikos“ (dab. Evangelikų reformatų bažnyčios) žiūrovas? Praskleidęs užuolaidas, tiesiog įnirdavo į kiną ir iš jo išnirdavo tiesiai laukan, taip ir nepamatęs medinių kesoninių lubų.

Tačiau kai kurių žmonių pri(si)minimai buvo vieni didžiausių ir labiausiai nudžiuginusių atradimų, padėjusių suvokti, kas buvo kinas skirtingais istoriniais laikais Vilniuje. Pažintis su tais žmonėmis man – maloniausi gyvenimo atradimai.

„Planetos“ kino mechanikė Irena Vyzaitė

Švytinčios apskritaveidės merginos nuotrauką „Komjaunimo tiesoje“ (1963, kovo 13, Nr. 51) atradau ieškodama „Planetos“ kino teatro atidarymo datos. Nors „Skalvijos“ kino centre dirbau dešimtmetį, težinojau, kad tai buvęs kino teatras „Planeta“, turėjęs dvi sales. Ne daugiau buvo galima rasti ir kukliuose „Skalvijos“ archyvuose. Neišlikę ir „Planetos“ dokumentai, nebedirba vyresnieji ilgamečiai darbuotojai. Pačiai buvo netikėta, kad iki šiol nei man, nei kam kitam neparūpo ankstesnis kino teatro gyvenimas.

Kino mechanikė Irena Vyzaitė | „Komjaunimo tiesa“, 1963 m. kovo 13 d.

Kai ėmiausi domėtis „Planetos“ praeitimi, kino teatro atidarymo metų neprisiminė nei tame pačiame name gyvenantis operatorius Algimantas Mockus, nei iš kaimyninio į filmus ateinantis scenaristas Pranas Morkus. Pastarasis tik užsiminė, kad kinas čia neiškart apsigyveno – kažkiek laiko čia buvęs knygų kolektorius.

Pirmutinis atradimas, sutrumpinęs atidarymo datos nustatymo paieškas, buvo Lietuvių literatūros ir meno archyvuose aptiktas dokumentas – Lietuvos TSR kultūros ministerijos Kinofikacijos ir filmų nuomojimo vyriausiosios valdybos Potvarkis Nr. 19-P (1963, kovo 8, Vilnius), liepiantis Respublikinei kino filmų nuomojimo kontorai perduoti Vilniaus miesto „Planetos“ kino teatrui seifą – „vieną štuką“. Taip tapo aišku, kad kino teatras netrukus turės pajamų. Tačiau oficialaus įsakymo apie kino teatro atidarymą surasti nepavyko. Todėl stvėriausi periodikos, kurioje naujais pasiekimais, valdžios dovanomis liaudžiai tarybinėje spaudoje visuomet buvo pasidalijama. Ir neapsirikau.

Tada ir pamačiau Irenos Vyzaitės, žiūrinčios į kino projektorių, nuotrauką, o šalia, puslapio apačioje, intriguojantį tekstelį – „‘Planeta’ atvėrė duris“:

– Kur šį vakarą eisim?

– Į „Planetą“.

Kol kas neįprastai skamba vilniečio ausiai toks pokalbis.

„Planeta“ – naujas pavadinimas sostinėje. Tai naujas kino teatras K. Požėlos gatvėje. Kino teatre yra dvi salės po 200 vietų kiekvienoje.

Prieš seanso pradžią žiūrovai renkasi erdvioje fojė, kurios apdailai pirmą kartą panaudotas šiferis. Natūralinės medžiagos – medžio plokštės, plytos, panaudotos ir salių apipavidalinimui.

Neįprastas bus šio kino teatro repertuaras. Jame žiūrovai galės pakartotinai pažiūrėti tarybinius ir užsienio kino filmus, čia bus rengiami atskirų šalių, studijų bei aktorių filmų festivaliai.

2013-ųjų kovą, švenčiant kino teatro penkiasdešimtmetį, „Skalvijos“ darbuotojus elektroniniu laišku iš Berlyno pasveikino ta pati pirmoji „Planetos“ kino mechanikė Irena Vyzaitė (dab. Abert). Negalėjau net nujausti, kad atrasiu ne tik pirmosios „Planetos“ kino mechanikės nuotrauką, bet ir kad ji susiras mane, o netrukus kino teatro istorija bus papildyta autentiškais prisiminimais. Kai visai netrukus susitikome „Skalvijoje“, Vyzaitės akys tebebuvo tokios pat žvitrios kaip ir toje 1963-iųjų nuotraukoje. Šnekėdama greitakalbe, trumpais sakiniais, prisipažino, kad, nors kiną rodyti patiko, bet filmų žiūrėti nemėgo. Ir kai vaikinas, pakvietęs į pasimatymą, pasiūlydavo pasižiūrėti filmą, ji nenoriai, bet eidavo. Tačiau vos kolega iš kito kino teatro, pamatęs Ireną, paprašydavo jį pavaduoti, savo vaikiną mergina mielai palikdavo vieną.

(Iš)gyvenimas su kinu

Kai pirmą kartą susitikau su Janina Giečevska, stulbino viskas. Ji etuziastingai vieną po kito vardijo jos mylimų prieškario kino aktorių vardus ir pavardes, žėrė filmų pavadinimus prisimindama ir situacijas, kai eidavo į kiną viena ar su mama. Paminėjo ir savo mėgstamus kino teatrus „Casino“, „Adrija“, „Pan“, buvusius prie Rotušės, kiek mažiau patikusį „Jutrzenką“ ir netoli namų, prie geležinkelio stoties – „Kolejowy“.

Tada daugumos jų nebuvau nei girdėjusi, nei galėjau įsivaizduoti, kad aplink Rotušę prieš karą būta tiek kino teatrų. Vis mėginau kamantinėti, kur jie stovėjo, kaip atrodė, bet prieškario kino mylėtojai ne tai rūpėjo.

– Matot, kuo užsiiminėjo panelė Janytė?“ – padėjusi ant stalo didžiulį, pačios pasidarytą kartoninį sąsiuvinį, kuriame buvo įklijuotos aktorių nuotraukos iš kino žurnalų, su pasididžiavimu retoriškai paklausė Janina Giečevska. – Turėtumėt parašyti istoriją apie mergaitę, kuri šitaip mylėjo kiną.

O kokie buvo vyrai, tiesa? Kinas tais metais buvo mados, elegancijos mokykla. Kokios moterys! Kaip apsirengusios, kaip viskas suderinta – ir skrybėlaitė, ir kostiumėlis! Kokie gražūs veidai, koks makiažas, kokios frizūros! Iki šiol žaviuosi šituo grožiu. Į kiną eidavau dažnokai, per mėnesį keturis penkis kartus. Bilietas kainavo gal keturiasdešimt grošų. Pinigų gaudavau iš tėvelių už gerą mokymąsi.

Ištraukusi dar keturis pusstorius sąsiuvinius, kuriuose nuo 1937 metų iki karo pradžios užrašinėjo visų matytų filmų istorijas, vertė kiekvieną savaip apipavidalintą puslapį. Vieno sąsiuvinio turinyje buvo užrašyti 29 per metus matyti filmai. Visų aktorių pavardės – originalo kalba.

Kitąkart ponia Janina ištraukė ir laiškus, kuriuos, kaip atsakymus, keturiolikmetei Janusiai atsiuntė jos garbinami aktoriai. Viena jų – Elzbieta Barszczewska. Šiai aktorei mergaitė buvo paskyrusi atskirą sąsiuvinį, kurį dabar ketina padovanoti E. Barszczewskos namams-muziejui Varšuvoje. Tačiau kai ponios Janinos paklausiau, ar eidavo į kiną  per karą, ji tvirtai pasakė, kad kinas per karą Vilniuje nebuvo rodomas.

Elżbietos Barszczewskos nuotrauka su autografu, 1938; dešinėje – Greta Garbo, Karolina Lubieńska. | Iš Janinos Giečevskos asmeninio archyvo

Greta Garbo iš Janinos Giečevskos sąsiuvinio

Šį tvirtinimą paneigė kita entuziastinga kino žiūrovė – Audronė Trukanaitė, į Vilnių iš Klaipėdos su šeima atsikrausčiusi 1940 metais, kai Antrasis pasaulinis karas Lietuvos dar nebuvo pasiekęs. Į mūsų susitikimus Trukanaitė atsinešdavo du pusstorius sąsiuvinius, kuriuose buvo užrašyti karo laikų vokiškų dainų (daugiausia iš filmų) žodžiai. Visas jas moteris iki šiol moka atmintinai. Mudviejų susitikimai baigdavosi dainavimu.

– Buvau labai smalsi. Kai atvažiavom į Vilnių, iškart pradėjau lankyti kino teatrus. Kinai tada buvo rodomi pagal lenkišką tvarką – įėjęs gali sėdėti nors tris seansus. Ir sėdėdavau. 1940-aisiais rodė tik rusiškus filmus: „Lenin v oktiabre“, „Lenin v vosemnadcatom godu“, „Moja liubov’“, „Ivan Groznyj“ („Leninas spalyje“, „Leninas 1918 metais“, „Mano meilė“, „Ivanas Rūstusis“ – S. Ž.). Įdomiausia, kad nė žodžio rusiškai nemokėjau, bet propagandiniai filmai veikdavo. Kartą, grįžusi iš kino, mamai sakau: „Užmušti tuos ponus!“ Kai vėliau mokiausi kino istoriją, paaiškėjo, kad tai žymūs tarybiniai filmai.

Dažniausiai į kiną eidavau viena. „Aušros“ kino teatre dirbo toks diedukas, kuris buvo pussbrolio pažįstamas ir mane įleisdavo be pinigų. Tai ten daugiausia ir eidavau. Iki „Aušros“ turėdavau praeiti visą Pylimo gatvę. Jos skersinės gatvės į senamiestį buvo užkaltos lentomis. Valandų valandom žiūrėdavau pro plyšius į getą. Vienintelė vieta įeiti į ten buvo iš Rūdninkų gatvės. Kartą, atsimenu, einant į „Aušrą“, Pylimo gatve varė moteris su mažais vaikais ir senius. Visi tempė paskui save ryšulius, nes nebepanešė, ir raudojo. Matyt, nujautė, kad juos varo šaudyti.

Kino teatras Vilniaus gatvėje, atrodo, vadinosi „Helios“. Tada man gal buvo dvylika. „Helios“ rodė naują filmą „Miunhauzeno nuotykiai“ (1943), kur mano mylimas Hansas Albersas vaidino Miunhauzeną. Turbūt tai pirmas toks kombinuotas filmas, kur gėlės su galvom, o Miunhauzenas iššaunamas su sviediniu iš patrankos. Tai buvo vokiškas propagandinis filmas, kur rusai rodomi kaip gyvuliai. Išstovėjau didžiausią eilę, nupirkau bilietus šeimai, o kai atėjome į seansą, manęs neįleido – mat buvo nustatytas amžiaus cenzas. Buvo be galo skaudu. Vėliau, kai mokiausi kino, pasižiūrėjau tą filmą.

Per karą už markes nieko nebuvo galima nusipirkt, o kino žurnalai tekainavo pfenigus. Turėjau pilnus 1942, 1943, 1944 metų žurnalų rinkinius. Kai frontas atsitraukė, žurnalai „žuvo“. Verkiau kaip artimiausio žmogaus. Tačiau kai tėvą areštavo, džiaugiausi, kad tų žurnalų nebeturėjau. Už vieną vokišką žurnalą galėjai dešimčiai metų sėsti į kalėjimą.

Audronės Trukanaitės dainų sąsiuvinis, I d. (1941–1945)

Regina Guobužaitė (Subatavičienė) į Vilnių atvažiavo 1947 metais, būdama penkiolikos. Pradėjo lankyti vakarinę mokyklą, naktimis dirbo, bet po darbo, iš pat ryto, eidavo į „Casino“ (nuo 1950-ųjų – „Maskvos“) kino teatrą.

– Nežinau, kiek kartų žiūrėjau filmą „Vaterlo tiltas“ su Vivien Leigh. Tada ir prasidėjo meilė kitokiam pasauliui. Kinas tada buvo vienintelis laisvalaikio praleidimas. Tuo metu rodydavo daug trofėjinių filmų, kuriuose vaidino Greta Garbo, Vivien Leigh, Rudolphas Valentino. Tokį gyvenimą tik kine galėjau pamatyti, net amžiną alkį pamiršdavau. Aišku, eidavome ir į tarybinius filmus apie kolūkiečius, kur visa drama – buvo blogas pirmininkas, bet geras partorgas.

„Casino“ kino teatre prieš seansą grodavo Benjaminas Gorbulskis. Ne jis vienas – keliese, ant specialaus paaukštinimo. Tuo metu nuomojausi kambarį Arklių gatvėje, pas lietuvių karininką. Jis buvo muzikantas ir grojo kariuomenės orkestre. Jo žmona buvo lenkė, puikiai lietuviškai kalbėjo. Pas juos neretai apsilankydavo Gorbulskis, keisdavosi natomis.

„Casino“ / „Maskvoje“, o ir kituose kino teatruose prieš seansą būdavo grojama 15–20 minučių. „Casino“ būdavo geriausia programa, nes orkestras grodavo klasikinius kūrinius. Susirinkdavo visa to meto inteligentija, aišku, kai rodydavo trofėjinius filmus. Šitų filmų nedubliuodavo, bet uždėdavo subtitrus. Nepamenu tik – lietuviškus ar rusiškus.

„Spalyje“ dainas iš filmų atlikdavo Jonas Girijotas. „Mūzoje“, atsimenu, rusė dainuodavo operų arijas. Mėgo naudoti daug kosmetikos, suknia – su didele dekoltė, o šukuosena išpūsta. Nepamenu jos pavardės.

Medinuko „Helios“ nuotrauka

Vienas paslaptingiausių kino teatrų, suintrigavęs tyrinėti Vilniaus kino teatrų istoriją, buvo medinis „Helios“. Apie smailiastogę „daržinę“ pirmiausia išgirdau iš Reginos Subatavičienės, vėliau iš scenaristo Prano Morkaus, kurie minėjo ją stovėjus po karo toje vietoje, kur vėliau buvo pastatytas „Dainavos“ restoranas.

Vilniuje per šimtmetį „Helios“ vadinosi net trys kino teatrai, filmus rodę skirtingose vietose. Pirmasis „Helios“ buvo didžiausias, kone tūkstančio vietų, įsikūręs Vilniaus gatvėje ir duris atvėręs per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 metais. Be to, kad jame dar Antrojo pasaulinio karo pabaigoje rodė kiną ir jis labai trumpai vadinosi „Pergalės“ kino teatru, čia skirtingais laikais vaidino žydų, lenkų, rusų teatro aktoriai. Buvusį „Maskvos“ kino teatrą Gorkio gatvėje (dabar – Didžioji) pagal Gedimino Baravyko projektą daug kas tebeprisimena. Būtent „Maskva“, atgavus nepriklausomybę, atvirto į „Helios“.

Pirmiausia medinio „Helios“ gyvybės įrodymų ėmiausi ieškoti periodikoje. 1944 m. lapkričio 19 d. laikraštyje pasirodė anonsas, kviečiantis į „Helios“ žiūrėti „garsinę meninę filmą“ „Vaivorykštė“ pagal lenkų rašytojos, Stalino premijos laureatės Vandos Vasilevskos apysaką. Ir nors elektra buvo mieste taupoma, seansai turėjo vykti 15, 17, 19 valandomis. Po nepilnų metų „Komjaunimo tiesa“ 1945 m. rugpjūčio 3 d. jau kvietė kino žiūrovus į kino festivalį jaunimui „Komjaunimas ir jaunimas kovoje ir darbe“. Tačiau pokario žiūrovai pasakojo ne tik apie šaltus seansus ledinėje salėje, bet ir apie ten matytus trofėjinius filmus. Tiesa, šie filmai respublikinių laikraščių repertuare nebuvo skelbiami.

Kol kas turėjau tik patvirtinimą apie po karo egzistavusį medinį „Helios“, bet kada ir kodėl jis toje vietoje atsirado, vis dar buvo neaišku.

Vartydama tarybinio laikotarpio bylas archyvuose, aptikau „Helios“ kino teatro rekonstrukcinį planą, brėžinius, kuriuose matėsi, kaip kaimiška architektūra turėtų būti priderinta prie miestiškos. Priestate prie „daržinės“ turėjo būti įrengta didelė fojė, bufetas, estrados vieta, artistų kambarys, rūkomasis, vestibiulis, patalpos administracijai. Ne iš karto brėžiniuose pastebėjau, kad ir rekonstruoto kino teatro vieta turėjo keistis. Pernešti (!) pastatą turėjo netoli, į kitą prospekto pusę – tarp Lombardo (dab. A. Smetonos) ir Jaunimo (dab. A. Stulginskio) gatvių, kur panašiai toje vietoje vėliau „atsistojo“ „Pergalės“ kino teatras (dab. Pramogų bankas). Tai reikštų, kad pastatas nesunkiai išardomas.

Praslinko pokario dešimtmetis, tačiau rekonstrukciniai darbai neprasidėjo. Raštuose, siuntinėjamuose įvairioms ministerijoms, imta kalbėti apie „Helios“ nugriovimą. Mat pastatas neatitiko priešgaisrinių reikalavimų, be to, šalia prasidėjo gyvenamojo namo statybos. „Helios“ kino žiūrovams virš galvų statybines medžiagas kilnojo kranas. Pagaliau 1957 m. gegužės 3 d. Kino remonto dirbtuvių inžinieriui Golubui buvo įsakyta išmontuoti kino techniką, elektros prietaisus, o kadrų inspektoriui Andrijauskui – surasti „Helios“ darbuotojams penkias naujas darbo vietas. Pastatą nuspręsta perkelti. Kur – nenurodyta.

Nors naujų „Helios“ istorijos detalių vis dar atrasdavau, tačiau jau buvau beprarandanti viltį, kad kas nors paaiškės apie kino teatro pradžią. Ir prasidėjo! Viename rusiškame internetiniame Vilniaus veteranų puslapyje, kartu su kitomis Viktoro Peršino 1956 metais darytomis nuotraukomis, tarp kurių – nufotografuoti „Aušros“ ir „Spalio“ kino teatrai, pamačiau medinį, smailiastogį „Helios“. Tame puslapyje radusi telefono numerį, paskambinau. Paaiškėjo, kad Viktoras Peršinas buvo karinės radijo ryšininkų mokyklos 1956 metų laidos absolventas, dabar gyvenantis Sankt Peterburge. Susiskambinus su juo, šis pasižadėjo atsiųsti geros kokybės nuotrauką. Netrukus sulaukiau išdidintos, bet ne geresnės rezoliucijos nuotraukos. Kiek vėliau – ir vėl netinkamos spaudai. Neapsikentęs mano įkyrumo, Peršinas nusprendė atiduoti man tikrą „Helios“ nuotrauką, ir vieną dieną radau ją savo pašto dėžutėje. Džiaugiausi, kad tą neįtikimą fotografiją galėjo pamatyti ir parodos „Kinas eina per miestą“ (Nacionalinėje dailės galerijoje) lankytojai. (Mat šiais technologijų laikais, kai galima fotomontažu apgauti, žmonės viskuo abejoja.)

Kai vieną dieną, sužinojusi, kad archyvuose yra išlikę vokiečių Antrojo pasaulinio karo laikų įvairių kino reikalų dokumentų, supratau, kad, be gausybės vertingos medžiagos apie Vilniaus kino teatrų gyvenimą vokiškos okupacijos laiku (1941–1944 m.), čia turėčiau atrasti siūlo galą. Ir išties, viename 1943-iųjų rugsėjo dokumente buvo kalbama apie kareivių kino teatro statybas Gedimino straße (gatvėje). Radau ir sąrašą darbininkų, turėjusių iškasti pamatus. Tarp jų – ir žydų pavardės, kelios jų – moteriškos. Tačiau dokumentų apie naujo kino teatro atidarymą neaptikau.

Priartėjusi prie tikslesnės atidarymo datos, vėl ėmiau naršyti laikraščius.

1943 m. birželio 8 d. „Naujoji Lietuva“ ėmė trimituoti, kad „Ostland“ filmų bendrovė (okupuotose Rytų šalyse ji rūpinosi kino reikalais) numato Vilniuje pastatyti du naujus kino teatrus, nes senųjų nebepakanka:

Pasirodo, tai būsią medinės konstrukcijos kinai. Jie jau pastatydinti Reiche ir belieka juos atvežti. Vietoje bus atliekami tik pamatų darbai ir stogų dengimas čerpėmis. Aparatai, kėdės ir visi įrengimai atgabenami iš Reicho. Taigi, bus tai karo meto praktiška štandartinė statyba, kuri numatoma neilgam laikui, bent 8–10 m.

Kur bus statomi tokie kinai? Kaip patyrėme, Vilniuje ir Minske. Vilniuje vienas jų jau pradėtas rengti aikštėje Sodų ir Stoties g. kampe, gi kitas jų numatomas aikštėje tarp Gedimino g. 17 ir 19 nr. (gazo įmonės užnugaryje). Darbai truks ligi rugsėjo mėn. pradžios. <…> Įdomu dar nurodyti, kad netoli geležinkelio stoties veiksiąs kinas, dirbsiąs beveik per ištisą parą: priešpiet – geležinkeliečiams, popiet – civilei publikai! Ir nakties metu – pravažiuojantiems kariams, kaip tat praktikuojama Berlyne. Kaip dar patirta, abu kinai turės per 400 vietų, gerus aparatus ir rodys naujausius filmus.<…> Taigi, rugsėjo m. pradžioje kino mėgėjai susilauks dviejų naujų kinų.

Kino teatro Gedimino g. statybų dokumentas, 1943 (VAA, f. R-780, ap. 1, b. 150, l. 88)

Geru pusmečiu pavėlavę, 1944 m. gegužės 16 d. vokiečiai iškilmingai atidarė medinių konstrukcijų 45 metrų ilgio kino teatrą „Helios II“, kuris stovėjo atokiau nuo Gedimino gatvės.

Mus painformavo, kad šio kino įrengimų paskiros dalys yra atgabentos iš Reicho ir čia įrengtos vietos darbininkų. Esama čia įrengimų, kuriais negalėtų pasigirti kiti Vilniaus kinai, taigi – specialiai statybinė medžiaga, dviguba izoliacija susieta su tam tikra sistema (tai svarbu žiemos šalčių metu), toliau – naujos kėdės, priešgaisriniai, akustikos, apšvietimo įrengimai, be to, kas ypač svarbu vilniečiams, naujausi vokiečių kino aparatai, garsinė aparatūra, sustiprintojai ir kt. <…> Naujame kine yra maždaug 450 vietų, taigi, per dieną jį galės aplankyti apie 1300 žmonių, gi per metus – pusė milijono. Seansai per ištisą savaitę bus skiriami visiems. Be to, kaip patirta, išskyrus pirmą programą, ateityje šiame kine bus rodoma lygiai ta pati programa kaip ir „Wehrmachtkino II“ (Helios I)  („Helios“ kino teatras  Vilniaus g. – S. Ž.), gi programos numatomos keisti kas savaitę, nebent dėl pasisekimo būtų pratęstos, – po džiugia žinia pasirašo žurnalistas Alvydas.

Medinio „Helios“ dvynys prie Geležinkelio stoties atidaromas po mėnesio, birželio 16 dieną. Tačiau kinas jame gyveno neilgai – po mėnesio pastatas supleškėjo.

„Helios“, 1956. Viktoro Peršino nuotrauka. | Sonatos Žalneravičiūtės asmeninis archyvas

Vis dėlto 1957-ųjų gegužės pradžioje medinis „Helios“ buvo išrinktas ir perkeltas į Žemuosius Panerius. Nors mėginta išlaikyti tą pačią paskirtį ir „Panerių“ kino teatras laukė rajono gyventojų, tačiau filmai jame buvo rodomi neilgai. Ir dabar dar galima užsukti į šį smailiastogį statinį, kur įsikūrusi maisto prekių parduotuvė.

Ir nors iš penkiasdešimties Vilniuje veikusių kino teatrų šiuo metu likę tik du, teberodantys kiną – „Skalvijos“ kino centras (buv. „Planeta“) ir į multipleksą išaugęs „Vingis“ („Forum Cinemas“), tačiau liudijimai, kad kinas Vilniuje buvo svarbi žmogaus gyvenimo dalis, išliko. Ar jis tebėra svarbus dabar? Kokią reikšmę jis turi mūsų gyvenimuo-se, įsigalėjus televizijai bei internetui? Tai galėtų būti kito straipsnio tema. O gal tiesiog pakaktų statistikos…

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Sonata Žalneravičiūtė (2016 m., nr. 2)

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!