Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2018 m. rugsėjo 26 d. 20:22
Impresionizmas, neoimpresionizmas, postimpresionizmas: kuo jie skiriasi?

Klodas Monė, „Įspūdis, saulėtekis“, 1872−1873

Impresionizmas, neoimpresionizmas, postimpresionizmas. Kuo šie judėjimai panašūs ir kuo skiriasi? Šį kartą rubrikoje „Menas „žaliems“ pristatome ir palyginame juos visus.

Impresionizmas

Impresionizmas 1860 metais atsirado Prancūzijoje ir iki daugmaž 1900 metų plito po kitas Vakarų Europos šalis. Gerai žinoma istorija, kaip gimė „impresionizmo“ sąvoka: ją, priešiškai apibūdinant šio judėjimo atstovų kūrinius, kurie pagal griežtus to meto akademinius standartus atrodė neišbaigti, pavartojo vienas iš nepalankiai nusiteikusių kritikų. Terminas taip pat sietinas ir su Klodo Monė paveikslu „Įspūdis, saulėtekis“.

Žodis „impresionizmas“ patiems dailininkams pasirodė visai tikslus ir vykęs, todėl jie pradėjo šią sąvoką naudoti patys. Impresionistai siekė sukelti šviesos, spalvos ir judėjimo pojūčius, spalvas naudojo laisvesniais potėpiais, rinkosi šviesesnius bei ryškesnius atspalvius. Pagrindinis dailininkų principas buvo užfiksuoti akimirką ir pagrįsti ją žiūrovą „pagaunančiu“ įspūdžiu. Tai lėmė ir kitą impresionistų tapybos pobūdį: priešingai nei akademiniai dailininkai, pirmieji ėmė daugiau tapyti gryname ore. Šitaip išpopuliarėjo plenerinė tapyba, o taip pat ir peizažo žanras.

Ogiusto Renuaro „Šokis Monmartro Mulen de la Galete“ (1876) – idealus impresionistinio kūrinio pavyzdys. Paveikslas tarsi gyvas: mirguliuojančios šviesos, šešėliai, laisvi potėpiai sukuria nuolatinio judėjimo įspūdį miesto aikštėje, kurioje sukasi šokančios poros, zuja ir šnekučiuojasi susirinkę žmonės.

Neoimpresionizmas

Neoimpresionistams paveikslo spontaniškumas rūpėjo mažiau. Jie dar daugiau dėmesio teikė techniniams kompozicijos, spalvų aspektams, akcentavo paruošiamųjų darbų svarbą kūrybai. Žoržas Sera, tarkime, vos vienam paveikslui tapyti galėdavo ruoštis ištisus metus, galvodamas apie tinkamas kūriniui spalvas ir jų reikiamą panaudojimą. Būtent neoimpresionistai suformavo dvi spalvų teorijomis grįstas tapymo technikas – puantilizmą (kai ant drobės dažai tepami taškeliais) ir divizionizmą (tam tikras spalvinio tono išskaidymas). Šios technikos, gilinimasis į naujas tapybos formas, didžiulis dėmesys kompozicijai leido neoimpresionistams išgauti monumentalios ramybės, o ne spontaniškumo ar judėjimo, kaip impresionistai, įspūdį. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl neoimpresionistai atskyrė save nuo pastarųjų dailininkų, dar 1886 metais suengtoje impresionistų parodoje panorę eksponuoti savo darbus atskiroje salėje.

Žoržas Sera, „Maudynės Asnjere“, 1884

Postimpresionizmas

Postimpresionizmas – tai XIX amžiaus pabaibos – XX amžiaus pradžios judėjimas, su kuriuo daugiausia siejamos Gogeno, Sezano bei van Gogo pavardės. Postimpresionistams, kaip ir Eduarui Manė (pastarasis jiems turėjo didelės įtakos), nepatiko nuolatinis impresionistų dėmesys gamtai, šviesai ir momentiškumui. Jie atsisakė vaizduoti vien gamtą, daug dėmesio skyrė kūrinių struktūrai bei kompozicijai, formai ir pavidalui. Atsisakydami tradicinio erdvės modeliavimo, gylio pojūčio, šviesos efektų kūrimo, postimpresionistai išaukštino simbolinę, emocinę, dvasinę meno prasmę, darė įtaką Modernizmo judėjimų (pavyzdžiui, kubizmo) formavimuisi.

Polis Sezanas, „Natiurmortas su svogūnais“, 1895−1898

Impresionizmo atstovai: Polis Sezanas, Edgaras Dega, Klodas Monė, Kamilis Pisaro, Polis Ogiustas Renuaras.

Neoimpresionistai: Žoržas Sera, Polis Sinjakas, Liusjenas Pisaro, Kamilis Pisaro.

Postimpresionistai: Polis Gogenas, Polis Sezanas, Vincentas van Gogas, Morisas de Flaminkas.

Visgi reikia paminėti, kad šis skirstymas dažnai sąlygiškas, nes menininkai, metams bėgant, daug eksperimentavo – kai kurių autorių darbuose neretai galima išskirti, pavyzdžiui, tiek impresionizmui, tiek postimpresionizmui būdingų bruožų.