Valstybės šimtmečio akivaizdoje sustiprėjo pastangos susieti dabartį su praeitimi, suteikti šiuolaikinio žmogaus vaizduotei peno ir žinių, kurie leistų pilniau, gyviau ir giliau suvokti praėjusio šimtmečio Lietuvos gyvenimą, jo lūžius, pasiekimus ir praradimus. Paradoksaliai iki šiol nėra jokios istorinės sintezės, kuri padėtų aprėpti minėtą laikotarpį kaip įvairialypį ir dinamišką istorijos tarpsnį, aktyviai tebeveikiantį mūsų tikrovę. Būtent šią spragą ir norima užpildyti, išleidžiant lietuvių kalba Lietuvos ir užsienio šalių specialistų (viso 23 autoriai), daugiausia istorikų ir menotyrininkų parašytą esė rinkinį „Pasakojimas tęsiasi: modernizacijos traukinyje. Lietuvos šimtmetis: 1918–2018“, skirtą plačiajai visuomenei.

Knyga sudaryta iš trumpų pasakojimų, mažųjų esė apie modernėjimo ir modernizacijos šimtmetį, kurį Lietuva išgy­veno kartu su kitomis Europos šalimis ir visuomenėmis. Daugiausiai panašiai, bet kartu ir kitaip, pavėluotai ar forsuojant, iškreiptai ir pa­radoksaliai, keistai ir įdomiai. Atskleidę bendrybes, kalbame apie tas keistenybes ir įdomybes, realias įtampas tarp vienų ir kitų. Naratyvą įdaiktina, svarbiausius jo momentus sustabdo ir pratęsia knygoje pa­teikti vaizdai. O jie neišvengiamai koreguoja mūsų įsivaizdavimą apie praeitį, nes iškelia tik tas jos puses, kurios buvo užfiksuotos foto arba kino kamera, pieštuku, dažais. Kadaise kieno nors atliktas pasirinki­mas mus apriboja kitų patirtimi, antra vertus, vaizdai maitina mūsų vaizduotę, ypač jei jų siūlomą naratyvą papildo amžininkų tekstai – prisiminimai, esė, meninė kūryba. Stengėmės grįsti savo pasakojimą autentiškų liudijimų refleksija, nes ši kalba apeliuoja į universalią patirtį, ji suprantama visiems. Konstravome savo knygą kaip nesu­rengtos parodos katalogą, kuriame tekstas lydi ne pasakojimą apie meno kūrinius ar daiktus, bet apie žmones – asmenines istorijas, kurias lemtingai veikė valstybės likimas.