„Tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Du grafo Tiškevičiaus pasauliai jo XIX a. pabaigos nuotraukose“
Vilniaus paveikslų galerijoje, Fotografijos muziejuje Šiauliuose ir Kauno rajone esančioje Raudondvario pilyje veiks grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) fotografijas pristatančios parodos, kuriose bus parodytos dingusiomis laikytos piktorialinės fotografijos meistro grafo B. H. Tiškevičiaus dokumentinės ir meninės nuotraukos, darytos Prancūzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje bei netoli Vilniaus buvusiame Vialos dvare dabartinėje Baltarusijoje.
Ilgą laiką buvo manyta, kad visi grafo nuotraukų negatyvai ir atspaudai žuvo. Gediminas Petraitis (1956–2021) prieš kelerius metus rado ir sugrąžino į Lietuvą daugiau kaip septynis šimtus B. H. Tiškevičiaus fotografijų, darytų 1891–1898 m.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) ir Fotografijos muziejjuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki spalio 3 d.
Raudondvario pilyje (Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno r.) veiks iki rugpjūčio 29 d.
„Jogailos laikų lobis“
Naujajame Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Istorijų namuose eksponuojamas šiemet netoli Vilniaus rastas ir muziejui perduotas saugoti Jogailos laikų lobis.
Tiriant Raišių lobio radimo vietą aptikti 62 vienam komplektui priskirtini daiktai, datuojami XIV a. pabaiga. Tarp monetų – du Prahos grašiai, kaldinti valdant Jonui I Liuksemburgiečiui (1310–1346), šeši Karolio I (IV) (1346–1378), devyni Vaclovo IV (1378–1419), viena neidentifikuoto valdovo Prahos grašio klastotė. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės denarų – 40 kaldinti valdant Jogailai (1377–1392), beveik visos monetos – apie 1388–1390 metus. Trys monetos yra ankstyvesnės, tai – portretinė, datuojama apie 1386–1387 m., ir dvi monetos su neskaitomu įrašu bei liūtu, greičiausiai nukaldintos apie 1377–1386 m., kai Jogaila dar nebuvo išrinktas Lenkijos karaliumi.
LNM Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3., Vilnius) veiks iki iki rugpjūčio 1 d.
Edita Voverytė: „Autoportretai: sekretai“
Kūriniai šiai personalinei parodai gimė prisiminus seną, gerai žinomą vaikystės žaidimą, pavadinimu „Sekretai“ arba „Paslaptys“. XX a. pab. naivūs kiemo vaikų žaidimai nejučia atkartojo sovietmečiu suvaržytos ir įbaugintos visuomenės norą neišsiskirti iš minios, slėpti savo pažiūras, šeimos tradicijas, būti nematomam viešoje erdvėje. Svetimybė „sekretai“ taikliai atspindi sovietmečio visuomenės sąmoningą pasirinkimą – gyventi slapta. „Sekretų” žaidimas – tai ištisas procesas, apimantis paslapties ruošimą, vietos parinkimą, įgyvendinimą, saugojimą ir savitą kiemo vaikų komunikaciją. Vaikai, radę keistų augalų, popierėlių, nuolaužų, slaptoje vietoje iškasa nedidelę duobutę, joje slepia savo svarbų radinį ir uždengia jį stiklo dužena. Stiklas užžeriamas plonu žemės sluoksniu, kad sekreto nerastų kiti. Labai svarbu „sekretą“ išsaugoti kuo ilgiau ir stebėti visus pokyčius, vykstančius po stiklu.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 14 d.
„Sakmės iš 4 aukšto | Tales from the 4th floor“
Sutemus čia susitinka svirpliai (jei nutyli, gali išgirsti naujausias jų istorijas). Kai ateina laikas, jie virsta virpančiais akmenimis ir kelia mažyčius grindų drebėjimus. Man jie primena meteorus, kuriuos rinkdavau iškišusi ranką pro troleibusų langus – dabar visi kambariai jais pavirtę. Juose visada kažkas vizgina uodegą, užsižiūrėję į palydovus arba žaisdami mokslą. Bet viršutiniuose aukštuose tūno jaukiausios būtybės. Vabzdžiai plonytėmis kojomis, rodos, tik ir laukiantys geriausios progos mane sugauti; išnaros pamirštų pianinų klavišuose, arba kosmoso dulkės, kutenančios nosį. Pradedu čiaudėti ir erdvė po truputį subyra.
Parodoje dalyvaujantys jaunosios kartos menininkai yra iš ketvirtojo aukšto – kur įsikūrusi Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedra. Galerijos erdves jie paverčia neįprastu tarpgalaktiniu troleibusu, kuriuo į naujas vietas keliauja būtybės iš išgyventų istorijų ir mitų.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 26 d.
Domas Ignatavičius: „Išdaiktinta“
„Išplėšęs daiktus iš buities, pabandžiau atlikti savotišką „chirurginę intervenciją“, uždarydamas daikto vaizdą stikliniuose konteineriuose, taip juos dematerializuodamas. Tačiau kartu, neleisdamas jiems galutinai pranykti idėjų pasaulyje, palikau realius daikto fragmentus kaip užuominas į jų buvimą čia ir dabar, sugrąžinus juos į mūsų realybę. Tai – savotiškas daiktų „preparavimas“ arba realaus funkcionalumo atributų „implantavimas“ siekiant išsiaiškinti, kuriame taške susiduria daiktas kaip funkcija ir daiktas kaip idėja.
Paroda suskirstyta į keletą zonų, kuriose tyrinėjami skirtingi objektai, turintys skirtingus funkcionalumo lygius.“ (Domas Ignatavičius)
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono 1, Vilnius) veiks iki liepos 30 d.
„Planas yra viskas – planas yra niekas“
Parodoje renkamės tyrinėti planą ne tik kaip mums žinomą konkretybę, bet ir kaip visa apimti galinčią abstrakciją, planą kaip tikrovės, eksperimento, gyvenimo, asmenybės, tapimo menininku ir meno metonimiją. Menas akistatoje su mumis turi galią plėsti žmogaus vaizduotę kaip mąstymo dalį, vadinasi, ribotą plano formą paversti neribojančiu kontekstu. Magistrantai ir jų kūriniai tampa gijomis, susiejančiomis kiekvieno asmeninę patirtį savo suplanuoto kelio kaitoje su kuratorių kuriamu plano abstraktumu, priklausančiu nenuspėjamam pasauliui. Pasauliui, kuriame kiekviena idėja gali pasiūlyti naują ribų pastūmėjimą ir užklausimą. Taip pat šių metų magistrantų darbų parodą papildys keli baigiamieji darbai iš VDA muziejaus kolekcijos, atmenantys įvairias studentų kartas bei jų bendra-studentiškas idėjas, plėtojamas ir šiandien. Parodos erdvė taps daugelio minčių užgimimo ir įkvėpimo vieta, kuriai reikia drąsos kūrinius suprasti, su jais kalbėtis ir (ne)planuoti.
VDA parodų salių „Titanikas“ antrame aukšte (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki liepos 31 d.
Olegas Katenskij: „Variacijos“
Ši paroda yra dailininko naujausi kameriniai kūrybiniai ieškojimai, pasižymintys rafinuota estetika ir kūrybiniu lengvumu. Darbai kupini dinamikos, veiksmo, nepagaunamo siužeto, organiškai besikeičiančių formų, spalvinių dermių. Paveiksluose šie spalvų ir formų deriniai kuria tarpusavio dialogus, tampančius improvizuotu muzikiniu skambesiu.
Jo sukurti vitražai puošia daugelį privačių ir visuomeninės paskirties interjerų Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, Varšuvoje. Taip pat dailininkas yra sukūręs daug vitražų sakraliniuose pastatuose. Sakralinės paskirties didelio formato vitražų nuotraukas galima pamatyti šiais metais išleistoje retrospektyvinėje Lietuvos vitražo monografijoje „Šviesos architektūra“.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki rugpjūčio 8 d.
Jolanta Kyzikaitė: „Maskaradas“
Jolantos Kyzikaitės grafiški paveikslai artimi poparto stilistikai, veikėjai – animacijos personažai, mistiniai, egzotiniai gyvūnai, šiandienos herojai, ar ji pati. Tačiau paskutiniu metu tapytoja, perdėliodama ir konstruodama situacijas, užsižaidžia pačia tapybine forma. Tapomas gana plokščias vaizdas atrodo tarsi dekoratyvus kilimas, o itin šiuolaikiški, didelio formato kūriniai, tarsi prabangūs barokiniai gobelenai – itin tinkami rūmų ar Rotušės aplinkai.
Jolantos Kyzikatės kūrybos nesumaišysi su nieko, jos individualus stilius susiformavo dar studijų pradžioje. Didelis formatas, grafiškas piešinys, stilizuotos žmonių figūros, kaukės. Menininkė dirba ciklais, analizuojant kiekvieną jos paveikslų seriją, atrodytų, kad ji paliečia socialines, politines to meto aktualijas.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 14 d.
Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė-Kasuba: „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“
Parodos pagrindą sudaro Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui menininkės padovanotų kūrinių ir 8 000 skaitmeninių vaizdų kolekcija bei Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose esantys grafų Zubovų ir Fledžinskų šeimos dokumentai ir daiktai. Taip pat eksponuojami du specialiai šiai parodai sukurti darbai: Vytenio Jankūno skaidrių projekcija – menininkės darbų viešosiose JAV erdvėse dokumentacija – ir komandos „Weekend Warriors Studio“ kompiuterinis žaidimas pagal A. Kasubos knygą „Įrengimai sielai“ („Utility for the Soul“, 1970–1975).
Istorinės aplinkybės lėmė, kad A. Kasuba susiejo kultūrines XIX a. pabaigos Lietuvos dvarininkijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos tradicijas ir atvirą naujovėms ir eksperimentams, demokratiškai maištingą XX a. antrosios pusės Niujorko meninės kultūros energetiką.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) ir Venclauskių namuose veiks iki rugsėjo 19 d.
„Stebuklingas Zsolnay porceliano pasaulis“
Vengrijos Zsolnay porceliano manufaktūros dekoratyvinių indų ir interjero akcentų paroda į Šiaulių „Aušros“ muziejų atkeliavo tarpininkaujant Vengrijos ambasadai Vilniuje. Zsolnay porceliano manufaktūros secesijos, kitaip
art nouveau ar jugendo, stiliaus indai Lietuvoje eksponuojami pirmą kartą.
Tarp manufaktūros gaminių indai, dekoruoti šio XIX a. pab. – XX a. pr. paplitusio stiliaus motyvais, užima ypatingą vietą. Jie dekoruojami gamtos įkvėptais raštais ir ornamentais – populiarūs gėlių, augalų, paukščių ir gyvūnų vaizdai.
Šių indų išskirtinumą lemia ne tik jų meninė stilistika, bet ir technologiniai ypatumai. Manufaktūros įkūrėjas Miklós Zsolnay pradėjo naudoti metaliniu blizgesiu pasižyminčią dengimo techniką, kuri gaminiams suteikia ypatingo blizgesio. Ši technika vadinama eozino procesu (pavadinta graikų aušros deivės Eos vardu).
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 29 d.
„Jaunieji technikai Šiauliuose“
Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks liepos mėn.
Ričardas Norvila: „Dvidešimt vienas žvilgsnis į sieną“
Parodoje eksponuojamos Ričardo Norvilos fotografijos ir jų pagrindu sukurtos muzikinės kompozicijos.
Muzika, kurią jūs išgirsite parodoje – neparašyta žmogaus.
Visos natos – tai šviesos ir šešėlio santykio rezultatas, išgautas matematiniu būdu.
Šviesos pojūtis gimdo muziką.
Harmonija slypi Šešėlio pavėsyje.
Tamsos karalystėje – garsų pradžia.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 5 d.
„FAKTAS-FORMA / FACT-FORM“
Festivalį sudaro 4 parodos: grupinė paroda „FORMAtas / FORMAt“, personalinė Rimanto Milkinto paroda „Milkinto pratimai / Milkintas’ Exercises“, lenkų skulptoriaus Mariusz Burdek paroda „Transkriptai / Transcripts“ ir grupinė medalio meno bei mažosios skulptūrinės formos paroda „X Medalis / X-Medal“ (Klaipėdos galerijoje).
Festivalio tikslas – pristatyti daugiaprasmius skulptūrinės formos kūrinių sprendimus: mažosios plastikos, medalio, objekto meno, instaliacijų ir kt. formų kūrinius, siejant juos su erdve, aplinka ir žmogumi.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki rugpjūčio 22 d.
„Čiabuvių pasakojimai“
Čiabuvių pasakojimus aktyvuojančios parodos objektas yra lietuvių etnosas, tiksliau, mažiausią XIX-XX a. visuomenės modernizavimo įtaką patyrusių ir autentiškiausią bei archajiškiausią kultūrą išsaugojusių kaimo gyventojų sluoksnis. Tai yra tiekiti, unikalios etninės tapatybės nešėjai, be kurių nesirastų tauta, nebūtų sukurta nacija. Čiabuvių samprata, defomuota kolonijinių ekspansijų procese, iki šiol turi santykio su kitu apibrėžties hierarchinę konotaciją, nukreipiančią į kultūrų skirtį. Tad rekonstruojant kultūrinę atmintį verta dekolonizuoti ir čiabuvio sąvoką.
Parodoje iš čiabuvių pasakojimų, išreikštų pačių sukurtais artefaktais ir fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinktais liudijimais, audžiamas kraštovaizdis atveria kaimo žmogaus savastį, jos lėtą raidą, atidengia tykios kultūros sluoksnį.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugsėjo 26 d.
Lee Marie Sadek: „Pripildant balionus... / Motinos pienas“
Autorius šioje parodoje eksponuoja dvi savo serijas, kurių viena jau iš dalies matyta „reStart“ parodoje „Tarkovskio planeta – motinos pienas“, ir nauja – „Pripildant balionus vaiduoklių, arba Mūzos“.
Savo serijoje „Tarkovskio planeta – motinos pienas“ autoriaus kūrybos išeities taškas yra rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio kinas ir jo santykis su motina, nostalgija gimtinei, vyro ir moters ryšys, žmogaus santykis su žeme.
Serijoje „Pripildant balionus vaiduoklių, arba Mūzos“. L. M. Sadek projektuoja savo vaizduotę per moters prizmę, parodydamas, kaip mato save jos akimis. Fotografijose atsiveria keistos, jautrios, paslaptingos ir net poetiškos erdvės, lyg įsivaizduojant mūzos buvimą ar išnykimą ten. Daugiausia tai dedikacija savo „vidinei moteriai“.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje“ (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 7 d.
„Coherencies“
Darna tampa vienijančia parodoje pristatomų kūrinių perspektyva keliais aspektais. Pirma, ši koncepcija apibūdina jų kūrėjų menines praktikas – atspirties taškas kuriant kūrinius yra sąsajų tarp įvairių meninės išraiškos ir turinio elementų paieška: nuo vizualaus formų, spalvų, medžiagų ir tekstūrų darnumo meno kūriniuose iki semantinio jų pasakojimo.
Žiūrovo įtraukimas į meno kūrinį atveria dar vieną darnos paieškos kryptį. Menininkai, norėdami rasti sąsajas tarp kūrinių ir savo asmeninių žinių bei patirties, įtraukia žiūrovus, kurie tampa bendraautoriais. Taigi nuolat besiplečiantis santykių tinklas ne tik įkvepia naujų idėjų ir kelia klausimų, bet ir sukuria prielaidas bendrauti – tiek su meno kūriniais, tiek su žiūrovais.
„The Rooster gallery“ veiks liepos mėn.
Phillip England: „Didis medis. Šventas medis“
Šis projektas meniškai sujungia senojo ir naujojo pasaulio miškus.
Meno projektu „Lietuva–Lutruwita. Didis medis. Šventas medis“ autorius lygina stebėtinai panašius Lietuvos ir Tasmanijos žemėlapius. Lietuvos žemėlapyje jis pažymėjo vietas, kuriose dar auga milžiniškiTasmanijos eukaliptai (jų aukštis dažnai siekia virš 80 metrų). Tuomet jis aplankėdaugelį tokių vietų Lietuvoje, nepriklausomai nuo to, ar jos buvo miškuose, ar laukuose. Šiose vietose, simboliškai pagerbdamas tiek Tasmanijos didžiuosius medžius, tiek išnaikintus Lietuvos šventuosius milžinus, Phillipas pasodinoąžuoliukų ir sukūrė simbolinę meno instaliaciją.Taip pat jis aplankė dar išlikusius Lietuvos šventuosius ąžuolus. Dauguma jų – virš 300 metų amžiaus.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks liepos mėn.
Vidas Drėgva ir Dalius Drėgva: „Kartu“
Paroda „Kartu“ skirta Vido Drėgvos sūnaus Daliaus (1989-2019) atminimui. Pavadinimas sukuria priešpriešą – buvimas kartu tampa neįmanomu, tad sukuriamas žodžių žaismas, nurodantis apkartusį būvį. Buvimas kartú virsta į kar̃tų buvimą.
Dalius Drėgva 2018 m. baigė Vilniaus dailės akademiją ir įgijo skulptoriaus specialybę. Aktyviai dalyvavo grupinėse parodose, projektuose ir surengė kelias personalines parodas. Buvo visuotinės iniciatyvos, skirtos Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Vladislavo Vazos IV biusto sukūrimui vienas iš iniciatorių ir istorinės reikšmės biusto autorius.
Vidas Drėgva gimė 1954 m. Vilniuje. 1980 m. baigė studijas tuometiniame Vilniaus dailės institute. Po studijų dirbo kino teatro dailininku – kūrė kino afišas, plakatus. Iki šiol aktyviai dalyvauja parodose ir tarptautiniuose pleneruose.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) vyks iki rugpjūčio 3 d.
Giedra Petkevičiūtė: „Baltas triukšmas“
„Parodoje pristatau savo kūrinius iš kaulinio porceliano, kuriuos jungia tam tikra urbanistinė tema. Baltas triukšmas – tai tam tikras foninis garsas, ūžesys, kuris gali raminti, bet gali ir erzinti. Savo darbuose aš jį sieju su aplinka. Taip aš stengiuosi atspindėti miestą, kurį matau, miestą, kurį prisimenu, ir miestą, kuris jau prarastas. Tam aš pasitelkiu paprastas švarias formas ir pridedu „triukšmo“ elementus, kurie atspindi mano asmeninį santykį su juo. Tas triukšmas – tai grafiniai elementai, kuriuos aš kuriu arba linijos, piešinio pagalba, arba suardydama pačią formą.
Darbuose atsispindi pastarųjų metų izoliacijos temos. Formos yra įkvėptos savitos Kauno art deco architektūros pastatų. Mano kūriniai – tai gali būti ir plytos, o gal ir namai, o gal ir daugiabučių kvartalai, kuriuose pasijuntu kaip spąstuose ir bandau rasti kelią.“ (Giedra Petkevičiūtė}
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 2 d.
Fabrizio Contarino: „Priešinga jūra“
Fabrizio Contarino atveria skirtingas vizijas į Sicilijos kanalą. Tai 145 km ilgio kelionė, skirianti Siciliją ir Tunisą, Europą ir Afriką. Sustoti ir stebėti šį jūros ruožą iš Italijos kranto jam yra vitališkas ir pasikartojantis ritualas, kuriuo menininkas dalinasi savo instaliacijose, sudarytose iš jūros kartografijų ir banguojančių šilkografijos spaudų. Contarino naudoja kartografiją, norėdamas suteikti prasminio gylio jūros dugnui, kalnams, bedugnėms ir laikinumui. Jo žvilgsnis apima maršrutus, sroves ir migracijos kelius, kurie šimtmečiais kirto šį jūros kanalą. Instaliacijose jūra tampa hipnotizuojančia erdve, kuri įtraukia ir panardina žiūrovą į apmąstymus. Kartodamas pasirinktą jūros fragmentą, migracijos temą menininkas emociškai priartina prie kasdieniškos patirties ir per veidrodišką vaizdo multiplikavimą atkuria svaiginančio dreifavimo jausmą.
Vilniaus grafikos meno centre (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki liepos 31 d.
„Lietuvos spaudos fotografija, 2020“
2020 metais net 123 fotografai iš visos Lietuvos konkursui pateikė daugiau kaip 3700 nuotraukų.
Komisija ypatingai džiaugėsi įdomių ir netikėtų kadrų gausa „Portreto“, „Kultūros ir pramogų“ bei „Kariuomenės“ kategorijose. Įspūdį paliko fotopasakojimų ir reportažų įvairovė, pamažu auganti serijų meninė bei naratyvo dėliojimo kokybė. Tradiciškai iš visų į metraštį ir parodą patekusių nuotraukų kolegos patys išrinko jiems labiausiai patikusį kadrą, kurio autoriui atitenka „Kolegų prizas“.
Kasmet fiksuodami ne tik svarbiausius įvykius, o ir žmonių veidus, miestus, gamtą – per beveik du dešimtmečius įamžinome mūsų visų mąstymo ir matymo kaitą, politinę, kultūrinę ir ekonominę šalies raidą. Išleisdami devynioliktąjį metraštį organizatoriai tiki, kad savo fotografijomis prisideda prie autentiško Lietuvos istorijos įamžinimo.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 30 d.
Vilija Balčiūnienė: „Laikas + Jausmas = Būsena“
Skulptūrų serija „Laikas + Jausmas = Būsena“ – tai archeologinis jausmų kasinėjimas pandeminės eros metu, kai norom nenorom iš gelmių vis išlenda skvarbesni jausmai ir emocijos. Laikas ir Jausmas kuria mūsų vidinę Būseną. Koks yra laikas, galbūt jaučiame panašiai, bet jausmus patiriame skirtingai, ir tik mes patys juos galime apibūdinti, aprašyti, o Vilija Balčiūnienė renkasi tai išreikšti forma, vedama minties, kad nėra gero ar blogo jausmo, o tik būsena tuo laiku.
„Laikas – viena iš skvarbiausių ir nevaldomų formų. Tokie patys yra ir Jausmai – skvarbūs, ryškūs, malonūs, prieštaringi ir sunkiai pasiduodantys kontrolei.
Nėra gero ar blogo Laiko.
Nėra gero ar blogo Jausmo.
Visi jie yra lygiaverčiai ir, susipynę su tam tikra būsena, gali transformuotis į konkrečią formą įgaunantį vaizdinį.“
Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12, Kaunas) veiks iki rugsėjo 10 d.
„BANGA“: žmonių balsų kanalas“
Parodos fokuse – Kauno radijo gamyklos ir susivienijimo „Banga“ bendruomenė. Žmonės, kurių prisiminimai ir patirtys nenustoja stebinti. Gamykla, Stalino nurodymu įkurta Prisikėlimo bažnyčioje, gamino kanalų perjungiklius – „širdis“ visiems tarybiniams televizoriams. Planas paversti gamyklą tylia, slapta sistemos dalimi nepavyko – lietuviams neužteko milijonų „tv širdžių“ donorystės teikiamo sotumo. Jie troško tapatybės ir sugrąžino Kauną į žemėlapius, sukurdami lietuviškos pramonės legendas – ne tik „Šilelį“, bet ir „Dainą“ – pirmąją radiolą, kultines magnetolas. Viena iš jų – 1968 m. „Minija 4“ – atidarys parodą, švelniai ir melodingai sukdama lietuviškos estrados juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
Malvina Jelinskaitė: „Pietinis pietryčių vėjas“
Fotografijos muziejaus galerijoje bus eksponuojama vilnietės Malvinos Jelinskaitės paroda „Pietinis pietryčių vėjas“. Malvina yra viena paslaptingiausių Lietuvos menininkų. Baigusi filosofijos ir menotyros studijas, ji laisvai audžia sudėtingus minties ir meno interpretacijų ornamentus, tačiau kūrybiškai labiau reiškiasi kaip fotografė ir menininkė. Retai dalyvaudama parodose, Malvina slapukauja dvigubai – jos tirpstantys fotografiniai vaizdiniai kupini laukimo ir netikėtų nušvitimų, o ji pati retai dalinasi savo meniniais ieškojimais su publika. Šios originalios asmenybės paroda Fotografijos muziejuje itin laukiama dėl keleto priežasčių. Pirma, Malvina šią parodą skiria savo gimtajam miestui – Šiauliams. Neatsitiktinis ir pavadinimas – „Pietinis pietryčių vėjas“ su užuomina į gyvenimo skersvėjus Pietiniame rajone. Antra, tai netradicinė fotografijų paroda, greičiau, antigravitacinė šviesos virpėjimų kolekcija. Todėl ši ekspozicija kontrasto principu įdomiai suskambės muziejaus erdvėse. Trečia, turėsime galimybę pamatyti išplėstinės fotografijos meną, pasąmoninės optikos žaismą, kuris puikiai atspindi medijų meno festivalio „Enter“ nuotaiką.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki liepos 24 d.
Andrius Grigalaitis ir Tomas Andrijauskas: „Nefilmuota tikrovė. Miglos žemėlapiai“
Fotografijos muziejaus studijoje lankytojai turės galimybę tyrinėti dviejų kūrėjų – Tomo Andrijausko ir Andriaus Grigalaičio parodos „Nefilmuota tikrovė. Miglos žemėlapiai“ maršrutus. Paroda sumanyta kaip dviejų, Šiaulių miesto erdve ir požiūriu į kūrybą susietų, kūrėjų vizualus dialogas Fotografijos muziejaus erdvėje, tarpusavyje derinant chemiją, fiziką ir metafiziką. Sukurti maršrutai klaidinantys ir migloti. Tačiau labai dažnai tai, kas svetima ir baugina, greitai tampa artimiausia aplinka. Autoriai pateiks receptus, kaip nepasiklysti ir prisijaukinti patiriamas jausenas ir vaizduotės keliones.
T. Andrijauskas parodoje vaizdu siekia perteikti savo vidinės būsenos ir vis greitėjančio gyvenimo tempo sąveikas.
Kartu parodoje įpinamas ir A. Grigalaičio pasakojimas – „Miglų žemėlapiai“. Fotografas, žiūrėdamas į žemėlapį, ieško ne kelio. Priešingai – galimybės pasiklysti. Dairosi vietų, kurios neturi koordinačių, kurios yra tarp ten ir čia.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki liepos 24 d.
,,Pajūrio akmens amžiaus keramika“
Paroda ,,Pajūrio akmens amžiaus keramika“ – tai gausi savo įvairove kolekcija, pristatanti Nidos, Alksnynės (netoli Juodkrantės) ir Šventosios akmens amžiaus gyvenviečių keramiką.
Keramika – vienas seniausių amatų, akmens amžiuje iš esmės pakeitusių žmonių gyvenimą. Šaltą rytą išsivirti mėtų arbatos, po medžioklės pasimėgauti stirnienos troškiniu, tamsią naktį įžiebti ruonio taukais šviečiančią lempą buvo galima tik dėl keramikos. Moliniai puodai, dubenys ir taurės buvo naudojami kasdien ir nuolat dužo. Jų šukės įmintos žemėje, užpustytos ar paskendusios gulėjo tūkstantmečius, kol buvo atrastos archeologinių tyrimų metu. Akmens amžiaus gyvenvietėse randamos puodų šukės šiandien yra vienas pagrindinių šaltinių, pasakojančių apie tų laikų žmogų.
Indų svilėsiai pasakoja, ką valgė pirmieji pajūrio medžiotojai, žvejai ir gyvulių augintojai. Keramikos molio masės receptų ir indų formų skirtumai leidžia suprasti skirtingas visuomenes, kultūras ir nuspėti jų susidūrimų padarinius. Puodų ornamentai kviečia pažinti 4–3 tūkstantmečių pr. Kr. meną.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki rugsėjo 19 d.
„Vardan laisvos Lietuvos. JAV lietuvių paramos Lietuvai tradicija“
Valdovų rūmuose rengiamoje parodoje plačiajai visuomenei pristatoma lietuvių išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose istorija bei nuveikti darbai Lietuvos valstybingumui atkurti ir jį išlaikyti, taip pat paramos Lietuvai tradicijos susiformavimas ir tąsa. Neatsitiktinai parodą planuojama atidaryti simbolinę Lietuvos valstybingumo istorijai dieną – liepos 6-ąją. Lietuvių išeivijos JAV, gausiausios lietuvių išeivių bendruomenės, indėlis į Lietuvos valstybingumą yra itin reikšmingas – jis apima ne tik politinį, ekonominį, bet ir kultūrinį aspektus. JAV išeivių parama Lietuvai sunkiais istoriniais laikotarpiais tapo itin svarbiu moraliniu ramsčiu. Savo ruožtu emigrantams, atsidūrusiems kitų kultūrų apsuptyje, buvo labai svarbu neprarasti Tėvynės. Jiems lietuvybė tapo moraliniu, kultūriniu, religiniu gyvenimo pagrindu – sąmoningumo centru, kuris leido išsaugoti lietuviškąją tapatybę, o sykiu, turint veiksmų laisvę, žengti realius žingsnius, siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo, ir paremti tėvynainius. Lietuviškąją tapatybę puoselėjo tie, kuriems Lietuva liko širdies tvirtove, sąmoningo pasišventimo tikslu. Juk itin svarbiame visai lietuvių išeivijos bendruomenei dokumente – „Lietuvių chartoje“ (1949) – rašoma: „Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.“ Ši graži, įvairius aspektus bei sritis apimanti paramos Lietuvai tradicija tęsiama iki šių dienų.
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 26 d.
„XIII a. žingsniai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Unikali avalynė iš Valdovų rūmų archeologinių tyrimų“
Parodoje bus pristatomi unikalūs XIII a. odiniai radiniai, aptikti per 2014–2015 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrimus. Visų pirma tai dailiai pasiūta išskirtinės konstrukcijos avalynės pora, išsiskirianti iš kitų šio laikotarpio archeologinių radinių tiek Lietuvos, tiek ir kaimyninių šalių archeologinėje medžiagoje. Avalynė neturi atskiros pado detalės – pusporių apačia suformuota sulenkus ir apatinėje dalyje susiuvus batviršį. Greta eksponuojamos autentiškos avalynės poros nurodomi jos restauravimo ir tyrimų duomenys, pristatoma galima avalynės formos grafinė rekonstrukcija.
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 26 d.
„Vilniaus pilių istorinė ikonografija“
Nacionalinė paroda „Vilniaus pilių istorinė ikonografija“ – tai išskirtinė galimybė retrospektyviai pažvelgti į viso Vilniaus pilių (Žemutinės ir Aukštutinės) ansamblio raidos istoriją: statybas, klestėjimo ir nuosmukio laikotarpius, griūtį, nebūtį, atmintį ir bandymus atkurti. Lietuvos ir užsienio mokslininkų per kelis dešimtmečius archyvuose, bibliotekose, muziejuose ir kitose institucijose atrasti ir į viešą gyvenimą sugrąžinti Vilniaus pilių ir jų svarbiausių statinių vaizdai leidžia išsamiai susipažinti su šio išskirtinio Lietuvos valstybės politinio, kultūrinio ir dvasinio centro raida bei esminiais pokyčiais amžių tėkmėje – nuo XIV a. pabaigos imaginacinių atvaizdų iki pat XX a. pradžios architektūrinių vizijų.
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 26 d.
Ásta Vilhelmína Guðmundsdóttir: „P O T E N T I A“
Per tekstilę Ásta Vilhelmína Guðmundsdóttir interpretuoja ryšius tarp skirtingų kultūrų. Ji nukreipia mus, kad pamatytume, kas mus vienija, ir matydami savo galimybes surastume bendrą sritį per skirtingas kultūras. Apčiuopiamai.
„Islandijos gijos yra senos ir naujos, daugialypės ir daugiabriaunės. Kai kurios slypi giliai tautos sąmonėje, kitos yra dinamiškai įaustos į miesto ir kaimiškojo gyvenimo kultūrą. Gijos išsiskiria, atranda kelią į paviršių ir grįžta į egzistenciją. Keliauja į vandenynus, į kosmosą ir į kitas šalis. Ten jos susisiekia su svetimšalių gijomis, sujungia nauja ir sena. Begalinės galimybės. Vienos išsiskaido, kitos susipina – tampa vieniu“, – pasakojo autorė.
Keliavimas po pasaulį su gijomis glėbyje suteikia Ástai begalę pasirinkimų. Kas patrauks jos žvilgsnį? Kas iškils į paviršių? Kas nori įžengti į būtį?
„Minkštos, baltos antklodės teikia mums svajonių pojūtį, jausmą, kad galime leisti sau svajoti, sueiti draugėn, o gijos yra begalinės. Svajokime“, – kvietė islandė.
Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki liepos 31 d.
„Jaunojo dizainerio prizas“
Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centre surengtas „Jaunojo dizainerio prizas 2021-ieji“ konkursas ir darbų paroda. Konkursas kasmet sulaukia didelio būrio jame norinčių dalyvauti jaunųjų dizainerių. Komisiją sudaro įvairių verslo ir valstybinių institucijų specialistai, galintys jauniesiems kūrėjams padėti įsitvirtinti rinkoje ir patarti.
VDA parodų salių „Titanikas“ 1 a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki liepos 31 d.
M. Marcelionytė-Paliukė: „(Į)piešinys“
„Įsibėgėjant karantinui, kai viskas buvo užverta, labai greitai pasaulio muziejai ir galerijos žiūrovus ėmė kviesti į online parodas, ekskursijas, naviguojamas kompiuterio mygtukų pagalba. Pabandžiau jomis pasivaikščioti nelaimingumo jausmo ir vidinio erzelio vedama, bet pagavau save, kad aplankiau tik keletą ir tik tas, kuriose jau esu buvusi gyvai. Tad lyg pasikartojau, prisiminiau, ištraukiau į paviršių tikro buvimo konkrečioje erdvėje atmintį. Gali būti, kad labai greitai rasis technologiniai sprendimai, kai nebeatskirsime, kada iš tikrųjų, o kada per atstumą kur nors esame, bet kol kas bent man į erdvę reikia įžengti kūniškai. Noriu asmeninio patyrimo, judėjimo tarp kūrinių ir objektų, vedamo nuojautos, individualaus ritmo, nesivadovaujant logikos algoritmais, grįžimų ir praleidimų, tarpų, kvapų, žmonių šalia, ne anfas žiūrėjimo, mastelio, erdvės, architektūros, galų gale – vyno taurės muziejaus kavinėje. Visko!“ (Marija Marcelionytė-Paliukė)
VDA parodų erdvėje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki liepos 31 d.
„Pakitusi realybė“
Klubas „Penktadienis 13“ save pristato kaip savivaldžią uždarą organizaciją, savanoriškumo pagrindu vienijančią pakvaišėlius, kurie mėgsta tą dieną siautėti ir įvairiai smagintis, nežiūrint į visus baimę keliančius draudimus ir perspėjimus. Šį kartą jie susirinks neprisirišdami prie datos ir požemiuose pristatys kūrinius, paveiktus karantino sąlygų.
„Parodos idėja kilo iš oficialaus karantino laikotarpio apibūdinimo. Pakitusi realybė yra tai, su kuo tenka susidurti kiekvienam ir kasdien. Mums, kaip kūrėjams, jos poveikis ryškus ne tik buitiniame, bet ir kūrybiniame gyvenime. Menininkas kartais ir taip pabėga nuo persunktos ideologija, reklama, vartojimu paviršutiniškos kasdienos į savo vidinį pasaulį. Mums įdomu, kaip šitos dvi realybės formos – kasdieniška ir kūrybinė – vaizduotėje persidengia viena kitą ir sudaro, kad ir laikiną, bet jau kitą realybę. Kas yra toji Pakitusi realybė kiekvienam iš kūrėjų? Kaip ieškoti naujų atramos taškų, kad išlaikytume pusiausvyrą šiame sunkiai prognozuojame pasaulyje? Gal mums pavyks Ją įžvelgti labai skirtingų autorių kūriniuose.“
Šv. Jono gatvės galerijos požemiuose (Šv. Jono g. 11, Vilnius) vyks iki liepos 31 d.
Kazimieras Jackevičius: „Dienoraščio fragmentai“
Parodoje „Dienoraščio fragmentai“ yra pristatoma tapytojo Kazimiero Jackevičiaus kūryba. Pagrindinis eksponuojamų paveikslų leitmotyvas yra erdvinio suvokimo charakteristikos, tam tikrais aspektais atliepiančios tarpukario orfizmo, suprematizmo bei konstruktyvizmo krypčių tapybą. Akivaizdžiausiai ši įtaka atliepta geštaltų panauda. Prigimtinis stebėtojo polinkis matyti geometrines figūras kaip taisyklingas bei užbaigtas, spalvas kaip grynas, o panašų atspalvių derinį kaip apšviestą erdvinę figūrą gali būti išnaudojamas perteikti pusiausvyros ir disbalanso, plokštumos ir erdvės įspūdžius. Viename iš K. Jackevičiaus paveikslų matome taisyklingus apskritimus, kurių dalį dengia kiti laužyti, geometriški siluetai. Laipsniškas siluetų tonavimas nuo ultramarino iki cerulo mėlynos sukuria tarytum erdvėje egzistuojančio apšvietimo įspūdį, ir tokiu būdu laužyti siluetai taip pat tampa artėjantys arba nutolę nuo stebėtojo „ketvirtosios sienos“. Taip lankytojas yra provokuojamas įsivaizduoti erdvę, kurioje geometriniai paveikslo „personažai“ dengia vienas kitą.
Galerijoje „Aidas“ (A. Jakšto g. 9, Vilnius) veiks iki liepos 22 d.
Neringa Poškutė-Jukumienė: „WTF“
Čekų režisieriaus Jan Klata spektaklyje „Faustas“ Mefistofelį vaidinanti aktorė ištaria „WTF?“ ir tai šiame moderniame pastatyme pakeičia klasikinę J. V. Getės frazę „Sustok, akimirka žavinga!“ Kaip dažnai jums tenka pagalvoti ar net garsiai pasakyti: „WTF!..“? Kada paskutinį kartą tai darėte ir kodėl? Ar šiuolaikinis menas jums sukelia tokį klausimą, o gal tik padeda demaskuoti viešojo gyvenimo „WTF“ momentus?
Ribas žymintys ženklai, ribų žymėjimo juostos ir simboliai – yra visuotinai sutarti žymėjimai, kaip ir daugelis kitų dalykų, kurie yra tik visuomenės susitarimo reikalas ir kuriuos traktuojame kaip savaime suprantamus. Emocijos, kurios kyla pa(si)keitus jiems, tiesiogiai nuveda į parodos pavadinimo reikšmę. Kembridžo internetiniame žodyne raidinė frazė WTF išaiškinama kaip vartojama tokiai atvejais, kai esame nustebę, susierzinę ar nekvaršiname sau dėl ko nors galvos. Pristatomoje parodoje susiformuoja visos tiesioginės aplinkybės tuos jausmus identifikuoti. WTF iššifravimas paliekamas žiūrovui, nes pirmąjį įspūdį dažnai suformuoja pirmoji vizualinė ir verbalinė patirtis, skambesys.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 25 d.
Virginija Užusenytė: „Pa-stebėjimai“
Šioje parodoje pristatomi keramikos objektai, kuriuos jungia autorės dėmesys vienai temai – tai yra dirbtinai modifikuoto augalo egzistencijai. Tai yra konceptualūs objektai, sukurti įdėmiai stebint gamtą, o tiksliau – gilinantis į augalus ir sėklas. Menininkė domisi ne tiek gamtos formų grožiu, kiek giliaisiais gyvybiniais procesais, augalų vystymosi dinamika ir kaita. Menininkei rūpi kontraversiški invazijų į gamtą rezultatai. Jos kūriniai primena, kas gali atsitikti į gamtos planus agresyviai įsiterpus žmogui.
Šiuolaikinės keramikos meną įdomiu ir vertingu daro gebėjimas kūrinyje iš molio jungti idėją su amato ir technologijų pažinimu. Virginijos Užusenytės kūryboje abi šios dalys vienodai svarbios. Menininkės mintį apie augalų kitimo procesus išreiškia šiurkštūs paviršiai, grėsmingos faktūros, žavingi glazūrų atspalviai, takūs skysto stiklo išsiliejimai, išgauti aukštų temperatūrų. Degimo krosnyje įvyksta mįslingi keramikos transformacijos procesai, o eksperimentuotoja ir visų procesų „programuotoja“ yra menininkė Virginija Užusenytė, ilgametės praktikos ir sukaupto patyrimo dėka nuspėjanti molio ir kaitros šokio rezultatus, kurianti labai originalius kūrinius.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje ( Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 14 d.
Adelberto Nedzelskio kūrybos paroda
Parodoje A. Nedzelskis pristato pastelės, akrilo bei medžio mozaika kurtus darbus. Kūriniuose vyrauja gamtos tematika. Paklaustas, ar yra kūrinių ar technikų, kuriuos norėtų išskirti šioje savo kūrybos parodoje, A. Nedzelskis kukliai teigia, kad „patys geriausi darbai tie, kurie dar nesukurti“.
A. Nedzelskis – menotyrininkas, dailininkas, pedagogas, muziejininkas – buvęs ilgametis M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus vadovas ir Druskininkų miesto muziejaus direktorius; daugelio straipsnių apie Druskininkų kultūrinį gyvenimą, parodų katalogų, įvairių leidinių apie M. K. Čiurlionį autorius, respublikinių grupinių ir autorinių parodų dalyvis Lietuvoje ir užsienio šalyse. Jo darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai, įvairių šalių privatūs asmenys. 1997-aisiais A. Nedzelskis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki rugsėjo 26 d.
Daina Vanagaitė-Belžakienė: „Ieškojimai“
„Laisvo žmogaus aistra kurti. Padauginta iš veiksmo ir atradimų poreikio“ – taip trumpai galima apibūdinti menininkės Dainos Vanagaitės-Belžakienės tapybos darbų parodą, kuri Gelgaudiškio dvare įsikuria pačioje vasaros „akyje“, liepos mėnesį savo apoteozę švenčiančios gamtos laikotarpiu.
Žinoma Lietuvos keramikė pirmą kartą pristato savo tapybos bandymus. Kaip pasakoja autorė – energinga ir nuolat atvira ieškojimams kūrėja, išbandžiusi ir juvelyrikos meno technikas – paveikslai neseniai pradėjo „rastis“ iš noro kone taktiliškai pajausti dažo „terlionę“: jo faktūras, spalvų „skonį“ ir svorį… Dailės studijų metais „ragauta“ tapybos technika sugrįžo vitališka spalvų, motyvų, stilistikų įvairove. Nors Daina gera piešėja, dažname tapybos darbe ji sąmoningai nedisciplinuoja kompozicijų, formų, spalvinių derinių tradicinės traktuotės rėmuose. Vaizdų kadruotės ir plastika neretai atrodo atsitiktinės, negrabios ar primityvistinės – tačiau etiudiškas jų charakteris tai leidžia. O neretai naudojamos parafrazės iš dailės istorijos suteikia papildomą pateisinimą fovistinės, post-impresionistinės ar simbolistinės stilistikos akivaizdumui, žaismingai aliuzijai į P. Picasso ar van Gogho paveikslus.
Gelgaudiškio dvare (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Ringailė Marcinauskaitė: „Grįžimas“
Ringailė Marcinauskaitė yra Vilniaus dailės akademijos (Kauno fakultetas, 2006 m.) absolventė, pastaraisiais metais ypač intensyviai kurianti menininkė. Studijų metais R. Marcinauskaitė atsiskleidė kaip ekspresyvios, koloristinės išraiškos tapytoja, darbuose drąsiai ir charakteringai perteikianti spalvos, formos ir struktūros dermę. Šioje parodoje pristatomas nuo 2019 m. dailininkės biografijoje prasidėjęs ypatingai intensyvus kūrybos etapas, turtingas naujais ieškojimais, pasinėrimu į savitą tapybinę gelmę.
Parodoje eksponuojami kūriniai – tai autorės kvietimas atsipūsti, pabėgti nuo rutinos, į kasdienybę įsileisti lengvumo. R. Marcinauskaitė savo kūryboje vengia daugiažodžiauti ir dangstytis filosofiją imituojančiomis sąvokomis. Menininkė pasirenka bendražmogiškas, tiesiog kasdienoje slypinčias idėjas ir reikšmes bei jas išreiškiančius siužetus. Pastarųjų metų kūryboje tapytoja intensyviai apmąsto žmogiškojo santykio plotmes. Kalba apie žmones sujungiančias ar atskiriančias jausenas – džiaugsmą, skausmą, atvirumą, melą, viltį. Įvairiomis tapybos technikomis ir priemonių įvairove (tapo ranka, teptuku, mentele, trafaretais) menininkė sukuria daugiasluoksnį pasaulį, kuriame šie klausimai apmąstomi lengvai, žaismingai, tarsi į pasaulį žvelgiant vaiko akimis.
Gelgaudiškio dvare (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.) veiks iki liepos 31 d.
4-oji Kauno tarptautinė grafikos bienalė „Šviesos prigimtis“
Šių metų bienalės tema – Šviesos prigimtis. Grafika šiame projekte yra traktuojama kaip šviesos spektras, menininkas kaip jį skleidžianti prizmė, meno kūrinys – kaip šviesos objektas.
Bienalės tikslas – pristatyti fizines ir ne tik fizines šviesos sąvokas, apjungti tradicinę ir netradicinę grafiką, ją papildyti technologijomis, skleidžiančiomis šviesą.
„Projekto pavadinime figūruoja fizikos kontekstas. Tai kvietimas įvertinti ne iki galo suvoktą individualios kūrybos procesą, kadangi tiek fizikoje, tiek savo kūryboje nuolat siūlome alternatyvias regimo pasaulio versijas. Grafika šiame projekte traktuojama kaip šviesos spektras, menininkas – kaip jį skleidžianti prizmė, meno kūrinys virsta šviesos objektu. Asociatyviai grafikos technika primena fotonus. Išdidinus kūrinius, jūs pamatytumėte grafikos meno mikropasaulio – šviesos / tamsos garso takelį“, – teigia menotyrininkas Ignas Kazakevičius.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki liepos 24 d.
Algimantas Aleksandravičius: „Žmonės, kuriantys Lietuvą”
Parodoje išvysime išskirtinius, per kelis dešimtmečius Algimanto Aleksandravičiaus nufotografuotų, pripažinimą, aukščiausią įvertinimą ir garbingiausią apdovanojimą už kultūros ir meno kūrinius pelniusių nepriklausomos Lietuvos šviesuolių portretus.
„Daugiau nei tris dešimtmečius savo idėjomis, veikla ir darbais Lietuvą kūręs ir kuriantis mūsų šalies intelektualinis branduolys vertas ypatingos pagarbos ir dėmesio. Šių išskirtinių asmenybių vertybės, ryškūs kūriniai ir ypatingas kūrybinis potencialas ne tik praturtina Lietuvos kultūrą, istoriją, aplinką, bet ir telkia bei skatina ja domėtis, įkvepia didžiuotis savo valstybe”, – sako parodos iniciatorius Vilniaus kultūros centro direktorius Paulius Jurgutis.
Šis unikalus, solidžios apimties Lietuvoje ir Europoje garsaus fotografo Algimanto Aleksandravičiaus – geriausio Baltijos šalių ir Europos portretisto apdovanojimus pelniusio, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP), Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės nario, projektas išpildytas labai konceptualiai. Daugiau nei šimtą personalinių parodų surengusio fotomenininko ir šešiolikos fotoalbumų autoriaus dėmesio centre – žmonės. Portretai stebina jų kūrėjo įžvalgų aštrumu ir išskirtiniu talentu.
Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki liepos 30 d.
Sandra Kvilytė, Monė Kielė, Milan Prokeš, Karolina Latvytė-Bibiano: „Petrichoras”
Žodžio „petrichoras“ reikšmėje slepiasi stulbinanti, tuo pačiu itin subtili ypatingo reiškinio kilmė – tai žemės kvapas, apgaubiantis kiekvieną po smarkaus lietaus. Šiame iš gamtos skolintame pavadinime slypi pagrindinis parodos tikslas – atkreipti dėmesį į neregimą, juslėmis vos apčiuopiamą, natūralią gamtos tėkmę, jos vyksmą ir būtį. Parodoje eksponuojama keturios gana skirtingos, tačiau į vieną parodą sudėtos patirtys.
Sandra Kvilytė – tapytoja, įkvėpimo semiasi iš regimojo ir neregimojo spektro dualistinio santykio.
Monė Kielė (Raimonda Kielaitė) – ekspresyvios figuratyvinės tapybos atstovė.
Milan Prokeš – parodos tema menininko dėmesį patraukė panašumai tarp bendrinio įvykių cikliškumo bei natūralios įvykių sekos.
Karolina Latvytė-Bibiano – tarpdisciplininio meno kūrėja, kurios kūryboje dominuoja santykio tarp gamtos ir žmogaus paieškos.
Galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veiks iki liepos 30 d.
Birutė Jadvyga Mickevičienė: „Japonijos etiudai“
1-oji tarptautinė meno trienalė „Unpredictable futures/Nenuspėjamos ateitys“
Medžiagų ir kūnų sąveikos, kosmoso šviesos ir garsai, alfa, beta ir kitokios dalelės, juodųjų skylių, gravitacijos ir kitos kosmoso patirtys įsikūnys artefaktuose. Tradicinių ir tarpdisciplininių medijų pagalba trienalės dalyviai iš įvairių pasaulio šalių pristatys savo kūrinius, identifikuodami santykį su kosmosu, savo ir kitais kūnais, ieškodami inovatyvių medžiagų ir technologijų ar net pasitelkdami mįslingą X (12) matmenį.
Trienalėje pristatoma virš 60 menininkų ir meno tyrėjų iš Danijos, Irano, Kanados, Lietuvos, Naujosios Zelandijos, Pakistano, Švedijos, Šveicarijos, Vokietijos, kūriniai, dizaino objektai ir meniniai tyrimai.
Molėtų krašto muziejujuje (Inturkės g. 4, Molėtai) ir Lietuvos etnokosmologijos muziejuje (Kulionys, Žvaigždžių g. 10, Čiulėnų sen., Molėtų r.) veiks iki spalio 4 d.
Kaunaitė Adelė Liepa: „Tylos miestas“
„Tiek daug kalbama, kad kalbant maskuoji tiesą ir tylą, kuri virsta nejaukumu.
Grąžinkime Tylą – jaukią, minkštą ir tyrą. Kad jaustume tylos komfortą.
Būti tyloje tarp žmonių, būti tyloje vienam, nekalbėti, bet jausti žmogų.
Pastatyti Tylųjį miestą. Klausytis vėjo, nukritusios rasos, kurią budina saulė.
Šiuose paveiksluose parodau savo Tylos miestą.
Būkime kartu, palieskime vienas kitą tylos žodžiais.“ (Adelė Liepa Kaunaitė)
Adelė Liepa Kaunaitė yra surengusi virš 20 personalinių parodų, dalyvavusi daugiau nei 30-tyje grupinių parodų ir plenerų Lietuvoje bei kitose šalyse. Dalyvauja meno festivaliuose, simpoziumuose, kuria meninio pobūdžio projektus, performansus.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki liepos 31 d.
Kaunas Vytautas: „PasiesARTy“
Vytauto Kauno tapyba yra ne tik profesionali, bet ir nuoširdi. Nuoširdumas (tiek jo tapybos atveju, tiek apskritai) yra savaime susijęs su tiesos sakymu. Šiuo atveju menininkas kuria savąją tiesą apie pasaulio tikrovę ir jį patį dažnai nustebinantį gamtos grožį. Gal būt ir nesąmoningai siekdamas pabrėžti nuoširdumą savo drobėms jis suteikia gana paprastus pavadinimus (pvz., „Gėlė ir drugelis“, 2020m., „Krokodilas su mėnuliu“, 2020m., „Mėnulis su krokodilu“, 2018m.). Tapybos nuoširdumas yra susijęs su giliu noru suvokti ir perteikti kintančios gamtos niuansus, o tuo pačiu ir išlaikyti paveikslą lyg judantį pasakojimą, kuris dėmių ir linijų pagalba kontrastuoja su visu tuo ką regime ir nepastebime kasdienybėje, apie ką mastome, bet giliai net nesugebame suvokti (pvz. „Ežeras eina į dangų“, 2019 m., „Paupy dainavo vėjas…“, 2020 m.).
„Mano pasaulis neturi laiko ir sienų. Mano pasaulis pačiam žemės pakrašty – PasiesARTy. Ten vėjas dainuoja keistas dainas. Ten medžiai myli audras. Ten už horizonto šviečia geltona žvaigždė. Ten akimirka virsta amžinybe. Ten akimirka virsta amžinybe…“ (Vytautas Kaunas)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki liepos 31 d.
„Tarpkontinentalinis susisiekimo mazgas: neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“
Miesto istoriją galima pažinti ne tik vaikštant gatvėmis, ne tik vartant knygas apie archeologų rekonstruotą ar fotografų užfiksuotą miesto praeitį, bet ir susipažįstant su nerealizuotais miesto vystymo projektais – urbanistiniais ir architektūriniais pasiūlymais, kurie buvo sukurti ir pateikti konkursams, bet nerealizuoti.
Utopiniai, dėl ekonominių, ideologinių ar estetinių priežasčių į stalčių, o vėliau į archyvą nugulę projektai puikiai atspindi užsakovų ir kūrėjų intencijas vienaip ar kitaip vystyti urbanistinę erdvę. Visa tai iškalbingai ir pagaviai pasakoja apie laiko dvasią ir praeities aktualijas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks liepą–lapkritį
Muga Romanas: „Kauno tarpukario visuomeniniai pastatai“
Tai pirmoji personalinė kauniečio tapytojo Romano Mugos paroda. Parodoje pristatomi darbai yra atlikti skaitmeninės tapybos technika. Kaip pažymi kūrinių autorius, savo darbais stengiasi kalbėti apie socialines problemas, aplinkosaugą. Kartu pažymi, kad didelę įtaką kūrinių stilistikai padarė gatvės menas, grafitis. Pristatomi darbai buvo kuriami su pertraukomis, tad juose galima įžvelgti stilistikos ir spalvų derinimo skirtumus, skirtingas emocijas ir nuotaikas. Kūrėjo žodžiais ši paroda tai duoklė Kaunui – miestui, kuriame autorius užaugo ir auga toliau.
Parodoje eksponuojamuose darbuose vaizduojami dvidešimt tarpukarinio Kauno miesto pastatų su išpaišytais grafiti piešiniais, kurie simbolizuoja pastato praeitį, ateitį ar kitas asociacijas su pastato istorija. Paveikslų pagrindinis personažas – astronautas, kuris yra ir visų grafičių kaltininkas. Greta jo vis pasikartojantis elementas – besimėtantys dažai (įkalčiai), o ir pats astronautas vis užsiima kažkuo jau visai kitu. Nemažiau svarbus yra ir policininko vaidmuo, kuris pažeidėjui rašo protokolą. Šiame kontekste jis užima sergėtojo rolę. Tai tarsi tiesmukiška metafora į pačių pastatų statusą ir populiarumą tarp kauniečių ar Kauno svečių.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 29 d.
„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)”
Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2022 liepos 1 d.
Stasys Stakauskas: „Akimirkos“
„Stasys Stakauskas – įvairovės ir kūrybinio nerimo paženklintas žmogus. Nuo Dubysos krantų į pasaulį mokytis išvykęs vaikis studijavo keramikos, medžio, interjero, architektūros menines specialybes Telšiuose, Šiauliuose, Kaune. Studijos, įtraukiant tarnybos laiką tarybinėje armijoje, truko 13 metų, įgauta karinė sanitaro specialybė. Dar Stasys muzikavo (grojo triūba), vaidino liaudies teatre, keliavo – su dailininkų grupėmis pasiekė Italiją, Graikiją, Alžyrą. Sukūrė šeimą, augino dukrą ir sūnų.
Tapyboje Stasys Stakauskas niekada nenorėjo „įsirėminti“ stilistiškai – jo kompozicijos įvairios žanrais ir manieromis, dažniausiai nesaistomos griežtesnės struktūros. Jis atpažįstamas ne iš plastinio braižo, o iš paletės, kurios spalvose gali nujausti dirvos „prieskonį“, atspalvių jungtis “su tekančia saule, / su rasota žole /[…], su liepų žiedais ir rugio pribrendusiom varpom…“. Pastaruoju metu iš po teptuko ant drobės dažniausiai išsilieja abstraktūs motyvai, ne visada lengvai atpažįstami peizažo elementai – menininko jausmų ir patirčių reiškėjai. Brandžios sielos širdies kalba, keliaujant link „prasmių prasmės, gelmių gelmės“, kurios “sutelpa į ašarą“. (Menotyrininkė Violeta Jocienė)
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki liepos 31 d.
Vaitkus Nerius: „Realybės miražai“
2020–2021 m. dailininko sukurtuose paveiksluose ryškėja savianalizės judesys, juose daugėja jautrumo, emocinių ir reflektyvių vibracijų. Vis laisvėdamas, vis drąsiau pažindindamasis su jam Dangaus priskirtomis kūrybos mūzomis, autorius pateikia savo įžvalgas apie sandūras su išoriniu pasauliu, savitas fenomenologines patirtis, emocijas, nuojautas ar sapnus. Jų įspūdžiui nusakyti tebenaudoja aktyvias spalvas, bet pasitelkia ir minkštėjančias linijas, mažiau apibrėžtas asociatyvias formas, mėgaujasi faktūra, dažo judėjimu. Vis dažniau iš po abstrahuotų potėpių mus stebi slėpiningi veidai – subjektyvios realybės ar pasąmonės žinių nešėjai. Reprezentacinius modelius po truputį keičia introspekcijai artimesni vizualinės kalbos parametrai. Todėl drobėse vis mažiau frontalios konstatacijos, daugiau procesualumo. Tuo pačiu – daugiau ieškojimų ir atradimų įvairovės, kalbant apie tai, „kas esu Aš“, „kas esi Tu“, koks būna mūsų santykis vienų su kitais ir aplinka. Abstraktėjančios tapybinės kalbos ir subjektyvaus, kiek siurrealistinio naratyvo derinys kuria savitą Vaitkaus pasaulį, kuriame atsiveria erdvesnės vidinių patirčių galimybės. Žiūrovo patyrimui taip pat.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki liepos 22 d.
Stauskas Alvydas: „Vandens metamorfozės“
Menininkas fotografijų parodoje „Vandens metamorfozės“ savo kūryba kviečia apmąstyti ir išjausti mus supantį kintantį pasaulį vandens kalba: vandens tėkmė, rūkas, ledas, lede sustingę objektai. A. Stauskas vengia įmantrių poteksčių, gamtos grožį perteikia ramiais spalvų tonais, o harmoniją praturtina filosofine potekste dvelkiantys mistiniai siužetai.
Per 35 kūrybinės veiklos metų Alvydas Stauskas surengė 43 personalines parodas Lietuvoje, dalyvavo daugiau kaip 100 grupinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Dalyvavo ir kūrė 34 pleneruose. Jo kūrinių yra įsigiję Rokiškio bei Zarasų krašto muziejai, Daugpilio miesto istorijos ir dailės muziejus, kolekcininkai ir meno mėgėjai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Moldovos, Vokietijos, Švedijos, Prancūzijos, Norvegijos, JAV.
Utenos kraštotyros muziejuje veiks iki liepos 31 d.
Sigita Simona Paplauskaitė: „Laikų laukas“
Nors didieji politiniai pokyčiai ir nesutarimai dėl galios koncentruojasi mieste, Lietuvos kaimas skirtingais istoriniais laikotarpiais taip pat išgyveno transformacijas. Tad kokių realijų pasaulyje gimė, augo, brendo žagrės vaikai? Kokių idėjų pasaulį jie susikūrė? Liepos 16 d. NDG atidaromoje parodoje, pasitelkiant sociokultūrinės antropologijos prieigą, iš čiabuvių pasakojimų audžiamas kraštovaizdis atvers kaimo žmogaus savastį, jos raidą, atidengs tykios kultūros sluoksnį. Eksponatų rinkinį sudarys lietuvių čiabuvių sukurti artefaktai, fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinkti liudijimai, taip pat šiuolaikinių kūrėjų dizaino objektai ir garsiniai koliažai tiek galerijos, tiek Vilniaus miesto erdvėse.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) veiks iki rugsėjo 26 d.
Eglė Ridikaitė: „link“
Eglės Ridikaitės tapybos parodoje „link“ pristatomi 2016–2021 m. sukurti Eglės Ridikaitės darbai, kuriuos sieja kelionės link tema: link išėjimo, link prašviesėjimo. Užmiršto, išsitrynusio, suardyto ar palaidoto grožio fragmentai menininkei yra nuorodos į meilės ryšį, palikusį tikėjimo pėdsaką, įkvėpusį eiti toliau. Tai gali būti žmogus, šventovė ar tiesiog mylima Vilniaus vieta. Darbus šiai parodai Eglė kūrė gavusi laikiną studiją sovietmečiu statytame vaikų darželyje, kurį ruošiamasi nugriauti. Prieš būsimas statybas teritoriją tyrę archeologai atkasė Didžiosios Vilniaus Sinagogos liekanas. Nors niekas neatstatys istorinės neteisybės mirusiems, Ridikaitė veda gyvuosius link susitaikymo ir išrišimo paveikslais sujungdama tai, kas po žeme, su tuo, kas virš žemės. Praeitą vasarą užėjusi į restauruojamą sinagogą Gėlių gatvėje, Eglė ten irgi pastebėjo grindų ornamentą. Nuplovė statybines dulkes, perkėlė piešinį ant plėvės, tada – ant drobės, o dabar, parodos metu, aerozoliniais dažais „ryškina“ vaizdą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki spalio 2 d.
Vaclovas Ratas: „Anapus pusiaujo“
Parodoje eksponuojama apie 60 kūrinių iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir privačių kolekcijų. V. Rato kūrinių parodą surengti paskatino Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje vykdomi Lietuvos diasporos dailės tyrimai ir dosnios Australijoje gyvenusio menininko šeimos dovanos mūsų muziejui: 1975 m. didelį kūrinių pluoštą padovanojo menininko našlė Regina Ratienė, o 1998 m. ir 2018 m. dailininko duktė Ramona Ratas-Zakarevičius reikšmingai papildė kolekciją retais, vienetiniais menininko kūriniais ir jo asmeninio archyvo dokumentais.
Parodą lydi 1949 m. Miunchene išleistos ir bibliografine retenybe tapusios V. Rato iliustruotos lietuvių liaudies pasakos „Dvylika juodvarnių“ (The Twelve Ravens) faksimilė (dailininkė Rūta Mozūraitė), kuri inspiravo parodoje vyksiančių edukacinių programų kryptį.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 5 d.
„Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį
Šioje parodoje pirmą kartą eksponuojamas Dalios Grinkevičiūtės 1949–1950 metais rašytų tremties prisiminimų originalus tekstas. Rankraštyje pasakojama autentiška keturiolikos metų mergaitės patirtis Lenos deltos Trofimovsko saloje (Jakutijoje). Į šią salą Dalia pateko prasidėjus masiniams trėmimams iš Lietuvos 1941-ųjų birželį.
Dalios Grinkevičiūtės tekstas – tai pasakojimas apie tremtį, kurią išgyveno daugybė žmonių. SSRS okupacijos metais priverstinai iškeldinta ir kalinta apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Ši paroda, kaip ir rankraštyje užfiksuotas gyvenimas, yra fiziškai nepatogi. Joje nėra įprastų stendų, ryškaus apšvietimo, išsamių paaiškinimų. Vietoj to – minkštos, tarytum Lenos upės deltos salų sniegu užklotos grindys. Jose įtaisyti blausūs šviesos šaltiniai, kuriuos palietę ranka išgirsite aktorės Birutės Mar skaitomo Dalios Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus.
Grindyse įmontuotuose stenduose – daiktai, liudijantys kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį, alinantį darbą ir geresnės ateities viltį po sunkaus darbo sėdus į mokyklinį suolą.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
„Personal Scale“
Šioje šiuolaikinio autorinio dizaino projektų parodoje net dvidešimt pavienių ir bendradarbiaujančių įvairių šalių autorių kviečia į diskusiją apie tvarumą be jokių taisyklių, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
„Parodoje naikinama riba tarp to, ar objektas yra rankų darbo ar pramoninis, pagamintas iš naujos ar perdirbtos medžiagos, natūralus ar sintetinis, unikalus ar sumaniai gaminama masiškai. Tvarumas čia atsiskleidžia ne tik medžiagoje ar gamybos būde, bet ir asmeninio santykio turėjime, kuris leidžia geriau pažinti mus supančius objektus bei kvestionuoja nusistovėjusį santykį su jais“, – teigia „Personal Scale“ parodos kuratoriai, dizaineriai Marija Puipaitė ir Vytautas Gečas.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki liepos 23 d.
„Žmogus ir Žuvis”
„Žmogus ir Žuvis“ – tai grupinė Prancūzijos ir Lietuvos menininkų paroda, kurioje jie analizuoja atgimimo, atsinaujinimo, išsivalymo ir bendruomeniškumo temas. Dalyviai semiasi įkvėpimo iš religijos, mitologijos ir legendų. Žuvis simbolizuoja vaisingumą, jausmus, kūrybiškumą, atgimimą, sėkmę, virsmą, sveikatą, gausą, ramybę, intelektą, laimę, jėgą, ištvermę, seksualumą ir šaltakraujiškumą. Jos susiejimas su vandens stichija reiškia gilesnį nesąmoningumo ar savęs suvokimą. Ši paroda yra apie Žmogų, kurį permąstome naudodamiesi simbolių kalba. Gretiname žuvį su žmogumi, kuris yra daugiabriaunis ir daugiasluoksnis (kaip ir žuvies reikšmės), iš prigimties – visoks: ir išmintingas, ir kvailas, ir aistringas, ir pamaldus, ir geras, ir piktas bei nenuspėjamas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) vyks iki spalio 17 d.
Ieva Martinaitytė-Mediodia: „Ledo jūra“
„Suvokęs savo atitrūkimą nuo vientisos ekosistemos, žmogus žvelgia į savo paties egzistencinį trapumą. Greito pasitenkinimo gyvensenos pasekmė – klimato atšilimas, kuris dideliu greičiu tirpdo ledynus, jų formų grožį, žeidžia biosferos stabilumą. Kompiuterių ekranuose tirpstančių ledynų vaizdas nuostabus iš tolo, bet fizinėje realybėje gąsdinantis. Apledėjusiuose planetos poliuose tirpimas vyksta toli nuo žmogaus. Mums nepastebint ir negirdint garsiai tirpstantys ledo kalnai kelia pasaulio vandenyno lygį, tai nenuspėjamai lemia gyvasties planetoje likimą. Ateinanti karta matys žemynų pakrančių kaitą. Dabartinis mokslas nebepasivydamas šių greitų pokyčių gali tik spėlioti, kaip atrodys ateities atlasai.“ (Ieva Martinaitytė-Mediodia)
„The Room“ galerijoje (Polocko g. 17, Vilnius) vyks iki liepos 31 d.
Nomedos Saukienės kūrybos retrospektyva
Daug metų Dusetose gyvenanti menininkė puoselėja ryšį su gamta. Išmokusi tenkintis vasaros teikiamais džiaugsmais ir prisimerkdama namuose kalnus įvairių žolynų net ne į vazas, o dažnai į kibirus, „gėlių žanrą“ ji iškėlė į meno aukštumas. Tapyboje Saukienė įprasmino pievų ir darželių gėles, lubinus, svarainius, visokių atspalvių mėlynas gėles, o ankstyvojoje kūryboje sukūrė pašlovinimą alijošiui. Lietuvos dailės istorijoje ji susilygino su nepralenkiama meniškų (ne saloninių!) gėlių tapytoja Brone Mingailaite-Uogintiene (1919–1983). Pagrindinis skirtumas – Saukienės gėlės ne vazoje, o tarpsta gyvenamojoje aplinkoje, jos kaip oras, be kurio negalima išgyventi.
Pamario galerijoje (L. Rėzos g. 3, Juodkrantė, Neringa) vyks iki rugsėjo 19 d.
„Iš tos operos“
Paroda apjungia teatro ir vaizduojamąją dailę, operos meną, scenografiją, kostiumų dizainą, fotografiją, video projekcijas ir animaciją.
Vilniuje, MO muziejuje ji buvo surengta profesionalios Lietuvos operos šimtmečio bei „bohemiečių“ kūrybinės veiklos dešimtmečio proga. Ji pristatė išskirtinį Lietuvos operos istorijos dešimtmetį, kuomet nuo 2006 m. „Bohemiečių“ trupė išsivystė iki antrojo profesionalaus operos teatro Lietuvoje – Vilnius City Operos (2012 m.). Kadaise atrodę lyg „ne iš tos operos“ atklydęs jaunimas, šiandien jie – ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio operos žinomiausi, visuomet pasižymintys netradiciniais sprendimais, priartinančiais operą prie šiuolaikinio gyvenimo.
Operos teatro užkulisius atkuriančios originalios „Iš tos operos“ instaliacijos apims visus „Švyturys Bhouse“ pastato aukštus. Vizualųjį pasakojimą pratęs Mindaugo Meškausko fotografijos bei menininko Rimo Sakalausko specialiai kurtos vaizdo projekcijos.
„Švyturys Bhouse“ (Kūlių Vartų g. 7, Klaipėda) veiks iki rugpjūčio 29 d.
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) reprezentacinis portretas
Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas (1755–1764), 1764 m. išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1764–1795), tapo paskutiniuoju Abiejų Tautų Respublikos monarchu, vos keliais metais pergyvenusiu savo valstybės sunaikinimą. Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo valstybės reformų, jos sustiprinimo ir centralizacijos iniciatorius, 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos vienas iš autorių ir karštų rėmėjų.
Šis reprezentacinis Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas sukurtas 1783 m. kunigaikščiams Radviloms dirbusio dailininko Juozapo Ksavero Heskio (Józef Xawery Heski) ir ilgą laiką puošė Nesvyžiaus rezidenciją. Matyt kunigaikščių Radvilų patartas, dailininkas ant stalelio greta Lenkijos karaliaus karūnos pavaizdavo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurę. Taip pabrėžiamas Abiejų Tautų Respublikos dualizamas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis statusas.
Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje veiks iki 2022 m. sausio 16 d.
„Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966). Retrospektyva“
Paroda, minint A. Žmuidzinavičiaus 145-ąsias gimimo metines, surengta autentišku interjeru ir eksterjeru alsuojančiuose namuose, apie dailininko gyvenimą ir kūrybą byloja visuose muziejaus ekspozicijų aukštuose. Parodoje pristatomi visų tapybos žanrų įvairaus laikotarpio dailininko kūriniai. Atrenkant darbus svarbūs buvo keli kriterijai: greta populiariausių darbų norėta parodyti mažiau žiūrovams žinomus ar rečiau eksponuojamus ankstyvojo laikotarpio dailininko piešinius, darytus pieštuku ir anglimi. Pastarąjį dešimtmetį nemažai A. Žmuidzinavičiaus kūrinių grįžo į Lietuvą. Meno mecenatai, privatūs asmenys mielai skolina kūrinius ne tik parodoms, bet ir nuolatinėms ekspozicijoms.
Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 29 d.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: „DONALDO nuotykiai“
Devintajame dešimtmetyje pradėjus braškėti geležinei uždangai, iš Vakarų plūstančios naujovės įkvėpė tiek suaugusiuosius, tiek vaikus. Vienu iš tokių vakarietiškų stebuklų tapo „Donaldo“ kramtomoji guma, kėlusi džiaugsmą ne tik saldžiu savo turiniu, bet ir nuotaikingais popierėliais pakuotės viduje, anuomet vadintais „Donaldo nuotykiais“. Kai kurie iš jūsų neabejotinai pamena laikus, kai kramtomoji guma buvo neįkainojamas stebuklas. Tačiau kūrinys „DONALDO nuotykiai“ turi ir gilesnę, politinę potekstę. Šios instaliacijos sukūrimas ir pristatymas visuomenei sutapo su 2016 m. vykusiais JAV prezidento rinkimais. Tikriausiai pritarsite, kad tas kitas Donaldas savo populiarumu ir įtakingumu aplenkė ir patį Ančiuką Donaldą, ir jo nuotykių personažus, tarp jų – ir turtingiausią antiną pasaulyje Skrudžą Makdaką. Šiame kūrinyje ironiškai vienas Donaldas mums primena apie laisvės troškimą ir sienų griovimą, o kitas – apie naujų sienų statymą.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 14 d.
Oleksandras Bohomazovas: „Kūrybos laboratorija“
Kviečiame susipažinti su Oleksandro Bohomazovo (1880–1930), žymaus Ukrainos avangardisto, meno teoretiko, pedagogo kūryba. Dailininko darbai formavo šiuolaikinio meno epochą ir tapo pasaulinės kultūros dalimi. Unikalūs, iš pirmo žvilgsnio atpažįstami menininko kūriniai žavi vaizdine drąsa nuo pat pirmos pažinties, o grafikos darbai stulbina įspūdingu meniškumu ir galingu meniniu temperamentu.
Parodoje pristatomi darbai iš Ukrainos nacionalinio dailės muziejaus bei Nacionalinio kultūros ir meno muziejaus komplekso „Meno arsenalas“ kolekcijų, kuriose saugomas O. Bohomazovo kūrybinis paveldas. Ekspoziciją taip pat papildo dviejų žymių Ukrainos avangardistų – Oleksandros Ekster (1882–1949) ir Oleksandro Archypenkos (1887–1964) – kūriniai iš Ukrainos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių. Savo kūrybinį kelią pradėję Kijeve, šie menininkai tapo pasaulinio garso kūrėjais, o jų kūriniai, drauge su O. Bohomazovo darbais, atskleidžia maištingą XX a. pradžios avangardinio meno dvasią.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki liepos 25 d.
„Balsuojanti tauta – tautos balsas. Šveicarų balsavimo plakatai nuo 1918 m. iki šių dienų“
Parodoje pristatomi daugelio žymių menininkų ir dizainerių sukurti plakatai, įsirėžę į kolektyvinę šveicarų tautos pasąmonę ir tapę šveicarų meno kūriniais.
Plakatai, kaip jautrūs politinių visuomenės nuotaikų indikatoriai ir kaip vertingi tam tikro laikmečio dokumentai, tobulai atspindi tiek šveicariško mentaliteto istoriją, tiek globalias tendencijas. 1848 m. įkūrus federacinę valstybę, šveicarų tauta, vadovaudamasi tiesioginės demokratijos žaidimo taisyklėmis, aktyviai dalyvauja politinių sprendimų procesuose. Iniciatyvos ir referendumai sudaro prielaidas rengti balsavimą bendruomenės, kantono ar federaciniu lygmeniu. Nuolatos keliami klausimai, kurie uždega protus ir baigiasi karštais ideologiniais ginčais. Šių susidūrimų liudininkai – balsavimo plakatai, kuriais nuo XX a. pradžios bandoma paveikti žmonių apsisprendimą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 29 d.
14-oji Baltijos trienalė: „Nesibaigiančios kovos“
Baltijos trienalė pirmąkart buvo surengta 1979 m. kaip nonkonformizmo dvasioje kuriančių jaunųjų Baltijos šalių menininkų paroda. Šiemet dėmesys sutelktas ties Centrine bei Rytų Europa ir pristatomos istorinės bei šiuolaikinės šio regiono meno praktikos. Parodos pavadinimas, „Nesibaigiančios kovos“, nurodo į regionui būdingus staigius pokyčius ir pertvarkas, čia dažnai susiduria itin skirtingi požiūriai į ideologines, ekologines ir ekonomines problemas. Šią Baltijos trienalę, kurioje pristatomi virš 80-ies menininkų darbai, kuruoja Valentinas Klimašauskas (kuratorius ir rašytojas) ir João Laia (vyriausias parodų kuratorius „Kiasma“ Šiuolaikinio meno muziejuje Helsinkyje).
BT14 šiais metais išsiplės – vyks ne tik Šiuolaikinio meno centre, bet apjungs įvairias Vilniaus partnerių meno institucijas. Atskiros parodos ir renginiai įsikurs partnerių „Atletika“, „Autarkia“, „Editorial“, „Rupert“ (kartu su „Tech Arts“) ir „Swallow“ erdvėse. Dar vienas BT14 partneris – Lietuvos dailininkų sąjunga – dalinasi savo erdve ir archyvais, kuriuose saugomi svarbūs dokumentai apie pirmąsias Baltijos trienales.
Šiuolaikiniame meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 5 d.
Henrikas Šalkauskas (1925–1979). Kūrybos paroda. Iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių
Australijoje pripažinto menininko Henriko Šalkausko (1925–1979) kūrybos parodoje pristatomi 1959–1978 m. tapybos ir grafikos technikomis sukurti darbai, atspindintys dvidešimt metų trukusį menininko kūrybinių paieškų kelią. H. Šalkausko kūrinių kolekciją padovanojo ilgametė dailininko gyvenimo bendražygė, artima bičiulė dailininkė Eva Kubbos (g. 1928). Kūrinių kolekciją papildo ir menininko darbai iš gausaus LNDM sukaupto išeivijos dailės rinkinio.
H. Šalkausko asmenybė sužibėjo XX a. 6–7 dešimtmetyje modernaus Australijos meno kontekste, kai tenykščiai meno kritikai šio dailininko kūryboje įžvelgė europietiškos dailės tradicijas. Buvo išskiriama emocinė abstrahuotų H. Šalkausko kompozicijų įtaiga, unikalus novatoriškas požiūris į kūrybos procesą, drąsus individualus stilius, išskirtinė, netradicinė technika. Nauja meninė kalba, modernios dailės paieškos traukė ir kitus Australijoje kūrusius lietuvių diasporos dailininkus – Vaclovą Ratą, Algirdą Šimkūną, Jurgį Mikševičių. Tačiau H. Šalkausko kūryba užėmė ypatingą vietą savo meninių ieškojimų nuoseklumu.
Klaipėdos dailės muziejuje (Liepų g. 33) veiks iki rugpjūčio 1 d.
Eva Kubbos: „Tarp horizontų“
Iš Klaipėdos krašto kilusios Australijos lietuvių dailininkės Evos Kubbos kūrybos parodoje klaipėdiečiai ir miesto svečiai turės unikalią galimybę susipažinti su Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui autorės padovanotos kūrinių kolekcijos dalimi. Parodoje eksponuojami įspūdingiausi 1961–2017 m. sukurti dailininkės darbai: akvarelės, grafikos lakštai, mišria technika sukurti paveikslai.
Australijoje pripažinimą pelniusi lietuvių menininkė E. Kubbos (gim. 1928) atsiskleidė daugiabriauniu talentu kaip tapytoja, grafikė, knygų iliustratorė. Jos kūrybai būdingas jautrus estetizmas praturtino tapybinę XX a. II pusės Australijos kraštovaizdžio tradiciją.
Klaipėdos dailės muziejuje (Liepų g. 33) veiks iki rugpjūčio 1 d.
Monika Žaltauskaitė Grašienė-ŽALTĖ: „Atminties uždanga“
Instaliaciją sudaro žakardinio audimo technika išaustas įspūdingo dydžio „Atminties audeklas“ ir garso takelis. „Atminties audeklo“ motyvu tapo 2017 m. birželio 14-ąją upės slėnyje daryta fotografija, kurioje užfiksuotas lietuviškos pievos vaizdas smaliukių (lot. viscaria vulgaris) žydėjimo metu. Tikėtina, kad 1940-ųjų birželį tokius pat pievų vaizdus paskutinį kartą pro traukinio vagonų plyšius stebėjo į Sibirą iš įvairių geležinkelio stočių Lietuvoje tremiami žmonės. Audeklą lydinčiame garso takelyje įskaityti ištremtų vyrų rašyti laiškai moterims, mylimosioms.
Menininkė dvejus metus vykdė archyvinės medžiagos tyrimą ir rinko meilės laiškų citatas ne tik savo šeimos, bet ir kituose archyvuose. Asmeninės patirtys, papasakotos per individo širdies, jausmų prizmę, vėliau įpinant istorijos, kokia ji tuomet buvo, elementus, leidžia samprotauti apie individualybėje atrastą universalumą, kuris tampa gyva istorija. Viešoje erdvėje esantis kūrinys turi interaktyvumo aspektą, nuorodas į tautos istorijos atmintį. Menininkė per savo kūrybą atveria lietuvių tremtinių meilės istorijas slepiančią „atminties uždangą“.
Laisvės kovų muziejuje (Stoties g. 39, Utena) veiks iki rugpjūčio 28 d.
„Nežinomas Jurkūnas: Sedūnai–Leningradas, 1895–1938“
Paroda skiriama Lietuvoje gimusio menininko Jurijaus (iki 1913-ųjų – Juozapas) Jurkūno gyvenimui ir kūrybai atminti. Šis, amžininkų liudijimu, labai talentingas, išsilavinęs savamokslis rašytojas ir grafikas, susiformavęs Sidabro amžiaus literatų ir dailininkų aplinkoje Sankt Peterburge, Lietuvoje iki šiol tebėra beveik nežinomas ir netyrinėtas. Jo vardo nerasime lietuvių literatūros žinynuose, vadovėliuose, enciklopedijose. Neaptiksime Lietuvos dailės istorijos leidiniuose. Jis nėra įtrauktas ir į jokius Širvintų krašto šviesuolių, rašytojų ar žinomų žmonių sąrašus. Ši Lietuvos diasporos dailės muziejuje vykstanti paroda – tai pirmoji nuosekli Jurkūno gimtinėje surengta pažintis su menininko asmenybe ir daugiabriaune kūryba. Pažintis neįprasta. Kūrybinė atmintis ima slėgti, ji prašosi būti atverta, išslaptinta, ištraukta iš apdulkėjusių lagaminų į dienos šviesą, inventorizuota. Parodos organizatoriai kviečia leistis į įsivaizduojamą Jurkūno gyvenimo kelionę, kurios maršrutą šiandien leidžia rekonstruoti su jo gyvenimu susiję archyviniai dokumentai, artimiausių draugų prisiminimai, o labiausiai – išlikusi ar per stebuklą išsaugota jo literatūrinė ir meninė kūryba.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rupgjūčio 29 d.
„Septynios rūmų istorijos. Preliudija“
Jau penkioliktąjį kartą Istorinė LR Prezidentūra pasitinka Tarptautinę muziejų naktį ir dieną su nauja fotografijų paroda muziejaus sodelyje. Šį kartą kauniečiai ir svečiai turės galimybę žvilgtelėti į miestą iš Senamiesčio ir Naujamiesčio sankirtoje stovinčių rūmų laiko perspektyvos: parodoje „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“ eksponuojamos archyvinės nuotraukos supažindins su septyniais svarbiais istoriniais laikotarpiais.
Paroda „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“ nustebins kauniečius, kurie Vilniaus g. 33 numeriu pažymėtą istorizmo stiliaus pastatą atpažįsta kaip tarpukario Lietuvos Prezidento rūmus. Tačiau parodoje pirmą kartą pasakojama kone du šimtmečius apimanti šio pastato ir jį supančios aplinkos istorija. XIX a. viduryje statytas namas, išgyvenęs ne vieną transformaciją, liudija gausybę politinio gyvenimo verpetų bei čia virusio kasdieninio gyvenimo džiaugsmus ir vargus. Šių Kauno rūmų neaplenkė nei pasauliniai karai, nei okupacijos, nei džiaugsmingi nepriklausomybės dešimtmečiai.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki spalio 31 d.
Vytautas Valius: „Jausti savo žemę…“
„Visą parodą įrėmina du paskutiniai triptikai, juos mes pavadinome „Paskutine vakariene“. Jie, kaip ir dauguma kūrinių, nebuvo dailininko įvardinti, dar norėta dirbti toliau…
„De profundis“, „Planeta“, „Kultūros ekologija“ – tai keli svarbūs menininko kūrybos etapus žymėję ciklai. Dauguma kitų kūrinių, eksponuojamų parodoje, yra mažai arba visai nerodyti. Tai tik visõs Vytauto Valiaus kūrybos punktyrai-fragmentai, tarsi aptikti byrančiame laike, minint dailininko 90-ąsias gimimo metines ir belaukiant pasirodant trečiosios apžvalginės knygos „Gyvenimas mene“. (Dailininko šeima)
Klaipėdos dailės muziejuje veiks iki rugsėjo 26 d.
„Ežeras pilnas žvaigždžių“
Kviečiame vaikus drąsiai nerti į meno pažinimą: patiems kurti, išbandyti ir atrasti. Šiai parodai kūriniams iš MO kolekcijos specialiai kuriame interaktyvius objektus, kurie leis įdėmiau ir kūrybingiau pažvelgti į meno darbus. O interaktyvūs erdviniai sprendimai skatins vaikus visomis juslėmis patirti parodą. Parodoje vaikai atras kūrybinio santykio su gamta džiaugsmą ir naudą taip, kaip ją vaizduoja MO kolekcijos menininkai.
Šioje parodoje vaikų lauks žaidimai, interakcijos, įvairios galimybės pažinti ir patirti meną – bandant, patiems improvizuojant bei eksperimentuojant. Tai paroda, kokios MO muziejuje dar nebuvo!
Mo muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 7 d.
Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“
Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki spalio 6 d.
Romualdas Požerskis: „Kauno menininkai ir mūzos“
Kauno meninį gyvenimą ir jo dalyvius fotografas pradėjo fiksuoti 1974 metais. Nuosekliai stebint Kauno menininkų gyvenimą, iki 2004 m. autoriaus archyvuose susikaupė daugiau nei devyni tūkstančiai kadrų, įmažintų analoginėse fotojuostose. Jose – ypač plati Kauno menininkų gyvenimo istorinė panorama ir turtinga žymių kūrėjų galerija: dailininkai ir skulptoriai, režisieriai ir aktoriai, kompozitoriai ir poetai, architektai ir fotomenininkai. Visi jie Požerskio nufotografuoti laisvai besidžiaugiantys kūryba ir gyvenimu: švenčiantys po parodų atidarymų, dalyvaujantys kūrybiniuose vakaruose, naujamečiuose karnavaluose ir kitomis progomis, kurios bendroms linksmybėms suvienydavo skirtingų meno sričių atstovus. Parodoje žiūrovų lauks ir istoriniu požiūriu ypač vertingos fotografijos, pavyzdžiui, pirmuosius „Anties“ koncertus Kauno architektų namuose ar kelių kartų garsius menininkus (skulptorius tėvą ir sūnų Antinius, muzikus Viktorą ir Giedrių Kuprevičius, dailininkų ir skulptorių Zalensų šeimą) drauge įamžinusios nuotraukos.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 17 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo mėn.
Arūnas Baltėnas: „Darbai ir gyvenimai“
Per penkerius metus menininkas sukūrė beveik 400 fotografinių ciklų apie dirbančius, kuriančius ir neįprastai laisvalaikį leidžiančius Lietuvos žmones, taip pat apie išvykusius iš Lietuvos po 1990-ųjų ir įsitvirtinusius jau kitose šalyse.
Fotografo teigimu, visas jo kurtas fotografijų ciklas – tai veiklios Lietuvos portretas ir savotiškas archyvas ateitiems kartoms. Arūną Baltėną galime vadinti fotometraštininku arba socialiniu antropologu, kuris ekspedicijų metu dokumentuoja žmogiškosios veiklos įvairovę.
Iš gausybės fotografijų autorius parodai pats atrinko kiek daugiau nei 100 darbų. Ekspoziciją sudaro trys fotografijų ciklai: pirmoje dalyje užfiksuoti įvairiausių profesijų Lietuvos žmonės savo darbo aplinkoje, toliau pasakojama apie savo laisvalaikį įvairiems hobiams ar idėjoms pašventusius aistruolius, paroda užbaigiama Lietuvos išeivių portretais, sukurtais lankantis Niujorke, Paryžiuje ir Berlyne.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugsėjo mėn.
„Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“
Seniausias kirvis Lietuvoje. Biržų rajone kadaise telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad įvyko tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus. Šiandien šis kirvis jau nebeguli 1,5 metro gylyje Parupės kaime, Biržų rajone. Šiandien jis yra pagrindinis Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikiančios parodos eksponatas.
Senojo arsenalo archeologijos ekspozicijoje (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 29 d.
„Petras Repšys: darbai“
„Petras Repšys: darbai“ – tai paroda, apžvelgianti visą menininko kūrybos laikotarpį per penkias pagrindines temas: „Mano tėvynė“, „Baltų praeities gyvybė“, „Lietuvos krikštas“, „Vilnius“ ir „Vaizdai seka žodžius, žodžiai – vaizdus“. Iš jų ryškėja autoriaus požiūris ir santykis su Lietuvos istorija, Vilniumi, praeities kultūra, nagrinėjami autobiografiniai motyvai dailininko kūryboje, eksponuojami piešiniai ir kaligramos bei pristatomas naujausias P. Repšio kūrinys – bareljefas „Lietuvos krikštas“.
„Be galo džiugu, kad muziejaus rengiama paroda tapo stimulu dailininkui užbaigti dešimtmečius kurtą „Lietuvos krikšto“ bareljefą. Kūrinys išlietas Lietuvos nacionalinio muziejaus pastangomis, – kaip dovana autoriui jo 80-ojo gimtadienio proga. Lankytojus kviečiame išvysti šį premjerinį kūrinį“, – parodos rengimo užkulisius pristatė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Kazys Varnelis: „Begalybės link“
Dailininkas kelis dešimtmečius praleido kurdamas bažnytinius interjerus, baldus, altorius, klausyklas ir net liturginius reikmenis lietuvių išeivijos šventovėms Amerikoje. Parodoje bus galima išvysti niekuomet anksčiau neeksponuotus XX a. 5–7 dešimtmečiais sukurtus eskizus, daugiausia atspindinčius dailininko Čikagoje įsteigtų Bažnytinio meno dirbtuvių laikotarpį. Daugelis šių projektų buvo įgyvendinti, tačiau šiandien išlikę tik parodoje eksponuojamuose piešiniuose, mat vėlesnių rekonstrukcijų metu K. Varnelio kurti maldos namų interjerai prarado pirminį vaizdą.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki rugpjūčio 29 d.
„Tarp dangaus ir jūros II. Kuršių nerija sovietmečio Lietuvos dailininkų kūriniuose“
Ši paroda pirmoji, kurioje taip išsamiai pristatomas Kuršių nerijoje sovietmečiu sukurtas dailės paveldas. Jai atrinkta daugiau nei 30-ties menininkų virš šimto kūrinių, kurie ne tik įamžino savitą šio krašto grožį, gyventojus, bet ir užfiksavo jo kaitą. Parodoje išvysite Antano Žmuidzinavičiaus, Antano Gudaičio, Leono Katino, Vytauto Ciplijausko, Algirdo Petrulio, Rimto Kalpoko, Arvydo Šaltenio, Adolio Jono Krištopaičio, Kazio Rimto ir Valerijos Vijos Tarabildų, Romualdo Audrūno Kuncos, Adelės Medutytės, Eugenijos Jurkūnienės ir kitų dailininkų darbus. Nemaža dalis kūrinių eksponuojami pirmą kartą.
Parodoje pristatomuose kūriniuose įamžinta nuostabi nerijos gamta, jos savita architektūra, taip pat joje gyvenę, dirbę bei poilsiavę žmonės. Jie pasakoja mums istoriją, kaip iš nuniokotų pokarinių kaimelių, žvejų kolūkių gyvenviečių Neringa išaugo į pripažintą bei geidžiamą kurortą, garsų ne tik Lietuvoje.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 29 d.
„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“
Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Kauno (ne)laikinumai“
Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“
2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
Serena Pečiūnaitytė: „Velnias gamtoje“
Serenos grafika – aukšto meninio lygio bei dominuojanti technika šios dailininkės kūryboje. Jos kuriamus (arba Serenos fantazijos dėka gimstančius) vaizdinius galima susieti ir su lietuvių tautiniu folkloru, mūsų senaisiais mitais ir sakmėmis. Nes vėlgi, čia net ir velnias – tai ne vien tik blogio įsikūnijimas…
Apie velnio vaizdinį (vienaip ar kitaip) užsimenama ir daugelyje kitų darbų, skirtų lietuvių mitologijai ir tautosakai aptarti, be to, šį personažą sutiksime ir mūsų mitologinėse arba etiologinėse sakmėse, ir padavimuose, ir pasakose apie kvailą velnią ar kt. Be to, ir žymus mūsų tapybos klasikas Kazimieras Žoromskis – savo hegzametru parašytoje poemoje „Lato sakmės“, sukurtoje remiantis lietuvių mitologijos fragmentais bei Lietuvos istorija, – irgi daug šneka apie velnią, lygiai kaip ir apie velniukus bei velniukes: „Tabakas kvepia rūkau pypkelę kiškis kepa, taip ir rūkom mudu pamainom su velniu…“
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Aukso žiedą dovanojo...“
Vinco Kudirkos muziejus pristato naują parodą „Aukso žiedą dovanojo…“, kurią parengė kartu su vietos bendruomene. Paroda supažindina su Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse vyravusia vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tarpukario esminis akcentas – kraičio skrynia, priklausanti naumiestiečių Gražinos ir Petro Žemaičių šeimai. Taip pat vestuvinės nuotraukos, kurios, kaip manoma, darytos tuo metu bene vienintelėje Naumiesčio apylinkėse veikusioje Abelio Smolenskio fotoateljė.
Parodoje eksponuojamas civilinės santuokos liudijimas byloja apie istorinių pervartų nulemtus pokyčius: iki tol bažnyčioje sudarytos santuokos yra perregistruojamos, o bažnytinės santuokos sudaromos nebent slaptai. Pokariu pastebima tendencija pamergėms puoštis tautiniais drabužiais – tautiniai kostiumai skolinami iš įvairių šokių kolektyvų, audžiami pačių merginų.
Vinco Kudirkos muziejuje (Kudirkos Naumiestis) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Vilniaus pilių išvaduotojas. Boguslavo Radvilos portretas“
Valdovų rūmų muziejus pristato išskirtinį garsaus flamandų dailininko, olandų tapybos aukso amžiaus atstovo, portretų kūrėjo Vilemo van Honthorsto (Willem van Honthorst, 1594–1666) nutapytą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos vietininko, kunigaikščio Boguslavo Radvilos, XVII a. viduryje išvadavusio Vilniaus pilis iš maskvėnų rankų, portretą, kurį parodai paskolino muziejaus bičiulis ir daugelio projektų rėmėjas, filantropas, istorijos mylėtojas kunigaikštis Motiejus Radvila, neseniai įsigijęs šį kūrinį iš vienos privačios kolekcijos. Įvertinus tai, kad Boguslavą Radvilą vaizduojanti ikonografija yra ypač skurdi – iki mūsų dienų išliko tik keli žinomi tapyti jo portretai bei keletas grafikos kūrinių – šis pirmą kartą viešai pristatomas aukštos meninės vertės tapybos kūrinys yra tikra sensacija, kuri praturtins Radvilų giminės ikonografijos tyrimus, o Valdovų rūmų muziejaus lankytojams suteiks išskirtinę galimybę pirmiems pasigrožėti šiuo kūriniu Vilniuje.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 10 d.
„3 x 9 = XXVII: Knygos mėgėjų draugijai – 90“
XXVII knygos mėgėjų draugija, gyvavusi 1930–1940 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime. 1930 m. spalio 30 d. įvyko bibliofilų rato susirinkimas, kuriam pirmininkavo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Buvo apsvarstytas draugijos įstatų projektas, o lapkričio 26 d. įstatus pasirašė XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjai – bibliografė M. Mašiotaitė-Urbšienė, pačios idėjos apie bibliofilų sambūrį autorius Vytautas Steponaitis (jis ir pasiūlė draugijos pavadinimą), muziejininkas Paulius Galaunė ir J.Tumas-Vaižgantas. Draugijoje galėjo būti tik 27 nariai, jie rinkdavosi mėnesio 27-tą dieną, net Draugijos banko sąskaitos numerio galutiniai skaičiai buvo 27. Skaičius 27, manoma, parinktas pagal Palangos vaistinės sudarytą tuomet labai populiarų 27-nių žolelių mišinį. Net užsienio kultūros kronikose buvo rašoma, „kad Lietuvoje įsteigta bibliofilų draugija, kuri pasivadino 27-niais (XXVII) knygos mėgėjais pagal tautinį gėrimą „Trejos devynerios“.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
