Savaitės parodų kalendorius | „Vilniaus galerija“

Reklama

Publikuota: 2019 m. 10 gruodžio d. 20:27

Savaitės parodų kalendorius

Gruodis 9 - 15

„Piešinio meistras. Stanislovui Bohušui-Sestšencevičiui – 150“

Tapyba

Individualus S. Bohušo-Sestšencevičiaus braižas labiausiai išryškėjo piešiniuose plunksnele. Gyvybe ir energija alsuojantys, puikiai momentinį judesį perteikiantys S. Bohušo-Sestšencevičiaus piešiniai meno publiką sužavėjo jau 1896 m. „Kunstverein“ draugijos parodoje Miunchene. 1898–1899 m. keletą S. Bohušo-Sestšencevičiaus piešinių plunksnele Paryžiuje nupirko paveikslų prekybos firma „Goupil“. 1913 m. Vilniuje buvo išleistas S. Bohušo-Sestšencevičiaus piešinių plunksnele albumas, sulaukęs milžiniško populiarumo. Piešinius labai kokybiškai šiam albumui cinkografijos technika reprodukavo „B. Wierzbiski i S-ka“ grafikos įmonė Varšuvoje. 1928 m. albumas buvo išleistas pakartotinai. Gyvendamas Vilniuje S. Bohušas-Sestšencevičius garsėjo kaip nepralenkiamas žaviųjų vilniečių portretistas, sugebantis perteikti jų išorės grožį ir rafinuotą skonį. Dailininkas sukūrė ir simbolistinių, art nouveau bruožų turinčių kompozicijų. Jis daug dirbo grafikos srityje – spausdino piešinius ir karikatūras periodinėje spaudoje, kūrė iliustracijas, apipavidalino karnavalus, muges, kabareto „Ach“ spektaklius ir jų leidinius.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki 2020 m. sausio 12 d. (Parodos atidarymas – lapkričio 27 d.)

Marija Marcelionytė-Paliukė: „Ryšiai. Mikorizė.“

Skulptūra ir instaliacija

Ši paroda apie mudviejų (Akademijos ir mano) mikorizę*. Pirmas galerijos aukštas yra nulemtas Akademijos konteksto, o gal tiksliau – priežastingumo. Tai bandymas prisiminti ir papasakoti istorijas, kodėl ir kaip atsirado vaizdai. Antras galerijos aukštas – apie pavogtą laiką, akimirkas, kai esu toliau nuo VDA. O atstumas tarp pirmojo ir antrojo būvio (aukšto) – savotiška skaistykla, tarpinė būsena, kuriai įveikti tiek į vieną tiek į kitą pusę man nuolatos reikia fizinių pastangų.

Bet kiek visa tai būtų vertinga neturint darbinių santykių su Vilniaus dailės akademija?
Ir taip, VDA „Akademijos“ galerija yra vienintelė erdvė, kur ši paroda turi bent kažkokią prasmę.
VDA „Akademijos“ galerijoje veikia iki gruodžio 7 d.

Laisvydė Šalčiūtė: „Meliuzinų rojus“

Kita

Menas anaiptol nėra geras elgesys – teigia menininkė Laisvydė Šalčiūtė, savo kūriniais mėgstanti provokuoti žiūrovą. Ir neatsitiktinai – tik įžūlus menininko elgesys kartais paskatina susimąstyti apie jo kūrinius. Nuo lapkričio 26 dienos, menininkė mėnesiui užvaldys galerijos „Kairė-dešinė“ erdves, įkurdinusi jose … ROJŲ. „Meliuzinų rojus yra iliuzija – tikra, kaip siaubo kambarys atrakcionų parke, kur visiems žinomos veikėjos virsta vaiduoklėmis, o tauriausios meno citatos užrašomos krauju. Po gražiais paviršiais pulsuoja pornografinė vaizduotė, karštligiškai žarstanti pažadus ir nepaisanti vaizdinių galiojimo laiko.“ – parodos anotacijoje rašo kuratorė Laima Kreivytė.

Mantujos Kunigaikščių rūmų muziejuje (Palazzo Ducale di Mantova) 2019 m. pavasarį veikusioje parodoje Coming Out eksponuotus kūrinius menininkė pirmą kartą rodys Lietuvoje. Contour Art Gallery Veronos meno mugėje pristatytos menininkės kandidatūrą šis muziejus pasirinko kaip geriausiai tinkančią jų rengiamam projektui. Per 2 parodos veikimo mėnesius Lietuvos menininkės kūrinius pamatė virš 100.000 lankytojų iš viso pasaulio.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki gruodžio 21 d.

„Mekas mirksi geriau“

Fotografija, Kinas, Kita

Avangardinio kino kūrėjas, poetas Jonas Mekas (1922–2019) turėjo neįtikėtiną savybę atsidurti ten, kur nereikšmingi kasdieniai susitikimai virsdavo istorija. Meko susitikimus su tuometinėmis meno ir popkultūros žvaigždėmis liudija ne tik jo filmai, bet ir filmų kadrai – XX amžiaus pabaigoje menininkas juos ėmė eksponuoti kaip savarankišką kūrybos dalį. Dalis šių kadrų tapo MO kolekcijos dalimi ir dabar pristatomi lankytojams parodoje „Mekas mirksi geriau“. Meko žvilgsnis ieško ne kultinių asmenų ar reikšmingų monumentų, jo kamera nukreipta į draugus – trapius ir pažeidžiamus artimus žmones. Mirksėjimą pats Mekas įvardina kaip komunikacijos būdą, kuris gali įgyti daugybę prasmių – išreikšti pritarimą ar pasipiktinimą, pasišlykštėjimą ar susižavėjimą. Būtent mirksėdamas siurrealizmo žvaigždė Salvadoras Dalí imasi provokuoti Meką bendrų hepeningų metu. Modernisto Dalí ir postmodernizmui atstovaujančio Meko susimirksėjimas simbolizuoja, kad Dalí laikas jau praėjo, o naujojo avangardo žvaigždė Mekas mirksi geriau.
„MO muziejuje“ veikia iki 2020 m. rugpjūčio 16 d. (Parodos atidarymas – lapkričio 29 d.)

Romualdas Augūnas: „Fotografijos“

Fotografija

Romualdas Augūnas (g. 1938 m.) priklauso kartai, sukūrusiai vadinamąją Lietuvos fotografijos mokyklą, kurios atstovus vienijo humanistinė pasaulėžiūra, tikėjimas žmogiškumu, kaip universalia, žmones tarpusavyje siejančia vertybe. Šis humanistinio santykio su pasauliu ir žmogumi universalumas, ypač išryškėja autoriaus kelionių fotografijose. Nepaisant geografinių nuotolių ir kultūrinių skirtumų, fotografuodamas tolimose šalyse ir alpinistiniuose žygiuose R. Augūnas ieškojo žmogiškųjų vertybių išraiškos. <…> Fotografuodamas toli nuo namų jis dalyje darbų nutolo ir nuo Lietuvos fotografijos mokyklos bei nevengė žvalgytis humanistinio pasaulėvaizdžio pakraščiuose. Kūrybiniu požiūriu, ši kelionė tolyn nuo savo paties kūrybos šerdies ir ją suformavusios Lietuviškos fotografijos tradicijos atrodo ne mažiau „egzotiška“, nei geografiškai tolimi autoriaus kelionių maršrutai. Neapsiribojus autoriui gerai pažįstama humanistine perspektyva, fotografijoje šiai pasaulėžiūrai artimus motyvus pakeičia kiti – ne tokie optimistiniai ir sunkiau „perskaitomi“. <…>
„Kauno fotografijos galerija“. (Parodos atidarymas – lapkričio 28 d.)

Monika Gedrimaitė: „Uola ir vėjas“

Keramika

Keramikės, Vilniaus dailės akademijos magistrės (2018) darbai pasižymi konceptualumu, autorė kelia keramikos meno tapatybės klausimus, kvestionuoja taikomojo ir vaizduojamojo meno atskirtį. Menininkė aktyvi grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje dalyvė. „Uola ir vėjas“ – antroji personalinė dailininkės paroda.

Monikos Gedrimaitės kūrybos ištaka – indo kaip daiktiško ir konceptualaus darinio sąsaja. Autorei rūpi daiktiškas indo pamatas bei išjaustos naujos indo panaudojimo galimybės. Menininkės kūryboje universalizuotas indo konceptas yra veikiamas dekonstrukcijos instrumentais, redukuojamas iki minimalios sąlygos, kol objektas atpažįstamas, arba narstoma, kol lieka tik pėdsakas, nenurodantis į nieką esminga. Pasitelkdama techninius indo kūrimo ir dekonstravimo aspektus, ieškodama naujų formų, keramikė kuria įsivaizduojamos funkcijos indus, kurie, užpildydami tuščius kitybės tarpus, kuria kitą indo sąvoką.
„Užupio menų inkubatoriuje“ veikia iki gruodžio 7 d.

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

Tapyba, Grafika, Fotografija, Skulptūra ir instaliacija, Kinas, Performansas, Kita

Kaip laukiniai ir euforijos pilni 90-ieji pakeitė mus ir mūsų mąstymą? Šioje parodoje naujai ir interaktyviai pristatomas jau istorija tapęs Lietuvos 10 dešimtmetis – didelių lūžių ir pokyčių dešimtmetis, suformavęs mus. Paroda atskleis laiko(laikmečio) prieštaringumą – ir euforiją, ir transformacijos sudėtingumą, visuomenę valstybės kūrimosi pradžioje. Žvilgsnis į tai, kas esame mes. Susijungs menas, kultūra ir to meto kasdienybės istorijos. Šalia muzikos, mados, rinkos ir Gariūnų ekonomikos, užgimusios mafijos ir popkultūros atsiras šio laikotarpio MO kolekcija: videofilmai, instaliacijos, performansai, tapyba.
„MO muziejuje“ veikia iki 2020 m. vasario 23 d.

„Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“

Kita

Pagrindiniai šios parodos veikėjai yra trys: autorius (menininkas), darbo vieta (dirbtuvė arba studija) ir kūrinys. Pirmojo veikėjo turbūt nereikia labai ir pristatinėti – Augustinas Savickas yra ryški figūra Lietuvos dailės istorijoje. Tapytojas, dailėtyrininkas, pedagogas, rašytojas. Įvairiaspalvė asmenybė, kūrusi antroje praeito amžiaus pusėje ir šio tūkstantmečio pradžioje. Ilgus metus produktyviai nugyvenęs, nuolat kitęs ir transformavęsis menininkas atstovavo savo epochai ir ją formavo.

Tapytojo dirbtuvė, keitusi savo lokaciją bei pavidalus, ne tik veidrodiškai atspindėjo šio meno ir kultūros veikėjo socialinį statusą sovietinėje ar postsovietinėje visuomenėje, bet ir egzistavo kaip fizinis, materialus jo kūrybinių aspiracijų, troškimų, siekių, lūkesčių ir net nesėkmių bei nusivylimų, viso aistringo temperamento pavidalas. Apsilankius šioje dirbtuvėje (buvo) galima pamatyti, pajusti ir suvokti, iš kur eina ir kur eina (perfrazuojant Paulį Gauguiną) A. Savickas. Jo darbinė erdvė – ne tik keturiomis sienomis apribota patalpa, bet ir langas į miestą ir gamtą, mylimos žmonos Lizos puoselėtas sodas, aplinkiniai žmonės, vartomos ir skaitomos knygos, kiti kultūros artefaktai bei reiškiniai, pagaliau – atsiminimai ir prisiminimai.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki 2020 m. sausio 26 d.

„XX amžiaus mados šedevrai“

Tapyba, Dizainas, Kinas

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, rengia jau dvyliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Ji skirta pasaulinės mados šimtmečiui. Apžiūrėdami parodą, lankytojai galės stebėti didžiulius mados pokyčius, įvykusius per visą XX amžių. Ekspozicija padalinta į skyrius, atspindinčius svarbiausius mados raidos momentus. Iš viso, parodoje pristatoma šimtas modelių vyriškų ir moteriškų drabužių, taip pat iki trijų šimtų aksesuarų, fotografijų ir portretų.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki 2020 m. rugpjūčio 30 d.

„Archeologinės avalynės paroda: istorijos ir apie žmones, ir apie batus“

Kita

Ar kada pagalvojote, kad mūsų istoriją gali papasakoti… batai? Batai, kuriuos avime, saugome, dovanojame ar jais puikuojamės? Ką jie pasako apie mus ar anksčiau gyvenusius žmones, jų darbus, nuostatas ir pomėgius, vyravusią politiką? Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Gdansko archeologijos muziejumi kviečia į tarptautinę parodą „200 batų – 700 metų“, kurioje bandys atsakyti į visus šiuos klausimus. Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje veikianti paroda atskleidžia, ką nuo XII iki XVIII amžiaus avėjo miesto aukštuomenė ir eiliniai gyventojai, kokios buvo avalynės mados, iš kur jos atėjo, kas darė joms įtaką. Kiekvienas eksponatas pasakoja apie to meto Gdansko, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Kernavės gyventojų įpročius ir pomėgius, statusą, sunkius laikus ir meilės istorijas. Autentiški įrankiai ir batų rekonstrukcijos pristato batsiuvio amatą ir jo evoliuciją. Kitas itin ryškus šios parodos teminis pasakojimas – vaikų avalynė, kuri kasinėjimų metu aptinkama ypač retai.
„Lietuvos nacionaliniame muziejuje“ veikia iki 2020 m. vasario 9 d.

„Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“

Kita

Lietuvos nacionalinis muziejus, kurio archeologai ant Gedimino kalno surado 20-ties 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių palaikus, vainikuos beveik trejus metus trukusius tarpdisciplininius tyrimus, suteikusius impulsą naujai pažvelgti į šio sukilimo istoriją. Sukilėlių laidotuvių išvakarėse atidaromoje parodoje „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“ – sukrečiantis pasakojimas apie šiuos žmones, kartu ir apie sukilimą apskritai.

Paroda veiks pirmą kartą visuomenei atveriamame pastate – XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 (T. Kosciuškos g. 1), kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių.

Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė teigia, jog šia paroda siekiama deramai pagerbti sukilėlius, drauge įprasminant vertybinį jų pasirinkimą – kovą už laisvę: „Lankytojai susipažins su tais vyrais ir jaunuoliais, kurie šiandieną tapo sukilimo simboliais. Per šias asmenybes atsiskleis istorinis sukilimo kontekstas, sukilimo dalyvių tikslai bei lūkesčiai. Ne mažiau svarbu atskleisti ir asmenines šių sukilėlių istorijas, suteikti galimybę suprasti jų išgyvenimus ir priartėti prie jų. Parodos pasakojimas bus vystomas pasitelkiant ne tik įprastas, bet kartu ir interaktyvias priemones, įspūdį sustiprins autentiška erdvė.“ Didelę dalį neeilinėje aplinkoje veiksiančios parodos eksponatų sudaro archeologinių tyrimų medžiaga, sukilimą iliustruojantys dokumentai, fotografijos bei asmeniniai sukilimo dalyvių daiktai, tarp kurių – vestuvinis Zigmanto Sierakausko žiedas ir unikalus vieno iš sukilėlių veido atspaudas.
Buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 veikia iki 2020 m. gegužės 31 d.

Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės

Kita

Paroda „Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės“, kurią sudaro keturi eksponatai iš nuolatinės Tekstilės muziejaus kolekcijos, surengta kartu su Lietuvos Respublikos ambasada Naujajame Delyje, Indijoje, ir yra eksponuojama Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Vilniuje. Paroda atidaryta pažymint Lietuvos užsienio reikalų ministerijos organizuotą tarptautinę konferenciją „Posūkis į Aziją – iššūkiai ir galimybės“. Konferencijos tikslas – atidžiau pažvelgti į problemas, kylančias mezgant dialogą tarp Vakarų ir Rytų, suteikti platformą diskusijai apie politinius sprendimus, kurie padėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairių šalių interesų, taip pat užtikrinti laisvos ir atviros visuomenės plėtrą, išsaugoti demokratijos ir laisvosios rinkos principais pagrįstą pasaulio santvarką.
„Valdovų rūmuose“ veikia iki gruodžio 20 d.

„RADVILOS. Kunigaikščių istorija ir paveldas“

Tapyba, Kita

„Šiame varde atpažįstama Lietuva“, – maždaug taip XVI a. apie kunigaikščius Radvilas, pasiekusius savo galybės apogėjų, kalbėjo amžininkai. Ir iš tikrųjų, ištarus žodžių junginį „kunigaikščiai Radvilos“ daugeliui ne tik lietuvių, bet ir lenkų, baltarusių ar ukrainiečių – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų Respublikos tradicijos paveldėtojų – mintyse ir prieš akis pirmiausiai iškyla senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jos istorija, siekis išsaugoti valstybinį suverenumą, tarptautinė politika ir karyba, gausus ir turtingas meninis paveldas bei mecenatystės iniciatyvos, konfesiniai santykiai, kultūra, mokslas, ūkis ir kt.
„Valdovų rūmuose“ veikia iki 2020 m. sausio 12 d.

Mykolas Bilous: „Polistilizmo“

Tapyba

Naujausiu savo projektu Mykolas Bilous, kaip ir įprastai, sudaro galimybę pajausti unikalią vizualinę patirtį. Pavadinimas slepia subtilią ironiją, jog kūrybinė autoriaus vizija visiškai nėra eklektiška. Menininkas turi tik jam būdingą atpažįstamą holistinį stilių.

Būdamas patyręs koloristas, savo darbuose Bilous harmoningai jungia ir derina spalvas, kartu apjungdamas ir personažus savo išrastu baziniu spalvos tonu. Šis spalvos tonas gimsta maišant tris pradines spalvas – geltoną, raudoną ir mėlyną, tai yra vienas iš charakteringiausių ir išsiskiriančių jo kūrybos bruožų. Dėka šio neįprasto maišymo, jis drobėje sukuria užburiančiai virpančią atmosferą, panardindamas paveikslo herojus į struktūrą, panašią į kinematografijos sapną. Veiksmo netikrumą išryškina juodos spalvos trūkumas pagrindinėje kompozicijoje; visiškai juoda spalva yra naudojama tik << Polistilizmo >> autoriaus, kaip oro, atmosferos spalva. Tuo pat metu, drobės yra pripildomos natūralumo, tarsi suteikiant joms kvėpavimą. Paveikslų personažai, atrodo, turėtų būti pristatyti mise-en scenoje šviesiai apšviestame filmų rinkinyje, vaidinant pagrindinius vaidmenis savo gyvenimo dramose. Savo unikalia maniera, tepant dažus ant drobės, Mykolas Bilous sukuria portretus, pripildytus tikrų jausmų ir aštraus antagonizmo, o subtilūs emocijų niuansai tarp paveikslų veikėjų išreiškiami padedant spalvų harmonijai.

„Tsekh“ meno galerijoje veikia iki 2020 m. vasario 20 d.

Artūras Jendovickis: „Privataus miesto peizažas“

Fotografija

Dažnai nesusimąstome, kokią didelę įtaką turi mus supantys žmonės, daiktai, emocijos ir aplinka. Terpė, kurios supamas auga žmogus, laikui bėgant jį formuoja, gali nukreipti viena ar kita linkme. O kaipgi vaizdas, kurį matome pro langą? Vieta, kurioje gyvename ar dirbame, ir tai, ką regime pro langą, vienaip ar kitaip veikia žmogaus emocinę bei psichologinę būseną, aplinką ir gyvenimą. Noras suprasti, kaip pro langą regimas vaizdas daro įtaką žmogui, ir buvo pagrindinis šios temos akstinas.
„Vilniaus fotografijos galerijoje “veikia iki gruodžio 7 d.

Diana Radavičiūtė: „Aleksandros sodas“

Skulptūra ir instaliacija

Subtili ir intymi menininkės Dianos Radavičiūtės paroda „Aleksandros sodas“ gotikiniuose muziejaus rūsiuose lankytoją paskatina filosofiškai pažvelgti į gyvenimą ir mirtį, laiką ir akimirką.
Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje veikia iki lapkričio 30 d.

Renata Valčik: „*Tarp“

Tapyba, Skulptūra ir instaliacija, Kita

Renata Valčik (gim. 1973 m.) kuria scenografijas, kostiumus bei šviesos dizainą teatrui ir kinui Lietuvoje bei užsienyje, dalyvauja meno projektuose ir parodose. Nuo 2011 metų dėsto Klaipėdos universiteto Menų akademijos Teatro katedros studentams.
Paroda „*tarp” – tai rezonansinis kūrinys, sukurtas sugrįžus iš tarptautinės menų bienalės “Fresh Winds” 2018 sausį Gardure, Islandijoje.
Parodą sudaro 14 peizažo eskizų, skaidrių projekcija ir mini instaliacija-maketas.
Galerijoje „ARgenTum“ veikia iki 2020 m. vasario 27 d.

Gediminas Mykolas Pačkauskas: „Krabulai“

Kita

Galerijoje „ARgenTum“ pristatoma skulptūrų paroda „Krabulai“ – aštuntoji personalinė Gedimino Mykolo Pačkausko paroda.

Pristatomi 2017 ir 2018 metais sukurti darbai. Juose naujai skleidžiasi autoriui būdingas dėmesys detalei ir polinkis apibendrinti, naudoti vis naujas, dar neišbandytas medžiagas. Skulptorius lieka ištikimas savo kūrybos proceso principams – stebėti, mąstyti, o po to žaisti, improvizuoti, ironizuoti.
Galerijoje „ARgenTum“ veikia iki 2020 m. vasario 2 d.

Rūta Butkutė: „Somersault

Skulptūra ir instaliacija, Keramika, Performansas

Tai – pirmoji Olandijoje gyvenančios menininkės personalinė paroda Lietuvoje, kurioje sujungiamos skirtingos medijos: skulptūra, video menas, keramika ir performansas. Parodoje autorė analizuoja gana retai Lietuvos šiuolaikinio meno lauke sutinkamą fenomeną – judančio objekto choreografiją. Čia menininkė tyrinėja kūno ir objekto santykį per judėjimą, pabrėždama ne mentalinį, o fizinį šio santykio pojūtį. Pats parodos pavadinimas „Somersault” nurodo į gimnastikos judesį, įprastai žinomą kaip salto, kuomet žmogus kūlversčiu apsiverčia 360° kampu.
(AV17) galerijoje veikia iki lapkričio 30 d.

11-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Matmuo“

Kita

Lapkričio 12 d., antradienį, 18 val. LDS galerijoje „Arka“, atidaroma 11-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Matmuo“. Daugiau nei 100 dalyvių iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Turkijos, Ukrainos, Taivano, Japonijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Serbijos, Švedijos, Austrijos, Islandijos, Norvegijos, Islandijos, Malaizijos, Škotijos, Prancūzijos, Slovakijos, Suomijos, Vokietijos ir kitų šalių apmąstys asmeninį santykį su nustatytais matais, standartais, normomis, gvildens kūrinio dydžio ir jo vertės santykį, gilinsis į tai, kaip keičia kūrinį mažesnis formatas, o galbūt pasiūlys individualią pasaulėjautą atitinkančius matmenis ir standartus. Nuo 1992 m. Vilniuje rengiamos tarptautinės tekstilės miniatiūrų bienalės šiuo metu yra vienintelės tokio pobūdžio mažosios tekstilės parodos Baltijos šalių regione, sukuriančios terpę lietuviško tekstilės meno reprezentacijai tarptautiniu mastu, leidžiančios susipažinti su naujausiomis pasaulio tekstilės tendencijomis.
Galerijoje „Arka“ veikia iki gruodžio 4 d.

Jubiliejinė Linos Kalinauskaitės ir Juozo Kalinausko paroda

Tapyba, Kita

Parodoje pamatysite, kaip skulptoriaus tūrinis mąstymas per liniją perteiktas plokštumoje. Jo didžiausias įkvėpimo šaltinis – moters formos atsiskleidžia įvairiais pavidalais ir technikomis ant popieriaus, šilko.. Tai nėra studijiniai piešiniai, o – improvizuotos skulptūros, kupinos skulptoriaus emocijos. Švelnių formų poezija kviečia pasigėrėti moteriško monumentalumo didybe. Parodoje bus rodomi piešiniai nuo 1962 metų. Kita, labiau žinoma skulptoriaus kūrybinė pusė – medalio menas. Jau daugelį dešimtmečių tobulinama skulptūros sritis, kurios pagrindiniai herojai yra Lietuvos istorijos asmenybės bei didžiosios kovos. Parodos akcentas – dar tebekuriamas Oršos mūšis.

Parodos ekspoziciją papildo skulptoriaus dukros Linos Kalinauskaitės darbai. Jos kūryboje atsispindi tėvo meninis suvokimas ir idėjos, bet jau per kitokią švelnesnę, tapybiškesnę prizmę. Dailininkės polinkis į detalizavimą, medalio meną perkelia į juvelyriką, tokiu būdu sujungiant dvi meno sritis. Portretai, istoriniai ir mitologiniai siužetai vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje pakvies žiūrovą iš arčiau patyrinėti ir atrasti – kaip pasaulis gali tilpti delne.
„Medalių galerijoje“ veikia iki lapkričio 29 d.

JCDecaux premija: „Ne dėl to, kad kas prašė“

Skulptūra ir instaliacija, Kinas, Performansas, Kita

Šioje parodoje norime išryškinti neapibrėžtumą ir jo svarbą. Kūriniai, kuriuos eksponuojame, ištikimi savo asmeniškoms, daugiaprasmėms ar net skaudžioms ištakoms. Jie nenori būti sukonkretinti ar pakinkyti istorijai, net jei suvokia, kad to neišvengs. Menininkų empatija vidinėse arba socialinėse erdvėse įsikūrusiems kūnams arba tyrinėjimai, kaip šie kūnai tampa pozicijomis ir likimais, kyla ne iš tendencijos ar būtinybės, bet iš vidinio poreikio. Tik dabar, dar nepavirtę minties pėdsakais, jų kūriniai gali būti tokie jautrūs ir įžūlūs. Teoriją įprasta suvokti kaip rėmą, sutvirtinantį vietoje nenustygstantį meno kūrinį – tačiau galbūt tokio meno kūrinio stiprybė bei gyvastis ir glūdi tame, kad jam nereikia ramsčio? Pasitikėjimas svarbiau už įtikinėjimus su visa jų žadama nauda. Pasitikėjimas minties, sąmonės ir kūrybos reiškiniais be įtikinėjimų, kad jie tikrai reikalingi.

Kažkada atsirado tai, kas nebuvo nei gyvybiškai, nei ekonomiškai būtina – ir šiandien mes vis dar tęsiame šį impulsą, galintį mus išlukštenti iš lemties ir svetimos valios, leisti neslėpti savo naivumo ir silpnumo, siekiant to, kas neapskaičiuojama. Šitą istoriją rašo neklusnios ir drebančios rankos – ne dėl to, kad kas prašė, bet dėl to, kas gali būti svarbu.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki lapkričio 30 d.

„XI Jaunojo tapytojo prizas“

Tapyba

Jaunojo tapytojo prizas (JTP) – vienas reikšmingiausių meno renginių Baltijos šalyse, vykstantis nuo 2009 metų. Šis projektas sujungia Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus bendram tikslui – pristatyti savo šalies tapatybę, meno mokyklų praktikas ir asmeninį kūrybos potencialą. Menotyrininkų teigimu, projektas jau tapo savotišku Baltijos šalių jaunosios kartos tapybos metraštininku, svarbia jaunųjų kūrėjų platforma.

Pagrindinis projekto tikslas – pristatyti perspektyviausius ir ryškiausius jaunosios kartos tapytojus, sudaryti galimybę visuomenei susipažinti su jaunųjų menininkų kūryba, o tikslinei auditorijai Lietuvoje ir užsienyje – meno kolekcininkams, meno vadybininkams ir kuratoriams – atrasti naujus talentus Baltijos šalyse.
Vilniaus dailės akademijos salėse „Titanikas“ veikia iki gruodžio 7 d.

Rūta Spelskytė-Liberienė: „Elniaragio ūsas“

Kita

Apskrita bala. Graži, taisyklinga forma vidury miško. Suku ratus apie ją ir versijas. Galvoju, reikėtų įbristi. Atrodo, geriau nereikia. Pavasarį, žiemą, rudenį, rudenį, vasarą.
Prisiruošiu. Įmerksiu kamerą. Bus matyt.
O. Bala išdžiūvus. Dabar ne tokia ir gili.
Jos dugne – jokios mistikos, juoda žemė ir tiek.

Nemažai, ką mano buvime galima apibūdinti panašiai. Tam tikras atsitiktinumų ir įsivaizduojamybių mišinys. Bandymai išpreparuoti realybę, išpjaustinėti, būtinai sužinoti ir pasidavimas pojūčiams, nieko nebegalvojimas, kai pasikartojanti smulkmė jungia visumą į žmogui nesuvaldomas sistemas.
VDA parodų salėje „Titanikas“ veikia iki lapkričio 30 d.

Kęstutis Grigaliūnas: „Vyrų pasaulis arba pokalbiai mėnesienoje“

Tapyba, Fotografija, Skulptūra ir instaliacija

Karo fenomeną tyrinėjantis darbų ciklas-instaliacija „Vyrų pasaulis arba pokalbiai mėnesienoje“ apjungia tapybą, piešinius, objektus ir fotografiją. Parodoje Kęstutis Grigaliūnas pasakos istoriją, kurią, žvelgiant skirtingais kampais, galima skaityti be galo. Tai istorija apie karus, kurie niekada nesibaigia. Šis fenomenas reiškiasi ne tik mūšio lauke, bet ir žiniasklaidoje, mene, šeimoje, reklamoje, internetinėse bendruomenėse, švietime, lyčių konstravimo procesuose ir t.t.
Galerijoje „Meno Niša“ veikia iki gruodžio 6 d.

Kęstutis Lupeikis: „Tinklai: nuojautos ir struktūros“

Tapyba

Kęstučio Lupeikio parodoje eksponuojami naujausi didelio formato aliejinės tapybos darbai, sukurti 2018–2019 metais, atspindintys autoriaus nuojautas šiandienos aktualijų temomis. Bandoma pažvelgti į kai kurias šiandien aktualias socialines, politines problemas, kurios vertintinos nevienareikšmiškai. Jų pasekmės gali būti grėsmingos. „Ore“ tvyro negera nuojauta, kad atsitiks kažkas – kažkas baisaus. Šalia mūsų vyksta tam tikri procesai, kuriuos apmąstant vėl ir vėl kyla klausimas – „o kas tada bus?“. Taigi parodoje vizualiai tiriamos įvairios nuojautos, ateities ženklai, aktualios šiandieninės visuomenės būsenos, tinklai ir struktūros. Apokaliptinės nuojautos lemia vidinį poreikį netylėti, nebūti pasyviu stebėtoju, o bandyti meninėmis priemonėmis atskleisti tai kitiems.
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki gruodžio 7 d.

Viktoras Paukštelis: „House of Jäger“

Tapyba

Medžiotojo namas – ar ne paradoksalus žodžių junginys? Medžiotojas yra tas, kuris kaip tik išeina iš namų, juos palieka, – tam, kad priimtų iššūkį, pavojų, nukautų trofėjų ir parneštų į namus, tačiau ne namai yra medžiotojo stichija, o medžioklės vieta, priešas, kova ir grobis. Tuo tarpu, ką medžioklis gali veikti namuose? Čia ir yra Viktoro parodos temos paradoksalumas. Medžioklio name yra kuriama medžioklės strategija, skaičiuojami trofėjai, valomi ginklai ir ilsimasi prieš naują šuolį. Taigi, tariama ramybė. Tylos momentas prieš kovą; pasirengimas šuoliui. Dar nėra kraujo ir neužuosti parako kvapo, tačiau visa tai numanoma, kaip ir šūvis bei šautuvo atatranka į medžioklio petį.

Šią dichotomiją galime įžvelgti Viktoro kūrinyje „Sentimentali istorija”, kurioje medžiotojo namas patalpinamas saloniniame, netgi saldžiame ir dirbtinai saugiame interjere. Rožinė kičinė vinjetė įrėmina medžioklio namą bei dvi figūras – stirnos ir vaiko, tikrai be medžioklinių intencijų. Stirna jaučiasi saugiai šalia to vaiko: ji leidžiasi jo prisijaukinama. Bet įtampa išlieka, kaip ir klausimas: kur glūdi tas sentimentalumas, jeigu perspektyvoje – šūvis ir stirnos „įtrofėjinimas”? Betgi čia dar tas nekaltybės, iki-nuodėminis momentas. Rojus…. Po kurio – medžioklė be pralaimėjimų ir iki galo. Vadinasi, sentimentalumas yra tik medžiotojo priedanga ir maskavimosi širma.
Galerijoje „Kunstkamera“ veikia iki gruodžio 31 d.

Renginių serija „Rasės pokalbis“

Kita

Šis projektas – tai ir bandymas atsekti, kodėl rasės tema Lietuvoje taip mažai reflektuojama net tada, kai refleksijos trūkumas žeidžia ar trukdo atverti svarbias istorines ir politines perspektyvas. Lietuvoje kalbėti apie rasę nėra įprasta: rasės požiūriu tai kone homogeniška šalis, o susidūrimai su kitos odos spalvos žmonėmis pasakojami kaip kelionių ir emigracijos, o ne kasdienybės istorijos. Kultūrinei tikrovei šiuose pasakojimuose neteikiama daug reikšmės, nepaisant to, kad ji kupina muzikos, krepšinio ir detektyvinių serialų – visa tai nelaikoma pakankamu nenutrūkstamo pokalbio tarp kultūrų ir rasių įrodymu. Ištisos kartos daugybę dešimtmečių gyvena džiazu ir Lotynų Amerikos šokių ritmais, ir vis tik tiek daug žmonių įsitikinę, kad apie rasę kalbėti nebūtina, nes jų gyvenime ji neegzistuoja.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki 2020 m. sausio 31 d.

Ignas Gleixner: „Gamtos architektūra“

Tapyba

„Drobė, spygliai, šviesa, dažas – tai priemonės kuriomis aš kuriu savo vidinį gamtos ritmą. Ritmą, kuris atsiranda manyje po buvimo gamtoje. Tai ne jo kopijavimas, bet susijungimas su manimi – per mane – į mane. Ritmas, virpesiai, bangos yra visur: vaizdinis ritmas, akustinis ritmas, jausminis ritmas, ląstelių ritmas mumyse…

Turbūt šitoje visatoje neegzistuoja vientisa materija (o gal), bet viskas susideda iš dalelių: atomų, ląstelių… Jų judėjimas, susijungimas sukuria formas, struktūras. Gamtos architektūrą.

Panašiai ir aš kuriu paveikslą: sluoksnis ant sluoksnio, brūkšnys prie brūkšnio, spyglys prie spyglio, o nedidelė paklaida sukuria mano pajaustus ritmus. Veliau, paveiksluose atsiranda Šviesa. Mano paveiksluose šviesa sukuria erdvę, gylį, jis apsigyvena kūrinyje ir taip suteikia/įnešą jam gyvybės.“, – pasakoja autorius.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki gruodžio 14 d.

Eglė Knyzė: „Vietos laiku“

Tapyba

„Tapybos darbuose apmąstau prigimtinį žmogaus vienišumą, kylantį iš sąmonės uždarumo. Paveikslų motyvais tapo uždaros erdvės, terpės įvaizdžiai, kuriuos traktuoju kaip sąmonės erdvės projekcijas. Vaizduose atsiveria ištįsusi dabartis, kuri praranda savo reikšmę – juk dabartis egzistuoja tik judėjimo kontekste. Tačiau rymant ji išsiplečia, tampa tiršta kaip migla, užkamša ausis kaip vanduo, užpildo erdvę. Būdama vidiniame kambaryje stebiu šią terpę, mikrojudesius, persidengiančias, rezonuojančias tarpusavy būsenas. Užstrigimo stebėjimas padovanoja buvimą. Dabar jau žinau, kad pabuvusi keliausiu toliau“, – pasakoja autorė.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki gruodžio 7 d.

„Mėsininkas nr. 1 Kaune“

Kita

2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Nors sklypas nuo Kauno pilies nutolęs vos per du šimtus metrų, tačiau anksčiau jis buvo drėgnas, į šiaurę Neries link žemėjo. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.).

Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a. Intensyvėjant užstatymui čia iškilo medinis svirnas su mūriniu rūsiu, kiti pastatai. Kiemas tarp jų buvo grįstas akmenimis, su latakais vandeniui nubėgti. Viename pastatų prekiauta mėsa, netoliese buvo kauladirbio dirbtuvė.
Kauno miesto muziejuje veikia iki gruodžio 31 d.

„Daugiau yra daugiau II“: šiuolaikinis slovakų stiklo ir keramikos dizainas

Keramika, Dizainas

Paroda „Daugiau yra daugiau II“ visų pirma siekiama pristatyti žiūrovams pastaraisiais metais Slovakijoje realizuotus įdomiausius ir ambicingiausius stiklo ir keramikos dizaino sumanymus. Parodai atrinkti dizaino darbai yra sukurti jauniausios ir vidurinės kartos autorių, kartu eksponuojamas Bratislavos dailės ir dizaino akademijos Stiklo ir Keramikos studijų studentų dizainas.

Eksponuojami darbai pranoksta tradicinį dizaino objekto, kaip praktiškai pritaikyto daikto, supratimą. Praktiškumas tėra viena tokių objektų savybė – ne mažiau svarbios vizualinės, simbolinės, emocinės ypatybės. Dauguma šių dizaino darbų sukurti kaip originalūs savarankiški kūriniai arba yra nedidelės autorinės kolekcijos dalis.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki 2020 m. sausio 19 d.

Gintarė Šiaulienė: „Gyvenimas… Dabar ir Čia“

Tapyba

Gintarė Šiaulienė „Parko Galerijoje“ jau yra gerai pažįstama menininkė, kuomet prieš kelis metus pristatė savo pirmąją personalinę darbų parodą, kuri gilinosi į pasąmonės užkaborius. Menininkė apie šią savo parodą „Gyvenimas.. Dabar ir Čia“ atsiliepia, kad tai yra „per daug neįpareigojantys darbai“, bet kaip ji pati priduria: „kalbu tarp eilučių“. Kūrėja šia savo paroda nori suklaidinti žiūrovą, pateikdama jam abstrakcijomis kvepiančius kūrinius, kurie iš tiesų yra gyvenimo realizmo persmelkti meno kūriniai, su menininkės įpinta istorija juose. Būtent ši istorija ir išskiria šią parodą iš kitų. Ir ši istorija yra apie neįsipareigojimą menui.

Menininkė šioje istorijoje kalba apie meną ne tik iš techninės pusės, kurioje tampa svarbu teptuko pėdsakai, dažo tekstūra, spalvų santykis drobėje. Gintarė kalba apie žiūrovo santykį su meno kūriniu. Kiekvienas kūrinys parodoje, pradedant nuo „Vyno kelio“ ir užbaigiant „Gražuolė ir jos mėlynas šuo“ prašo žiūrovo besąlygiško santykio. Gintarės Šiaulienės paveikslai yra fiziniai, materialūs kūriniai. Ir žiūrovas turi su šiais kūriniais susitikti akis į akį, lygiai taip pat, kaip susitiktų su kitu žmogumi – su fiziniu, materialiu kūnu. Į kūrinį turi būti žiūrima taip, lyg būtų žiūrima į savo paties trapią esybę. Ir, kai žiūrovas susitelkia į kūrinį, jis pagaliau turi laiko susitelkti ties savimi ir savo mintimis – atrasti santykį su savo vidumi. Menininkė šioje parodoje kviečia žiūrovą patirti, o ne tik pamatyti. Ji kviečia patirti spalvas, kurios išeina iš spalvų diapazono ribų ir ima egzistuoti pačios sau, ir atspindėti tik save. Kviečia patirti abstrakcijos akcentus, kurie kiekviename kūrinyje vis kitaip sugeba pasirodyti.
„Parko galerijoje“ veikia iki lapkričio 27 d.

Eglė Butkutė: „Molekulės“

Keramika, Kita

LDS narės, stiklo menininkės Eglės Butkutės parodoje eksponuojami naujausi darbai, sukurti stiklo sukepimo technika. Menininkė suskaido spalvotus stiklo gabalėlius į miniatiūrines daleles ir juos tarsi molekules sujungia į bendrą visumą. Pagal apibrėžimą molekulė – tai smulkiausia medžiagos dalelė. Šiuo atveju autorė savo kūriniuose stiklą, kaip monumentalią medžiagą, naudoja mažiems juvelyriniams dirbiniams kurti.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ veikia iki 2020 m. vasario mėn.

Dovilė Dagienė: „Čia tada, ten dabar“

Fotografija

Parodoje pristatoma Vilniaus dailės akademijoje, doktoratūros studijų metu atlikto meninio tyrimo „Čia tada, ten dabar“ dalis nagrinėjanti laiko tėkmės erdvinį perteikimą fotografinėmis priemonėmis.

Tai fotografijų serijos, kuriose tyrinėjamos atminties, vaizduotės, laiko ir vietos sąsajos bendresne fotografinio vaizdo samprata, kuri susiliečia su šiuolaikinės visuomenės problemomis. Kūrybiniai ieškojimai grįsti keliamais klausimais – kokiais pavidalais egzistuoja laikas? Kiek laiko trunka momentas? Kaip fotografijos išreiškia laiko trukmę ar tam tikrą laiko atkarpą. Pristatomi astrofotografiniai tyrinėjimai – nakties dangaus ir kosminių kūnų judėjimo atspaudai palikti žemės paviršiuje, atmintyje ir šviesai jautriame popieriuje.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki gruodžio 7 d.

Česlovas Lukenskas: „Kliedesių terminalas“

Skulptūra ir instaliacija, Kinas

Retrospektyvinėje visą Č. Lukensko kūrybinį laikotarpį žyminčioje parodoje atsiskleidžia temų transformacijos, meninių įvaizdžių kaita ir įvairovė, žanrų ir disciplinų sankirtos, autorius dažnai nevengia sarkazmo ir saviironijos. Ekspozicija padalinta į penkias dalis. Pirmoje dalyje „Sėkla“ apžvelgiamas inkubacinis kūrybos strategijų laikotarpis. Objektai iš įvairių tekstilės audinių, kietų medžiagų ir natūros, foto- / videodokumentai. Antroje dalyje „Skiepai“ pereinama nuo plokštumos link erdvės, nuo idėjos iki daikto. Piešiniuose, tapybos darbuose, koliažuose, asambliažuose – postindustrijos ir posovietijos hibridizacija. Trečioje dalyje „Dauginimas“ einama nuo daikto iki proceso. Tarpdisciplininis menas ir padidintos poveikio priemonės: objektai, ready-mades, instaliacijos, aplinkos ir žemės menas. Ketvirtoje dalyje „Suvartojimas“ pristatomas performatyvus menas: akcijos, provokacijos, intervencijos, performansai, koncertai, hepeningai. Penktoje dalyje „Kliedesiai“ pateikiami parodos autoriaus neįgyvendinti projektai, tekstai, garso menas.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia iki 2020 m. sausio 12 d.

Pranas Griušys: „Miestas savyje“

Tapyba, Kita

Dailininkas P. Griušys parodoje „Miestas savyje“ stebi ir tiria miestą, mąsto apie jį. Tapybinei analizei pasirinktas objektas yra konkretus ir asmeniškai artimas. Visi parodoje eksponuojami kūriniai yra susiję su Kaunu.

Miestas, kaip pulsuojanti, besikeičianti sudėtinga pastatų, erdvių ir žmonių pilna struktūra, domina kūrėją jau ne vienerius metus. Kauno kasdienybė, praeitis, personalijos ar atsitiktinės detalės, pamatytos einant pro šalį, tampa paveikslų siužetais. Tapybinis naratyvas organiškai perauga į tapybinį miesto metraštį. Tuomet, kaip ir būdinga šiam menininkui, pajunti dozę sarkazmo ir lengvos ironijos.

Šioje parodoje P. Griušys liko ištikimas postmodernistinei fotorealizmo krypčiai. Kasdienybės citatos į darbus perkeliamos subtiliai, vengiant to nūnai madingo termino „čia ir dabar“. Teptuku kurdamas mizanscenas, pažadina žiūrovams jutiminio patyrimo akimirkas – pamirštus kvapus, skonius, šviesos, šešėlių netikėtumus…
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje veikia iki lapkričio 30 d.

„Kauno (ne)laikinumai“

Fotografija, Kita

„Kauno (ne)laikinumai“ – Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine.

1919 m. sausio 2 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė persikėlė į Kauną. Miesto gyvenimas akivaizdžiai ėmė keistis: gerokai išsiplėtė Kauno miesto teritorija, išaugo gyventojų skaičius, įsikūrė didžiausios pramonės ir prekybos įmonės, iškilo atskiri pastatai, kvartalai ir kompleksai, kurie darė didžiulę įtaką viso miesto įvaizdžiui bei kaunietiškos tapatybės susiformavimui. 1939 m. spalio 11 d. žinia apie Vilniaus atgavimą buvo sutikta džiugiai, tačiau keltis iš Laikinosios sostinės į Vilnių neskubėta.

Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikia iki gruodžio 31 d.

Justinas Vilutis: „Baimė ryja sielą“

Fotografija, Kita

Justino Vilučio darbų cikle „Baimė ryja sielą“ pasitelkiami įvairūs popkultūros elementai – nuo serialo „Bafi, vampyrų žudikė“ ar filmo „Gremlinai“ iki tokių filmų kaip „Nosferatu. Siaubo simfonija“ ir „Raganos“. Darbuose plėtojami blogio, transformacijos ir svetimumo vaizdiniai, brėžiamos paralelės tarp chaoso ir groteskiškumo, hiperrealumo bei abstraktumo. Taip projektas tampa būdu tyrinėti abjekto būseną ir pirmaprades emocijas – sienas, skiriančias mus nuo išorinės realybės griuvimo.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki gruodžio 29 d.

Fotografijos šventė

Fotografija

Kertinė šių metų Fotografijos šventės ašis – Rimaldo Vikšraičio fotografijų paroda „Vienkiemių godos“. R. Vikšraičiui (g. 1954) Lietuvos fotografijos scenoje tenka ypatinga vieta. Jo kūrybos negalima tapatinti nei su lietuviškos fotografijos tradicijomis, nei su vyraujančiomis šiuolaikinės fotografijos tendencijomis. Likdamas nuošalyje nuo įsitvirtinusių fotografijos krypčių, autorius perteikia tikroviškus ir kartu labai individualius šiandieninės Lietuvos provincijos vaizdus, reikšmingus ne tik siaurame fotografijos meno, bet ir bendrame šiandienos kultūriniame ir socialiniame kontekste.

Fotografas Arūnas Baltėnas savo parodoje „Dirbame. Esame“ taip pat rodo Lietuvos žmones. Dirbančius žmones, autoriaus įamžintus savo darbo vietose. Dauguma šios parodos fotografijų sukurta 2016–2017 metais. Jų herojai – įvairiausių profesijų atstovai. Per keletą metų buvo nufotografuota apie 200 įvairių sričių specialistų, tačiau į parodą tilpo vos trečdalis. Likusi medžiaga kartu su parodoje esančiomis fotografijomis turėtų atsidurti kuriame nors valstybės archyve. Projektas ir buvo sumanytas kaip įvairiausių dabar Lietuvoje esamų profesijų atstovų fotografijų rinkinys, skirtas ateityje gyvensiantiems mūsų ainiams. Ši paroda – tai konkrečiu istoriniu momentu sukurtas dirbančios šalies „portretas“.

Edžio Jurčio fotografijų paroda „Ieškojimai“ – tai kultūrinis tiltas tarp Klaipėdos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Parodoje E. Jurčys klaipėdiečius kviečia susipažinti su naujais, galerijose dar neeksponuotais ciklais, prie kurių dirbo paskutiniuosius penkerius metus. Išskyrus vieną projektą – ciklą „Dabar abi puses“ (Both Sides Now), visų kitų autoriaus darbų tematika susijusi su žvilgsniu į žmogų. Ar būtų Paryžiaus muziejuje, ar lankytų mažą Oregono valstijos miestelį, kuriame ligi šiolei gyvuoja senoji kaubojų rodeo tradicija, pagrindinis dėmesio objektas visada yra žmogus.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki gruodžio 15 d.

„Kieta dalelė“

Kita

Per dieną mes įkvepiame apie 21600 kartų. Gaivaus pajūrio oro arba šiek tiek chemijos. Ar žinome, kokiu oru kvėpuojame?

Parodoje KIETA DALELĖ fotografijų serija pristato kietąsias daleles, surinktas iš šešių Klaipėdos vietų, o Klaipėdos universiteto mokslininkų tyrimas atskleidžia jų neorganinę sudėtį.

Sveikatai pavojingiausios yra pačios smulkiausios, mažesnės nei 2,5 µm, kietosios dalelės. Įkvėptos jos patenka į mūsų kraują ir lieka kūne iki kelerių metų. Kietosios dalelės kai kuriems iš jūsų taps insulto, širdies ir kraujagyslių, įvairių kvėpavimo ligų priežastimi. Kancerogeninis jų poveikis visų pirma pasireikš plaučių ir šlapimo pūslės vėžiu.

Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) 2018 m. duomenimis, Lietuvoje per metus dėl oro taršos pirma laiko mirė 3350 žmonių, o keliuose tuo tarpu netekome 170 gyvybių.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki gruodžio 15 d.

„Briedis kopose“

Tapyba

Muziejaus Liuneburge ir Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje bendradarbiavimas prasidėjo 2006 m. Jo rezultatas – aštuonių parodų ciklas, aktualizuojantis Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) ir Klaipėdos krašto dailės paveldą. Klaipėdiečiai pamatė parodose Nidos dailininkų kolonijos, Horsto Skodlerrako, Alexanderio Kolde’ės, seserų Annos ir Nathali Sinnhuber, Karlo Eulensteino, Carlo Knaufo ir Ernsto Mollenhauerio kūrybą. Aštuntoji ciklo paroda skirta briedžio motyvui, kuris buvo populiarus Rytų Prūsijos dailėje, dažnas Nidos dailininkų kolonijos dalyvių kūriniuose.
Prano Domšaičio galerijoje veikia iki gruodžio 8 d.

„Tauragno ežero spalvos“

Fotografija

Naujausioje parodoje Raimondas Daukša rodo savo mylimos mašinos pomirtinę kaukę. Užuot tradiciškai atliejęs ją iš vaško arba gipso, bandydamas įžeminti mašinos atminimą, kaukę daro iš plunksnų ir pūkų. Išsiunčia į geresnį gyvenimą. Tarsi žadėdamas amžiną palaimą ir netrikdomą poilsį apsupa ją nuostabiais objektais, primenančiais debesis arba prieš užmiegant skaičiuojamas avis. Visus norinčius maloniai kviečiame atsisveikinti su mylima mašina.
„Tauragno krašto muziejuje“ veikia iki gruodžio 1 d.

Aurinos Paškevičienės tapybos ir interjero lėlių paroda

Tapyba, Kita

Parodos pristatymas ir susitikimas su autore vyks lapkričio 14 d. 17 val.
„Vytauto Valiušio keramikos muziejuje“ veikia iki lapkričio 30 d.

Ona Marija Urbšytė: „Tamsos šviesa“

Fotografija

„Utenos kraštotyros muziejuje“ veikia iki gruodžio 7 d.

Uteniškių dailininkų darbų paroda iš muziejaus rinkinių

Tapyba

Parodoje eksponuojami dailininkų Leopoldo Surgailio, Kristijono Miliūno, Rasos Noreikaitės-Miliūnienės, Juozapo Miliūno, Aldonos Jonuškaitės, Onos Zarankaitės, Lino Blažiūno, Laimos Kriukelienės, Danieliaus Binkio, Klemenso Kupriūno, Vytauto Petronio, Skaidriaus Preikšto, Reginos Maželytės-Taurinskienės, Genovaitės Kindurytės-Belžakienės, Irenos Meištaitės, Laimono Šmergelio Utenos kraštotyros muziejui dovanoti kūrybos darbai.
„Utenos kraštotyros muziejuje“ veikia iki gruodžio 7 d.