Agnė Kuzmickaitė: „Drugelio efektas“
Tai paroda apie kasdienybę, tampančią mada, apie daiktus ir simbolius, menininkės savirealizaciją ir motinišką atsidavimą. „Drugelio efektas“ ‒ vizualus, taktilinis pasakojimas apie materijos galią ir jos sukeliamą daiktišką ekstazę.
Agnė Kuzmickaitė – viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos mados kūrėjų, į šią sritį atėjusi XXI a. pradžioje. Ji drąsi ir drauge subtili, atpažįstama ir kaskart nustebinanti, teatrališka ir kasdieniška. Kūrėjos darbuose menas į madą įsilieja įvairiais būdais: per ready-made’o strategijas, konceptualumą, meno istoriją ir literatūrą. 15 kūrybos metų apimanti ekspozicija „Drugelio efektas“ kalba apie meno ir mados savitarpio ryšius, svarbiausius menininkės kūrybos aspektus, parodo jos genezę ir trapų mados pasaulio dvilypumą – nuo retai kam matomų užkulisių iki trikdančiai užburiančio reginio.
Meninė autorės individualybė remiasi kasdienybe. Kasdieniai daiktai, patekę į A. Kuzmickaitės akiratį, iš įprastinių elementų virsta meno kūriniais. Pasikeičia proporcijos ir kontekstas, daiktai įgyja kitas dimensijas ir medžiagas, jie apgaubia kūnus, betarpiškai priartėdami prie jų ir paversdami žmogų siurrealistine ar popartine skulptūra.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki vasario 28 d.
Gražiausių 2021 m. Čekijos knygų paroda
Šiemet Kazio Varnelio namuose-muziejuje tradiciškai pristatoma 2021 m. Čekijos gražiausių knygų paroda, įtraukta į tarptautinės Vilniaus knygų mugės programą. „Šiemet Čekijos gražiausių knygų ekspozicijoje pristatome ne tik išskirtinius leidinius, bet ir pažymime knygų spausdinimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradininko ir leidėjo Pranciškaus Skorinos metus. 1522 m. Vilniuje, miesto burmistro Babičiaus namuose (dab. Stiklių g. 4), Skorinos įkurta spaustuvė buvo pirmoji tokia Rytų Europoje. Vilniuje išleistos Skorinos knygos prilygo geriausiems to laikotarpio Vakarų Europos pavyzdžiams. Spaustuvę Prahoje Skorina, turtingų vilniečių remiamas, įkūrė kiek anksčiau – 1517 m., tad šiemet šios dvišalės knygos kultūros jungtys dar kartą gražiai susilieja. Džiaugiuosi, kad 2002 m. Vilniaus knygų mugėje pradėta čekų knygos kultūros pristatymo tradicija, kurią inicijuojant dalyvavo ir pats prof. Kazys Varnelis, toliau tęsiama, palaikoma ir sulaukia gausaus lankytojų dėmesio“, – pasakoja kuratorė Sigutė Chlebinskaitė.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Algimantas Aleksandravičius: „Portretai / Portraits“
Atrodo, kad šios parodos, o ir knygos tikslas nėra sudėtingas. Vienoje ekspozicijoje sutelkiama visa Algimanto Aleksandravičiaus talento galia, atskleidžiamas jo tikėjimas žmogaus dvasia ir kviečiama atrasti asmenybės unikalumą portreto šviesoraštyje. Per keliolika metų gausybėje fotomenininko albumų pasklidę portretai tiesiog prašėsi po išskirtinio leidinio stogu. Juo labiau kad Algimantas siejamas su portretinio meno atgimimu Lietuvoje. Kaip teigia menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, unikali meninio portreto vertė gimsta materijos ir dvasios, tamsos ir šviesos grumtynėse. Jos maitina ryškiausias A. Aleksandravičiaus fotografijas. Tai egzorcistinis suvedžiojimo, pasidavimo, priešinimosi, demonstratyvaus abejingumo ir meilės, pykčio ir nuovargio ritualas, kuriame grumiasi menininkas ir modelis. Šią kūniškų konvulsijų lydimą emocinę dvikovą galima paaiškinti konfliktine žmonių santykių prigimtimi. Ją fotografas puikiai jaučia ir naudojasi.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki kovo 19 d.
Kęstutis Svirnelis: „Riba ir paribiai“
„Paroda „Riba ir paribiai“ – tai bandymas vizualine kalba – savo objektais – žiūrovui perteikti ribos paribių jausmą. Kas tai?
Ribos ir jos paribių sąvoka mane domina plačiąja prasme. Kas yra riba įvairiose plotmėse, kodėl ji atsiranda, prasistumia ar išnyksta, kokie vykstantys procesai ją veikia? Kada „skanu“ pasidaro „neskanu“ ir kodėl? Kas galima ir negalima? Kur yra riba tarp grožio ir šlykštumo? Kur prasideda mokslas, o kur – tikėjimas? Kas leistina, o kas ne? Nusistatome ribas visur, o ribos turi paribius. Kada yra per daug, kada – per mažai, pastūmus ribą pasistumia ir paribiai.
Pasaulis pasinėręs į greitėjantį naujų technologijų įdiegimą, kas dar turi laiko iš atstumo ir neskubančios pozicijos kritiškai pažvelgti į visumą ir detales, tarpusavio sąsajas. Mes pasinėrę į savo kasdienę rutiną. Ar galime pristabdyti tempą ir pamąstyti, kas mes tokie esame, kuo mes norime būti. Pavyzdžiui, moraliniai technologiniai klausimai gali klonuoti žmones, genetiškai juos modifikuoti ar ne, kas yra žmogus skaitmeninėje erdvėje?“ (Kęstutis Svirnelis)
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki balandžio 4 d.
Ignas Maldus: „WorkAndFun“
„WorkAndFun“ – tęstinis Ignas Maldus projektas. Menininkas fiksuoja apleistus pastatus, kuriuose sovietiniais laikais žmonės leisdavo laisvalaikį. Į sovietinę praeitį jis žvelgia be skepsio ir negatyvo – nykstantys sovietinės architektūros objektai pateikiami tarsi sapno ar šilto atsiminimo interpretacija. Šį serija pradėta kurti 2018 metais ir išsiplėtė į Baltijos šalis 2021 metais gavus Baumanis stipendiją (The Baumanis Grant).
„WorkAndFun“ yra vienas iš MAGIC serijos projektų. Ši serija išsiskiria autorine technika: darbas vyksta tamsoje, fotografuojant ilgais išlaikymais, objektus iššviečiant šimtais spalvotų blyksčių. Tai ilgas ir sudėtingas analoginės fotografijos procesas.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki kovo 29 d.
Indra Marcinkevičienė: „Pasinerk į savo gelmes“
Personalinėje parodoje Indra Marcinkevičienė kviečia kiekvieną pasinerti į savo gelmes. „Ši paroda yra apie meilę ir šilumą, pavydą ir neapykantą“, – tvirtina I. Marcinkevičienė.
Parodoje eksponuojama pirmoji „Madona“, sukurta menininkės iš didžiulės padėkos ir pagarbos savo Mamai, užauginusiai šešis vaikus. Šis kūrinys paskatino autorę imtis projekto ir sukurti 12 Madonų. Kiekvienas iš kūrinių turi savo provaizdį – yra įkvėptas Indros artimųjų, mūzų, pažįstamų. Kartu tai – ir visų patiriamų jausmų ir būsenų atspindžiai. Kiekviena Madona turi savo garso takelį, kuris išgaunamas skenuojant meno kūrinį. Kūrinius praplečia Gleb Divov – išradėjas, kompozitoriaus, Creative AI, Blockchain Art ir NFT scenų pradininkas, ir jo sukurtas pirmasis pasaulyje DI (dirbtinio intelekto) kompozitorius „Musical Blockchain“.
13-oji Madona – „Santa morčius“, sukurta pagal Pietų Amerikos Madoną „Santa Muerte“.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki kovo 29 d.
Giedra Purlytė: „Debesų ganyklos“
Sau nauja tema Giedra Purlytė karantino ir politinių įtampų išvargintus praeivius kviečia į ramybės slėnį, kur nameliuose tarp ežero aslos ir debesų stogo kukliai glaudžiasi vaikystės prisiminimai. Vis dar svečių laukiantis, senelės rankų nuglostytas langas ar pakrypęs namelis po klevu žmogaus akimis stebi lankytojo nerimą: „na, sustok gi, kur tu nuskubėsi?“
Daugeliui pažįstama meditatyviomis abstrakcijomis ir romantiškomis vaikystės iliustracijomis, šį kartą dailininkė eksponuoja kuklius kaimo vaizdelius, saugančius nekintančią išminties ramybę ir laiko neišsklaidytą šilumą. Paveikslų realizmas kreipiasi į gyvenimo realumą, kurdamas alternatyvą amžinam žmogaus bėgimui paskui iliuzinę laimę „ten, kur mūsų nėra“. Senamiesčio galerijos skliautai koncentruoja parodos šilumą ir kviečia čia susirinkti po gyvenimą išsibarsčiusius draugus. „Dailiokų“ susitikimai, bendraminčių pokalbiai apie provincijoje atrandamą meno erdvę, kontempliatyvios tapybos užsiėmimai – tai vis Giedros planai parodos veikimo metu.
Galerijoje „Autoportretas“ (Pilies g.12, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Ieva Skauronė: „Oras gražus, saulėtas“
,,Oras gražus, saulėtas. Taip Kazimierz Sakowicz pradeda aprašinėti savo dienoraštyje vieną iš dienų Paneriuose 1941 m. spalio mėnesį.
Šią tapybos darbų parodą skiriu atminti visoms dienoms, kuriomis, nepaisant gražaus ir saulėto oro, įvairiose pasaulio šalyse vyko ir šiandiena tebevyksta tragiški įvykiai, kariniai veiksmai, tautų genocidai, nekaltų žmonių persekiojimai, kankinimai ir žudymai,“- pasakoja parodos autorė.
I. Skauronė (g. 1978), tapytoja, Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos studijų programos absolventė (2003 m.), VDA dėstytoja (nuo 2009m.), akademijos rektorė (nuo 2019 m.).
Savicko paveikslų galerijoje (J. Tumo-Vaižganto g. 5, Vilnius) veiks iki kovo 22 d.
Edita Voverytė: „Auto’sekretai“
Vizualinė šio projekto idėja gimė prisiminus seną, gerai žinomą vaikystės žaidimą, pavadinimu „Sekretai“ arba „Paslaptys“. „Sekretų“ žaidimas – tai ištisas procesas, apimantis vietos parinkimą, įgyvendinimą, paslapties saugojimą ir savitą kiemo vaikų komunikaciją. Vaikai, radę įdomių augalų, popierėlių, nuolaužų, slaptoje vietoje iškasa duobutę, į ją įdeda radinius, uždengia juos stiklo dužena. Stiklas užžeriamas žemės sluoksniu, kad sekreto nerastų kiti. Labai svarbu „sekretą“ išsaugoti kuo ilgiau ir stebėti visus pokyčius, vykstančius po stiklu. „Sekretais“ buvo dalijamasi tik su pačiais artimiausiais draugais. Šiame darbų cikle augalus ir kitus įdomius radinius keičiu žmonėmis, o artimiausią draugą – žiūrovu.
Kitas svarbus šio projekto aspektas – emigracija ir visos šiuo laikotarpiu sukauptos asmeninės patirtys. „Auto’sekretų“ cikle emigraciją geriausiai įprasmina stiklas – trapus, šaltas, ribojantis. Šių dienų globalizacijos ir migracijos procesai ypač aktyvūs. Jie neišvengiamai keičia žmonių elgseną, įpročius, rutiną, netgi ideologijas.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki kovo 26 d.
Virginijus Kinčinaitis: „Misère“
Misère reiškia apgailėtiną, menką. Tai kažkas nereikšmingo. Kasdienybėje tokių nesvarbių dalykų labai daug. Kadangi jie nesusiję su mūsų gyvenimo tikslais ir poreikiais, mes jų nepastebime. Todėl reikia „iškristi“ iš praktiško daiktų matymo, kad aplinka pasirodytų tokia, kokia yra. Neiškreipta proto praktiškumo. Tuomet smulkmeniški dalykai, paribiuose dunksantys daiktai, užmiršti akligatviai ar tirpstanti sniego gniūžtė gali atsiverti keistu grožiu ar savipakankama ir įtaigia forma. Tai dažniausiai būna nebe žmonių pasaulis, o savarankiškas daiktų ir reiškinių gyvenimas. Pastatai ir daiktai atgyja ir pradeda megzti keistus tarpusavio ryšius ir pasakoti negirdėtas istorijas. Tačiau tai pasakojimai apie žmones, jų gyvenimus, charakterius, skonį, amžių ir laikmetį. Nes mano tvora, katė palangėje ar skalbinio burė – biografijos fragmentas. Todėl mano fotografijose nėra žmonių, jie nebesvarbūs, už juos kalba numintas slenkstis. Juolab, kad žmonės dažnai neturi ką pasakyti. Iškalbingesni palikti, pastatyti, apleisti ar keistai pasimetę, nepatogiai susigrūdę daiktai.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki kovo 26 d.
Tatjana Kazimierėnienė: „Ofortai. Gamtos motyvai“
Tarptautinį pripažinimą pelniusi Lietuvos dailininkų sąjungos narė vilnietė grafikė Tatjana Kazimierėnienė (g.1951) 70-mečio jubiliejų lydinčiose parodose eksponuoja išskirtinio meistriškumo ofortų su akvatinta raižinius, kuriuose jautrios menininkės akimis unikaliai atskleidžiamas gamtos grožis ir augalų įvairovės pasaulis.
„Autorei būdinga itin reta šiuolaikinio meno pasaulyje intelektualiai daugiaprasmė poetika, per dailės prizmę gyvoje gamtoje atrandant futuristinius metaforų vaizdinius išdidintų miško samanų, kerpių, žolės paklotės nuostabaus meistriškumo ofortų su akvatinta raižiniuose“, – teigia menotyrininkė dr. Rasa Gečaitė.
„Vaizduodama įprastus mus supančios gamtos reiškinius, noriu atskleisti jų naujas būsenas, o visų atpažįstamam gamtos motyvui suteikti kitą – mistinę prasmę. Mane žavi miškų erdvės ir visiškai mažyčiai lapai, įkūnijantys vieningos Gamtos ir būties stichijos įvairovę. Man artimas potraukis sustingusioms formoms, pasauliui, kuriame tvyro keista nuotaika, – savo kūrybą apibūdina Tatjana Kazimierėnienė. – Esu tylos ir ramybės piešėja. Mane pavergia paslaptingas miškas ir jo atspindys ramiame ežero vandenyje, susipynusios pakrantės žolės, paslaptingi siluetai, tarsi ištirpstantys gamtoje ir su ja susiliejantys. Man svetimos įmantrios ir efektingos plastinės formos. Domina jautrūs tonai, švelni kalba ir tylios užuominos. Paveikslai minimalistiniai, stengiuosi juos apvalyti nuo to, kas nebūtina, tačiau jie pilni smulkiausių detalių, kurias piešiu su dideliu susidomėjimu. Tai meditacinis požiūris į gamtos pasaulio paprasčiausias apraiškas.“
Šiaulių miesto kultūros centro ,,Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki kovo 26 d.
Andrius Repšys: „Projektas 1808 karantinas“
Vykstant esminėms permainoms gamtoje ir visame pasaulyje, keičiasi ir mūsų vertybės bei nusistatymai. Šiame projekte panevėžietis fotomenininkas Andrius Repšys nagrinėja dabartiniame pasaulyje kone aktualiausią temą – koronaviruso įtaką žmonėms ir jų kasdienybei. Nuo pat Lietuvoje įvesto karantino pradžios buvo fiksuojamos centrinės didžiųjų miestų aikštės. Projekto pavadinimas kreipia į Lietuvoje veikiančią koronaviruso karštąją liniją: 1808. Atsispyręs nuo šio numerio, A. Repšys dokumentuoja pasirinktas vietas kasdien tuo pačiu laiku – 18:08 val.
Ar tokioje situacijoje namai staiga virsta kalėjimu? Ar akistatoje su baime išliekame sąžiningi, o gal apsimetame, jog mums grėsmės nėra? Ar mokame gyventi bendruomenėje net būdami vieni? A. Repšio „Projektas1808. Karantinas“ ne tik dokumentuoja istorinį įvykį, bet ir nagrinėja šiam laikotarpiui artimas temas. Tarsi suvokiame, jog nėra abejonių, kad po viruso pasaulis pasikeis, tačiau, rodos, menininkas mūsų klausia kaip?
Šiaulių miesto kultūros centro ,,Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki kovo 22 d.
Audrius Kinčius ir Eimantas Budrys: „Būties kasdienybė“
Visuomenėje egzistuoja stereotipas, kad grafikos dizaineriai dirba vien kompiuteriais ir prie ekranų praleidžia ištisas dienas. Tačiau Audriaus Kinčiaus ir Eimanto Budrio kūryba išskirtinė tuo, kad jie perkelia per studijų metus sukauptas žinias ant drobės ar popieriaus ir viską kuria rankomis.
Audriaus Kinčiaus kūrybą galima apibūdinti kaip nuolat kintančią, eksperimentinę. Anot autoriaus, tapant paveikslus jam vis norisi pabandyti naują, neišbandytą techniką. Vienas svarbiausių dalykų Audriaus kūryboje – idėja. Tačiau idėja turi gimti savęs neprievartaujant. Ją turi padiktuoti laikas, aplinka, jausmai. Autoriaus paveikslų idėjos dažniausiai atsiskleidžia tik jam visiškai pabaigus paveikslą.
Eimanto Budrio kūryba – visiškai kitokia. Tai labai laisvas ir intuityvus įvairių technikų mišinys. Čia susipina vaizdas ir tekstas. Pasak autoriaus, svarbiausia jo kūryboje – piešti emocijas, o ne paveikslus. Todėl visi jo darbai vienodo dydžio ir formato. Svarbu, kas pavaizduota, o ne kokio dydžio ar proporcijų kūrinys ant sienos. Menininkui labiau rūpi, kokią žinutę ir emociją skleidžia jo kūrinys. Karantino metu kaip savotišką meno terapiją naują kūrybos techniką atradęs Eimantas sako, kad netyčinės klaidos tik padeda, suteikia darbui originalumo ir intymumo.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (Bažnyčių g. 4, Klaipėda) II aukšto galerijoje veiks iki kovo 25 d.
„Miesto gimimas: valdovų privilegijos Vilniui“
Eksponuoti miestui svarbius dokumentus nuspręsta neatsitiktinai – šiemet sukanka 635 metai, kai 1387 m. kovo 22 d. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teisę. Ši teisė leido miestiečiams turėti miesto valdžią (magistratą, savo teismą) ir patiems reguliuoti prekybos ir amatų klausimus, kitaip tariant – miestas gavo savivaldą. Deja, Jogailos privilegija paslaptingomis aplinkybėmis dingo XX a. pradžioje, todėl parodoje eksponuojamas jos nuorašas.
Parodos erdvė semantiškai skaidoma į keturis teminius laukus, kurie apibrėžia Vilnių kaip valstybės sostinę: miesto erdvę, kurią atskleidžia XVI–XX a. Vilniaus planai; miesto valdžią, kurią iliustruoja Vilniaus savivaldos pareigūnų portretai ir Vilniaus rotušės vaizdai bei brėžiniai; valstybės politinės galios centrą, kurį vaizduoja Vilniaus pilių paveikslai; dvasinį valstybės centrą, kurį reprezentuoja Vilniaus katedra.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 27 d.
Petras Repšys: „Mano Tėvynė“
Parodoje pristatoma 70 eksponatų: tai P. Repšio sukurti litografijų, piešinių ir ofortų ciklai, kaligramos, reljefas „Žuvusioms baltų gentims“, medaliai bei studijų laikų tapybos darbas „Autoportretas su mama“.
Parodos pavadinimui pritaikytas dailininko litografijų ciklo „Mano Tėvynė“ pavadinimas. Šiame cikle, kaip ir visoje vėlesnėje P. Repšio kūryboje, jo asmeniai pasakojimai skleidžiasi Lietuvos istorinės praeities fone.
Parodos organizatorių teigimu, į pavadinimą „Mano Tėvynė“ galima žvelgti ir kur kas plačiau: jis atliepia eksponuojamus kūrinius, iš kurių kiekviename atrastume Lietuvos papročių, istorijos, tautosakos elementų. Tai, kas svarbu ir reikšminga ne tik ne vieną parodą surengusiam, Lietuvoje ir už jos ribų įvertintam autoriui, bet ir mums visiems – P. Repšio kūrinių žiūrovams, jo publikai.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Guoda Taraškevičiūtė, Vytautas Oškinis, Erik Vojevodin, Deinora Rudėnaitė: „Laimės ratas“
Laimės ratas – multidisciplininis dialogas tarp 4 menininkų, kurie nagrinėja sėkmę, laimę, atsitiktinumus, skaičių sekas, azartą ir lošimus.
Skirtingų sričių menininkai pusmetį užsiėmė meniniu tyrimu, praktikomis, išsiruošė į kelionę, kurios atspirties tašku jiems tapo legenda youtubėje. Video kūrėjas das_LTU ketverius metus filmavęs, kaip trina momentinius loterijos bilietus. Jis sukūrė virš trijų šimtų video ir taip bandė atsakyti į klausimą: Ar mes galime tai laimėti? (momentines loterijas).
Erika Povilonytė: „Gylio anatomija“
„Gylio anatomija“ – pirmoji menininkės Erikos Povilonytės personalinė paroda po studijų Prancūzijoje. Joje autorė eksponuoja užsienyje kurtus ir Lietuvoje niekada nerodytus darbus, tarsi atverdama vaizdinius sluoksnius, susiformavusius bėgant laikui, kintant geografinei padėčiai, vis kitaip suvokiant ir pajaučiant spalvą, erdvę, atstumą.
Parodą menininkė formuoja lyg atvertų slėpiningų žemės klodų pjūvį ar atkastą mauzoliejų, pilną išsimėčiusių fragmentų – keistų ar žavinčių, kviesdama žiūrovą skaityti vaizdais pasakojamą istoriją ir ja patikėti arba ne. Kiekvienas ekspozicijos darbas – tarytum archeologinis radinys, lyg trapi fosilija, išnešta į šviesą. Žemėlapiai, planai, žymės ir randai, artefaktai – štai kuo taps parodoje eksponuojami E. Povilonytės kūriniai. Piešiniuose žiūrovas ras galbūt nematytus, bet natūraliai pažįstamus pavidalus, primenančius kalną, ežerą, kapo vainiką ar pažirusius perlus – archajiškos ir kartu amžinosios formos pasakos menininkės kuriamą žemės mitą.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki kovo 13 d.
„Satyrikonas“
Koliažų paroda „Satyrikonas“ nėra tiesmuka Petronijaus knygos iliustracija. Jiems sukurti autorius naudojo XX a. trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių medžiagą, ir būtent todėl jis vengia prisiimti šių darbų autorystę. Pasak menininko, jis pasirinko laisvę likti anonimu, vadovaudamasis dviem manifestais: „Išradėjų manifestu“ ir „Konkretaus meno manifestu“, kurių tekstai eksponuojami ir parodoje. Iš šių manifestų sužinome, kad menininkas neturi pasirašyti ant meno kūrinių. Ten taip pat skaitome: „Neieškok ir nerask: išrask.“ Menininko vaizduotė atvedė jį į kūrybinį žaidimą su XX amžiaus pradžios kolekcija, naudojama koliažams sukurti, – nuotraukomis, žurnalų iškarpomis, reklama, atvirukais, peiliais, plunksnomis, sagomis ir t. t. „Prisitaikydami prie pagrindinių romano veikėjų, koliažai tampa tikrai spalvingi vizualiąja prasme. Vieni turtingi smulkių detalių, skirtingų formų ir faktūrų, o kompozicijose atsiranda keli planai, gyliai, interpretuojamą tekstą iš „Satyrikono“ padalijantys skerspjūviais. Kitų vizualinė kalba kupina nutylėjimų – vos keletas detalių, subtiliai sukomponuotų trimatėje kūrinio erdvėje, neretai estetiškai įvedant tipografinius elementus, žadina žiūrovo vaizduotę ir paskatina kurti dar vieną parodoje pasakojamos istorijos versiją“, – apie parodą rašo Ainė Jacytė.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki kovo 13 d.
Pranas Griušys: „Istorijos“
Menotyrininkai pastebi, kad P. Griušio tapyboje visuomet gausu humoro ir intrigos citatų. Iš esmės tapytojas yra ištikimas postmodernistinei fotorealizmo ar (siur)realizimo kryptims. Tačiau visuomet, bet kuriame darbe, net jeigu jis atrodo lengvai perprantamas lyg fotografiškai tiksli mus supančios aplinkos kopija, yra kokia nors mįslė, kurią turėtume įminti. Jeigu jums atrodys, kad viską greitai supratote, sugrįžkite prie paveikslo dar kartą ir atidžiai apžiūrėkite visas detales. Tada peržvelkite savo prisiminimus, emocijas, vaizdinius, iškylančius iš atminties, dar kartą pabandykite suprasti arba tiesiog – pajusti, ką paveiksle „paslėpė“ autorius. Nes joks saldainio popieriukas ir jokia dviračio detalė nėra atsitiktinis daiktas P. Griušio tapybos pasaulyje. Tas skvarbus ir pastabus menininko žvilgsnis, skenuojantis mus supančią aplinką, ir meistro rankos valdomas teptukas sukuria ištisas istorijas, slypinčias kiekvienoje drobėje. Verta pastebėti, kad paveikslų kuriamose istorijose dažnai yra ir individualaus žmogaus likimo, žmonijos istorijos, valstybės politikai ar tam tikro miesto gyvenimui reikšmingų faktų interpretacijų. Autorius subtiliai domisi viskuo, jautriai, o kartais su humoru ar net ironija reaguoja į jį supančią aplinką, analizuoja istorijos faktus, juos interpretuoja iš šiandienos perspektyvų ir neretai taip gimsta netikėtos (iš pirmo žvilgsnio) kompozicijos.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3) veiks iki balandžio 9 d.
„Vaidotas Žukas. Deganti Lietuva: nepaklusnumo metų kūryba (1975–1983)“
V. Žuko kūriniuose susipina Vakarų senosios ir moderniosios dailės citatos, literatūrinės nuorodos, populiariosios vizualinės kultūros elementai. Net ir iš pirmo žvilgsnio neutraliuose menininko kūriniuose – portretuose, peizažuose – išryškėja politinės, socialinės, kultūrinės potekstės. Parodoje darbai pristatomi išryškinant stambiausias motyvų grupes: ankstyviausieji „Piktų vaikų“ ir nuogų figūrų ciklai, religinės, egzistencinės kompozicijos, globalios politikos veikėjai bei Lietuvos asmenybės – menininkai, mokslininkai, disidentai. Greta tapybos darbų, koliažų, piešinių rodoma gausi eskizų ir spaudos iškarpų ekspozicija, padedanti bent iš dalies įminti menininko inspiracijas.
Dėl nepatogių žinučių, neslepiamos ironijos, provokatyvumo, keliamų aštrių klausimų, o taip pat ir dėl paties menininko individualistiškos, konfrontuojančios laikysenos sovietmečiu V. Žuko kūryba liko oficialiojo dailės gyvenimo užkulisiuose. Nepaisant ribotos sklaidos tuometiniame vietos meno lauke, darbai atrado savo žiūrovus: dauguma šio laikotarpio menininko kūrinių vėliau pasklido muziejuose bei privačiose kolekcijose Lietuvoje ir svetur. Tad ši paroda – nedažnai pasitaikanti galimybė vienoje vietoje išvysti ankstyvosios V. Žuko kūrybos branduolį.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“
Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2023 m.
„Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“
Tarptautinėje parodoje „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“ pristatomas šiandienės Vakarų Ukrainos teritorijoje (istoriniame Haliče ir gretimose žemėse) susiformavęs, suklestėjęs ir paplitęs labai savitas, netgi unikalus vėlyvojo Baroko skulptūros fenomenas.
Tarptautinėje parodoje rodoma 20 įspūdingų medinių, dažniausiai paauksuotų skulptūrų, sukurtų nuo XVIII a. pirmos pusės iki XVIII a. pabaigos.
Paroda skiriama Vilniaus 700 metų sukakčiai paminėti. Ir tai nėra sutapimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius XVIII a. taip pat buvo svarbus europinis vėlyvojo Baroko meno centras.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 22 d.
„Intertwinings and interactions“
Bendrai rengiamoje parodoje „Intertwinings and interactions“ pristatomi grafikos studentų darbai ant popieriaus. Paroda, kuri iš Lenkijos atkeliauja į Vilnių, siekia populiarinti grafikos studentų kūrybą ir atidžiau pažvelgti į šių keturių garsių aukštųjų mokyklų jaunųjų grafikų kūrybinius ieškojimus.“
Parodos Vilniuje kuratorius VDA Grafikos katedros profesorius Kęstutis Vasiliūnas, Lietuvos meno gerbėjus kviečia susipažinti su Belgrado, Gdansko ir Vroclavo dailės akademijų studentų grafikos darbais, jų stilistika ir įdomiais technologiniais sprendimais. Pasak profesoriaus, dideli formatai, efektingi estampai ir gilūs piešinių naratyvai, negali palikti abejingų, ypatingai prisimenant ilgametes tenykščių kraštų grafikos tradicijas.
VDA parodų salių „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 12 d.
Dovilė Bagdonaitė: „Pastoralė. Aitvarų ganyklos“
Parodos struktūra – kurorto, miestelių švenčių. Įėjęs patenki į pagrindinę dalį: lauką, kuriame vyksta veiksmas: aitvarų laidymas. Tolimiau – pertraukos, prieangio erdvė, kurioje realiame gyvenime būna maisto ir alaus furgonai, suvenyrų parduotuvės, neformalūs pašnekesiai. Joje sudaryta tirštesnė ekspozicija iš donkichotiškos kelionės objektų, kuriuos atpažinsi, jei skaitei disertaciją, bet to daryti nebūtina – jie čia veikia savarankiškai išvalyti nuo teksto. Tai už pagrindinės ekspozicijos atverti krumpliaračiai, mechanizmai, laidų sistema, užkulisiai.
Ši pastoralė turi paslėptą grėsmę, savo juodąją išvirkščią pusę. Pastoralė yra iliuziška erdvė, idealo siekis – bet piemenų gyvenimas, kokį jį įsivaizdavo tapytojai ir aukštasis luomas, išties toks nebuvo. Tu, žmogus, gali čia pasaitu pažaboti ir valdyti gyvūną. Tau suteikiama galia būti ganytoju. Gali nusifotografuoti prie jo kaip žmonės fotografuojasi zoologijos soduose prie liūtų ir tigrų, kurortuose su papūgėlėmis, norėdami suteikti sau jėgą ir seksualumą.
VDA parodų salių „Titanikas“ I a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 12 d.
„Stereoscopus“
Paroda pristato kūrėjus, tyrinėjančius garsą kaip mediją ir raiškos formą, garsinį patyrimą ir jo įtaką erdvės suvokimui, aplinkos ar kūnų triukšmą ir akustiką, garso prigimtį ir „erdvėjimą“, vaizdo ir garso vibracijas ir pan. Jokūbas Čižikas komponuoja garsines struktūras, pasitelkdamas žmogaus kūno vidaus organų skleidžiamus ritmus, pavyzdžiui, širdies magnetinį lauką ar smegenų nervinius tinklus, tokiu būdu tyrinėdamas mentalinių bei fizinių žmogaus kūno reiškinių aplinkas. Kompozitorius Matas Drukteinis patyrimine instaliacija aktualizuoja santykį tarp miesto kaip kolektyvinio darinio, ir žmogaus – ląstelės, balansuojančios tarp individualumo ir visumos. Demetrio Castellucci instaliacija referuoja technologinės mašinerijos artefaktais perpildytos kasdienės aplinkos triukšmą, fragmentuojantį ir išskaidantį mūsų garsinę patirtį. Lauryna Narkevičiūtė ir Andrius Šiurys pristato skirtybių įvairovės paieškoms skirtą binauralinį projektą, kuriame pasitelkiamas gamtinių procesų ir žmogiškosios veiklos formuojamas kraštovaizdis. Vyginto Orlovo instaliacija realiuoju laiku „įgarsina“ vaizdą už galerijos lango. Roberto Beccera domisi garsiniais kalbiniais modeliais ir tiria pamatinių tikrovės struktūrų, kurias kalba atspindi, idėjų ekstrapoliaciją į paties garso natūrą ir jo prigimtinį ryšį su kalba.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki kovo 26 d.
Eglė Maskaliūnaitė ir Irina Troma: „Perėjimai"
Autorės savo keramikos objektuose, tapybos darbuose ne dublikuoja viena kitos pasirinktas vizualines formas, pavidalus, o interpretuoja jas, palikdamos tik iliuziją į pirminius šaltinius. Irina Troma tapyboje juntamas konstruktyvizmo, futurizmo stilistinis paveldas, jo interpretacija vėl gi suskamba autentiškai ir šiuolaikiškai, forma, koloritas, potėpio pobūdis atspindi jautrią kūrėjos natūrą, siekį tapybiniame paviršiuje nepsiriboti vien formaliu kompoziciniu paviršiaus segmentavimu, bet tarsi susiskaidžiusioms, pabyrančioms formoms suteikti jausmingumo, ir net lyriškumo. Savo tapybos darbuose Irina Troma interpretuodama Eglės tūrius juos tarsi sušvelnina, suteikia joms daugiau dekoratyvumo ,„puošnumo“, jusliškumo.
Simbiozė, dialogas, raiškos „duetas“ parodoje „Perėjimai“ – puikus menininkių bendrystės, eksperimentas, kuris gali būti ir pratęstas, sukuriant dar daugiau orginalių darbų.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki kovo 3 d.
Pranas Gailius: „Nuo kalno matau aš tave“
„Ši paroda – tarsi nupieštas interviu su kūrėju Pranu Gailiumi. Jo kūrinių negalima paaiškinti, pakomentuoti, interpretuoti, nes jie – nešdami stiprų prasminį krūvį – kiekvieną paliečia savo estetika, bet ne žodžių išraiška,“ – sako menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.
Parodoje bus rodomas simbolinis skaičius kūrinių – iš viso 88 darbai. Šią begalybės išraišką sustiprina ir faktas apie tai, kad Pranas Gailius atsisveikino su šiuo pasauliu eidamas 88–uosius gyvenimo metus, likus vos žingsneliui iki šios gimimo dienos sukakties. Su šiuo atsisveikinimu sietinas ir parodos pavadinimas „Nuo kalno matau aš tave“: tai – aliuzija į amžinąją dailininko poilsio vietą, kuria tapo mėgstama tapybos lokacija – Provanse esantis kalniukas, kur išpildant paskutinę valią, po mirties išbarstyti Prano Gailiaus pelenai.
Kūrybos retrospektyvoje bus pristatomi dailininko darbai iš skirtingų etapų ir ciklų, kurie bendroje erdvėje atspindi gyvą, nuoseklų, kintantį meno procesą ir dinamiką.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 10 d.
Vaidė Gaudiešiūtė: „Minčių piešiniai“
„Minčių piešiniai“ – tai V. Gaudiešiūtės piešinių, sukurtų plunksnele ir tušu ant gruntuotos drobės, paroda. Ankstyviausi darbai siekia 2002 m., naujausi sukurti šiais metais. Tai nedidelio formato, talpinantys daug motyvų, figūrų, objektų, detalių darbai, tačiau kiekvienas iš jų yra pareikalavęs ilgų kruopštaus darbo valandų. Naudodama paprastas, tradicines priemones, menininkė siekia susitelkti į žmogaus būties, jausmų, būsenų apmąstymus vaizdais. Smulkmeniškai atlikdami ritualais tampančius kasdienybės veiksmus dažnai net nematome pačių sukurtos realybės grožio arba baisumo. Tikroviškus išorinio pasaulio motyvus, kasdienio gyvenimo momentus sujungdama į metaforiškus vaizdinius, grafikė bando surasti už begalės kaukių paslėptą tikrąjį, vidinį žmogaus buvimą. Piešimas V. Gaudiešiūtei yra savotiškas monologas, bandymas išgryninti mintis, atsakyti į klausimus, suvokti mažus ir didelius atradimus. Tai monologas, kuris parodoje gali tapti dialogu.
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) vyks iki kovo 5 d.
Vida Juškaitė: „NEVAIKIŠKI ŽAIDIMAI“
Parodos koncepcija – patyriminė, žaidybinė. Parodos objektus būtina liesti, glostyti, pajudinti, paklausyti, dėlioti, žiūrėti į vandenį, atsisėsti… Pačiam žiūrovui, per pojūčius, įsijausti, atgaminti vaikystės nuotrupas – nes kūrybiškas gyvenimas yra sveika būsena.
Paroda labiausiai orentuota į šeimų kultūrinį lasvalaikį, kur tėvai kartu su vaikais veikdami ,,čia ir dabar“ gali pasidalinti savo pojūčiais ir emocijomis – išlaisvinti vidinį vaiką.
Dalis parodos darbų degta malkinėje krosnyje. Malkinės krosnies (train kiln) atsiradimas sode, kaip žaidimas – sudėliota iš šamotinių plytų, bet nesumūryta, nesuvaržyta metalu, o degant darbus, ugnis matosi pro plyšelius ir krosnies vaizdas tampa panašus į dangoraižį naktį.
LDS Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“ (Laisvės a. 7) veiks iki kovo 2 d.
Urtė Jasenka: „Moteris yra Ragana“
Pastaraisiais metais dailininkė Urtė Jasenka daug domėjosi baltų mitologija, lietuvių liaudies sakmėmis ir pasakomis. Sukauptos žinios atsispindi menininkės kūryboje. Nauji personažai, temos ir specifinės iliustracijos sukėlė didžiulį žmonių susidomėjimą, susižavėjimą ir dar sykį patvirtino, kaip svarbu atsigręžti į savo tautos šaknis. Vis dėlto mitologija yra pagrindinis šaltinis kultūrai pažinti. Ji atskleidžia, ką mūsų protėviai galvojo apie pasaulį, kaip suvokė praeitį, dabartį ir ateitį, save ir gyvenimą. Lietuviai turi širdyje glūdinčią archetipinę atmintį, kuri pasireiškia ir yra labai juntama net ir kasdieniame gyvenime.
Urtė Jasenka savo piešiniuose analizuoja mitinį moters vaizdinį, moteriškumo išraiškas, indoeuropiečių ir krikščionybės laikų nepaliestą baltišką deivės laumės raganos pasaulį, jos kosmologiją, nagrinėja laukinės moters prigimtį, gilinasi į ritualus, prasmių persmelktą buitį, feminizmą lietuvių liaudies mitologijos, sakmių kontekste.
Menininkė kviečia kiekvieną moterį ieškoti ir atrasti savo vidinę raganą – laukinę, laisvą, nepriklausomą, gamtos grožio kupiną moterį.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12, Kaunas) veiks iki kovo 5 d.
Judita Liaudanskaitė: „Nostalgija“
Judita Liaudanskaitė žvelgia į Laikinąją sostinę. Ji klaidžioja po Naujamiestį, stebėdama carinio laikotarpio ir modernistinius pastatus pro foto – objektyvo akį, virstančią savitu „laiko teleskopu“. Atrodo, kad per jį stebimi objektai išnyra iš šimtametės praeities ir parodo Juditai savo ankstesnį veidą – ilgą laiką užmirštą ir paslėptą. Kitų nebematomą, bet atsidengiantį fotografei. Tai saviti senųjų pastatų ir vietų portretai, kurie bando papasakoti kažką svarbaus apie save ar laikmetį. Kartais namas ar užfiksuota detalė regimi šiuolaikinių detalių fone, bet visada su kažkokiu praeities inkliuzu, atsispindinčiu lange, numanomu kupolo linkyje ar dekoratyvioje formoje. Jie fotografuoti visai neseniai, bet nuotraukoje žvelgia iš tolimo laiko. Taigi, tai paroda ir apie praeitį, apie mokymąsi išvysti į ją.
Sendintos, mišria technika spalvintos ir koreguotos nuotraukos beveik imituoja senuosius tarpukario atvirukus. Vaizdų kadravimas dažniausiai frontalus ir statiškas, labai struktūruotas. Net iškilmingas – ir tuo pat metu keistai nedrąsus. Autorės santykis su fotografuojamais objektais pagarbus, švelniai personifikuojantis pastatą ar dalį, paverčiantis jį pasakotoju. Kiekviena nuotrauka – lyg dviejų ilgesingų sielų pokalbis apie praeities slėpinį, buvusį grožį ar orumą, laiko atneštų praradimų skriaudą.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki kovo 31 d.
Andrew Mikšys: „Baxt“
Parodoje pirmą kartą pristatomos naujausios menininko Andrew Miksio fotografijos iš jau 20 metų Lietuvos romų gyvenimą fiksuojančio projekto „BAXT“.
A. Miksio fotografijų serija atskleidžia romų bendruomenės įvairialypiškumą, ją sudarančias individualias asmenybes. Portretuose įamžintus žmones Andrew Miksys sutiko du dešimtmečius keliaudamas po visą Lietuvą – nuo Vilniaus iki Žagarės. Fotografo žvilgsnis sutelktas į pamatinį žmogiškumą: nuotraukose užfiksuota išraiškinga pozuotojų gyvenamoji aplinka, kupina užuominų apie kasdienius džiaugsmus ir sunkumus.
Miksys neidealizuoja fotografuojamų žmonių – siekia atskleisti kiekvieno jų asmenybę. Menininkas siūlo kritiškai vertinti poreikį apibrėžti žmones išskirtinai pagal jų tautybę ir kviečia susimąstyti, kaip visos bendruomenės atžvilgiu taikomi stereotipai veikia konkrečių individų gyvenimą.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 14 d.
Selma Selman: „Poezija be trapumo“
Selma Selman kūryboje tyrinėja savo daugialypę tapatybę. Būti menininke, aktyviste, moterimi, feministe, Bosnijoje gimusia, bet į užsienį emigravusia rome – tai patirti nuolatinį tapsmą: vis transformuotis iš vienos tapatybės į kitą. Šį būvį ji lygina su kvantinės superpozicijos reiškiniu, arba vienos dalelės gebėjimu vienu metu būti dviejų būsenų.
Remdamasi asmenine ir savo šeimos bei bendruomenės patirtimi, Selman kūriniuose kalba apie diskriminaciją ir siekia kurti savitus pasipriešinimo būdus. Tikėjimas, kad menas gali paskatinti socialinius pokyčius, yra neatsiejama jos, kaip aktyvistės, veiklos dalis. Gimtajame mieste Selman įkūrė romių mergaičių švietimo fondą, o savo kūryboje toliau tyrinėja intelektualinius, socialinius ir fizinius konfliktus tarp privilegijuotųjų daugumos ir egzotizuojamų „kitų“.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki balandžio 17 d.
Tomas Pabedinskas: „Spektaklio vienišiai“
2007 m. atidarytas prekybos centras „Akropolis“ tapo didžiausiu prekybos centru Kaune. Labai greitai paaiškėjo, kad jis tapo ir madingiausia vieta mieste ne tik apsipirkti, bet ir „parodyti save“, ieškoti romantinių santykių ir siekti „prabangaus“ gyvenimo būdo. Visi šie lūkesčiai ir juos atskleidžiantis socialinis gyvenimas persikėlė iš miesto centro gatvių į prekybos centro pasažus. Atrodytų, prekybos centro erdvėje „Spektaklio visuomenė“ įgijo kone idealų pavidalą, atribotą nuo netobulos išorinės tikrovės. Tačiau čia taip pat dar labiau išryškėjo „spektaklio“ dalyvių nuobodulys ir nuovargis, neišsipildžiusių svajonių ir anapus regimybės slypinčios paslapties ilgesys. Besikeičiančius miestiečių įpročius Tomas Pabedinskas stebėjo 2011–2016 m. Sekdamas amerikietiškos gatvės ir kelio fotografijos tradicijomis autorius siekė užfiksuoti tarpines neapibrėžtumo akimirkas, kai prekybos centro lankytojai ar darbuotojai atitrūksta nuo numatyto vartojimo scenarijaus ir dirbtinėje pramogų aplinkoje atsiskleidžia žmogaus vienatvės pojūtis. Tokie momentai fotografijose tampa apibendrintu vaizdiniu spektaklio, kuriame dalyvauja jau ne visuomenė, o nuo jos atitrūkę vienišiai.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 12 d.
„Mados dizaino pasakojimai“
Paroda praskleidžia VDA Mados dizaino katedros absolventų ir dėstytojų kūrybinio kelio bei karjeros užkulisius nuo 1991 m. iki dabar. Pristatomi kūriniai ir pasakojimai supažindina su plačiu mados dizaino veiklos ir galimybių spektru. Ekspozicija – tai savotiškas mados pasakojimas, kuriame telpa įvairių skonių, žanrų ir kartų mados dizaino darbai, reflektuojantys skirtingų metų aktualijas ir tendencijas.
Panemunės pilyje (Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki birželio 1 d.
Ema Alševskaja, Paulė Vaitkutė ir Vaiva Frančiakaitė: „Jauna / Nauja grafika. Kintamieji“
Kintamieji – tai duomenys, kurių reikšmės gali kisti laike. Kintamieji, kismas, pokytis, judėjimas, mutacija, kaita, nepastovumas, svyravimai, alteracija, transformacija, kintamumas, poslinkis, perdirbimas, virsmas, interakcija – šios su veiksmu susijusios sąvokos apibūdina parodoje pristatomų jaunųjų menininkių instaliacijas „Vandens paviršius“, „Koordinatė 55°13’31.5″N 22°53’57.3″E II“ ir „Kvėpavimas“.
Kiekviena iš autorių pasitelkia individualius meninio tyrimo metodus bei įrankius, liečia aktualias temas bei problemas, taiko savitus kalbėjimo būdus pastebėti, permąstyti ir įprasminti kintamuosius.
Kurdamos baigiamuosius darbus, autorės tyrinėjo gamtosaugos, dirbtinio intelekto, jo ryšio su individu, fizikinių reiškinių ir žiūrovo bei kūrinio sąveikos atvejus.
VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 5 d.
Jono Arčikausko keramikos darbai
Jonas Arčikauskas gimė 1957 m. Patilčiuose, Lietuvoje. Nuo 1979 m. gyvena Vilniuje.
Virš 50 metų kuria keramikos srityje – nuo miniatiūrinių iki didelių kompozicijų interjere ir eksterjere viešose erdvėse.
Dalyvauja parodose ir simpoziumuose Lietuvoje, Suomijoje, Italijoje, Čekijoje, Danijoje, Lenkijoje, JAV.
Virš 40 metų dirba teatre: kuria dekoracijas, kostiumus, grimą, videoinstaliacijas, plakatus teatro spektakliams ir kinui, režisuoja, rašo libretus. Taip pat iliustruoja knygas.
Statė spektaklius teatruose Lietuvoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Japonijoje, Ukrainoje.
Sukūrė virš 100 spektaklių, valstybinių minėjimų, akcijų ir kitų renginių.
Utenos kultūros centro Stiklo galerijoje (Aušros g. 49) veiks iki balandžio 25 d.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė: „Balerinos efektas“
„Balerinos efektas“, arba sindromas, kaip ir „Drugelio efektas“, yra teorija, teigianti, kad patys mažiausi pokyčiai pradinėse sąlygose gali sukelti nenuspėjamus ilgalaikius padarinius. Šioje parodoje autorė tapybą gretina su baleto pasauliu ir pateikia paveikslo drobę kaip apšviestą scenos erdvę, kurioje tapinėja, šokinėja ir figūras braižo teptukai-puantai. Rodomos drobės yra sukurtos 2018–2022 metais.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė: „Baletas neįsivaizduojamas be dailių balerinų ir grakščių jų avimų puantų, tačiau nepaisant dailios baleto batelių išvaizdos, šokėjų patiriamos traumos yra susijusios su puantų avėjimu. Puantai, iš pirmo žvilgsnio galintys pasirodyti švelnūs ir lankstūs, iš tiesų yra neįtikėtinai tvirti. Priekinė puanto dalis yra tarsi maža dėžutė, pagaminta iš medžiagos, kartono bei popieriaus, ir sutvirtinta klijais tam, kad baleto šokėjai galėtų išlaikyti pusiausvyrą judėdami ant pirštų galų.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki kovo 3 d.
Gražina Vitartaitė: „Šiapus ir anapus paveikslo“
Parodos „Šiapus ir anapus paveikslo“ tematika yra susieta su dabarties iššūkiais, pamąstymais apie gamtą, žmogaus veiklą ir jos pasekmes. Tapytoja Gražina Vitartaitė apie parodą sako: „Aš renkuosi temas svarbias ir opias mums ir Lietuvai: piliakalniai, Kuršių nerija, marios, didieji ežerai, Nemuno slėnis, gimtosios Krekenavos apylinkės ir Nevėžio vandenys. Vieta labai svarbi mano kūryboje, būtent gimtoji vieta – Lietuvos kraštas. Kraštovaizdis, kurį aš renkuosi, tarnauja tik kaip impulsas, svarbus ne išorinėmis formomis, bet tvyrančia atmosfera, nuotaikomis.“
Bernardinų galerijoje (Maironio g. 10, Vilnius) veiks iki kovo 6 d.
„Nuo vandalizmo iki paveldo: Kauno gatvės menas“
Ar susimąstėte, kada buvo sukurtas pirmasis grafitis? O pirmoji neofreska? Dar pirmykščio žmogaus urvuose? Ar Pompėjos gatvėse? O gal jau moderniais laikais ant autobusų, traukinių ar privačių lėktuvų?
Paroda „Nuo vandalizmo iki paveldo: Kauno gatvės menas“ skirta urbanistinio meno ištakoms Kaune, siekiančioms sovietmetį. Kviečiame įsigilinti į pagrindinius skirtumus tarp daugelio maišomų sąvokų, tokių kaip grafitis ar neofreska, taip pat sužinoti, kur atsirado pirmieji Kauno grafičiai. Paroda pristato ir skirtingais dešimtmečiais vyravusias urbanistinio meno formas mieste, tuometinės žiniasklaidos reakcijas į piešėjus, ir tai, kaip praėjusio šimtmečio pabaigoje vandalizmu laikytas užsiėmimas virto miestiečių mylimu menu, kuriam jau taikomos apsaugos priemonės.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17) veiks iki kovo 27 d.
Vytauto Poškos tapybos darbų paroda
„Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“
Paroda „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“ yra atminimo ir dėkingumo aktas žmonėms, kurie aukojo meno kūrinius XX a. pradžioje įkurtoms muziejinėms institucijoms. Šiandien jų kolekcijos sudaro seniausią, vertingą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatų branduolį. Tai paroda apie muziejaus rinkinių ištakas – privačių asmenų dovanas. Ekspozicijos apimtis leido parodyti tik pagrindinių mecenatų kolekcijas, tad paroda sudaryta iš keturių skyrių: „Vladislovo Tiškevičiaus kolekcija“, „Kanuto ir Boleslovo Ruseckų rinkinys“, „Fiorentinių dinastijos palikimas“, „Antono Kolb-Seleckio įnašas“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki balandžio 17 d.
„Žemė kėlė žolę: augalai ir gyvūnai lietuvių liaudies mene“
Parodos lankytojai kviečiami susipažinti su išlikusiais senosios baltiškosios kultūros ženklais ir krikščioniškosios kultūros simboliais per liaudies meno artefaktus.
Senojo pasaulėvaizdžio atspindžiai mus daugiausia pasiekė per etninės kultūros raišką. Didelė dalis ženklų kalba perduodamos giluminės informacijos laiko tėkmėje buvo pamiršta – simbolika persimainė, pakito, pavirto puošybiniu ornamentu. Jo prasmę dabartiniais laikais suprasti, šifruoti, skaityti padeda visas etnokultūrinis kontekstas – papročiai, tautosaka, mitologija, palyginimai su kitų tautų menu ir pasaulėvaizdžiu. Keičiantis kultūrinėms epochoms, įsitvirtinant krikščionybei, kito ir įvairių simbolių prasmė. Augalai, gyvūnai ir paukščiai krikščioniškojoje ikonografijoje ir vaizduojamojoje tradicinėje liaudies dailėje turi ypatingą simbolinę reikšmę. Primityvia vaizdine raiška pasižyminčių liaudies tapytojų, skulptorių perteikti šventųjų atvaizdai, siužetai paprastiems beraščiams tikintiesiems suprantamiau atskleidė Dievo sukurtą pasaulį.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gegužės 15 d.
Žilvinas Landzbergas: „Maldos dūmas“
Vasario 4 d. Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) pradės veikti lietuvių menininko Žilvino Landzbergo personalinė paroda „Maldos dūmas“. Šioje parodoje žiūrovai galės pamatyti specialiai 33-ajai San Paulo bienalei kurtą instaliaciją „Paslėpta Saulė“ (2018 m.) kuri taps visos parodos ašimi, o greta jos bus pristatyti ir naujai menininko sukurti skulptūriniai objektai bei instaliacijos.
Žilvinas Landzbergas (g. 1979 m.) – menininkas, skulptorius. 2004 m. baigė skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2001 m. semestrą mokėsi Plymouth‘o universitete, vaizduojamojo meno fakultete. 2005-2007 m. praleido podiplominėje „Atelier“ rezidencijoje, Amsterdame. Nuo 2003 m. aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 2017 m. atstovavo Lietuvą 57-ojoje Venecijos Bienalėje. 2018 m. jo kūriniai buvo pristatyti tarptautinėje šiuolaikinio meno Rygos bienalėje, bei San Paulo bienalėje.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki kovo 6 d.
Vilija Kinderavičiūtė: „Tuolaik ir nūnai“
V. Kinderavičiūtė gimė 1963 m. Kaune.
1987 m. baigė Valstybinio dailės instituto Kauno taikomosios dailės skyrių, kur įgijo dekoratyvinės taikomosios dailės dailininkės specialybę.
Dirba keramikos srityje, naudoja lipdymo rankose techniką.
Nuo 1989 m. dalyvauja simpoziumuose, parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Nuo 1997 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, taip pat LDS tarybos narė.
1997 m. apdovanota už kūrinių originalumą dailės parodoje „Atgimimas“ (Kaunas).
2000 – 2016 m. gyveno Londone.
Kūryboje autorę domina žmogaus ir tikrovės santykis, nuolatinė gamtos reiškinių kaita, jų atsitiktinumas bei tobulumas.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62, Kaunas, BLC verslo centras, I a. vitrina) veiks iki kovo 29 d.
Eglė Velaniškytė: „Puota maro metu“
Skeletai, kaukolės jums kelia šiurpą? Be reikalo. Pasak dailininkės, tai tik kitas žmogaus būvis. Kaip vanduo: gali būti skystas, garai arba ledas.
Bijome mirties? Juk tai gražus slėpinys.
Tai ne poza, ne išdidumas, o kalbėjimas apie tai, kas amžina ir labai svarbu: mūsų nuodėmės, dorybės ir tai – nuo ko nepabėgsi…
Tapytojos Eglės Velaniškytės parodoje „PUOTA MARO METU“ eksponuojami patys naujausi menininkės darbai, tema ir pavadinimas yra padiktuoti gyvenamojo laiko aktualijų bei kūrėjos asmeninių patirčių.
Menininkė tapo žmogaus sielą, kuri negali būti visai šviesi. Atskleidžiamas ne kūno formų grožis, ne gundantis jaunystės grakštumas, o ieškoma būties tiesos. Pasak autorės, ji myli žmones, kokie jie bebūtų – kreivi ar šleivi. Subtilias emocines būsenas išreiškia prigesintos spalvos, šviesos kontrastai, ekspresyvus temperamentingas potėpis, stipri kompozicija.
„Puota maro metu“ – skamba lyg įspėjimas, skatina įsižiūrėti ir apmąstyti.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki kovo 5 d.
„Michaelis Brenneris. Laisvas kritimas. Šiauliai–Niujorkas–Paryžius–Šiauliai“
M. Brenneris buvo žinomas ir labai vertinamas kitų menininkų ir litvakų, bet visgi – nebuvo garsus. Viskas dėl uždaro būdo. Jis nenorėjo priklausyti nuo užsakovų norų, ar ateinančios ir praeinančios mados, tad nerengė personalinių bei nedalyvavo bendrose parodose ir, apskritai, retai įsileisdavo svečius į savo studiją, – pasakoja šios parodos ir muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicijos kuratorė Milda Jakulytė. Ji pabrėžia, kad paroda surengta Šveicarijoje gyvenančio skulptoriaus sūnaus Joshepo Brennerio, nusprendusio tėvo skulptūras padovanoti „Dingusio štetlo“ muziejui, dėka. „Tai, kad mano tėvo darbai bus eksponuojami būtent Lietuvoje ir Šiauliuose – man reiškia labai daug. Tai – proga man iš naujo pažinti savo tėvą“, – prisipažįsta J. Brenneris.
„Pirmųjų krikščionių pėdsakai pagoniškame Vilniuje“
Lietuvos nacionalinis muziejus po daugiau nei 10 metų trukusių restauravimo darbų į dienos šviesą iškelia unikalius archeologinius radinius iš 2005 metais netikėtai atrasto ir Vilniaus miesto istorijos pamatus supurčiusio Vilniaus Bokšto gatvės kapinyno. Parodos Vilniaus miesto bastėjoje lankytojai išvys daugiau nei šimtą sidabrinių, žalvarinių ir paauksuotų papuošalų, kurie priklausė pirmiesiems tuomet dar pagoniško krašto krikščionims.
Šios parodos surengimas nebūtų įmanomas be ilgamečių dviejų Lietuvos istorijos instituto archelogų dr. Irmos Kaplūnaitės ir dr. Ryčio Jonaičio tyrimų Bokšto gatvėje. Šie mokslininkai detaliuosius tyrimus čia vykdė nuo 2006 iki 2014 metų. Pastarajame sklype buvo aptiktas išskirtinis paminklas – vėlyvųjų viduramžių griautinis senkapis, datuojamas XIII a. paskutiniu trečdaliu – XV a. pradžia. Šis laikotarpis yra dar daug archeologams ir istorikams klausimų keliantis Lietuvos istorijos tarpsnis, kai vyko fundamentalūs virsmai ir pagonybę keitė krikščionybė.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Rimantas Dichavičius: „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“
Fotografas R. Dichavičius atskleidžia, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro daugiau nei 400 fotografijų, buvo kurtas ne specialiai, bet per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.
Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki kovo 6 d.
Jonas Aničas: „Niekas neprisimena jo vardo“
Parodoje pristatomi darbai kalba ir aktualia masinės produkcijos vartojimo tema. Kritikuojama masiškumo, pasikartojimo estetika, kūrybos anonimiškumas bei žala aplinkai. Tai pabrėžiama naudojant komerciniais tikslais masiškai gaminamų produktų formas bei spalvas, sutinkamas prekybos centrų logotipuose. Tačiau žmogus vartoja ne tik daiktus, bet ir naujienas, žinias, medijas. Pastaroji pozicija šiandien tampa vis reikšmingesnė. Ši galinga terpė sudaro sąlygas pasyviam stebėtojui – žmogui, kuris seka reikšmingas naujienas, bet pats dažnai yra bejėgis įvykių sekoje. Šis žmogus, vartojantis, bet nekuriantis, tampa bevardžiu tos pačios masinės gamybos produktu, pasmerktu pasimesti minioje.
Iš pažiūros skirtingi parodos sluoksniai kviečia aktyviai pastebėti, kokią poziciją užimsime mes – žiūrovai: ar tapsime savo esaties kūrėjais, ar pasiduosime pasyvumui, kuris yra tolygus užmarščiai.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki kovo 3 d.
Jonty Tacon, Laurie Griffith: „Babochka“
Šio fotografinio tyrimo objektas – atokus ir palyginti mažai pažįstamas Lietuvos miestas Visaginas, sovietų okupacijos metais specialiai įkurtas tuo metu galingiausios pasaulyje atominės elektrinės statytojams ir darbuotojams. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esanti Ignalinos atominė elektrinė buvo ambicingas projektas, turėjęs užtikrinti solidžią ateitį Visagino gyventojams. Lietuvai siekiant įstoti į Europos Sąjungą, pagrindine sąlyga tapo nutraukti eksploatuoti Ignalinos atominę elektrinę. Joje buvo naudojamos tokios pat reaktoriaus technologijos (RBMK-1500) kaip ir Černobylyje.
Jėgainės uždarymo įtaka Visagino miestui – pagrindinė Laurie ir Jonty‘io fotografijos projekto „Babochka” ašis. Menininkai įsitraukė į kadaise labai uždaros vietinės bendruomenės, kurią sudarė visos buvusios Sovietų Sąjungos tautų žmonės, gyvenimą ir iš arti tyrinėjo kone šventai saugomą elektrinės vidų. Išryškėjo išdidumo, išlikimo, bendruomeniškumo ir kartu suskaldytos tapatybės paveikslas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gegužės 1 d.
Tomas Daukša: „Laimės švieselės“
Šia instaliacija autorius apmąsto, tvarumą ir perteklių, harmoniją ir triukšmą kultūroje ir kasdieniame gyvenime bei meno ir dizaino santykį. Iš pirmo žvilgsnio projektas atrodo neįpareigojantis, linksmas ir žaismingas projektas, tačiau jis kelia svarbius ir aktualius klausimus, ar vaisingos ir realios yra mūsų gamtos apsaugos ir tvaraus gyvenimo pastangos.
Instaliacija sudaryta iš miške rastų bebrų apgraužtų pagalių, jie surišti augalinio pluošto, suyrančiomis virvelėmis, o viršuje įtaisytos sunkiai perdirbamos LED disko lemputės. Jos tarsi nuneigia autoriaus dėtas pastangas sukurti tvarų kūrinį. Pagaliams surišti menininkas naudoja primityvią rišimo technologiją, dažnai sutinkamą amatuose. LED lemputės dar visai neseniai buvo brangi ir tik kai kuriems įperkama ir prieinama inovacija. Kaip autorius pamena, apie LED’us galėjai sužinoti iš žiniasklaidos, tačiau ilgainiui naujovė tapo įprasta, kasdienė, lengvai prieinama, ji pasidarė bene pagrindiniu šių laikų šviesos šaltiniu (išskyrus Saulę).
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gegužės 1 d.
Yoko Ono: „Ex It“
Instaliaciją sudaro 100 skirtingo dydžio medinių karstų su iš jų augančiais medžiais bei sklindantis gyvosios gamtos garso įrašas. Tai paveikus karo pasekmių ar gamtinės katastrofos vaizdinys, gyvybės atsparumo ir gamtos gyvybingumo metafora. Kaip teigia pati menininkė, „Ex It – tai gyvenimas kaip tęsinys“.
Ši instaliacija yra didelės Yoko Ono retrospektyvos, kuri atsidarys Kauno paveikslų galerijoje šių metų rugsėjį, įvadinė dalis. Parodoje pavadinimu „Laisvės pažinimo sodas“ bus gausu kūrinių, pristatančių įvairius Yoko Ono kūrybos laikotarpius ir praktikas: nuo konceptualaus meno ir eksperimentinio kino iki erdvės instaliacijų, objektų ir tekstinių kūrinių. Svarbu ir tai, kad paroda rengiama Kauno paveikslų galerijoje, įsikūrusioje prie pat fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno vaikystės namų, galerijoje taip pat veikia šiam kūrėjui skirtas fluxus kabinetas. „Laisvės pažinimo“ sodas – tai kvietimas kvietimas įžvelgti laisvę kasdienybėje, esančioje ir už parodos galerijoje ribų. Yoko Ono kūrinius bus galima pamatyti ir Kauno viešosiose erdvėse bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emanuelio Levino centre.
Lietuvos banko pastate (Maironio g. 25, Kaunas) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Vokiečių gatvė“
Apie gana trumpą Vokiečių gatvę Vilniuje kalbama ir rašoma daug ir seniai. Ji linksniuojama kaip brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba, svarbi miesto centro atkarpa, kurią reikia vienaip ar kitaip pertvarkyti.
Žinome, kada gatvė kilo, degė, atgimė, buvo sugriauta ir užstatyta. Senosiose Vokiečių gatvės fotografijose gausu žmonių, tačiau apie juos žinome gerokai mažiau. Kas jie? Kuo jie užsiėmė? Kaip gyveno? Iš kur atvyko? Kodėl atsidūrė šioje gatvėje ir ką joje veikė?
Šio projekto metu tirsime Vokiečių gatvės žmonių kasdienybę: rekonstruosime jų maršrutus, gyvenimo ritmą, konfliktus, priminsime apie pasilinksminimo ir apsipirkimo vietas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepo 3 d.
„Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“
Parodos tikslas yra išryškinti originalų, bet menkai žinomą tarpukario Vilniaus dailės segmentą: pristatomi skirtingų kartų, tautybių, įvairių socialinių sluoksnių Vilniuje kūrusių moterų ir merginų meninės veiklos rezultatai; jų darbų stilistika varijuoja nuo XX a. pradžiai būdingos realistinės raiškos iki modernių art deco, ekspresionizmo dailės pavyzdžių. Parodoje moterų kūryba atskleidžiama per šešis teminius pjūvius: Įrėmintas žvilgsnis pasakoja apie moterų kurtus portretus ir autoportretus, Namų teritorija praveria artimos aplinkos kulisus, Sapnų ir nerimo erdvės nukelia į socialiai ir emociškai jautrių išgyvenimų patirtis nuo skurdo iki balaganiškų cirko artistų pasirodymų, Tradicinės kultūros atvėrimai įveda į etninės kultūros pažinimo ir tyrinėjimo lauką, Stilingo gyvenimo ritmu primena apie modernumo siekį ir Vilniuje buvusią populiariąją bei teatro kultūrą, o Meno piligrimės iliustruoja moterų kelionių temą.
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 10 d.
„Kasdienybės architektės. Gyvenamųjų interjerų baldų dizainas. 1959–1984“
Parodos lankytojai susipažins su pirmųjų profesionalaus dizaino kartų baldininkių, kurios itin daug dėmesio skyrė gyvenamajai aplinkai formuoti, kūryba. Baldų kūrėjos moterys, gana gausiai startavusios 6–7 deš., davė ryškų postūmį lietuviškų baldų modernizmo tradicijai, kurią vėliau sujungė su naujomis, laiko padiktuotomis dizaino tendencijomis. Dizainerės dirbo sudėtingomis sovietinio režimo sąlygomis, kuomet buvo stabdoma kūrybinė iniciatyva, trūko profesinės informacijos, gamybos medžiagų. Nepaisant to, jų darbai padarė reikšmingą įtaką Lietuvos baldų dizaino raidai ir įsirašė į Europinės modernizmo tradicijos kontekstą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.
„Rūmų istorijos“
Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
Antanas Mončys: „Veidai ir dvasios“
Parodos pavadinimą padiktavo Antano Mončio (1921‒1993) kūrinių motyvai ir neblėstanti dailininko nostalgija paliktai gimtajai Žemaitijai, jo kūriniuose ataidinti senųjų liaudies amatų, meistrystės, pasakų ir legendų dvasia.
Parodos kūrinių pagrindinę dalį sudaro pirmąkart Lietuvoje rodomos skulptūros, piešiniai, akvarelės, koliažai iš Vokietijoje gyvenančios dailininko dukros Sabinos Moncys Moncevicius rinkinio, taip pat iš vilniečių skulptoriaus bičiulių Caroline ir Arvydo Paliulių kolekcijos. Ekspozicijoje taip pat yra keliolika didesnio formato skulptūrų, piešinių, akvarelių ir plakatų iš Palangos Antano Mončio namų‒muziejaus, kuriame saugoma pagrindinė dailininko kūrybinio palikimo dalis. Du kūriniai atstovauja Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui: „Didysis koliažas“ ir „Pono Seguin’o ožkelė“ – tai skulptoriaus šeimos dovana muziejui. Apie Mončio pirmuosius savarankiškos kūrybos metus Paryžiuje, palikus Osipo Zadkine’o studiją, lankytojai gali pasiskaityti parodos leidinyje išspausdintame prancūzų dailės istorikės Mathilde’os Desvages straipsnyje „Antanas Mončys, lietuvių skulptorius pokario Paryžiuje“ („Antanas Moncys, sculpteur lituanien dans le Paris d’après-guerre“).
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 27 d.
„...1943 - 2020 ...“
Pylimo galerija pirmą kartą visuomenei išsamiai pristato savo solidžią Lietuvos XX a. II pusės tapybos kolekciją. Ją sudaro arti dviejų šimtų drobių, sukurtų nuo 1943 iki 2020 m. Rinkinio branduolys susiformavo 2010 m., kuomet galerijos atidarymo proga buvo surengta jos pirmoji paroda. Tuo metu lankytojai išvydo Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Rimo Bičiūno ir kitų XX a. 7-o dešimtmečio modernizmo klasikų darbus. Bėgant laikui, galerijos kūrinių fondas pasipildė naujais autoriais ir jų sukurtais paveikslais. Išskirtinės reikšmės kolekcijai suteikė tokie vardai kaip Stasys Ušinskas, Kazys Šimonis, Antanas Žmuidzinavičius, Kajetonas Sklėrius.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki kovo 12 d.
„Gyvi namai“
Gandai ir gyvi liudijimai mena po Kauno menininkų namų (KMN) vilos stogu vykusį audringą gyvenimą, kurio fragmentai liko išsibarstę to meto žiniasklaidoje, menininkų ir KMN buvusių bendradarbių atmintyje. Parodoje skleisis pasakojimai tiesiogiai susiję su KMN erdvėmis ir jų praeities funkcijomis.
„Turėjau bare pasidaręs tokią metalinę dėžę su smėliu ir virdavau turkišką kavą. Va, čia, kampe. Ta kava jiems buvo kažkas fantastiško! Kavos aparato net ir nepirkom“, – pasakoja Robertas Černiauskas, KMN veikusio baro šeimininkas.
Parodoje išgirsite Virginijos Kochanskytės, Arūno Kulikausko, Aldonos Keturakienės, Justino Kalinausko, Roberto Černiausko, Petro Venclovo pasakojimus.
Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki kovo 1 d.
„Jaunieji technikai Šiauliuose“
Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Ši paroda atsirado ilgamečio, daugelio būrelių vadovo, JTS direktoriaus Jono Vaičaičio iniciatyva ir pastangomis. Tai vienas nedidelis jaunųjų technikų pasiekimų fragmentas, atskleistas kuklioje muziejaus parodų erdvėje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks iki liepos 16 d.
„Deivės ir kariai“
Istorijų namuose pristatoma paroda „Deivės ir kariai“ supažindina su žymiausia lietuve archeologe pasaulyje Marija Gimbutiene (1921–1994) ir jos mokslinėmis įžvalgomis. Lankytojui atskleidžiamos dvi fundamentalios mokslininkės hipotezės apie Europos kultūros raidą ir tapatybę, pelniusios jai visuotinį pripažinimą ir įkvėpusios naujus mokslinius, visuomeninius judėjimus.
Marijos Gimbutienes Europos kultūrinį virsmą apibūdinančias hipotezes parodoje iliustruoja būtent tie archeologiniai radiniai, kuriais mokslininkė kliovėsi jas iškeldama. Į parodą Lietuvoje, Istorijų namuose, šie unikalūs eksponatai atvyko iš penkiolikos įvairių Europos muziejų ir įstaigų.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3,Vilnius) veiks iki kovo 13 d.
„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)“
Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki liepos 1 d.
Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“
Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 13 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki kovo mėn.
