Rugsėjo 18-29 dienomis duris atveria GERAS DIZAINAS 2019 nacionalinio konkurso nugalėtojų paroda. Lietuvos dizaino prizas GERAS DIZAINAS – tai nacionalinis konkursas, skirtas geriausiam dizainui šalyje – Lietuvos įmonių produkcijai ir dizainerių darbams – atrasti ir paminėti.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki spalio 1 d.
Daugiau nei šimtas apipavidalintų knygų, nepaprastu grakštumu ir dėmesiu detalei išsiskiriantys grafikos, tapybos, kaligrafijos bei skulptūros darbai, sužavėję ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Norvegijos, Prancūzijos, Rusijos žiūrovus. Visa tai B Broniaus Leonavičiaus (g. 1933) kūryba. Parodą sudaro dvi dalys: „Istorija ir dailininkas: Bronius Leonavičius“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir „Knygos menas ir kaligrafinės kompozicijos“ Kazio Varnelio namuose-muziejuje.
Parodos veikia iki lapkričio 10 d.
Parodoje eksponuojami foto, video darbai fragmentiškai atspindintys autoriaus santykį (nuojautas, vizijas) su įvairiais kontekstais. Ženklai, archetipai kerintys savo paprasta išraiška ir turinio gelme – nėra tikslas, o veikiau priemonė, tarsi nesąmoningai atsirandantys kaip faktūros ar tekstūros dalis, kaip potėpis paveiksle ir visai nesvarbu ar tai tapyba, ar fotografija, judantis ar statiškas vaizdas. Sąmoningai atsisakoma siužeto, pasakojimo, poreikio imituoti tikrovę. Veikiau iš atpažįstamų aplinkos dalių, fragmentų kuriamas nerealus pasaulis, kaip sapnas, kur galima ir skraidyti.
Galerijoje „Akademija“ veikia iki rugsėjo 28 d.
Į Vilnių su naujausiais tapybos darbais sugrįžta vienas paslaptingiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų – Raimondas Gailiūnas. Rokiškyje kuriantis ir gyvenantis menininkas į Lietuvos tapybos lauką atėjo 1990-aisiais su „Angies“ grupe. Gyvendamas toli nuo meno centrų, dirbantis bendrabučio kambaryje įrengtoje studijoje, menininkas perkelia ant drobės šių dienų gyvenimą – jo ryškiuose, kūniškuose paveiksluose nugula asmeninės istorijos, citatos iš senųjų religinių paveikslų bei fotografijos, šiuolaikinių medijų įpiršti vaizdai.
Galerijoje „Arka“ veikia iki spalio 9 d.
Parodoje eksponuojami du koliažų ciklai – „Vaikai iš Marso ar…“ ir „Šimtmečio vaikai“ – sukurti 2015–2019 m. laikotarpiu. Abu ciklus vienija vaikų, vaikystės ir praeities leitmotyvai.
Serijoje „Vaikai iš Marso ar…“ (2015–2017) pagrindiniai kūrinių veikėjai išgyvena skirtingas emocijas ir nuotaikas: krykščiantis džiaugsmas čia persipina su rimtimi. Vaikai autorei regisi kaip nepaprastos būtybės. Nežemišką jų veiksmo atmosferą perteikia meninės išraiškos priemonės – autorine technika dažytas popierius ir laisva kompozicija.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki spalio 5 d.
Parodoje Spygliaraštis Linas Blažiūnas toliau nuosekliai plėtoja gamtos stebėjimu grįstus siužetus. Ekspozicijoje pristatomi paskutinių dviejų metų kūriniai: piešiniai tušinuku ir grafitu, akrilo raižiniai ant organinio stiklo. Naujausių darbų atsiradimą inspiravo asmeniškos patirtys ir situacijos. Pasak autoriaus, kalbėjimas vaizdais arba rašto vaizdavimas yra vienas ir tas pats. Menininkas teigia Spygliaraštyje jungiantis vizualiąją ir tekstinę informaciją, kurioje vaizdas tampa svarbesniu už žodį.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki spalio 5 d.
Šioje parodoje eksponuojami piešiniai yra iš dviejų – Laimos Drazdauskaitės ir Arvydo Martinaičio – rinkinių. Bet jeigu būti preciziškiems, tai tik dabar yra du, bet buvo vienas. Laima Drazdauskaitė iki mūsų dienų išsaugojo vientisą, neišsklaidytą 1975‒1982 metais sukurtą kolektyvinių piešinių rinkinį – du ciklus „Psichodelicos” ir „Mimicrios” ir dar šūsnį piešinių, nepriklausančių ciklams. Viso beveik 600. O Arvydui Martinaičiui, kaip jos gerbiamo kolegos Antano Martinaičio sūnui, prieš porą metų dvidešimt piešinių dailininkė padovanojo… Taip galvojau beveik iki pat šios parodos atidarymo. Pasirodo, kad yra dar pluoštelis piešinių, kuriuos Antanas Martinaitis išsaugojo pats, ir jie dabar yra pas Adeliją Martinaitienę.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki spalio 5 d.
Parodoje permąstoma daiktų prigimtis – išnykus jų atsiradimą lėmusiems amatams ar atsiradus mechaniniams bei elektroniniams įrankių pakaitalams, šie daiktai vėl liko tik formos ar objektai, žiūrovo vaizduotėje dažnai nebeiššaukiantys jų paskirties prisiminimo.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki spalio 5 d.
Lankytojams pristatomi tapytojų Ausmos Bankauskaitės, Violetos Juodzevičienės, Linos Drižiūtės, Modesto Malinausko, Evos Pohlkes ir Gintauto Vaičio meno kūriniai, inspiruoti plenero, vykusio 2013 m. spalio 12–25 dienomis Kryme, Ukrainoje.
Plenero „M. K. Čiurlionio keliais – Krymas“ metu Kauno dailininkai kūrė tose vietose, kuriose kadaise lankėsi vienas žymiausių Lietuvos menininkų. Parodoje eksponuojamais peizažais dailininkai suteikia mums unikalią progą apžvelgti ir pajusti tas vietas, kurias regėjo ir kuriomis kvėpavo Lietuvos genijus.
„M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje“ veikia iki lapkričio 20 d.
„Tau, kad dažnai ją atsimintum“ – sakinys, kurį ant kitos nuotraukos pusės parašė draugė Mirta, viena iš fotografijoje vaizduojamų moterų. Mes fiksuojame vaizdą, kad atmintume, kad paliktume savo dabarties ir praeities pėdsaką. Pasak Roland’o Barthes’o, šiomis nuotraukomis liudijame savo egzistenciją. Ką matome nuotraukoje, tam tikra forma egzistavo prieš mus. O jeigu ne? Jei naudotume jas kaip simbolius naujoms prasmėms įsivaizduoti ir sukurti? Pristatoma darbų serija yra tokių paieškų rezultatas. Dirbau prie archyvinių vaizdų, nagrinėdama individualų ir kolektyvinį identitetą. Taip dekonstravau praeityje sukurtas nuotraukas ir jas integravau į naują modernų peizažą, žaisdama su atminties prasmėmis,“ – pasakoja autorė.
„Vilniaus fotografijos galerijoje“ veikia iki spalio 12 d.
„Jos tapyba nusvyra į Šiaurės gundytojų pasaulį, į jų ledo aistros kalbą. Didieji Šiaurės suvedžiotojai: S. Kierkegaardas, K. Hamsunas, J. Kjaerstadas alsuoja šalčio aistra ir atskleidžia meilės aistrą kaip tolimą žvakių ir šešėlių už lango virpesį. Nuo to šie gundymai netampa mažiau jausmingi, tačiau, netekdami savo moljeriško komiškumo, jie leidžia kalbėti užuominoms, o vadinasi kvapams, spalvoms, vėjams ir lapams, suknelėms ir gėlėms, upei ir lietui…Ar galime pavadinti tai – konservatyviu padorumu? Ne, tai yra subversyvus elgesys konservatyvių vertybių pasaulyje. Šiaurės aistra yra itin subversyvi ir grasina tikrovės griūtimis, bet iki tol, devyni ledo piešiniai varžo nesublimuotą aistrą“, – autorės kūrybą apibūdino profesorius Gintautas Mažeikis.
„Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje“ veikia iki rugsėjo 29 d.
Parodos dalyviai: Aušra Jasiukevičiūtė, Gintaras Mikolaitis, Liutauras Griežė, Margiris Buržinskas, Mantas Kazakevičius, Mindaugas Jakučionis, Mindaugas Junčys, Pavel Pavel, Vidas Simanavičius ir kiti.
„Medalių galerijoje“ veikia iki rugsėjo 21 d.
Kiekviena tapytojo Ramūno Dagio paroda savo darbais emocionali ir stebinanti inovatyviomis idėjomis. Per visą ilgą kūrybinių ieškojimų kelionę Ramūnas Dagys atrado savitą braižą, išskiriantį jį iš kitų menininkų. Nemažą kūrybos dalį užima darbai, tapyti dalyvaujant pleneruose tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Plenerų metu paveiksluose ekspresyviais potėpiais įamžinama gamta, kuri yra atvira, kalbanti su žmogumi. R. Dagys nesiekia tiksliai atkurti gamtovaizdžio, kad šis būtų lengvai atpažįstamas, svarbiausia jam yra vidinė būsena, kuomet yra galimybė teptuku perteikti ryšį su gamta, momentines nuotaikas, tarsi impresionistui savo darbuose „žaidžiant“ šviesa.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki rugsėjo 28 d.
KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Nuo 2004 m. festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis laikomas vienu svarbiausių tęstinių meno renginių Lietuvoje. Festivalis yra pasaulinės „Festivals of Light“ organizacijos narys. Festivalio įkūrėjas ir vadovas Mindaugas Kavaliauskas.
„Kauno miesto muziejuje“ veikia iki spalio 6 d.
P. Stauskui, savaip suvokusiam istorijos vyksmo esmę, patyrusiam ir 1941-jų tremtį, ir priverstinį dalyvavimą II Pasauliniame kare, vienu reikšmingiausių darbų tapo muziejaus kaip nonkonformizmo užuovėjos kūrimas. Tuo pačiu metu čia vykdavo oficioziniai renginiai ir dirbo ar slėpdavosi buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, lietuvių kultūrai nusipelnę Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė, Adelbertas Nedzelskis, Povilas Karazija, Pranciškus Porutis, Bronius Petrauskas, prof. Tadas Petkevičius, iš direktoriaus pareigų atleistas P. Galaunė ir daugybė kitų sovietams nepatogių asmenų. Stausko apdairaus ir toliaregiško mąstymo dėka Čiurlionio muziejus tapo savita galimybių sistema, padėjusia ne tik išsaugoti vertingas kolekcijas, jas gausinti, bet ir atrasti naujas eksponavimo erdves. Jam vadovaujant pastatytos dvi naujos galerijos, atidaryti filialai Kaune (Pažaislio architektūrinis ansamblis, Vitražo ir skulptūros galerija Sobore, Keramikos muziejus Kauno rotušės rūsiuose, A. Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus), taip pat Druskininkuose, Jurbarke, o Kaunas buvo įgijęs „muziejų miesto“ vardą.
„Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje“ veikia iki spalio 20 d.
Tai ketvirtoji autorinė knygrišės paroda, kurios tema sukasi apie įkvėpimą ir įkvėpėjas – mūzas. Parodoje eksponuojamos knygos, vienaip ar kitaip susijusios su dieviškuoju įkvėpimu: nuo pirmojo kūrybos akto – žmonių sutvėrimo – iki lietuvių tautos genijaus M. K. Čiurlionio kūrybinio įkvėpimo apraiškų – įrištų dailininko ir kompozitoriaus natų ir laiškų žmonai Sofijai. Vis dėlto pagrindinis parodos leitmotyvas yra per devynis mėnesius įrištos knygos graikų mūzoms, gimusioms iš devynių Mnemosinės ir Dzeuso meilės naktų.
„Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje“ veikia iki sausio 5 d.
Kūryba V. Pinkevičiui buvo ir džiaugsmas, ir kančia, ir išsilaisvinimas. Nuolatinis darbas, uždaras gyvenimo būdas, apsiribojęs namais, mokykla ir dirbtuve, profesinis sąžiningumas davė išskirtinį rezultatą. Kolegos jį juokais vadindavo dirbtuvės kaliniu, tapybos atsiskyrėliu, gyvenimo asketu ar dailės misionieriumi. Jo stulbinantis darbštumas, piešinio raiška ir spalvos jėga kėlė pagarbų susižavėjimą. Pasak tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus, V. Pinkevičius „tarnavo Tapybai, lyg ištikimas riteris. Nesimetė į eksperimentus ir todėl neprarado mokyklos, meistrystės. Atkakliai siekė aukščiausio rezultato, padarė viską, kad maksimaliai išskleistų savo talentą“.
„Prano Domšaičio galerijoje“ veikia iki spalio 10 d.
Ši paroda – dalis Anykščių menų centro Angelų muziejaus projekto „Surask…Angelų kelias“. 2017 metais startavęs tęstinis projektas „Surask…Angelų kelias“ vyksta bendradarbiaujant su kitais rajono turizmo paslaugų teikėjais. Labiausiai turistų ir anykštėnų lankomose aktyvaus laisvalaikio praleidimo vietose profesionalūs menininkai sukūrė angelus: skulptūras, paveikslus, instaliacijas. Miesto svečiai lanko Anykščius keliaudami „Angelų keliu“, tokiu būdu aktyvios pramogos sujungiamos su menine kūryba.
„Vytauto Valiušio keramikos muziejuje“ veikia iki rugsėjo 28 d.
Garsių šiuolaikinių Vokietijoje gyvenančių dailininkų Ingrydos Suokaitės (gim. 1942) ir Rolando Helmerio (gim. 1940) kūrybos paroda „Abstraktu – geometriška – konkretu“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje surengta kaip menininkų šeimų parodų ciklo „Kūrybiniai tandemai“ dalis. Visus parodoje eksponuojamus kūrinius autoriai dovanoja Lietuvos dailės muziejui, taip papildydami išeivijos dailės rinkinius išties vertingais šiuolaikinio meno darbais.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki lapkričio 17 d.
Metonìmija (gr. Metonymia – „vardo pakeitimas“) – perkeltinės reikšmės pasakymas, vienos sąvokos pakeitimas kita, pagrįstas tuo, kad tomis sąvokomis nusakomi objektai yra iš esmės susiję vienas su kitu kaip dalis ir visuma, priežastis ir pasekmė, vidus ir išorė, veikėjas ir veiklos rezultatas, vieta ir joje vykęs įvykis ir pan.
Metafora, kurią Dominykas Sidorovas dažniausiai naudoja apibūdinti savo kūrybą ar labiau kūrybos metodą yra Morzės abėcėlė – paskiri garsai, kurie reiškia raides. Iš tų garsų sudaromi sakiniai, pastraipos ir galų gale net visas romanas. Tokiu principu jaunosios kartos tapytojas kuria paveikslus, kurie yra lyg reikšmę nešantys pavieniai garsai.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki spalio 11 d.
Lietuvių menininkė Gabrielė Adomaitytė (g. 1994) tapo pasitelkdama nuotraukas, kserokopijas ir kitokias spaudinių formas. Kai kuriuose jos darbuose baltas rėmas aplink vaizdą įspėja, kad šis tėra iškarpa iš gerokai didesnio, beribio vaizdų pasaulio. Paslaptingu būdu paveikslai išsaugo pirminės medžiagos fizines savybes – pavyzdžiui, ant popieriaus atspausdinto skenuoto vaizdo sulamdymus ir sulankstymo žymes Xeroxed, 2018 arba saulės išbalinto knygos puslapio faktūrą Untitled (Sunbleach #2), 2018. Menininkė yra naudojusi įvairiausius šaltinius – nuo senų baltiškų papuošalų katalogų iki blizgių mados reklamų, nuo mokslinių diagramų iki medicininių nanofotografijų. Pertapydama šiuos vaizdus G. Adomaitytė kalba apie stulbinamą vaizdų pasaulio daugialypumą.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki spalio 11 d.
„Kūno tęsiniai“ – tai pirmoji Džiugo Šukio personalinė paroda, kurioje menininkas tyrinėja fizinius kūnus, jų santykį su aplinka ir žmogumi. Parodoje pristatomi kūriniai – tai tarsi kūno patobulinimai, įrankiai, turintys fiziškai padėti per silpnam žmogaus kūnui atlikti jo galimybes viršijančius veiksmus. Visgi šie sunkūs, griozdiški įrankiai nėra patogiai panaudojami ar, apskritai, praktiškai pritaikomi, todėl neretai sukelia absurdo pojūtį.
Galerijoje „AV(17)“ veikia iki spalio 10 d.
Dedobbeleerio solo paroda sumanyta specialiai ŠMC Didžiajai salei ir įkvėpta šio pastato architektūros bei ją keitusio laiko ženklų. Visi parodoje pristatomi kūriniai sukurti 2019 m., didelė jų dalis buvo suprodiusuoti Vilniuje būtent šiai parodai. Atsižvelgdamas į tai, kad paroda šioje erdvėje vyksta ypatingu laiku – netrukus po jos pastatas užsidarys rekonstrukcijai – menininkaskelia klausimus apie skirtingais laikotarpiais čia besiformavusius architektūrinius ir dizaino sluoksnius ir parodų eksponavimo kultūras. Dedobbeleeris atveria 9-ojo dešimtmečio mozaikinio betono grindų dangą, randa būdą panaudotidaug metų ŠMC tarnavusius ekspozicinius skydus bei grąžina į salę seniai nebenaudojamus šviestuvus, kuriuos aptiko archyvinėse pastato nuotraukose. Meno parodų ir jų ekspozicijų istorija, jų politiniai kontekstai – tai Dedobbeleerio kūrybai būdingos temos, apie kurias jis subtiliai kalba ne tik kurdamas siurrealius, pusiau funkcinius objektus ir architektūrines intervencijas, bet ir savo kuratorine ir pedagogine veikla.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki lapkričio 6 d.
Parodos pavadinimas norodo į 1981-aisiais metais sukurtą Martino Kippenbergerio kūrinių seriją Lieber Maler, Male Mir (liet. „Mielas tapytojau, tapyk mane“). Menininkas pasamdė profesionalų afišų tapytoją vardu Werneris nutapyti keletą didelio formato portretų, kuriuose vaizduojamas pats Kippenbergeris. Nors Kippenbergeris pripažino Wernerio indėlį į šį projektą, tačiau nieko daugiau, išskyrus jo pirmąjį vardą, apie jį nėra žinoma. Nebūtų nuostabu, jei pasirodytų, kad Werneris tėra išgalvotas personažas, tačiau jis įkūnija figūrą žmogaus, kurio darbas, įdėtas bendradarbiaujant su garsiu menininku, bendru sutarimu yra laikomas vieša paslaptimi. Parodoje siūloma iš arčiau pažvelgti į įvairius tokio bendradarbiavimo atvejus bei siekiama atskleisti mitus kaip meno kūriniai yra sukuriami, bei struktūras, kurios šiuos mitus palaiko gyvus
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki lapkričio 3 d.
Irmos Stanaitytės-Bazienės paroda „Gugingo sodas“ – tarsi kelio filmo fragmentai ar audiovizuãlios ištraukos iš kelionės dienoraščio. Sugretinamos trys Austrijoje menininkės aplankytos vietos, tarp jų konstruojant galimus arba įsivaizduojamus ryšius. Guggingo sode susitinka paciento kambarys, Naujojo pasaulio atradimas vienuolyno teritorijoje ir žmogaus ausiai negirdimi garsai meno rezidencijos erdvėje.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki rugsėjo 21 d.
Parodos kuratorės dr. Danutės Zovienės teigimu, „Augustino Savicko – Lietuvos tapybos klasiko, menotyros daktaro, profesoriaus kūryba neatsiejama nuo XX a. lietuvių tapybos istorijos. Gimęs pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais, kaip asmenybė brendo prieškariu, patyrė Antrojo pasaulinio karo dramą, pokaryje – Lietuvos okupaciją, sovietmečio grimasas ir atgimstančios Nepriklausomos valstybės realijas. Dailininko kūryba yra tarsi tiltas, jungiantis XX a. Lietuvos prieškario dailę su XXI a. procesais. Kauno meno mokykloje ir Vilniaus dailės institute studijavęs pas lietuvių modernistinės tapybos mokyklos kūrėją Justiną Vienožinskį (1886–1960), pats dėstęs institute (1951–1972), o vėliau profesoriavęs Vilniaus dailės akademijoje (1985–1993), Augustinas Savickas sugrąžino ir plėtojo lietuvių tapybai vertingiausias prieškario lietuvių modernistinės tapybos savybes bei kūrybiškai perdavė jas savo mokiniams.
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki rugsėjo 24 d.
„Kaip muzikoje yra įvairių – sunkių ir lengvų – žanrų, taip ir dailėje: L. Katinas nėra lengvai perprantamas kūrėjas, tas, kurio paveikslai „perskaitomi“ vos į juos pasižiūrėjus. Jis niekada nekūrė meno dėl materialinės naudos, o jo užsakovas visada buvo vienas ir tas pats – širdis. Todėl jo kūriniuose egzistuoja savitas pasaulis, absoliučiai „katiniškas“ naratyvas, kurį suprasti reikia nemažų intelektualinių pastangų. Tačiau jei bent kartą pavyksta perprasti jo kuriamo pasaulio dėsnius, pagauti prasmės gijas, jo paveikslai atsiveria ir apdovanoja katarsiu, kurį norisi patirti dar daug kartų“, – sako menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.
Galerijoje „Kunstkamera“ veikia iki spalio 12 d.
Litvakų – Neemija Arbit Blatas (1908-1999), Adomas Jacovskis, Solomonas Teitelbaumas – parodos atidarymas.
Galerijoje „Laiptai“ veikia iki rugsėjo 30 d.
Gintauto Trimako ir Vytauto Razmos bendras projektas – fotodialogas „Dubliai“. 2009 m. spalį prasidėjęs foto pokalbis tęsiasi iki dabar. G. Trimakas užduoda „klausimą“ 4×5 colio kamera, o ją sukonstravęs V. Razma iš karto į jį „atsako“ – taip atsiranda dviejų autorių diptikas.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki lapkričio 3 d.
Vokietijoje gyvenanti ir kurianti Patricija Gilytė savo darbuose pastarąjį dešimtmetį analizuoja konkrečios vietovės specifiką – bando aprėpti pokyčius bei dokumentuoti šios vietos status quo iš meninės pozicijos. Parodoje „Ekvinokcija“ menininkė pristato šiemet Klaipėdoje sukurtą instaliaciją „Equinox K-7392“ ir instaliaciją „Tri-Galaxian L-4116“ (2014 m.), skirtą Linco miestui Austrijoje.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki spalio 6 d.
2019 m. sukako 50 metų, kai žmogus išsilaipino Mėnulyje. Nuo 1969 m. iki 1972 m., kai programa buvo nutraukta, Mėnulio misijose dalyvavo 12 vyrų. Nors misijai buvo ruošiamos ir 13 moterų, jos „nespėjo“. Mėnulis parodos dalyvėms yra atspirties taškas kalbėti apie žvilgsnį (teleskopinį, mikroskopinį, panoptinį, asmeninį), erdvines praktikas (vidinės ir išorinės erdvės dialektika, ribų transgresija) ir kūno dinamiką neįprastose situacijose (nesvarumas ir kt.). Menininkės taip pat gilinasi į žinojimo, galios ir lyties klausimus, pasitelkdamos mokslinius tyrimus ir mitologinius pasakojimus.
„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre“ veikia iki spalio 6 d.
Naujame, dar niekur nepristatytame Justino Vilučio darbų cikle „Fear Eats the Soul“ pasitelkiami įvairūs pop kultūros elementai – nuo serialo „Bafi, vampyrų žudikė“ ar filmo „Gremlinai“ iki tokių filmų kaip „Nosferatu. Siaubo simfonija“ ir „Raganos“. Darbuose plėtojami blogio, transformacijos ir svetimumo vaizdiniai, brėžiamos paralelės tarp chaoso ir groteskiškumo, hiperrealumo bei abstraktumo. Taip projektas tampa būdu tyrinėti objekto būseną ir pirmaprades emocijas – sienas, skiriančias mus nuo išorinės realybės griuvimo. Pasitelkiant skirtingas fotografijos technikas bei įvaizdžius, darbuose prieš žiūrovo akis išplaukia yrantys jūros gyviai, antropomorfiniai peizažai bei neatpažįstami kūnai.
„Prospekto galerijoje“ veikia iki rugsėjo 21 d.
„Geriausi laikai“ – paroda, pristatanti aštuoniolikos VDA TF dėstytojų kūrybą. Kada buvo geriausi šios mokyklos laikai? Galbūt tai tie laikai, kai dabar savo patirtimi besidalijantys pedagogai buvo jauni? O galbūt dabar, kai tiek jauni, tiek vyresni dėstytojai gali atsiremti į struktūrą ir tradicijas? Paroda nepretenduoja į „geriausius geriausių metų kūrinius“. Paroda kalba apie tai, kad, kiekvieni laikai gali būti geriausi. Ir kad kiekvienas turi savo asmeninius „geriausius laikus“, kurie kažkam kitam gali būti blogiausi. Ch. Dickens savo „Pasakojimą apie du miestus“ pradeda taip: „Tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, tai buvo tikėjimo epocha, tai buvo skepticizmo epocha, šviesos, o kartu – ir tamsos metas…“.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki rugsėjo 21 d.
„Šiais hyperracionaliais meno retorikos laikas, kada idėjos gali būti vertinamos labiau negu emocinės įžvalgos ar intuicija, siūlau šią erdvę patirti be konkrečios verbalizuotos įvesties. Pats žodis idėja – man sufleruoja apie kažką, ko nėra, todėl šiuo atveju, bet koks kūrinių kontekstualizavimas suteiktų jiems nebūtiną reikšmę.
Pats kūrybinis procesas yra intuityvus, tačiau galutinis vaizdas yra techniškai metodinio ir ypatingai tikslaus proceso, kuris prasideda be išankstinio suvokimo kaip kūrinys pasibaigs, kulminacija.
Realistinis, racionalus šešėlis ant paviršiaus derinamas kartu su intuityviomis formomis, taip sukuriant sąveika tarp fizinės paveikslo plokštumos ir vaizduojamos formos. Kūriniai nėra kažką reprezentuojantys, juose nėra nuorodos į tam tikrus kontekstus ar temą, taip pat nesuteikia vizualinės medžiagos išorinei idėjai ar konceptualiam pojūčiui, o trikdo matymo bei suvokimo jausmą“, – sako autorius.
Galerijoje „Meno niša“ veikia iki rugsėjo 28 d.
Parodoje pristatomas monumentalios mozaikos ciklas gimė iš tikrų piešinių. Tai – senieji WC peizažai. Pasak menininko, sovietiniais laikais viskas buvo draudžiama. Vienintelė vieta, kur galėjai turėti privatumą, buvo WC. Anų laikų WC – tai ištisi grafičio lobynai: nuo troškimų iki deklaracijų.
Taip jau nutiko, kad parodos autoriui nepavyko jų nufotografuoti, nors ne kartą kalbino fotografus (tada išmaniųjų nebuvo). Kai kuriuos grafičius saugumiečiai naikindavo. Taip Gedimino stulpus paversdavo namuku su dūmais, dvigubą kryžių – „klasėmis“ ir t.t. Erotinių temų nelietė. „Dabar bandžiau ieškoti internete, bet nieko panašaus jau nėra. Tie skauduliai išnyko su epocha, tad mano darbai daugiau istoriniai nei meniniai“, – sako parodos autorius.
„Kauno paveikslų galerijoje“ veikia iki lapkričio 3 d.
Ką jie visi sako šiais pasiutusiai greitais laikais? Ar (auto)portretu galime papasakoti ne tik apie vieną žmogų, bet ir apie visą visuomenę? (Auto)portretas atspindi santykį tarp vaizduojamo objekto ir autoriaus. Jame menininkas ne tik atskleidžia intymių asmeninių detalių, tačiau ir pavaizduoja konkrečią gyvenimo akimirką. Portretas – būdas parodyti, kaip žmogus keičiasi. Parodoje eksponuojami kūriniai atskleidžia personažų charakterius, pasakoja istorijas, netgi išsako protestą ir perteikia šiuolaikinės visuomenės nuotaikas. Visi darbai vienaip ar kitaip susiję su žodžiu „pokytis“ ir įvairiomis jo prasmėmis: transformacija ir metamorfoze, mūsų reakcijomis į išorinį pasaulį, skirtingų kultūrų poveikiu žmogaus elgesiui, savojo „aš“ interpretacija. Šiuolaikinei menininkų kartai portretas – galimybė pabrėžti vaizduojamo asmens kultūrą ir socialinę aplinką, nulemiančią žmogaus išskirtinumą bei savitumą.
„MO“ muziejuje veikia iki lapkričio 17 d.
Projektas „Išrinktieji“ – dailininkų psichologinių portretų, sujungtų į segmentus, alegorinė dėlionė, jų nutapytų paveikslų reali dėlionė bei viską fiksuojantis ir intrigą atskleidžiantis katalogas – yra savotiška psichologinio portreto žanro „veidaknygė“. „Paroda – tai mano subjektyvi „išrinktųjų“ metaforos (visi pašauktieji, bet ne visi išrinktieji) interpretacija, todėl į mano išrinktuosius pažvelkite taip pat subjektyviai“, – sako menininkė L. Valatkienė.
„V. K. Jonyno galerijoje“ veikia iki rugsėjo 26 d.
Parodoje pristatomi E. G. Bogdanienės darbai peržengiantys tekstilės ribas. Menininkė savo kūrybą suvokia kaip socialinių eksperimentų laboratoriją, kurioje tyrimo objektu dažniausiai tampa visuomenė ar net pati autorė. Jos darbuose gausiai naudojamos įvairios medžiagos ir skirtingos technologijos. Nauja raiška prabyla vėlimo ir smaigstymo technikos. E. G. Bogdanienės kūryba įtraukia į moters identiteto refleksijas patriarchalinėje kultūroje. Klasikiniai ir krikščionybės mitai, kasdienė rutina, atradimai ir netektys, lyčių stereotipai jos darbuose virsta egzistencinėmis aktualijomis.
„V. K. Jonyno galerijoje“ veikia iki rugsėjo 26 d.
Paroda skirta Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti. Eksponuojami autoriniai, dažnai vintažiniai sidabro atspaudai.
Antanas Sutkus dar 1988 m. pradėjo fotografuoti Holokaustą išgyvenusiųjų susitikimus. Vėliau tai išaugo į unikalią portretų seriją, liudijančią kraupius karo bei pokario įvykius, sutraiškiusius žydų tautos likimą Lietuvoje. Nuotraukose įamžintų ilgai kentėjusių žmonių žvilgsniai mums primena tai, kas įvyko, kad tai niekada nepasikartotų. Daugeliui Antanas Sutkus yra Lietuvos žmonių fotografas. Lietuvos žmonės, ne tik gatvėje sutikti – laimingą ar dramatišką gyvenimą nugyvenę, bet ir žmoniškumą liudijantys lietuvių portretai. Holokaustą išgyvenę žydai fotografui taip pat yra neatsiejama Lietuvos žmonių dalis.
„M. K. Čiurlionio dailės muziejuje“ veikia iki spalio 6 d.
Šiaulių menininkų objektų paroda „Archyvas“ – tai trečiasis tęstinio projekto „Archyvas“ renginys. Trečioji projekto dalis subūrė menininkus, kurių kūrybos laukas nėra tiesiogiai susijęs su skulptūra ar instaliacija. Menininkai erdvines konceptualias kompozicijas pristatė specialiai šiam projektui parinktose Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio vilos salėse. Pagrindinė idėja yra konceptualiai bei vizualiai integruoti šiuolaikinių Šiaulių menininkų kūrybą į istorines erdves-ekspozicines sales. Netikėti ir originalūs menininkų sprendimai, šiuolaikine meno kalba aktualizuotą istoriją, priartina dabartinį žiūrovą prie praeities temų, skatina atrasti dialogą tarp praeities ir dabarties, leidžia naujai atrasti bei suprasti istorines erdves bei ten esančius muziejaus eksponatus.
„Aušros muziejuje“ veikia iki rugsėjo 29 d.
Lietuvos dailės istorijos kontekste „Veneros gimimas“ yra įdomus ne tik kaip mitologinio žanro J. Rustemo kūryboje pavyzdys (Lietuvoje daugiau jų neturime), bet ir kaip XIX a. pradžios Vilniuje dar gana retas moters aktas, tikėtina, tapytas iš natūros. J. Rustemas ne kartą piešė ir tapė aktus – tą liudija skirtingo laikotarpio dailininko kūriniai („Vergių pardavimas“, „Mauduolės“ ir kt.). Vilniaus universitete savo mokiniams jis taip pat duodavo piešti gyvą modelį. Tiesa, tuomet universitete aktams pozuodavo tik vyrai. Moterų aktai, kaip ir ankstesniais amžiais, buvo piešiami dailininkų dirbtuvėse, o jiems pozavo dailininkų žmonos ir mylimosios. Taip buvo ir šį kartą.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ rodoma iki gruodžio 31 d.
Parodoje „Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“ pristatomas verslininko Kurto Tilmanso šeimos palikimas. 1906 m. pakviestas dėdės Richardo, jis su žmona Marija atvyko į Kauną. Įsikūręs viloje Smėlio g. 16 (dab. Griunvaldo g.) Kurtas Tilmansas kartu su giminaičiais įsitraukė į miesto gyvenimą, politinę, kultūrinę bei visuomeninę veiklą.
Parodoje eksponuojamos Marijos ir Kurto Tilmansų vilos interjero vertybės – vienas iš nedaugelio išlikusių tokio pobūdžio rinkinių Lietuvos muziejuose. Jis puikiai iliustruoja XX a. 1–4 deš. pasiturinčių Kauno verslininkų interjerą. Rinkinys reikšmingas istoriniu požiūriu, nes atspindi šeimininkų savimonę, meninius interesus, dvasinius poreikius ir pomėgius. Kaip vieni turtingiausių miestiečių, Tilmansai, nors ir nebūdami kolekcininkai, pagal savo skonį formavo namų ir biurų interjerą, o kartu diktavo tam tikrą madą tuometinei Kauno aukštuomenei. Parodoje eksponuojamas Tilmansų rinkinys, leis prisiminti šeimą, labai ryškiai įsiliejusią į Kauno istoriją.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki spalio 20 d.
