Tekstas ir iliustracijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. birželio 1 d. portale vilniausgalerija.lt
Renesanso dailės kūriniai pasižymi darnos, harmonijos siekiu, jiems būdinga simetrija, aiškumas, statika. Kompozicinio balanso siekta net matematiniais skaičiavimais. Didžiausia naujovė – geometrinė (linijinė) perspektyva, Brandžiajame ir Vėlyvajame renesanse svarbi tapo erdvinė perspektyva.
Svarbiausias Renesanso dailės objektas yra žmogus. Būtent humanizmas buvo varomoji klasikinių temų atsiradimo Renesanse jėga, kuri atgaivino mitologinius ir istorinius dievus bei didvyrius. Populiarėjo mitologinis, istorinis, batalinis, natiurmorto, peizažo žanras. Renesanso tapytojams tapo svarbu gamtą atvaizduoti kuo kruopščiau.
Minėtu metu pakito ir paties menininko socialinis statusas. Jei Viduramžiais menas buvo anoniminis, pagrįstas kolektyviniu darbu, tai Renesanso laikotarpiu jau pabrėžiama autorystė. Menininkai ėmė varžytis tarpusavyje, kas geriau pranoks antikinį pasaulį, individualių menininkų meistriškumas, idėjos iškėlė juos virš paprastų amatininkų lygio.
Renesanso epocha siejama su mano genijais, tokiais kaip Leonardas da Vinčis, tačiau daugelį jų rėmė įtakingi mecenatai, kuriuos skatino jų politinės ambicijos tokiais būdais suvienyti Italiją, atstatyti Romos, kaip jėgų centro, prestižą. Žymiausiai Renesanso atstovais taip pat laikomi: Sandras Botičelis, Rafaelis, Perudžinas, Mikelandželas Buonarotis, Ticianas, Karavadžas, Džotas di Bondonė.
Renesansas Lietuvos dailėje reiškėsi vėliau – XV amžiaus pabaigoje – XVI amžiaus pradžioje. Svarbiausiu šios meno epochos centru Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo Vilnius su didžiųjų kunigaikščių – Jogailaičių ir Vazų dinastijų atstovų – dvaru. Tarp Lietuvos Renesanso atstovų – Antono Wiedo, Pekarskio pavardės.