UNESCO yra Jungtinių Tautų agentūra. Nors gali susidaryti įspūdis, kad ji rūpinasi tik kultūriniu ar gamtiniu paveldu, iš tiesų UNESCO dirba ir ties švietimo bei mokslo vystymu, tarptautiniu bendradarbiavimu. Nors UNESCO įkurta dar 1945 metais, pirmieji objektai į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukti tik 1978-aisiais. Šią idėją paskatino ketinimas Egipte pastatyti Asuano užtvanką, taip sukeliant pavojų ypatingos istorinės ir kultūrinės vertės Abu Simbelio šventykloms. Šis sprendimas kone iškart paveikė pasaulio bendruomenę – tai buvo ženklas susivienyti ir pradėti šventyklų išsaugojimui būtiną kampaniją. Įvykis parodė, jog yra objektų rūpinčių ne tik nacionaliniu, bet ir pasauliniu lygiu, o juos išsaugoti reikalingas tarptautinis bendradarbiavimas. Taip 1972 metų lapkričio 16 dieną Paryžiuje priimta Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija, kuri atsakinga už visuotinės reikšmės kultūros ir gamtos paveldo apibrėžimą bei jo saugojimą.
Šiandien į UNESCO paveldo sąrašą įtraukti 1199 objektai, kurie skirstomi į tris kategorijas: gamtinę, kultūrinę arba mišrią. Kultūrinei, didžiausiai kategorijai, apimančiai net 845 objektus, priklauso daugybė istorinių pastatų (pavyzdžiui, Versalio rūmai, Noterdamo katedra) ir netgi miestų, įskaitant Vilniaus, Romos, Florencijos, Zalcburgo, Vienos, Prahos, Lvovo ir kitų miestų istorinius centrus.
Tuo tarpu gamtinė kategorija daugiausiai įtraukia tokius objektus, kaip nacionaliniai parkai, miškai, rezervatai.
Į mišrią kategoriją įtraukiami itin reti žmogaus ir gamtos sukurti objektai, pavyzdžiui, uolų viršūnėse įsikūrę Meteoros vienuolynai Graikijoje.
54 vietos įtrauktos ir į specialią pavojuje esančių objektų kategoriją. Pastarieji susiduria su didėjančio turizmo ar miestų augimo iššūkiais, stichinėmis nelaimėmis, kariniais konfliktais ar yra tiesiog apleisti.
Pasaulio paveldo sąrašo nereikėtų maišyti su UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašu, kuriame įtraukiami ne kultūriniai ar gamtiniai objektai, tačiau žmonijai svarbios kultūrinės tradicijos, amatai, menai, pavyzdžiui, lietuviškos sutartinės, kai kuriose šalyse tebenaudojama sakalininkystė, arabiška kava (dosnumo simbolis), viduržemio jūros virtuvė, tradicinės muzikos instrumentų gamybos technikos, tango ir t. t.
UNESCO pasaulio paveldo sąraše galima rasti ir 5 Lietuvos objektus: Vilniaus istorinį centrą, Kuršių neriją, Kernavės archeologinę vietovę, Struvės geodezinį lanką ir Kauno modernizmo architektūra. Vienas objektas įrašytas ir į preliminarųjį sąrašą, kuris objektams suteikia galimybę ateityje būti įtrauktiems į Pasaulio paveldo sąrašą. Tai – Trakų istorinis nacionalinis parkas. Na, o į anksčiau minėtą Žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą patenka kryždirbystė bei kryžių simbolika, Dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse bei lietuviškos sutartinės.
Daugiau įrašų apie UNESCO pasaulio paveldo sąrašui priklausančius objektus rasite čia.