Venecijos meno bienalė: daugiau nei 100 metų istorijos, uždrausti kūriniai ir menininkai iš viso pasaulio
© „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas
Venecijos meno bienalė (tiksliau, už šį renginį atsakinga organizacija, pavadinimu Bienalės fondas) yra viena iš labiausiai žinomų ir prestižiškiausių kultūros organizacijų pasaulyje.
Šių dienų Venecijos meno bienalę, besitęsiančią daugmaž 6 mėnesius, aplanko apie pusė milijono žmonių. Kas antrus metus Venecijos meno bienalę keičia architektūros bienalė, kasmet organizuojamas garsusis Venecijos kino festivalis, rengiamos muzikos, teatro, šokio bienalės. Nenuostabu, kad visi šie renginiai tapo neatsiejama miesto dalimi. Šįkart trumpai aprašome Venecijos meno bienalių istoriją ir svarbiausius susijusius faktus.
Bienalių istorija
Venecijos meno bienalės idėja gimė 1893 metais miesto tarybos nutarimu, o toks sprendimas buvo priimtas dėl artėjančių sidabrinių karaliaus Umberto ir karalienės Margaritos vestuvių metinių. Tiesa, pirmoji bienalė įvyko tik po dvejų metų. Bienalėje apsilankė virš 200 000 lankytojų, o prie nemažo jų skaičiaus prisidėjo ir specialiai šiam renginiui sugalvota akcija – traukinio bilietai, kurie atvykėliams leido papildomai apsilankyti renginiuose nemokamai.
Bijant, jog Pikaso kūryba gali sukelti publikos pasipiktinimą, jo darbas pirmajame dešimtmetyje taip ir nebuvo parodytas. Pirmą kartą menininko darbai bienalėje buvo eksponuoti tik po kiek daugiau nei 40 metų!
XX amžiaus pradžioje Venecijos bienalės tapo tarptautinės svarbos įvykiu, čia pradėjo dalyvauti vis daugiau menininkų iš užsienio valstybių. Daugiau dėmesio sulaukdavo prancūzų kūriniai, kuriuos ankstesnėse bienalėse neretai užgoždavo italų kūrėjai. Be to, čia jau dalyvavo ir amerikiečių bei rusų menininkai. Visgi bienalėje neapsieita be nesusipratimų. Pavyzdžiui, bijant, jog Pikaso kūryba gali sukelti publikos pasipiktinimą, jo darbas pirmajame dešimtmetyje taip ir nebuvo parodytas. Pirmą kartą menininko darbai bienalėje buvo eksponuoti tik po kiek daugiau nei 40 metų.
Pamažu Venecijos bienalėse pradėjo kilti užsienio šalių paviljonai, kuriuose buvo pristatomi tik atitinkamos šalies kūrėjai. Bienalėse atsispindėjo ir to laikmečio tendencijos, galima sakyti, jog bienalės diktavo ir pasauliui pristatė vyravusias meno kryptis bei stilius. Pavyzdžiui, 1948 ir 1950 metų meno bienalių publika susipažino su avangardu, fovizmu, futurizmu ir kubizmu. Būtent 1948 metais pirmą kartą pristatyti, anksčiau nerodyti Pikaso darbai.
© „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas
1960 metų bienalė prasidėjo ne taip sklandžiai, kaip anksčiau. Visų pirma, organizacinių problemų pažėrė itin didelis dalyvių skaičius. Ne gana to, dalyvaujantys menininkai išreiškė nepasitenkinimą… bienalės kritikais! Anot menininkų, būtent jų „galia“ privedė prie tam tikrų stilių dominavimo. Po šių nesutarimų buvo panaikinti prizai, kurie tradiciškai būdavo skiriami tais metais geriausiai pasirodžiusiems menininkams, tačiau bienalė buvo organizuojama ir toliau.
Kur eksponuojami Venecijos meno bienalės kūriniai?
Tradiciškai Venecijos meno bienalės pradėtos rengti ir teberengiamos Bienalės soduose, rytinėje Venecijos dalyje. Pradžioje šioje vietoje buvo įrengtas tik vienas – centrinis paviljonas, tačiau ilgainiui, dėl didelio dalyvių ir lankytojų skaičiaus prie šio paviljono iškilo ir užsienio šalių paviljonai. Dažniausiai paviljonai būna finansuojami atitinkamos valstybės valdžios, tačiau privati parama taip pat labai svarbi. Pavyzdžiui, 2015 metais Irako, Ukrainos ir Sirijos paviljonai buvo finansuojami tik iš privačių lėšų.
Svarbus žingsnis Venecijos meno bienalių istorijoje buvo žengtas 1999 metais – inicijuotas projektas, kuris transformavo istorinius Venecijos Arsenalo laivyno pastatus į naujas parodų erdves. Arsenalas anksčiau buvo vienas didžiausių gamybos centrų, jame kasdien dirbo net apie 2000 darbininkų. Nuo 1980 metų šios didžiulės erdvės pradėtos naudoti kaip Architektūros bienalės dalis, o 1999-aisiais patalpos pradėtos pilnai įrenginėti bienalėms: čia įsikūrė ekspozicijų, kino salės, rengiami vizualiųjų menų, šokio ir teatro pasirodymai.
Be šių pagrindinių parodų vietų skirtingų bienalių metu pajungiamos beveik visos miesto kultūros vietos – kino teatrų salės, bažnyčios ir daugybė atvirų erdvių. Nemažai pastatų buvo pastatyti būtent bienalės renginiams.
Kai kurie bienalėje dalyvavę menininkai, kuriuos tikrai pažįsta kiekvienas: Pablas Pikasas,Diegas Riviera, Amadėjas Modiljanis, Renė Magritas, Anri de Tuluz−Lotrekas, Vasilijus Kandinskis, Gustavas Klimtas, Jonas Mekas, Marina Abramovič.
