Kadras iš filmo „Buffalo‘66“

Gegužės sekmadieniais „Skalvija“ kviečia į vieną ryškiausių 10 dešimtmečio juostų – ekscentriškojo amerikiečio Vincento Gallo režisūrinį debiutą „Buffalo‘66“ (1998). Tai sunkiai apibūdinamas ir klasifikuojamas filmas: kartu ir miuziklas, ir kelio filmas, ir drama, pasižyminti lynčiškuoju sapniškumu. Prieš 2 dešimtmečius į kino ekranus išėjęs filmas buvo sutiktas kontraversiškai: vieni liaupsino ir krikštijo nepriklausomo kino hitu, kiti vadino pretenzingu ir atsikartojimų pilnu bandymu kurti nepriklausomą kiną. Laikas parodė, kad teisūs buvo pirmieji.

Iki pasirodant „Buffalo‘66“, V. Gallo buvo beveik nežinomas, nepaisant kelių vaidmenų garsių nekomercinio ir eksperimentinio kino režisierių darbuose (Claire Denis „Nenetė ir Bonis“, Emiro Kusturicos „Arizonos sapnas“, Abelio Ferraros „Laidotuvės“, Mika Kaurismäki „L.A. be žemėlapio“, Bille Augusto „Dvasių namai“). „Buffalo‘66“ pasirodymas viską apvertė aukštyn kojomis – V. Gallo pavardė buvo nuolat eskaluojama žiniasklaidoje. Jis buvo pristatomas kaip vyrukas, kuris vienas pats geba viską daryti: ir vaidinti, ir rašyti scenarijų, ir režisuoti, ir kurti muziką, ir būti filmo dailininku.

Nors „Buffalo’66“ filmavo garsus operatorius Lance‘as Acordas, V. Gallo pats apsisprendė dėl filmo estetikos – parinko filmo spalvas ir kompozicijas; jis taip pat sukūrė didžiąją dalį filmo muzikos. Tai nestebina, kai giliau pasidomi jo kūrybine biografija, kuri prasidėjo nuo muzikavimo. Vėliau V. Gallo išgarsėjo kaip dailininkas, sėkmingai rengęs tapybos parodas.

„Esu visiškas kontrolierius. Nenoriu, kad kas kitas kurtų filmo estetiką, kad kas kitas kurtų plakatą – aš sukūriau plakatą. Nenoriu, kad kas kitas kurtų filmo anonsą – aš tai padariau. Nenoriu, kad kas kitas imtųsi aktorių atrankos – pats ją atlikau; kad kas kitas prodiusuotų filmą. Aš kontroliavau viską. Ir netgi jei filmo kredituose matote kostiumų dailininką – aš buvau tas kostiumų dailininkas. Niekas kitas nepriėmė jokio sprendimo, nieko fiziškai nesiėmė, kol to nebuvo mano planuose, mano idėjose“, – dėstė V. Gallo.

Kad ir kaip V. Gallo siekė viską kontroliuoti, vis dėlto pats negalėjo atlikti šokėjos Laylos vaidmens. Jį patikėjo aktorei Christinai Ricci. Jos šokis boulingo salėje, ritmiškai kaukšint bateliams ir skambant Kingo Crimsono dainai „Moonchild“, tapo kultine filmo scena. Tuo metu aktorei buvo tik 17 metų. Vėliau ji pasakojo filmavimų metu patyrusi didelių psichologinių traumų ir daugiau niekada nenorėjusi turėti reikalų su V. Gallo.

„Buffalo‘66“ yra pusiau autobiografinis filmas, kuriame V. Gallo pats atlieka pagrindinį vaidmenį. Jo vaidinamas Billy Brownas yra nestabilios emocinės, psichinės būklės vyrukas, penkerius metus praleidęs kalėjime ir ką tik iš ten išėjęs. Bet jo tėvai apie tai nieko nenutuokia – jiems Billy siuntinėjo laiškus apie dailią sužadėtinę. Todėl tik išėjęs iš kalėjimo, jis skuba susirasti merginą, kuri apsimestų jo žmona, ir kartu aplankytų tėvus. Kita užduotis – atkeršyti jį išdavusiems draugams.

Dalis juostos filmuota režisieriaus gimtajame Buffalo mieste, jo vaikystės namuose. Ir nors režisierius ne sykį pabrėžė, kad „Buffalo‘66“ nėra autobiografinis filmas, jis neslepia, kad Billy Browno tėvų portretai kurti remiantis prisiminimais apie jo tėvus. Pavyzdžiui, kaip motina, nepaisydama alergijos, maitindavo jį šokoladinėmis spurgomis.

„Manęs nepažįstantys žmonės mano, kad filmas yra autobiografinis, bet taip nėra. Tokie yra tik tėvų personažai. Iš tiesų aš vaidinu savo tėvą arba žmogų, kuriuo būčiau tapęs, jei būčiau leidęs pasireikšti tėvo įtakai. Save aš vaidinu tik 5 paskutines filmo minutes, bet toks būnu tik labai geromis dienomis“, – yra sakęs V. Gallo.

„Buffalo‘66“ seansus pristatys kino kritikas Narius Kairys (gegužės 12 d.), kino režisierė Marija Kavtaradzė (gegužės 19 d.), semiotikas Dmitrij Gluščevskij (gegužės 26 d.).