Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

„Savo kambarį pasidariau tokį, kuriame būtų gera man, bet ne kitiems. Čia užsidarau ir koncentruojuosi į kūrybą, kad nebūtų iš šono jokių poveikių, kurie mane blaškytų“, – interviu sako Mikalojus Povilas Vilutis, grafikas, plakatų kūrėjas, rašytojas. Dar M. P. Vilutis save vadina protingautoju, ir iš tiesų – tai nepaprastai įdomus pašnekovas ir mąstytojas, kad ir ką sumanytum su juo aptarti.

Su dailininku susitikome pokalbio jo kūrybinėje erdvėje Vilniaus Justiniškių rajone: nedideliame kambarėlyje, kurį M. P. Vilutis vadina savo pasaulėliu. Tarp daugybės savitą istoriją turinčių daiktų, su kuriais, prisipažino jų savininkas, jam gera gyventi, kurti ir prisiminti, gimsta pašnekesys įvairiausiomis temomis: apie tobulėjimą, Dievo buvimą, laimės ir genialumo apibrėžimus, ašarų pakalnes ir atsiveriančius horizontus užlipus į kalną. M. P. Vilutis pabrėžė, kad tekstas, sugulantis į interviu, yra jo minčių perinterpretavimas – užrašytos jo paties šios mintys skambėtų kitaip.

– Jūsų kūrybos erdvė su daugybe čia esančių asmeninių daiktų iš karto kelia labai daug klausimų. Kodėl ji tokia, kuo ji jums svarbi?

– Šita erdvė svarbi tuo, kad man joje gera. Tai mano pasaulėlis, kurį pasidariau pats sau. Čia visur aplink mane daiktai, kurie teikia man peno linksmiems ir liūdniems pamąstymams apie gyvenimą. Tai nėra kokie nors meno kūriniai. Šie daiktai tarsi grąžina man brangaus laiko dvasią, ką nors man primena – pavyzdžiui, lėlytė kabo ant kablio, radau ją išmestą: vaikelis ją mylėjo, meilė praėjo, atvėso, ir – į konteinerį. Prašom jums ir gyvenimo modelis. Arba Palangos kapinėse patvory numestą suradau Dievulį – nebereikalingas Dievulis pasidarė, o man jo taip pagailo, pasiėmiau ir pasikabinau lovos galvūgalyje. O kitą Dievulį pasikabinau ant sienos. Nupjovė jam rankas tokiu instrumentu, kuris vadinasi „bulgarkė“. Toks šiuolaikinis nuėmimas nuo kryžiaus.

Liūdžiu kartu su Dievuliu ir lėlyte, ir aš būsiu nebereikalingas kitiems. Nieko. Toks gyvenimas. Baisiausia, jeigu pasidarysiu nebereikalingas sau.

Arba, pavyzdžiui, pagaliukas primena, kaip su anūku Šarūnu lankėmės Paryžiuje. Pas arabą buvome išsinuomoję patalpėlę – tokią žemą, kad atsistoji ir galvą daužai į lubas, bet labai geroje vietoje – penkios minutės iki Notre Dame de Paris. Ten buvo virdulys arbatai virti, bet nebuvo puodukų, todėl paskambinome savininkui ir paprašėme, kad atneštų. Praėjo kokios 24 valandos, kol mums tuos puodukus atnešė. O šaukštukų, kadangi neprašėme, tai ir neatnešė. Nenorėjome laukti dar 24 valandas, nuėjome į gatvę, nusilaužėme nuo medelio dvi šakeles ir jomis maišėme kavą.

Taip ir pasilikau tą pagaliuką, kuris man primena buvimą su anūku, kaip mudviem buvo gera, įdomu, smagu. Ir dabar žiūrėdamas į jį grįžtu į tą laiką. Visur čia tokie daikčiukai, kurie man ką nors primena.

Savo kambarį pasidariau tokį, kuriame būtų gera man, o ne kitiems. Čia užsidarau ir koncentruojuosi į kūrybą, kad nebūtų iš šono jokių poveikių, kurie mane blaškytų.

Daugėja tų daiktų, čia ir bėda. Būna, kad jų niekada ir nenaudoji, ir nepanaudosi, bet jie – tarsi jau tavo gyvenimo dalis. Taip sunku juos išmesti, nes atrodys: jau to nebėra. O dabar tos pabaigos sulaukus tokio amžiaus būna labai liūdnos ir skausmingos.

Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

– Kaip jūsų šiame susikurtame pasaulėlyje gimsta kūryba? Į ką šiuo metu sutelkiate savo dėmesį?

– Kūrybingas ir protingas aš esu rytais. Grynakraujis vieversėlis. Man niekada nebuvo problemos atsikelti anksti. Tiesa, dabar kamuoja nemigos… Nubundu kokią trečią valandą, tada vartausi bandydamas užmigti, po to atsikeliu, išsiverdu kavos, pasiimu sąsiuvinį ir rašau mintis, kurios ateina į galvą. Galva per naktį būna pasiilsėjusi, yra toms mintims, kur ateiti.

O kai nemigos kankina, kai jaučiu, kad einu iš proto, tada pradedu lįsti į save. Nes aplink tamsu, aplink tarsi pasaulio nėra – tamsu ir tylu: aš juk nieko nematau, nieko aplink mane nėra, nieko nepatiriu nei pirštais, nei ausimis, nei nosimi, nei akimis. Tada lendu į savo vidų. Kuo giliau aš ten lendu, tuo daugiau šūdo randu. Tai mane varo į neviltį. Kita vertus – skatina to šūdo atsikratyti. Labiausiai myliu save ir noriu padaryti save vertą meilės sau, todėl vis stengiuosi padaryti save geresnį, negu esu.

Dabar jau galiu pasakyti, ką man reiškia laimė. Visokių laimių yra: laimė – malonumas, laimė – mokslas, laimė – būti harmonijoje su gamta, laimė, kaip stoikai sakytų – susitaikyti su tuo, kas yra. Nepretenduoju, kad mano laimės apibūdinimas teisingiausias.

Kai guliu lovoje ir būnu klaikiai nelaimingas, šoku iš lovos, sėdu prie kompiuterio ir pradedu rašyti. Iš savęs, iš visa to, kas mano viduje ir kuo esu smarkiai nepatenkintas, aš išeinu į kompiuterį – pradedu rašyti. Ir tos mintys rašosi, tokios nuostabios… Jomis be galo džiaugiuosi – ką tik buvau klaikiai nelaimingas, o staiga pasidarau klaikiai laimingas.

Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

– Ar tarsi išsivalote viduje?

– Labiau išeinu iš savęs. Nors iš dalies gal ir išsivalau. Ir man laimė, – galbūt labai banaliai skamba, – man laimė tada, kai pajuntu, kad šiandien esu geresnis, negu buvau vakar. Čia gi labai paprasta, dažnai tai kartoju: nupaišau paveikslėlį, ir esu juo patenkintas. Kitą dieną, jeigu nupaišau tokį pat paveikslėlį – jau nesu juo patenkintas. Nes man reikia nupiešti gražesnį paveikslėlį. Jeigu nupaišau gražesnį, aš būnu laimingas. Nes vakar buvau tas, kuris nupaišė gražų paveikslėlį, o šiandien – tas, kuris jį nupaišė gražesnį. Vadinasi, aš patobulėjau.

– Iš tikrųjų labai sunkų kelią sau renkatės – nuolat būti geresnis.

– Labai sunkų. Aš tai lyginu su sportu, pavyzdžiui, sunkumų kilnojimo. Kai žmogus pradeda sportuoti, jo rezultatai auga tuoj pat: vieną dieną jis iškėlė, tarkime, 20 kilogramų, kitą – jau 30. O po kelerių metų rezultatai auga tik gramais. Jeigu šiandien sportininkas iškėlė 100 kilogramų – jis laimingas, jeigu kitą dieną iškėlė 100 kilogramų – jokios laimės jam nėra. O kai pradedi suprasti, kad daugiau nebepakelsi, negu kad esi pakėlęs, pasidaro labai liūdna… Tada reikia susirasti kitą veiklos sritį, kurioje galėtum tobulėti ir būti laimingas.

Aš taip ir padariau. Kai įsitikinau, kad gražiausią savo paveikslėlį jau esu nupaišęs, kai supratau, kad man tai nebeteikia džiaugsmo, kad prasidėjo gamyba, savęs kartojimas, pradėjau rašyti rašinėlius. Ir tada vėl pajutau, kad tobulėju – kad šiandien parašiau truputį geriau negu vakar.

Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

– Užsiimate ir skulptūra. Kokia jos vieta jūsų kūryboje?

– Skulptūra – irgi kitoks savęs pateikimas. Dar praėjusiame tūkstantmetyje Kristupas, mano brolis skulptorius, pasiūlė kartu padaryti skulptūrą. Aš padariau piešinį, o jis iškalė jį iš akmens. Paprasta skulptūra buvo – tiesiog grafika ant akmens. Ir neblogai man išėjo, nutariau daryti dar. Nežinau, kieno čia tas nuopelnas buvo – ar mano paties, ar mano nemokėjimo.

O kai nemigos kankina, kai jaučiu, kad einu iš proto, tada pradedu lįsti į save. Nes aplink tamsu, aplink tarsi pasaulio nėra – tamsu ir tylu: aš juk nieko nematau, nieko aplink mane nėra, nieko nepatiriu nei pirštais, nei ausimis, nei nosimi, nei akimis. Tada lendu į savo vidų. Kuo giliau aš ten lendu, tuo daugiau šūdo randu. Tai mane varo į neviltį. Kita vertus – skatina to šūdo atsikratyti.

Kitą skulptūrą iškaliau pats, išskyrus kojas. Jas iškalė Kristupas pagal mano modelį. Skulptūra yra MO muziejaus kolekcijoje, vadinasi „Žmogus“.

Paveikslo vaizdas pats ateina man į galvą – nežinau, iš kur. Netikiu, kad Dievas man juos siunčia, nes tada mano paveikslai būtų gražesni. Atėjo man į galvą Jėzaus veido vaizdas su kryžiumi, kaip ikonose. Iš pradžių parodžiau kunigui Juliui Sasnauskui savo akmeninį žmogų, kad pamatytų, ką sugebu, ir pasakiau, kad dabar noriu iškalti akmeninį Jėzų ir, jeigu man pavyks, tai gal Julius leistų jį pastatyti kur nors Bernardinų bažnyčios šventoriuje. Julius sutiko.

Kaliau Jėzų iš akmens taip, kaip jis gyveno. Iškaliau jį jauną ir gražų, po to kankinau jį, daužiau plaktuku, badžiau kaltu, niokojau, kaip galėjau, elgiausi su juo taip, kaip su juo elgėsi žmonės, ir patyriau didelį, žmogišką pasitenkinimą. Dabar mano Jėzus stovi Bernardinų bažnyčios prieangyje. Po to dar rašinėlį parašiau į „Šiaurės Atėnus“ – „Mano sūnus Jėzus“.

Aš nemoku kalti skulptūrų iš akmens. Mano draugai menininkai sako man, kad, jeigu būčiau mokėjęs ir būčiau iškalęs Jėzų tokį, kokio norėjau, tai jis nebūtų toks gražus. Teisūs jie. Gal Dievas man nemokančiam padėjo, ranką mano pavedžiojo.

Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

– Jūs labai gražiai vadinate savo kūrinius – mažybinėmis formomis: rašinėliais, paveikslėliais. Čia aplinkos grožis jus taip nuteikia ir veikia?

– Mano paveikslėliai ir rašinėliai – vaikeliai mano. Myliu juos. O veikia mane viskas, kas yra aplink. Žmogui duota prigimtis, bet aplinka jos nepakeičia, tik paredaguoja, padaro ne kitą, bet šiek tiek kitokią. Viskas, ką matau, ką patiriu, per jusles patenka į mano vidų ir tarsi tampa mano dalimi. Viskas veikia – ir kitų žmonių kūryba, ir kitų žmonių mintys. Tik viena yra mėgdžioti, ką kitas padarė, ir kita – mokytis iš to.

Man vertingos tokios knygos, kurios teikia peno mintims: kai perskaitau ką nors ir pradedu galvoti, kodėl taip yra, aiškintis sau pačiam. Ir tos knygoje parašytos mintys jau pasidaro mano mintimis. Čia ne tai, kad aš kaip papūga kartoju, kas parašyta – aš tai kartoju tarsi savo mintį, kuri perėjo per mane ir tapo jau truputį kitokia – sudainuoji kitaip, o seniai visiems žinoma dainelė, kaip dažnai sakau.

Aš kaip ožka – valgau žolę, ta žolė manyje tampa pienu. Iš kažkur į mano pasąmonę ateina vaizdiniai, iš jų mano sąmonė sukuria kokį nors paveikslą. Nežinau, iš kur jo vaizdas ateina man į galvą – aš tik samprotauju, tik spėlioju. Galvoju: gal Dievas man jį atsiuntė? Abejoju – jeigu Dievas siųstų, galvoje mano paveikslai būtų kur kas gražesni. Matyt, jie susideda iš to, kas yra manyje, mano pasąmonėje, nors nežinau, kad ten tokių yra. Paveikslas pasidaro taip kaip sapnas.

– Vis dėlto jūsų kūryboje vienas motyvas labai ryškus – žmogaus figūra, atsikartojantis ir jūsų paties veidas.

– Manau, žmogus gali prasmingai kalbėti tik apie tai, ką jis labai gerai pažįsta. Ir tą patį paišyti. Žmones aš gerai pažįstu, bet, pavyzdžiui, visai nežinau, kas yra katė, ką ji jaučia, kaip suvokia pasaulį. O žmonių išgyvenimai siejasi, jie panašūs, gal vienas į vieną dalyką reaguoja vienaip, kitas – kitaip, bet reakcijos tos pačios: liūdesys, džiaugsmas.

Žmogų geriausiai pažįstu, žmogų aš ir paišau. Man paveiksle reikia veido, ir man nesvarbu, kieno jis. Savo veidą paišau ne dėl to, kad jis man gražiausias – o ne, bet todėl, kad savo veidą geriausiai pažįstu. Mano veidas visą laiką su manimi. Labai patogus modelis. Iš tikrųjų net ne žmogų paišau, tik iš man gerai pažįstamos žmogaus formos meną darau.

Siurbi į save pasaulį, jį virškini ir atiduodi pasauliui suvirškintą, – tiesiog tokie tualetiniai reikalai. Kaip aš sakau, menininkas siurbią į save pasaulio bjaurastį, o tuštinasi grožiu. O menininko kūnas praryja gražų vaisių, o tuštinasi bjaurastimi. Žmogaus kūnas toks pat kaip gyvulio, tik ne toks kokybiškas.

Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

– Man labai įdomus jūsų santykis su Dievu. Galvojate apie tai?

– Labai daug galvoju apie Dievą. Turiu kelis galimus Dievo aiškinimus. Man atrodo, – čia nuo antikos laikų taip manoma, – žmogaus ir kosmoso struktūra yra tokios pačios. Žmogus yra mėsa, organizme vyksta kraujotaka, širdis plaka, skrandis, žarnos virškina – šie dalykai tarsi nepriklauso nuo žmogaus valios, bet visą visumą valdo jo sąmonė. Jeigu kosmose viskas vyksta taip, kaip turi vykti: planetos sukasi aplink, Saulės sistema sukasi aplink kokį galaktikos centrą, viskas sutvarkyta, viskas tarsi vyksta savaime, vadinasi, visą kosmosą – kaip ir žmogaus sąmonė organizmą – lyg irgi turėtų valdyti sąmonė, palaikanti šią tvarką. Tai galima pavadinti Dievu.

Galima pavadinti Dievu ir kitą dalyką. Čia beveik tas pats – yra dėsniai, kurie valdo viską, kas vyksta, o žmogus patiria tik tų dėsnių poveikį, bet esmės lieka tos pačios, tik jų apraiškos keičiasi. Ugnis yra ta pati, šiluma yra ta pati, tik yra priemonės, kaip ją išgauti. Taip ir galvoju: yra labai daug dėsnių, kuriuos turėtų valdyti vienas dėsnis, tai tą vieną visų dėsnių dėsnį galima vadinti Dievu. Ir tada, pavyzdžiui, imkime žmogaus pretenzijas. Kodėl aš nelaimingas? Kodėl man nesiseka? Kodėl Dievas man sukūrė kančią, ligas ir bėdas? Aš galvoju: jeigu Dievas yra dėsnis, ar Žemės traukos dėsniui rūpi, kad žmogus neša sunkų daiktą? Ar gali taip būti? Taigi taip nėra.

Pagal save žinau. Pavyzdys – kažkur labai skubu, man reikalingas troleibusas, ir jis staiga iš panosės nuvažiuoja. Juk Dievas turėjo padaryti taip, kad man priėjus prie sustojimo tuo momentu atvažiuotų troleibusas. Bet jeigu jis tuo momentu iš tiesų atvažiuoja, aš to net nepastebiu, priimu tai kaip savaime suprantamą dalyką. Savaime aišku tai, kas gyvenime gera. Juk Dievas mane sukūrė tam, kad man būtų gera. O jeigu, neduok Dieve, kažkas kažkur ne taip įvyksta, viskas: gyvenimas – ašarų pakalnė.

Siurbi į save pasaulį, jį virškini ir atiduodi pasauliui suvirškintą, – tiesiog tokie tualetiniai reikalai. Kaip aš sakau, menininkas siurbią į save pasaulio bjaurastį, o tuštinasi grožiu. O menininko kūnas praryja gražų vaisių, o tuštinasi bjaurastimi. Žmogaus kūnas toks pat kaip gyvulio, tik ne toks kokybiškas.

Man, beje, labai patinka šis pasakymas – kad Dievo sukurtas pasaulis yra ašarų pakalnė. Ji tarsi siūlo žmogui: nebūk pakalnėje, kuri yra ašarų, lipk į kalniuką, kur yra Dievas. Man tai įgauna gilesnę prasmę negu fakto konstatavimas, kad mums bloga gyventi.

– Dar su tuo susisiejantis pasakymas yra: Dievas davė kryžių, tai nešk iki galo.

– Čia galima kalbėti apie jausmą, kurį aš smarkiai patiriu – kad turiu atlikti kažkokią misiją. Ją ir galima vadinti kryžiumi. Kad stenėdamas, iš proto eidamas turiu būtinai parašyti knygą, kurią rašau per baisias kančias ir dantų griežimą nežinia kiek metų.

Ir man baisiai sunkiai sekasi. Bet kas čia blogai ir kas – gerai. Man sunkiai sekasi, bet dėl to turėčiau labai džiaugtis – nes tobulėju ne dienomis, o valandomis. Ir tai, ką parašiau šiandien būdamas tokio tobulumo, kitą dieną dar patobulės. Žinodamas, kad galiu padaryti geriau, negaliu palikti to, ką parašiau vakar – turiu parašyti tobuliau. Toks tas lipimas į kalnelį: sunku lipti liežuvį iškišus, bet viršuje juk atsiveria horizontai. Tai aš galiu simboliškai pavadinti kryžiaus nešimu.

– Dar noriu su jumis pasikalbėti apie genialumą. Turite sau jo apibrėžimą?

– Mano galva, genijus yra tas, kuris daug giliau, stipriau ir skausmingiau gyvenimą išgyvena ir tą išgyvenimą sugeba perteikti kitiems taip, kad ir jie bent iš dalies jį išgyventų. Negalėjo Dostojevskis taip parašyti „Nusikaltimo ir bausmės“, jeigu pats savo vidiniame pasaulyje nebūtų buvęs Raskolnikovu ir nebūtų užmušęs senės bei jos tarnaitės. Ir aš skaitydamas „Nusikaltimą ir bausmę“ užmušiau senę bei tarnaitę, ir buvo tokių akimirkų, kai galbūt išgyvenau tai, ką išgyveno Raskolnikovas. Praturtino Dostojevskis mane išgyvenimais, kurių man nebuvo duota patirti savo gyvenime.

Daugiau sužinoti apie M. P. Vilučio kūrybą ir pamatyti autoriaus darbų galite čia. 

Portalui bernardinai.lt parengė Jurgita Jačėnaitė ir Gediminas Šulcas.