Vytauto Širvinsko nuotr. (Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus)

Turbūt visi lietuviai žino garsių menininkų Mazūro ir Martinaičio pavardes, tačiau dažnam lengviau aukso ieškoti užsieniuose, nei ten, kur jis iš tiesų užkastas. Sunku įsivaizduoti, kad prieš šešerius metus mirusio vieno iš garsiausių lietuvių poeto, vertėjo, eseisto Marcelijaus Martinaičio teatre vaidinta „Žemės dukros“ versija iki šiol nėra publikuota. Tai galėtų virsti įdomiausia komparatyvistine studija, kaip lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“ virto Martinaičio tekstu, o pastarasis tapo Mazūro spektaklio „Žemės dukra“ trečiąja transformacija, visam lietuvių teatrui padariusia didžiulę įtaką.

Vitalijaus Mazūro 85-erių metų jubiliejaus proga Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta paroda „Vanduo ir žemė. Martinaičio trilogija Mazūro teatre“. Pats Martinaitis prisipažino, kad rašydamas pjeses „Sigutė“, „Našlaitė Elenytė ir Jonukas aviniukas“, „Eglė žalčių karalienė“ siekė pasakoti ne pačias pasakas, o tai, ką iš jų suprato gyvendamas. Daugelio šventų dalykų atradėjas Mazūras šią Martinaičio dovaną palaipsniui perkeldamas į sceną ir tuos kūrinius statęs ne kartą, suformavo mazūriškai martinaitišką teatro sampratą. Šie du amžininkai tapo tam tikrais teatro reformatoriais, nors pirmapradiškai, atrodo, darė tik tai, kas jiems smagu.

Parodos plakatas | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Žiniasklaidos nepastebėta, žiūrovų įvertinta

Neseniai (gegužės 22 d.) atidarytos parodos organizatorius – Vilniaus teatras „Lėlė“, o tiksliau – lėlininkas Rimas Driežis. Trumpai aptariant šią parodą, būtina prisiminti didžiausią įvykį, kuris įvyko praėjusių metų gale, kuomet Driežio kruopštaus ir nuoseklaus darbo pastangomis „Arkos“ galerijoje buvo surengta paroda „Dailė lėlių teatre“: nuo I-ojo LDK lėlininko iki grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ marionečių“. Ir nors paroda buvo skirta Vilniaus teatro „Lėlė“ 60-mečiui ir atkurtos Lietuvos 100-mečiui, ji visiškai išsprūdo iš spaudos akiračio, susilaukdama tik vienos išsamios apžvalgos žurnale „Dailė“. O tai – įrodymas, kad ir toliau egzistuoja didžiulis profesionaliosios kritikos badas.

Parodą „Dailė lėlių teatre“ sudarė autonomiškos ekspozicijos, kurias apjungė bendra lėlės tema. Įdomu ne vien tai, kad per kelis aukštus išdėstytą galingą parodą sudarė eksponatai ne tik iš teatro „Lėlė“, „Gyvojo lėlių muziejaus“, bet kūriniai, kruopščiai surasti ir atvežti į Vilnių iš kitų Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų. Šios parodos partneriais tapo Žemaičių muziejus „Alka“, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos istorijos muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Kalbant apie parodos visumos galingumą, tenka pripažinti, kad toji paroda atspindėjo ne vien lėlių teatro istoriją – tai buvo rimtas istorinis žvilgsnis į visą Lietuvos teatro istoriją. Todėl galima sakyti, kad įvykdytas tam tikras kriminalas, leidžiant šią parodą išardyti, nė vienam profesionaliam muziejui nepanorus šios ekspozicijos perkelti į savo valdas. Jau šiandien turėtume pasaulinio lygio lėlių teatro muziejų, kokio nėra net kaimyninėse šalyse.

Profesionalių teatro lėlininkų pastangomis šie iš visų Lietuvos kampelių suvežti eksponatai buvo taip išdėlioti, kad žiūrovas turėjo galimybę betarpiškai pajausti eksponatų autentiką, kiekvieno iš jų medžiagiškumą, iš labai arti išvysti ar net paliesti šiandien jau šedevrais tapusias lėles. Be specialios apsaugos, be jokių signalizacinių įrenginių, be jokių stiklinių gaubtų buvo sudaryta galimybė įjungti savo vaizduotę ir visiems eksponatams suteikti įsivaizduojamo teatro įspūdį. Deja, to niekada negalima būtų pasiekti, „restauruojant“ užmarštin nugrimzdusį dramos teatrą. Tik su lėlių pagalba įmanomas toks įtaigus „sugrįžimas“.

Kai esi svečias, džiaugiesi visu tau skirtu dėmesiu. Todėl nieko nuostabaus, kad ši galinga paroda veikė tik tris savaites. Nors galerininkai atidavė visas erdves, jie nenumatė efekto, kuris atsirado tuoj pat atidarius parodą. Žmonės plūdo pulkais, vaikus mokytojai vežė, nešė, tempė iš įvairių pakraščių, o kai reikėjo parodą uždaryti, žmonių buvo tiršta. Ši hiperaktyvi paroda nereikalavo jokių edukacinių užsiėmimų, papildomų  vadybininkų ar renginių. Viskas vyko natūraliai, tačiau labai profesionaliai. Aišku, mes nežinome, kaip jautėsi parodos kuratorius Driežis, diena dienon eidamas pas žmones, kurie jo laukė „Arkoje“, bet faktas, kad tik Driežis galėjo tai papasakoti. Ir taip – jis tiesiog tapo dar vienu eksponatu.

Vytauto Širvinsko nuotr. (Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus)

Kalbant apie parodos visumos galingumą, tenka pripažinti, kad toji paroda atspindėjo ne vien lėlių teatro istoriją – tai buvo rimtas istorinis žvilgsnis į visą Lietuvos teatro istoriją. Todėl galima sakyti, kad įvykdytas tam tikras kriminalas, leidžiant šią parodą išardyti, nė vienam profesionaliam muziejui nepanorus šios ekspozicijos perkelti į savo valdas. Jau šiandien turėtume pasaulinio lygio lėlių teatro muziejų, kokio nėra net kaimyninėse šalyse. Artimiausia, ką galima būtų prisiminti, tai Tartu veikiantis panašaus pobūdžio ypatingai gražiai įrengtas lėlių muziejus, tačiau eksponatų gausa jis tikrai neprilygsta lietuviškai parodai, kuri buvo tikras šimtmečio atradimas, praskriejęs kaip gražus meteoras.

Kalbėdamas apie šią parodą, Rimas Driežis pirmiausia nusilenkė savajam teatrui: „1958 metų spalio 27 dieną atidarytas Vilniaus teatras „Lėlė“ savo scenoje išplėtojo ir įtvirtino „dominuojančios scenografijos“ arba „dailininko teatrą“, o ilgainiui „dailininko dominavimas spektaklyje“ tapo viso lietuviškojo lėlių teatro ryškiausia ir vertingiausia savybe, išskiriančia mūsų lėlininkus iš kitų. „Vaizdų kalba“ ir kita nežodinė raiška skatino „Lėlės“ dailininkus kreipti savo ieškojimus link „tarpdisciplininių menų“, nors anuomet šiai kūrybos sferai dar nė vardo nebuvo. Taip ne vienas dailininkas „Lėlėje“ ėmėsi režisuoti spektaklius, o „scenografas ir režisierius viename asmenyje“ tapo įprastu reiškiniu.“

Tarp galybės įdomiausių eksponatų brangiausi ir atmintin labiausiai įstrigę objektai ir lėlės, kurios „išsibarsčiusios“ po visą Lietuvą, tai – liaudiško teatro pavyzdžiai, tarpukario profesionalai, taip pat karo ir pokario lėlininkai.

Naujoji Mazūro ir Martinaičio paroda

Šiandien to paties Rimo Driežio pastangomis žiūrovams sudaryta galimybė dar kartą prisiliesti prie kai kurių buvusios parodos segmentų. Teatro, muzikos ir kino muziejuje trumpai veikė dvi nedidelės lėlių teatro istorijai skirtos ekspozicijos, o neseniai atsidarė trečioji – „Vanduo ir žemė. Martinaičio trilogija Vitalijaus Mazūro teatre“. Ši kartą paroda veiks iki spalio mėnesio.

Parodos plakatas | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Vitalijus Mazūras | Vytauto Širvinsko nuotr. (Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus)

Tai unikalus atvejis, kai susitinka dvi stiprios asmenybės – Mazūras ir Martinaitis, ir abu išlieka vienodai ryškūs. Visose trijose pasakose – „Sigutė“ („Pelenų antelė“), „Našlaitė Elenytė ir Jonukas aviniukas“ („Avinėlio teismas“), „Eglė žalčių karalienė“ („Žemės dukra“) – ryškus rašytojo santykis su laikmečiu, kurį jis išgyveno. „Visas tris pasakas parašiau apie save,“ – sakė Martinaitis. Abiems menininkams svarbu buvo sukurti kūrinius ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, atrasti universalią kalbą, kuri neturėtų jokių didaktinių atspalvių, bet savo meniškumu veiktų įvairaus amžiaus žiūrovus. Todėl abiejų menininkų kūriniai išsiskiria asketišku minimalizmu, griežta forma ir meninės kalbos įtaiga. Jeigu Martinaičio tekstai prisodrinti nepaprastai plačių asociacijų, metaforų ir simbolių, tai Mazūro lėlės – įvairūs drožti lėliukai ir vienaakės raganos – pasižymi kontrastų ir įvairių formų derme. Mazūriškas futurizmas teatrinės kalbos pinklėse perauga į pačias lyriškiausias natas, kurias pratęsia aktorių balsai ar išnyranti muzika.

Mazūras apdovanotas neįtikėtina visatos pajauta. Nors muziejuje ši paroda teužima vieną salę, jos užtenka, kad dar kartą pajaustum lėlininko genialumą. Dar ir dar kartą tuo įsitikinti padeda vaizdo įrašai. Gali užsidėti ausines ir ekrane peržiūrėti eksponuojamų spektaklių įrašus. Pavyzdžiui, „Žemės dukra“ šiandien gali būti suvokiama ir kaip aktorinio meistriškumo pavyzdys. Nors lėlininkai, dažnai besislėpdami po kaukėmis ar stovėdami savo valdomų lėlių šešėlyje, lieka nematomais, „Žemės dukra“ yra įrodymas, kaip reikia perskaityti, suprasti ir perteikti poetinį tekstą.

Vytauto Širvinsko nuotr. (Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus)

Ypatingai retai tenka girdėti tiksliai poeziją skaitantį aktorių. Dažnai hipertrofuotos jų intonacijos „užmuša“ teksto esmę. Žiūrint „Žemės dukros“ įrašą, supranti, kokio talento lėlininkų būta, kaip tampriai jų balsai buvo susiję su plastika. Ir iš kur visa tai? Nežinia, maža ar pačia didžiausia dalimi tam ypatingą įtaką padarė Vitalijus Mazūras. Jo paties organiškumas, natūralus santykis į bet kokį gyvenimo reiškinį tarytum apvalė pačią atmosferą. Aktoriai tarytum nusipurtė bet kokį manieringumą, norą „būti geriausiais“… O tomis akimirkomis ir galėjo gimti sudėtingas polifoninis teatras, kuriame visi segmentai tolygiai svarbūs. Aišku, Mazūro vizualumas atminty išliko dominante, bet visumą kūrė rimtų menininkų karta.

Dabartinėje ekspozicijoje (ją parengė muziejaus darbuotoja, dailininkė Irma Balakauskaitė) regime ne tik unikalias Mazūro spektaklių lėles, bet ir jo kurtus scenovaizdžių eskizus, spektaklio plakatus, programėles ir, svarbiausia, ranka ar mašinėle rašytas tekstų ištraukas. Šiandien tai – ypatingas atvejis, kai gali realiai susipažinti su spektaklio gimimu, su jo ištakomis. Ir visa tai apie kūrinius, kurių svarba nenuslūgo per kelis dešimtmečius. Šie Martinaičio pjesių pastatymai Mazūro teatrą išgarsino visame pasaulyje, jo pavardę vis dažniau gali sutikti įvairių pasaulio mokslininkų tyrimuose, skirtuose lėlių teatro istorijai.

Paroda „Vanduo ir žemė. Martinaičio trilogija Vitalijaus Mazūro teatre“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (II salė) veikia iki spalio mėn. Daugiau informacijos čia. 

Apie kitas šiuo metu didžiuosiuose Lietuvos šalies miestuose vykstančias parodas skaitykite „Vilniaus galerijos“ sudaromame parodų kalendoriuje.