Saadia Bahatas prie savo vaikystės namų Rūdninkų g 8. Vilnius. Vilniaus Geto teritorijoje | Kosto Kajėno nuotr.

Šiemet sukanka 76-eri metai, kai buvo likviduotas didysis Vilniaus getas. Prieš geto įkūrimą Vilniuje gyveno apie 57000 žydų, pasibaigus karui gyvi liko tik apie du tūkstančius.

Pirmą kartą Vilniuje gyvenantys žydai paminėti 1567 m. dokumente. Tačiau tada jie neturėjo teisės pirkti namų, galėjo tik nuomoti. Teisę pirkti pastatus Vilniuje žydai įgijo tik 1593 m. Pradžioje jie galėjo gyventi tik magistratui nepriklausančiose žemėse, vadinamose jurisdikais. XVI a. pabaigoje–XVII a. jiems leista apsigyventi bei įsigyti nuosavybę Žydų, Šv. Mykolo ir Mėsinių gatvėse, tiesa, žydai galėjo gyventi ir dabartinėje Vokiečių gatvėje, bet jų butų langai negalėjo žvelgti į gatvės pusę. Taip Vilniaus senamiestyje susiformavo žydų kvartalas. Pagal 1897 m. surašymo duomenis, Vilniuje gyveno apie 64 000 žydų, tai sudarė 38,8 % visų miesto gyventojų.

Žydų gatvė tarpukariu | Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.   

Anuomet žydai neturėjo teisės statyti pastatų, tačiau po to, kai buvo pastatyta garsioji Didžioji Vilniaus sinagoga, mieste pradėjo intensyviai plėtotis religinė mintis. XVII a. pirmoje pusėje Vilniuje buvo 40 žymių rabinų. Vilnius tapo pripažintu dvasiniu centru. Lietuvos sostinė imta vadinti Lietuvos Jeruzale. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse čia veikė daugiau nei 110 sinagogų, 10 ješivų, kurių garsiausia – Ramailės. Anuomet buvo paplitęs posakis: uždarbio reikia važiuoti į Lodzę, o išminties – į Vilnių. Antrojo pasaulinio karo įvykiai neatpažįstamai pakeitė Lietuvos sostinės veidą. Vilnius daugelį metų buvo žydų dvasingumo ir mokslo vieta. Tačiau ir mūsų dienomis, be išblukusių hebrajiškų užrašų ant buvusio Vilniaus geto pastatų, mieste yra ir daugiau išlikusių šios tautos istorijos pėdsakų.

Šiandien skaitytojus kviečiame patirti ir bent akimirką pamėginti suprasti, ką anuomet žydui reiškė gyventi Vilniaus gete. Litvako Saadia Bahato gyvenimo istorija yra kupina pačių sunkiausių išbandymų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje, jam tebuvo vienuolika. Jam gyvenimas lėmė išgyventi Vilniaus geto, Štuthofo koncentracijos stovyklos košmarą. Tačiau jo asmeninis pavyzdys, įveikus visus šiuos sunkumus, šiandien yra vilties, žmogiškumo, nepalaužiamos stiprybės liudijimas.

Saadia Bahatas prie pirmųjų savo namų Vilniuje, Pylimo g 22 | Kosto Kajėno nuotr.

„1939-aisiais tėvai nutarė persikelti į Vilnių, nes tėvas puikiai suprato, kad lietuvių advokatai čia bus nepaprastai reikalingi. Pradėjau lankyti Petro Vileišio mokyklą ir netgi spėjau metus pasimokyti Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Tačiau netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir mūsų pažadėtasis rojaus sodas buvo visiškai sunaikintas.

Gyvenau su savo tėvu tik trylika metų, su motina – penkiolika. Bet iš jų dviejų spėjau gauti visus pamatus. Karas prasidėjo Vilniuje aštuoniolikos valandų bombardavimu. Kai pradėjo kristi pirmosios bombos, buvau išsigandęs vaikas, tačiau antrą karo dieną – jau suaugęs vyras. Matyt, Vilniuje ir prasidėjo antrasis gyvenimo etapas, su daug skausmo, bet ir ne mažiau vilties išlikti.

Labai greitai mano tėvas buvo įkištas į Vilniaus getą, o netrukus ir nužudytas. Mes likome kęsti nuolatinį alkį, tik per plauką vis išvengdami nacių nuolat vykdytos atrankos būti nužudytiems. Likviduojant getą buvau išvežtas į Estiją. Ten – penki lageriai kenčiant vergišką darbą nuo aušros iki sutemų. Tačiau buvau vienas iš tų nedaugelio, kuriems pasisekė ir neteko badauti netgi tuomet, kai porą šimtų gramų duonos gaudavome tik kartą per tris dienas. Taip pat vykdavo atrankos, kurių esmė buvo paprasta: pasiunčia kairėn – lieki toliau kęsti vargų, dešinėn – iškart nužudomas. Iš dešimčių tūkstančių žmonių, kalėjusių darbo stovyklose, mane likimas atvedė į vienintelį laivą, kuris buvo skirtas žydams išgabenti iš Estijos į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Estijoje išgyveno labai mažai žmonių. Negavome nei gerti, nei valgyti. Kai atvykau į Palestiną – tarsi gimiau iš naujo.

Saadia Bahatas su šeima | Saadios Bahato asmeninio archyvo nuotr.

Kai atvykstu į Lietuvą, aš vėl jaučiuosi kaip mažas berniukas iš Alytaus arba dvylikametis vaikinukas iš Vilniaus Pylimo gatvės 22 namo. Prisimenu ikikarinę Lietuvą. Kartais naktimis aš vis dar išgyvenu tas baisias akimirkas, kurias man teko patirti. Tačiau mano gyvenimas visada yra nukreiptas į ateitį. Kai atsigręžiu atgalios, stengiuosi prisiminti ir mėgautis džiugiais dalykais, – savo istoriją pasakodamas teigia litvakas inžinierius, skulptorius Saadia Bahatas, išgyvenęs holokausto žiaurumus ir nė akimirkos neleidęs sau palūžti. – Žinojau, jog esu vienas pasaulyje, tačiau turiu stengtis, kad išlikčiau gyvas.“

Vos tik Vokietijos kariai įžengė į Lietuvą prasidėjo žydų persekiojimas ir žudymai. Vilniuje žydų vyrus suiminėdavo gatvėse, sodindavo į Lukiškių kalėjimą, paskui veždavo į Panerių mišką ir ten sušaudydavo. Artimiesiems buvo pranešama, kad jie išvežami darbams ir greitai grįš.

Pirmosiomis 1941 m. rugsėjo dienomis komisaro Hanso Hingsto iniciatyva buvo įkurti Vilniaus getai. Hanso Hingsto adjutantui ir referentui žydų reikalams Franzui Mureriui buvo pavesti praktiniai organizavimo darbai. Jis kartu su Vilniaus miesto burmistru Karoliu Dabulevičiumi Senamiestyje parinko getui vietą. 1941 m. rugsėjo 6 d. policija perkėlė Vilniaus žydus į du getus. 30 tūkstančių žydų perkėlė į didįjį getą ir apie 10 tūkstančių asmenų į mažąjį Vilniaus getą. Tiesa, dar iki Vilniaus getų įkūrimo vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys nužudė keliolika tūkstančių Vilniaus žydų Paneriuose.

Lietuvos SSR ypatingosios valstybinės komisijos vokiškųjų fašistinių grobikų bei jų bendrininkų piktadarybėms nustatyti ir ištirti daryta nuotrauka, fiksuojanti aukų atkasimą ir tyrimą Paneriuose 1944 m.. | Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Saadia Bahatas su seserimi | Saadios Bahato asmeninio archyvo nuotr.

Vilniaus getas buvo sudarytas iš dviejų dalių, Didžiojo ir Mažojo. Getus skyrė dabartinė Vokiečių gatvė. Didžiajame gete žydų tarybai vadovavo Anatolis Fridas, o Mažajam getui – Aizikas Leibovičius. Taip pat buvo sukurta žydų policija, kuriai vadovavo Jakovas Gensas. Iš pradžių žydai tikėjosi, kad gete jie gyvens ilgai, tačiau tokios viltys greitai žlugo. Jau per 1941 m. vykdytas akcijas buvo nužudyta apie 18 tūkstančių žydų. Rugsėjo 13 d., pavadintą „Rabinų diena“, vokiečiai išvežė ir Paneriuose nužudė žydų rabinus, spalio 1 d. organizavus Didžiąją teismo akciją, besimeldžiantys žydai buvo jėga tempiami iš sinagogų ir siunčiami sušaudyti. Iki spalio 21 d. Mažajame gete liko tik apie 2500 „reikalingų“ – tinkamų darbui žmonių, kurie buvo suvaryti į Didįjį getą.

Iki 1941 m. gruodžio pabaigos vokiečiai iš 57 tūkstančių Vilniaus žydų nužudė 33500. Žydai, tikėdamiesi išvengti mirties, pradėjo pačiame gete statyti slėptuves. Jos buvo statomos palėpėse, giliai po žeme, skirti vienam ir keliems žmonėms. Vykdant patikrinimus geto teritorijoje, tokiose slėptuvėse žmonėms tekdavo praleisti daug valandų. Neretai slėptuvėse trūkdavo oro ir dėl to iš jų ne visi išeidavo gyvi. Siekiant „atrinkti“ reikalingus nacistinei valdžiai žydus, buvo naudojamos „šainos“, kurių turėtojai galėjo dirbti ir išgyventi. Šainų dalinime dalyvavo ir žydų policija. Žinoma, jie ne tik spręsdavo, kam gyventi, bet ir stengdavosi gelbėti žydus. Neturintieji šainos buvo pasmerkti mirčiai. Kas kelios savaitės buvo įvedamos naujos spalvos šainos, kurių visada buvo mažiau negu žmonių.

1941 m. gruodžio mėnesį, masinės Vilniaus geto kalinių žudynės kuriam laikui buvo sustabdytos. Vokietijai nepavykus laimėti karo prieš Sovietų Sąjungą, darbo jėgos poreikis vokiečių karo ekonomikai labai išaugo. Dėl to nacių valdžia nusprendė laikinai palikti gyvus kvalifikuotus žydų darbininkus su šeimomis. Šiuo laikotarpiu nusistovėjo geto administracinė struktūra ir kasdienis darbas. Getas tapo savotiška „valstybe valstybėje“, turinčia savo valdžią, policiją, dirbtuves, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas bei institucijas. Aukščiausia geto savivaldos institucija buvo Žydų taryba – Judenratas. Jai buvo pavaldi geto policija ir įvairūs skyriai: darbo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, maisto, butų ir kt. Ypač svarbus buvo Darbo skyrius. Geto vadovybės nuomone, vokiečiai nelikviduosią geto tol, kol jiems ekonomiškai bus naudingas žydų darbas. Su tuo geto vadovybė siejo geto išlikimo ir išsaugojimo viltis. Po „akcijų“, stojus ramesniam laikotarpiui, maisto trūkumas liko bene pagrindine gete gyvenančiųjų problema. Judenratas steigė valgyklas, kuriose galėjo pavalgyti tie, kurie nesugebėjo patys pasirūpinti maisto, įvairiais būdais stengė jo gauti daugiau, tačiau getas vis tiek badavo. Vargingiausi gete buvo tie, kurie negalėjo išeiti už geto ribų. Pagrindinė jėga, laikanti žmones geto teritorijoje – baimė. Kad išeitum iš geto, reikėjo drąsos. Daugiausia tuo užsiėmė paaugliai. Jiems lengviau prasmukti, jie jauni ir nelabai suprato pasekmes, policija į juos irgi ne taip kreipė dėmesį. Dažnai paaugliai buvo vieninteliai šeimų maitintojai.

Vilniaus getas | Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Vilniaus geto planas | Lietuvos žydų muziejaus archyvo nuotr.

Beveik visi darbingo amžiaus žydų vyrai ir moterys dirbo įvairiose gamyklose, dirbtuvėse ir darbo stovyklose. 1943 m. vasarą apie 14 tūkst. (du trečdaliai) geto gyventojų dirbo įvairiausius darbus. 1942 m. liepą vokiečių valdžios sprendimu Žydų taryba buvo paleista ir vienvaldžiu geto savivaldos viršininku buvo paskirtas vienas iš buvusios Tarybos narių Jokūbas Gensas. Jokūbas Gensas – išskirtinė figūra. Visų pirma – tai vienas jauniausių Lietuvos Nepriklausomybės kovų karininkų, pradėjęs tarnybą būdamas 16 metų. Jam nebuvo būtina eiti į getą, nes bemaž visi Vilniaus valdžios atstovai – jo kovos draugai. Tačiau jis atėjo į getą, ėmė kurti čia policiją ir tapo geto vadovu. Didžiulėmis pastangomis, aukodamas žmones, atiduodamas vokiečiams silpniausius, jis stengėsi, kad bent kiek žydų išgyventų. Pirmiausia jis bandė išsaugoti jaunus. J. Gensas palaikė ryšius su pogrindžiu, tačiau prieštaravo jaunimo pasitraukimui iš geto. Jo manymu, tokiu atveju vokiečiai getą iškart sunaikintų, nes jis taptų ekonomiškai nenaudingas. Vieni J. Gensą gerbė kaip jų vadovą ir gyvybės užstatą, kiti smerkė. Buvo nemažai žmonių, ypač tarp inteligentų, kurie Gensą laikė išdaviku ir apgaviku, nes jis sutiko, kad žydų policija dalyvautų mirties akcijose. Buvo ir tokių, kurie manė, kad jis klysta taip veikdamas, tačiau jis nuoširdžiai siekė išgelbėti žydus iš geto.

J.Gensas | Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Nepaisant siaubingų gyvenimo sąlygų ir baimės, gete virė ir kultūrinis bei dvasinis gyvenimas. Gete veikė orkestras, du chorai, muzikos mokykla, kurioje mokėsi 100 mokinių, dvi pradinės ir viena vidurinė mokykla. Čia viešpatavo badas, bet buvo kelios valgyklos, kuriose buvo patiekiamas košerinis maistas. Taip pat veikė biblioteka, skaitykla, archyvas, statistikos skyrius ir geto muziejus. Jame buvo sukaupta tūkstančiai dokumentų nuo pat geto atsiradimo: policijos įsakymai, pranešimai, liudijimai tų, kuriems pavyko pabėgti iš Panerių miško. Gete buvo sukurtas teatras, simfoninis ir džiazo orkestras. Jų sukūrimas sukėlė prieštaringus geto gyventojų jausmus. Vieni manė, kad tokiu laiku negalima linksmintis. Ypač didelę audrą gete sukėlė teatro sukūrimas. Pradžioje šis teatras pačių žydų buvo vertinamas labai prieštaringai. Buvo tokių, kurie sakė, jog „teatrui kapinėse ne vieta“, tačiau jau po pirmųjų pasirodymų tapo aišku, kad šis teatras taps pasmerktųjų geto žmonių ir visos bendruomenės dvasinės energijos prasiveržimu ir sužydėjimu mirties akivaizdoje.

Žydų konvojavimas iš geto | Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Pasak istorinių šaltinių, šis teatras veikė kiek daugiau nei metus – iki 1943 metų spalio 20-osios. Per šį laikotarpį dvidešimties tūkstančių Vilniaus geto gyventojų bendruomenė į geto teatro spektaklius ir kitus pasirodymus nupirko per 70 tūkst. bilietų. Teatro renginius žiūrėjo net žydų naikinimui vadovavę naciai ir jiems talkinę lietuviai kolaborantai. Geto lyderis, žydų pravardžiuojamas „Geto karaliumi“, Jakūbas Gensas rūpinosi geto teatru. Šis teatras buvo ne vien aktorių įdarbinimo ir jų šeimų pragyvenimo šaltinis, bet taip pat unikali ir neįkainojama rytdiena. Gensas žinojo, kad žydai gete buvo pigi darbo jėga vokiečiams. Jis siekė mažinti psichologinę įtampą gete ir taip nuo mirties apsaugoti kiek įmanoma daugiau žmonių. Pirmaisiais geto teatro veiklos metais jame buvo suvaidinta 111 vaidinimų. Geto teatro salė, kuri buvo įsikūrusi dabartiniame Vilniaus „Lėlės“ teatre, dažniausiai būdavo sausakimša, o bilietus į spektaklius žiūrovai išpirkdavo jau prieš kelias savaites iki pasirodymo.

Vilniaus gete veikė ir žydų ligoninė, kurioje buvo suteikiama medicininė pagalba geto teritorijoje gyvenantiems žmonėms. Didžiausia ligoninės problema buvo nuolatinis medikamentų trūkumas. Vaistai buvo surenkami iš geto gyventojų, nužudytų žmonių, galiausiai pradėta gauti kontrabandos keliu, o dalis net pasigaminta pačių. Gete labai trūko vietos, žmonės gyveno labai glaudžiai vienas kito, todėl grėsė epidemija, gydytojai visaip stengėsi priversti gyventojus laikytis higienos. Gete buvo tik dvi pirtys, ir gyventojai negaudavo kortelės duonai, kol nepristatydavo pažymos, kad maudėsi pirtyje nors kartą per mėnesį.

Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto pirmininko Stasio Žakevičiaus, Vilniaus miesto ir srities pagalbinės policijos vado Antano Iškausko 1941 m. liepos 5 d. pranešimas dėl Vilniaus karo lauko komendanto 1941 m. liepos 3 d. įsakymo Vilniaus žydams nešioti skiriamąjį ženklą ir nevaikščioti gatvėmis nuo 18 iki 6 val. ryto paskelbimo | Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Nuo 1943 m. pavasario vokiečiai pradėjo sistemingai naikinti Lietuvoje esančius getus, atėjo eilė ir Vilniaus getui. Kad sunaikintų žydus, gyvenančius apylinkėse, o po to ir patį Vilniaus getą, vokiečiai naudojosi žydų policija. Atlikus paskutinę selekciją 5000 žydų laikinai išsaugojo gyvybę. Galiausiai rugsėjo 14 d. ir pats Jakovas Gensas buvo nužudytas, vokiečiai jį sušaudė paskutinėmis geto gyvavimo dienomis, 1943-iųjų rugsėjį, bet jis pasiekė ir dalinę pergalę. Dalis geto žmonių išliko gyvi.

Vilniaus getas okupacinės valdžios buvo likviduotas 1943 m. rugsėjo 23–24 d. Į Estijos, Latvijos ir kitų šalių darbo ir koncentracijos stovyklas buvo išvežta apie 14 tūkst. Vilniaus geto kalinių. Vilniaus mieste dar buvo palikta dirbti įvairiose vokiečiams svarbiose įstaigose 2–3 tūkst. žydų. Raudonajai armijai priartėjus prie Vilniaus, pirmomis 1944 m. liepos dienomis buvo išžudyti paskutiniai Vilniaus miesto žydai. Karą ir nacistinę okupaciją išgyveno tik 2–3 tūkst. iš 58 tūkst. Vilniaus miesto žydų. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, pradėtas žydų genocido aukų atminimo įamžinimas. 1990 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku Rugsėjo 23-ioji buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų sąrašą kaip Lietuvos žydų genocido diena.

Saadia Bahatas prie savo vaikystės namų Rūdninkų g 8. Vilnius. Vilniaus Geto teritorijoje | Kosto Kajėno nuotr.

Portalui bernardinai.lt parengė Kostas Kajėnas ir Gediminas Šulcas