Kadras iš rež. Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ (2017 m., Lietuva, 85 min.)

Režisierius Mindaugas Survila, kurio dokumentinis filmas „Sengirė“ tapo 2018-ųjų lietuviško kino fenomenu į kino sales sutraukdamas per 60 tūkst. žiūrovų, gegužės 7-ąją tiesiogine transliacija iš miško kartu su bendraminčiais pakvietė į Sengirės fondo pristatymą. Į senąsias Lietuvos girias bei jų gyventojus jautriai savo filme pažvelgęs režisierius taip pat subūrė pasikalbėti apie sengirių vertingumą ir tai, kuo kiekvienas galime prisidėti prie jų išsaugojimo.

Sengirės fondas įkurtas pagal tam tikrus kriterijus atrinktiems tinkamiausiems miškų sklypams iš privačių asmenų įsigyti, kad juose būtų galima kurti ilgaamžius tvarios gamtos pavyzdžius – lankomas Lietuvos sengires. Pirmas iš kriterijų – miškai turi būti natūralūs, savaime užsisėję, taip pat įvairiarūšiai ir įvairiaamžiai. Pirmąjį miškų sklypą, pasak M. Survilos, Sengirės fondas ketina įsigyti šių metų rugsėjį.

Iki gegužės pirmosios fonde minimiems plotams sukaupta beveik 64 tūkst. eurų, iš kurių 3905 eurai – žmonių lėšos, 60 tūkst. eurų – iš filmo „Sengirė“ uždirbti pinigai.

„Žmogui tai labai didelė suma, bet miškui – nedaug, – kalbėjo fondo sumanytojas M. Survila. – Tikimės, kad įsigiję daugiau sklypų pakviesime prisidėti kitus bendraminčius – tiek žmones, tiek įmones. Tikime, kad suvieniję jėgas galėsime išsaugoti gerokai daugiau senųjų miškų Lietuvos ateities kartoms.“

Už Lietuvą, kur gamta formuojasi be žmogaus įsikišimo

Dokumentinių filmų režisierius Sengirės fondą kurti sumanė pirmąjį „Sengirės“ premjeros savaitgalį, kai jos pasižiūrėti į kino teatrus suplūdo 8 tūkst. žiūrovų. Virtualioje transliacijoje jis minėjo, kad tai sužinojus ir kilo mintis pagaliau imtis darbų, nes iki filmo pristatymo prie miškų apsaugos jis galėjęs prisidėti tik pasakodamas apie juos. Taigi pusę už parduotus bilietus gauto pelno nuspręsta skirti interaktyviai „Sengirės“ platformai kurti, o kitą dalį grąžinti pačiai sengirei, įsteigiant Sengirės fondą.

„Mes tikime, kad žmonės saugo tada, kada myli. O myli tada, kada pažįsta“, – teigė M. Survila.

Sengirės fondo komanda įsitikinusi, kad geriausiai mišku rūpinamasi, kai jame nieko nedaroma, taip leidžiant sengirei su tūkstančiais įvairių gyvybės formų bręsti, augti, klestėti. Taigi fizinė miškų apsauga, pasak M. Survilos – pirmoji Sengirės fondo funkcija. Antroji – žmonių švietimas, leidžiant jiems patiems pajausti, kas ta sengirė yra, per ekskursijas į jas su garsiausiais Lietuvos biologais (tokios išvykos mažomis grupelėmis planuojamos jau nuo birželio mėnesio, pasibaigus karantinui).

Režisieriaus nuomone, visais laikais būdavo žmonių, kurie išpirkdavo mišką ir jį saugodavo nevykdydami ūkinės veiklos. Tik problema, M. Survilos teigimu – kad žmogus, palyginti su mišku, gyvena trumpai, o sengirei susiformuoti reikia bent trijų šimtų metų. Žmogus miršta, jo miškas paveldimas, ir galbūt paveldėtojai su juo nebesielgs taip tausojamai kaip ankstesnis šeimininkas.

„Dėl šios priežasties ir sugalvojome įkurti Sengirės fondą – kad tai būtų juridinis vienetas, kuriam priklausytų miškai. Kad būčiau tikras, kad mūsų noras išsaugoti miškus niekur nedings ir tada, kai jau iškeliausiu į dausas, – kalbėjo fondo idėjos sumanytojas. – Mūsų svajonė – Lietuva, kur gamta priklauso gamtai ir kur jai leidžiama formuotis be žmogaus įtakos. Nes dabar 98 proc. miškų priklauso žmogui: jis pjauna, aria, sėja, vėl pjauna. Mes svajojame, kad kur kas didesni plotai priklausytų pačiam miškui, pačiai gamtai.“

Sengirėje visiems yra vietos

„Būna, kad kai kurie žodžiai pasimiršta, dingsta iš mūsų gyvenimo, bet paskui vėl atsiranda. Taip atsitiko su žodžiu „sengirė“, – pristatyme žodį tarė ir biologijos mokslų daktaras, Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkas, fondo komandos narys Mindaugas Lapelė. – Dabar tą žodį vartoja daug kas, ir jis atsirado su Mindaugo Survilos filmu „Sengirė“.“

Vis dėlto gamtininkas prisipažino jame tikrosios sengirės nepamatęs, išskyrus gal vieną vietą, kur ant seno ąžuolo šakos matyti juodųjų gandrų lizdas.

„Tada aš Mindaugo paklausiau: tai kur yra ta sengirė? Gyvūnai yra, bet jie kaip išvaryti iš namų. Kur tie senoliai ąžuolai, kur tos šimtametės pušys, kur tie stuobriai, vėjo ir saulės nubalinti? Kur virtėliai, kur tos miško aikštelės, atsiradusios dėl savaiminių gaisrų, sniegolaužų, vėjovartų? Kur ta visa įvairovė? Nes sengirė ir yra vieta, kur visko daug: senolių medžių, pusamžių, jaunų, kur yra aikštelės, retmės, rūšių įvairovė“, – sakė M. Lapelė.

Toks miškas, pasak jo, tvarkosi pats – pats išsilaižo savo žaizdas. Čia visiems yra vietos, šiuose pilnuose namuose kiekvienas grybas, augalas, kerpė, žvėris, paukštis suranda savo vietą – gyventi, pasislėpti, pasiilsėti, pasimaitinti. Ir niekas čia neskirsto – kenkėjas tu ar naudos teikėjas.

Režisierius Mindaugas Survila | Pauliaus Peleckio / BFL nuotr.

„Kai šnekame, kas formuoja sengirę, vis prisimenu diskusiją su miškininkais. Jie aiškino: kaip atrodytų mūsų miškai, jeigu jų netvarkytume? Visą laiką sakau: kas tvarkė miškus, kai jūsų nebuvo? Pagrindiniai tvarkytojai yra net ne vilkai ar šernai, elniai, stumbrai – tai kerpės, samanos, grybai ir vabzdžiai. Ypač vabalai. Nes grybai ir vabalai sugriaužia nuvirtusio senolio medieną ir padaro ją prieinamą augalams“, – apie sengirę kaip nepaprastai sudėtingą sistemą, kur viskas susiję, pasakojo biologas M. Lapelė.

Anot jo, tokiose vietose vyksta stebuklingų dalykų: pavyzdžiui, viena gražiausių Lietuvos orchidėjų – plačialapė klumpaitė, saugoma visoje Europoje, dešimt metų gali gyventi po žeme maitinama grybų, iki vėl atsiras tinkamos sąlygos jai išleisti lapus ir pražysti.

Esame miškų zonos žmonės – priminė Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkas: ateiname į mišką, apsikabiname medį ir pasijuntame gerai, nusiraminame.

„O kodėl gerai? Užtai, kad medžio šaknys yra praeitis, kamienas, lapų šnarenimas, volungės klykavimas – dabar, o viršūnės nukreiptos į ateitį. Tu ateini, ir tau miške gera. Be to, gamta yra graži. Ir miškas yra gražus: vienoks rytą, kitoks – dieną, vakare, vienoks – pavasarį, kitoks – vasarą. Ateini ir kas kartą čia sau ką nors randi, – atgaivą. Užtai ir reikalingos sengirės, kad turėtume normalius, senus miškus su visa įvairove, o ne tik sodintas plantacijas, tinkamas medienos perdirbimui“, – mintimis dalijosi M. Lapelė.

Lietuvos smaragdai

Remiantis Lietuvos gamtos fondo duomenimis, šiuo metu pagrindinės daugelio miškų nykimo priežastys yra senų, mirštančių medžių stygius, taip pat stambios negyvos medienos trūkumas. Apie tai Sengirės fondo transliacijoje kalbėjo biologas Ainis Pivoras.

„Jeigu paimtume į Raudonąją knygą įrašytas Lietuvos vabzdžių rūšis, tai 80 procentų jų, arba keturios iš penkių, nyksta būtent dėl negyvos medienos trūkumo. Arba jeigu analizuotume grybus, tai apie 70 proc. grybų pagrindinė nykimo priežastis yra gamtinę brandą pasiekusių medynų kirtimai. 30 proc. visų nykstančių grybų rūšių išlikimas tiesiogiai priklauso nuo stambios negyvos medienos“, – trapią bioįvairovės apsaugos situaciją apibūdino biologas.

Pasak jo, Lietuva geografiškai yra miškų zonoje, vadinasi, nesant žmogaus po poros šimtų metų visa teritorija pasidengtų miškais. Tačiau esame nusprendę jiems skirti 33 proc. šalies teritorijos. Be to, mūsų miškai nusidriekę skurdžiausiuose dirvožemiuose, t. y. ūkinei veiklai nepalankiose vietose.

„Mes nusprendėme, kad 98 proc. miškų yra ūkiniai. Bet taip pat nusprendėme padovanoti šaliai ar gamtai tarsi smaragdus Čepkelių, Žuvinto, Kamanų rezervatus, kurie, sakytum, nors ir neneša jokios ekonominės naudos, nes ten mediena pasmerkta supūti, juose net negalima lankytis, tačiau į jų pakraščiuose įrengtas apžvalgos aikšteles žmonės važiuoja autobusais“, – kalbėjo vienas iš Sengirės fondo mokslininkų A. Pivoras. Anot jo, Sengirės fondas suteikia galimybę išsaugoti dalį išlikusių senų potencialių sengirių ir Lietuvai jas padovanoti kaip smaragdus.

Sengirės fondo pristatymo transliaciją galite pasižiūrėti „Sengirės / The Ancient Woods“ feisbuko paskyroje.

Mindaugo Survilos filmą „Sengirė“ šiuo metu galite pasižiūrėti namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“.

Portalui bernardinai.lt parengė Jurgita Jačėnaitė