Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.

Josteinas Gaarderis – norvegų rašytojas ir aktyvistas, pasaulyje išgarsėjęs romanu „Sofijos pasaulis“ (1991), kuris yra išverstas į daugiau nei 50 kalbų. 2008-aisiais leidyklos „Tyto alba“ lietuvių skaitytojams pristatytas romanas neužsibuvo lentynose – parduota daugiau nei 20 tūkstančių egzempliorių. 2018 m. leidykla perleido romaną su prierašu „Naujas leidimas naujai kartai“.

Josteinas Gaarderis yra lankęsis Lietuvoje ir ne kartą davęs interviu mūsų šalies žurnalistams, literatūros kritikams, kurie vis bandė išgauti atsakymą į sudėtingą klausimą – kas Jūsų skaitytojas?

Iš tiesų, kam (kuriai amžiaus grupei) rašo Josteinas Gaarderis, vis dar yra mįslė. Apie jo kūrinius rašo ir vaikų literatūros tyrinėjimams skirtas žurnalas „Rubinaitis“, ir rimti kultūros portalai. O gal postmoderniame amžiuje yra klaidingas pats leidėjų ir kritikų formuluojamas klausimas?

Vis dėlto šiandien pasirinkome aptarti ne žymųjį „Sofijos pasaulį“, bet metais anksčiau lietuvių kalba keistoku pavadinimu pasirodžiusį romaną „Cirko direktoriaus duktė“ („Alma littera“, 2007).

Knygos pavadinimas skaitytoją klaidina nuo pat pradžių – dar nepradėjus skaityti mums suponuojama, kad tai bus knyga apie cirką ir cirko direktoriaus dukterį Paniną Maniną. Nė velnio! Na, gal tik truputį…

Pristatydamas pagrindinį veikėją Peterį, Josteinas Gaarderis leidžia jam kalbėti su skaitytoju tiesiogiai – pirmuoju asmeniu – ir Peteris įtraukia mus į neprilygstamą tikrovės ir vaizduotės žaidimą.

Pagrindinis veikėjas nuo vaikystės kuria įvairiausias istorijas, tačiau apie rašytojo karjerą nesvajoja:

Vis vien niekada nebūčiau įstengęs parašyti romano, man visuomet kildavo per daug minčių. Kai sėdėdavau mąstydamas ir rašinėdavau, įkvėpimas būdavo toks didžiulis, jog mane nuolat pertraukdavo mano paties mintys, nes tolydžio atsirasdavo visiškai naujų ir neretai kur kas geresnių idėjų nei tos, nuo kurių būdavau pradėjęs.

Suaugęs Peteris rašytojų pasaulyje dėl savo gebėjimų tampa žinomas kaip „Voras“. Turėdamas neišsemiamus ir nuolat augančius siužetų ir apmatų klodus, bet neturėdamas jokio tikro pašaukimo būti rašytoju, Peteris užsidirba pardavinėdamas savo sumanymus „tikriems“ rašytojams: tiems, kurie įstrigo po pirmosios knygos; tiems, kurie nebeturi ką pasakyti; tiems, kurie nežino, nuo ko pradėti.

Laikui bėgant Peterio sukurtas Rašytojų paramos ratas taip išsiplečia, jog paties Peterio gyvybei kyla nemenkas pavojus – jis priverstas bėgti ir slėptis. Užsidaręs nuošaliame viešbutyje netoli Neapolio, kuriame kažkada pats Ibsenas rašė „Lėlių namus“, Peteris imasi rašyti savus memuarus. Jis pradeda nuo vaikystės, pasakodamas apie sekmadieninius apsilankymus cirke; apie jo sapnuose vis pasirodantį žmogeliuką, kuris vieną dieną nusprendžia nebegyventi sapnuose ir atsikrausto gyventi pas Peterį; apie moteris, kurios sutikdavo žaisti pagal jo taisykles. Peteriui ypač svarbu pristatyti savo meilę Mariją. Moterį, kurią jis sutiko būdamas devyniolikos.

Mintys apie tuomet sutiktą dešimtmečiu vyresnę moterį, kuri atvirai sudarė su juo sandėrį paprašydama tapti jos vaiko tėvu, Peterio neapleidžia. Mariją ir Aukselį – savo dukterį – gyvenime jis matė tik kartą ir kaip tik tą kartą papasakojo jai vieną iš pirmųjų savo siužetų apie cirko direktoriaus dukterį…

Peteris dar kartą pameta galvą dėl moters. Viešėdamas svečių namuose jis susipažįsta ir įsimyli jaunesnę Beatą, tačiau idilė trunka neilgai. Peterio kuriamas siužetas netikėtai suka pabaigos, o gal pradžios link: kodėl jis yra toks, koks yra; kodėl netapo rašytoju; kokia tikroji nenoro prisiimti atsakomybę už savo kūrybą – už dukterį – priežastis.

Romanas „Cirko direktoriaus duktė“ – vienas didelis skaitymo malonumas, pasižymintis daugeliu postmodernaus romano bruožų: retroperspektyva, savirefleksija, kriminaline istorija, filosofija, psichologizmais, bandymu suvokti savo tapatumą – visa susipina viename išmonės pilname ir talentingai parašytame kūrinyje, kurį nenuobodu skaityti.

Paliekame su pagrindinio veikėjo Peterio memuarų ištrauka:

Visa tai rašydamas suvokiu, kad Marija mane apmovė. Tam tikra prasme net pralenkė mane cinizmu. Žinojo, kad nebegalėsiu mylėti jokios kitos moters, ir dar pasistengė, kad neliktų kelio atgal. Kažką įterpė tarp mūsų.

Pirmą kartą šitaip galvojau apie Mariją. Pats nustebau. Toks įspūdis, jog tik dabar pradedu atsigauti po mamos mirties. Tėvas pasimirė prieš metus. Matyt, labiau mylėjau mamą.

Manęs neapleidžia jausmas, kad esu pamiršęs kai ką svarbaus. Rodos, visą gyvenimą stengiuosi prisiminti kažką, kas įvyko man mažam būnant. Bet tai dar visai neišnyko, tebeplūduriuoja tamsioje gelmėje po plonu ledu, ant kurio šoku. Vos tik atsipalaiduoju ir pamėginu prisiminti, ką bandau išstumti, man į galvą ateina gera mintis ir aš pradedu kurti naują pasakojimą.

Vis dažniau išsigąstu savo sąmonės. Ji kaip mano valiai nepaklūstanti šmėkla.

Mariją taip pat baugino mano vaizduotė. Ji ir žavėjo ją, ir gąsdino.