Regina Garuolytė | Pranešimo spaudai nuotr.
Rekonstruojamame teatre Daiva Šabasevičienė prisiminti Nepriklausomybės laikotarpį pakvietė jau 45 metus teatre dirbančią režisierių asistentę Reginą Garuolytę. Pasak Daivos Šabasevičienės, be Reginos neįvyksta nė vienas didelis spektaklis, režisieriai ją renkasi, kai reikia nuoseklumo, ilgo sėdėjimo repeticijose. Ji taip pat ilgai dirbo su Henriku Vancevičiumi, kuris net 24 metus buvo vyriausias Lietuvos akademinio dramos teatro režisierius.
Regina Garuolytė ir Henrikas Kurauskas | LNDT archyvo nuotr.
„Aš ir aktorių myliu, ir režisieriui tarnauju. Kartais būnu tarp dviejų ugnių. 1975 metais, kai atėjau į teatrą, tai buvo tikras akademinis teatras, galima sakyti, teatras prie karaliaus dvaro. Vyriausias režisierius sprendė viską: ar tau gyventi, ar mirti. Taip pat dirbo Irena Bučienė, Algimantas Lapėnas. Jie buvo etatiniai režisieriai, turėjo po kelis spektaklius per metus pastatyti. Buvo didelė trupė – apie 70 žmonių. Keli aktoriai pretenduodavo į tą patį vaidmenį, buvo labai žiauri konkurencija“, – prisimena dešinioji režisierių ranka.
Atėjus nepriklausomybei, pasak Garuolytės, buvo sudėtingas periodas vien todėl, kad visi buvo įpratę prie vienintelio režisieriaus Vancevičiaus: „Kolektyvas pradėjo jam prieštarauti. Taip atsitiko, kad atėjo režisierius Jonas Vaitkus. Lyg ir džiaugėsi visi tomis permainomis, bet buvo nedrąsu ir keista, kaip reikės gyventi su juo. Visgi vėliau iškilo nepatenkintųjų grupelė, kuri pritraukė daugiau žmonių ir buvo atsisveikinta su Vaitkumi. Buvo šlykštus laikas“, – pasakoja Garuolytė ir sustoja, sakydama, kad susinervino viską prisiminusi.
Išėjus kai kuriems aktoriams, atsirado daug laisvų vietų ir norėdamas užpildyti spragas, Vaitkus paėmė daug savo studentų. Garuolytė iki tol buvo jauniausia ir pasijuto seniausia. Daugelis jos klausinėjo, kaip viskas buvo anksčiau, ir nors jai buvo apie 30 metų, jautėsi veteranė. Kai atėjo jauni žmonės, jie nežinojo iki tol vyravusių taisyklių, papročių. „Jaunatviška energetika perėmė viską. Jei anksčiau nebuvo galima vilkint paltą ar su batais iš lauko eiti per sceną, tai dabar visi viską pamiršo, nes jie to nežinojo. Nebuvo pereinamumo. Jei į seną gvardiją ateina naujas, jis perima tradicijas, o čia staiga buvo viskas nukirsta, atėjo anarchija. Tai aš kartais tapdavau ta bambekle, kur pirštą pagrūmodavau, kad su batais nevaikštinėkit, nešūkaukit.“
Regina Garolytė | D. Matvejevo nuotr.
Pašnekovė taip pat prisimena labiausiai jai įstrigusias, ryškias teatro asmenybes: vyriausiąjį dailininką Vytautą Kalinauską, aktorių Henriką Kurauską, Algimantą Zigmantavičių, aktorę Moniką Mironaitę, kurią vadina aktorių aktore. Prisimena repeticijas Monikos Mironaitės sodyboje.
R. Garuolytė sako, kad anksčiau būdavo skiriamos dvi savaitės gilintis į tekstą, o dabar geriausiu atveju – 3, 4 dienomis. Pasak jos, viskas dabar vyksta kur kas greičiau. Taip pat pasakoja apie periodą, kai teatre kūrė jauni režisieriai Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas. Ji prisipažįsta, kuris režisierius jai suteikė daugiausiai galimybių ir dovanojo geriausius vaidmenis, kieno inspiruota ji pradėjo pati režisuoti spektaklius.
Šiuo metu Regina Garuolytė dirba prie naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio pagal Augusto Strindbergo pjesę „Didysis kelias“, kurį režisuoja Jonas Vaitkus. Spektaklio premjera numatoma lapkričio 7 d. Vilniaus kino klasteryje.
Tinklalaidę klausyti galite čia.
