Pranešimo spaudai nuotr.

„Tai nebus įprastas spektaklis įprastoje scenoje – iš muzikos, tekstų, aktorių pasirodymų žiūrovas turės pats susidėlioti patirtį ir istoriją. Nurodyti vieną siužetą būtų neteisinga“, – sako Vilniaus mažojo teatro režisierė Gabrielė Tuminaitė, tarp Lukiškių kalėjimo sienų pristatysianti spektaklio „Čia nebus mirties“ fragmentus.

Prieš 30 metų pastatytas Rimo Tumino spektaklis „Čia nebus mirties“ tapo įvykiu – Vilniaus mažojo teatro pradžia ir išskirtiniu kūriniu tuometiniame teatro gyvenime. Ne ką mažesnis įvykis jis ir šiandien – tai, apie ką galvoja ir kuo jau kurį laiką gyvena Vilniaus mažojo teatro bendruomenė, paaiškės rugpjūčio 19 d., teatrui pradedant naująjį sezoną. Kūrybinė komanda defragmentuoja spektaklį „Čia nebus  mirties“, ieško būdo kalbėti apie praeitį ir dabartį, per autentišką medžiagą atveria tremties temą ir kviečia į unikalų patyrimą.

– Kada pirmą kartą išvydote spektaklį „Čia nebus mirties“? Kokie prisiminimai kyla galvojant apie šį, legendinį Vilniaus mažojo teatro, kūrinį ir tuometinį laiką?

– Gyvai mačiau spektaklį „Čia nebus mirties“ vaikystėje. Prisimenu, kad man įspūdį paliko gulbelės daina – kaip vaikui, tas epizodas pasirodė labai gražus. Tačiau visas spektaklis buvo tik pusiau suprantamas, dar nesuvokiau, į ką žmonės taip reaguoja.

Vaikystėje visas teatras siejosi su atgimimu, buvo kalbama apie laisvę, trispalvę… Mes, aktorių vaikai, kartu su trupe mokydavomės Sąjūdžio dainų, vėliau su fakelais eidavome į Sąjūdžio organizuojamus susibūrimus ir ten, milžiniškoje minioje, dainuodavome. Man „Čia nebus mirties“ buvo persipynęs su įvykiais gatvėse, aikštėse, mūsų namuose.

– Kaip ir kam kilo mintis atkurti ir naujai pažvelgti į spektaklį „Čia nebus mirties“?

– Viskas prasidėjo, kai sumanėme sveikinti teatro aktorius jubiliejų proga. Artėjant Mindaugo Capo 60-ajam jubiliejui, greičiausiai Ingai Burneikaitei kilo mintis surengti Mindaugui siurprizą – po spektaklio „Belaukiant Godo“ rodymo, dar žiūrovams plojant, išbėgti į sceną ir suvaidinti epizodą iš senojo spektaklio „Čia nebus mirties“, kuriame Mindaugas jaunas vaidino. Tai buvo mūsų dovana aktoriui ir siurprizas žiūrovams.

Šią iniciatyvą perėmė aktorė Agnė Šataitė, ji suorganizavo sveikinimą ir viskas puikiai pavyko. Tuomet pradėjome juokais kalbėti ir skirstytis spektaklio „Čia nebus mirties“ vaidmenimis – kas ir ką galėtų įkūnyti.

Laikas ėjo, priartėjome prie Vilniaus mažojo teatro 30-ojo jubiliejaus. Gimė mintis atkurti keletą senosios „Čia nebus mirties“ epizodų, surengti koncertą. Tik ar to pakanka? Taip prasidėjo kur kas gilesnė kūrybinė kelionė, teatro gyvenimo, Lietuvos ir savęs paties analizė. Ji tęsiasi iki šiol ir tai, ką žiūrovai pamatys Lukiškių kalėjime – viena šio proceso dalių.

Mes defragmentuojame „Čia nebus mirties“ spektaklį, bandome suprasti, ieškome spektaklio dvasios ir šiandien taip reikalingų motyvacijų – kam mums reikia prisiminti praeitį, kaip apie ją diskutuoti. Artėjame prie išvados – ko gero, mus, kokie esame, suformavo tremtis.

Iš tremties – mūsų užkoduotos traumos, kompleksai, bet ir valia, pasipriešinimas, net kultūra. Ne tik trauma, bet ir tikėjimas, valia, istorinės  teisybės noras. Pasvarsčius supranti, kad jei nebūtų buvę tremtinių, tai ir laisvos Lietuvos nebūtų. Galbūt ta okupacija ir asimiliacija būtų pavykusi? Auka, kraujas, nužudyti vaikai ir iškankintos mamos – tai niekad nedings iš tautos atmintiems. Ir visa tai atvedė link nepriklausomybės.

– Rugpjūčio 19 d. Lukiškių kalėjime bus rodomi naujos spektaklio „Čia nebus mirties“ versijos fragmentai. Atėjusieji galės išgirsti Vilniaus mažojo teatro aktorius, skaitančius tremtinių laiškus. Tie tekstai – autentiški? Iš kur jie?

– Tremtinių laiškai sunešti aktorių, kūrybinės grupės – tai išlikę ištremtų giminaičių laiškai. Tai visiškai asmeniška. Tarp laiškų yra ir rašyti mano močiutės. Tuos laiškus įvardijome kaip savotiškus „haiku“ – jie trumpi, lakoniški, bet kiek jie talpina tragiškos informacijos, likimų ir istorijų.

Link tremtinių temos ėjome nedrąsiai, kyla net vidinis diskomfortas, kaip apie tremtį kalbėti be išankstinių nuostatų ir šabloniško įsivaizdavimo. Šiai temai reikėjo laiko, kurį mums suteikė karantinas. Susiklostė tokios aplinkybės, kad turėjome išeiti iš teatro ir ieškoti naujų erdvių spektaklio rodymui ir net repetavimui – taip atsiradusi Lukiškių kalėjimo erdvė mums tarsi naujai atvėrė tremties temą.

– Ką patirs ir pamatys į Lukiškių kalėjimą rugpjūčio 19 d. atėję žiūrovai? Ar jiems bus pasakojama istorija?

– Pirmiausia, mes nenorime į kalėjimą įeiti tarsi svetimkūniai. Norime įsimūryti, prakalbinti sienas, kūrybiškai įeiti į šios vietos atmosferą. Todėl žiūrovams nereikia tikėtis, kad kalėjimo kieme stovės scena ir vyks tradicinis spektaklis.

Bus rodomi atskiri fragmentai t. y. trumpos istorijos skirtingose erdvėse. Žiūrovas galės pats susikurti dėlionę iš skirtingų detalių – atmosferos, tekstų, etiudų, aktorių pasirodymų, muzikos.

Niekas nepasakos konkrečios istorijos, taip darome dėl aiškumo – būtų melaginga, jei nurodytume vieną suvokimo variantą. Vieno naratyvo ir siužetinės linijos pateikimas veda į nesusipratimą, todėl suteikiame laisvę, siūlydami individualų patyrimą.

Spektaklio „Čia nebus mirties“ fragmentai Lukiškių kalėjime – rugpjūčio 19 d., 18 ir 20 valandomis.