Rasos Mockos Ugurės nuotr.
Vienu ryškiausių jaunosios kartos menininku vadinamas Andriaus Zakarauskas tapytoju tapti pasiryžo būdamas dar septintokas. Šį ryžtą kurti sau ir kitiems jis įrodė didžiulėmis pastangomis, be perstojo gilindamas žinias, viską spėdamas ir sugebėdamas. Šiandien turime galimybę žvilgtelėti į šio menininko kasdienybę ir nerti dar giliau, už kasdienybės ribų, ten kur susitinka idėja, prasmė ir klausimai sau bei žiūrovui.
– Ar gali papasakoti, kaip atrodo tavo darbo dienos? Daugeliui, ko gero, būtų įdomu žvilgtelėti į tapytojo dienotvarkę.
– Studija-namai, namai-studija – taip paskutiniu metu sakau. Nuo studijos iki namų man kokios 5 minutės kelio. Dažnai su žmona susitinkame pietauti. Arba išeiname pasivaikščioti. Taip pat dėstau Vilniaus Dailės akademijos Kauno fakultete tapybą, trečio ir ketvirto kurso studentams. Būna, pusdieniui nulekiu į Kauną. Grįžtu. Tada, jei esu pradėjęs kažkokį labai svarbų darbą (paveikslą ar kitą sumanymą), stengiuosi dar keletui valandų ateiti čia, į studiją, padirbėti. Tad daugiausiai tapau ir dėstau. Bet aš mėgstu iššūkius, „pasirašau“ ir kitokioms veikloms, įvairioms keistenybėms. Pavyzdžiui, neseniai MO muziejuje dalyvavau kūrybinėse dirbtuvėse, pasakojau apie savo paveikslą.
– Panašu, kad tapai kone kasdien?
– Galima sakyti, taip. Realiai kiekvieną dieną aš einu į studiją kažkiek laiko praleisti. Labai gera čia savaitgalį ateiti. Aplinkui ramu… Man labai patinka, kai aplinkui ramu… Aš tada galiu savo diskoteką pasileisti ir trypti aplink tą paveikslą.
– Ar esi patenkintas tuo, kaip papildomos veiklos integruojasi į tavo kasdienybę, kūrybinį gyvenimą?
– Dėstyti man labai įdomu. Kartais studentai padaro tai, ko pats nesiryžtu padaryti. Kita papildoma veikla, renginiai, kūrybinės dirbtuvės man irgi įdomu. Svarbu, kad galiu dalintis, bendrauti. O pasidalinti man labai faina. Be to, taip vyksta mano kūrybos sklaida. Aš nemanau, kad šios veiklos atsieja mane nuo kūrybos. Atvirkščiai. Kartais besidalindamas savo išvadomis ir pastebėjimais, kažkokias problemas besiaiškindamas su studentais, daug ką suprantu ir apie save.
– Ar jautiesi teisingai pasirinkęs tapytojo kelią? Ar ką nors keistum, jei turėtum antrą šansą?
– Šiandien aš nematau, kaip kitaip galėjo būti. Aš visada labai to norėjau. Kiek save prisimenu, būdamas septintoje-aštuntoje klasėje supratau, kad būtent tapyba man labai įdomi. Tada ir pasiryžau tapti tapytoju. Labai norėjau būti menininkas, tai man atrodė laisvės profesija tokia. Šnekėjau su tėvais apie savo pasirinkimą, bet jie nelabai džiaugėsi. Aš savo ryžtą bandžiau įrodyti pastangomis – kad man tai žiauriai įdomu. Be perstojo gilinau savo žinias, sugebėjimus. Bandžiau viską spėti ir sugebėti. Bandžiau įrodyti turbūt ir sau, ir tėvams kad man to reikia ir kad man tai yra labai įdomu. Pavyko.
Rasos Mockos Ugurės nuotr.
– O kaip vyksta kūrybinis procesas? Ar tapai iš anksto apgalvojęs temą, ar spontaniškai?
– Apgalvotai. Pirma ateina sumanymas – idėja ar emocija. Arba tai gali būti kažkokie formalūs dalykai, dėmių išdėstymas. Tada bandau ieškoti, kaip tą sumanymą vizualizuoti. Klausiu savęs – apie ką tai galėtų šnekėti? Tada bandau apgalvoti strategiją: nuo kokių sluoksnių pradėti, su kokiais dažais tapyti ir panašiai. Mąstau, koks turėtų būti formatas – didelis, mažas. Tada bandau paišytis. Pasipaišinėju galbūt schematiškai, kartais net telefone kažką nusipaišau. Būna paprastos programėlės tam skirtos. Ir taip po truputį dėlioju. Kai nusprendžiu, ką tapysiu, imuosi dažo.
– O ką tu pasakoji savo tapyba?
– Pagrindinis siužetas yra pati tapyba, potėpis, dėmė. Taip pat, gali būti įvairios metaforos, galbūt apie jausmus, emocijas. Man šiandien įdomus pyktis, agresija. Per tai aš šneku apie meilę, apie žmogų, aistrą. Taip pat kalbu apie santykį tarp paveikslo ir menininko, tada santykį tarp menininko, paveikslo ir žiūrovo, nes visada yra trys. Svarbi ir šiandieninė socialinė situacija. Bet čia, vėlgi, viskas sueina į metaforų paiešką.
Biblinės scenos man labai artimos. Bet tada neabejotinai turiu liesti ir meno istoriją.
Aš kuriu ne kažkokį atspindį realybės, bet kitą realybę. Tai lengviau ir paprasčiau apsakyti sapnu. Aš sakau, kad tie personažai, panašūs į mane, esu visai ne aš, tai yra tiesiog dažai. Taip yra suabstraktinama viskas, kas atvaizduota paveiksle.
Visada labai svarbu, kokius klausimus žiūrovui kels kūrinys – ar su juo šnekės, ar nešnekės. Daug yra klausimų, kuriuos aš sau užduodu. Ir tuo vaizdu, kurį kuriu, aš prašau, kad žiūrovai šiuos klausimus užduotų ir sau. Klausinėtų. Nes aš kuriu ne tik sau, bet ir žiūrovui.
– Kodėl pasirinkai būtent tapybą, o ne kitą meno formą?
– Man visa meninė raiška labai įdomu. O kodėl tapyba? Man turbūt patiko terliotis su dažais ir spręsti plokštumoje įvairius klausimus. Ta laisvė ir kažkoks judėjimas! Ir žaidimas toks. Gal taip negalėčiau aiškiai atsakyti, kodėl tapyba, o ne skulptūra. Skulptūra irgi labai įdomu, kaip forma. Pati tapyba yra labiau kaip priemonė pasakojimui arba idėjų tvirtinimui. Ji reiškiasi kaip pagrindinė mano kūrybos forma. Man labai patiko ir dainuoti. Lankiau chorą ir sakralinės muzikos mokyklą Kaune. Eidavome giedoti į bažnyčią savaitgaliais.
Rasos Mockos Ugurės nuotr.
– Kaip manai, kiek tapytojo profesiniame kelyje lemia talentas, kiek įgūdžiai ar žinojimas, ką nori pasakyti?
– Talentas svarbu. Bet aš sakau, kad visi yra labai talentingi žmonės, gali būti bet kuo, padaryti bet ką. Į mėnulį nuskristi. Visus mes talentus turime. Visi esame apdovanoti. Bet svarbiausia yra vystytį tą talentą. Bet kurį, nesvarbu. Kiti sako – čia Dievo dovana. Aišku, Dievo dovana. Bet jei negilinsime žinių, kažkokių savo gebėjimų, nieko nebus. Įgūdžiai ir įdirbis yra labai svarbu.
– Ar prieš imdamasis darbo apsvarstai, ką geriau pirktų klientai?
– Aš labai norėčiau, kad visi mano kūriniai turėtų žiūrovą. Tačiau pirmiausiai aš galvoju apie kažkokią idėją, kas yra svarbu, apie ką aš norėčiau šnekėti. Klausiu, kaip tai išsakyti? Kokiu būdu? Tas pardavimo klausimas yra svarbus, bet jis nėra tikslas, stengiuosi pardavimu neužsiimti. Iš šiaip – siekiu turėti gerą laiką ir smagintis. Kartais aš turbūt labiau galvoju apie savo jausmus, o ne apie tai, kas bus po to.
– O ką patartum žmonėms, kurie renkasi profesiją – kaip jiems atrasti savo kelią?
– Reikia pridaryti daug nesąmonių ir nebijot jų daryti. Reikia.
Turbūt verta daryti labai daug dalykų labai. Ir … man atrodo stengtis pajausti, ką veikiant labiausiai dega širdis, kur aistrą jauti. Man pasirodė, kad tapyba yra labai įdomu, asocijavosi su laisvės pojūčiu. Man atrodo, labiausiai reikia pasitelkti vidinius pojūčius, galvoti kur aš geriausiai jaučiuosi? Ir turbūt verta pasitelkti ir kitus supančius žmones, su jais bendrauti. Nebūti uždaram. Būti atviram viskam. Klausti, domėtis. Smalsumas yra aistra.
Kartais pats bekurdamas pradedu strigti, galvoju, o ką aš ne taip darau? Gal kažkur klystu, jeigu stringu. Turbūt ir su profesijos pasirinkimu panašiai. Ir bet kuriuo kitu pasirinkimu. Jeigu tai neteikia džiaugsmo, viskas stringa, tai galbūt eini ne ten. Aišku, būna, kad strigimas yra ir natūrali proceso dalis, svarbu būti dėmesingu sau. Bet, iš esmės, reikia pirmiausia pabandyti. Jeigu degi aistra – tai pirmyn.
