Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.
Janas Walkersas (1925–2007) – žymus XX a. Nyderlandų rašytojas, dailininkas ir skulptorius, kartu su Willemu Frederiku Hermansu, Harry Mulischu ir Gerardu Reve pakliūva į „Didžiuoju ketvertu“ pramintą garsiausių Nyderlandų pokario rašytojų grupę. Įdomus faktas, kad rašytojo kūryba buvo įvertinta kone visomis Olandijos literatūrinėmis premijomis, tačiau rašytojas arba atsisakydavo jas priimti, arba grąžindavo atgal. Nors išsiskyręs su trečiąja žmona Janas Walkersas gyveno atsiskyręs, tačiau turėjo tvirtą nuomonę visais šalies klausimais. Jo kūrybos laikotarpiu šalis išgyveno kismą: įsikerojo kapitalizmas, tradicinę šeimą ir jos vertybes keitė naujas požiūris į žmonių santykius, laisvėjo suvaržymai ir tabu, tad nieko keista, kad visa tai tapo pagrindinėmis rašytojo kūrinių temomis, kartais ypač aštriai, nebijant ciniško požiūrio, pašiepiant įsibaiminusius knygos skaitytojus.
1969 m. pasirodęs romanas „Turkiški saldumynai“ („Alma litera“, 2014) buvo tikras prozos gardumynas. Nors iki tol rašytojas jau buvo sukūręs aštuonis romanus, tačiau tik šis atnešė jam sėkmę ir pripažinimą. Romano populiarumą dar labiau padidino 1973 m. pasirodžiusi Paulio Verhoeveno režisuota romano ekranizacija, tapusi visų laikų sėkmingiausia šalies kino juosta ir nominuota ne vienam svarbiam kino apdovanojimui.
„Turkiški saldumynai“ – tai kontroversiškas meilės romanas, erotinė daina moters kūno linkiams, kvapams ir spalvoms ir kartu tragiška griūvančių, nesveikų tarpusavio santykių ir menininko drama, kurią pasakoja bevardis knygos pasakotojas.
Jis – bohemiškas ir aistringas skulptorius; ji – aikštinga miesčionių dukra. Atsitiktinai susitikę kelyje, jis ir Olga, nebegali išsiskirti – abipusė trauka galinga, jos negali pažaboti ar įveikti aplinkos trukdžiai. Vis dėlto jau pirmuoju romano sakiniu pasakotojas duoda suprasti, kad meilės istorija, kurią rengiamasi papasakoti, nesibaigia laimingai:
Kai ji mane paliko, visiškai sugriuvau. Nebedirbau, nebevalgiau. Kiauromis dienomis tįsodavau purvinam guoly prisikišęs jos, apsirengusios ir nuogos, nuotraukas taip arti veido, kad droždamas ilgainiui ėmiau matyti, kaip virpa jos storai tušu nuteptos blakstienos.
Viename iš spaudai duotų interviu autorius yra minėjęs, kad svarbiausia jam yra sukurti tinkamą romano pradžią, kuri iš karto įtrauktų ir intriguotų skaitytoją: „Pirmuose puslapiuose išspjauni kraujo klaną, o kituose dviejuose šimtuose puslapių bandai šį klaną išvalyti.“ Tad „Turkiški saldumynai“ taip pat pradedami nuo Olgos išėjimo, tačiau dar nežinome, kas privertė pagrindinį romano veikėją ir mylimąją išsiskirti.
Rašytojas neslėpė, kad Olgos personažą įkvėpė jo pirmosios ir trečiosios žmonos – Annemarie Nautos ir Karinos Gnirrep – bei fotografės Idos Siporos įvaizdžiai, kuriuos jis panaudojo kurdamas moters, kuriai negalima atsispirti, portretą. Olga pasižymi visais tradiciniais moteriškumo, kurį taip kritikuoja feministės, bruožais: ji graži, liekna, švelni, moteriška, erotiška:
Žinoma, Olga buvo pasipūtusi. O ko norėti, jeigu žmonės, užsižiūrėję į ją, vos nepalenda po tramvajumi, einančią apsipirkti lydi pypsinčių mašinų koncertas, o kaimynystėje gyvenančios moterys ją mieliausiai sudegintų kaip raganą, nes jų pačių vyrai susigrūdę ranką į kelnių kišenę stovi prie langų stebėdami, kaip ji gatve pareina iš mėsininko.
Nepaisant šių išorinių bruožų, kuriems negalima atsispirti, ji labai komplikuota asmenybė – įdėmesnis skaitytojas pastebės, kaip Olga paniškai nenori susilaukti vaikų ir tapti motina. Ji pati yra infantili (miega kūdikio poza) ir lengvabūdė būtybė, kurios didžiausia baimė – grožio nykimas, senėjimas:
<…> netrukus pareiškė, kad dėl savo figūros įgavo nevisavertiškumo kompleksą. Kad jos krūtys nebe tokios kaip seniau, kai visi kartodavo: ak, Olga turi gražiausias. Ir kad ji paplūdimyje ant šlaunų tepasi pudros, kad paslėptų išsiplėtusias venas. Ji niekada nebeišsirengdavo dienos šviesoje ir visada dėvėdavo ilgas rankoves <…>
Galbūt dėl jos baimių – o gal kaip tik dėl jų – gyvenimas Olgai tampa negailestingas. Išsiskyrusi ir palikusi knygos pasakotoją, ji ne tik įskaudina jį, bet lėtai kenčia pati: ji vis tuokiasi ir skiriasi, darosi abortą po aborto, taip tarsi norėdama įrodyti, kad nerūpestingas gyvenimas gali būti įmanomas. Vis dėlto ją įveikia ne lengvabūdiškas gyvenimo būdas, bet įsišaknijęs auglys galvoje. Knygos pasakotojas kone kasdien lanko sergančią ir vis silpstančią Olgą, stengiasi įpūsti jai gyvasties savo pasakojimais, o sau atsakyti į pagrindinį klausimą – kodėl Olga jį paliko, kas kaltas dėl jos tragedijos?
Nors knygoje ryški pasakotojo asmeninė drama (bandymas atsigauti po sugriuvusios santuokos, menininko kelias, vienišumas), tačiau svarbiausia knygoje lieka Olga. Šios moters gyvenimo dramos liudytoju lemta būti pasakotojui, dalelė po dalelės atskleidžiančiam moters, traumuotos psichologiškai, paslaptis: „raganos“ motinos įskiepytą nevisavertiškumą, abejojimą sava kilme, paranojišką nenorą pačiai tapti motina ir baimę pasenti, tapti nepatrauklia.
Jano Walkerso tekstai iš dalies primena Prousto, savo turtingais kvapų, skonių ir detalių aprašymais, tik čia taip pat skoningai aprašomos kūniškų santykių detalės, moters kūno kvapai ir skoniai. Be to, tekstui netrūksta kafkiškos kančios ir kaltumo metamorfozių, kylančių iš aplinkos, ir asmenybės, negalinčios įveikti beprasmybės, priešpriešų. Rašytojui įdomu žaisti psichologinėmis detalėmis, iš lėto lipdant romano personažų charakterius ir kuriant jų asmenines tragedijas.
„Turkiški saldumynai“ nenuvils poetiško, vaizdingo teksto gerbėjų ir paliks įspūdį kiekvienam, susidūrusiam su kūrybinėmis mūzomis ar bent kartą mylėjusiam iki beprotybės.
„Poviliukas rekomenduoja“ – tai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos rubrika, kurioje kasdien skelbiamos išsamios knygų recenzijos. Jas rengia literatūrologė, ŠAVB kultūrinių renginių organizatorė Roberta Stonkutė. Daugiau recenzijų rasite čia.
