Interviu – Jurgitos Ludavičienės projekto „Skaityti juvelyriką: lietuviška versija“ dalis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Juvelyrikos kūrėja Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė | Klaus Leo Richter nuotr. | Dešinėje – menininkės kurtas objektas „Kuaizi“. Gintaras, sidabras, epoksidiniai klijai | Asmeninio archyvo nuotr.

Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė – viena konceptualiausių Lietuvos juvelyrikos kūrėjų. Ji savo darbuose dažnai naudoja sakralinės tematikos įvaizdžius, kuria votus. Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės kūriniai pasižymi netikėtų medžiagų naudojimu bei žodžių žaismu, atveriančiu naujas prasmes suvokimui.

– Juvelyrikos, kaip ir visi, mokeisi Telšiuose, VDA Telšių fakultete. Atsigręžus atgal, galėtum papasakoti, kas studijų metu labiausiai patiko, o kas labiausiai gąsdino?

– Verkiau, kai įstojusi į metalo meno specialybę, sužinojau jog patekau į kalvių grupę. Gąsdino mintis, jog visą gyvenimą teks stovėti prie žaizdro. Vėliau paaiškėjo, jog tai ne nuosprendis, o tik galimybė, nes išbandę įvairius metalo apdirbimo būdus galėsim rinktis tą, kuris arčiau širdies. Nežinau, ko tikėjausi iš tos specialybės, bet vien puošti žmones taip pat nenorėjau. Labiausiai patikdavo laisvos užduotys, kurių metu nereikėdavo kurti konkretaus papuošalo. Visada norėjau išeiti iš tos puošybinės funkcijos, tuo metu galvojau, kad papuošalų niekada nedarysiu. Dar patiko bendrystės jausmas su dėtytojais ir bendramoksliais, jaučiausi kaip šeimoje.

– O kaip tu dabar sau išsprendi tą klausimą: papuošalo ir objekto kūnui santykį. Randi kažkokią pusiausvyrą tarp to, ką darai užsakymams ir to, ką kuri sau, ką eksponuoji parodose?

Auskarai. Avokadas, kriaušės kotelis, gintaras | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kurdama konkrečiam žmogui, stengiuosi įdėti daugiau negu tik grožį, kuriu iš pradžių asmeniui, o tik paskui jo kūnui. Papuošalas tuomet tarsi įkūnija asmeninę istoriją. Tame matau prasmę, tai labai įdomu, bet ir įpareigoja. Visiškai išsilaisvinu, kurdama parodoms, kai negalvoju apie konkretų žmogų. Tada tas puošybiškumas tampa tik papuošalo idėja, objektas atrodo skirtas kokiai nors abstrakčiai žmonių grupei.

– Iš tiesų stereotipas, kad juvelyras yra tas, kuris daro papuošalus, o papuošalas – tai objektas, kuris turi puošti, yra labai įsigalėjęs. Atrodytų, kas šitoje vietoje neaišku? Žmogus ateina pas tave tikėdamasis papuošalo ir pamato tavo kurtą žiedą iš špūlės, apie kurį apvynioti siūlai. Pamato dalykus, kurie visiškai neskirti puošybai. Tu susitaikei su tuo, kad kuri papuošalus?

– Taip, bet yra žmonių kurie pamato ir atpažįsta. Minėta špūlė buvo kurta parodai, o kurdama parodoms aš jaučiuosi drąsesnė, bet man labai džiugu, jei tai, ką sukuriu, kažkam tampa savu papuošalu. Labai džiaugiuosi, kai prasiplečia papuošalo suvokimo ribos. Su papuošalu žaidžiu vidinius žaidimus. O kartais labai įdomu daryti tą papuošalą būtent funkcionalų ir galvoti; sugalvoti ką nors, ko niekada nebandei, išspręsti kažkokias inžinerines, funkcines mįsles. Pavyzdžiui, kad žiedas apsisuktų nešiojant, ar panašiai. Bet mano papuošalai nėra puošybiniai, ir viskas.

– O kiek tau svarbus santykis su kūnu? Nes bent jau parodiniai tavo kūriniai labiau linksta prie objekto sampratos.

– Aš kartais išsprūstu iš kūniškumo, man ėjimas į objektus tam tikra prasme mielesnis.

– Galvodama apie tavo parodose eksponuojamus darbus – klausyklą iš gintaro, prie kurios prijungtos ausinės, kaliošus su aukštais kulniukais, monstrancijas, supratau, kad visi darbai yra adresuoti kūnui, bet jis drauge su jais neegzistuoja. Kūnas yra numanomas, jis tarsi nematomas dalyvis. Žiūrėdami į klausyklą, mes galime numanyti, kad teoriškai kažkur turėtų būti tos ausys, kurios skirtos ausinėms, batai – kažkokioms įsivaizduojamoms kojoms. Tas realus kūnas nuo objekto yra atsietas. Tuoj padarysime išvadą, kad tu visai ne juvelyrė.

– O, jeigu rastume tokių argumentų, man labai palengvėtų (juokiasi).

– Aš visai neseniai supratau, kad visą laiką man atrodė, jog juvelyrui santykis su kūnu yra būtinas. Jeigu tame darbe nėra kūno, tai jau yra mažoji plastika, o ne juvelyrika. Tavo kūryboje santykis su kūnu vis dar yra, jis labai savotiškas, tik numanomas.

– Gerai pasakei – toks įsivaizduojamas.

– Įsivaizduojamas, turiu galvoje, kad tas kūnas kažkur egzistuoja.

– Bet nebūtinai jie susitinka.

– Taip. Pas tave įsivaizduojamas kūnas, bet jis yra. Dar vienas įdomus aspektas: visą laiką kalbame, kad turi būti santykis su kūnu; paskui pagalvojau, kad yra dalis papuošalų, kurie turi santykį ne su kūnu, o su drabužiu.

– Taip. Atsiranda dar vienas dalyvis. Man galbūt lengviau daryti tokius objektus, kurie truputį nutolę nuo kūno, labai mėgstu kurti seges. Iš „kūniškos‘‘ juvelyrikos man artimiausi žiedai, atrodytų, jie tokie nedideli, bet tame žiedo rate tiek daug telpa.

– Išeina, jog tavo kūryba tarsi vystosi dviem kryptimis: objektai ir papuošalai. Bet juos abu sieja netikėtumo elementas. Dauguma menininkų turi labai atpažįstamą stilių; sakykim, grupinėse parodose galima lengvai atspėti darbų autorius. Bet tavo atveju kaskart laukia koks nors netikėtumas.

– Suprantu, man pačiai ateinančios idėjos irgi dažniausiai būna netikėtos. Kartais galvoju, kad reikėtų stiprinti atpažįstamumą, kurti kolekcijas. Bet beveik visuomet pasidaro nebeįdomu, aš noriu kažko naujo.

– Man atrodo, tai liudija apie gyvą protą. Tu kaip trumpų distancijų bėgikė; iššauna viena idėja, ir neturi jokio supratimo, kokia bus sekanti. Nėra marketinginės strategijos: jei kažkoks dalykas pasiseka, tada jis tampa prototipu ir iš jo vystai nuoseklią seriją.

– Ne, aš net neįsivaizduoju, į kurią pusę taikyti. Aš nustojau siekti nuoseklumo, nes žinau, kad ir ką besugalvočiau, vistiek išeis kitaip. Labiausiai mėgstu temines parodas, kai susikoncentruoju ir tada sprendžiu kokią nors temą, galvoje viskas sukasi viena kryptimi. Žaviuosi sugebėjimu vystyti tą nuoseklią liniją.

Objektas-dėžutė „Krikštas“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Objektas „Grožio vinys“ | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kita vertus, tas neatpažįstamumas liudija apie idėjų gausą ir labai išlaisvina. Tu neįsipareigoji žiūrovui.

– Bet tai ir labai nesaugu. Atrodo, nėra į ką atsiremti, viskas kaskart nauja ir nežinoma ir ne visada tai pasiteisina.

– Laisvė ir saugumas dažniausiai nevaikšto kartu. O koks yra tavo darbo kūrimo procesas, tu eskizuoji, darai kokius nors modelius?

– Ne, neeskizuoju, aš tiktai kartais pasižymiu idėją, kad neužmirščiau. Bet šiaip viskas vyksta gyvai, aš bedirbdama pamatau visokių naujų elementų. Jeigu daryčiau pagal eskizą, man tai būtų galas. Tu matai, kad kitaip geriau, bet nupiešta taip. Tada labai apriboji save, o aš to vengiu. Pavyzdžiui, jei dirbant nukrenta kokia nors detalė, aš apsižvalgau truputį ir nepuolu ieškoti. Nes jeigu ieškosi, tada erzinsiesi, kad nerandi, ir aišku, būtinai nerasi. Nukrito, reiškia, galvojam kažką kitką. Neprisirišu prie tos minties.

– Čia toks iškilmingas klausimas, bet kitaip sunku suformuluoti: ar už tavo darbų yra dar kita prasmė, o ne tiktai medžiagų dermė, ne tiktai kažkoks siekiamas vizualinis pavidalas?

– Visada yra. Gal medžiagos kartais net nebūtinai būna tinkamai parinktos, bet mano tikslas – kuo labiau atspindėti ir padaryti atpažįstamą idėją, kurią aš sugalvojau. Galvoju apie tai, renku mano manymu tinkamiausias medžiagas, kad jos kažką sakytų, pastiprintų idėją, bet jos nebūtinai kitam sako, tą patį, ką ir man. Bet tada atsiranda įdomios interpretacijos.

– Jos neabejotinai daug ką sako tau. Bet žiūrovui kartais tavo darbai gali atrodyti labai hermetiški. Kalbant apie žinutę, tą istoriją, kurią kažkas perskaito, o kažkas – ne. Kiek tau svarbu, kad žmogus perskaitytų būtent tai, ką tu įdėjai? Kiek tu pati papasakoji?

– Dabar jau nebesvarbu, anksčiau buvo gerokai svarbiau. Bet tas žavu, kad tu į darbą įdedi vieną, o pamato žmogus visai ką kita. Kaip su ta sege iš banano, dariau rūbus – pamato šikšnosparnį ar dar kažką… Aš matau tik tai, ką pati dariau. O kad kas nors perskaito visai kitaip, tai net smagu, mano pačios matymą praplečia. Kartais iš to kyla įdomios diskusijos.

– Kai aš vis pasakoju, kad tavo segė yra iš banano žievės, žmonės manęs klausia: o tai kur ta banano žievė? Jūs turite galvoje, kad menininkė atliejo bananą? Sakau – ne, čia banano žievė, tiesiog žievė. Žiūrovui būna sunku suprasti, kaip banano žievė gali būti darbo dalimi. Atrodo, kad naudojant darbui kasdienines medžiagas, tai automatiškai tą kūrinį tarsi nužemina, jis tampa nebe toks vertingas.

– Aš susidūriau ir su klausimu – o kokia darbo išliekamoji vertė? LNDM įsigyjant keletą mano darbų, buvo svarstyta, kokius darbus pirkti. Kiek ilgai laikys epoksidinė derva? Arba kokios nors organinės medžiagos, kaip, pavyzdžiui, avokadas. Aš nežinau, avokadą radau po savo lova, jis buvo gražus, padengiau jo paviršių ir visiškai negalvojau apie išliekamumą.

„Tinginys“ (fragmentas) | Asmeninio archyvo nuotr.

– O jeigu darbas yra muziejuje, ar jis vis dar yra juvelyrika? Jeigu jis niekada neturės jokio santykio su kūnu, o tik gulės vitrinoje?

– Dauguma savo darbų kalbu apie žmogų, apie tą nekūniškąją jo dalį. Man turbūt ir geriausia, kai nereikia galvoti apie pritaikymą prie kūno, man patiktų, kad santykis ir išliktų menamas.

– Ar suteiki medžiagoms kokią nors simbolinę reikšmę?

– Kartais parenku medžiagas pagal spalvą. Į ezoterinę jų reikšmę nežiūriu, tik su kuo spalva asocijuojasi; sakykim, jeigu kraujas – tai raudona, tik tiek. Kad ir kalbant apie tą bananą:  aš jį radau atsitiktinai ir man jis buvo tiesiog gražus, bet paskui pradėjau apie bananus rinkti visą įmanomą informaciją: kur naudojamas, kokios jų ligos, kaip iš jų daro audinius, ką reiškia „bananų respublika“ ar „bananinis žmogus“. Ir tada mano galvoje viskas susidėlioja į visumą.

– O kiek tau svarbi sakralinė dimensija darbuose? Aš dabar prisiminiau tavo parodą su monstrancijomis ir pagalvojau, kad tai buvo, ko gera, reikšmingiausia tavo solo paroda, tu ja pasakei dalykus, kurie tau tuo metu buvo labai svarbūs. Kiek tau svarbus sakralumas, kiek reikalinga, kad jis būtų matomas ar kaip nors kitaip patiriamas?

– Specialiai to nesiekiu, bet sakralumo linija man svarbi. Kad ir „Mana“ – mano darbas, šaukštelis su skylutėmis ir išbyrėję sidabriniai karoliukai. Dubenėlis padarytas iš peleninės, šaukštelis su skylutėm – vadinasi „Mana“, apie tai, kaip mes viską priimam – išbarstom per tą kiaurą šaukštą. Greta vis eina kažkokios eilutės iš Šventojo Rašto ar kas nors panašaus… Man labai patinka tas lietuviškas žodžių žaismas, aš netgi kartais sąmoningai jo stengiuosi nebenaudoti, bet jis vis tiek išlenda. Pavyzdžiui, planavau tokią parodą „Rąstas krislas“. Yra žodžiai „rąstas“ ir „krislas“, bet kai randi krislą, tada tai būna rastas krislas, žodžius skiria tik ą nosinė. Ta sakralinė linija eina šalia. Esu tikinti, tai tapo mano savastim, tai atsispindi ir mano kūryboje.

Votas „Tikėjimas, viltis, meilė“ | Asmeninio archyvo nuotr.

– Sakralumas mene apskritai labai sudėtinga tema, nes nesinori pamokslauti, ypač gyvenant sekuliarizuotoje visuomenėje; nesinori perdėto dvasingumo. Tenka ieškoti asmeninio santykio su sakralinėmis temomis ir adekvataus vizualinio jų perteikimo. Man atrodo, tu kažkaip sugebi tam sakralumui surasti autentišką pavidalą Sakykim, kad ir tavo kuriami votai – jie tuo pačiu metu yra ir paprasti, monumentalūs formos požiūriu, bet kartu ir dekoratyvūs sakraline prasme; jie kaip puošyba, kuri yra skirta aukštesniam tikslui.

– Man svabu matyti aukštesnį, ve vien (puošybinį)tikslą. Įprasmintas grožis turi nebevertinamą vertę, jei galima taip pasakyti. Ir tai nebūtinai turi būti votas, tai gali būti papuošalas, kuris tau kažką reiškia, tada jo vertė ar grožis nebekvestionuojami.

Studijuodama Telšiuose, buvau atradusi tokį savotišką įkvėpimo šaltinį. Kartą nuėjau į katedrą mišių. Jas laikė kunigas, kuris sakydavo labai didaktinius pamokslus, jų klausydama, aš tiesiog negalėdavau nusėdėti vietoje. Nesugebėdavau išlaukti iki galo, piktindavausi, kad jis taip „senoviškai“ kalba… Paskui vienu metu supratau, kad jo beklausant, mano mintys nuplaukia kažkur ir prasideda kūryba. Ir tada, kai pakeičiau suvokimo kampą, nustojau girdėti, ką jis kalba ir juolab tuo piktintis. Specialiai eidavau į tas mišias, nes kol jis sakydavo pamokslą, aš sugalvodavau visokių projektų visiems studijų metams. Toks egoistinis įkvėpimo šaltinis, bet kai atrandi tą srautą, norisi vis grįžti prie jo.

– Olandas juvelyras Ruudt Peters irgi yra katalikas, Nyderlanduose tai nėra labai paplitę, jų nėra daug.  Bet jis labai daug pasisemia būtent iš savo katalikiškos pasaulėžiūros. Būtent ja remdamasis, jis sako: labai svarbus yra kentėjimo momentas; turima omeny, kad darbas nebūtinai turi būti malonus, procesas yra kančia daugeliu atvejų. O kančia yra tai, kas tave išaukština. Kentėk ir daryk.

– Taip, kūrybinės kančios neatsiejama mano kūrybos dalis, svarbu kad jų nesimatytų (juokiasi). Nesiekiu kankintis, bet jei sugebu kažką paaukoti, gal tai ir prisideda prie išaukštinimo.

– O kokia krikščioniška dorybė tau svarbiausia?

– Nežinau, gal gailestingumas man artimiausias.

– Labai sunki dorybė, man atrodo. Bet be sakralinės dimensijos, dar viena matoma tavo kūrybos gija – savitas humoras. Jis darbuose atsiranda tarsi netyčia, neprikišamai, bet jis aiškiai pastebimas. Pyragas „tinginys“ iš žemės su gintaru. Tikri kaliošai su gintariniais kulniukais. Spąsti pelėms su lašiniais iš gintaro vietoje jauko. Gintarinis musgaudis. Tu naudoji tokius objektus, kurie paprastai nepatenka į juvelyrikos lauką, bet jų naudojimas rodo apie simbolinio mąstymo buvimą. Man regisi, kad tuos daiktus tu naudoji, siekdama per juos kažką pasakyti.

– Turbūt. Tai nėra savitikslis žaidimas. Labai džiaugiuosi, jei galima pajusti humorą, nes aš labai nenoriu, kad mano kūriniai nebūtų didaktiški.

– Ar didelis yra atotrūkis tarp vaizdinio, kurį turi galvoje ir to, kuris išeina jau pabaigtas?

– Ne, kadangi darau darbus natūraliai be eskizų, tai ir vaizdas galvoje toks kintantis, jis neužfiksuotas. Tada lengvai priimi visokius darbo proceso atsitiktinumus.

– Tai tikriausiai labai išlaisvina, apsaugo nuo nusivylimų. Kur kas geriau, negu turėtum kažkokį tobulą vaizdinį, kurio paskui neišeitų įgyvendinti. O kas, tavo manymu, yra būdinga lietuviškai meninei juvelyrikai? Ar galėtum įvardinti kokius nors skiriamuosius bruožus?

– Sunku pasakyti, kai pati tame esu. Labai skirtingai visi dirba. Man atrodo, kad mes tokie simbolistai, darbuose yra daug literatūriškumo, poetinio vaizdavimo. Ir manau, kad mūsų dekoratyvumas toks labai specifinis.

– O tu skaitai poeziją?

– Ne.