Dešinėje – brolis Ričardas Žvėryne prie Vaclovo namų, 1974 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

„Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš Jūratės Katinaitės sudarytos knygos „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Leidinys pasakoja apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių gabumų menininką Vaclovą Daunorą. Šioje ištraukoje prisiminimais dalijasi jo brolis Ričardas Daunoras. „Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite elektroninėje parduotuvėje 2di.lt arba 2di pardavimo vietose.

Ričardas Daunoras:  „Jis man ir profesiją davė, ir likimą į gera pakreipė“

Vaclovas — daugiausia mano gyvenime nulėmęs žmogus. Buvo man kaip tėvas. Jiedu su mūsų vyriausiu broliu Pauliumi turi prisiminimų apie tėvą iš vaikystės, o aš neturiu ko prisiminti, tėvas manęs neaugino, jo mūsų gyvenime nebuvo. Vyresnieji broliai man buvo dideli autoritetai, sekiodavau jiems iš paskos, klausydavausi jų kalbų, norėjau dalyvauti jų išdaigose, bet dažniausiai jie manęs atsikratydavo. Paulius buvo ramus, paklusnus o Vaclovas — smarkuolis, išdaigininkas. Ko tik jis neprisigalvodavo! Už mane jis vyresnis septyneriais metais, tad aš jį prisimenu jau padykusį paauglį, juo be galo žavėjausi. Apie tai, ko jis prikrėsdavo vaikystėje, aš girdėjau kalbas jau pats paaugęs, bet paauglystėje jo temperamentas ir išmonė nė kiek nesumažėjo. Jo smegenys, atrodė, virte virė nuo netikėčiausių idėjų.

Prisimenu, kaip kilo skandalas, kai vienas jo draugas vos neužduso trijų berželių saloje, į kurią jie nuplaukė valtimi ieškoti lobio. Prie Žvelgaičio kalno yra toks nedidelis ežerėlis. Kasė kasė, galiausiai iškastos žemės užvirto ant vieno lobio ieškotojo. Kol Vacys su draugais atkasė, berniukas buvo gerokai pridusęs. Tąkart viskas laimingai baigėsi.

Vacys turėjo polinkį meistrauti. Jo kišenės būdavo pilnos varžtų, varžtelių. Kartais mama, nutvėrusi kokią medžiagą, pasiūdavo jam su Pauliumi po kostiumą. Tai Vaclovui kelnių kišenes siūdavo iš storo brezento, kad neprakiurtų nuo visokių geležčių. Man tekdavo brolių išaugti drabužiai, tačiau paprastai tik Pauliaus — Vaclovas pats juos sunešiodavo iki draiskanų.

Sykį nužiūrėjęs kursavusį pro Žagarę autobusą, Vaclovas nusprendė pats panašų sumeistrauti. Ratus padirbdino atrėžęs rasto „riekes“, korpusą sukalė iš faneros, tarp priekinių ratų sumontavo tekinį su pedalais. Neprisimenu, ko trūko tam modeliui, bet jis kažkodėl nevažiavo. Mink nemynęs. Vis tiek patys burgzdami žaidėme su tuo autobusu.

Prisimenu jo keliones į Vilnių. Buvo dar visai vaikigalis, kai pirmąsyk pėsčiomis iškeliavo. Ir taip ne kartą. Kaip jis paskui grįžęs pasakodavo savo nuotykius! Klausydavau liežuvį padėjęs. Apskritai Vaclovas moka įdomiai pasakoti. Ir atmintis jo kuo puikiausia. Kai dabar prisimenam vaikystę, jaunystę, tai Vaclovas tų prisiminimų daugiausia atminty išsaugojęs.

Brolis Ričardas Žvėryne prie Vaclovo namų, 1974 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

Vėliau jam pavyko Vilniuje įsitvirtinti, o kai įstojo į konservatoriją, tapo tikru Žagarės didvyriu. Kai pradėjo jo įrašai skambėti per radiją, mama jautėsi kaip devintam danguj. Žagarėje jis buvo svarbus ir laukiamas svečias.

Brolis atkreipė dėmesį ir į mano balsą, pasiūlė stoti į konservatoriją, priglaudė mane savo ankštame bute, kur vėliau dar atsirado vietos ir mamai su patėviu. Vaclovas labai rūpinosi šeima. Jo žmonai Gražinai turbūt ne pyragai buvo, kai namie kone visa giminė apsigyveno. Bet ji buvo atsidavusi Vaciui, palaikė jo sprendimus. Niekas jai girdint apie jį negalėjo blogo žodžio pasakyti.

Konservatorijoj iš pradžių mokiausi pas Zenoną Paulauską. Tiesa, neturėjau jokio muzikinio pasiruošimo, tad prieš studijas nuo 1963 m. dar dvejus metus mokiausi parengiamuosiuose kursuose. Aišku, ne pats rinkausi, Vacys nuvedė pas savo buvusį pedagogą. Kaip dabar manau, jo metodika nebuvo gera: garsas paremtas jėga, spaudžiant. O kai Vaclovas grįžo iš stažuotės Milane, jam pasiūlė dėstyti vokalą ir aš perėjau į jo klasę, tapau pirmuoju brolio studentu. Esu jam be galo dėkingas už profesiją. Ji mane maitino visą gyvenimą. Dėl Vacio mokyklos Vakaruose buvau įvertintas kaip profesionalas.

Žinoma, studijuojant buvo visko. Kai vyresnis brolis yra tavo dėstytojas, neišvengsi nesusipratimų, apsižodžiavimų. Kartą esu jam pamokoje pasipriešinęs, sukritikavęs kažkokią užduotį. Supykęs jis manė išvijo lauk ieškotis geresnių mokytojų. Kai siutas praėjo, pagalvojau, kad niekur už Vacį geresnio mokytojo nerasiu. Grįžau. Kitą sykį pakritikavau jo metodą girdint kitiems jo klasės studentams. Tikrai negražiai pasielgiau. Net neprisimenu, ar tuomet atsiprašiau. Visgi jis buvo neprilygstamas pedagogas. Tik dėl jo metodikos galėjau išsilaikyti Vokietijos teatruose.

Kai baigiau konservatoriją, manęs į teatrą nepriėmė, iš pradžių dirbau solistu ir choristų dainavimo mokytoju dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“, kur dainininko kelią kadaise buvo pradėjęs ir Vaclovas. Bet paskui jo dėka buvau priimtas į teatrą, pradėjau dainuoti nedideles partijas. Neilgai tai truko. 1976 m. vasarį nei iš šio, nei iš to mus abu su broliu išgrūdo iš
teatro, tiksliau, perkėlė į Kauno muzikinį teatrą. Kažkokia katė perbėgo tarp Vaclovo ir tuo metu teatro direktoriumi pradėjusio dirbti Virgilijaus Noreikos. Prisimenu, nuėjau pas Noreiką ir paklausiau, kodėl ir aš turiu pereiti dirbti į Kauną. O jis man atsakė, kad taip bus geriau, nes „obuolys nuo obels toli nerieda. Tų Daunorų čia jau per daug, bus geriau ir jums, ir mums“. Tuo metu teatre dainavo dar vienas dainininkas ta pačia pavarde — baritonas Arvydas Daunoras, jis nebuvo mūsų giminaitis. Net nežinia, ar čia buvo asmeniškas Noreikos sprendimas, ar nurodymas „iš viršaus“. Kai kurie kolegos dar bandė mums padėti, patarė stoti į Komunistų partiją, tuomet gal paliktų mudu ramybėje. Vaclovas buvo prieš, jis ne sykį jau buvo išsisukęs nuo tokių pasiūlymų, tačiau mudu nuėjome pas teatro Komunistų partijos sekretorių Joną Stasiūną. Šis tik nusijuokė: „Nepriims jūsų į partiją, net negaiškit laiko.“

Taip abu su Vaciu atsidūrėme Kaune. Važinėdavome jo mašina pirmyn ir atgal, kalbėdavomės. Sykį jis manęs paklausė, kiek turiu pinigų. Tiksliai prisimenu, turėjau 37 rublius. „Ir kaip tu įsivaizduoji su jais išgyventi visą vasarą? Ar nereikėtų tau atsiradus progai mauti iš čia į Vakarus ir žmoniškai gyventi?“ Teisybės dėlei, jis mane ir prikalbino pabėgti. Jis jau buvo sukaupęs gastrolių Vakaruose patirties, žinojo, kad turėdamas gerą vokalinę mokyklą ten neprapulsi. Nejutau jokių sentimentų sovietų valdžiai, bet ir nebūčiau pats sugalvojęs tokio beprotiško plano. Mama jau buvo mirusi, šeima iširusi, vėl gyvenau prisiglaudęs pas Vaclovą, tiesa, gerokai erdvesniame jo bute Žvėryne.

Mefistofelis Charles’io Gounod operoje „Faustas“. Kadrai iš Kazimiero Musnicko režisuoto TV filmo „Basso cantante“, 1984 m | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Mefistofelis Charles’io Gounod operoje „Faustas“. Kadrai iš Kazimiero Musnicko režisuoto TV filmo „Basso cantante“, 1984 m | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Be to, buvo ir kitokių priežasčių, padėjusių apsispręsti. Studijų metais patekau į sovietinę armiją. Nors studentų iš konservatorijos nešaukdavo į karinę tarnybą, bet, matyt, buvo karių stygius ir aš 1964 m. liepą, po pirmo parengiamojo kurso, gavau šaukimą. Patekau į Uralo lagerius Permės srityje, kur išgyvenau baisiausią savo gyvenimo etapą. Teko saugoti kalinius. Aplinkui buvo ištisi barakai, tūkstančiai tūkstančių kalinių. Atrodė, kad visa šalis uždaryta lageriuose. Plika akimi buvo matyti, kurie kaliniai yra kriminaliniai, o kurie — politiniai. Mačiau daugybę inteligentiškų išvargusių žmonių, kurie tose baisiose sąlygose po sunkių darbų dar skaitydavo nuošaly knygas. Mums buvo draudžiama su kaliniais bendrauti, negalėjome nei duonos pasiūlyti, nei arbatos ar karšto vandens. Jei kalinys bandytų bėgti, mums buvo įsakyta šauti. Ir šiandien esu dėkingas likimui, kad mano pamainos metu niekas nebandė pabėgti. Ką būčiau daręs? Gal būčiau bandęs šauti pro šalį? Tie kariai, kurie pabendraudavo su kaliniais arba kuriems budint kas nors pasprukdavo, patekdavo į specialų karių lagerį mažiausiai dvejiems metams. Vėliau mane perkėlė į Permės karinį ansamblį, tai gyvenimas šiek tiek prašviesėjo, koncertuodavome lagerių sargybiniams. Mano tarnyba buvo numatyta net trejiems su puse metų, tačiau susipažinau su medicinos punkte tarnavusiu lietuviu, kuris man padėjo išsivaduoti: parašė pažymą apie pakilusį kraujospūdį, paguldė mane į ligoninę. Pagaliau po dvejų su puse metų buvau paleistas iš tarnybos anksčiau laiko dėl sveikatos. Po tokios patirties iliuzijų dėl sovietinės sistemos neturėjau.

Reklaminis Vaclovo Daunoro portretas, ~1995 m., Jungtinės Valstijos | Šeimos archyvo nuotr.

Kitas dalykas, kuris man kėlė nerimą, buvo KGB. Nuo pat pirmųjų gastrolių Suomijoje su Vilniaus pedagoginio instituto ansambliu, dar studentas, buvau kviečiamas į netoli nuo konservatorijos buvusį konspiracinį butą ir turėjau rašyti ataskaitas. Nereikėjo net galvoti, ką rašyti, diktavo už tuos „reikalus“ konservatorijoje atsakingas Vladas Gulbinas, o aš rašiau. Ir taip kaskart. Liepdavo ką nors sekti, po to turėjau apie tą vargšą sekamąjį kažką rašyti. Pagalvojau, kad pabėgdamas į Vakarus išsivaduosiu nuo tų iškvietimų.

Prieš tą lemtingąją 1976-ųjų kelionę su universiteto ansambliu į Prancūziją, kai jau buvau apsisprendęs ten pasilikti, Maskvoje visa grupė klausėmės saugumiečių instruktažo. Siaubingai jaudinausi, man atrodė, kad visi kiaurai mato, ką aš sumanęs. Išraudau kaip vėžys, ėmė stigti oro. Pagalvojau, kad reikia iš čia sprukti, bet iškart susitvardžiau. Juk jeigu
būčiau išbėgęs, ko gero, būtų neišleidę į kelionę.

Vėliau manęs paklausė, kas su manimi dėjosi, nes keistai atrodžiau per instruktažą. Išsisukau sakydamas, kad pasijutau blogai, skrandis sušlubavo. Iš tikrųjų prieš tai visi buvome pietavę SSRS kultūros ministerijos valgykloje ir netrukus kelios ansamblio šokėjos, valgiusios kotletus, pasijuto blogai. Tai ir aš suverčiau kaltę tiems kotletams. „A, tai ir tu apsinuodijai“, — supratingai palingavo galvą grupės vadovo pavaduotojas, kuris, kaip mes visi žinojome, buvo saugumietis. Negana to, dar gavau užduotį sekti ansamblio vadovą Vidą Aleksandravičių. O mes buome geri draugai… Tai slėgė. Galvojau, pasiliksiu Prancūzijoje ir nereikės nieko rašyti tame prakeiktame bute.

Vaclovas buvo pamokęs, kur eiti, ką daryti, ką sakyti, kai apsispręsiu likti. Iš jo užrašų knygelės persirašiau užsienio lietuvių adresus, telefonus, jis jau porą kartų buvo gastroliavęs Amerikoje, tad turėjo nemažai pažinčių.

Prisimenu įtampos ir jaudulio pilną mūsų atsisveikinimą Vilniaus oro uoste, kur Vaclovas mane atvežė. Atsisveikinome taip dirbtinai nerūpestingai, kad niekam nekristų į akis, o juk abu žinojome, kad galbūt matomės paskutinį kartą ir kažin ar dar kada nors susitiksime.

Atvykę į Prancūziją koncertavome Marselyje, Nicoje, Kanuose. Artėjant gastrolių pabaigai sunerimau, kur man dėtis. Eiti į policiją prašytis prieglobsčio bijojau, galvojau, kad nesusišnekėsiu, dar pakvies ką nors iš sovietų ambasados ir pagaus mane. Ir štai netikėtai mums pranešė, kad į Maskvą grįšime per Paryžių, kur dar praleisime vieną dieną. Apsidžiaugiau, juk Paryžiuje yra Amerikos ambasada! O iš ten tai lengvai manęs sovietai nebeiškrapštys.

Paryžiuje mus apgyvendino viešbutyje pačiame centre prie Senos. Vakare pasikviečiau Vidą Aleksandravičių išgerti alaus, o jis atsakė, kad nebeturi pinigų, juk mums iškeisdavo tik 20 ar 30 dolerių. O aš taupiau pinigus, nieko nepirkau, nes žinojau, kad man jų labai reikės, kai pabėgsiu. Pasakiau Vidui, kad vaišinu ir abu nusileidome į viešbučio barą. Mudviem geriant alų prisipažinau jam, kad saugumiečiai liepė man jį sekti ir paskui rašyti ataskaitą. Vidas tik nusijuokė ir atsakė: „O man liepė sekti tave.“ Štai kokie laikai buvo.

Kitą dieną praleidome Luvre. Visi grįžo tiek nusikalę, kad iškart užsidarė kambariuose ilsėtis. Juo geriau, pamaniau. Truputį luktelėjau, pasiėmiau nedidelį krepšį su keliais nereikšmingais daiktais ir Vaclovo dovanotu „Grundig“ magnetofonu. Net neįsivaizduoju, kodėl jį pasiėmiau, matyt, atrodė, kad tokio vertingo daikto nevalia palikti. Nors buvo liepa ir dar svilino pavakario saulė, pasiėmiau švarką, maniau, tuojau ruduo, gali prireikti. Nunešiau krepšį į fojė, tuomet grįžau į kambarį. Nutaikęs momentą, kai nieko koridoriuje nebuvo, išslinkau tuščiomis rankomis, nusileidau žemyn, ramiai pasiėmiau krepšį ir išėjau į gatvę.

Kur eiti? Kur Amerikos ambasada? Pamačiau policininką, klausiu, kur Amerikos ambasada, o jis man rodo į kitą Senos krantą. Per laimingą atsitiktinumą viešbutis buvo šalia tilto į Santarvės aikštę, o ten ir ambasada. Prisimenu, bėgu per tiltą visas suprakaitavęs, rankoje švarkas, ant peties krepšys, o vidinis balsas kužda: „Grįžk, grįžk! Ką darai? Grįžk! Juk niekas nesužinos.“ Atbėgau prie ambasados vartų visas uždusęs, išraudęs, į mane žiūri prancūzų policininkas, saugantis ambasados vartus. Jis jau iš tolo mane matė. Vartai užrakinti. Sekmadienis. Policininkas parodė man skambutį. Paskambinau. Kažkas netrukus priėjo prie vartų ir klausia manęs angliškai. O aš nieko nesuprantu, tik išsitraukiau sovietinį pasą ir kartojau: No go Moscow, no go Moscow! Tada jis atvėrė vartus, perėjome kiemą, įėjome į pastatą. Tas žmogus manęs paklausė, ko norėčiau: kavos ar arbatos… Nuo to klausimo atgavau žadą, atslūgo baisi įtampa. Po kelių valandų atėjo vertėja. Aš pasakiau, kad noriu išvažiuoti į Ameriką, į Čikagą. Ambasados darbuotojas man išaiškino, kad jie negali apeiti Prancūzijos, kurios teritorijoje aš prašausi politinio prieglobsčio, ir perdavė mane Prancūzijos saugumo policijai.

Tada prasidėjo diplomatinis žaidimas. Prancūzai nieko nepranešė sovietų ambasadai, o šios tarnautojai manęs ieškojo. Kaip paskui man pasakojo, ieškojo manęs pas lietuvius. Kai kuriuos, mėgstančius taurelę, girdė, gal tuomet ką nors išplepėsiantys. Tačiau viskas baigėsi sėkmingai, gavau politinio pabėgėlio statusą ir pasą, Levo Tolstojaus fondo paramą. Paryžiuje man labai padėjo lietuviai, ypač lietuvių bendruomenės kunigas Jonas Petrošius.

Net nesitikėjau, kad galėsiu dar dainuoti. Vakaruose tokie geri dainininkai, tad maniau susirasiąs kokio prasto darbo — plauti indus ar ką nors panašaus.

Buvau pasirengęs išvažiuoti į Čikagą, ten daug lietuvių, maniau, gal užsikabinsiu kokiam restorane. Jau buvau gavęs žaliąją kortą, lankiau anglų kalbos kursus. Tačiau likimas pasisuko kitaip. Vienas impresarijus Paryžiuje paklausė, ar norėčiau atlikti nedidelį vaidmenį Briuselio karališkajame „La Monae“ teatre. Jis kaip tik ieškojo dainininko Karaliaus vaidmeniui Verdi „Aidos“ pastatyme. Aš, žinoma, sutikau. Porą mėnesių vyko repeticijos, po to — šeši spektakliai ir aš gavau 15 tūkstančių Belgijos frankų. Pasijutau milijonieriumi! Be to, buvau laimingas, kad tokiame svarbiame teatre pasirodžiau, buvau pastebėtas, gerai įvertintas. Po to Paryžiuje susitikau su Amerikos lietuviais. Jie man ir sako: „Ko tu veržiesi į Ameriką? Nieko ten ypatingo nerasi. Vokietijoje yra per 80 operos teatrų. Taigi pilna darbo, tik netingėk, važiuok į perklausas.“ Paskui susipažinau su Alina Plechavičiūte-Veigel, tarpukario generolo Povilo Plechavičiaus dukterėčia. Ji man suorganizavo perklausą Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje. Trejus metus mane rėmė vietos lietuviai, kas mėnesį mokėjo stipendiją. Štutgarte labiau mokiausi vokiečių kalbos nei dainavimo, nes turėjau Vacio padėtus pagrindus. Bet po trejų metų gavau diplomą, kuris atvėrė Krefeldo operos teatro vartus, ten pasirašiau nuolatinę solisto sutartį. Jau buvau vedęs savo antrąją žmoną, taip pat lietuvaitę Astą.

Niekada nesigailėjau, kad pasitraukiau į Vakarus. Už tai esu dėkingas Vaciui. Jis man ir profesiją davė, ir likimą į gera pakreipė.

Vaclovas Daunoras — Kalėjimo sargas, Carol Vaness — Toska ir Lucianas Pavarottis — Kavaradosis po Giacomo Puccinio „Toskos“ Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre Winnie Klotz nuotr., 1999 m. | „Metropolitan Opera“ archyvo nuotr.

Žinoma, teko patirti ir provokacijų. Viena pažįstama Marina Baublienė bandė kelis kartus pagauti mane už liežuvio, ar Vaclovas susijęs su mano pabėgimu, ar ne. Ne ji viena. Jaučiausi sekamas ir Vakarų, ir sovietų tarnybų. Sykį paskambino toks Romas Šileris, su kuriuo mano žmona buvo mokiusis Vasario 16-osios gimnazijoje, ir pradėjo grasinti, kad tik nesugalvočiau kištis į politiką, kritikuoti Tarybų Lietuvos, nes galiu „sulaukti visokių pasekmių“.

Pirmą kartą po mano pabėgimo su Vaciu susitikome 1979 m., kai jis su Robertu Bekioniu keliaudamas į Niujorką įstrigo Frankfurto oro uoste. Truputį anksčiau Asta su savo teta buvo iš Vokietijos nuvykusios į Lietuvą. Asta rado progą pranešti Vaciui, kur aš esu, kas tąkart nutiko Paryžiuje. Tad Vaclovas jau žinojo, kur manęs ieškoti. Paskambino Alinai, o ši tuojau surado mus su Asta ir visi iš Štutgarto nuskubėjome į Frankfurto oro uostą. Asta ir Alina šiaip taip išprašė pasienio policijos, kad išleistų Vacį su Robertu iš oro uosto į viešbutį pernakvoti iki rytinio lėktuvo. Aš į tą teritoriją nėjau, nutarėme, kad prie „Aerofloto“ kontoros gali sukiotis kokie nors veikėjai iš „struktūrų“, tad man geriau nesirodyti.

Pagaliau atvykome į viešbutį, su Vaclovu prašnekėjome visą naktį iki rytinio lėktuvo į Niujorką.

Grįždamas iš Amerikos po poros mėnesių brolis vėl trumpam sustojo Frankfurte, kur aš jau buvau suorganizavęs jam perklausas Frankfurto, Miuncheno ir Štutgarto operos teatruose. Po to jį išklausė dar ir mano agentas. Šis liko sužavėtas Vacio balsu ir pasiūlė kitais metais atvažiuoti bent dešimčiai dienų, tuomet surengtų perklausas didžiuosiuose Vokietijos teatruose. Jis iš esmės garantavo Vaclovui pagrindinius vaidmenis svarbiausiose Vokietijos scenose. Tačiau Vaclovo, žinoma, nebeišleido. Tai dar vienas šansas, kuriuo jam neteko pasinaudoti.

2015 m. lapkritis.

Ištrauka: sud. Jūratė Katinaitė, „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2018, p. 172-179)

„Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite elektroninėje parduotuvėje 2di.lt arba 2di pardavimo vietose.

Fotografijos iš knygos „Karalių kuria aplinka: operos solistas Vaclovas Daunoras“