Vilniaus muziejaus nuotr.

#SavaitėsKūrinys – „Vilniaus galerijos“ rubrika, kurioje kiekvieną ketvirtadienį bus galima susipažinti su neeilinę, įdomią istoriją pasakojančiu meno kūriniu. Šį kartą pasakojimo centre – vilniečių jau tikriausiai pastebėtas, ant Rotušės laiptų neseniai išdygęs, A. Mickevičiaus paminklas. Apie jį pasakoja dailėtyrininkas Viktoras Liutkus.

Viktoras Liutkus. Prisimenant avangardinį paminklą „Pono Tado“ autoriui

1924 metų spalio 31 dieną dešiniajame Neries krante, labai arti upės, priešais I-ojo artilerijos pulko kareivines Tuskulėnuose (netoli stovi buvę Sporto rūmai), dalyvaujant kariuomenės atstovams, miesto valdžiai, kultūros veikėjams, buvo iškilmingai atidengtas Zbigniewo Pronaszkos (1885–1958) sukurtas įspūdingas 12,5 metrų aukščio paminklas Adomui Mickevičiui. „Kolosas“, kaip jį vadino spauda, buvo „sulipdytas“ iš smaluotų pušinių lentų karkaso, padengto cementu, be postamento, iškėlęs didingą poeto galvą iki pat medžių viršūnių. Paminklo figūros interpretavimo idėja skulptoriui kilo iš Julijaus Słowackio poemos „Beniowski“ („Beniovskis“, 1841), skirtos garsiajam tėvynainiui romantikui, eilutės: „Tu kaip dievas lietuvių iš tamsaus miško iškilmingai pasikelsi“.

Paminklo A. Mickevičiui maketo Vilniuje atidengimas | Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

Įdomu, kad pradžioje drąsiõs, laužytos kubofuturistinės formos paminklas buvo pastatytas priešais Vilniaus Rotušę, tačiau po diskusijų Vilniaus miesto taryba nutarė jį nukelti ant dešiniojo Neries kranto. Vilniečiai buvo šokiruoti: radikali skulptūros plastika, jos grubi, aštriabriaunė modeliuotė visuomenės akyse asocijavosi su bolševikine Rusija ir jos revoliuciniu menu, o sugniaužti poeto kumščiai, didelė pakelta galva, iki pat žemės krentąs „piligrimo“ rūbas nepriminė svajingo romantiko, ilgesingai žiūrinčio į Lietuvos – „ojczyzno moja“ – praeities gūdumas. Tačiau buvo ir kitaip manančių: kai kurie žymūs vietos menininkai ir meno istorikai, St. Batoro universiteto dailės skyriaus dekanas tapytojas Ferdynandas Ruszczycas, architektūros profesorius Juliuszas Kłosas palankiai vertino skulptoriaus darbą, pritarė paminklo plastiniam sumanymui. Rėmėjų atsirado net tarp dvasiškių.

Vilniaus muziejaus nuotr.

Vilnietiškojo paminklo istorija baigėsi gamtos pokštu. Jau 1931 metais didžiojo Vilniaus potvynio metu statulos apačia buvo apsemta ir išjudinta, nepatvarios jo medžiagos nebeatlaikė gamtos išdaigų. Bet poeto figūra dar stovėjo. 1938 metais Neries potvynio metu srovė monumento nepasigailėjo, nugriovė ir nunešė. „Tygodnik ilustrowany“ (1938, nr. 37) įdėjo pašaipią  karikatūrą su upės nešamu paminklu. Tikras avangardinio meno atsisveikinimas su Vilniumi… lyg išpranašautas „Pono Tado“ autoriaus eilių:

„(…) Dabar tu neški mano ilgesingą sielą

Į tas kalvas miškingas, į lankas žaliąsias,

Kur Nemunas plačiai banguoja mėlynasis (…)“

Visą dailėtyrininko Viktoro Liutkaus straipsnį rasite čia.

***

Ant Rotušės laiptų atsiradęs paminklas – Vilniaus muziejaus parodos „Neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“ dalis. Parodoje pristatoma daugiau nei šimtas praėjusiame amžiuje sukurtų projektų, kurie galėjo reikšmingai pakeisti Vilniaus veidą, tačiau nebuvo įgyvendinti. Daugiau apie parodą skaitykite čia.