Audronė Petrašiūnaitė: Paveikslas, kaip geras vynas, turi pastovėti. Kai nutapai, kelerius metus dar nematai, ar jis ko vertas. O paskui jau pasimato, išlenda. Nors būna, kad iš karto matai. Vis tiek tavyje gyvena kažkokia didelė jėga, kuri tapo. Kai tapai, nėra nei metų, nei amžiaus, nei kas tu, nei kaip… Bet jeigu tos jėgos nėra, blogai jautiesi, esi nusiminus ar kažkas negerai, tada tik paviršių gali padaryt, o vidus būna tuščias, jaučiasi nuovargis.
Būna, kad vienas koks motyvas užkabina, ir paskui ilgai ilgai jį darai. Va, pradėjau su obelų žiedais, tai jau turbūt treti metai… Ir dar keli yra. Atrodo, iš natūros nedarai, bet žydėjimas baigiasi, ir viskas. Padarai daugiausiai du tris darbus, jeigu nedideli, gal keturis.
Kai tapau žiedus, į juos nežiūriu, bet jaučiu, kad yra jų laikas.
Nesu prigimtinė miestietė. Gamta man svarbi. Birželio pabaigoj, liepos pradžioj būna tokia šviesa, kai viskas truputėlį pilka, viskas taip švelnu, kad aplink kiekvieną medžio kamieną – lyg pūkuota aureole. Spalvos būna tokios… Ir va, bandžiau vienam kitam paveiksle tą dalyką pagaut. Nežinau, kiek pasisekė. O paskui gamta jau eina į rugpjūtį, ir mano viduj kažkas įvyksta… Iš to tie paveikslai ir pasidaro. Ne iš to, kad kažkiek matai tą natūrą.
Dar rusų laikais institute mus varydavo tapyti į fabrikus. Nueini – bjauru ten viskas: bilda arba smarvė. Dar darbininkai prie mūsų, jaunų panų, kabinėjasi. Košmaras. Tai, būdavo, tiktai pasipaišau kokį piešinėlį ir grįžusi į studiją pabaigiu. Apgaudavau visus profesorius – nė vienas nežinojo, kad tapiau ne iš natūros. O kai į praktiką važiuodavom, iš natūros tapydavau. Taigi gamtoj, nebjauru.
Gamtą aš jaučiu tiesiog savo kūnu, savo vidum. Ji man už nugaros, virš galvos. Turbūt esu necivilizuota, neprisitaikius prie to sociumo. Ano, rusiško, daug kas nepriėmė, o aš ir prie šito kažkaip neprisitaikau. Nėra taip, kad jis mane ypatingai slėgtų, bet jeigu galiu jo išvengt, tai ir vengiu. Mėgstu būti viena.
Pavasarį žalia būna tokia švari, o paskui, jau nuo kokio rugpjūčio, ji pasidaro tokia, kaip Antano Samuolio: gili, su violetiniu… Viskas aplinkui pasikeičia: ir dangaus mėlynumas, ir šešėliai, – viskas viskas.
Mano galvoj – didelis chaosas. Tai kai pradėjau daryt grafiką, piešti piešinius, ir tapyboj atsirado kažkokios struktūros ir tvarkos. O būdavo chaosas, ir kai kam tai patinka. Nes chaose yra daug jėgos. Vienu metu aš buvau visai atmetusi P. Cezanne’ą, o dabar galvoju: vistiek tas jo racionalumas ir užsispyrimas, tas begalinis ėjimas gylyn turi racijos. Ir tvarkos norisi… Tad nesu aš tokia ekspresionistė, kaip tie, kurie tapo, kas išeis, tokį džiazą ant drobės. Mano darbuose to nėra.
Mano troba tokia, kokią ją pirkau (dabar žmonės viską išsiklijuoja, išsidaro…). Va, grindys jau supuvo, tai reikės sudėt… Ir man, vienam žmogui, tos trobos gana – labai didelių paveikslų netapau.
Tik baigusi tapybos studijas tapiau interjerus, ir visi labai juos mėgo. O paskui pradėjau tapyt visokius kitokius dalykus. Ir jau ne taip patiko, pasidariau nemylima ir negerbiama. Vienu metu jokių mano darbų nepirkdavo. O paskui kažkaip spjoviau į viską ir tapau toliau. Ir dabar viskas gerai. Apsukau ratą. Lyg viskas kitaip, bet ir tas pats. Nes gyvenimo jausmas žmogaus viduj nesikeičia. Gal tiktai forma kinta, o gyvenimo jausmas paveiksluose – toks pats. Gal jeigu dabar tapyčiau interjerus, būtų visai kitaip.
Buvo to chaoso mano gyvenime, bet man visą laiką norėjosi įvesti tvarką. Ir ne tokią miesčionišką, o japonišką tvarką, kaip jų graviūroj. Kad nutapius paveikslą nieko jame negalėtum pajudint, pastumt…