Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 446)
Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato lietuvių rašytoją, literatūros klasiką, profesorių ir politinį veikėją Vincą Krėvę. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Krėvė Vincas (tikr. Vincentas Mickevičius, 1882–1954), lietuvių rašytojas. Gimė netoli Merkinės, Subartonyse. Mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, bet iš jos pasitraukė. Nuo 1904 m. studijavo filologiją Kijeve ir Lvove, 1908 m. baigė Kijevo universitetą. Nuo 1909 m. mokytojavo Baku (Azerbaidžane), priklausė eserų partijai, 1919–1920 m. buvo ten Lietuvos konsulas. Baku parašė daug svarbiausių kūrinių.
1922–1940 m. Krėvė – Kauno universiteto slavistikos profesorius. Prisidėjęs prie Antano Smetonos vadovaujamos tautininkų partijos, dalyvavo politiniame gyvenime, bet po 1926 m. perversmo nustumtas į pašalį suartėjo su kairiuoju visuomenės sparnu, taip pat su komunistais. 1940 m. sovietai pasirinko Krėvę kolaboracinės „liaudies vyriausybės“ vadovu ir užsienio reikalų ministru. Jis gana greitai suvokė SSRS kėslus, bet iš vyriausybės nesiryžo pasitraukti (nors paplitusi versija, kad atsistatydino).
1941 m. tapo pirmuoju Lietuvos mokslų akademijos prezidentu. Dirbo Vilniaus universitete. Nacių okupacijos laikais, 1942 m., paskelbė pareiškimą apie savo veiklą sovietmečiu, 1944 m. emigravo. 1947–1953 m. profesoriavo Pensilvanijos universitete JAV, Filadelfijoje. Jo liudijimas apie 1940 m. pokalbį su SSRS užsienio reikalų ministru Viačeslavu Molotovu paskelbtas JAV Kongreso komisijos darbuose (1954). Krėvės apsakymai ir apysakos („Šiaudinėj pastogėj“, „Raganius“), romantizuotos legendos (Dainavos šalies senų žmonių padavimai), dramos (Šarūnas, Skirgaila) priklauso lietuvių literatūros klasikai. Sovietmečiu po Antrojo pasaulinio karo Krėvė buvo paskelbtas išdaviku, pašalintas iš Mokslų akademijos; po 1956 m. jo kūrinius vėl pradėta spausdinti, nors jų tyrinėjimas tebebuvo varžomas. Nepriklausomoje Lietuvoje tie suvaržymai išnyko.
Vincas Krėvė — Šaulių sąjungos pirmininkas (1922)
Krėvė buvo susijęs su Vilniaus literatūriniu gyvenimu dar jaunystėje, 1939 m. vasarą apsilankė Vilniuje su Baliu Sruoga, 1940 m. persikėlė gyventi, bet trumpam – turėjo slapstytis nuo gestapo, vėliau trauktis nuo sovietų. Raštuose tiek realistinėmis, tiek neoromantinėmis priemonėmis kūrė mitologizuotą Dainavos (Dzūkijos) vaizdą, plėtojo orientalinius ir biblinius motyvus. Vilnius plačiau liečiamas nebent jo dramoje Skirgaila. Tačiau Krėvė ne be pagrindo laikomas ir vilnietiška figūra. Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas dienoraštyje rašo:
„Filadelfijoje mirė Krėvė (užvakar). Pirmas žinios įspūdis – lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mano sąmonėje.[…] Šiandien, dar kartą perleisdamas savo prisiminimų filmo juostą, matau Krėvę, stovintį su Baliu Sruoga Vilniuje, Skapo gatvelės ir Napoleono aikštės kampe. […] Arba kitąkart: žvarbiai šaltą vėlyvo rudens dieną sustojusį pačiame Katedros aikštės viduryje ir, vis su tuo pačiu ilgu kandikliu dantyse, žiūrintį kažko aukštyn, turbūt į vėjo nepaprastu greitumu nešamus debesis, ir paskui vėl iš lėto nubrendantį tolyn lapų prikritusiu grindiniu.“
Krėvės bute (Tauro g. 10) įrengtas memorialinis muziejus, jame atkurtas jo darbo kabinetas ir šeimos svetainė. Jo vardas įrašytas universiteto P. Skargos (Didžiojo) kiemo arkadose.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 251; 319-320)
Vincas Krėvė, „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2018, p. 296)
Leidinį „Vilniaus vardai“ įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose. Čia taip pat rasite ir V. Krėvės kūrinį „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1913), kuriame rašytojas sukūrė ryškų, savitą priešistorinės, legendinės mūsų tautos praeities vaizdą. Šį gerai žinomą kūrinį su dailininko, Nacionalinės premijos laureato Algirdo Steponavičiaus iliustracijomis naujai išleido R. Paknio leidykla.
Padavimų pasakojimo centre – nuolatinės lietuvių kovos su gudais, lenkais ir kryžiuočiais. Lietuva čia – pasakų šalis, kur tarp neįžengiamų girių, sraunių upių krantuose, ant piliakalnių dunkso aukštos pilys ir dvarai vario durimis, o juose gyvena išmintingi valdovai, skaisčios jų dukros ir narsūs sūnūs, visada pasiryžę atsisakyti idiliškos medžioklių ir puotų kasdienybės, jei tik reikia ginti Tėvynę…
„Padavimai“ yra unikumas lietuvių literatūroje – Krėvė parašė originalų herojinį epą, maža to, sukūrė jam nepriekaištingą išraišką: suformavo to visiškai kitoniško, legendinio, pasaulio žodyną (daug retų „Lietuvių kalbos žodyno“ žodžių iliustruojami tik Krėvės „Padavimų“ sakiniais!) ir poetinę sintaksę, primenančią lietuvių dainas ir raudas.
Klasikinis lietuvių literatūros kūrinys, daugelį dešimtmečių esantis mokyklų programose, šiuolaikinį skaitytoją žavi nepranokstama kalba ir aukštų idealų gynimu.
Knygos dailininkas Algirdas Steponavičius
Grafikas, tapytojas A. Steponavičius buvo vienas ryškiausių praėjusio šimtmečio antros pusės dailininkų. Kurdamas knygų iliustracijas, jis gilinosi į tautos mitines šaknis, į mitologiją, tautosaką, tautodailę ir visa tai pavertė ilgainiui vis didesnę vertę įgyjančia knygos dailės klasika.
Knygą suvokdamas kaip vientisą kūrinį, jis buvo vienas iš tų menininkų, kurie perkeitė lig tol vyravusį požiūrį į dailininko iliustruotojo vaidmenį. Geriausi, didžiausią įtaką knygos meno raidai padarę pavyzdžiai – jo iliustruotas tautosakos rink. „Šepetys repetys“ (1965, 2016; sudaryt. L. Sauka), Petro Cvirkos „Nemuno šalies pasakos“ (1988), taip pat Krėvės „Padavimai“ (1973) – čia jo kūrybos savitumas sidabrine šviesa sušvito kiekvienoje linijoje, kiekvienoje meninėje formoje ir visame knygos rūme.
