Antanas Vivulskis | Dail. L. Kwiatkowskis, 1901 m.
Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato architektą ir skulptorių Antaną Vivulskį. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.
Vivulskis Antanas (Antoni Wiwulski, 1877–1919), skulptorius ir architektas. Jo tėvai, žemaičių bajorai, buvo ištremti į Rusijos gilumą po 1863 m. sukilimo. Vivulskis gimė tremtyje, bet šešerių metų drauge su tėvais iš jos sugrįžo. Mokėsi Vienoje ir Paryžiuje, suartėjo su skulptoriumi Petru Rimša ir muziku Zigmantu Skirgaila, taip pat su Adomo Mickevičiaus sūnumi Vladislovu, su pianistu (vėliau politiku, vienu iš nepriklausomos Lenkijos kūrėjų) Ignacu Paderewskiu. Mokėjo lietuviškai, dalyvavo Antrojoje lietuvių dailės parodoje, suprojektavo Draugijos žurnalo viršelį. „Vivulskis, jei ne tikras lietuvis, tai gerokai buvo sulietuvėjęs, mūsų tėvynę mylįs ir čia įkvėpimų ieškąs“, — rašė apie jį Juozas Tumas-Vaižgantas. Sirgo džiova, per kovas su bolševikais Vilniuje įstojo į lenkų savigynos būrį, patruliuodamas Užupyje peršalo ir mirė. Buvo palaidotas savo suprojektuotoje, dar tebestatomoje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje. Sovietmečiu ją sunaikinus, Vivulskio palaikai perkelti į Rasų kapines.
Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia statybos metais. | Leidinio „Vilniaus vardai“ nuotr.
Vivulskis labiausiai išgarsėjo Žalgirio mūšio paminklu Krokuvoje (1910). Vytauto figūrai tame paminkle, beje, pozavo Zigmantas Skirgaila. Vivulskis taip pat suprojektavo Šiluvos koplyčią (1903, baigta statyti 1924) ir Vilniaus Tris kryžius (1916). Svarbiausias jo darbas turėjo būti Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, pradėta statyti 1913 m., bet nebaigta. Architektas numatė, kad bažnyčia bus 75 m ilgio, o jos bokštas — 108 m aukščio. Gelžbetoninė, modernizuotų neoromaniškų formų, kylanti virš Naujamiesčio (ant kalno netoli J. Basanavičiaus gatvės ir kelio į Kauną), ji turėjo lemti miesto siluetą, maždaug kaip Antonio Gaudí tuo pačiu metu statoma Šv. Šeimos bažnyčia Barselonoje.
Šie kūriniai patyrė nekasdienišką, itin sunkų likimą, tarytum simbolizuojantį XX a. Vidurio Rytų Europos negandas. Žalgirio paminklą, ženklinantį vokiečių pralaimėjimą, 1940 m. nuvertė naciai. Tris kryžius 1951 m. išsprogdino sovietai. Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia 1965 m. buvo perstatyta į Statybininkų kultūros rūmus — liko tik jos maketo, nebaigto statinio nuotraukų ir kai kurie architektūros elementai. Vivulskis taip pat buvo suprojektavęs medinį kryžių Gedimino kalne, ant 1863 m. sukilėlių kapų; jis nugriautas per Pirmąjį pasaulinį karą, atkurtas 1921 m. ir vėl nugriautas 1939 metais. Iš didžiųjų Vivulskio darbų nenukentėjo tik Šiluvos koplyčia, kurią jis pats laikė savo geriausiuoju kūriniu (laiške rašė, kad stengiasi ją statyti „krašto tradicijų dvasioje, žemaitiškai“). Jos lankymą sovietų valdžia varžė. Tačiau istorinis teisingumas bent iš dalies laimėjo: 1976 m. Žalgirio paminklas, o 1989 m. Trys kryžiai buvo atkurti.
Vivulskis turėjo mokinių, be kitų, Rapolą Jakimavičių. Bet originali jo kūryba, kurioje istorizmas pinasi su modernizmu, o architektūra įgyja bemaž skulptūrines formas, tikrų tęsėjų nesulaukė.
Naujamiestyje pro perstatytą Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią eina Antano Vivulskio gatvė.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 234-235 psl.)
