XI Baltijos medalių trienalė | Aleksander Paskal nuotr.

Medalis – ko gero, vienas labiausiai nišinių dailės istorijos objektų, daugiau dėmesio susilaukdavęs iš istorikų, kaip vienų ar kitų svarbių istorinių įvykių įamžintojas, o ne dailėtyrininkų. Šiuo metu medalininkystė taip pat dažnai lieka pastarųjų, o ir visuomenės, dėmesio periferijoje, ir be reikalo. Nors tai ir viena mažųjų dailės formų, tačiau joje dažniausiai būna sukoncentruotas įspūdingas turinys. Kaip tik tai atkakliai jau daug dešimtmečių bando įrodyti įvairių šalių medalininkai, kantriai dirbantys šio žanro populiarinimo labui ir talpinantys į metalą istoriją.

Istorija medalis siekia antikos laikus, kai medalio protėviais – medalionais su imperatorių portretais Romos imperijoje buvo apdovanojami Romai lojalių barbarų genčių vadai. Taigi romėniškoji medaliono samprata mažai kuo skyrėsi nuo mūsiškės: ir tada, ir dabar medaliu buvo vadinamas savitos kanoninės formos memorialinę ir meninę vertę turintis objektas, skirtas apdovanojimui, pagarbai išreikšti ar reikšmingam asmeniui bei įvykiui pažymėti. Lietuva su medaliais susipažino vėlokai, kaip ir su daugeliu meno srovių – tik XVI a., kai Vakarų Europoje jau sėkmingai gyvavo vokiečių, prancūzų, čekų, italų, flamandų medalininkystės mokyklos. Pirmasis lietuviškas medalis siejamas su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Senuoju, 1520 m. užsakiusiu medalį savo sūnaus Žygimanto Augusto gimimui pažymėti. Kaip tik šis įvykis ir tapo pagrindine XI Baltijos medalių trienalės tema. Ši medalių trienalė savo ruožtu yra dar vienas medalininkų atkaklumo įrodymas.

XI Baltijos medalių trienalė | Aleksander Paskal nuotr.

XI Baltijos medalių trienalė | Aleksander Paskal nuotr.

Lietuvių medalio menas, jei jau iš Renesanso peršoktume į artimesnius laikus – XX a., I-oje jo pusėje buvo daugiausia siejamas su Petro Rimšos, o vėliau – Juozo Zikaro kūryba. Iki II pasaulinio karo medalius kūrė tik keletas dailininkų. Tačiau vėliau tas vos rusenantis medalininkystės lauželis ėmė degti vis skaisčiau, ir 1985 m. Lietuvos dailininkų sąjungoje įsikūrė atskira medalininkų sekcija. Tais pačiais metais prasidėjo ir iki šiol tebegyvuoja medalininkų simpoziumai Telšiuose, o nuo 1986 m. pradėtos organizuoti ir medalių trienalės, kurių kiekviena tapdavo nepaprastai svarbiu įvykiu medalininkų bendruomenei.

Tokia yra ir XI Baltijos medalių trienalė – didelio masto tarptautinis renginys, akivaizdžiai parodantis medalininkystės situaciją keturiose Baltijos šalyse ir, be abejonės, įrodantis tarptautinio bendradarbiavimo svarbą. Vienuoliktąjį kartą susirinkus medalininkams, viename parodiniame lauke galima pamatyti, kas dedasi šiuolaikinėje medalininkystėje ir kuo skiriasi Lietuvos, Lenkijos, Švedijos bei Latvijos medalių kūrėjų darbai. Šįkart daug kas daro įspūdį, žvelgiant iš žiūrovo pozicijos: struktūruota koncepcija, solidūs partneriai, pakankamai aiški atranka ir visų pirma – trienalės lokacija. Iš šv. Jonų galerijos, ilgą laiką buvusios medalininkų tvirtove (nuo 1991 m. ji kuriam laikui net ir vadinosi Medalių galerija), XI Baltijos trienalė persikėlė į Lietuvos Nacionalinio muziejaus erdves, Naująjį arsenalą. Toks vietos pakeitimas rodo bienalės ėjimą solidumo link – Nacionalinis muziejus kaip institucija išties suteikia bet kuriai jo erdvėse eksponuojamai parodai papildomos vertės. Solidumo įspūdį sustiprina ir bienalės partneriai – Lenkijos institutas Vilniuje, Torunės muziejus, Torunės Nikolajaus Koperniko universitetas, Lenkijos medalininkų draugija, ir rimtai atrodantis katalogas, ir edukacinė programa – net šešios lietuvių ir lenkų tyrinėtojų video paskaitos, apimančios platų temų ratą – nuo medalio meno Jogailaičių dvare iki medalių kolekcionavimo. Bienalės kuratorė (ir dalyvė) Lina Kalinauskaitė atliko išties didžiulį darbą, pakeldama renginį ant muziejinio laiptelio (ir tuo pat metu tikriausiai išsikeldama sau įsipareigojimą nenuleisti kartelės būsimose trienalėse, bet tai jau ateities istorija). Partnerių pasirinkimas suponavo ir keliaujantį parodos pobūdį: prieš įsikurdama LNM erdvėse, trienalė buvo eksponuota Torunės krašto muziejuje, įsikūrusiame buvusioje rotušėje ir Jono Pauliaus II monetų ir medalių muziejuje Čenstakavoje. Viskas skamba išties solidžiai, kaip ir pridera jau ketvirtą dešimtį metų skaičiuojančiam renginiui. Viskas solidu kaip ir trienalės ekspozicija Naujajame arsenale, išmoningai leidžianti matyti ne tik medalio aversą, bet ir veidrodyje atsispindinti reversą, o tai medaliams nepaprastai svarbu (ekspozicijos architektė Giedrė Narbutienė).

XI Baltijos medalių trienalė | Aleksander Paskal nuotr.

XI Baltijos medalių trienalė | Aleksander Paskal nuotr.

Santūri, korektiška, elegantiška erdvė susikrstyta į keturias susijungiančias erdves pagal dalyvaujančias šalis; toks teritorinis principas vienareikšmiškai kviečia ne tik apžvelgti kiekvienos šalies – Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Švedijos – medalinę situaciją, bet ir norom nenorom imtis lyginti menines, stilistines ir socialines mūsų ir kaimynų medalininkystės ypatybes.

Medalis – sudėtingas objektas jų kūrėjams: nedidelėje apribotoje plokštumoje tenka sutalpinti objekto, kuriam šis pasižymėjimo ženklas skiriamas, simbolinę ir kultūrinę vertę, sukurti metalinę miniatiūrą, nepamirštant prie viso to ir meninės šios miniatiūros vertės. Kartais, ko gero, medalių kūrėjai tiesiog viduje sprogsta iš noro išeiti už apskritos ar stačiakampės formos rėmų, pratęsti medalį, jį sulaužyti ar ištrinti. Iš šio noro tikriausiai ir atsiranda medaliai, pereinantys į objektus, prarandantys savo ribas, išsiliejantys per kraštus ir žiūrovui keliantys daugiau klausimų, nei atsakymų. Tačiau yra autorių, kurie visą gyvenimą patogiai jaučiasi klasikinio medalio plokštumoje, kaip elegantiškame kostiume, ir niekur iš jo nesiveržia. XI Baltijos medalių trienalė pateikia labai plačią medalių panoramą; jei reikėtų atsakyti į klausimą – kas visgi yra medalis, manau, remiantis šia ekspozicija, atsakinėjančiam nebūtų lengva suformuluoti medalio apibrėžimo. Medalis šioje bienalėje traktuojamas labai plačiai tiek temų, tiek visų pirma, formos atžvilgiu. Nors pagrindinė tema, kaip jau minėjau teksto pradžioje, yra 500 metų nuo pirmojo lietuviško medalio sukūrimo, tačiau trienalės koncepcija leidžia į parodą įtraukti ir visus nuo praėjusios parodos autorių sukurtus medalius, kokios jų temos bebūtų. Tai leidžia gerokai praplėsti bendrą parodos vizualinį kontūrą, o drauge greta tematinės įvairovės pateikti ir savotišką „vidutinę temperatūrą“, galimybę pažiūrėti, kas naujo atsirado medalininkystės aruoduose per trejetą pastarųjų metų. Taigi žiūrovas, ieškantis reljefo, skirto Žygimantui Augustui, neturėtų sutrikti, radęs greta karaliaus ir medalį, skirtą pirmąjai pavasario dienai (autorė Hanna Jelonek), cunamio prisiminimui (Iwona Langowska) ar jonvabalių šviesai (Antra Urtane).

XI Baltijos medalių trienalė | Aleksander Paskal nuotr.

Visgi pagrindinė tema, t.t pusės tūkstančio metų medalininkystės sukaktis, įkvėpė tikrai nemažai autorių. Vienas įspūdingiausių – rūstus, grubios plastikos, tačiau iškart viską pasakantis lenkų autoriaus Sebastian Mikolajczak medalis, tarsi išplėšiantis skaičius 500 iš medalio apskritimo ir į nulius (kaip medalius) emblemiškai įspaudžiantis lietuvišką vytį ir lenkišką erelį, taip sukuriant savotišką metamedalį. Petras Baronas (Lietuva) subtilia plastika vaizduoja naujagimį laikančią karalienę motiną, beveik nenurodydamas jokių karališkų regalijų, greičiau koncentruodamasis į subtilų motinos švelnumo kūdikiui perteikimą. Iš klasikinės medalio sampratos rėmų išlipa Daumantas Kučas, sukurdamas apibendrintą renesansinį pastatą su arkiniais langais, kuriuose – Barboros ir Žygimanto profiliai. Gedimino Žuklio plaketės forma asociatyviai siejasi su renesansinio altoriaus ar konfigūracija: simetriška kompozicija rodo iš abiejų pusių prie kūdikio palinkusius Žygimantą Senąjį ir Boną Sforcą.

Vis tiktai daug autorių susiviliojo galimybe eksponuoti tiek „laisvos temos“, tiek ir laisvos formos kūrinius. Iš viso XI Baltijos medalių trienalėje dalyvauja septyniasdešimt menininkų, ir beveik pusė jų pristato medalius, kurie išeina toli už klasikinio apskritimo ribų, ir čia jau atsirastų vietos ilgai diskusijai, kas šiuo metu yra apskritai vadinama medaliu, kas vis dar telpa į medalio sampratą, o kas jau seniausiai perėjo į objekto ar mažosios plastikos plotmę. Terminų problema medalininkystėje, akivaizdu, labai aštri, tačiau tai – ne šio teksto, o bent jau atskiros konferencijos tema, atsidūstu su palengvėjimu. Nes nenorėčiau svarstyti, kokiam žanrui reikėtų priskirti Aušros Jasiukevičiūtės „Vilnius-Krokuva“, Stanislav Kosminski „Karūnavimą“, Joanos Bebarskos „4…9…3“ ar Andrzej Borcz „Kraštas 2-3“ ir kiti, visus suminėti būtų sunku. Bet šį kartą pasikliaukime kuratorių autoritetu bei ekspertiniu žinojimu ir sutikime, kad viskas, kas eksponuojama kaip medalis, ir yra medalis, kadangi bienalės eksponatų atranka gulė ant keturių kuratorių – Linos Kalinauskaitės (LT), Vinetos Skalbergos (LV), Kerstin Östberg (SE) ir Sebastian Mikolajczak (PL) – pečių ir atsakomybės. Lenkų medalininkai, regisi, šioje įsivaizduojamoje keturkovėje (kadangi bienalėje dalyvauja keturios šalys) nuėjo toliausiai į priekį – jų medaliai atrodo šiuolaikiškiausiai ir labiausiai nutolę nuo klasikos. Drauge akivaizdu, jog lenkiškoji medalio mokykla nepatiria susilpnėjimo ir susidomėjimas medalininkyste gyvuoja. Darbai traukia akį faktūromis, primenančiomis abstrakčią tapybą su apčiuopiamais teptuko pėdsakais (Maciej Wierzbicki „Axis“), virsta peizažo fragmentu (Hanna Jelonek „Pirma pavasario diena“), verčia galvoti apie neaprėpiamą žmogaus proto kosmosą (Ewos Olszewskos-Borys medalis, skirtas Stephenui Hawkingui) ar primena siaubo kupiną spiritizmo seansą (Magdalena Dobrucka „Baimė“).

XI Baltijos medalių trienalė | Aleksander Paskal nuotr.

Lenkų autoriai pateikė išties įspūdingą įvairiausių medalio pavidalų panoramą, tiek kalbant apie formą, tiek ir turinį. 15 latvių menininkų, pristatančių 32 darbus, taip pat teikia progą pasižiūrėti, kaip atrodo kaimynų medalininkystė. Nuo klasikinių Edgars Grinfelds, Andris Berzinš, Janis Strupulis, Inese Natrina medalių apskritimų – iki Svetlanos Saveljevos labiau mažosios plastikos objektus primenančių figūrinių objektų. Latviai bendrame kontekste atrodo santūriai, ramiai, tarsi vidutinio amžiaus žmogus su klasikiniu lietpalčiu, suradęs savo vietą, niekur neskubantis ir nesiblaškantis. Tačiau šiek tiek su ilgesiu žiūrintis į beatodairišką, drąsių sprendimų nebijantį jaunimą. Negausiausias trienalėje – švedų autorių desantas. Tačiau kada mene kiekybė apsprendė kokybę? Kerstin Östberg medalis savo perlais inkrustuotu aprėminimu labiau linksta į juvelyriką („Kotryna Jogailaitė“) ar keramiką, netikėtas Gustavo Hedengreno Wirseno sprendimas primena apie medalį kaip pėdsaką istorijoje, vieni ryškiausių ir labiausiai įsimenančių – Thomaso Quarsebo diptiką „Papasakoti istoriją“ sudarantys raudonas ir mėlynas medaliai-reljefai-veidai.

XI Baltijos medalių trienalė apsuko ratą aplink Baltiją. Parodė, kad medalininkystė gyva, ir dar kartą patvirtino, koks įvairiapusis gali būti tas metalo gabalėlis, kuriame atsispindi istorija.

Aleksander Paskal nuotr.